Gruodis kvepia stebuklu :) ..

Gruodis..

Gaivus šaltukas, smagus snaigių šokis.. Trumpėjanti po saulėgrįžos tamsa. Retos, bet dėl to dar labiau laukiamos saulėtos dienos..

Stebuklingos dėžutės kiekvienuose namuose, kurias atidarome tik kartą per metus.. Juose – nuostabūs eglutės žaisliukai: stikliniai meškiukai ir voverės, žvilgantys burbulai ir girliandos..

Šventinė nuotaika: papuošta eglutė ar eglės šakelė, spalvotos lemputės, jaukūs kepinių kvapai, naivus ir vaikiškas stebuklų laukimas, brangūs žmonės, mielos dovanėlės, vienybės ir laimės pojūtis..

Viltis.. Noras apkabinti visus gerumu.. Tylus, bet virtas vidinis tikėjimas, kad negandos ištirps kaip sniegas, kad šį kartą tikrai-tikrai švenčiame Naują Gerą Pradžią..

Stebuklai: visi mes atveriame savo širdis ir dosniai dovanojame aplinkiniams Meilę.. Jaukus bendravimas su artimaisiais ir draugais – šypsenos, tyras džiaugsmas, širdžių šiluma, bendrumo jausmas..

Taip, gruodis išties kvepia stebuklu 🙂 !..

Šviesių, gražių ir jaukių švenčių visiems 🙂 ! Meilės, Gerovės, Vienybės, Santarvės! Ir tegul ateinantys metai mums visiems bus Stebuklinga Nauja Gera Pradžia 🙂 !

Mes susitiksime jau kitais metais, kitą įrašą planuoju sausio 3 dieną. Iki 🙂 !..

Tyros meilės stebuklas

Kodėl nėra aukštesnės energijos už meilę?

Todėl, kad tik ji pažadina mumyse geriausia…

Tyra meilė, kuri talpina savyje žymiai daugiau, nei tiesiog santykių apibūdinimas…

Ir tie, kas tapatina ją su klasta, intrigomis, manipuliacijomis – kalba visai apie kažką kitką, mielieji…

Apie masinį falsifikatą, kuriuo visi norintys tik gauti, bet nesugebantys patirti, pakeičia originalą…

Meilė matoma kiekviename, kas ją spinduliuoja…

Ji matoma vaikučiuose, kurie gimė iš meilės, o ne tik todėl, kad priimta pratęsti giminę…

Matoma ji ir senolių veiduose, kurių nevengia ir negalvoja, kad jiems pakanka “pragyvenimo minimumo“ dėmesio, rūpesčio, pagalbos…

Meilė – skambiame nuoširdžiame juoke, o ne sarkazmo iškreiptuose veiduose tų, kurie tvirtina, kad “meilės nėra“ ir kad “visi neištikimi“…

Meilė – gerume…

Meilė – pagalboje…

Net žiūrėdami į šunų ar kačių akis, galime lengvai atpažinti laiminguosius, nepažinusius spyrio, išdavystės ar bado…

Aš mačiau, kaip žmonės pasveiksta meilėje, pratęsdami metų metams negailestingus verdiktus dviems savaitėms…

Mačiau, kokius stebuklus daro su žmonėmis paprasta mintis apie tai, kad jie reikalingi, kad jų neiškeitė į jaunesnį kūną “paieškose žemiau juostos“, kad jų visada ir bet kokiose aplinkybėse laukia namuose…

Mačiau, kaip skiriasi tie iš mūsų, kas moka branginti ir saugoti meilę nuo tų, kas visą gyvenimą užsiima tik saldesnio kąsnelio ir šiltesnės vietelės paieškomis, nesidrovėdami išdavysčių, apgaulės, palaidumo…

Meilė – tai erdvė, kuri neerzina…

Tai buitis, kuri nevargina ir nevirsta konfliktų priežastimi…

Tai nuoširdus rūpestis tėvais, o ne priverstinis formalumas…

Tai švelnumas, kuris nematuojamas dozatoriais…

Tai ištikimybė, kuri yra savaime suprantama, o ne kankinanti prievolė…

Tai tarpusavio sąveika, kuri nė iš tolo neprimena barterio…

Tai skirtingi požiūriai, kurie neprasiveržia neapykanta, piktais žodžiais ar priešiškumu…

Tai intymumas, kurio niekas nematuoja nei kiekiu, nei atlikimo technika…

Tai dvasinis artimumas, kai galima turėti skirtingą nuomonę, ir niekas už tai nesmerkia…

Bendravimas, kuriame nėra kritikos…

Ir konkretumas, kuris renkasi ne geriausius, o savus…

Gyvenkite su meile, mielieji…

Gyvenkite meilėje…

Gyvenkite, spinduliuodami meilę…

Būtent tai ir padaro mus žmonėmis…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Filmukas “Mama internete..“

Trumpas filmukas apie mūsų dienų realybę – apie mamytes, kurios nuolat internete, kurių dėmesys nuolat telefone, nors šalia – vaikai, kuriems taip reikalinga mamos meilė ir dėmesys..

Filmuko pabaigoje – eilėraštis, kurį mergaitė deklamuoja savo mamai vietoje šventinio eilėraščio, norėdama atkreipti jos dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbaus vyksta jų gyvenime.

Nesuprantantiems rusų kalbos – pažodinis (neeiliuotas) mergaitės deklamuojamo eilėraščio vertimas:

“Mama namie? Mamos nėra.

Mama išėjo į internetą.

Mama naršo internete – kaip ten reikalai margame pasaulyje?

Geria kavą, akimis seka – kas ten vyksta?

Mama, aš tau pasakysiu – pasaulyje aš esu!..“

Ir.. apkabina savo mamą: “mamyte, aš tave labai myliu, nepamiršk manęs.. “

Parodykime ir išreikškime savo meilę vaikučiams – dėmesiu, žaidimais drauge, rūpesčiu, nuoširdžiais pokalbiais, širdies šiluma 🙂 !.. Kad vaikai jaustųsi mylimi, saugūs ir reikalingi 🙂 ..

Pasaka apie stebuklą be burtų

Tą rytą ji pabudo visai kitokia, nei įprasta, tarsi būtų naujai užgimusi, o svarbiausia – pirmą kartą per daugybę metų, per milijonus minučių, ji pajuto meilę.

Ji dabar mylėjo viską – kūriniją, ant lūpų tirpstančias snaiges, smagiai šėlstantį vėją, snieguotas kalnų viršūnes, persiliejantį į žiemos švelnumą rudenį, žmonių gerumą, už tankių debesų pasislėpusią saulę.

Ji viską matė, absoliučiai viską jautė ir girdėjo totaliai, visa savo esybe: visas spalvas, atspalvius, pustonius, sąskambius, melodijas, subtilius prisilietimus, pojūčių ypatumus.

Ją ištiko stebuklas be burtų.

Taip būna. Ir tuomet nėra jokios būtinybės užsiimti burtais – skaityti užkeikimus, kad išsipildytų slapčiausi norai ir laukti stebuklingo burtų išsipildymo.

Pasirodo, pakanka tiesiog leisti sau gyventi širdimi. Ir viskas. Šis stebuklas labai paprastas, todėl ir nereikia jokių burtų.

Ir pasaulis pradėjo šypsotis jai, pirmą kartą atvėrusiai savo širdį meilei, tarsi ji tik dabar pradėjo gyventi, tarsi anksčiau ji tik ruošėsi šiai stebuklingai akimirkai. Ir šie akimirksniu įsiplieskę jausmai pažadino įkvėpimą gyventi ir kurti…

Ji prisiminė savo vaikystę, savo drąsiausias svajones. Prisiminė jaunystę ir savo užgesusią trauką šokiams – ir kodėl gi ji užgeso? O kaip ji mėgo vaikščioti rytais po rasotą pievą, pilna krūtine įkvėpdama ryto gaivą!

Ir kaip šiek tiek vėliau viena vaikštinėjo gerai pažįstamo miesto gatvelėmis, galvojo apie perskaitytų knygų personažus, kūrė savo jausmais perpildytas eiles, klausėsi nuojautų muzikos, svajojo apie jaudinančią ateitį…

Bet tuomet viskas buvo kitaip. Kol neįvyko stebuklas.

Ir kuomet ją ištiko tas stebuklas – stebuklas be burtų, ji prisiminė save tikrąją: tą, kuri moka verkti, išgirdusi dainos žodžius, kurie palietė jos jautrią sielą;  tą, kuri moka svajoti ir įgyvendinti savo slaptus, metų metais brandintus ketinimus; tą, kuri leidžia laisvai lietis savo energijų šokiui; tą, kuri gėrisi kerinčiais saulėtekiais ir saulėlydžiais…

Tą, kuri sugeba suprasti ir priimti tave, jį, ją ir juos tokius, kokie jie yra, todėl kad mato pirmiausiai jų sielą, jų nepakartojamą esybę; tą, kuri geba pasitikėti Visata ir kyla, nebijodama nupulti, nes žino, kad ją būtinai sugaus Kūrėjo delnai, būtinai; tą, kuri prisiminė, ką reiškia besąlygiškai mylėti viską, pradedant šaltais rudens prisilietimais…

Taip tyliai, taip švelniai, taip nuostabiai vieną dieną ji pabudo…

Pabusk ir tu… Tavęs laukia naujas gyvenimas su meile širdyje…

Tavęs labai-labai pasiilgo tavo stebuklas, stebuklas be burtų 🙂 …

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Šventė – širdyje..

Psichologinė sveikata didele dalimi priklauso nuo brandaus gebėjimo gyventi aktualiomis emocijomis, mielieji…

Tai reiškia, tokiomis emocijomis, kurias mes iš tiesų išgyvename, o ne norėtume išgyventi…

Kiekvieną gruodį aš girdžiu seną dainelę apie tai, kad štai, esą, ir mandarinus valgome, ir ikrais užkandame, ir eglutę papuošiame, o naujametinė nuotaika taip ir neateina…

O toliau – nostalgiški opusai iš praeities, kurioje ir sviestas riebesnis, ir šventės šventiškesnės, o meilė – tikresnė…

O gal jau pakaks?..

Pakaks gręžiotis į idealizuotą iki neregėtų aukštumų praeities paveikslą, tuo pačiu sistemingai nuvertinant dabartį…

Pakaks galvoti, kad viskas, kas gali būti geriausio, jau buvo arba dar bus ateityje… nes iš tiesų mūsų nėra nei ten, nei ten…

Visi mes – čia!

Ir tai vienintelė vieta, kur galime kažką padaryti…

Pakaks vaidinti užsitęsusias neateinančios nuotaikos dramas…

Na, neatėjo, ir neatėjo…

Laikas pripažinti visas savo būsenas ir priimti jas…

Pagalvokite apie tai, kad neįsitraukimas į stereotipines visuotines šventes gali liudyti visai ne apie tai, kad jūs nesugebate džiaugtis, o atvirkščiai, kad jūs įgavote brandų poreikį skaityti švente tik tai, kas tikrai svarbu, o visai ne tai, ką visi automatiškai švenčia, net nesusimąstydami apie tai, ar tai šventė jiems asmeniškai…

Galbūt, jums atėjo laikas kurti naujas šventes, arba, jūs galiausiai įgijote teisę apsieiti visai be jų?…

Pasvarstykite apie tai…

Pajuskite savo požiūrį į bet kokius įvykius, o ne tai, ką jums skiepijo nuo pat vaikystės…

Liaukitės drovėtis savo nenoro pjaustyti tonas salotų, arba dainuoti su visais iki ryto seniai pabodusias nuvalkiotas dainas…

Liaukitės drovėtis savo ketinimo 31 gruodžio gultis miegoti 9 valandą vakaro…

Liaukitės drovėtis savo tikrų jausmų ir emocijų…

Drovėkitės tų, kurias jūs primygtinai imituojate, kad tik neišsiskirtumėte iš daugumos…

Kurkite savo gyvenimą, sekdami tikrosiomis vertybėmis ir poreikiais…

Ir švęskite tik tai, ką jūs iš tiesų norite švęsti, o ne tai, kas priimta…

Šventė – tai kuomet šventė jumyse, o ne išorėje…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !