Prisiminkite Save..

Vaikas gimsta tyras. Jo sąmonė šviesi ir skaidri tarsi krištolas, ji niekuo neužteršta.

Ko jis nori? Gyventi.

Kas jam yra gyvenimas? Tai džiaugsmas ir pažinimas. Tai visos kitos dorybės, kurių dažnai jau neturi suaugusieji.

Pasaulis sukurtas kaip mūsų šviesių ir tyrų sielų buveinė. Kur galime gyventi, kurti, džiaugtis ir mylėti vieni kitus.

Ir kai galvojame, kodėl mes gimstame, mūsų pasąmonė vadovaujasi tik vienu klausimu: “Kur aš praradau tą gyvenimo prasmę, kuri man buvo dovanota nuo pirmutinės mano gimimo akimirkos?“

Aš manau, kad mūsų gyvenimas – tai begalinės šios būsenos paieškos. Juk tuomet, kai mes atsijungiame nuo minčių srauto ir jaučiamės laimingi čia ir dabar, – klausimas “Kodėl mes čia gimstame?“ praranda savo aktualumą.

Kodėl kiekvienas žmogus turi suprasti savo gyvenimo prasmę? Kodėl mes dažnai girdime frazes “Reikia atrasti save“, arba “Jis dar nerado savęs“?

Kodėl mes kankinamės, kol nepasiekiame to, kas mums skirta? Todėl, kad papuolę į sociumo įtaką, kuriame mes turime būti, mes pamirštame savo tyrą švarią prigimtį.

Mes pamirštame patys save. Mes pamirštame, su kokia misija ateina tas vaikas, kuris gyvena mumyse.

Pažvelkite į vaikus, kurie viską stebi su nuostaba, ir kaip jie nuolat kuria savo pasaulį, kupiną šypsenų ir spindinčių akių. Kaip jie pažįsta šį pasaulį per save. Ir kaip pasaulis keičia savo struktūrą per juos.

Pažvelkite į žmogų, kuris atrado save, savo pašaukimą, savo kelią. Koks laimingas jis pabunda kiekvieną rytą ir su kokiu įkvėpimu kuria tai, ką jam kužda širdis. Jis neturi pykčio savyje, jis vadovaujasi tomis dorybėmis, kurios būdingos vaikui. Jis atviras, dėkingas, geraširdiškas.

Ar skiriasi jo ir to tyro vaiko pasauliai, jei žvelgsime į juos per jų sielų prizmę? Ne. Jie identiški.

Prisiminkite save tikrąjį. Tai vienintelė gyvenimo prasmė, nes atradę save – jūs atrasite savyje visą pasaulį.

Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Gyvenimą kurianti jėga

*Žmogaus kūrybinės energijos šaltinis – jo vidinis dvasinis potencialas. Ir tai ne mistika, ne kažkas atskirai egzistuojančio nuo žmogaus kūno. Tai mūsų vidinė gyvenimą kurianti jėga, apie kurią retai susimąstome. O juk iš tiesų viduje mes esame žymiai didesni ir galingesni, nei manome..

*Kai mūsų dėmesys nukreiptas išskirtinai į išorinius veiksmus ir įspūdžius, mes laikome save atskirais, nepriklausančiais jokiai visumai individais. Tačiau lygiai taip pat, kaip ir mūsų organizmo ląstelės, mes esame Vieningo Kosminio Visatos Organizmo “ląstelės“.

*Žemėje nėra “gerų“ ar “blogų“ žmonių – yra tik dvasingi, sąmoningi ir – miegančios, nebrandžios dvasios žmonės. Ir kaip drugelio lėliukė virsta drugeliu, kaip vaikas auga ir tampa suaugusiu žmogumi – taip ir žmogaus dvasinė esybė palaipsniui bręsta, atsiveria ir skleidžiasi tarsi gėlės žiedas..

*Yra primityvus, egoistiškas Išgyvenimo būdas – kai rūpi tik maistas, kūno poreikiai, pastogė. Platesnis interesų ratas atsiranda, kai pradedama ginti teritorija ir paklustama hierarchijai – tai Prisitaikymas. Sąmoningumas užgimsta, kai atsiranda Saviraiškos poreikis – noras kurti. Dar aukštesnė sąmonės išraiška – Bendradarbiavimas: tai poreikis vienytis, tobulėti ir kurti bendrai gerovei.

*Ir yra aukščiausios sąmonės išraiška – tai Besąlygiškos Meilės būsena. Būtent šioje aukščiausios sąmonės būsenoje žmogus tampa Bendrakūrėju, nes yra visiškoje harmonijoje su Visatos kūrybine energija ir evoliucijos dėsniais, kitaip tariant – yra palaikomas “iš aukščiau“.. Jis ne tik sąmoningai sąveikauja su aplinka, bet ir tampa galinga kuriančia bei harmonizuojančia jėga šiame pasaulyje.

*Mūsų patirtys Žemėje žadina, transformuoja ir brandina žmogaus dvasią, todėl negalima tų patirčių sumenkinti ar nuvertinti, nes būtent dabar, mūsų laikais, jų dėka mes visi pasiekėme ribą, kai galime plėsti sąmoningumą ir sutvirtinti ryšį su savo vidine dvasine jėga – Besąlygiškos Meilės šaltiniu.

*Būtent iš tokių dvasinių aukštumų mes galime pamatyti platesnį asmeninio ir visos žmonijos išsivystymo vaizdą – atidžiai įvertinti nuklydimus, nuopolius ir prioritetus, pripažinti tikrąsias bendražmogiškas dvasines vertybes ir būtinai nubrėžti žmoniją vienijančius tikslus visų gerovei.

*Dabar vis daugiau žmonių pradeda jausti poreikį gyventi taikiai, sąžiningai, vieningai – tai ir yra vis augančios ir sąmoningai žmonių skleidžiamos dvasinės energijos poveikis, kuri jau keičia pasaulį.. Štai taip dvasinė žmonių jėga, susijungusi su Visatos kuriančiąja energija, gali atverti žmonijos potencialą taip plačiai ir giliai, kad gali keisti visos planetos gyvenimą ir sustabdyti bet kokias destruktyvias jėgas.

*Nieko šioje Visatoje nevyksta savaime ar atsitiktinai – visi procesai turi ištakas ir vykdytojus, visi procesai – tai energijų lygmenys ir jų sąveika, viskas paklūsta Visatos dėsniams ir ciklams. Ir kadangi visi procesai Visatoje – tai tik tobulėjimas ir vystymasis, todėl anksčiau ar vėliau, bet visos žemo lygmens energijos yra transformuojamos į aukštesnes, o destrukcija ar degradacija ištaisoma iki pirmapradžio tyrumo.

*Ir būtent vis augantis žmonių sąmoningumas ir yra ženklas, kad baigiamas vienas ciklas ir pradedamas kitas. Ciklų kaitai būdingas chaoso periodas, kai senoji realybė byra, nes netenka pagrindo – žmonių palaikymo, o naujoji tik užgimsta, todėl dar nėra ryškiai išreikšta. Tačiau bundančių žmonių sąmoningumas ir jų dvasinės jėgos ryšys su Visatos energija ir yra naujos užgimstančios realybės pagrindas ir garantas.

*Įsivaizduokite, kaip atsikvėps planeta ir visa gyvybė joje, kaip išsiskleis visu grožiu, kai viskas, kas destruktyvu ir iškreipta pagaliau išnyks nuo jos paviršiaus visiems laikams!.. Ir žmonija suklestės, skleisdama meilę ir gėrį, tobulėdama ir kurdama visos planetos ir gyvybės labui..

*Atverkime savo širdis, savo vidinę dvasinę šviesą.. Imkimės atsakomybės už mūsų visų gyvenimą, kurkime harmoniją.. Nes daugiau nėra kam tai įgyvendinti – tik per mus, žmones, mūsų kūrybinį dvasinį potencialą vyksta visi pokyčiai Žemėje. Juk esame vienu metu ir Kūrėjai, ir Kūriniai.. Todėl – kurkime 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Šviesios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

 

Palaikymas

Priimti palaikymą – nereiškia visu svoriu atsiremti į tegul ir pasiryžusias tave paremti rankas…

Tai reiškia atsiremti lygiai tiek, kad išsilaikytum pats…

Ir nepargriauti to, kuris yra šalia…

Artimumas – tai balansas, mielieji…

Mes esame vienas su kitu tam, kad išsaugotume bendrą pusiausvyrą, o ne tam, kad kažkurį paskirtume nuolatine atrama, permesdami ant jo visus savo svyravimus…

Palaikymas – tai taip pat tarpusavio sąveika…

Ir ji yra ten, kur nėra pargriuvusių…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kai sustoja įprasta kasdienybė..

Netikėtos staigios negatyvios situacijos gyvenime sukelia žmonėms stiprų stresą – ypač jei tai ilgalaikiai globalūs pokyčiai. Todėl mūsų reakcijos į ilgalaikį stresą gali pakenkti mums daug labiau, nei pati stresinė situacija, nes mūsų psichikoje įvyksta pasikeitimai, kurie negatyviai veikia imuninę sistemą ir visą organizmą.

Reikia tai žinoti – kad nepalūžtume, nenusilptume fiziškai ir neįsitrauktume į sekinančius pergyvenimus dėl to, ko šiuo metu negalime pakeisti. Tačiau nėra taip jau lengva išgyventi situaciją, kurios negalime suvaldyti – juk mes įpratome viską kontroliuoti, planuoti, numatyti. O dabar mes tiesiog kriste iškrentame iš įprastos kasdienybės bėgimo ir šurmulio..

Tai tarsi staigus gyvenimo stabdymas: turime sustoti ir išmokti orientuotis naujoje realybėje, kur reikia sąmoningumo, kantrybės, vidinės ramybės ir sveikos nuovokos. Mums reikia iš pagrindų keisti savo gyvenimo būdą, todėl tai, kas buvo įprasta anksčiau, dabar jau netinka, ir, ko gero, labai daug kas atkris visiems laikams..

Ir susiorientuoti reikia greitai, ir sugebėti neįpulti į paniką, ir nepalūžti.. Situacija sudėtinga dar ir tuo, kad griauna daugybę šiuolaikinių žmonių iliuzijų –  vartotojišką gyvenimą, egoizmą, konkurenciją, konformizmą, tikėjimą ekonomikos efektyvumu, pasitikėjimą visuomenės valdymo sistema.

Ir kol kas nėra kuo visa tai pakeisti, todėl žmonės jaučiasi sutrikę ir pasimetę, lyg vaikai, uždaryti į kambarį, iš kurio draudžiama išeiti: reikia gyventi izoliacijoje, kuo dažniau plauti rankas ir nežinia kiek laukti, kol “išleis“.. Ir nors priežastis aiški: karantinas, tačiau staigus gyvenimo sustabdymas ir nežinomybė gerokai išmuša iš vėžių.

Kai įprastas aktyvus gyvenimas sustoja, žmonės neišvengiamai susiduria su egzistenciniais klausimais: akistata su savimi, pamąstymais apie gyvenimo prasmę ir santykius su artimaisiais, svarstymais apie darbą, saviraišką ir žmonijos ateities perspektyvą.

Dauguma žmonių dabar praregi, jie pamato realybę tokią, kokią ji iš tiesų yra.. Jie pastebi, kad šalia taip pat yra daug sutrikusių ir pasimetusių žmonių, kuriems taip pat reikalinga pagalba.. Ir toje bendroje bėdoje natūraliai atgimsta mūsų prigimtinės dvasinės savybės: empatija, bendrumo pojūtis, siekis vienytis ir palaikyti vieni kitus.

Keičiasi ir mūsų požiūris į gamtą – būdami uždaryti, mes staiga visa savo esybe pajuntame, kad esame gamtos dalis, kad mums visiems gyvybiškai reikalingas grynas oras, saulė, švarus vanduo.. Palengva atgimsta suvokimas, kad turime atkurti sveiką sąveiką su gamta ir visa gyvybe.

Taigi, kai sustoja įprasta kasdienybė, kai nutyla šurmulys ir triukšmas, mes pradedame galvoti apie tai, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime.. Todėl iš šios kritinės situacijos mes išeisime gerokai pasikeitę.

Keičiasi mūsų vertybių sistema, ir tie mūsų vidiniai dvasiniai pokyčiai palengva keis ir mūsų visų realybę. O kaip tai vyks – greitai pamatysime patys.. Todėl, kad viskas jau vyksta 🙂 ..

O dabar – neleiskime stresui palaužti mūsų, saugokime vieni kitus, padėkime vieni kitiems išgyventi šiuos nelengvus laikus. Tamsa jau traukiasi, todėl orientuokimės į šviesą – į harmoningą mūsų visų ateitį 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, geros savaitės mums visiems 🙂 !

Ačiū!

Žvelk su dėkingumu į Gyvenimą. Priežastis, kodėl tu Gyvas – nežinoma. Be perstojo plaka širdis, įkvepi-iškvepi – orą per plaučius, automatiškai suvirškini viską, ką suvalgei. Dirba protas. Ir dar daugybė nepastebimų funkcijų ir procesų.

Pasakyti Ačiū Kažkam. Už tai, kad tu Gyvas. Atsibundi ryte. Tai stebuklingas procesas – atsibudimas. Pamačius grožį, išgirdus grožį, pajutus jėgą ir lengvumą pasivaikščiojime. Argi ne priežastis dėkingumui? Tiesiog pasakyti: “Ačiū!!!“ Betarpiškai.

Apie tai lengva pamiršti ir paprasta prisiminti. Tam nereikia šventiko ar dvasinio mokytojo. Nereikia eiti į šventyklą ir atlikti kažkokį ritualą. Visa tai tu jau turi. Ir šis veiksmas tinkamas visada. Pasakyti Ačiū!

Ko už tai sulauksi? O tu jau viską turi! Tu Gyvas, bičiuli! Argi galima norėti daugiau?

Pagal autoriaus Aūka esė, vertė ruvi.lt

Saulėto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Negatyvumas – užkrečiamas

Bet kokia žmogaus vidinė negatyvi būsena – UŽKREČIAMA. Negatyvumas plinta žymiai greičiau ir plačiau, nei kūno ligos.

Pagal rezonanso dėsnį vieno žmogaus skleidžiamas negatyvumas aktyvuoja ir maitina užslėptą negatyvumą kituose žmonėse taip ilgai, kol jie patys neįgyja prieš jį  imuniteto – t.y., aukščiausio sąmoningumo.

Todėl pagalvokime – didiname mes negatyvumą šiame pasaulyje, ar, atvirkščiai – valome jį nuo šios negandos?

Mes esame atsakingi už savo vidinę būseną, mes patys, ir niekas kitas – tiesiog todėl, kad esame atsakingi už mūsų planetą. Kaip viduje, taip ir išorėje: jei žmonės valosi savo vidinį užterštumą, tuomet jie tuo pačiu nustoja skleisti negatyvumą ir išorėje.

Tačiau kokiu gi būdu mes galime atsikratyti negatyvumo?

Atmesti jį. Kaip atmetame karštą anglį, kuri degina ranką. Kaip nusimetame nereikalingą slegiančią naštą nuo pečių, kurią pavargome nešti.

Sąmoningai pripažinę, kad daugiau nenorime ir negalime kentėti skausmo arba tempti tą nepakeliamą naštą – mes tiesiog tai paleidžiame.

Kai patiriame negatyvius pergyvenimus, gilų kūno ar psichikos skausmą, nerimą ar neviltį, mes pasineriame vis giliau į būdingą tokiai būsenai nesąmoningumą, todėl transmutuoti, priimti šias situacijas galime maksimaliai atgavę sąmoningumą ir dėmesingumą – taip galime aiškiai suvokti ir priimti tai, kas vyksta.

Kita vertus, daugybę paprasčiausių nesąmoningo negatyvaus elgesio modelių galima lengvai atmesti tą pačią akimirką, kai suvokiame, kad daugiau jų nenorime, kad jie mums jau nereikalingi.

Kai tik mes suvokiame, kad turime pasirinkimą – mes aiškiai pajuntame, kad nesame vien tik primityvių sąlyginių refleksų valdomi. Būtent aukščiausio sąmoningumo akimirką atsiveria galimybė pajusti akimirkos “Čia ir Dabar“ jėgą.

Be sąmoningumo mes neturime pasirinkimo. Sąmoningumas –  vienintelis “vaistas“ nuo negatyvumo plitimo.

Mintys iš E. Tolle paskaitos, vertė ruvi.lt

Stebuklinga meilės energija

Meilė – gyvenimo versmė, kurios ištakos – visų mūsų Kūrėjas, ši gyvenimo versmė teka per kiekvieną žmogų ir visą žmoniją. Pristabdo ir sukausto šią versmę tik negatyvumas: egoizmas, baimė, priešiškumas, pavydas, godumas..

Meilė – tai absoliutus gėris: harmonija, vienybė, saugumas, ramybė, džiaugsmas, santarvė, lengvumas, laisvė, įkvėpimas, darna.. Tai gyvenimo energija, kuri sušvelnina ir nuramina bet kokią situaciją.

Todėl būtent tuomet, kai jaučiamės sutrikę, vieniši, išsigandę, nelaimingi, nusiminę – pasikvieskime meilę į savo gyvenimą!

Kaip tai padaryti? Paprastai: tiesiog pažvelkime su meile į artimą žmogų, pagalvokime apie kažką su meile, atlikime įprastus dienos darbus su meile..

Atverkime širdis ir švelniai pažadinkime meilę.. Tai nesunku, tik liaukimės matyti savyje ir kituose žmonėse vien trūkumus ir klaidas.. Mažinkime savo dėmesį negatyvumui.

Ir mes pastebėsime, kad mūsų meilė palengva auga ir tampa visaapimanti.. Pradėsime kurti aplink save meilės erdvę, ir viskas, kas paklius į šią erdvę, bus apgaubta mūsų meile.

Mes tapsime meilės šaltiniais – skleisime meilę ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenime. Tapsime ramybės ir gėrio oaze, net jei aplink bus chaosas.

Taip auga gėris pasaulyje: susijungia, auga ir plečiasi mylinčių žmonių meilės erdvės..

Juk meilė – tikrų tikriausias regimas stebuklas ir magija, ji keičia ir harmonizuoja viską.. Tyliai, švelniai, bet užtikrintai. Nes mylėdami mes linkime visiems gero.. Mylintis žmogus ir kitame žmoguje pažadina meilės energiją.

Ir būtent meilė suteikia gyvenimui prasmę ir pilnatvę. Ryškiausia meilės išraiška Žemėje – Žmogus-Kūrėjas: jis kuria visų gerovei, jis tiesia kelią bendrai evoliucijai.

Atskleiskime meilę savyje, mylėkime ir branginkime vieni kitus! Meilė – tarsi saulė: kur ji nušvinta – sklaidosi ir galiausiai visai išnyksta tamsa 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Pokyčių stebuklas

Kokia prasmė neigti pasaulį tokį, koks jis yra?

Štai kame pokyčių stebuklas ir paradoksas. Kai mes pavargstame nuo vidinės prievartos, kai daugiau nekovojame su tuo, kas dabar vyksta, kai mes daugiau neneigiame dabartinės situacijos mūsų gyvenime, mes pagaliau atsikvepiame ir nusiraminame.

Ir tik po to, kai esame ramūs, kai turime gilų ryšį su Dabartinės akimirkos pagrindu, mums atsiveria naujos perspektyvos ir neaprėpiamos galimybių erdvės. Užsimezga nauji ryšiai, atsiranda nauji sprendimai.

Iš ramybės ir situacijos supratimo taško, dalykai, kurie atrodė nepajudinami, dabar jau tokie neatrodo. Blokai jau ne tokie tvirti. Senos svajonės apie ateitį pradeda griūti ir užgimsta naujos.

Energijoms, kurios prieš akimirką atrodė neįmanomos, dabar jau leista judėti, išreikšti ir išlaisvinti savo kūrybinę ir gydomąją jėgą.

Kadangi mūsų akys plačiai atvertos, dabartinėje gyvenimo situacijoje mes pastebime naujas detales, kurių anksčiau nematėme, nes buvome įsitraukę į “geresnės ateities“ siekius.

Iš gilios vidinės ramybės taško mums lengviau žengti sekantį žingsnį. Ir kartais sekantis žingsnis reiškia apskritai nesiimti jokių veiksmų, o tik dar giliau suprasti ir priimti tai, kur mes dabar esame!

Ir tai nereiškia, kad mes pasiduodame. Tai ne pasyvumas ar pritarimas “negatyvui“. Tai nereiškia, kad atsisakome geresnės ateities. Tai nereiškia, kad sutrikome.

Iš tiesų tai didelė drąsa: pasirengimas sulėtinti gyvenimą, pasirengimas būti sąmoningu, pasirengimas pilnai išgyventi dabartinę mūsų gyvenimo sceną su visais jos džiaugsmais ir nelaimėmis, abejonėmis ir įkvėpimais.

Mūsų gyvenimo scenarijus neparašytas, jis nuolat rašomas. Ir jei priešinamės dabartinei scenai, mes iš esmės priešinamės visam gyvenimui. Pasipriešinimas gimdo tik pasipriešinimą.

Kartais pasipriešinimas gyvenimui taip pat gali turėti prasmę – jis gali mus atvesti į momentą, kai mes pavargsime priešintis gyvenimui! Ir tuomet, iškankinti kovomis, jūs giliai pasineriate į dabartinį momentą, ilsitės jo glėbyje, pasitikite gyvenimu, priimdami savo netobulumą.

Ir tuomet viskas atrodo įmanoma, viskas atrodo gyva, kai jūs patys jaučiatės gyvi. Ir tuomet gali įvykti realūs pokyčiai. Galbūt, lėtai, o galbūt, dideliais žingsniais.

Bet jūs daugiau neskubinate pokyčių. Jūs tiesiog leidžiate jiems įvykti. Pagaliau jūs atgavote pusiausvyrą, ir jūs jau ne problemos dalis, o problemos sprendimo išraiška.

Kartais mums reikia liautis bandyti keisti situaciją, kad ji pasikeistų pati savaime.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt