Sandėris

Šiuolaikinė visuomenė ignoruoja dorovę, todėl jos vietą (tuščia vieta nebūna..) užima vartotojiškos visuomenės šablonai. Kartais net nepastebime, kad vis dažniau pradedame derėtis: apsimoka-neapsimoka, o kas man už tai, kiek gausiu, ar verta, kokia nauda..

Ir keista net ne tai, kad žmogus – vienintelė gyva būtybė Žemėje, mokanti už savo gyvenimą, bet tai, kad daugeliui tai atrodo normalu. Tarsi tai būtų vienintelis įmanomas gyvenimo būdas..

Ir deramės jau ne tik piniginiuose reikaluose – santykiuose tarp žmonių taip pat siekiame naudos: tuokiamės iš išskaičiavimo, draugaujame su “reikalingais“ žmonėmis, tikimės palikimo. Nors.. širdies gilumoje ilgimės ir žmoniškumo: besąlygiškos meilės, nuoširdžių santykių, draugiškos šeimos, geranoriškumo..

O realybėje net į meilę žiūrime itin pragmatiškai. Pažiūrėkite į bet kokią pažinčių svetainę, arba paklauskite jaunos merginos – kokio ji norėtų vyro? Visos nori turtingų arba bent jau pasiturinčių sutuoktinių. O ką siūlo mainais? Jaunystę ir grožį – toks sandėris!

Bet pažvelkime į tokių sandėrių absurdiškumą, kai pradeda derėtis du savanaudžiai – štai epizodas iš realaus gyvenimo, kurį neseniai radau internete:

.. Viename iš amerikiečių pažinčių svetainių viena mergina prisistatė taip:

“Aš – graži, linksma ir protinga mergina. Noriu ištekėti už vaikino, kuris per metus uždirba ne mažiau kaip 500 tūkstančių dolerių.“

O vienas jaunas finansistas nepatingėjo atsakyti jai iš esmės:

“Aš perskaičiau tavo prisistatymą su dideliu susidomėjimu. Ir štai kaip man viskas atrodo.

Tavo pasiūlymas, žvelgiant tokio vaikino, kaip aš, akimis – vienareikšmiškai blogas sandėris. Ir aš paaiškinsiu, kodėl.

Jei kalbėsime tiesiai – tu siūlai savo grožį mainais į mano pinigus. Puiku. Bet juk tavo grožis pradės blėsti, o mano kapitalas – tik didės.

Žinoma, mano kapitalo augimo galimybe galima suabejoti, bet tu gražesnė tikrai netapsi!

Taigi, jei kalbėsime ekonomikos terminais, tu – prarandantis vertę, nuostolingas aktyvas, o aš – pelningas aktyvas.

Ir tu – ne tik prarandantis vertę aktyvas: tavo vertė krenta vis greičiau: po dešimties metų į tave niekas nė nepažiūrės.

Pirkti tave (o tu to prašai) – blogas biznis, todėl aš mieliau išsinuomuočiau tave.

Jei mano žodžiai pasirodys tau žiaurūs, pagalvok apie tai, kad – jei tik mano pinigai dings, taip pat pasielgsi ir tu.

Ir jei jau iki galo atvirai – kai tik tavo grožis išblės, man teks atsikratyti šio aktyvo.

Viskas labai paprasta. O sandėris, kuris naudingas man – tai pasimatymai, o ne santuoka.

Tikiuosi, aš tau padėjau.

Tiesa, jei esi pasiruošusi aptarti nuomos variantus – duok man žinią!“

Štai tokia situacija iš gyvenimo.. Kai girdime tokius jaunų merginų reikalavimus – priimame kaip normalų dalyką. Bet kai parašomas lygiavertis atsakymas – situacija atrodo absurdiška, nežmoniška.

Mes esame Žmonės. Ir nors esame vienintelės gyvos būtybės Žemėje, priverstos mokėti už savo gyvenimą, turime taip pat ir išskirtines prigimtines savybes: mes mokame mylėti ir kurti.

Todėl atsisakykime vartotojiško požiūrio į gyvenimą – jis žlugdo mūsų žmoniškumą. Susigrąžinkime dorovinius pagrindus – tuomet pradėsime mylėti ir kurti, o sandėriams tiesiog nebeliks vietos mūsų gyvenime 🙂 .