Mėnuo: rugpjūčio 2017

* Mes – žmonės, visi kartu mes – žmonija, mes visi esame susieti, ir kiekvienas iš mūsų atstovauja visą žmoniją.. Ir jei kenčia nors vienas žmogus – negali būti gerai visai žmonijai, nes jo kančia paveikia mus visus. Todėl jei konfliktuojame, kenkiame kitiems ar juos išnaudojame – mes iš esmės konfliktuojame su savimi ir griauname save.

* Mes tiesiog pamiršome, kad visa žmonija – tai broliai ir seserys.. Pirmiausia turime būti Žmonėmis, būti harmonijos Kūrėjais ir išreikšti gyvenime žmogiškas prigimtines savybes – besąlygišką meilę, atjautą, dorovę, kūrybingumą, vienybę, sąžiningumą – tuomet net nekils mintis konfliktuoti ar kažkam kenkti.

* Mūsų realybėje gali būti dvi gyvenimo visuomenėje tendencijos. Pirmoji – tai gyvenimo Kūrėjai, kurių gyvenimo pagrindas – besąlygiška meilė ir dorovė; antroji – griovėjai be meilės ir dorovės, o tai reiškia, kad jie parazituoja iš tų, kurie kuria gyvenimą.

* Parazitai įsitikinę, kad parazituoti yra pelningiau, nei patiems kažką sukurti, tačiau jų “pelnas“ visada trumpalaikis. Bedvasis žmogus – visada aplinkinės erdvės griovėjas, ir galiausiai – savęs naikintojas. Kūrėjai gali gyventi be parazitų, o štai parazitai be Kūrėjų – ne.

* Parazitai – griovėjai, tai įrankis, kai reikia sunaikinti sistemą iš vidaus. Tačiau parazitai gali gyvuoti tik silpname organizme, stipraus jie neįveikia. Gyvenimą Žemėje palaiko tik dvasingi žmonės – Kūrėjai, kurie savo būsena, mintimis ir gyvenimo būdu išlaiko, skleidžia ir balansuoja (neutralizuoja) negatyvią energiją.

* Socialiniai parazitai turi tendenciją išsirikiuoti piramidėje iš viršaus į apačią – pagal turimos įtakos jėgos principą. Grandžių kiekis tokioje piramidėje auga: stambesni parazitai parazituoja ant smulkesnių ir juos daugina, kol leidžia smulkesnių išnaudojamųjų resursai.

* Parazitų valdžia neturi nei įsipareigojimų, nei atsakomybės, nei rūpesčio dėl savo išnaudojamųjų, tik siaurus įvairių savų grupių interesus. Užtat išnaudojamiems užkraunama didžiulė prievolių, pareigų ir atsakomybės našta, kad parazitai turėtų iš ko parazituoti.

* Tokioje visuomenėje žmogų iš mažens moko, kad pasaulis yra žiaurus ir žmonės blogi, ir todėl jam reikia nuolat kovoti, kad užimtų savo vietą gyvenime. Taip žmogui priskiriama nelaukto svečio vaidmuo gyvenime. Ir kai tik žmogus patiki, kad šiame pasaulyje jį išgelbės tik žiauri širdis ir stiprios alkūnės – jis prapuolęs..

* Tuomet jis tampa arba auka, arba smurtautoju, arba – ir vienu, ir kitu. Jis jaučiasi labai vienišas šiame priešiškame pasaulyje ir visas jo gyvenimas praeina ieškant stiprios “bandos“, kuri gali jį apginti. Tą “gynėjo“ vaidmenį paslaugiai atlieka įvairios sektos, tinklinio marketingo grupės, jaunimo grupuotės, “garsenybių“ gerbėjų klubai, “elito“ klubai,  nusikaltėlių gaujos ir pan.

* Dabar žmonių gyvenimą valdo ir išoriškai disciplinuoja visuomeniniai reikalavimai ir taisyklės, pritaikyti prie tam tikrų ideologinių šablonų. Ir tokia disciplina – pati pražūtingiausia, nes paremta prievarta be jokios pasirinkimo laisvės, o priespauda visada natūraliai sukelia pasipriešinimą.

* Disciplina turi būti vidinė, be spaudimo, be baimės ar priespaudos. Taip nebūna, kad iš pradžių – disciplina, o paskui – laisvė. Laisvė turi būti visko pradžia, o ne pabaiga. Laisvė – kai žmogus sąmoningai renkasi tam tikrą veiksmą kartu su atsakomybe už tai, ką jis daro, o tai tai jau ir yra disciplina pati savaime.

* Pasaulėžiūra – tai žmogaus savęs suvokimo formos. Sąmoningumo pradžia – tai vienybės su žmonija ir aplinka pojūtis. Kai žmogus tampa sąmoningas, išnyksta aplinkinio pasaulio priešiškumo jausmas, gimsta sveika sąveika su gamta ir visa gyvybe, atsiranda nuolatinio pažinimo poreikis ir kūrybinė saviraiška.

* Kuo daugiau harmonijos žmoguje – tuo daugiau jame kūrybinės jėgos. Kūrėjas yra pozityvumo ir harmonijos skleidėjas – jis ne tik kuria visų gerovei, bet ir įkvepia kitus tobulėti. Kūrėjas – evoliucijos šauklys.

* Evoliucijos jėgos – tai nuolat besivystančios Šviesos jėgos, o tamsos jėgos – stagnacijos jėgos, sulaikančios ir stabdančios Šviesos jėgų aktyvumą ir proveržį.

* Šviesos jėgos vadovaujasi Tiesa, Laisve, Meile, Kūryba, Vienybe, Dorove, jų principas – aukštas sąmoningumas ir atsakomybė. Tamsos jėgos vadovaujasi kontrole, melu, prievarta, dogmomis, baime, iliuzijomis, engimu, jų principas: skaldyk ir valdyk.

* Žmonijos evoliucijos tikslas: Žmogus – laisvas Kūrėjas, gebantis aukščiausiu lygmeniu atlikti meilės, sąmonės ir harmonijos sintezę. Dabartinio žmonijos evoliucijos etapo tikslas – tobulas Žmogus-Kūrėjas ir tobula visuomenė, kuri vadovaujasi etikos dėsniais.

* Etikos dėsniai skiriasi nuo žmonių sugalvotų įstatymų tuo, kad etikos dėsniai – tai idealaus dvasinio pasaulio dėsniai ir būsimų procesų šaknis, kurie būtinai įvyks materialiame pasaulyje.

* Ugnies neužgesinsime ugnimi, o neapykantos – dar didesne neapykanta. Neapykantą gali užgesinti tik Meilė. Besąlygiška meilė – ne sentimentai, tai svarbiausia kurianti bei vienijanti jėga ir gera valia. O gera valia – tai pirmas žingsnis į teisingus, harmoningus santykius tarp žmonių ir tautų.

* Naujoje visuomenėje, kurią kurs aukštesnio sąmoningumo žmonija, tiesiog nebus sąlygų atsirasti parazitams-griovėjams. Bus sukurtos visos sąlygos kiekvienam žmogui laisvai kurti, tobulėti, vienytis ir bendradarbiauti kiekvieno ir visų gerovei. Tai bus vieninga ir mylinti, bendromis jėgomis kurianti harmoningą gyvenimą ir nuolat tobulėjanti Žmonija 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas kupinas negatyvumo, nusivylimo, priešiškumo ir paradoksų. Žmonės neturi bendrų vienijančių tikslų, neturi galimybės pilnai išreikšti ir pritaikyti savo prigimtinių gebėjimų, todėl atsiranda gilūs vidiniai prieštaravimai, kurie stumia maksimaliai atsiriboti nuo slegiančios gyvenimo sistemos.

O ir asmeninis žmonių gyvenimas dėl diktuojamo gyvenimo tempo ir primetamų gyvenimo šablonų tampa paprasčiausiu išgyvenimu, nuolatiniu bėgimu ir kova už būvį, o buitis – nuobodžia rutina.

Kai esanti realybė pradeda visapusiškai netenkinti žmogaus, jis pradeda nuo jos bėgti visais įmanomais būdais. Juk kiekvienas žmogus turi gilų prigimtinį poreikį realizuoti savo kūrybinį potencialą, savo talentus ir gebėjimus, todėl pradeda bėgti nuo primetamos realybės ir kurti savąją.

Būtent nepasitenkinimas gyvenimu ir savęs nerealizavimo stresas verčia žmones bėgti nuo realybės – toks “pabėgimas“ vadinamas eskapizmu (nuo angl. k. žodžio “eskape“ – pabėgti, išsigelbėti), kai bėgama ir gelbėjamasi gyvenime nuo to, kas slegia į savo sukurtas “paralelines“ realybes, kuriose žmogus jaučiasi gerai.

Taip žmogus nors trumpam palengvina savo vidinę kančią, nes realybėje, į kurią jis pabėga, nėra prieštaravimų jo vertybėms ir tikslams. Ir žmogaus pabėgimo būdas bus toks, koks yra jo dvasinis brandumas, jo asmeninės gyvenimo vertybės ir tikslai, t.y., kiekvienas pagal savo suvokimą bandys realizuoti tai, ko jam labiausiai trūksta gyvenime.

Kadangi žmonės labai skirtingi, tai ir jų pabėgimo būdai skirtingi. Ir kartais nubėgama nuo esamosios realybės taip toli, kad susikurta realybė atrodo daug tikresnė už esamą, kuri nustumiama į antrąjį planą, o prisirišimas prie susikurtos tampa liguista priklausomybe.

Pavyzdžiui, labiausiai paplitęs dabar – pabėgimas į virtulią erdvę. Mūsų jau nestebina žmonės, kurie visą parą nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų, o virtualus bendravimas jiems pakeičia realų bendravimą. Arba – kompiuteriniai žaidimai, kuriems žmonės aukoja labai daug laiko ir su kurių herojais jie pilnai susitapatina.

Lakios vaizduotės žmonės pasineria ir į virtualų romantikos, svajonių ir fantazijų pasaulį – tai įvairūs filmai, televizijos serialai, spektakliai, meilės istorijų, detektyvų ar fantastinių knygų pasaulis.., nes pilka kasdienybė jiems sukelia stresą.

Labai paplitęs pabėgimo į paralelinę realybę būdas – vartojimo lenktynės. Tokių žmonių gyvenimas pavirsta materialių daiktų kaupimu. Jiems visko reikia, jie uoliai seka reklamos siūlomas “naujienas“, mėgsta vaikščioti į parduotuves, superka visas įmanomas madingas naujoves, gali dėl jų pasinerti į begalines skolas. Dažnai jų namuose būna vieta, skirta įsigytiems daiktams kaupti, ir dažnai jie patys pamiršta, ką turi.

Kiti žmonės bėga nuo realybės į ekstremalius išgyvenimus – tai pavojingos sporto šakos, auto-moto lenktynės dideliu greičiu, šokinėjimas iš didelio aukščio su guma ir kitos pavojingos “pramogos“ – t.y., viskas, kas sukelia jiems didelį adrenalino antplūdį. Be jo gyvenimas tokiems žmonėms atrodo prėskas ir neįdomus.

Ramesni žmonės renkasi pramogas, kurios suteikia būtinai naujus ir labai ryškius, bet nepavojingus gyvenimui įspūdžius – saugias egzotiškas keliones, pasiplaukiojimą laivu, pasivažinėjimą kupranugariais ir pan.

Nemažai žmonių bėga nuo realybės vartodami įvairius svaigalus. Su jų pagalba jie tarsi “atsijungia“ nuo realybės ir visų problemų ir išgyvena būsenas, kurių nepatiria savo kasdieniniame gyvenime. Tai dirbtinai sukelta, trumpalaikė euforijos būsena, kurią jie vis siekia pakartoti, todėl tampa liguista priklausomybe.

Yra dar vienas būdas pabėgti nuo realybės – tai gyvenimas prisiminimais. Tokiems žmonėms viskas, kas buvo praeityje, yra vertingiausia. Toks “pabėgimas“ labiau būdingas pagyvenusiems žmonėms, kurie, deja, su amžiumi tampa nereikalingi šiuolaikinei visuomenei.

Dalis žmonių bėga į iliuzines dvasingumo paieškas. Kodėl iliuzines? Todėl, kad tai nuolatinės paieškos be kasdieninės praktikos ir stebėjimo – ar tikrai jos veiksmingos, ar yra geri rezultatai gyvenime?

Tokie žmonės nuolat skaito psichologinę, dvasinę, ezoterinę literatūrą, lanko seminarus ir paskaitas, ieško vis naujų “guru“. Tačiau jų pačių elgesio būdas ir gyvenimas nesikeičia, neretai namuose ar bendravime su žmonėmis jie elgiasi visiškai priešingai, nei deklaruoja.

Žmonės skirtingi, todėl pabėgimai nuo realybės būna įvairūs, tačiau bendras jų bruožas – tai liguistas prisirišimas, priklausomybės, beprasmiška rizika ar kitų gyvenimo sferų (pavyzdžiui, šeimos) ignoravimas arba negatyvus poveikis ar net kenkimas kitiems žmonėms.

Tačiau ir kaltinti žmonių dėl tų bandymų pabėgti nuo slegiančios realybės negalima – turime pripažinti, kad mūsų visuomenėje nebeliko sričių, kur žmonės susivienytų įkvepiančiai veiklai visų labui ir savo gebėjimais galėtų prisidėti prie bendros gerovės: visur kova, susipriešinimas, melas.

Ir nepainiokime pabėgimo nuo realybės su tais žmonių pomėgiais ar talentais, kurie praturtina ir praskaidrina, palengvina ir gerina gyvenimą, suteikia kitiems žmonėms džiaugsmą ir juos įkvepia, o todėl jų veikla yra prasminga. Tokių žmonių yra visada, nežiūrint į nieką.

Ir jų vis daugiau, ir jų dėka mūsų visų gyvenimas po truputį keičiasi: žmonių sąmoningumas auga, jie pradeda vienytis ir kurti kitokią – Harmoningą Realybę Visiems 🙂 ..