Jūsų gerumo pėdsakai

Jūs galite pagalvoti, kad jūs visai nesvarbus šiame pasaulyje. Bet kažkas kiekvieną rytą geria kavą iš mėgiamo puodelio, kurį jūs jam padovanojote.

Kažkas išgirdo dainą per radiją, kuri priminė jam jus. Kažkas perskaitė knygą, kurią jūs rekomendavote, ir pilnai pasinėrė į skaitymą.

Kažkas prisiminė jūsų linksmą pasakojimą ir nusišypsojo, grįždamas vakare iš darbo. Kažkas dabar pasitiki savimi truputį daugiau, nes jūs pasakėte jam malonų komplimentą.

Niekada negalvokite, kad jūs nieko neįtakojate. Jūsų pėdsako, kurį jūs paliekate net nedideliais savo gerais darbais, neįmanoma ištrinti.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip ateiviai…

Žiūrite pirmą kartą filmą – ir jau žinote, kas bus toliau ir kuo pasibaigs? Girdite apie įvykį ir tiksliai žinote, kaip viskas vystysis toliau? Pažįstamas ar pašalinis žmogus kažką padarė ar pasakė, o jūs jau žinote, kokios bus pasekmės?

Jei taip, tuomet jūs.., ne, ne ekstrasensas ir ne aiškiaregys. Jūs – empatas. Todėl matote toli į priekį neprasčiau už magus. Net stiklinis rutulys ir žvakės jums nereikalingi. Visi jūsų “instrumentai“ visada su jumis. Ir veikia nepriekaištingai.

Tačiau nėra taip jau lengva būti empatu. Sudėtinga įžeisti net blogą žmogų. Sunku. Empatas net priešui nelinki blogo. Jis apskritai niekam blogo nelinki.

Todėl jiems dažnai tenka pasilaikyti savo nuomonę sau, kad netyčiom kažko neįskaudintų. Ir dėl to belieka tik klausytis. O jei reikia duoti patarimą – tuomet patikrina jį iki gramo, kaip ant svarstyklių. Pasako tik tai, kas tikrai nepakenks.

Apskritai, jie dažnai jaučia bejėgiškumą. Lyg ir yra gebėjimas, tačiau pasinaudoti juo pilnai negali. Todėl, kad gali jo nesuprasti. Arba ne taip suprasti.

O ir nelabai malonu matyti žmones kiaurai. Štai žmogus tau šypsosi, o tu matai jo piktas akis, tačiau neparodai, kad matai. O kitas šypsosi – o jo širdyje  toks sunkumas… O trečias visą laiką skundžiasi, tik tam, kad susilauktų dėmesio. Ir tu visa tai matai ir jauti.

Ir dar – empatų nemėgsta melagiai. Jie tiesiog jaučia, kad juos mato kiaurai. Kiti nemato, o empatas mato, nors ir tyli. Empatų nemėgsta piktavaliai žmonės, jų privengia intrigantai ir manipuliatoriai. Tiesiog instinktyviai jaučia, kad šie pavojingi jiems. 

Empatai – tarsi ateiviai iš kitos, labiau dvasiškai išsivysčiusios planetos. Todėl juos mažai kas supranta, kitiems jie atrodo keisti, bet neginčijamai ypatingi. Todėl empatams nelieka nieko kito, tik pasikliauti savimi.

Tačiau vis vien žmonės prie jų šliejasi – na, kas gi geriau juos supras už empatą? Jam galima drąsiai patikėti visus savo pergyvenimus ir paslaptis. Su empatais visada gera bendrauti, bet – gera kitam žmogui. O empatui bendravimas – tai atsakomybė, visiškas atvirumas ir nuoširdus pasiryžimas pagelbėti.

Todėl empatui kartais reikalinga vienatvė. Kad atgautų pusiausvyrą ir savo harmoningą būseną. Bendravimui jis atiduoda visas savo jėgas, o vienatvėje jis vėl atsigauna.

Taip, empatai – tikrai ypatingi. Dvasiškai ir psichologiškai jie žymiai brandesni, nei dauguma žmonių. Ir, ko gero, ateityje visi žmonės bus tokie – jautrūs kitiems, atsakingi, atviri, geranoriški ir sąžiningi.

Ir, ne, tai ne ateiviai – tai tiesiog tyri ir šviesūs žmonės. Ir kaip gerai, kad tokių žmonių vis daugiau…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Su tikėjimu ir pasitikėjimu

Ar baisu paukščiui nutūpti ant šakos? Vargiai… Juk jis turi sparnus. Ir akivaizdžiai yra kažkoks instinktyvus, prigimtinis tikėjimas, kad jis moka skraidyti. O tai reiškia, kad net jei šaka po juo nulūš, paukštis vis vien su tuo susitvarkys.

Mes taip pat turime sparnus. Skirtumas tik tame, kad paukščiai tai prisimena, o mes dažnai tai pamirštame.

Galbūt, todėl, kad mes augame, o paskui gyvename tarp tų, kas priprato gyventi su suglaustais sparnais. Jiems savo laiku kažkas pasakė, kad jie negali skraidyti, ir jie tuo patikėjo.

Sparnai – tai tikėjimas savimi ir savo dieviška esme. Tuo, kad tu įveiksi viską, ką turi įveikti. Kad viskame yra tam tikra prasmė. Ir ta prasmė išves tave į kažkokį naują gyvenimo etapą.

Gyventi su tikėjimu ir pasitikėjimu. Kuomet tai suvoki, tuomet pradedi gyventi visiškai naujoje tikrovėje. Ir jau niekada nepamiršti, kad turi sparnus. Todėl kad jų dėka pakyli vis aukščiau. Ir tavo jėga auga. Todėl labai svarbu prisiminti, kad tu turi sparnus.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Priimti Gėrį savyje

Kartais žmonėms sunku priimti gėrį savyje ir pasaulyje, nes jiems atrodo, kad gėris visada kompensuojamas blogiu. Ir kai tik tavo gyvenime bus kažkas gero, po to kaipmat bus kažkas blogo. Pavyzdžiui, jei daug juoksies, tuomet vėliau teks daug verkti.

Žinoma, būna ir taip. Ypač jei ignoruoji sunkumus, pabėgdamas nuo jų į malonias pramogas. Bet nemalonumai sugrįžta, kai juos ignoruoji.

Tačiau būna ir taip, kad gėris tiesiog yra. Ne todėl, kad jame slypi klasta, bet todėl, kad pasaulis myli tave ir priima. Ir pasirengęs dalintis.

Ir kai tu tai supranti, tuomet pasaulyje iš karto žymiai padaugėja džiaugsmo ir gėrio. Ir meilės. Tiesiog, besąlygiškai. Be priežasties. Nes iš tiesų visas tas gėris buvo nuolat šalia. Tiesiog laukė savo valandos, kada tu pagaliau pradėsi jį pastebėti.

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gėrio mums visiems 🙂 !  

Tavo vidinės laisvės akimirkos

Pačiais vertingiausiais tarp visuotinės įtampos ir presuojančio netikrumo pojūčio tampa nuostabūs paprastos ramybės fragmentai…

Tu juos tiesiog dovanoji sau…

Iš pradžių neryžtingai, bijodamas pagalvoti, kad turi teisę nesisukti ištisą parą verdančiame naujienų katile, o vėliau jau su augančiu vidiniu maištu, prieštaraujančiu tam, kad kažkas už tave bando spręsti, kaip tu turi reaguoti, ką daryti ir apie ką galvoti.

Maža žmogiško savitumo istorija ne visada gali būti absoliučiai sinchroniška tam, kas vyksta didžiajame pasaulyje, mielieji…

Būtent jis, tas savitumas, kepa tortą vaiko gimtadieniui net tuomet, kai visas pasaulis siūbuoja.

Tas savitumas džiaugiasi netikėtai sudygusiu avokado kauliuku.

Jis kabina naują lentyną mėgiamoms knygoms.

Jis miega iki pietų sekmadienį.

Jis ruošiasi vestuvėms.

Jis važiuoja maudytis naktį.

Jis pradeda remontą ir važiuoja į stotį pasitikti mylimųjų.

Jei tai įmanoma, tuomet kodėl ne? Argi ne patys natūraliausi dalykai išsaugo mūsų žmoniškumą?

Ir argi ne greitai bėgantis laikas prašo jį prisiminti… prisiminti tam, kad spėtume pagyventi, o ne pavirsti bedvasiais robotais, automatiškai vykdančiais svetimas komandas?

Palikite save ramybėje, palikite ramybėje kitus žmones, palikite ramybėje įkaitusius internetinius debatus, išdeginančius napalmu bet kokią sveikos nuovokos viltį.

Tegul nors vienai dienai, bet laisvi lyg paukščiai nuo visko, kas jau pavojingame pertekliuje…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Geriausia, ką galiu

Tai labai svarbi išvada, kuri pakeitė mano gyvenimą. Vienintelis dalykas, kurį aš galiu kontroliuoti – tai mano veiksmai ir sprendimai dabartinėse sąlygose. Daryti geriausia, ką aš galiu čia ir dabar, kas aplink bevyktų.

Visa kita – iliuzija. Mes nežinome, kokios tos “aplinkybės“ bus rytoj ar po minutės. Mes nežinome, bus tos aplinkybės palankios ar ne, mes nežinome, palaikys mus kas nors ar ne. Net tie, kas nuoširdžiai pažada, ne visada gali ar nori būti šalia tuomet, kai reikia. Tokia realybė.

Esu tik aš ir mano sprendimas: kažką daryti ar nedaryti, eiti toliau ar sustoti. Ir viena, ir kita – teisinga, jei daroma iš širdies ir tu tiksliai žinai, kad šiuo metu tai geriausias pasirinkimas.

Viskas gamtoje taip gyvuoja. Nebando kontroliuoti to, ko kontroliuoti neįmanoma. Upė teka, keisdama vagą – priklausomai nuo landšafto, pasirinkdama geriausią kryptį. Augalai kažkaip įsigudrina prasikalti į šviesą per asfaltą. Jie tiesiog daro geriausia, ką gali tose sąlygose, kuriose dabar yra.

Kuomet tai suvoki, ateina vidinė ramybė. Kas benutiktų, tu visuomet turi pasirinkimą. Ir šį pasirinkimą darai tik tu. Tiesiog daryk geriausia, ką gali, ir būtinai išeisi į šviesą.

Padėka autorei! Pagal T. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Pasirinkimas ar prisijungimas?

Jei tau sunku nuo tavo minčių, reiškia, ne tu jas renkiesi, bet jos renkasi tave, prisijungdamos prie tavęs automatiškai.

Jei tu pats nesirenki savo minčių, tuomet jos ateina automatiškai iš informacinio lauko. Tave pajungia prie sektorių, kurios atitinka tavo emocijas. Ir kuo toliau – tuo stipriau įtraukia tave į nepageidaujamus scenarijus.

O juk reikia tiesiog suvokti, kad mintys plaukia automatiškai, neatsiklausdamos tavęs – nori tu jas galvoti ar ne. Reikia tai suvokti ir rinktis savas, šviesias mintis.

Ir mokytis Pasirinkti, o ne Prisijungti automatiškai.

Pasirinkti, o ne Prisijungti.

Tau sunku? – Tu prijungtas automatiškai. Tu nesirinkai, tave pasirinko automatiškai. Vietoje tavęs pasirinko.

Nori Gėrio – Rinkis pats. Atjunk autopilotą. Sėskis už vairo.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !