Gruodis kvepia stebuklu :) ..

Gruodis..

Gaivus šaltukas, smagus snaigių šokis.. Trumpėjanti po saulėgrįžos tamsa. Retos, bet dėl to dar labiau laukiamos saulėtos dienos..

Stebuklingos dėžutės kiekvienuose namuose, kurias atidarome tik kartą per metus.. Juose – nuostabūs eglutės žaisliukai: stikliniai meškiukai ir voverės, žvilgantys burbulai ir girliandos..

Šventinė nuotaika: papuošta eglutė ar eglės šakelė, spalvotos lemputės, jaukūs kepinių kvapai, naivus ir vaikiškas stebuklų laukimas, brangūs žmonės, mielos dovanėlės, vienybės ir laimės pojūtis..

Viltis.. Noras apkabinti visus gerumu.. Tylus, bet virtas vidinis tikėjimas, kad negandos ištirps kaip sniegas, kad šį kartą tikrai-tikrai švenčiame Naują Gerą Pradžią..

Stebuklai: visi mes atveriame savo širdis ir dosniai dovanojame aplinkiniams Meilę.. Jaukus bendravimas su artimaisiais ir draugais – šypsenos, tyras džiaugsmas, širdžių šiluma, bendrumo jausmas..

Taip, gruodis išties kvepia stebuklu 🙂 !..

Šviesių, gražių ir jaukių švenčių visiems 🙂 ! Meilės, Gerovės, Vienybės, Santarvės! Ir tegul ateinantys metai mums visiems bus Stebuklinga Nauja Gera Pradžia 🙂 !

Mes susitiksime jau kitais metais, kitą įrašą planuoju sausio 3 dieną. Iki 🙂 !..

Tyros meilės stebuklas

Kodėl nėra aukštesnės energijos už meilę?

Todėl, kad tik ji pažadina mumyse geriausia…

Tyra meilė, kuri talpina savyje žymiai daugiau, nei tiesiog santykių apibūdinimas…

Ir tie, kas tapatina ją su klasta, intrigomis, manipuliacijomis – kalba visai apie kažką kitką, mielieji…

Apie masinį falsifikatą, kuriuo visi norintys tik gauti, bet nesugebantys patirti, pakeičia originalą…

Meilė matoma kiekviename, kas ją spinduliuoja…

Ji matoma vaikučiuose, kurie gimė iš meilės, o ne tik todėl, kad priimta pratęsti giminę…

Matoma ji ir senolių veiduose, kurių nevengia ir negalvoja, kad jiems pakanka “pragyvenimo minimumo“ dėmesio, rūpesčio, pagalbos…

Meilė – skambiame nuoširdžiame juoke, o ne sarkazmo iškreiptuose veiduose tų, kurie tvirtina, kad “meilės nėra“ ir kad “visi neištikimi“…

Meilė – gerume…

Meilė – pagalboje…

Net žiūrėdami į šunų ar kačių akis, galime lengvai atpažinti laiminguosius, nepažinusius spyrio, išdavystės ar bado…

Aš mačiau, kaip žmonės pasveiksta meilėje, pratęsdami metų metams negailestingus verdiktus dviems savaitėms…

Mačiau, kokius stebuklus daro su žmonėmis paprasta mintis apie tai, kad jie reikalingi, kad jų neiškeitė į jaunesnį kūną “paieškose žemiau juostos“, kad jų visada ir bet kokiose aplinkybėse laukia namuose…

Mačiau, kaip skiriasi tie iš mūsų, kas moka branginti ir saugoti meilę nuo tų, kas visą gyvenimą užsiima tik saldesnio kąsnelio ir šiltesnės vietelės paieškomis, nesidrovėdami išdavysčių, apgaulės, palaidumo…

Meilė – tai erdvė, kuri neerzina…

Tai buitis, kuri nevargina ir nevirsta konfliktų priežastimi…

Tai nuoširdus rūpestis tėvais, o ne priverstinis formalumas…

Tai švelnumas, kuris nematuojamas dozatoriais…

Tai ištikimybė, kuri yra savaime suprantama, o ne kankinanti prievolė…

Tai tarpusavio sąveika, kuri nė iš tolo neprimena barterio…

Tai skirtingi požiūriai, kurie neprasiveržia neapykanta, piktais žodžiais ar priešiškumu…

Tai intymumas, kurio niekas nematuoja nei kiekiu, nei atlikimo technika…

Tai dvasinis artimumas, kai galima turėti skirtingą nuomonę, ir niekas už tai nesmerkia…

Bendravimas, kuriame nėra kritikos…

Ir konkretumas, kuris renkasi ne geriausius, o savus…

Gyvenkite su meile, mielieji…

Gyvenkite meilėje…

Gyvenkite, spinduliuodami meilę…

Būtent tai ir padaro mus žmonėmis…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Filmukas “Mama internete..“

Trumpas filmukas apie mūsų dienų realybę – apie mamytes, kurios nuolat internete, kurių dėmesys nuolat telefone, nors šalia – vaikai, kuriems taip reikalinga mamos meilė ir dėmesys..

Filmuko pabaigoje – eilėraštis, kurį mergaitė deklamuoja savo mamai vietoje šventinio eilėraščio, norėdama atkreipti jos dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbaus vyksta jų gyvenime.

Nesuprantantiems rusų kalbos – pažodinis (neeiliuotas) mergaitės deklamuojamo eilėraščio vertimas:

“Mama namie? Mamos nėra.

Mama išėjo į internetą.

Mama naršo internete – kaip ten reikalai margame pasaulyje?

Geria kavą, akimis seka – kas ten vyksta?

Mama, aš tau pasakysiu – pasaulyje aš esu!..“

Ir.. apkabina savo mamą: “mamyte, aš tave labai myliu, nepamiršk manęs.. “

Parodykime ir išreikškime savo meilę vaikučiams – dėmesiu, žaidimais drauge, rūpesčiu, nuoširdžiais pokalbiais, širdies šiluma 🙂 !.. Kad vaikai jaustųsi mylimi, saugūs ir reikalingi 🙂 ..

Pasaka apie stebuklą be burtų

Tą rytą ji pabudo visai kitokia, nei įprasta, tarsi būtų naujai užgimusi, o svarbiausia – pirmą kartą per daugybę metų, per milijonus minučių, ji pajuto meilę.

Ji dabar mylėjo viską – kūriniją, ant lūpų tirpstančias snaiges, smagiai šėlstantį vėją, snieguotas kalnų viršūnes, persiliejantį į žiemos švelnumą rudenį, žmonių gerumą, už tankių debesų pasislėpusią saulę.

Ji viską matė, absoliučiai viską jautė ir girdėjo totaliai, visa savo esybe: visas spalvas, atspalvius, pustonius, sąskambius, melodijas, subtilius prisilietimus, pojūčių ypatumus.

Ją ištiko stebuklas be burtų.

Taip būna. Ir tuomet nėra jokios būtinybės užsiimti burtais – skaityti užkeikimus, kad išsipildytų slapčiausi norai ir laukti stebuklingo burtų išsipildymo.

Pasirodo, pakanka tiesiog leisti sau gyventi širdimi. Ir viskas. Šis stebuklas labai paprastas, todėl ir nereikia jokių burtų.

Ir pasaulis pradėjo šypsotis jai, pirmą kartą atvėrusiai savo širdį meilei, tarsi ji tik dabar pradėjo gyventi, tarsi anksčiau ji tik ruošėsi šiai stebuklingai akimirkai. Ir šie akimirksniu įsiplieskę jausmai pažadino įkvėpimą gyventi ir kurti…

Ji prisiminė savo vaikystę, savo drąsiausias svajones. Prisiminė jaunystę ir savo užgesusią trauką šokiams – ir kodėl gi ji užgeso? O kaip ji mėgo vaikščioti rytais po rasotą pievą, pilna krūtine įkvėpdama ryto gaivą!

Ir kaip šiek tiek vėliau viena vaikštinėjo gerai pažįstamo miesto gatvelėmis, galvojo apie perskaitytų knygų personažus, kūrė savo jausmais perpildytas eiles, klausėsi nuojautų muzikos, svajojo apie jaudinančią ateitį…

Bet tuomet viskas buvo kitaip. Kol neįvyko stebuklas.

Ir kuomet ją ištiko tas stebuklas – stebuklas be burtų, ji prisiminė save tikrąją: tą, kuri moka verkti, išgirdusi dainos žodžius, kurie palietė jos jautrią sielą;  tą, kuri moka svajoti ir įgyvendinti savo slaptus, metų metais brandintus ketinimus; tą, kuri leidžia laisvai lietis savo energijų šokiui; tą, kuri gėrisi kerinčiais saulėtekiais ir saulėlydžiais…

Tą, kuri sugeba suprasti ir priimti tave, jį, ją ir juos tokius, kokie jie yra, todėl kad mato pirmiausiai jų sielą, jų nepakartojamą esybę; tą, kuri geba pasitikėti Visata ir kyla, nebijodama nupulti, nes žino, kad ją būtinai sugaus Kūrėjo delnai, būtinai; tą, kuri prisiminė, ką reiškia besąlygiškai mylėti viską, pradedant šaltais rudens prisilietimais…

Taip tyliai, taip švelniai, taip nuostabiai vieną dieną ji pabudo…

Pabusk ir tu… Tavęs laukia naujas gyvenimas su meile širdyje…

Tavęs labai-labai pasiilgo tavo stebuklas, stebuklas be burtų 🙂 …

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Šventė – širdyje..

Psichologinė sveikata didele dalimi priklauso nuo brandaus gebėjimo gyventi aktualiomis emocijomis, mielieji…

Tai reiškia, tokiomis emocijomis, kurias mes iš tiesų išgyvename, o ne norėtume išgyventi…

Kiekvieną gruodį aš girdžiu seną dainelę apie tai, kad štai, esą, ir mandarinus valgome, ir ikrais užkandame, ir eglutę papuošiame, o naujametinė nuotaika taip ir neateina…

O toliau – nostalgiški opusai iš praeities, kurioje ir sviestas riebesnis, ir šventės šventiškesnės, o meilė – tikresnė…

O gal jau pakaks?..

Pakaks gręžiotis į idealizuotą iki neregėtų aukštumų praeities paveikslą, tuo pačiu sistemingai nuvertinant dabartį…

Pakaks galvoti, kad viskas, kas gali būti geriausio, jau buvo arba dar bus ateityje… nes iš tiesų mūsų nėra nei ten, nei ten…

Visi mes – čia!

Ir tai vienintelė vieta, kur galime kažką padaryti…

Pakaks vaidinti užsitęsusias neateinančios nuotaikos dramas…

Na, neatėjo, ir neatėjo…

Laikas pripažinti visas savo būsenas ir priimti jas…

Pagalvokite apie tai, kad neįsitraukimas į stereotipines visuotines šventes gali liudyti visai ne apie tai, kad jūs nesugebate džiaugtis, o atvirkščiai, kad jūs įgavote brandų poreikį skaityti švente tik tai, kas tikrai svarbu, o visai ne tai, ką visi automatiškai švenčia, net nesusimąstydami apie tai, ar tai šventė jiems asmeniškai…

Galbūt, jums atėjo laikas kurti naujas šventes, arba, jūs galiausiai įgijote teisę apsieiti visai be jų?…

Pasvarstykite apie tai…

Pajuskite savo požiūrį į bet kokius įvykius, o ne tai, ką jums skiepijo nuo pat vaikystės…

Liaukitės drovėtis savo nenoro pjaustyti tonas salotų, arba dainuoti su visais iki ryto seniai pabodusias nuvalkiotas dainas…

Liaukitės drovėtis savo ketinimo 31 gruodžio gultis miegoti 9 valandą vakaro…

Liaukitės drovėtis savo tikrų jausmų ir emocijų…

Drovėkitės tų, kurias jūs primygtinai imituojate, kad tik neišsiskirtumėte iš daugumos…

Kurkite savo gyvenimą, sekdami tikrosiomis vertybėmis ir poreikiais…

Ir švęskite tik tai, ką jūs iš tiesų norite švęsti, o ne tai, kas priimta…

Šventė – tai kuomet šventė jumyse, o ne išorėje…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Palaikymas, rūpestis, vienybė..

Geriausia, ką žmonės gali suteikti vieni kitiems – tai palaikymas, nuoširdus rūpestis ir vienybės pojūtis..

Kai nėra svetimų bėdų, kai niekas abejingai nenukerta: “ne mano problemos..“ Kai žmogus žino, kad jei tik reikės, jis kiekvieną akimirką gali ir pats pagalbos sulaukti, ir suteikti kitiems palaikymą.

Tame mūsų vienybės ir besąlygiškos meilės išraiška, tame – mūsų žmoniškumas ir dvasingumas. Todėl svarbu mokytis kurti aplink save gerumo erdvę, kurioje žmonės gali kurti, mylėti, džiaugtis, atsiverti, atsigauti ir rasti paguodą sunkią akimirką.

Nes tai mums visiems labai labai – tiesiog gyvybiškai svarbu..

Vaikui šeimoje svarbu žinoti, kad tėvai myli jį besąlygiškai – supranta jį, padeda išskleisti geriausias jo savybes, išklauso, padrąsina ir palaiko. Gyvendamas geranoriškoje, mylinčioje šeimoje, vaikas ir pats išmoksta mylėti ir rūpintis kitais..

Palaikymas ir nuoširdus rūpestis šeimoje – tai tvirtas suvokimas, kad galima visada kreiptis į artimuosius ir džiaugsme, ir bėdoje. Visiems šeimos nariams svarbu žinoti, kad šalia – artimiausi ir patikimiausi žmonės, kad šeima – tai meilės, santarvės ir gerumo oazė..

Draugams svarbu žinoti, kad yra draugai – žmonės, su kuriais gali būti savimi, kurie niekada nenusisuks, nepaliks bėdoje, neišduos. Tai žmonės, kurie džiaugiasi draugo laime ir kurių palaikymas suteikia stiprybės net tuomet, kai esame išsekę, nusivylę ir pavargę..

Ir taip visose gyvenimo srityse – šeimoje, draugystėje, giminystėje, darbe, moksle, kaimynystėje, valstybių santykiuose – kad būtų darni sąveika, reikalinga vienybė, tarpusavio pagalba, santarvė, rūpestis bendra gerove.

Bet.. mes gyvename ne rojuje, todėl visi kartais klystame, abejojame, bijome, liūdime. Ir ta vidinė kančia mus stabdo, neleidžia išskleisti savo kūrybinį potencialą, išreikšti savo geriausias savybes. Ir būtent tokiomis sunkiomis akimirkomis keli paprasti palaikymo žodžiai ar tiesiog buvimas šalia, išklausymas ar konkreti pagalba, gali ne tik padrąsinti, bet ir išgelbėti..

Taip, mes visi žinome, kad mūsų pagrindinis energijos ir stiprybės šaltinis – mumyse, kad nereikėtų per daug pasikliauti išorine pagalba. Bet.. mes esame žmonės.. O žmonija – tai vientisas organizmas, kuris gali veikti darniai tik tada, kai visos jo dalys palaiko ir papildo viena kitą.

Dėl to ir vienybės siekis – natūrali, prigimtinė mūsų visų būsena. Ir norisi tarpusavio palaikymo ir rūpesčio ne tik todėl, kad esame kartais nusilpę, bet ir todėl, kad visi mes intuityviai jaučiame, jog be darnios kiekvieno žmogaus būsenos negali būti visos žmonijos vienybės ir harmonijos.

Štai kodėl mums visiems svarbus palaikymas, kuris, iš esmės yra ne “išorinė pagalba“ kitiems, bet mūsų intuityvus siekis atkurti vienybę – harmoningą visos žmonijos gyvenimą.

Todėl kiekvienas žmogus, kuris padeda kitiems nežiūrint į nieką – harmonijos kūrėjas. Net jei jam sako, kad geras žmogus – ne profesija, o už akių jo pasiryžimą visiems padėti vadina kvailumu..

Tiesiog giliai širdyje toks žmogus tvirtai žino, kad palaikymas mums visiems yra gyvybiškai svarbus. Jis žino, kad tik vienybėje yra žmonijos stiprybė ir evoliucinė jėga, ir kol yra kenčiantys ir abejingi kito kančiai žmonės – vienybė tarp žmonių yra suskaldyta.

Todėl.. Mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, padėkime vieni kitiems – šiltu žodžiu, šypsena, nuoširdžiu pokalbiu, geru palinkėjimu ir veiksmu 🙂 !

Būkime gerais, palaikančiais draugais, sutuoktiniais, tėvais, seneliais, vaikais, kaimynais.. Būkime tiesiog gerais žmonėmis visiems – taip atkursime vienybę, taip žmonija pagaliau atsigaus ir suklestės 🙂 ..

Kai “prisilieti“ prie kito žmogaus

…Štai priešais tave žmogus. Toks, koks yra. Kalbasi su tavimi. “Liečia“ tave savo širdimi. Atsiveria tau.

Galbūt, jis tai daro atsargiai, bet vis gi jis “rodo“ savo sielą, ir kartais jis daro tai, pats to nesuvokdamas…

O ką tokiu atveju darai tu? Ar nepradedi savo protinių “išskaičiavimų“?

Tave domina, kiek šis žmogus uždirba, koks jo socialinis statusas, ką jis valgo, geria, kur mokėsi, kuo dirba, ar pakankamai protingas, o gal kvailas, kokiose sąlygose gyvena, koks jo automobilis, butas, kokius drabužius jis nešioja?..

Sąrašą galima tęsti…

Ar tave iš tikrųjų tai domina? Ir kodėl?

Paklausk savęs, kodėl tave domina šie dalykai, ir atsakymas tau daug ką atvers.

Kas tai? Nuolatinis siekis susireikšminti? Vartotojiškas požiūris? Vidinė egoistiškos asmenybės baimė, kurios tu pats savyje nesuvoki?..

…O ar tu nenorėtum tiesiog pabandyti “prisiliesti“ prie kito žmogaus sielos, pažinti ją, “pasikalbėti“ su ja? “Pažvelgti“ į pačią širdies gilumą žmogaus, kuris dabar priešais tave?..

Patikėk, jei tu pabandysi atsisakyti proto “išskaičiavimų“, tu išmoksi “matyti“ supančių tave žmonių sielas, išmoksi suprasti jų “kalbą“. Suprasti savo sielą…

Pabandyk…

Pagal Amu Mom esė, vertė ruvi.lt

Gražios savaitės ir gerumo mums visiems 🙂 !