Mąstytojai apie tiesą, melą, teisingumą

“Tiesa – išminties saulė.” L. Voverangas

“Visų kilniausias poreikis yra tiesos pažinimo poreikis.” G. Hėgelis

“Meilė tiesai – palankiausia sąlyga jai atrasti.” K. Helvecijus

“Tiesa galų gale paaiškės.” L. Da Vinčis

“Pagarba tiesai – išminties pradžia.” A. Gercenas

“Tiesos siekimas – vienintelis didvyrio vertas užsiėmimas.” Dž. Brunas

“Kas yra tiesa? Mūsų sprendimų ir gamtos dėsnių sutapimas.” D. Didro

“Tiesa kartais gali užtemti, bet niekada negęsta.” Livijus

“Tiesa yra tokia subtili, kad, vos tik kiek nuo jos nutolai, tuoj suklysti.” B. Paskalis

“Tiesa buvo vienintelė laiko duktė.” L. Da Vinčis

“Didžios tiesos – visų paprasčiausios.” L. Tolstojus

“Daugelis ginčija tiesą tik todėl, kad ją pripažinę pražūtų.” J. V. Gėtė

“Didžiausia nelaimė žmogui – bijoti tiesos, kad ji jo nedemaskuotų.” B. Paskalis

“Tiesa – veidrodis, kurio atspindžio nepakelia melas ir veidmainystė.” F. Šileris

“Melas – tai blogio įsikūnijimas.” V. Hugo

“Melas demaskuoja silpną sielą, bejėgį protą, ydingą charakterį.” F. Bekonas

“Melas visus pasmerkia dvasinei ir kūno kančiai.” Š. Rustavelis

“Melas atsiranda ten, kur pasirodo prievarta.” K. Fedinas

“Melas ir didėdamas negali virsti tiesa.” R. Tagorė

“Meluojantysis neįvertina savo uždavinio sunkumo: jam dar teks dvidešimt kartų sumeluoti, kad paremtų pirmąjį melą.” A. Popas

“Pavojingiausias melas – šiek tiek iškreiptos tiesos.” G. K. Lichtenbergas

“Kad pasielgtum teisingai, tereikia žinoti labai nedaug, o kad sąmoningai padarytum bloga, reikia nuodugniai išstudijuoti teisę.” G. K. Lichtenbergas

“Kai dingsta teisingumas, jau niekas žmonių gyvenimo negali padaryti vertingu.” I. Kantas

“Teisingumas – tai veikianti tiesa.” Ž. Žuberas

“Teisingumas turi būti ir mūsų veiksmų, ir norų pagrindas.” K. Rylejevas

“Neteisingumas ne visada susijęs su kokiu nors veiksmu; dažnai tai kaip tik yra neveiklumas.” M. Aurelijus

“Teisingam galima būti tik mylint žmones.” L. Voverangas

“Iš tikrųjų nėra nieko baisesnio už ginkluotą neteisingumą.” Aristotelis

“Teisingumas yra iškilniausia dorybė.” Ciceronas

“Visokios privilegijos – tai laisvės ir teisingumo kapas.” J. G. Zoimė

“Teisingumas – tarsi mašina, kuri, gavusi pradinį startą, veikia savaime.” Dž. Golsvortis

“Yra du teisingumo pradmenys: niekam nedaryti bloga ir teikti naudą visuomenei.” Ciceronas

“Didinga tik tai, kas amžina; amžina tik tai, kas teisinga.” Dž. Feraris

“Teisingumo idėja nenuginčijama: ją sąlygoja dorovės dėsniai, išminties dėsniai ir pats žmonių gyvenimas; teisingumas – žodis, kupinas gyvenimo virpesio.” A. Barbiusas

Kelias į Tiesą

Dvasinio augimo kelyje dažnas sutinka netikėtą kliūtį, kuri vietoje to, kad išlaisvintų, neretai pristabdo ir uoliausią ieškotoją. Ta kliūtis – Tiesa. Paradoksalu, bet taip yra todėl, kad mūsų gyvenime labai daug melo, iš kurio auga gausybė mitų ir iliuzijų, kuriais mes tikime ir vadovaujamės.

Bet koks skleidžiamas melas ar tiesos iškraipymas turi konkretų tikslą – suklaidinti. Kai melo daug, surasti tiesą pasidaro ir sunku, ir baugoka. Apie tai yra alegorinis pasakojimas: ilgai ieškojęs tiesos ir pagaliau ją atradęs, jaunuolis tikėjosi išvysti nepaprastą grožį, tačiau nustėro, išvydęs pabaisą.. Pasirodo, kai gyveni mele, tiesa atrodo baisi..

Todėl beveik visuose dvasiniuose mokymuose tiesos ieškotojas prilyginamas kariui arba kovotojui. Taip tarsi pabrėžiamos būtinos savybės: drąsa, atkaklumas, stiprybė – tiesai atrasti, o atradus nepabūgti ne tik pažiūrėti į tiesą, bet ir jos dėka atpažinti melą.

Be to, ją atradęs kovotojas turi sugebėti gyventi tiesoje – tai taip pat nelengvas išbandymas. Kaip toje pasakoje: eiti per tamsų mišką (melą) į šviesą (tiesą) neatsigręžiant – kaip beviliotų ir bešauktų, kitaip.. per amžius juo klaidžios.

Labai svarbu suprasti, kad būtent tiesos paieškos ir atveda žmogų prie esmių esmės: sąmoningumo, gyvenimo dėsnių ir evoliucijos supratimo, savo ir žmonijos tikslų suvokimo. Kito kelio tiesiog nėra.

O ir vieno kelio į tiesą taip pat nėra, nes kiekvienas klaidinamas skirtingai, todėl turi silpnesnį ar stipresnį tiesos pojūtį ir poreikį. Melas ne tik nukreipia žmogų klystkeliais, bet ir sukurpia klaidingą pasaulėžiūrą. Apie tai sakoma: kuo daugiau melo ir kuo toliau nuo tiesos, tuo daugiau skirtingų nuomonių.

Juk daugeliu dalykų tikime ir vadovaujamės tik todėl, kad mums taip kažkas pasako, nors kartais aiškiai matome, kad tai melas. Būtent melas verčia rinktis iliuzinius kelius ir suvienodėjimą vietoje savęs pažinimo ir saviraiškos. Nes taip paprasčiau, taip daro dauguma.

Iliuzinis kelias visada lengvas: tereikia pasirinkti autoritetą, kuris “suteiks” gyvenimui formą ir modelį. Tačiau toks kelias padaro žmogų bevaliu, nemąstančiu ir neatsakingu: juk jei kas ne taip – kaltas autoritetas. Ir nelaimingu – nes negalima būti laimingu laukiant malonių ir instrukcijų iš išorės.

Melo dabar taip daug, kad atradęs tiesą žmogus dažnai pasijunta svetimas melo liūne. Pažvelkime kad ir į alkoholio vartojimą – juk šiai dienai įrodyta ir viešai paskelbta, kad tai narkotinė medžiaga, kuri žaloja sveikatą ir nuo kurios vystosi priklausomybė.

Tačiau žmonės tebevartoja alkoholį, nes apie jį skleidžiama daug melo (“saikingumas”, “naudingumas”, “geri” gėrimai ir t.t.). O nustojęs vartoti alkoholį blaivus žmogus iš tiesų pasijunta svetimas visuomenėje, kurioje yra svaiginimosi kultas – štai ryškus gyvenimo tiesoje tarp melo pavyzdys..

Mes galime gyventi apsimetinėdami, kad mums nesvarbios tiesos paieškos, ir kad pilnai apsipratome su melu ir su savo kaukėmis. Tačiau gyvenimas melu niekuomet nesuteiks nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės. O kiekvienas žingsnis, žengtas link tiesos, visuomet ugdys mūsų dvasingumą.

Todėl, kad tiesa yra pati realybė: juk mes nesiginčijame dėl to, kad, pavyzdžiui, yra diena ir naktis, nes jos tiesiog yra. Tiesos įrodinėti nereikia – ji akivaizdi, todėl paprasta.

O štai melui reikia daug žodžių ir sudėtingų manipuliacijų – kad palaikyti tai, kas netikra. Melas klaidina ir skaldo, tiesa – dovanoja išmintį ir vienija.

Kelias į tiesą gali būti nelengvas, bet jis net sunkiose situacijose galiausiai išveda į šviesą. Tuo tarpu laikinas melo triumfas – spąstai, ruošiantys neišvengiamą nuopolį.

Tik tiesa išlaisvina žmogų iš iliuzijų ir melo. Ir tik pradžioje ji atrodo bauginanti, nes ištraukia iš įprasto tingaus komforto ir nurodo klaidas, kviečia keistis, tobulėti, pradėti drąsiai gyventi tiesoje bei skleisti savo vidinę šviesą.

Viskas prasideda nuo jūsų

Kokiu norite būti?

Laikų pradžioje Kūrėjas sutvėrė žmogų ir paklausė jo – koks šis norėtų būti. Tačiau žmogus buvo dar naujutėlis ir nepatyręs, todėl nežinojo, ką atsakyti… Tuomet Kūrėjas nusivedė žmogų prie jūros.

Jis parodė žmogui gražias kriaukles ir pasiūlė: “Tu gali pasirinkti panašų į šio moliusko kriauklėje gyvenimą – gulėsi ant dugno tarp daugybės tokių kaip ir tu. Valgysi tai, ką atneš srovė.

Kiekviena nauja diena bus panaši į vakarykštę, o visas gyvenimas praeis be rizikos ir sukrėtimų. Tavęs nejaudins nei pergalės, nei praradimai. Visą savo gyvenimą tu gulėsi ant dugno, tik retkarčiais atverdamas ir užverdamas savo namelį”.

Parodęs ramų ir sotų moliusko gyvenimą, Kūrėjas nusivedė žmogų į snieguotus kalnynus. Ten parodė jam erelio lizdą: “Tačiau jei norėsi, galėsi pasirinkti kitokį gyvenimą – skraidyti danguje taip aukštai, kaip tik panorėsi, kad ir iki aukščiausių kalnų viršūnių… Tik tose aukštybėse sutiksi nedaug tokių, kaip tu…

Jei pasirinksi tokį gyvenimą, tuomet pats spręsi – kur ir kaip tau skristi. Tokios laisvės kaina – tau viską reikės pasiekti savo jėgomis. Viską išbandysi savo širdimi ir skausmu, o maistą kasdien turėsi pats susirasti. Jei nori, gali pasirinkti ir tokį gyvenimą”.

Štai taip iki šiol ir renkamės… Tiesa, dažniau moliusko gyvenimą, rečiau – laisvo erelio. Tačiau visada galime rinktis!..

Kaip vieningas organizmas

Elkimės vieni su kitais taip, kaip mūsų kūno organai organizme. Juk nežiūrint į tai, kad jie visi skirtingi, jie tarnauja ir padeda vieni kitiems. Jie bendradarbiauja, yra naudingi vieni kitiems, todėl ir sudaro harmoningą Visumą.

Pavyzdžiui, akys žiūri į priekį, ir kojos eina pirmyn. Ir nėra jokios konkurencijos tarp dviejų plaučių, kad vienas iš jų taptų monopoliniu deguonies tiekėju… Jie nekonkuruoja, nebando vienas kito prismaugti, kaip tai daro besivaržantys žmonės.

Gyvendami pagal tokį organizmo bendradarbiavimo pavyzdį šeimoje, valstybėje, santykiuose tarp valstybių, turėsime harmoningą organizmą, kur visi savo vietoje ir kiekvienas džiaugiasi savo unikalumu ir galimybe būti naudingu.

Juk organizme viskas reikalinga ir nėra nesvarbių ar nereikalingų organų: visi dėkingi visiems už tai, kad jie yra ir už tai, kad besąlygiškai tarnauja bendram labui.

Na, ir bent akimirkai pabandykime įsivaizduoti: kas būtų, jei organizmas veiktų taip, kaip dabartinė valdymo sistema? Ar ilgai toks organizmas “patrauktų”?..

Viskas prasideda nuo jūsų!

Pagalvokite apie savo Gyvenimą Dabar.
Apie savo Vertybes.
Apie savo Tikėjimą.
Apie savo Tikslą.
Apie savo Tobulėjimą.
Apie savo Meilę.
Apie savo Tėvynę.
Apie mūsų Žemę.
Apie Artimus savo.
Apie tuos, kam Dabar reikalinga jūsų pagalba.
Apie tai, kad VISKAS JŪSŲ GYVENIME PRASIDEDA NUO JŪSŲ!

Šviesaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Liūdnos gyvenimiškos istorijos

Alkoholikų gyvenimo istorijos panašios, ir visos jos liūdnos. Pradžia visuomet vienoda: pirma alkoholio taurelė, nors ir atgrasi, bet sukelia keistą euforiją ir naujus pojūčius, kurių pasekmių jaunas žmogus dar negali įvertinti. Tai tarsi priemonė žengimui į suaugusių pasaulį, kai alkoholis suteikia jaunam žmogui savarankiškumo ir vertės iliuziją. Vartodamas alkoholį, jaunuolis pasijunta kaip visi, savas, jis yra priimamas į geriančių kompanijas. Taip vietoje saviraiškos prasideda suvienodėjimas, nes „kaip visi“ saugiau…

Iki tam tikro laiko, kol sveikata leidžia, žmogus nemato alkoholio vartojimo pasekmių, o kai pamato, išbristi iš priklausomybės dažnai būna sunku. Jau įsigalėja stiprus įprotis, kai euforinė laimė ir atsipalaidavimas siejami su alkoholiu. Žmogus susikuria ramstį, be kurio kol kas nemoka būti laimingas, jam atrodo, kad atėmus jo „laimės šaltinį“, gyvenimas neteks kažko svarbaus. Kiek pasiteisinimų ir mitų yra sukuriama pateisinti savo priklausomybę!

„Aš gerai atrodau, aš nepanašus į alkoholiką, jų nosys mėlynos…aš tik retkarčiais geriu…esu per jaunas, kad būčiau alkoholiku… aš išsilavinęs ir turiu gerą darbą…geriu tik per šventes ir tik po darbo…aš geriu tik kokybiškus gėrimus“ ir taip toliau. Tuo tarpu alkoholis neskirsto: visiškai nesvarbi nei žmogaus lytis ar amžius, nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis, jei žmogus pradeda vartoti alkoholį, jis visuomet rizikuoja pasiekti paskutinę alkoholizmo stadiją.

Įdomu tai, kad tapę blaivininkais, visi buvę alkoholikai pripažįsta, kad tikėjo viskuo, kas pateisino jų gėrimą ir aršiai neigė tiesą apie alkoholį. Visi pripažįsta ir tai, kad ta „laimė ir šventė“ trunka labai trumpai, štai jaunos moters pasakojimas: „Maloniausias pasiruošimas išgėrimui, alkoholio pirkimas ir…trys-keturios pirmosios taurės, paskui viskas keičiasi, viskas lyg per miglą…paskui kaskart sakai sau: na gerai, gerai, šį kartą padauginau, kitą kartą gersiu mažiau, bet tasai kitas kartas jau niekuomet neateina”.

Turėjusio gerą darbą teisininko pasakojimas taip pat panašus: „Aš ne iš tų, kurie namie prie televizoriaus siurbčioja alų. Kaip teisininkas, aš maniau, kad privalau gerti geresnėse vietose, todėl man patikdavo po darbo išgerti geruose baruose, kuriuose grojo muzika. Mano intencijos visuomet buvo geros, aš ketinau išgerti stikliuką ir eiti namo. Iki poros stikliukų aš dar jausdavau atsakomybę, be po to mano protavimas pasikeisdavo. Dažnai grįždavau trečią ar ketvirtą ryto, dainuodamas bare girdėtas dainas.“

Sekanti diena taip pat panaši, štai kaip ją aprašo jaunoji moteris: „…rytus po išgertuvių šlykštu prisiminti: apšnerkštas butas, neplauti indai…iš skausmo spengia galva, dega gerklė, kaip tarakonai iš kampų puola vakarykščiai prisiminimai. Keliuosi – kojos virpa, rankos dreba, greičiau vandens… Papilkėjęs veidas, pajuodę paakiai. Reikia į darbą…išeisiu anksčiau, kur nors išgersiu kavos su konjaku – ir kvapo nebus, ir sveikata pagerės…baisiai nyku ir liūdna…kol vėl neišgeri.“

Teisininkas pasakoja: „…mano išsipagiriojimas trukdavo kelias dienas. Pirmąją būdavo taip bloga, kad turėjau gerti daug vandens. Nueidavau į darbą, bet greitai grįždavau, nes negalėjau dirbti. Antrąją dieną jausdavausi geriau, ir po šeimyniškos vakarienės jau būdavau beveik sveikas. Man buvo trisdešimt treji ir trečią dieną jausdavausi kupinas jėgų. Tą dieną būdavau kupinas entuziazmo ir nuveikdavau labai daug, o atėjus penktai valandai, pakeliui į namus sustodavau išgerti vieną kitą bokalą alaus atsipalaidavimui. Žinoma, negrįždavau iki išnaktų…“

Laimei, tai istorijos su gera pabaiga – šie žmonės pasveiko nuo alkoholizmo ir pradėjo sveiką ir įdomų, blaivų gyvenimą – taip jie tvirtina. Įdomu tai, kad ir vienas, ir kitas, nors tai nepažįstami žmonės iš skirtingų pasaulio šalių, labai bijojo blaivybės – apsisprendę negerti, jie pirmiausiai norėjo nuraminti savo artimuosius. Tačiau tą pačią akimirką juos tiesiog pritrenkė mintis: „Kaip?! O ką aš veiksiu? Kaip gimtadieniai, šeimos šventės, jubiliejai, pasisėdėjimai kavinėse? Galų gale kaip ir kur galima atsipalaiduoti ir užsimiršti, jei ne su alkoholiu?“

Paskui su blaivybe ateina sąmonės prašviesėjimas ir suvokimas, kad apdujusi sąmonė tikrai veda tik atgal prie butelio. Informacija, tiesa apie alkoholį ir jo vartojimo pasekmes labai stipriai motyvuoja blaivybei: žinantis tiesą žmogus jau tiesiog nebegali gyventi melu. Žmonės pasveiksta kūnu, dvasia ir siela, ir daugelis tik tapę blaivininkais išdrįsta pripažinti, kad alkoholio vartojimas sparčiai blogino ir sunkino gyvenimą. Apsvaigus tai pripažinti sunku.

Alkoholikų istorijos panašios, jos skiriasi tik detalėmis. Jos labai liūdnos, nes liečia ne tik patį alkoholiką, bet ir jų artimus žmones. Todėl nepamirškime: alkoholizmas – progresuojanti ir chroniška liga. Nerizikuokite savo ir savo artimųjų gyvenimais ir nekurkite tokių liūdnų gyvenimo istorijų. Visuomet, kiekvieną akimirką yra kitas pasirinkimas – blaivybė, o su ja ir kitokios gyvenimo istorijos.

(Istorijų ištraukos iš įvairių knygų apie alkoholizmą, parinko ir vertė ruvi.lt)

Patarimai alkoholiko giminaičiams

Artimi giminaičiai – visada didelė palaikanti jėga. Tačiau būna gyvenime situacijų, kai artimo žmogaus girtuoklystės ir elgesys pasidaro nepakeliami, ir žmonės ryžtasi skirtis. Bet ką daryti, jei tai sūnus ar duktė, ar tėvai? Tokių santykių nenutrauksi, o ir kentėti bei stebėti geriančiojo nuosmukį skaudu. Gyvenimas su geriančiu žmogumi yra įtemptas ir neprognozuojamas, todėl jo giminaičiams negalima pamiršti ir savo gyvenimo.

Turite taip pat suprasti, kad jūsų galimybės paveikti geriantį žmogų yra ribotos. Jei jis nenori, jūs jo nepriversite būti blaivininku – gali būti, kad jis niekuomet nenustos gerti. Tačiau tokiu atveju, jei jūs padarysite viską ką galėjote iš savo pusės, jūsų negrauš kaltės jausmas dėl jo likimo. Gelbėdami savo giminaitį, žmonės dažnai apleidžia savo gyvenimą, o juk dažnai jiems taip pat reikalinga pagalba dėl nuolatinio patiriamo streso.

Jokiu būdu negalima geriančiajam leisti griauti jūsų gyvenimą – jei jaučiate, kad reikia pagalbos, būtinai kreipkitės pagalbos į specialistus. Jei neįmanoma pakeisti situacijos, būtinai reikia ieškoti kitų sprendimų: pvz., keisti požiūrį į situaciją, keisti gyvenamąją vietą, užsiimti savo gyvenimu ir panašiai. Taip pat nepamirškite svarbiausios taisyklės: jei tikimės blaivybės iš savo giminaičio, visų pirma turime tapti jam blaivybės pavyzdžiu ir atsisakyti alkoholio.

Pirmiausiai pažvelkime į sunkiausią situaciją: geriantysis nenori nustoti vartoti alkoholį. Tai nelengva, nes gyvenimas su nuolat geriančiu žmogumi tik sunkėja. Jame yra visko: baimės, nusivylimų, melo, atsiprašinėjimų, atleidimo. Kartais nusvyra rankos, bet jei tai labai artimas giminaitis, dažnai jam daugiau nėra kam padėti.

Alkoholikas priešinasi blaivybei todėl, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be alkoholio. Jam alkoholis – gyvenimo prasmė ir tikslas. Ir nors alkoholis jau seniai jam neša vien nesėkmes, jo pasąmonėje stipriai užsifiksavo būsena iš ankstesnių laikų, kai alkoholis atnešdavo jam iliuzinį džiaugsmą.

Net jei alkoholikas pripažįsta, kad turi problemų su alkoholiu, tai vis vien tvirtina, kad gerti yra blogai, o negerti – dar blogiau. Jo manymu, gyvenimas be alkoholio yra kančia. Jis tiesiog neįsivaizduoja blaivybės, ji jam atrodo pilka ir nuobodi.

Taigi, gaunasi, kad giminaičiai nori atimti iš geriančiojo vienintelį likusį džiaugsmą ir malonumą, o jis, žinoma, tam priešinasi. Be to, blaivininkų gyvenimas jam atrodo toks svetimas, kad jis paprasčiausiai jo bijo – jį gąsdina net kalbos apie tai. Jo požiūris iškreiptas, todėl giminaičių užduotis – rasti svarių argumentų.

Veiksmingi ramūs pokalbiai, be spaudimo – kalbėkitės tik ramiu tonu ir tik tuomet, kai giminaitis yra visiškai blaivus. Niekada nesiaiškinkite santykių, jei jis girtas ar pagiringas. Kiekvienas gerai pažįsta savo artimą žmogų ir žino, kokie argumentai jį gali įtikinti.

Svarbu pabrėžti, kad jums jo likimas rūpi ir kad jis prisidėtų prie bendrų pastangų. Galima jį supažindinti su buvusiu alkoholiku, kuris negeria daug metų ir paprašyti pasidalinti savo patirtimi.

Alkoholikai įsitikinę, kad gėrimas – jų asmeninis reikalas, todėl apeliuoti į tai, kad jis jums gadina gyvenimą – beprasmiška. Alkoholikai „pamiršta“, kada ir kiek geria, todėl kartais veiksminga priemone gali tapti savotiškas kalendorius, pakabintas matomoje vietoje, kuriame pažymėsite jo gėrimo dienas. Tai kartais padaro įspūdį geriančiajam.

Jei nepavyksta paveikti vienu būdu, prieš bandydami naują, darykite pauzes, antraip giminaitis pasidarys abejingas spaudimui. Turėkite sąjungininkų – gerai, jei jus palaikys kiti šeimos nariai ar giminaičiai.

Geriantys žmonės ypač jautrūs kritikai, todėl kalbėkite argumentuotai, be priekaištų – antraip jiems atrodo, kad prie jų kabinėjasi, ir jie pradeda elgtis priešingai. Šioje sunkioje situacijoje labai svarbu pajusti, kuomet jau nieko nepadeda ir atsitraukti, kad nesugadintumėte ir savo gyvenimo.

Antra situacija: geriantysis nori atsisakyti alkoholio. Tai teikiantį viltį situacija, kurioje pirmiausiai reikia suteikti giminaičiui visą argumentuotą ir pagrįstą informaciją apie alkoholio žalą ir blaivybės privalumus. Labai svarbu, kad žmogus pats priimtų sprendimą negerti. Jei tam neužtenka valios, galima kreiptis pagalbos pas specialistus. Tokioje situacijoje labai svarbu kuo greičiau pereiti nuo kalbų prie darbų.

Stenkitės vengti progų ir vietų, kur yra geriamas alkoholis, neorganizuokite namuose švenčių su alkoholiniais gėrimais. Pirmieji alkoholio atsisakymo mėnesiai yra nelengvi, nes dar nėra stiprios motyvacijos, ir žmogus gali suklupti. Jei nesuveikia vienas metodas – ieškokite ir bandykite naujus, ir rinkite kuo daugiau argumentuotos informacijos – jos dabar yra daug. Labai svarbus palaikymas ir padrąsinimas.

Trečioji situacija: giminaitis jau blaivininkas. Žinoma, giminaičiai laimingi dėl tokio sprendimo ir jiems atrodo, kad visos problemos jau praeityje. Tačiau turite dar kurį laiką išlikti budrūs, palaikyti artimą žmogų ir padėti jam perorganizuoti savo naują gyvenimą. Prisiminkite senus pomėgius, kuriems nebuvo laiko, padėkite organizuoti įdomų laisvalaikį – kad naujas gyvenimas būtų įdomesnis už girtuoklystes.

Kai žmogaus organizmas išsivalo nuo alkoholio toksinų ir pradeda veikti normaliu režimu, žmogui dažniausiai savaime prapuola noras save nuodyti. Nepamirškite, kad metę gerti žmonės keičiasi, jungiasi į naują, jiems nepažįstamą gyvenimą, pasidaro aktyvesni, gal kiek pasimetę, todėl jiems reikalingas artimųjų palaikymas. Organizuokite namie šventes su įdomiais patiekalais, arbatos gėrimu ir įdomiais pokalbiais – parodykite, kad galimas ir kitoks bendravimas, kitoks laisvalaikis. Tegul jūsų namai taps blaivybės salelė ir pavyzdys kitiems žmonėms.

Turintys mylinčius artimuosius visada lengviau įveikia bet kokius sunkumus. Padėkite tiek, kiek galite, tik neaukokite savo gyvenimo priklausomybei – net jei ji labai artimo, bet nenorinčio su ja atsisveikinti žmogaus. Kiek galite padėti – spręskite patys.

(Pagal narkologo V. Melnikovo knygą „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

Alkoholikas šeimoje

Žvilgtelėję į Lietuvoje išgeriamo alkoholio kiekį per metus, galime teigti, kad turime šioje srityje didelę problemą. Jei, pavyzdžiui, vienam gyventojui tenka 11 litrų gryno spirito per metus, tai reikštų, kad keturių asmenų šeimai, tame tarpe ir negeriantiems, tenka apie 220 butelių degtinės. Kiekis sunkiai įsivaizduojamas, bet iš to galime daryti išvadą, kad su alkoholizmu, vienaip ar kitaip, susiduria dažna šeima.

Gyvenimas su alkoholiku yra labai sunki patirtis. Išgėręs alkoholikas yra neprognozuojamas, nes niekada neaišku – dėl kokios priežasties gali pasireikšti agresyvus elgesys ir kuo jis pasibaigs. Alkoholikas nepatikimas, jo būdas permainingas. Klystame, jei manome, kad toks elgesys būdingas blogą charakterį turinčiam ar asocialiam žmogui. Taip elgiasi ir tvarkingi visuomenėje, išoriškai ramūs žmonės, kurie išgėrę pasikeičia kardinaliai ir neatpažįstamai. Kodėl taip atsitinka?

Tik dėl vienos priežasties: alkoholis visus žmones veikia vienodai, o agresyvus elgesys pradeda reikštis jau ankstyvose alkoholizmo stadijose – tokia ligos eiga. Visos narkotinės medžiagos, taip pat ir alkoholis, iškreipia žmogaus sąmonės būseną – po neilgos pradinės euforijos atbunkama, kontrolė išgertam alkoholio kiekiui sumažėja. Geriant toliau, atsiranda dirglumas, gali pradėti reikštis alkoholinės psichozės, kurių geriantysis dažnai neprisimena.

Maža to, jau pirmoje alkoholizmo stadijoje mažėja ir galiausiai dingsta kritinis požiūris į alkoholį ir girtuokliavimą, atsiranda tendencija teisinti kiekvieną alkoholio pavartojimą. Jei geriantis alkoholį žmogus įrodinėja, kad jis gali bet kada sustoti gėręs, bet to niekada nedaro – jis jau pažengęs alkoholikas. Tokie pažadai – tik patogus atsikalbinėjimas, kurio net nebandoma įvykdyti, nes žmogus negali to padaryti dėl išsivysčiusios priklausomybės.

Alkoholikai turi vienintelį stabilų elgesio stereotipą: visas problemas spręsti butelio pagalba. Visame kitame jie yra ypatingai nestabilūs: vakar žadėjo nustoti gerti, šiandien jau persigalvojo. Jie neadekvatūs ir savęs vertinime: nuo didybės manijos iki savęs žeminimo. Juose tarsi dvi asmenybės – apsvaigęs „aš“, užgožiantis blaiviai mąstantį „aš“. Jų elgesys itin egocentriškas – jie nesupranta, kad šalia yra žmonės, šeima, kurie taip pat turi teisę gyventi pilnavertį gyvenimą. Alkoholikas yra patologiškai nepakantus menkiausiam diskomfortui, todėl greitai ir ilgam užsiplieskia.

Štai tipinis alkoholiko agresyvaus elgesio aprašymas: „Žmogus pradėjo gerti vis daugiau ir dažniau… Iš darbo grįždavo vėlai ir girtas, žadindavo visą šeimą ir sukeldavo skandalą. Jam nereikėjo tam priežasčių, jis tiesiog šėldavo rėkdamas, agresija veržte veržėsi iš jo. Jeigu pavykdavo, vaikai ir žmona slėpdavosi ir laukdavo, kol šis užmigs ir aprims. Ryte – slogi tyla arba atsiprašinėjimai, pažadai negerti, o po kelių dienų ir vėl viskas kartojasi…“

Alkoholikas lengvai meluoja, žada, atsiprašinėja, nes greitai viską pamiršta, vos gavęs išgerti. Visi, kas jam trukdo išgerti, jam yra priešai, todėl kiekvienas žodis prieš alkoholį priimamas kaip asmeninis priekaištas ir… priežastis iš sielvarto išgerti. Tokiu elgesiu jis po truputį susipriešina su artimais žmonėmis, nes jam atrodo, kad „jo niekas nesupranta“. Pagrindinė konfliktų šeimoje priežastis yra tame, kad artimi žmonės priešinasi girtavimui ir „gadina“ alkoholikui šventę.

Sunkiausia alkoholizmo stadija – kai alkoholikas neša daiktus iš namų tam, kad nusipirktų alkoholio, kai pradeda gerti surogatus. Jam darosi nesvarbu, kaip jis atrodo ir kokį poveikį jis daro kitiems – jam svarbiausia išgerti. Jis negali dirbti, netenka kvalifikacijos, o atsitiktini uždarbiai tuoj pat iškeičiami į alkoholį. Alkoholikas pradeda gyventi parazitinį gyvenimą, jis neadekvatus savo būsenai, nes jau negali suvokti savo priklausomybės. Dažniausiai ją neigia, bet kartais elgiasi priešingai – teigia, kad yra alkoholikas ir nieko su tuo negali padaryti, ir tokia pozicija jis sau „leidžia“ gerti.

Taip jis „degina“ ne tik savo, bet ir nuodija su juo gyvenančių žmonių gyvenimą. Ar galite įsivaizduoti, ką jaučia alkoholiko artimieji? Juk kelias nuo pradinių iki sunkių alkoholizmo stadijų gali tęstis metų metais… Ir nėra kartais taip lengva, kaip atrodytų, nutraukti ryšius su geriančiu artimu žmogumi – juk gali sieti ir jausmai, ir artimi giminystės ryšiai, ir bendri namai, ir finansiniai įsipareigojimai, ir, galiausiai – viltis, kad žmogus pasveiks…

O ką išgyvena vaikai tokiose sąlygose, sunku net įsivaizduoti: tai ir baimė dėl savęs bei artimųjų, ir siaubas bei neviltis, ir gėda bei atsakomoji agresija. Niekuo nepateisinamas krūvis ir trauma vaikams, suaugusiųjų neatsakingumas, kurių pėdsakai gali lydėti visą gyvenimą. O jei geria abu tėvai?.. Kai vieninteliu tikslu ir prasme gyvenime tampa alkoholis, asmenybė tuo alkoholiu palengva ir sunaikinama, o šalia naikinama taip pat viskas, kas buvo kažkada brangu.

Skaudu stebėti, kaip degraduoja artimas žmogus, juolab, kad niekuo jam padėti neįmanoma: nei ašaros, nei prašymai be pačio alkoholiko noro pasveikti niekuo nepadės. O kelias į blaivybę vienintelis – gyvenimas be alkoholio – pati blaivybė. Kovoti su geriančiuoju beprasmiškas reikalas: reikia žiūrėti į jį kaip į ligonį ir elgtis kaip su sergančiu žmogumi – jei nėra kitos galimybės išspręsti šį klausimą. Juk geria ne tik sutuoktiniai, bet kartais ir suaugę vaikai ar tėvai, todėl ne visada yra galimybė nutraukti ryšius.

Reikia bandyti paveikti nuoširdžiais pokalbiais (ir būtinai teisinga informacija apie alkoholį), kai žmogus yra blaivus, negerti patiems ir neorganizuoti švenčių su alkoholiu. Narkologai net pataria nelaikyti jokių su alkoholiu susijusių atributų – butelių, stikliukų. Būtinai ieškoti pagalbos ir alkoholikui, ir sau: juk gyvenimas su alkoholiku – didžiulė įtampa. Jaunimui – stebėkite, ką renkatės į porą bendram gyvenimui – „saikingai“ geriantys visada yra rizikos grupėje į alkoholizmą.

Geriantis alkoholį žmogus – nelaimė šeimai, ir retas tai užginčys. Riba, skirianti “saikingą” gėrimą nuo chroniško alkoholizmo yra labai plonytė. Narkologai teigia, kad kelias iš vienos stadijos į kitą yra nepastebimas ir kartais labai greitas, o vienas iš jų taip apibūdino geriančius žmones: „Alkoholis jiems atneša džiaugsmą ir nelaimę. Džiaugsmą iliuzinį, o nelaimę – tikrą.“ Aš pridurčiau: ne tik jiems, bet ir jų šeimoms bei artimiesiems.

Parengė ruvi.lt