Mes reaguojame..

Mes reaguojame: skausmu, pykčiu, nuoskauda. Į visą blogį mes adekvačiai reaguojame. Kinta hormonų apykaita, keičiasi neuromediatorių darbas. Paskui mus nuramina arba mes patys aprimstame ir viskas normalizuojasi. Ir mes priekaištaujame sau dėl sukilusių emocijų – reikėjo pamedituoti, nusišypsoti, paskleisti budisto ramybę, susiimti!

Tai vadinama “pereiti į rankinio valdymo režimą“. Jėga priversti organizmą nereaguoti. Tai kenksminga ir pavojinga. Ir po kurio laiko prasidės jėgų nuosmukis arba depresija, o paskui – ligos. Imunitetas priklauso nuo psichosomatinės būsenos. Ir gali prasidėti autoimuninės ligos, net onkologija, yra toks fenomenas: “nušvitęs guru, mirštantis nuo vėžio.“

Niekas negali be pasekmių savarankiškai keisti organizmo “chemijos“. Ir dirbtinai keisti “streso  hormonus“ nirvana ir ramybe; “rankiniu būdu“ keisti smegenų darbą. Pasekmės vis vien bus, tik daug sunkesnės. Todėl dažnai žmonės ieško palaikymo ir supratimo – ir teisingai daro. Tai natūralus ir išsigelbėjimą teikiantis noras; palaikymas ir pagalba iš išorės būtini.

Kartais meditacijos ir autotreningai pavojingi, jei jais piktnaudžiaujama; jie nesprendžia problemos, jie – tai “rankinis valdymas“, kuriuo naudotis reikėtų tik pačiu sunkiausiu ir pavojingiausiu momentu, nes eikvojami didžiuliai resursai, kitaip dirba hormonai ir neuromediatoriai, visa organizmo biochemija keičiasi. Tai labai pavojinga; ir labai sekina.

Gyvi žmonės viską jaučia ir į viską reaguoja – tai normalu. Sušvelninti reakciją galima ir reikia. Bet keisti ją kita, neadekvačia – vis dėl to neverta. Ir verkti reikia, jei yra tam priežastis. O šypsotis – kai yra priežastis šypsenai 🙂 .

Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Kas trukdo minimalizmui?

Minimalizmas – ne mada, o sąmoningas požiūris į būtinuosius žmogaus poreikius. Todėl pirkdami daiktus su žymomis “simple“ ar “minimalist“, žmonės netampa automatiškai minimalistais – juk jie vis vien perka tai, ką jiems siūlo reklama, o ne tai, kas iš tiesų reikalinga.

Minimalistas perka daiktus tuomet, kai: yra būtinybė ar pagrįstas poreikis, arba – kai daiktas nepataisomai sugedo. Jo neįtakoja išorinė įtaka – reklama ar mada, todėl jo namai jaukūs, nes neapkrauti nereikalingais daiktais, drabužiai – visada saviti ir originalūs, o gyvenimas – laisvas nuo šablonų ir kūrybingas.

Minimalizmas – tai sąmoningas gyvenimas, todėl pirmiausiai reikia išsivalyti sąmonę nuo to, kas automatiškai, nepastebimai įtraukia į vartojimo karštinę. Taigi – kas trukdo pradėti gyventi minimalistiškai?

Pirmiausiai, žinoma, tai reklama – šimtus kartų per dieną ji tvirtina, kad vienokių ar kitokių daiktų pirkimas padarys mus laimingais, gražiais, sveikais, patraukliais, sėkmingais, turtingais, ypatingais..

Žmonės dažnai mano, kad jų neveikia reklama, bet tai netiesa, antraip reklamos gamintojai neskirtų jai tiek daug lėšų – ji kuriama taip, kad veiktų būtent tą smegenų dalį, kurios mes nekontroliuojame ir kuri yra atsakinga už mūsų impulsyvius veiksmus (tame tarpe ir spontaniškus pirkinius).

Apsisaugoti nuo reklamos poveikio galima tik sąmoningais veiksmais – atidumu tam, ką žiūrime ir klausome, ir – maksimaliu atsiribojimu.

Dar viena kliūtis minimalizmui – tai mada, jos tendencijos ir srovės, kurios keičiasi kartu su metų laikais ir liečia viską: drabužius, avalynę, rankines, kosmetiką, spalvas, kvapus, baldus, interjerą, automobilius, buitinę techniką, telefonus, kompiuterius, gėrimus, maistą ir – net kačiukų ir šuniukų veisles..

Atitikti mados reikalavimus – reiškia sutikti bėgti, taip, kaip tas asiliukas paskui pakabintą priešais nosį morką.. Tai sekinanti ir neįvykdoma užduotis, nes vos tik žmogus įsigyja kažką ultramadingo – labai greitai tai tampa beviltiškai senamadiška ir net juokinga.

Besilaikantis mados žmogus praranda nuovoką – kas jam iš tiesų patinka ir kas tinka. Ir nors jam gali atrodyti, kad jis stilingas ir išskirtinis, bet iš tiesų jis tik prisijungia prie visų bėgančių paskui madą būrio, t.y., suvienodėja su jais.

Išeitis – suprasti, kas iš tikrųjų žmogui tinka ir patinka, ieškoti savo stiliaus, nebijoti saviraiškos ir kūrybingumo aprangoje ir savo namuose. Kai žmogus turi savo stilių – jo neveikia jokios besikeičiančios mados, nes jis atrado tai, kas leidžia jam jaustis gerai ir jaukiai.

Rimta kliūtis minimalizmui – polinkis lyginti save su kitais, arba – baimė neatitikti “statuso“ šablonų. Toks žmogus visada žvalgosi į kitus ir lygina save su kitais, ir dažniausiai –  savo nenaudai.

Jis nuolat liguistai ieško patvirtinimų (ir atranda!), kad kitų namai erdvesni, jie turtingesni, jų automobiliai naujesnio modelio, jų vaikai gabesni, jie dažniau atostogauja, jie nešioja madingiausius rūbus, jie turi įtakingų draugų, jie gražesni, ir apskritai – jie turi tai, ko aš neturiu..

Įveikti šią liguistą būseną padeda suvokimas, kad žmogaus orumą ir savigarbą lemia ne tai, ką jis turi, o tai, ką gero ir prasmingo jis nuveikia gyvenime. O jei ir galima save lyginti su kažkuo – tai tik su savimi praeityje, kad pamatytume savo pačių pasikeitimus ir vystymąsi.

Ir dar viena kliūtis minimalizmui – prisirišimas prie daiktų. Gali atrodyti, kad turėti daug daiktų yra labai gerai, tačiau taip nėra – dažnai tarp daugybės daiktų žmogus net pamiršta, ką jis turi, o kažko prireikus negali to daikto surasti.

Nenaudojami daiktai ne tik nereikalingas, bet ir reikalaujantis priežiūros balastas – jam reikia vietos, nedėvimus rūbus reikia saugoti nuo kandžių, o prireikus kažkokio daikto ar rūbo, viską reikia peržiūrėti ir vėl sutvarkyti. Tam reikia skirti ir nemažai laiko.

“Vaistas“ nuo tokių sandėlių paprastas: jei daikto ar rūbo neprireikė metus – galima drąsiai su juo atsisveikinti arba atiduoti kažkam, kam jo tikrai reikia.

Beje, minimalizmas puikus tuo, kad nereikalingų ar nenaudojamų daiktų žmogus tiesiog neturi, nes viskas naudojama apgalvotai ir tikslingai, o nauji daiktai įsigyjami tik iškilus poreikiui ar būtinybei.

Įveikus šias kliūtis, galima atgauti vidinę pusiausvyrą, sąmoningumą ir atsakyti sau į labai svarbų klausimą: “Turėti ar Būti?“. Minimalizmas mūsų laikais – tarsi stebuklinga lazdelė, kuri keičia gyvenimą iš pagrindų ir padeda patirti tyro gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Minimalizmas – sąmoningas gyvenimas

*Tai jau tapo mūsų kasdienybe – ideologija, kuri primeta “madingų“, bet nereikalingų daiktų pirkimą; vartotojų visuomenė, kuri perka tuos madingus daiktus; madingi daiktai, kurie laikui bėgant tampa nereikalingų šiukšlių kalnais; ir – šiukšlės, kurios nepastebimai užpildo ne tik priemiesčius, bet ir teršia dirvą, miškus, upes ir vandenynus..

*Savo veikla ir savo gyvenimo būdu žmonės nuodija ne tik supančią aplinką, gyvūniją, bet ir pačius save. Dabar žmonėms daugiau rūpi naujo telefono, madingo rūbo ar paskutinio modelio automobilio pirkimas, nei pasaulinės ekologijos, bado ar skurdo problemos. Ir kol žmogus nepabunda iš vartotojiško gyvenimo iliuzijų ar jo asmeniškai nepaliečia rimtos problemos (nedarbas ar ligos) – jis stengiasi atitikti visus primetamus “idealaus gyvenimo“ šablonus.

*Ir jis nepastebi, kad bėga užburtu ratu – tai nesibaigiantis troškimas vartoti, nepasitenkinimas nuo pirkinių, neviltis dėl pinigų trūkumo naujiems pirkiniams, paskolos ir skolos.., ir – vėl vis nauji ir nauji pirkiniai..

*O reklamos gamintojai labai gerai žino trumpiausią kelią į žmonių asmeninę sąskaitą – jie visomis išgalėmis stengiasi užvaldyti žmonių dėmesį, sugalvodami vis naujus “sėkmingumo“ kriterijus, kurių pagrindą sudaro vis nauji daiktai, kuriais žmonės užpildo savo namus, galvas, o galiausiai – ir sielas.

*Taigi – jei norime atsiriboti nuo primetamo išorinio poveikio ir manipuliacijų mūsų sąmone, turime būti sąmoningi ir atidūs tam, kam mes skiriame savo dėmesį. Kur mūsų dėmesys – ten ir mūsų gyvenimo energija, todėl mokykimės atsiriboti, išjungti garsą, nedalyvauti ar atsitraukti nuo to, kas neša sumaištį į mūsų gyvenimą ir atitraukia mus nuo tikrųjų vertybių.

*Juk, iš esmės, vartotojiška filosofija manipuliuoja pozityviais lūkesčiais ir.. žmonių nepilnavertiškumo pojūčiu, vis siūlydama kažką, kas padarys žmones “laimingesniais, sveikesniais, turtingesniais, geriausiais, patraukliais, populiariais, sėkmingais“.. Ir visa tai – parodai ir kitų pavydui! Ir retas susimąsto, kad tai tik dar labiau didina nepilnavertiškumą, kompleksus ir nepasitenkinimą gyvenimu – nes neįmanoma įsigyti tų vis naujų ir dar naujesnių “idealaus gyvenimo“ ir “laimės“ atributų..

*Vartotojiška filosofija padaro gyvenimą labai sudėtingu ir painiu – žmogus galiausiai netenka sveikos nuovokos, orumo ir adekvatumo, jis nuolat bėga paskui taip trokštamą, bet nepasiekiamą šabloninę-daiktinę laimę.

*Mus išmokė pirkti ne iš būtinybės, o dėl malonumo. Todėl pirkimas tapo priklausomybe, o pirkinys – silpnybės akimirka ir trumpa euforija, po kurios seka nusivylimas ir noras tą euforiją pakartoti.

*Pabusti iš vartotojiškos priklausomybės padeda minimalizmas. Būtent minimalizmas yra vartotojiško gyvenimo priešingybė ir sugrįžimas į paprastą, tikrą, laimingą, harmoningą gyvenimą. Ir tai ne mada ir ne perdėtai taupių žmonių fantazijos – tai būtinųjų žmogaus poreikių supratimas ir tikrųjų dvasinių gyvenimo vertybių suvokimas.

*Bet nėra taip lengva atsipeikėti iš vartotojiško gyvenimo iliuzijų ir pinklių – reikia gerokai pravalyti sąmonę nuo viso primesto informacinio balasto, kuriuo žmonės pradeda vadovautis savo gyvenime. Visų pirma reikia keisti savo mąstymą, ir minimalizmas labai padeda kelyje į sąmoningumą ir gebėjimą priimti savarankiškus sprendimus.

*Tai atmetimas to, kas nereikalinga ir sąmoningas gyvenimo resursų naudojimas. Tai labai atsakingas pasirinkimas – ką mes paliksime ateinančioms kartoms: įkvepiančią patirtį ir harmoningą supančią aplinką, ar – krūvas nereikalingų daiktų ir kalnus šiukšlių.

*Svarbiausia, ką reikia suvokti – nei pinigai, nei daiktai nedaro mūsų laimingais. Vartotojiška filosofija sukeičia vietomis tikrąsias ir dirbtinas vertybes. Laimė gimsta meilėje, geruose darbuose, kūryboje, bendros gerovės kūrime ir vienybėje, laimė – mūsų harmoninguose veiksmuose, o ne daiktuose. Minimalizmas – tai tikras, paprastas, laimingas gyvenimas 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gyvenimo dovanos

Jei žmonės nedėkingi – gyvenimas atsidėkoja. Tuo sunku patikėti. Bet kartais taip būna.

Vienos geros moters niekas nepasveikino gimtadienio proga. Ji išgyveno sunkų laikotarpį: neteko darbo, išsiskyrė su vyru, o visi pažįstami ją pamiršo. Pinigai pasibaigė. O kam reikalingas numuštas lakūnas? Gal ji paprašys pinigų paskolinti, o gal primins apie tai, kad jai skolingi?

O juk ji visiems padėjo, slaugė, gelbėjo, dalinosi paskutiniu kąsniu – dabar iš jos nėra ką paimti, štai ir pamiršo visi jos gimtadienį..

Ryte ji išgėrė arbatos be cukraus ir suvalgė duonos riekelę. Pinigų visai nebuvo. Ir telefono sąskaita baigėsi, todėl ji niekam negalėjo paskambinti. Ir išėjo ji ieškoti lombardo, kad gautų užstatą už savo paprastučius auskarus. Na, juk nemirsi iš bado.

O pakeliui užėjo į prekybos centrą – ten kažkokia šventė buvo. Triukšminga ir linksma. Moteris pagalvojo: “Tegul ši šventė bus mano gimtadienio proga!“ ir nusišypsojo.

Prie jos priėjo mergina ir pasiūlė kavos su pyragaičiu – kavos reklaminė akcija! Nemokamai. Kava skani pasirodė. Pilnas kartoninis puodelis. Ir pyragaitis puikus.

Paskui moterį pakvietė užeiti į kosmetikos parduotuvę. Ir ten buvo akcija – ją pakirpo ir sušukavo garsus stilistas. Nemokamai. Moteris pasijuto tikra gražuole..

O drabužių parduotuvėje, į kurią ji užsuko, visi staiga sušuko: “Šimtasis pirkėjas!, – nors koks gali būti šimtasis iš pat ryto?.. Ten jai padovanojo saldainių ir gėlių.

O paskui suskambo jos telefonas. Moterį pakvietė į automobilių saloną, kur vyko naujo modelio pristatymas. Anksčiau, kai turėjo pinigų, ji pirko ten automobilį. Sūnėnui.

Salonas buvo netoliese, nuotaika puiki, todėl moteris ten nuėjo. Apžiūrinėjo naujo modelio automobilį, kai prie jos priėjo malonus vyriškis ir pradėjo viską aiškinti ir rodyti automobilį.

Graži ir linksma moteris jam iš karto patiko. Paskui paklausė apie gėles, sužinojo apie gimtadienį ir pakvietė vakarienei į kavinę. Ir jie šauniai pavakarieniavo! Nors moteris vis žadėjo grąžinti pinigus už vakarienę..

Ji visada viską atiduodavo. Visiems. Bet štai ir ja kažkas pasirūpino – visą dieną ji jautė, kaip Kažkas ja rūpinasi. Tas Kažkas padovanojo jai tiek dovanų.. Ir tarsi per tuos visus įvykius pasakė, kad ją myli.

Tas vyras taip pat tai pasakė – vėliau, po mėnesio, kai jai pasipiršo. O auskarai taip ir liko pas moterį – prisiminimui apie gimtadienį. Taip pat lyg ir dovana. Todėl kad geriems žmonėms dovanoja dovanas. Galiausiai viską padovanoja: laimę, sveikatą, išsigelbėjimą ir meilę..

Autorė A. Kirjanova, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Senieji Mokymai apie tarnystę

*Yra tik vienas dalykas, galintis padaryti laimingu žmogų šioje Žemėje. Tai – besąlygiška tarnystė kitiems, kuri leidžia pajusti vienybę su žmonėmis ir Kūrėju. Tai aukščiausia privilegija, garbė ir laimė žmogui.

*Žmonės dažnai nesupranta – kam jie atėjo į šį pasaulį. Tarnystė – štai visų mūsų misija šioje planetoje. Tarnystė – aukščiausia dorybė: turime mylėti vieni kitus, pagelbėti vieni kitiems, padėti vieni kitiems išskleisti geriausias dvasinės savybes, saugoti ir puoselėti  Žemę ir visą gyvybę joje.

*Tarnystės kitiems kelias – tai sielos išgryninimo, savęs pažinimo ir praktinio dvasingumo kelias, suteikiantis prasmę gyvenimui ir laimę žmogui. Toks žmogus tarnauja tiems, kas nelaimingas ir kam šiuo metu reikalinga pagalba: jis nušluosto ašaras, palaiko, padrąsina, pasidalina, įkvepia, pamaitina, slaugo, paguodžia, atleidžia.

*Tuo metu, kai žmogus besąlygiškai tarnauja kitam, jis tampa artimu tam žmogui, jis gelbėja žmogų nuo dar didesnės nelaimės. Jis atveria žmoguje, kuris dabar kenčia, jo paties vidinę stiprybę ir dvasinę jėgą.

*Tikroji tarnystė žmonėms turi būti besąlygiška, be lūkesčių gauti kažką mainais už savo tarnystę – pagyrimą, šlovę ar materialių gerovių. Nuoširdžiai tarnaujantis kitiems yra tyras ir kuklus – būtent taip auga jo dvasinė jėga ir stiprėja jo harmoninga sąveika su Kūrėju ir amžinais dvasiniais dėsniais.

*Tarnystėje išryškėja tikrieji žmogaus būdo bruožai, o besąlygiškai tarnaudami kitiems, žmonės savaime atsikrato egoizmo, savanaudiškumo, puikybės ir tampa geresni, tyresni, dvasingi.

*Gyventi vienas dėl kito, dėl žmonijos – tai didžiausia palaima, tuo tarpu būti egoistu ir gyventi vien tik sau – tai didžiausia tragedija. Egoizmas – visų žmonijos nelaimių šaknis ir priežastis. Tarnystė stabdo blogio plitimą, tarnaujantis kitiems žmogus yra gėrio šaltinis.

*Dvasingas, tyras žmogus visada turi kuo pasidalinti – geru žodžiu, tyliu palaikymu, pagalba, ir kiekvienas, net pats mažiausias jo veiksmas besąlygiškoje tarnystėje didina gėrį šioje Žemėje.

*Tarnystė neįmanoma be tyros, besąlygiškos meilės žmonėms, visai gyvybei ir planetai. Meilė – tai visus ir viską susiejantis ryšys, sveika sąveika ir vienybės pojūtis, kai visi žmonių veiksmai skirti bendrai gerovei ir tobulėjimui.

*Tarnaujantis kitiems žmogus – tarsi šviesos šaltinis tamsoje, tarsi stebuklingas išsigelbėjimas ar netikėtai ištiesęs pagalbos ranką angelas. Jis ne visada sulaukia dėkingumo, jis jo ir nelaukia, nes gerai žino savo misiją Žemėje. Bet toks žmogus visada traukia savo vidine šviesa ir dvasine stiprybe.

*Besąlygiškoje tarnystėje nekyla klausimų – ar reikia kitam padėti, ar vertas kitas žmogus pagalbos ir kam padėti. Mūsų pasaulyje dar daug egoizmo, nelaimių, ligų, bėdų, nusivylimo, todėl nuoširdi pagalba ir palaikymas kaip niekad svarbūs ir reikalingi.

*Tarnystė – ne vien pagalba kenčiantiems, bet ir paprastas širdies gerumas ir tyrumas: harmoningas bendravimas su žmonėmis, nuoširdumas, dėkingumas, sąžiningumas – tai įkvepiantis dvasingo elgesio pavyzdys kitiems žmonėms.

*Tikroji tarnystė – visada iš besąlygiškos meilės, tai sąmoningas žmogaus pasirinkimas, nes jis neatskiria savęs nuo kitų, kiti žmonės jam – tai jo paties pratęsimas, ir jis gerai suvokia, kad kol yra kančia Žemėje – turi būti ir tie, kas tą kančią mažina, ir – tuo pačiu didina gėrį.

*Per žmonių gerus darbus gerėja ir bendras žmonijos likimas – juk kiekvienas veiksmas turi pasekmes, o besąlygiškai daromų gerų darbų pasekmės visada geros, nes sąlygoja žmonių aukščiausių dvasinių savybių išraišką, o kartu – ir bendrą žmonijos gerovę ir tobulėjimą.

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Mylėkime vieni kitus 🙂 ! Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Apie Bjaurųjį Ančiuką

Bjaurusis Ančiukas gyveno pakankamai gerai. Juo rūpinosi mama – Antis, o broliai ir seserys ančiukai linksmai klegėjo šalia. Jį reguliariai maitino ir niekas jo neskriaudė.

Ir gerus patarimus, pamokymus dalino, ir gyventi mokė. Kaip teisingai letenėles dėlioti, kaip gagenti, kaip elgtis ir ko laukti iš gyvenimo. O Bjaurusis Ančiukas jautėsi nelaimingas, toks nelaimingas, kad vieną dieną išėjo iš paukščių kiemo, mesdamas iššūkį pavojams.

Taip ir žmogui kartais nepakeliamai sunku kažkokioje aplinkoje – šeimoje ar darbe. Nors visi aplink ir sako, kad taip ir turi būti. Reikia gyventi pagal taisykles. Mokytis, dirbti ir teisingai letenėles dėlioti. Ir vesti, ir ištekėti – taip, kaip priimta.

Bjaurusis Ančiukas iš tikrųjų buvo gulbė, todėl jam ir buvo blogai. Esmė kartais ne aplinkoje, ne artimuosiuose, ne bendradarbiuose. Ir ne mūsų trūkumuose. O tiesiog žmogus – ne toks. Kitoks. Ne toks, kaip jo aplinka.

Todėl jis negali savęs išreikšti, susirasti antrosios pusės ir tiesiog pasijusti laimingu – nes jis gyvena svetimą gyvenimą. Todėl reikia ieškoti savų. Savo aplinkos. Keisti bendravimo ratą ir gyvenimo vietą.

Tai labai sunku – leistis į ilgą kelionę, be jokių garantijų. Ir pakeisti profesiją, ir pradėti bendrauti su naujais žmonėmis, ir naujai pažvelgti į save ir savo gyvenimą. Tačiau be šito galima pražūti – iš ilgesio ir dvasinės vienatvės.

Apie kurią kiti žmonės sako: “Kokia dar dvasinė vienatvė? Ką jūs čia prisigalvojate? Štai kiek žmonių aplink!“ Taip, daug. Daug kviestų, bet mažai savų. Ir reikia rasti savyje jėgų, kad surastum savus – jie tikrai kažkur yra, mes tai miglotai jaučiame dar nuo vaikystės.

Ir kiti jaučia – ir tai juos erzina. Todėl ir dalina patarimus, kaip teisingai letenėles dėlioti. Ir pataria mažiau galvoti…

Kartais pabėgimas iš įprastos aplinkos – vienintelis būdas išsigelbėti ir surasti savus.

Autorė – A. Kirjanova, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (62)

Paskendęs tiksluose – tai šiuolaikinio žmogaus būsena. Primetami materialaus komforto ir gerovės idealai, jų siekimo būdai ir orientacija į galutinį rezultatą, o ne į sąmoningumą momente “čia ir dabar“ – visa tai laiko žmogų nuolatinėje įtampoje.

Taip, gyvenimas šiandien – bėgimas be sustojimų..Tokia įtampa provokuoja ne tik psichikos perkrovas, bet ir begalę organizmo sutrikimų – raumenų ir kraujagyslių spazmus, hipertoniją, osteochondrozę, opaligę ir t.t..

Žmonės bijo kažkur nesuspėti, kažką praleisti, kažko svarbaus nepasiekti.. Bijo aplinkinių nuomonės ir nepritarimo. Baimę lydi dar ir kaltės jausmas, kuris taip pat griauna psichiką ir sveikatą, iškreipia žmogaus mąstymą ir pasaulėžiūrą.

Ir tai ne atsitiktinumas ar žmonių keistumas. Sistema mums tikslingai primeta tokias gyvenimo sąlygas ir taisykles, kurios įtraukia mus į skubėjimą, blaškymąsi ir bėgimą, sukuria dirbtinas problemas ir rūpesčius.

Galiausiai žmonės tampa priklausomi nuo tokio gyvenimo būdo, nes net neturi laiko susimąstyti apie savo gyvenimą, todėl jis atrodo jiems vienintelis įmanomas. O priklausomi žmonės ginasi, kovoja, puola, nes tokiu būdu bando įrodyti kitiems savo reikšmingumą, o sau – susikurti laisvės iliuziją.

Bet tik laisvi žmonės gali sukurti tikrą gerovę, grožį ir harmoniją. Laisvė – vidinė žmogaus būsena, jo vidinė stiprybė ir dvasinė prigimtis: tai orumas, sąžiningumas, atsakomybė ir gilus tiesos pojūtis.

Laisvo žmogaus niekas negali pavergti, įtakoti ar palaužti – jis bet kokiose sąlygose elgiasi teisingai. Jis harmonizuoja šį pasaulį.

************

Dar prieš šimtmetį vienas garbiausių pasaulio fiziologų, akademikas I. Pavlovas padarė svarbią išvadą savo ilgamečių tyrimų dėka – jis tvirtino, kad žmogus gali išgyventi 150 ir daugiau metų, o trumpesnį gyvenimą jis skaitė prievartos prieš organizmą rezultatu (žalingi įpročiai, neteisinga mityba ir gyvenimo būdas ir t.t..)

Ir tai ne juokai, o pagrįsta mokslininko išvada, ir tvirtinimai, kad, esą, tik medicinos dėka žmonės dabar gyvena ilgiau, o prieš šimtmetį gyveno vos 30-40 metų – švelniai tariant, yra netiesa.

Nutylimi istoriniai faktai, kad mūsų protėviams šimto metų amžius buvo įprastas dalykas – mes iki šiol amžiumi vadiname ir žmogaus gyvenimo amžių, ir istorinį šimto metų laikotarpį. Taigi – žmogaus gyvenimo trukmės “matavimo vienetas“ buvo šimtas metų!

Niekas neneigia medicinos pasiekimų – ji tikrai reikalinga, bet įvairių ligų ir sergančių žmonių tik daugėja, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad žmonių sveikata priklauso ne tik nuo medicinos.

Akademiko I.Pavlovo paminėta prievarta prieš organizmą – tai šiuolaikinis gyvenimo būdas: mes esame atitrūkę nuo gamtos, natūralių gyvenimo ritmų ir natūralios mitybos, harmoningos sąveikos su aplinka ir žmonėmis..

Mes gyvename, maitinamės ir bendraujame nesveikai, todėl prarandame jėgas ir sveiką nuovoką, išsekiname psichiką ir sveikatą.

Gyventi ilgai ir laimingai – reiškia gyventi palaikant kūno ir sielos pusiausvyrą: suprasti savo organizmo poreikius, atkurti sveiką sąveiką su gamta, išmokti gyventi harmonijoje ir vienybėje su žmonėmis ir visa gyvybe. Tuomet ilgas gyvenimas bus laimingas ir prasmingas..

************

Tai, kad žmonija vis aiškiau suvokia mūsų realybės problemas ir pradeda suprasti, kad tik dvasinės vertybės mus palaiko ir veda evoliucijos keliu, reiškia viena: žmonija yra pasiruošusi žengti į sekančią evoliucijos pakopą.

Mes negalime stovėti vietoje ar eiti ratu – Visatoje viskas evoliucionuoja, keičiasi ir vystosi, o kiekvienas etapas tampa laipteliu sekančiam etapui. Viskam skirtas tam tikras laikas, todėl vieno ciklo pabaigą keičia kito ciklo pradžia, ir tai vadinama pereinamuoju laikotarpiu, arba – perėjimu iš vieno ciklo į kitą.

Perėjimo procesas – tai išvadų iš patirties laikas ir sąmoningas atsisakymas nuo to, kas stabdo evoliuciją. Nelengvas periodas, nes dar veikia senojo ciklo inercija, kurią palaiko senosios realybės žmonių mąstymo šablonai.

Tai tarsi senosios operacinės sistemos keitimas kompiuteryje į naują tobulesnę sistemą – senoji atgyveno, todėl ją reikia keisti nauja ir išmokti ja naudotis. Taip ir mūsų gyvenime: naujas ciklas – naujos nepažįstamos energijos ir būsenos, naujos galimybės ir visiškai kitoks gyvenimas.

Ir tai ne krachas, ne tragedija, o vieno ciklo pabaiga ir – kito pradžia, kuomet natūraliai gimsta poreikis augti, tobulėti, eiti į priekį.. Ir nors inercija dar stabdo, o nauja nepažįstama realybė baugina, bet širdyje dauguma žmonių jau jaučia šviesių, gerų pokyčių būtinybę.

Ir nerimas prieš nežinomybę – suprantamas, nes labai ilgai gyvenome tamsoje, o dabar mums įžiebė ryškią šviesą, prie kurios dar akys turi priprasti, o ir praregėję pamatome ne pačią šviesą, o apšviestus tamsiausius mūsų senosios realybės užkampius, kurių tamsoje nematėme ir kurie šviesoje baugina.

Atsitieskime, apsivalykime nuo kaustančių egoizmo iliuzijų, baimių ir melo. Atverkime širdis, pažvelkime vieni kitiems į akis, pajuskime vienybę ir pradėkime skleisti savo širdies šilumą žmonėms, Žemei ir visai gyvybei – tai ir bus naujosios realybės kūrimo pradžia 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Projektas “Venus“: realūs žingsniai

Masinio informavimo priemonės vis dažniau kalba apie aštrėjančias socialines ir ekologines problemas, bet ar dažnai mes girdime apie šių problemų sprendimo būdus?

Projektas “Venus“ turi ne tik pasiūlymus, bet ir detalų planą – kaip sukurti naują gyvenimo sistemą, kuri atves žmoniją į taikos, visuotinės gerovės, harmonijos su gamta ir stabilaus vystymosi epochą.

Viena iš svarbiausių išvadų, kurią padarė projekto kūrėjai – dauguma destrukcinių elgesio modelių šiuolaikinėje visuomenėje yra tiesioginė nežmoniškų gyvenimo sąlygų piniginėje sistemoje pasekmė.

Projekto “Venus“ pagrindas – ne tik naujausios pažangios ir nuolat besivystančios technologijos, tarnaujančios bendrai gerovei, bet ir bendražmogiškos dvasinės vertybės ir idealai, kurie sudaro sąlygas ir galimybes visiems žmonėms dalyvauti bendros gerovės kūrime.

Svarbus projekto faktorius – socialinis reikšmingumas – tai visuotinė gerovė, o ne pelno siekimas. Atvirumas, skaidrumas, veiksmų tikslingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, vienybė, bendri tikslai, gebėjimas dirbti ir kurti visų gerovei vienija žmones ir skatina jų geriausias savybes ir gebėjimus.

Nuo pat projekto įkūrimo pradžios jo sumanytojas futurologas, išradėjas Žakas Fresko ir jo kolegė Roksana Medouz ne tik pasakojo visuomenei apie projekto pasiūlymus – leido knygas, videofilmus, skaitė paskaitas, bet ir atliko konkrečius darbus, kad pademonstruotų savo idėjas – Floridos valstijoje, 10 hektarų plote, buvo sukurtas tyrimų centras, kuriame galima pamatyti įvairias siūlomas naujas technologijas, įrenginius ir pastatus.

Projektas “Venus“ – gyvas, veikiantis, nuolat besiplečiantis, pritraukiantis vis daugiau žmonių. Jis realiai parodo žmonėms, kad yra kitas gyvenimo kelias – kūrybos, bendradarbiavimo, taikos, vienybės ir nuolatinio vystymosi kelias, kuris atitinka daugumos šiuolaikinių žmonių lūkesčius.

Projektas “Venus“ skatina pozityvų ateities matymą ir realų projekto įgyvendinimo planą, o tai labai svarbu esamos sistemos išvargintiems, nusivylusiems gyvenimu žmonėms.

Taigi, projektas “Venus“ siūlo šiuos konkrečius perėjimo iš senosios sistemos į naująją žingsnius:

  • Pasauliniu mastu pripažinti Žemės resursus visos žmonijos paveldu.
  • Panaikinti visas dirbtines sienas, skiriančias žmones.
  • Pereiti iš atskirų nacionalinių ekonomikų piniginės sistemos į pasaulinę – į resursus orientuotą ekonomiką.
  • Visiems prieinamų koordinacinių centrų sukūrimas, kuriuose bus matomi visi resursai, jų paskirstymas ir panaudojimas, visi projektai ir organizacijos.
  • Gamtos atstatymas, išvalymas.
  • Miestų, transporto sistemų, žemės ūkio ir pramonės įmonių rekonstrukcija – į ekologiškai švarius, energiją taupančius ir gebančius patenkinti visų žmonių poreikius.
  • Palaipsninis pilnas atsisakymas tokių valdymo formų, kaip korporacijos (vietinės, nacionalinės ir transnacionalinės).
  • Pasikeitimas technologijomis ir jų panaudojimas visų tautų labui.
  • Tik aukščiausios kokybės produkcijos gamyba viso pasaulio žmonėms.
  • Visų didelių statybos projektų išankstiniai tyrimai, kad būtų ištirtas poveikis supančiai aplinkai.
  • Žmonių kūrybinio potencialo ir prigimtinių gabumų visapusiškas skatinimas, švietimo sistemos reorganizacija.
  • Praeities atgyvenų (nacionalizmo, fanatizmo) atsikratymas, keliant žmonių išsilavinimą.
  • Bet kokių rūšių elitarizmo pašalinimas, įskaitant techninį.
  • Metodologijų kūrimas, remiantis moksliniais tyrimais ir faktais, o ne atsitiktinėmis nuomonėmis.
  • Žmonių aprūpinimas ne tik viskuo, kas būtina gyvenimui, bet ir ugdymas bei lavinimas, stimuliuojantis žmonių mąstymą.
  • Informacinis ir emocinis žmonių paruošimas permainoms.

Tai tik pagrindiniai pirmieji žingsniai, kurie savaime skatins sekančius žingsnius. Projektas “Venus“ – ne svajotojų utopija, jis siūlo ne revoliucinį, o evoliucinį kelią, kuris yra įgyvendinamas, ir naujų technologijų bei žmonių vieningo darbo dėka labai greitai pagerins visų žmonių gyvenimą.

Tai – realūs tikslai, kuriems įgyvendinti reikia tik sukauptų žinių pritaikymo. Vieninteliai apribojimai – tai senosios sistemos plačiai skleidžiami mąstymo šablonai. Bet senoji sistema išseko ir išsigimė, o žmonija jau subrendo evoliuciniams pokyčiams, kurie neišvengiami. Ir tai bus pozityvūs pokyčiai visai žmonijai.

Iš Žako Fresko knygų ir paskaitų, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !