Mėnuo: vasario 2010

Pamokančios istorijos :)

APIE PERSIKUS

Viena moteris labai mėgo persikus. Tačiau ji gyveno šalyje, kur jie neaugo, todėl kartą, nuvažiavusi atostogauti į šiltus kraštus, ji atsivežė į namus dėžę puikiausių persikų. Kiekvieną dieną ji atidarydavo dėžę, perrinkdavo vaisius, atrinkdavo tuos, kurie pradėjo gesti, ir juos suvalgydavo. Galiausiai persikai baigėsi, ir moteris nusprendė, kad ji atsivalgė iki soties savo taip mėgiamų vaisių…
O iš tiesų?
Ji taip ir neparagavo nei vieno sveiko persiko!
Apie ką ši istorija? Apie rytdienos iliuzijas. Jeigu vis atidedame ateičiai gyvenimo pagerinimą, tai jis NIEKUOMET nepagerės… Todėl – veikime DABAR! Neatidėliokime… Antraip, kaip šioji moteris – nuolat valgysime sugedusius vaisius, o sveikus, net nepaliestus, paliksime pūti…

ARBATOS PUODELIAI

Grupė vienos aukštosios mokyklos absolventų atėjo į svečius pas savo mylimą seną profesorių. Susitikimo metu pokalbis sukosi apie gyvenimą: nors buvę studentai buvo sėkmingi žmonės, bet skundėsi sunkumais darbe ir gyvenimiškomis problemomis.
Pasiūlęs savo svečiams arbatos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo iš ten su arbatinuku ir padėklu su įvairiausiais puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais… Vieni buvo paprasti, kiti – labai brangūs.
Kai svečiai išsirinko puodelius, profesorius visus apžvelgė ir pasakė:
– Atkreipkite dėmesį, kad visus brangius ir gražius puodelius tuoj pat išrinkote, o paprasti ir pigūs liko. Ir nors tai normalu jums – norėti sau geriausio – bet tai ir yra jūsų stresų ir problemų šaltinis. Supraskite, kad puodelis nepadaro arbatos geresne. Dažniausiai jis tik brangesnis, bet kartais jis slepia tai, ką mes geriame. Iš tikrųjų viskas, ko jūs norėjote, tebuvo arbata, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote brangesnius, o paskui žvalgėtes – kam koks puodelis atiteko…
Svečiai sukluso, o profesorius tęsė:
– O dabar pasvarstykime ir įsivaizduokime: gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Tai tik instrumentai gyvenimo palaikymui. Tai, kokį puodelį mes turime, neapsprendžia mūsų Gyvenimo. Kartais, galvodami tik apie puodelį, mes pamirštame pasimėgauti arbatos skoniu… Laimingiausi žmonės ne tie, kurie turi geriausia, o tie, kurie gauna geriausia iš to, ką turi 🙂 …

POŽIŪRIS

Kartą du išminčiai iškeliavo į pasaulį pasidairyti, kaip žmonės gyvena. Viename nedideliame miestelyje, kalno papėdėje, jie sutiko minią žmonių, kurie nešė didelius akmenis į kalną. Matėsi, kad jiems buvo sunku, ir išminčiams pasidarė įdomu, kodėl jie neša akmenis į kalną. Jie priėjo prie pirmojo žmogaus ir paklausė;
– Ką tu dirbi, žmogau?
– Aš tempiu akmenis į viršų, – atsakė šis nesustodamas.
– O tu ką darai? – paklausė išminčiai kito žmogaus.
– Aš uždirbu pinigus vaikams maistui, – atsakė jis.
– Na, o tu ką dirbi? – paklausė išminčiai trečiojo žmogaus.
– Aš statau šventyklą! – išdidžiai atsakė žmogus.
Padėkojo išminčiai ir susimąstė, tokius skirtingus atsakymus išgirdę… Jie suprato vieną paprastą tiesą – nesvarbu, ką tu darai, svarbu – kaip, su kokiomis mintimis tu tai darai… Vienas ir tas pats užsiėmimas vienam žmogui atneša kančią, kitam nepakeliamą naštą užmeta, o kitam atneša džiaugsmą… Kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje galima rasti kažką gero, tereikia noro, ir kartais pakeistas požiūris keičia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir gyvenimą 🙂 …

LAIMĖ

Senas išmintingas katinas gulėjo pievelėje ir šildėsi priešais saulutę. Jo ramybę sudrumstė jaunas kačiukas, kuris šokinėdamas prabėgo šalimais. Paskui jis grįžo ir kūlvirsčiais ėmė ristis aplink katiną.. po to staigiai pašoko ir pradėjo bėgti ratais…
– Mmmm… ką tu darai?!.. – kilstelėjo galvą ir tingiai nutęsė katinas.
– Aš bandau pagauti savo uodegytę! – miauktelėjo uždusęs kačiukas.
– Bet kam? – nusijuokė katinas.
– Man pasakė, kad uodega – mano laimė. Jei aš ją pagausiu, tai pagausiu ir savo laimę! – entuziastingai porino kačiukas, – štai aš ir bėgioju trečią dieną paskui savo uodegytę, bet ji nuolat išsprūsta man iš letenų…
– Taip, – tingiai murktelėjo išmintingas katinas, – kažkada ir aš, kaip ir tu, bėgiojau paskui savo laimę, bet ji vis išsprūsdavo, ir galiausiai aš nustojau tai daryti… Vėliau aš supratau, kad nėra prasmės bėgioti paskui savo laimę, nes – klausyk, atversiu tau paslaptį – laimė visada su manimi… Dar daugiau – ji seka paskui mane – reikia tiesiog tai nuolat prisiminti 🙂 …

Įsitikinimai

Svarbiausias kiekvieno žmogaus darbas gyvenime – jo paties evoliucija. Pirmiausia – dvasinė, nes mūsų dvasinės savybės įtakoja visą mūsų gyvenimą. Dvasinis potencialas yra aukščiausios ir unikalios kiekvieno žmogaus galimybės. Ir labai dažnai to dvasinio potencialo negalime atskleisti ir vystyti, nes turime mus ribojančių įsitikinimų. Iš kur jie? Dažniausiai tie įsitikinimai ateina iš išorės – mes jais patikime, įsileidžiame į savo gyvenimą, o galiausiai jie mus pradeda valdyti, o kartais ir riboti.

Kaip tai beatrodytų keistai, bet didžiausius apribojimus nusistatome sau patys.. Na, pagalvokime – juk kažką leidžiame sau ar neleidžiame tik mes patys. Net tuo atveju, kai, rodos, kažkas elgiasi su mumis neteisingai, pats pradinis to elgesio impulsas buvo.. mūsų pačių leidimas taip elgtis. Tokių pavyzdžių gyvenime daug, bet mes dažniausiai matome pasekmes, ir jei jos nemalonios, tuomet sunkiai įžvelgiame (o ir nenorime įžvelgti) situacijos priežastis..

Konkrečiau – tarkim, moteris išteka už vyro, kuris jau iki santuokos nelabai gerai su ja elgiasi. Gyvena eilę metų konfliktuose, sugyvena kelis vaikučius.. Galiausiai situacija arba tampa nepakenčiama, arba vyras išeina pas kitą. Kas vyksta toliau, yra labai stereotipiška: nuskriausta moteris kaltina blogą vyrą, apeliuoja į jo atsakomybės jausmą, padorumą, kaltina žiaurumu. Gaila moters, gaila vaikų, gaila ir vyro – visų gyvenimai sujaukti. Pasekmės liūdnos, o priežastis – neatsakingas pirmas žingsnis, klaidingi vieno ar abiejų įsitikinimai.

Ir taip visose srityse. Kai įvyksta kažkas nemalonaus, mes narpliojame iki skausmo pasekmes, nesusimąstydami, kas jas sukėlė. Tarsi viskas gyvenime vyktų savaime.. O juk puikiausiai suprantame, kad nieko atsitiktinio šiame pasaulyje nėra, viskas turi savo priežastis. Todėl teisūs rytiečiai, kurie teigia, kad kartais geriau žingsnio nepadaryti, nei padarius verkti dėl skaudžių pasekmių..

Atrodytų – keista, juk nesame sau priešai, tai kodėl taip vyksta? Viskas, pasirodo, susiveda į mąstymą, mūsų įsitikinimus, kurie ir valdo mūsų gyvenimą. Primestus ar sąmoningai suformuotus, įsitikinimus turime mes visi. Įsitikinimai įtakoja sisteminį elgesį, kuris ir yra sąlygotas tų įsitikinimų. Turėdami tam tikrus įsitikinimus, mes veikiame to įsitikinimo rėmuose. Todėl, žinant įsitikinimus, galima numatyti elgesį ir to elgesio pasekmes.

Įdomu buvo peržvelgti dažniausiai pasitaikančius, ribojančius dvasinį augimą, o ir patį gyvenimą, įsitikinimus. Kokie jie? Vergo, aukos pozicija – tai savo galimybių nuvertinimas, įsitikinimas, kad kažkas būtinai turi valdyti, kažkam reikia paklusti. Su tokiu įsitikinimu nuolat kursime situacijas, leidžiančias pasijusti vargšu, nelaimingu, nuskriaustu, o taip pat susilaukti gailesčio ir užuojautos..

Manipuliavimas – dažnai pasitaikantis įsitikinimas, kad viskas ir visi turi būti pajungti tam, kad žmogus gautų tai, ko nori. Labai platus veiksmų spektras, įtakotas šio įsitikinimo – nuo atviro, net įžūlaus naudos sau siekimo iki užslėptų, užmaskuotų formų. Mūsų laikais labai paplito elgesys, kuriuo norima priversti žmogų padaryti tai, ko norime, vietoje to, kad atvirai paprašyti to, ko mums reikia..

Kontrolė – taip pat paplitęs įsitikinimas: kontroliuoju, reiškia valdau.. Iliuzinis įsitikinimas, ne tik apribojantis, bet ir uždarantis patį kontroliuojantį į savo elgesio spąstus. Atima ir ramybę, ir sveikatą, ir laiką, nes niekuomet nebus žmonių, kurie jausis laimingi, būdami nuolat kontroliuojami. Kontroliuojantis tokiu elgesiu susikuria savo stiprybės iliuziją, kurią, deja, reikia nuolat palaikyti kontrole – neįmanoma pavergti kito, netapus savo kontroliuojamos srities vergu..

Įsitikinimas savo pranašumu prieš kitus – taip pat dažnas, nes yra visaip klaidingai skatinamas. Visi mes esame unikalūs ir nepakartojami, bet kai tik iškeliame save virš kitų, unikalumas virsta liga, kuri veda į tuštybę, į niekur.. Noras būti geriausiu, pranašiausiu skatina rungtyniavimą, kuris yra beprasmiškas, nes visi mes esame skirtingi ir unikalūs.

Dogmatinis mąstymas, tampantis įsitikinimu, gali tapti net pavojingu. Įsitikinimas, kad dogmos gali būti atramos taškas gyvenime, yra ne tik ribojantis, bet ir prieštaraujantis evoliucijos dėsniui. Dogma tarsi suteikia teisę, remiantis į ją, būti teisiu ar neteisiu, tai išorinis ramstis, dažnai neparemtas išgyvenimais ir pavyzdžiu. Dažnai tai tėra taisyklės, pajungtos kažkokiems tikslams. Tuo tarpu vienintelė “taisyklė“, tinkanti visose srityse yra “nekenk“ – tik tiek – jos ir dogma nepavadinsi..

Tobulumo siekimas – įsitikinimas, kad galima jo pasiekti, įsuka į beprasmišką karuselę. Siekiamybes, idealus žmonija išsikeldavo visais laikais. Tai turi tarsi kilnius tikslus, bet nėra ir negali būti standarto, kurį galime atitikti visi. Vos “pasieksime“ vieną iškeltą siekiamybę, tuoj bus iškelta kita, ir taip be galo.. Vietoje tobulumo džiaugsmo pajusime tik amžinai nepasiekiamų tikslų kartėlį. Tobulumas – kiekvieno asmeninis pojūtis, tai negali būti niekaip standartizuota, todėl turime patys suprasti, kas, kokie esame ir ko norime pasiekti.

Aklas pasitikėjimas, patiklumas – įsitikinimas, kuris atbukina ir veda prie nepasitikėjimo savimi. Tai liečia ir norą eiti paskui kažką, vedamiems kažkieno, ir įsitikinimą, kad gyvenime bus taip, kaip kažkas žada ir sako. Žinoma, toks įsitikinimas gimdo nusivylimą, nes žadėti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Kiekvienas žmogus pasikliauti turi pirmiausia savimi ir savo jėgomis. Su žmonėmis turime bendradarbiauti, o ne aklai kažkuo pasitikėti ir galvoti, kad kažkas už mus gali viską nuspręsti. Tokiu tikėjimu atiduodame tam, kuo tikime, savo gyvenimą į rankas..

Šiuos ribojančius įsitikinimus rinkau iš įvairių šaltinių ir aprašiau tik tuos, kuriuos sutikau ir patyriau gyvenime. Kitų kolkas nelabai suprantu, todėl neminėjau. Įdomu tai, kad daugelis ribojančių įsitikinimų suteikia iliuzinę stiprybę, kiti gi daro mus bejėgiais.. Ir vienu, ir kitu atveju sunku tai pripažinti, nes sunkiausia akistata yra su savimi. Sunku pripažinti, kad patys save ribojame, nes dažniausiai manome, kad esame laisvi – net tuomet, kai nuo savo įsitikinimų kenčiame.

Puiku, jei įsitikinimai yra pozityvūs ir teigiamai veikia mūsų gyvenimą. Tačiau ribojančius įsitikinimus nėra lengva atsekti, nes mes paskęstame tų įsitikinimų veiksmų pasekmėse – narpliojame, kaltiname, kenčiame. Pasirodo, žinant pagrindinius, dažniausiai pasitaikančius ribojančius mūsų gyvenimą ir dvasinį augimą įsitikinimus, mes galime juos keisti į pozityvius ir tuo pačiu keisti savo gyvenimą pozityvia linkme.

Kartais atrodančias sunkias situacijas galime pakeisti, supratę jų priežastis. Kaltiname kitus – pasmerkiame save kančioms. Ieškome nesėkmių priežasčių ir darome konkrečius žingsnius pakeisti situacijai – einame į sėkmę. Dvasinis augimas vyksta per savęs pažinimą. Kartais klystame, ir nemalonu tai sau pripažinti. Tai, į ką mes savyje nedrįstame pažvelgti, mums nuolat teikia skausmą – kol nepažvelgiame į tai.. Kaltindami kitus, laimės nerasime. Kaltinti savęs taip pat nereikia – tereikia atlikti situacijos analizę ir.. veikti savo ir visų labui 🙂 .

Protas mums ar mes protui?

Visada buvo labai įdomu, kodėl žmonės neišnaudoja savo smegenų potencialo. Atradau įdomų palyginimą – daugelis iškilių žmonių, imkim A.Einšteino genialumą – artėjo prie 32 % savo smegenų potencialo panaudojimo. O likusieji 68% potencialo? Visvien labai nedaug.. Kur jau likusi žmonijos dalis, teišnaudojanti 5-7% savo smegenų galimybių.. Ir ką tuomet realiai gali žmogus – sunku net įsivaizduoti..

Bet man įdomu kitkas – kodėl taip menkai panaudojame savo protines galimybes? Ypač mūsų laikais – juk informacijos – marios, informacijos įvairovė, jos perdavimo būdai taip pat stelbia vienas kitą. Tokį menką smegenų panaudojimą tegalime pavadinti miegu, geriausiu atveju – snauduliu.. O juk kiekvienas turime po galingą superkompiuterį – smegenis ir, pasirodo, neįtikėtinas neišnaudotas galimybes. Ir atrodome keistokai su tokiu menku savo smegenų panaudojimu 🙂 ..

Įvairių sričių specialistų tyrimai parodė, kad iš dalies yra kaltas.. mūsų mąstymo būdas. Tam pakanka žvilgtelėti, kuo ir kaip domisi žmonės. Pasirodo, mes įpratome mąstyti labai paviršutiniškai. Ir, nežiūrint informacijos gausos, toks mąstymas bukina.. Labai daug domėjimosi nereikšmingais, šalutiniais dalykais – “kažkuo“ įdomiu, prablaškančiu, nauju, intriguojančiu.., kas neturi gyvenime nei reikšmės, nei prasmės, o tik ryja brangų laiką, atitraukdamas nuo svarbaus ir įpratindamas ydingai mąstyti.

Tas pat liečia ir mokymąsi, teorines žinias. Dažnai, vedini kilnių tikslų, fiksuojamės į teoriją, kurios taip ir nepritaikome praktikoje, mokomės dėl pažymėjimo, mokomės daugybės dalykų, kurių niekuomet nepritaikome realiame gyvenime. Priemonės ir taisyklės tampa tikslu ir pakeičia patį pritaikymą ir tobulėjimą. Visiems pažįstamos frazės: “žinau, girdėjau..“, deja, tuo žinojimu ir pasibaigiančios. Ar verta tam gaišti laiką? Juk pats gyvenimas, jo tobulinimas yra prasmė ir tikslas, o ne teorinės žinios.

Tokiu būdu smegenys ir protas pajungiami į nesibaigiantį informacinį srautą, kuris panašus į greitai besikeičiančius filmo kadrus, kurių nespėjame įsisamoninti. Mes tik vertiname: gražu, įdomu, baisu, patinka, nepatinka.. Vertiname, bet nepajuntame, neišgyvename, nes tiesiog nespėjame. Slystame informacijos paviršiumi ir kemšame į pasąmonę begalę neapdorotos informacijos. Minties greitis viršija jos suvokimo greitį. Ir puikiai žinome mokslininkų išvadas: viskas, kas “įrašoma“ į mūsų pasąmonę, veikia mūsų mąstymą ir gyvenimą..

Kaip veikia ta neapdorota informacija, galime iliustruoti visiems pažįstama situacija. Tarkim, išsiruošiam į gamtą: atsipalaiduoti, pasigrožėti.. Vaikštinėdami pamatome gražią eglę. Anksčiau nei mūsų jausmai sureaguos į šį medį, protas žaibiškai įvertins: “žalia eglė.“ Ir žodžiai “eglė“ ar “žalia“ tuoj pat bus surišti su kitomis susijusiomis asociacijomis: “žalia tėvo mašina, žalia sofa, Eglė – mano draugė..“ O mintys tuoj pradės chaotiškai šokinėti prie sekančių asociacijų – tėvo, sofos, draugės.. Ir tokiu būdu per kelias akimirkas mes jau būsime savo mintimis labai toli ir nuo gamtos, ir nuo viso grožio, kurį norėjome patirti..

Arba kitas pavyzdys – meditacija. Visi labai gerai žinome, kaip sunku sustabdyti chaotišką minčių eigą.. Pradedam fiksuotis ties kvėpavimu, tuoj lenda mintys apie tai, kad kvėpuoti trukdo kažkoks rūbas, arba nepatogi poza, ar mintys nuklysta visai į lankas.. Tas pat su autogeninėmis treniruotėmis arba vizualizacijomis – visai netikėtai kažkoks žodis pradeda pinti keistas asociacijas, visai nesusijusias su tuo, ką darome..

Kodėl taip vyksta? Mūsų prote, kaip galingame kompiuteryje, kiekviena sąvoka turi mažą failą, iš kurio eina daug takelių į kitus failus. Jei mes įsileidžiame daug išorinės nekontroliuojamos informacijos (tai gali būti “nekaltas“ fonas – radijas, televizija), jei nevaldome savo minčių, mes tampame galvojimo be tikslo įkaitais. Tai tik blogas įprotis, kurį galime ir turime valdyti, kitaip jis valdys mus.

Kartais tokiame chaotiškame mąstymo procese valios pastangomis galima grįžti į realybę, bet vos tik dėmesys situacijai nusilpsta, tuoj automatiškai pasijungia chaotiškas mąstymas. Tuomet nežinome, ko norime, arba norime “kažko“, kas pralinksmins, sudomins, įtrauks. Taigi, jei sunku nustygti vietoje, mes linkę blaškytis, esame neramūs, trokštantys vis naujų įspūdžių, sunkiai susikaupiantys – turime susirūpinti. Kitaip ir toliau kaupsime nereikalingą, neišgyventą informacinį srautą, kuris nuolat suks mus ratu.

Lygiai taip pat veikia ir užslopintos, nemalonios emocijos ir jausmai. Tai, ką mes slopiname, mes sustipriname, ir tik laiko klausimas, kada tai išlįs į paviršių ir pradės veikti mūsų mintis ir gyvenimą. Viską, kas su mumis įvyksta gyvenime, mes turime sąmoningai išgyventi, įvardinti ir suprasti. Mes nenorime nemalonių išgyvenimų ir įpratome juos slopinti. Bet tik įvardinę ir išgyvenę juos, mes sugebėsime juos pakeisti. Kitaip jie su kitu informaciniu šlamštu suksis mūsų pasąmonėje ir kels nepaaiškinamą nerimą ir įtampą.

Štai tokia proto galia. Kai jis nevaldomas, jis tampa mūsų šeimininku.. Kai mes jį valdome, jis tampa tuo, kuo ir turi būti – mūsų pagalbininku ir partneriu. Galime tai palyginti su automobiliu: kai reikia, mes juo važiuojame, kai nereikia, išjungiame. Tuomet galime gyventi realybėje ir būti sąmoningais kiekvieną akimirką. Tada ir informacija rūšiuojama, ir panaudojama ji tikslingai gyvenime. Ir, žinoma, smegenų potencialas panaudojamas kryptingu protavimu žymiai efektyviau..

Dabar gi protas dažnai veikia lyg nuolat įjungtas automobilis: važiuoja ar ne, bet mes jį laikome nuolat įjungtą 🙂 .. Štai ir iššvaisto jis begalę energijos tuščiai, ir triukšmą bei nereikalingą šurmulį kelia.. Indų išmintis teigia: “Jei nevaldote savo proto, jis jus pradeda valdyti per kūno instinktus ir egoizmą, ir tuomet jūs negalite išreikšti savo dvasios potencialo ir kūrybiškumo. Neieškokite išorėje savęs pažinimo. Saviugda turi būti vienintelė paieška gyvenime. Žinoti viską, išskyrus savęs pažinimą – beprasmiška…“

Kaip jūs manote?

Briusas Li: mintys kasdieniniam įkvėpimui

… po dangumi gyvena tik viena šeima – žmonija…

Sek gyvenimo tėkmę. Mielas drauge, niekada du kartus neįžengsi į tą patį vandenį. Kaip ir tekantis vanduo, gyvenimas – nuolatinis judėjimas. Nėra nieko pastovaus. Kad ir kokios problemos ištiktų ateityje, atsimink, kad viskas keičiasi, todėl reikia judėti kartu su gyvenimo dvasia. Priešingu atveju sukursi dirbtinumą ir bandysi sulaikyti amžiną tekėjimą. Norėdamas to išvengti, turi keistis, būti lankstus. Nepamiršk, kad naudingiausias puodelis yra tuščias.

Gyvenimo prasmė. Gyvenimo prasmė yra pats gyvenimo procesas, nereikia jos konceptualizuoti ar sprausti į siaurus sistemų rėmus.

Gyventi – kurti. Gyventi – išreikšti save, saviraiška yra kūryba. Kūrimas nėra paprastas kartojimas. Gyventi – išreikšti save laisva kūryba.

Gyvenimo tobulumas slypi paprastume. Kai atsisakai materialinių vertybių naudos, atsižadi pasipūtimo, savanaudiškumo, nuslopini troškimus, tuomet gali atrodyti, kad tobulam gyvenimui kažko trūksta, kad pilnatvė yra tuščia. Toks gyvenimas ryškus kaip šviesa, tačiau neakina. Kitaip tariant, tai – harmonijos, vienybės, pasitenkinimo, ramybės, pastovumo, savišvietos, taikos gyvenimas, ilgas gyvenimas.

Džiaukis. Mielas drauge, kurk planus ir juos įgyvendink, gyvenimas per trumpas, kad kauptum negatyvią energiją.

Akimirkos amžinumas. “Akimirka“ neturi nei praėjusios dienos, nei rytojaus. Ji nėra apmąstymų rezultatas, todėl nepriklauso laiko kategorijai.

Gyvenimo esmė. Įsitikinkite, kad viską darote tam, kad suprastumėte gyvenimo ESMĘ ir tuos VISUMĄ sudarančius tiesioginius bei netiesioginius dalykus. Reikia daiktus matyti tokius, kokie jie yra, ir niekuo aklai nesiremti – nei mąstymo būdu, nei priemonėmis. Būti laisvam – neturėti varžančio požiūrio. Gyvenimo esmė – nesivadovauti kažkuo vienu.

Atsiskleiskite. Būkite atviri ir pasirengę laikui atėjus pakeisti savo veiklą.

Esmė yra pradžia. Esmė yra sielos išraiškos pagrindas. Esmė – visų natūralių išraiškų “pradinis taškas“. Teisingai supratus esmę, sielos išraiškos bus teisingos ir sutvarkytos. Pamiršus esmę, tai būtų neįmanoma.

Susitelkime ties dabartimi. Nėra nieko už ČIA ir DABAR ribų.

Priežasties ir pasekmės įstatymas. Aplinkybės nulemiamos priežasčių. Tačiau mes galime kontroliuoti priežastis.

Vienybės su gamta įstatymas. Vienybės su gamta įstatymas – pamatinis daoizmo mokymo principas. Jis teigia, kad reikia išsaugoti harmoniją ir nesipriešinti pagrindiniams Visatos įstatymams. Vadovaukitės natūralia daiktų tvarka, nekeiskite jos. Atminkite – niekada nepriekaištaukite gamtai ir niekada nesupriešinkite savęs ir jos.

Subjekto ir objekto santykis. Nėra prasmės tiesiogiai kalbėti apie sąmonės objektus, nesvarbu, ar tai būtų pojūčiai, ar žvakės. Objektas privalo turėti subjektą. Šioje poroje ir objektas, ir subjektas papildo vienas kitą (nėra priešingybės), kaip ir kiti dalykai, yra visumos puselės ir vienas kito funkcija. Besilaikančios centro, priešingos pusės yra vienodos, jei į jas žiūrima iš judančio apskritimo centro. Aš ne patiriu, aš esu patirtis. Nesu patirties subjektas, esu toji patirtis. Aš esu žinojimas. Niekas negali būti manimi ir be manęs egzistuoti.

Kalbėti ir klausyti. Dauguma žmonių moka kalbėti, bet nesugeba klausyti. Mažai kas moka klausyti, bet nemoka kalbėti. Dar mažiau žmonių, kurie moka ir kalbėti, ir klausyti.

Būtinybė veikti pagal savo įsitikinimus. Neužtenka žinoti, būtina taikyti. Vien noro nepakanka, turime veikti.

Apribotas protas negali laisvai mąstyti. Protas turi būti plačiai atvertas laisvo mąstymo funkcijai. Apribotas protas negali mąstyti laisvai.

Ego pamokos. Svarbu neleisti ego naudotis savimi, nes žmogus turi naudotis juo ir neleisti būti klaidinamas.

Laimė – žmogaus moralumo rodiklis. Žmogaus moralumo rodiklis – jo laimė. Kuo geresnis žmogus, tuo daugiau laimės. Laimė – gerumo sinonimas.

Meilė – matematinė lygybė. Mylėk, ir būsi mylimas. Meilei kaip ir algebros lygčiai būdinga lygybė.

Santuoka – draugystė. Santuoka – tai paprastu gyvenimu, kasdieniniais reiškiniais paremtas dviejų žmonių bendradarbiavimas ir draugystė.

Tave vertina pagal tavo veiksmus. Jei elgiesi kaip asilas, visada atsiras kažkas, kas bandys ant tavęs joti. Demonstravimas – kvailio pasididžiavimo būdas.

Esmė – ne darbas, o jo atlikimas. Svarbu ne tai, ką darai, o kaip darai.

Iš knygos “Bruce Lee: stulbinančios mintys“, sudarytos J.Little, išverstos ir išleistos “Obuolio“ leidykloje.

Nušvitimas..

Dėkoju už klausimus į asmeninį paštą 🙂 . Yra besikartojantys klausimai, vienas iš jų – apie nušvitimą ir pakylėtuosius žmonės. Turbūt, nuliūdinsiu, bet šito klausimo aš nemistifikuoju. Teko gyvenime sutikti labai šviesių žmonių, kurių šia tema viską nuodugniai išklausinėjau. Pritarsiu išminčiai, kad stebuklai tėra nepažinti reiškiniai, o mistifikuojame juos todėl, kad nesuprantame arba bijome.

Pirmiausia – nušvitimas nėra kažkokia išrinktųjų žmonių savybė ar apdovanojimas. Tai yra aukštesnio ar aukščiausio sąmoningumo žmonės, kurie savo pastangomis ir pasiekia tokio sąmoningumo lygio – per saviugdą, mokslus ir praktiką. Visi girdėjome mokslininkų išvadas, kad teišnaudojame kelis procentus savo smegenų potencialo.

Todėl šiuolaikinio vakariečio būseną daugelis dvasinių mokymų vadina sapnu, miegojimu. Žmonės tiesiog nesupranta savo galimybių. Tai galima palyginti su tuo, kad, tarkim, žmogui dovanotas kosminis laivas, o jis jį naudoja kaip automobilį, dirbdamas taksistu, o kartais ir apskritai jį valdo autopilotu.. Na, o “užmigdo“ mus šiuolaikino gyvenimo “formatas“, jo idealai ir siekiamybės, kurie apdovanoja materialiai, bet tiesiog sužlugdo dvasiškai – todėl ir neišnaudojame savo galimybių.

Mes labai stengiamės atitikti tą formatą, įsisprausti į rėmus, kurie galiausiai tampa kalėjimu asmenybei ir stabdžiais jo dvasiniam augimui. Tačiau žmogus visada turi pasirinkimą: eiti sąmoningo tobulėjimo keliu, arba.. pratęsti savo sapną. Kai dvasia prisnūdusi, atbunka pojūčiai ir pats žmogus. Kai žmogus “prabunda“, jo pojūčiai suaktyvėja ir jis tampa smalsus, veiklus ir aktyvus. Jis pradeda ieškoti atsakymų, jo dvasinis potencialas pradeda skleistis.

Kiekviename žmoguje yra prigimtinis poreikis tobulėti, ir kiekvienas iš mūsų gali vykdyti (arba ne) savo sąmonės vystymą. Evoliucija – nuolatinis augimas ir keitimasis – yra ne tik žmogaus, bet ir visos Visatos pagrindinis principas.Taigi, visi šventieji, nušvitę ar pakylėti žmonės yra žmonijos šviesuoliai, sąmoningai išvystę ir išplėtę savo sąmoningumą, proto ir dvasios galimybes, išskleidę savo prigimtinį dvasios potencialą. Tai gali kiekvienas iš mūsų, tačiau nedaugelis tuo tiki, todėl tai ir atrodo labai paslaptingai..

Visais laikais tokie žmonės yra žmonijos šviesuoliai ir pavyzdys mums visiems.. Kaip atrodo tas mistiškas pabudimas? Įdomų palyginimą neseniai perskaičiau: įsivaizduokite, kad esate puotoje, kurioje tūkstančiai žmonių, ir visi apkvaitę, o jūs ten vienintelis blaivus žmogus.. tai labiausiai primena nušvitimą.

Kituose mokymuose tokia būsena dar vadinama šydo nuo akių nukritimu, ar iliuzijų išsisklaidymu. Žmogus tarsi praregi, pamato save ir pasaulį tokį, koks jis yra. Jis pradeda suprasti savo kančių priežastis, todėl nustoja mąstyti žemo sąmoningumo lygmens kategorijomis, kurios gimdo tą kančią. Tai galima palyginti su ėjimu į šviesą ir harmoniją, todėl vadinama nušvitimu, pakylėjimu į aukštesnį sąmoningumą. Tokie žmonės dažnai yra Mokytojai. Teigiama, kad tokia būsena – galutinis kiekvieno žmogaus dvasinės evoliucijos tikslas.

Iliustracijai parašysiu vieną indų pasakojimą apie dievą Brahmą. Pradžių pradžioje jis buvo vienas, ir jam pasidarė nuobodu. Brahma sukūrė deivę Mają – kad būtų smagiau. Maja suprato Brahmos galią, ir pažadėjo įdomų žaidimą, jei jos klausys. Pagal jos nurodymus Brahma sukūrė Visatą, Saulę ir Mėnulį, žvaigždes ir kitas planetas. Žemėje jis sukūrė gyvybę, vandenynus, atmosferą. Maja pagyrė Brahmą už sukurtą gražų iliuzijų pasaulį ir paprašė: “O dabar sukurk tokią protingą ir nuovokią būtybę, kuri galėtų įvertinti šį tavo kūrinį“.

Galiausiai Brahma sukūrė žmones ir paklausė Majos, kada gi prasidės žaidimas. “Tuoj pradėsime“, – atsakė Maja ir.. padalino Brahmą į tūkstančius smulkiausių dalelių ir įdėjo po vieną kiekvienam žmogui. “Štai dabar prasideda žaidimas – aš priversiu tave užmiršti, kas tu esi, ir tu turėsi ieškoti savęs!“ Taip Maja sukūrė Sapną, Iliuziją, ir iki šiandien Brahma vis dar bando prisiminti, kas jis toks esąs.. Brahma slypi kiekviename žmoguje, bet Maja neleidžia jam to prisiminti..

Taigi, mūsų sapnas tėra sapnas, kol mes miegame.. Pabudę, tampame, kaip šitame pasakojime – Brahma (kūrėjais) – ir atgauname savo galią 🙂 .. Mes tiesiog įpratome eiti paskui ar laukti, kol kažkas už mus viską išspręs. Tapome konformistais, ir dėl primestų iliuzinių siekiamybių aukojame savo unikalumą. Mes dažnai nedrįstame savarankiškai veikti ir galvoti, todėl mums sunku patikėti, kad galime pasitikėti savimi, savo vidiniu “aš“ ir kurti savo gyvenimą. Laisva mąstymo forma daugeliui atrodo neįprasta ir mus trikdo.. pasirinkimo laisvė.

Nemistifikuokime žmonių, kurie pasiekė aukštą sąmoningumą – tą gali kiekvienas iš mūsų. Buskime, aukime, tobulėkime, kurkime, tuomet “nušvitę“ ar pabudę žmonės neatrodys kažkokiais nežemiškais – tiesiog tokiais tapsime visi 🙂 ..

Tobulas partneris

Dažniausiai taip įsivaizduojame laimingos santuokos sąlygą: reikia surasti, sutikti tobulą partnerį, ir.. tuomet viskas bus idealu 🙂 . Jei nesiseka santykiuose, kaltiname taip pat.. partnerį. Susidaro toks įspūdis, kad tai tarsi loterija – pasiseks ar nepasiseks surasti tą tobulą gyvenimo draugą. Ar iš tiesų taip yra? Ir koks turėtų būti tas tobulas partneris – juk visi esame skirtingi, taigi, ir lūkesčiai visų mūsų skirtingi..

Pirmiausiai pasvarstykime – ar teko kada nors gyvenime sutikti tobulą žmogų? Nelabai realu, tiesa? Galime susiaurinti klausimą – koks žmogus kiekvienam iš mūsų atrodo tobulas? Koks mums tinkamas? Dabar pagalvokime – jei statome sąlygas žmogui, kad galėtume su juo gyventi, ar jis bus laimingas, vykdydamas mūsų sąlygas? Ar būsite jam idealus partneris? O kaip tada su besąlygiška meile?..

Atsakydamas į visus šiuos klausimus, labai įdomią analogiją savo knygelėje “Menas mylėti“, pateikė D.M.Ruiz. Jis rašo, kad bendraujant su žmonėmis, labai svarbu nepamiršti vieno fakto: mes negalime jų pakeisti. Pastangos pakeisti žmogų reikštų tą patį, kaip bandymas mylimą savo naminį gyvūną paversti, tarkim, arkliu 🙂 .. Deja, dauguma žmonių savo naminiams gyvūnėliams yra daug geresni, nei savo gyvenimo draugui – gyvūnas mylimas besąlygiškai, o artimam žmogui turime begales besikeičiančių lūkesčių..

Griežtoka analogija, bet labai gyvenimiška, o todėl lengvai įsivaizduojama, tiesa? Pats svarbiausias žingsnis gyvenime – pasirinkti tinkamą partnerį. Ir.. leisti jam būti savimi, nemėginti jo keisti. O koks partneris yra tinkamas? Toks, kuris nori eiti ta pačia kryptimi, su kuriuo sieja bendras požiūris, siekiai ir vertybės emociniame, fiziniame, ekonominiame ir dvasiniame lygmenyje.

Kaip suprasti, kad sutikome savo žmogų? Žinoma, pirmiausia svarbus yra emocinis ryšys, įsimylėjimas, dvasinis ryšys.. Tinkamas žmogus yra tas, kurį galime mylėti, nenorėdami jo pakeisti. Lygiai taip pat ir jūsų partneris: iš tiesų jam esate tinkamas tuomet, kai jis nenori jūsų keisti. Tuomet santykiai nuoširdūs, žmonės neapsimeta tuo, kuo nėra, nekelia pretenzijų ir įtampos.

Jei bandome keisti savo artimą žmogų, reiškia, jis ne toks, kokio tikėjomės. Tuomet kodėl mes jį pasirinkome? Juk kuriame santuoką suaugę, savo noru, susipažinę su būsimu gyvenimo draugu ar drauge. Tai kam rinkti tokį, kuris netinka? Kam apsimesti, kad tai tas žmogus, jei iš tikrųjų taip nėra? Ir kodėl vyliamės, kad išsipildys lūkesčiai, kurių artimas žmogus gal net ir nežino? Priimame sprendimą tuoktis patys ir atsakome už jį patys.

D.M.Ruiz siūlo dar vieną analogiją: įsivaizduokime, kad labai mylime ir norime katės, bet vis dėlto įsigyjame šunį. Trokštame, kad šuo elgtųsi kaip katė, stengiamės jį išmokyti kniaukti, pratinti prie kitų katiniško gyvenimo subtilybių, bet.. šuo yra šuo. Jis net nesupras, ko iš jo norima. Vienintelis būdas šitoje situacijoje būti laimingu – įsigyti katę, o ne kaltinti šunį nebūtais dalykais.. Svarbiausia suprasti – ko, kaip ir kada norime..

Pasaulyje gyvena milijonai vyrų ir moterų, ir kiekvienas iš jų – unikalus. Kai kurie mums tinka, kiti netinka visiškai. Mylėti galime daugelį iš jų, bet jei norime, kad kasdieninis bendravimas būtų sklandus, labai svarbus yra siekių, tikslų, dvasinių ir emocinių savybių panašumas. Taigi, nemeluokime sau, nesuteikime žmogui savybių, kurių jis neturi ir nesitikėkime, kad po santuokos žmogus stebuklingai pasikeis.

Svarbu būti nuoširdžiu – sau ir kitiems – ir mylėti žmogų tokį, koks jis yra. Varžydami savo partnerio laisvę, mes varžome ir savąją, nes tuomet turime savo partnerį stebėti ir kontroliuoti. Jei padarėme klaidą, pripažinkime ją ir taisykime, arba keliaukime savais keliais. Juk jei esame nelaimingi santuokoje, tai nelaimingas ir mūsų partneris.. todėl turime sau ir savo draugui ar draugei leisti turėti galimybę būti laimingu su kitu žmogumi..

Meilė yra besąlygiška, arba jos nėra ir tėra ambicijų kova. Tarpusavio santykių kūrimas yra menas. Niekas negali padaryti žmogaus laimingu – laimė ateina tada, kai mes patys mylime. Kai kažką darome su meile, tuomet mus lydi džiaugsmas. Kai veikiame, pastūmeti ambicijų ar baimės – mus lydi kančia. Išmokti tarpusavio santykių meno – kiekvienos poros valioje.

Pradėti reikia nuo suvokimo, kad kiekvienas turime prisiimti atsakomybę už savąją santykių pusę, kitaip sakant – už save. Tai vienintelė dalis, kurią galime reguliuoti ir keisti, atsižvelgiant į aplinkybes. Kitos pusės mes valdyti negalime, nes tik mūsų mylimas žmogus yra atsakingas už savo santykių dalį. Jeigu išlaikome pagarbą, tai ir tarpusavio santykiuose gyvuos susitarimas ir taika 🙂 .

Taigi, nėra kiekvienam iš mūsų specialiai paruošto tobulo partnerio 🙂 .. Svarbiausias žingsnis gyvenime yra atsakingas gyvenimo draugo ar draugės pasirinkimas.. O toliau.. visada yra dvi santykių puselės, ir kiekvienas yra atsakingas už savąją. Galime perskaityti tūkstančius knygų apie meilę, tačiau kiekvienas ją išgyvens savaip. Svarbus ne meilės sąvokos apibrėžimas, o suvokimas, kad meilė yra veiksmas.

Norėdami pasiekti tobulų santykių, turime besąlygiškai mylėti ir – to įtakoti – nuoširdžiai veikti. Dvipusiuose santykiuose savo vaidmenį turime atlikti tobulai, tuomet ir tapsime tobulais partneriais 🙂 .. Ar sutinkate? 😉

Mąstytojai apie valstybę

Visais laikais visiems mąstytojams šalia egzistencinių klausimų rūpėjo dar vienas svarbus klausimas – kaip sukurti valstybę, kurioje visi žmonės būtų laimingi, kaip suburti kompetentingų žmonių valdžią? Valstybės valdymas – daug išminties, sąžiningumo ir atsakomybės reikalaujantis darbas. Tuo pačiu išbandymas valdžia filosofų priskiriamas prie sunkiausių išbandymų..

Senuosiuose indų sanskrito raštuose rašoma, kad “.. protai, apnikti savanaudiško malonumų ir valdžios troškimų, nesugeba deramai susitelkti. Todėl, net jei jų veikla išoriškai teigiama, jų veiklos motyvai yra kupini savanaudiškų troškimų… Paskiro žmogaus ir visos visuomenės tobulumas matuojamas godumo ir troškimų sutramdymo laipsniu… Dorumo pavyzdys visuomet turėtų būti iš išrinktųjų… Darbas vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai, turėtų būti naudingas visai žmonijai…“ (Bhagavadgyta).

Kinų mąstytojas Laozi manė, kad idealiausia politinė santvarka sukuriama tada, kai valdinių kasdienybės netemdo valstybės rūpesčiai, kai žmonės nejaučia egzistuojant vyriausybines institucijas ir šalies valdovą, nes nėra tų institucijų spaudimo ar savivalės. Jei valstybės veikėjai būtų sąžiningi ir nepaperkami, tai ir žmonės būtų taurūs ir dori, o moralumas būtų toks pat įprastas reiškinys, kaip drabužiai, valgis ar būstas, kurių būtinumo niekam nereikia įrodinėti (Daoizmo filosofija).

Sokratas teigė, kad kiekvieną darbą turi dirbti jį išmanantys žmonės, todėl politiniai vadovai turėtų būti renkami ne burtais, o atsižvelgiant į jų pasirengimą valdyti. Jis manė, kad dėl atėniečių nelaimių kalti ne dievai, o negabių vadovų valdymas. Mąstytojas buvo įsitikinęs, kad visų žmonių nelaimių šaltinis – nesilaikymas jų pačių priimtų įstatymų. Sokratas buvo pirmasis filosofas, už savo politines pažiūras nuteistas mirčiai. Beje, pagal sufabrikuotus kaltinimus..

Kitas garsus filosofas – Aristotelis – teigė, kad valstybė išsivystė iš šeimos. Kelių šeimų junginys sudarė gyvenvietę, keletas gyvenviečių – valstybę. Valstybės valdytojų funkcija – reguliuoti santykius tarp žmonių ir saugoti nuo nusikaltimų. Įstatymų leidėjų tikslas – padėti piliečiams tapti dorovingiems. “Daugelio santvarkų kūrėjai buvo vieningos nuomonės, jog valstybinės santvarkos pagrindą turi sudaryti teisingumas ir santykinė visų piliečių lygybė…“ – rašė filosofas. Dėl socialinių suiručių Aristotelis kaltino vyriausybes, nes “… valdžios vyrai būna išdidūs ir gobšūs… ir turtėja iš privačių turtų, o kartais iš visuomeninės nuosavybės“.

Anglų mąstytojas T.Moras laikomas utopinio socializmo pradininku. Jis visą savo gyvenimą ieškojo atsakymų į klausimus – kokia turi būti valstybė, kokie turi būti santykiai tarp valdovų ir valdinių, kas sudaro socialinės nelygybės pagrindą. Jo kūrinyje “Utopija“ aprašoma ideali, autoriaus nuomone, valstybė. Joje visi žmonės lygūs, nes ten nėra privačios nuosavybės. Utopiečių įstatymai įtvirtina žmonių lygybę, piliečiams užtikrinta teisė į mokslą, poilsį ir medicinos pagalbą. Aukščiausia valdžia – senatas. Visi dirba visuomenei naudingą darbą, fizinio darbo nevengia visų profesijų žmonės. Be to, utopiečiai “nepaisant įvairių įsitikinimų, sutaria“. T.Moras dėl savo pažiūrų ir priešinimosi karaliaus reformai taip pat paaukojo gyvybę.

Naujųjų amžių mąstytojas Ž.Melje jau drąsiai teigė, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir gamtos teikiamos gėrybės turėtų priklausyti visiems. “Jūs, vargšai, klausiate ir stebitės, kodėl jums reikia tiek daug dirbti ir kentėti, – rašė jis, – o priežastis paprasta: jūs savo darbu išlaikote milžinišką veltėdžių armiją.“ Pasak Ž. Melje, žmonės leidžiasi engiami tik dėl savo tamsumo. Žmonių švietimas yra būtinas, kitaip tamsumas bus išnaudotas savanaudiškiems tikslams tų, kurie valdo..

Ž.Ž.Ruso teigė, kad turtinė nelygybė supančioja laisvą žmogų, I.Kantas skelbė laisvų federacijų idėją, F.Nyčė konstatavo, kad moralės kategorijas suformulavo pats žmogus ir.. operuoja jomis, priklausomai nuo situacijos, o siekiančius valdyti filosofas pavadino antžmogiais.. Lietuvių tautos šviesuolis Vydūnas (V.Storosta) rašė: “Nuo individo sąmonėjimo pereinama prie žmonijos sąmonėjimo.“ Šiame procese Vydūnas išskyrė tris pakopas: sąmonėjimą sau, sąmonėjimą tautai, sąmonėjimą žmonijai. Trečioji pakopa – galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas.

Keičiasi amžiai, epochos, o mes vis dar sprendžiame nuo pat žmonijos sąmonėjimo pradžios iškeltą klausimą – kaip harmoningai sugyventi. Su savimi, šeimoje, tautoje, valstybėje, Žemėje.. Išspręsime, atrasime atsakymą – o kaip gi kitaip – juk evoliucionuojame.. Manau, teisus buvo Aristotelis, sakydamas, kad aukščiausia tobulumo pakopa yra teisingumas – kaip valstybės pagrindas, kaip moralinė savybė. Pritariu..

Su Valstybės atkūrimo diena, mieli tautiečiai! 🙂

Pasakaitės apie meilę :)

AMULETAS

Vieną vakarą Mokytojas ėjo namo ir pamatė pakelėje verkiantį jaunuolį.
– Ko tu verki, vaikine? – paklausė Mokytojas
– Aš… pamečiau amuletą, kurį man padovanojo mylimoji… kaip mūsų meilės ženklą…
– Jei tu verki tik dėl to, tai veltui, – šyptelėjo Mokytojas.
– Kaip gi veltui, Mokytojau – juk tai mūsų meilės simbolis?!..
– Tu pats atsakei į savo klausimą – tai tebuvo simbolis… Pamiršk amuletą ir džiaukis, kad pametei jį, o ne savo meilę.
– Bet jei aš pamečiau amuletą, tai gali būti ženklas, kad pamesiu ir meilę – susirūpino prietaringas jaunuolis.
– Meilė, kurios galia tėra amulete, žiede ar kokiame kitame daikte, neverta, kad dėl jos lietų ašaras, patikėk, – pasakė Mokytojas ir pratęsė savo kelionę.

MATAU TIK GĖRĮ…

Viename kaimelyje gyveno jaunas vaikinas. Jis buvo įsimylėjęs kaimo gražuolę, kuri nerodė jam jokių dėmesio ženklų. Ji turėjo daugybę gerbėjų, bet buvo išdidi ir nė su vienu į artimą draugystę nesileido. Tuomet vaikinas nusprendė pakerėti gražuolę vyriškumu ir išvažiavo mokytis karininko specialybės. Po kelių metų jis grįžo į kaimą pasipuošęs dailia karininko uniforma, bet kaimo gražuolei tai įspūdžio nepadarė. Ji toliau sau gyveno viena, išdidžiai atmesdama jaunikių pasiūlymus.

Bet vaikinas nenuleido rankų ir nusprendė būti turtingu. Gal taip sudomins nepalenkiamą merginą? Jis turėjo vilties, nes mergina vis dar buvo viena… Dar keletą metų jis mokėsi, daug dirbo, ir galiausiai praturtėjo. Grįžo į kaimą turtingas, su dovanomis gražuolei. Mergina ir vėl šaltai atmetė jaunuolio piršlybas.

Galutinai nusivylė jaunuolis, turtus paliko artimiesiems ir išėjo į pasaulį ieškoti Išminties. Po kelerių metų jis grįžo į kaimą, išgarsėjęs kaip išmintingas žmogus. Tačiau… šį kartą jis nėjo pas kaimo gražuolę. Jis pradėjo ramiai ir taikiai gyventi, dosniai dalindamasis su visais savo Išmintimi. Na, o kaimo gražuolė taip ir neištekėjo. Jos išdidumas ir panieka aplinkiniams išbaidė paskutinius jaunikius…

Bėgo metai. Vieną dieną buvusi kaimo gražuolė, o dabar pagyvenusi vienišė, po ilgų apmąstymų pagaliau ryžosi ateiti pas išminčių ir paklausti – ar nenorėtų jis jos.. vesti. Išminčius sutiko.
Kaimo žmonės piktinosi ir stebėjosi:
– Kam tu vedi šitą pasipūtusią moterį, kuri tau tiek blogo padarė?!
Išminčius tik šyptelėjo ir atsakė:
– Aš matau tik gera. Juk galiausiai mes kartu… Ir tik jos dėka aš tapau tuo, kuo esu dabar…

APIE VĖJĄ IR GĖLĘ

Keliaudamas Vėjas sutiko nuostabią Gėlę ir įsimylėjo… Jis švelniai glostė Gėlę, o ji, atsakydama į Vėjo jausmus, skleidėsi spalvingais žiedlapiais ir žavėjo nuostabiu aromatu. Tačiau Vėjui pasirodė, kad to maža ir jis nusprendė: “Jei aš atiduosiu Gėlei visą savo jėgą ir galią, tai ji apdovanos mane kažkuo dar didingesniu.“ Ir jis pūstelėjo visu stiprumu savo meilės jėgą į Gėlę…

Tačiau Gėlė neatlaikė audringos aistros ir… nulūžo… Vėjas bandė pakelti Gėlę ir atgaivinti, bet jam nepavyko. Tuomet jis vėl bandė paglostyti Gėlę savo švelniu meilės dvelksmu, bet ji suglebo, o galiausiai ir apvyto… Vėjas supyko:
– Aš atidaviau tau visą savo meilės galią, o tu palūžai! Matyt, tu nemylėjai manęs ir meilės jėgos tavyje nebuvo!..
Bet Gėlė neatsakė, ji nuvyto…

… Tas, kas iš tiesų myli, turi atsiminti, kad ne jėga ar spaudimu matuojama Meilė, o išreiškiama švelnumu ir dėmesiu. Geriau daugybę kartų susilaikyti, nei vieną kartą palaužti savo mylimą žmogų – net iš geriausių ketinimų…

PATARIMAS

Mokytojas ilgai ir kantriai klausė vienos moters skundų savo vyru… Galiausiai pasakė:
– Tavo santuoka būtų daug laimingesnė, miela moterie, jei tu būtum supratingesnė žmona.
– … Ką gi aš turiu padaryti, Mokytojau?
– Nustok pagaliau stengtis padaryti savo vyrą geriausiu… leisk jam būti savimi… 🙂

Paprasti sveikatos stiprinimo būdai

Apie kuriuos dažnai net nesusimąstome. Pradėkime nuo mūsų laikysenos. Atrodytų, koks skirtumas – kumptelėjęs žmogus ar tiesus? Pasirodo, mūsų taisyklinga laikysena taip pat įtakoja sveikatą. Dėl neteisingos laikysenos stuburas deformuojasi ir išlinksta, galima susirgti skolioze (stuburo išlinkimas į šoną). Mūsų laikais stuburo ligos labai paplitusios dėl sėdimo gyvenimo būdo, nejudrumo, neteisingos laikysenos ir mitybos.

Kai kurie žmonės tarsi “velka“ save per gyvenimą – susimetę, susikuprinę, susigūžę.. Tuo tarpu taisyklinga laikysena – tiesi nugara, tiesūs pečiai, įtrauktas pilvas, pakelta galva. Sėdint taip pat reikėtų laikyti tiesią nugarą. Ar žinote, kad vaikščiojimas daugelyje sveikatingumo sistemų pavadintas fizinių pratimų karaliumi? Ėjimo metu – tiesia nugara, tiesiais pečiais, įtrauktu pilvu, iškelta galva ir spyruokliuojančiu ritmu – mes pajungiame visus kūno raumenis ir stipriname visą organizmą.

Ilgi pasivaikščiojimai – puikus kasdieninis fizinis krūvis. Tik tam reikia pasirinkti vietą, atokesnę nuo intensyvaus eismo gatvių, nes energingai einant arba bėgant mes kvėpuojame giliau ir įkvėpiame visus taršalus. Beje, pasirodo, kad retas šiuolaikinis žmogus kvėpuoja taisyklingai. Medikai teigia, kad nuo to taip pat labai priklauso mūsų sveikata. Yra atlikti įdomūs tyrimai šiuo klausimu.

Natūralus žmogui kvėpavimas yra diafragminis – taip mes kvėpuojame nuo gimimo. Vėliau, įtakojami nuolatinės sėdimos padėties, varžančių drabužių, netaisyklingos laikysenos, dauguma žmonių pradeda kvėpuoti krūtininiu kvėpavimu. Kuo gi jie skiriasi? Diafragminį kvėpavimą dar vadina kvėpavimu pilvu, nes įkvėpiant išsipučia pilvas, iškvėpiant – susitraukia. Žinoma, kvėpuojant oras neina į pilvą: tiesiog kvėpavimo metu pakyla ir susitraukia diafragma.

Krūtininis kvėpavimas – krūtinės viršutinės šonkaulinės dalies judėjimo rezultatas. Krūtininį kvėpavimą kūnas naudoja tik paveiktas stresinės situacijos – jį galima pavadinti jėgos kvėpavimu, sustiprintu oro gurkšniu. Ši kvėpavimo forma, ypač įkvėpimo ir iškvėpimo ribose – puikiausia vidinė mankšta krūtinės ląstai vystyti. Bet kasdienybėje mes kvėpuojame dažniausiai paviršutiniškai, todėl toks kvėpavimas tampa nepilnavertis. Krūtininis paviršutiniškas kvėpavimas tampa tokiu stipriu įpročiu, kad kartais reikia daug pastangų, norint jį pataisyti.

Tuo tarpu diafragminis kvėpavimas yra prigimtinis ir natūralus. Jis prisotina kraują deguonimi, nes oras įeina ir į viršutines, ir į apatines plaučių dalis. Taip pat stimuliuoja kraujo cirkuliaciją pilvo ertmėje, gerina peristaltiką – dėl to maistas gerai virškinamas. Diafragminiu kvėpavimu padedamos gydyti lėtinės plaučių, širdies, virškinimo sistemos ligos. Toks kvėpavimas apsaugo nuo deguonies trūkumo, stimuliuoja nervų sistemą.

Kai kvėpuojame diafragma, mes kvėpuojame lėčiau – tai taip pat ilgaamžiškumo ir žvalumo sąlyga. Jei norime atgaminti diafragminio kvėpavimo įgūdžius, geriausia tai daryti gulint: uždėkime ranką ant pilvo ir stebėkime – įkvėpiant jis turi pakilti, iškvėpiant – nusileisti. Tikrai verta pasipraktikuoti ir atgaminti savo prigimtinį kvėpavimo būdą, kol jis vėl taps įpročiu – būsime sveikesni.

Labai svarbus ir pamirštas sveikatos stiprinimo būdas – grūdinimasis. Kažkodėl klaidingai jis siejamas tik su šalčiu. Tačiau retas susimąstome, kad oro vonios – būtinos mūsų odai, nes ji “kvėpuoja“ lygiai taip pat, kaip ir mūsų plaučiai.. Šiuolaikinio žmogaus oda nebegali atlikti didelės dalies savo funkcijų: mes nuolat vilkime drabužiais ir mūsų oda nekvėpuoja. Maža to, tepame ją daugybe cheminių priemonių.. Be to, praleidžiame daug laiko uždarose patalpose ir kvėpuojame užsistovėjusiu arba dirbtinai stimuliuojamu oru.

Duoti odai “atsikvėpti“ galime ir gerai išvėdintame kambaryje. Tą kiekvienas galime padaryti savo namuose, pakanka kelių ar keliolikos minučių. Vasarą labai naudingos oro ir saikingos saulės vonios – ne tik tam, kad oda įgautų gražų atspalvį, bet ir tam, kad pasisemtume energijos, oda prisisotintų deguonies. Labai naudingas vaikščiojimas basomis – namie, ar per žolę, akmenukus – tai stimuliuoja padų odos kapiliarus ir yra gera peršalimo ligų profilaktika.

Vandens procedūros – vienos mėgiamiausių. Vanduo stimuliuoja, stiprina, švarina – tai mūsų gyvybės šaltinis. Dušas – paprastas ir kontrastinis, vonios su aliejais ir žolelėmis (tik natūraliais), pirtis, plaukimas, apsitrynimai drėgnu rankšluoščiu, apsipylimai šaltu vandeniu – iš tokios gausybės procedūrų tikrai kiekvienas pasirinksime sau patinkančią ir tinkančią. Labai smagu, kad daugeliui vandens procedūros yra naudingas įprotis.

Kartais tiesiog primirštame tai, kas svarbu, tiesa? Būkime sau dėmesingi. Palaikyti sveikatą lengva, nes tuoj pat pajuntame rezultatus – daromės žvalūs, entuziastingi, stiprūs ir sveiki 🙂 . Pradėti gal nėra paprasta, bet įveikus neveiklumo inerciją ir padarius pirmus žingsnius, mes labai greitai pajuntame stimulą 🙂 . Visi žinome, kad nėra stebuklingų vaistų.. visi jie yra laikina priemonė. Gyvybės ir sveikatos šaltinis – kiekviename iš mūsų, tereikia jį palaikyti. Nepamirškime šito 🙂 .

Kodėl verta pradėti mankštintis?

Pimiausia – žvilgtelėkime, kas gi vyksta, kai nesimankštinam. Medikai tvirtina, kad pasyvus gyvenimo būdas yra priskiriamas prie gyvenimą trumpinančių faktorių. Jie teigia, kad bet kokia sveikatingumo programa turėtų prasidėti nuo to, kad būtų atsisakyta gyvenimą trumpinančių dalykų. Logiška? Žinoma, ir sunku tam prieštarauti.. Geri įpročiai gerina sveikatą, blogi – kenkia. Nepakankamas judrumas – vienas iš blogų įpročių..

Maža to, daug sėdėti ar gulėti – žalinga sveikatai. Ilgai sėdint, kraujotaka lėtėja ir kraujas nusistovi. Žmonėms, kurių darbas sėdimas, gali išsivystyti trombozė giliose blauzdų venose. Dirbantys tokį darbą žmonės turėtų daryti pertraukėles ir pasimankštinti ar bent pavaikščioti – suaktyvinti kraujotaką. Sėdėti taip pat reikia stengtis taisyklingai, tiesia nugara, nekryžiuoti, nedėti vieną ant kitos kojų.

Paplitusi ir nuomonė, kad dirbantiems fizinį darbą žmonėms nereikia papildomo fizinio krūvio. Šiuo klausimu specialistai taip pat turi vieningą nuomonę: darbiniai judesiai nėra sportas. Jie yra specifiniai, dažnai vienpusiški, monotoniški, susiję su darbinėmis operacijomis. Todėl sunkiai dirbant jaučiamas nuovargis – vieni raumenys pertempiami, kiti neveiklūs. Nėra darbo, kuris pajungtų visus raumenis tolygiai.

Jei nelaviname savo kūno raumenų, tai laikui bėgant, jų netenkame: jie silpsta ir atrofuojasi. Raumenys perauga riebalais, netenka elastingumo. Juose kaupiasi atliekos, kurios turi būti pašalintos tikslingai judant. Sportuodami mes taip pat sudarome sąlygas prakaitui sveikai pašalinti iš organizmo nuodus. Jei to nedarome, tai odos porų atliekamą funkciją turi apsiimti kiti šalinimo organai – jie papildomai apkraunami.

Teigiama, kad antroji žmogaus “širdis“ yra mūsų raumenys, todėl mankštindami viso kūno raumenis, mes palengviname širdies darbą. Kuo mažiau žmogus juda, tuo silpniau raumenys padeda širdžiai, ir ji anksčiau laiko susidėvi. Medicininiai tyrimai parodė, kad hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga) yra viena svarbiausių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų priežasčių.

P.Bregas teigė: “Nėra pasiteisinimo nedaryti fizinių pratimų. Tiek gerai fiziškai išsivysčiusiam, tiek fiziškai apsileidusiam žmogui fiziniai pratimai turi tapti svarbiausiu gyvenimo įpročiu.“ Kasdieninis tikslingas fizinis krūvis palaiko organizmo gyvybines funkcijas. Reguliariai sportuojantys žmonės mažiau pavargsta, rečiau serga ir ilgiau gyvena. Net sergantys žmonės, praėjus ligos ūmiai fazei, turėtų pradėti mankštintis. Kineziterapija (gydymas judėjimu, judesiu) būtent per judesius pajungia žmogų gyvenimui net po sunkių ligų.

Kodėl gi mes prarandame tokį, atrodytų, natūralų poreikį judėti? Dar Platonas sakė, visi vaikai turi įgimtą poreikį judėti, ir jei jis sistemingai nepalaikomas, tai ima blėsti ir galiausiai išnyksta. Todėl ir tėvų, ir pedagogų pastangomis pirmieji dešimt žmogaus gyvenimo metų turi būti skirti kryptingam fiziniam auklėjimui. Kitaip.. įprantama gyventi pasyviai, o šį įprotį keisti yra sunkiau, nei išlaikyti įgimtą poreikį judėti.

Taigi, judėjimas yra sveikata, ir tai nekelia jokių abejonių. Anot P.Brego, pradėti sportuoti niekada nevėlu. Turime tik atsižvelgti į kūno konstituciją, “užsistovėjimo“ lygį, pasiruošti nevaržančią aprangą, patogią avalynę, ir – pirmyn. Jei mėgstame darbuotis grupėje ar su trenerio priežiūra – ieškokime netoli namų sporto salės. Jei nusprendėme sportuoti namuose – pradžioje skirkime tam laiką, geriau pirmoje dienos pusėje. Mankštintis reikia gerai išvėdintoje patalpoje, o jei yra sąlygos – lauke.

Kokį mankštinimosi būdą pasirinkti? Tai labai individualu. Pasirinktas būdas turi patikti – būtinai! Ajurveda rekomenduoja pradėti išnaudojant pusę savo galimybių ir palengva, kai atsiranda poreikis, krūvį didinti iki optimalaus. Mankštinantis nereikia persistengti – pajutus pirmuosius nuovargio požymius, patariama pailsėti, padaryti trumpą pertraukėlę, kitaip galime net pakenkti sveikatai.

Ką bepasirinktume – vaikščiojimą, bėgimą ristele, jogą, aerobinius ar raumenų tempimo pratimus, dviratį, plaukimą, ar sportinius šokius – bet koks pasirinktas tikslingas fizinis krūvis žymiai pagerins sveikatą ir bendrą būklę. Polis Bregas savo ilgamečiais stebėjimais ir asmenine patirtimi įrodė šiuos nuolatinio tikslingo fizinio krūvio privalumus:

1) Pagerės deguonies cirkuliacija kūne. Jūs jausitės energingesni ir žvalesni.
2) Pratimai išvaduos jus iš stresų ir įtampų, kurios lokalizuojasi suspaustose, įtemptose kūno dalyse: ypač kaklo, nugaros ir stuburo srityje. Jūs jausite atsipalaidavimą ir lengvumą.
3) Įveiksite lėtinį nuovargį – tai didžiausias pranašumas. Pratimai pagerina gyvybinių centrų kraujotaką, didina energiją ir gyvybingumą.
4) Fiziniai pratimai padeda stiprinti ir nuraminti nervus – nervų sistema stabilizuojasi, gerėja miegas.
5) Sustiprės raumenys, sąnariai, sausgyslės, pagerės viso organizmo veikla.

Aš sau susirinkau pakankamai argumentų už fizinį aktyvumą. Išties – kol judame, tol gyvename.. Vėl tereikia dėmesio sau 🙂 . Kviečiu visus tiesiog ramiai pagalvoti apie tai ir padaryti sprendimą savo naudai 🙂 . Tik.. kad nebūtų kaip tam anekdote: “Noriu pasportuoti! Bet.. einu, prigulsiu, gal praeis.. “ 🙂