Tiesiog istorijos.. su išminties perliukais :)

Pagal atsiliepimus supratau, kad jums jos patinka. Man taip pat 🙂 . Iš kur jos? Sunku ir prisiminti, renku jas seniai. Pirkau ir keletą knygų su tokiomis istorijomis – deja, vienoje knygoje įdomių istorijų būna tik keletas.. Todėl.. jos iš visur 🙂 . Kai tik atrandu man patikusią, užsirašau, ir taip jos kaupiasi 🙂 . Galbūt, kai kurios jums girdėtos, bet visuomet smagu prisiminti taip tobulai ir lakoniškai perduodamą išmintį 🙂 :

****************
Du vienuoliai – senas ir jaunas – išėjo aplankyti šventų vietų. Pakeliui priėjo upę, ant kurios kranto stovėjo jauna moteris, norinti persikelti į kitą krantą. Jaunasis vienuolis pasisiūlė perplukdyti moterį ant savo pečių. Senasis sunerimęs į tai žiūrėjo, ir kai persikėlė galiausiai abu į kitą krantą, o moteris nuėjo savo keliais, po kelių valandų kelionės neištvėręs pratrūko:
– Kaip tu galėjai plaukti per upę su jauna moterimi ant pečių?! Juk mes esame vienuoliai ir privalome susilaikyti nuo gundymų!..
Į tai jaunasis vienuolis atsakė:
– Aš pamiršau tą moterį tą pačią minutę, kai paleidau ją ant kranto, o tu neši ją ant savęs jau šešias valandas…

****************
Mokytojas visą savo gyvenimą buvo laimingas, spinduliavo džiaugsmą ir nuolat šypsojosi. Mokiniai jo paklausė:
– Kodėl jūs nuolat laimingas ir nuolat šypsotės, Mokytojau? Kaip jums tai pavyksta?
Mokytojas atsakė:
– Prieš daugelį metų aš atėjau pas savo Mokytoją, būdamas septyniolikmetis ir… giliai kenčiantis. Mano Mokytojui buvo per septyniasdešimt, ir jis nuolat švytėjo palaima: tiesiog, be jokios priežasties… Žinoma, aš paklausiau: “Kaip jums tai pavyksta?” Jis atsakė: “Aš esu laisvas savo vidiniuose pasirinkimuose. Būti laimingu – mano pasirinkimas. Kas rytą, atmerkęs akis, aš klausiu savęs, ką pasirinkti šiandien: laimę ar kančią? Ir.. taip jau nutinka, kad aš nuolat renkuosi laimę – juk tai taip natūralu…”

****************
Dievas nulipdė iš molio žmogų ir liko molio gabalėlis…
– Ką tau dar nulipdyti, žmogau? – paklausė Dievas.
– Nulipdyk man laimę, – atsakė žmogus.
Dievas nieko neatsakė, tik padavė likusį molį žmogui į rankas…

****************
Pakelėje stovėjo senas apdžiuvęs medžio kamienas. Sutemus pro jį praėjo vagis ir išsigando: pagalvojo, kad tai policininkas stovi ir laukia jo.
Vėliau pro šalį praėjo įsimylėjęs jaunuolis, ir jo širdis suspurdėjo džiaugsmu: medžio kamieną jis iš tolo palaikė už savo mylimąją…
Paskui prabėgo pro medžio kamieną vaikas, skubėdamas namo, ir pravirko iš baimės: pasiklausęs baisių pasakojimų, jis medžio kamieną palaikė pabaisa…
Bet visais šiais atvejais medžio kamienas tebuvo.. medžio kamienu..
Pasaulį mes matome tokį, kokie mes esame patys 🙂 ..

****************
Gyveno kadaise Mokytojas, nuolat apsuptas savo mokinių. Į kiekvieną klausimą jis turėjo išmintingą atsakymą. Vienas mokinys nusprendė išbandyti savo Mokytoją ir jo išmintį. Jis pagavo pievoje peteliškę ir paslėpė ją tarp savo delnų. Peteliškė spurdėjo delnuose, o mokinys sugalvojo klastą, kad pasirodytų teisus: priklausomai nuo atsakymo, jis galėjo suspausti arba paleisti peteliškę.
Šypsodamasis mokinys priėjo prie Mokytojo ir paklausė:
– Sakykite, Mokytojau, kokia peteliškė mano delnuose: gyva ar mirusi?
Nežiūrėdamas į mokinio rankas, Mokytojas atsakė:
– Viskas tavo rankose…

***************
Kartą mokinys, kuris pasižymėjo grubumu ir aštriu liežuviu, ir pas Mokytoją atėjęs atsikratyti šių savybių, atsisėdo į Budos pozą ir paklausė savo Mokytojo:
– Į ką aš panašus, Mokytojau?
– Į Budą, – atsakė Mokytojas.
Bet… čia mokinys neištvėrė neįgėlęs:
– O tu man panašus į mėšlo krūvą!
Mokytojas išliko ramus ir tik šyptelėjo.
– Kodėl tu nesupykai, Mokytojau?!
Mokytojas atsakė:
– Tas, kuris suvokė savyje Budos prigimtį, mato tą Budos prigimtį kiekviename žmoguje. O tas, kuris kupinas mėšlo, kiekviename sutiktajame temato mėšlo krūvą…

***************
Ir, kaip teigiama, tikra istorija iš Leonardo da Vinčio gyvenimo. Jis buvo susidūręs su sunkumais, kurdamas savo garsiąją freską “Paskutinė vakarienė”. Leonardas da Vinčis turėjo pavaizduoti Gėrį per Jėzaus personažą ir Blogį – per Judo personažą. Dailininkas niekaip negalėjo rasti tinkamų modelių-pozuotojų, kurie perteiktų šias savybes.
Po ilgų ieškojimų jis pamatė vaikiną, dainuojantį chore, kuris visiškai atitiko įsivaizduojamą Leonardo Jėzų, ir jis buvo išraiškingai nutapytas.
Paskui sekė dar trijų metų pertrauka, nes dailininkui niekaip nesisekė rasti Judo charakterio prototipo.
Ir pagaliau pasisekė! Ilgai ieškojęs, Leonardas da Vinčis atrado gatvėje girtuoklį – jauną, bet prieš laiką susenusį: purviną, piktą, girtą ir apdriskusį. Dailininkas vargais negalais atsivedė su pagalbininkais girtuoklį į dirbtuves pozuoti. Jaunuolis nelabai nutuokė, kas vyksta, sunkiai laikėsi ant kojų, o Leonardas da Vinčis su didžiuliu įkvėpimu tapė nuodėmingumą, puolimą ir piktdžiugą, kuriuos spinduliavo jaunuolio veidas.
Kai dailininkas baigė darbą, jaunuolis išsiblaivė, išpūtė akis ir sušuko:
– Aš jau mačiau šitą freską anksčiau!
– Kada? – nustebo Leonardas.
– Prieš tris metus.. Dar prieš tai, kai visko netekau… Tuo metu aš dainavau chore ir mano gyvenimas buvo kupinas gražiausių svajonių… O kažkoks dailininkas nutapė man pozuojant Jėzų šioje freskoje..

Šiandien tiek 🙂 .. Kaip jums šios istorijos?

Unikalumas

Dažnai diskusijose iškyla ši tema: kiekvieno iš mūsų unikalumas – kas tai? Be savo unikalumo suvokimo negalime pasitikėti savimi ir jaustis pilnaverčiais, negalime būti kūrybiški ir drąsūs saviraiškoje. Nes.. nuolat į kažką lygiuojamės arba iškeliame, išskiriame save iš kitų.. Tuomet siekiame būti kažkuo, kas traukia dėmesį, kažkuo, kuo, galbūt, nesame.

Lygiuodamiesi į kažką arba atitikdami reikalavimus, mes galutinai prarandame ryšį su savimi ir savo unikalumą. Gali atrodyti, kad taisyklės ir standartai yra geras dalykas, nes lyg ir turime orientyrus ir siekiamybes. Bet.. lygiuodamiesi tik į juos, mes “rėminame” save ir esame nuolat priklausomi nuo tų išorinių reikalavimų. Pasikeitus standartams ir nespėjus paskui juos, automatiškai tampame netinkami, senamadiški, neįsirašantys į rėmus..

Ar tikrai reikia būti “kaip visi” arba “geriausiu iš visų”? Ką prarandame, kai atsisakome savo unikalumo? Dabar daug apie tai kalbama – unikalumas, išskirtinumas, meilė sau.. Bet.. dažnai tai suprantama kaip egoizmo apraiškos: konkuravimas, iškėlimas savęs virš kitų, darymas ką noriu ir kaip noriu.. ir tokiu būdu dar labiau nutolstama nuo tikrosios unikalumo esmės.

Tuo tarpu unikalumas – kiekvieno iš mūsų prigimtinė savybė. Tai niekaip nesusiję su apibūdinimais – geresnis, gražesnis, protingesnis ar dar kažkoks “-esnis”.. Unikalus reiškia išskirtinis, vienintelis – kitoks – nepalyginamas. Visi mes esame kitokie, ir to kitoniškumo nei apibūdinti, nei palyginti neįmanoma. Ir tik jei lygiuojamės ar lyginamės su kitais, prarandame savo unikalumą, nes jo neišreiškiame, o bandome atkartoti kažką kitą.

Labai taikliai unikalumą apibūdino Og Mandino: “Kiekvienas žmogus yra didžiausias gamtos stebuklas. Nuo pat pasaulio pradžios nebuvo nė vieno žmogaus, kuris turėtų tokius pat protą, širdį, akis, ausis, rankas, plaukus… Niekas, kas gyveno anksčiau, niekas, kas gyvena dabar, ir niekas, kas gyvens rytoj, negali vaikščioti, kalbėti, judėti ir galvoti lygiai taip pat…”

“… visi žmonės yra broliai ir seserys, bet visi mes skirtingi ir unikalūs… Nors mes esame iš gyvūnų karalystės, bet vien gyvūnams būdingi veiksmai mūsų netenkina. Kiekviename mūsų dega liepsna, kuri perėjo nesuskaičiuojamas kartas, ir jos šiluma nuolat ragina mūsų sielas, kad taptume dar sąmoningesni ir išreikštume tobuliau kiekvienas savo unikalumą.”

“…Kiekvienas mūsų turime išreikšti savo skirtumus – tai mūsų privalumai ir būdas aukščiausiai saviraiškai. Neeikvokime jėgų, bandydami tapti panašiais į kitus. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus, o tai reiškia – vertingas – supraskime tai. Visi mes esame brandūs tūkstantmečių evoliucijos vaisiai, kiekviename iš mūsų yra tūkstantmečių išmintis – nepamirškime to…”

“…Bet mūsų įgūdžiai, protas, širdis ir kūnas sustings, jei tinkamai to neišreikšime. Visi mes turime neribotas galimybes. Visi mes šioje žemėje neatsitiktinai, mes čia esame dėl tam tikrų tikslų. Ir kiekvieno iš mūsų pagrindinis tikslas – tapti kalnu, o ne susitraukti į smėlio smiltelę. Tapkime kiekvienas didingu kalnu…”

“… Mums duotos akys, kad matytume, ir protas, kad galėtume galvoti. Nesileiskime kvailinami išore – tegul mūsų akys bus atvertos – žiūrėkime, kas slypi už išorės. Supraskime, kad visos problemos, nedrąsa ir nepasitikėjimas tėra didžiulės užslėptos galimybės. Atverkime jas…”

“..Visi mes esame didžiausi gamtos stebuklai… Nei žvėris, nei augalas, nei vėjas, nei ola, nei ežeras neturėjo tokios pat pradžios, kaip mes, nes buvome pradėti iš meilės ir atėjome čia su gebėjimu mylėti ir išreikšti save… Kiekvienas iš mūsų turime savo tikslą ir savo unikalų būdą jį įgyvendinti – nepamirškime šito…”

Sunku kažką pridurti prie šių išmintingų žodžių 🙂 .. O ką manote jūs apie unikalumą?

Nuostabių visiems švenčių :)

🙂 Kūčios ir Kalėdos – vienos gražiausių švenčių. Todėl, kad susirenkame visa šeima prie vieno stalo – net iš svečių šalių suvažiuojam.. Todėl, kad iš anksto ruošiamės šiai šventei ir galvojame vieni apie kitus 🙂 . Ieškome artimiesiems dovanų, ruošiamės ypatingai vakarienei ir su nekantrumu laukiame tos akimirkos, kai visi susirinksime 🙂 ..

Namai įgauna tik šioms šventėms būdingo jaukumo, puošnumo ir kvapų: eglės, žvakių, gaminamo maisto.. Pasiruošimo smagus šurmulys: renkasi artimi žmonės, dengiamas šventinis stalas.. Šeimyna šnekučiuojasi, žaidžia vaikai, žvilgčiodami, ar neateina Kalėdų senelis su dovanomis.. Jauku ir gera.. o jei dar už lango snyguriuoja 🙂 .. nuostabu..

🙂 Šių švenčių ypatinga dvasia: gamtos rimtis tarsi padeda nuraminti mintis – niekur neskubame, kiekviename iš mūsų bunda gerumas ir tyras džiaugsmas, kuris, matyt, tik ramybės būsenoje ir tegali išsiskleisti. Matyt, dėl šitos ypatingos būsenos šios šventės ir atrodo stebuklingos 🙂 .. Vienybė, buvimas kartu: mes kartu, mes galvojame vieni apie kitus, mes mylime vieni kitus 🙂 ..

Pajuskime pilnai šias nuostabias akimirkas kartu 🙂 . Nepasiduokime šėliojimams ar kvailiojimui, taip brukamiems iš išorės, nes.. sugrįšime į bėgimą ir pajusime po švenčių didelę tuštumą.. ir išsklaidysime šią stebuklingą vienybės būseną. Tiesiog būkime šiame tyrame džiaugsme su artimais žmonėmis.. Ši būsena tikrai stebuklinga, nes dovanojame save, savo gerumą ir nuoširdumą vieni kitiems 🙂 .. tai Kalėdų dvasia 🙂 ..

Ir ką gali žinoti (vis pasvajoju) – gal tuomet ši nuostabi būsena apsigyvens mūsų širdyse ne tik per šventes 🙂 .. Ir nereikės kasmet priminti vienas kitam prieš Kalėdas: “sustokime nors trumpam, pabūkime geri, pažvelkime į šalia esančius..” .. Nes nebėgsime niekur, tai nereiks ir sustoti, nes būsime geri, o ne “pabūsime” geri, nes matysime nuolat šalia esančius, o ne “pažvelgsime” į juos tik prieš šventes .. Gerumas taps ne “akcija”, o mūsų natūrali būsena 🙂 ..

Juk atskiria mus vienus nuo kitų ne fizinė izoliacija, bet.. dvasinė.. Statome aukščiausias sienas, skiriančias mus, vietoje to, kad tiestume tiltus vienas į kito širdį 🙂 .. Ir bėgame, bėgame – darbuose, šventėse, bendravime, šeimose.. O kartą per metus laukiame Kalėdinio stebuklo 🙂 . O juk stebuklas yra kiekvieno iš mūsų širdyje – tereikia jį atverti 🙂 . Gėtė sakė: “tegul kiekvienas išsišluoja prie savo durų ir pasaulyje bus švaru.” Aš perfrazuočiau taip: atverkime kiekvienas savo širdį, ir pasaulis taps geras ir šviesus 🙂 ..

🙂 Saugokime Kalėdų dvasią, leiskime jai atsiverti visu grožiu 🙂 .. Tegul ji atneša į kiekvienus namus ramybę, gerumą, meilę, džiaugsmą ir širdžių šilumą 🙂 .. Sveikinu visus visus visus 🙂 ! Jaukaus Kūčių vakaro ir nuostabių Kalėdų 🙂 !

Kūčios ir Kalėdos

Senajame liaudies kalendoriuje šios šventės buvo senųjų metų palydėjimas ir naujųjų sutikimas. Gruodžio 24 dienos (Kūčių) naktis – pati ilgiausia, o nuo 25d. (Kalėdos) ima ilgėti dienos, “sugrįžta” Saulė. Kūčių pavadinimas kilęs iš ritualinio patiekalo – kūčios. Jis buvo gaminamas iš šutintų kviečių ir miežių kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ar medumi. Kūčiomis vadino apeigų vakarienę, o pagal ją – ir visą dieną. Kūčias šventė dar iki krikščionybės įvedimo.

Kalėdų pavadinimas gali būti kilęs iš didžiausio gamtos ir žmogaus nuovargio (nusikalėjimo) taško įvardinimo. Bet Kalėdos – ir vilties pradžia. Kaip tik Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą – “gimsta” iš naujo, sugrįžta Saulė, tai saulėgrįžos šventė. Prasideda gamtos atgimimas, ilgėja dienos ir trumpėja tamsusis periodas, baigiasi senieji ir prasideda naujieji metai.

Saulės sugrįžimo apeigų pradžia – Adventas, kuris prasidėdavo lapkričio 30 dieną. Būdavo atliekama daug apeigų, kurios padėtų saulei išsivaduoti iš tamsos. Buvo laikomasi rimties. Tris kartus per savaitę – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį žmonės pasninkaudavo, susilaikydami nuo pieniško ir mėsiško maisto. Daug liaudies dainų buvo susijusios būtent su Adventu – jos buvo vadinamos advento arba kalėdinėmis, jas dainuodavo vakarais, susirinkę bendram darbui, o taip pat kalėdodami.

Svarbiausius darbus buvo stengiamasi pabaigti iki Kūčių. Iki Kūčių stengėsi grąžinti ir skolas, atsiteisti kaimynams ir artimiesiems už padarytas skriaudas, pamiršti pykčius ir nesutarimus. Negalima buvo Kūčių vakarą pamiršti vienišo kaimyno. Jei nebuvo kaip jį pasikviesti vakarienės, tai reikėdavo būtinai jam nunešti maisto. Sėsdavosi prie Kūčių stalo susitvarkę namus ir švarūs – ne tik rūbais, bet ir mintimis.

Kūčių dieną valgydavo mažai arba visai nevalgydavo – visi laukė vakarienės. Dažniausiai prie stalo sėsdavosi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Šeimininkas iš daržinės atnešdavo kuokštelį šieno ir paklodavo ant stalo. Šeimininkė užtiesdavo stalą gražiausia balta staltiese. Šienas po staltiese simbolizuodavo žmogaus lygybę su gamta ir gyvūnais. Tada jau nešdavo valgius, kurių, stengėsi, kad būtų dvylika – tiek, kiek metai turi mėnesių.

Pirmiausia prie stalo sėsdavosi vyriausias šeimos narys. Vyriausias arba šeimininkas pasveikindavo visus, paskui lauždavo duoną ir visiems dalindavo. Prisimindavo praėjusius metus, ką jie atnešė gero ar blogo. Nepamiršdavo ir šeimos narių, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo būti kartu. Pavalgius prasidėdavo įvairiausi būrimai. Pasibaigus vakarienei, stalo nenukraustydavo, nes tikėjo, kad naktį ateis mirusių vėlės. Po truputį visų valgių šeimininkė nunešdavo į tvartą gyvuliams.

Labai svarbi apeiga buvo bluko (medžio kelmo) vilkimas per gyvenvietę. S.Daukantas rašė: ” ..vilko bluką per kaimus, senuosius metus, tabalus, mušdami… Paskui tą bluką sudegino, kaipo sunkų praėjusį metą, vildamiesi, jog ateinantysis metas bus daug lengvesnis… ” Kūčių – Kalėdų šventė tarsi pasidalindavo į dvi dalis: mirimą (bluko sudeginimas – Kūčios) ir gimimą (saulės sugrįžimas – Kalėdos) .

Kalėdų rytmetį buvo keliamasi anksti, nukraustomas stalas. Šieną, kuris buvo po staltiese, išdalindavo gyvuliams. Pusryčiaudavo, pasakodavosi sapnus, nes buvo tikima, kad Kalėdų sapnai pildosi. Pirmą Kalėdų dieną visi būdavo savo namuose. Kitomis Kalėdų dienomis švęsdavo su gimine, bendruomene, būdavo kalėdojama. Kalėdotojų, lyg gero ženklo, visi labai laukdavo ir gausiai apdovanodavo.

Iš trobos į trobą eidavo ir Kalėdų senis arba Kalėda, girdamasis, kad neša pilną terbą turto, laimės ir derliaus. Įėjęs į vidų, semdavosi visokių grūdų ir berdavo krikštasuolėn, kuri buvo skaitoma namų dvasių buvimo vieta. Paskui visus sveikindavo, linkėdavo gerų metų, vaikus apdalindavo riešutais. Kalėdojimas tęsdavosi dvylika dienų. Tomis dienomis minimaliai dirbdavo, nes visos žmonių mintys ir pastangos buvo nukreiptos į Saulę. Dienos ilgėjo, tamsa pasitraukdavo, baigdavosi ir Saulės grįžimo šventė..

Įdomu, kad paprotys puošti namus amžinai žaliuojančių medžių šakelėmis žinomas jau nuo seno. Lietuvoje Kūčių dieną kadagių šakelėmis barstė aslą, norėdami apsisaugoti nuo dvasių ir jų piktų darbų. Žmonės tikėjo apsaugine spygliuočių galia. Be to, tai vienintelis ilgai išsilaikantis žalias medis. Ant eglučių degino ir žvakutes, nes ugnis buvo labai svarbi pagoniškuose papročiuose. Eglutę puošė taip pat žaislais iš šiaudų, obuoliais, riešutais ir saldumynais – visa tai taip pat turėjo simbolinę reikšmę..

Krikščionybė atnešė savo pokyčius į buvusias tradicijas. O mūsų laikmetis sujaukė tikrąją šių gražių švenčių prasmę.. Ar suprantame, ką švenčiame? Gal būt, taip ir turi būti – laikas daro savo..? O man truputį gaila to.. dvasingumo, paprastumo, tyrumo ir.. tikro džiaugsmo, kurį užgožia linksminimosi ir pirkimo vajus su džinglbelsais ir lūžtantys stalai nuo valgių iš mama-maksimų.. ir kuris, matyt, numirs kartu su mūsų močiutytėmis su skarelėmis..

… O gal gims kažkas naujo ir labai gražaus 🙂 ? Kažkas, perimto iš mūsų senolių ir palaikančių mūsų dvasią? Kažkas tikro, ką perduosime savo vaikams 🙂 ?..

Mitybos kultūra (tęsinys)

Daktarės D.Sekmokienės patarimus pabaigsiu jos išvadomis – ir kaip valgyti. Mityba turi būti įvairi. Prioritetą turime skirti grūdiniams produktams: mažai apdorotoms kruopoms ir javainiams. Kaip žinote, grūdas turi savyje augimo energiją, todėl suteikia jėgų ir žvalumo. Grūdiniuose produktuose gausu visų žmogui reikalingų medžiagų, tame tarpe visų mineralų ir ląstelienos.

Sekanti pagal svarbumą maisto grupė – vaisiai, daržovės ir jų sultys. Tai vitaminų, mineralinių medžiagų, o taip pat ląstelienos šaltinis. Žiemą, pasitarę su fitoterapeutu arba patyrusiu žolininku, pagerkime vaistažolių arbatų – taip atsikratysime organizme susikaupusių šlakų.

Naudokime aliejų, o ne taukus. Jei valgome mėsą, tai neriebią: jautieną, veršieną ar paukštieną. Būtinai valgykime žuvį. Šiuos produktus valgykime 2-3 kartus per savaitę. Pieno produktus, ypač riebų sūrį, grietinę ir sviestą, vartokime saikingai. Netoleruojantiems laktozės (pavalgius pieniško, pučia pilvą), patartina vartoti rūgščius pieno produktus.

Pasitarę su gydytoju, kelis kartus per metus vartokime kokybiškus mikroelementų, vitaminų, antioksidantų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų priedus. Jų ypač trūksta šiuolaikiniame rafinuotame maiste.

Ir, atrodytų, keistas patarimas – kaip valgyti. Daugelis tai žinome, bet priminsiu 🙂 .

1. Sėskimės prie stalo be pykčio, kad širdyje nebūtų neigiamų emocijų.
2. Valgykime neskubėdami, lėtai kramtydami.
3. Rūpesčių ir problemų aptarimams – ne vieta prie stalo. Valgio metu žmogaus energijos sistema atvira ir lengvai pažeidžiama. Būtinai išjunkime televizorių – visos problemos, ypač smurtas ir agresija tartum šiukšlės “įsirašo” į mūsų biolaukus.
5. Nebarkime vaikų valgio metu, neverskime valgyti prievarta. Tegul jie jaučia, kad valgis – tyli paslaptinga šventė, kurios metu šeimoje būna tyra ir gera 🙂 ..

Ir apie maisto kokybę.. Nepamirškime, kad gyvybė – tai energija. Palaikyti ją galime tik kokybiškais organizmo veiklą palaikančiais maisto produktais. Daugelis mūsų praradome nuovoką, kaip pasirinkti sveiką maistą. Mes leidžiame save įtikinti, kad paketai ir dėžutės su negyvu, daug kartų apdorotu, susmulkintu ar tiesiog sintetiniu maistu neturi nieko bendra su mūsų sveikatos pablogėjimu ir nutukimu.

Kaip teigia dr.D.Burton, laikas įsiklausyti į sveiko proto balsą: tie komponentai, kurie įeina į naujų maisto produktų sudėtį, kurie aprašyti daugybe sunkiai ištariamų žodžių ir gamtoje nesutinkami – tai ne maistas! Jei produktas, kurį valgome, turi daugiau sintetinių priedų, negu gamtinių žaliavų – tai neišvengiamai pakenks mūsų sveikatai.

Problemą dar labiau supainioja prieštaringos ir dažnai klaidingos informacijos gausa, ir mes tiesiog nežinome, kas yra racionali ir sveika mityba. Nekokybiškas, nenatūralus ir gausus maistas kenkia sveikatai ir didina kūno svorį. Galime skaičiuoti kalorijas ir gramus, gerti vaistus nuo nutukimo, bet kol nesuvoksime, kas yra sveikas maistas ir kokie produktai mums gali pakenkti, mūsų pastangos būti sveikiems ir liekniems bus panašios į bandymus taisyti automobilį, pasitelkus tik lipnią juostą..

Žmoguje slypi vidinis sugebėjimas išlaikyti sveikatą ir optimalų svorį. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas labai skiriasi nuo natūralaus gyvenimo būdo, kuris mums dovanotas pačios Gamtos. Kaip tik šis neatitikimas tarp to, kaip turi būti, ir to, kaip yra, tapo daugelio vadinamų “civilizacijos ligų” priežastimi. Sąvoka natūralus yra priešinga sąvokai dirbtinis.

Dabar, kai neregėtai išplito dirbtinis maistas, dietologai mums primena: kiekvieną kartą, suvalgę maisto su cheminiais priedais, mes prarandame dalį savo sveikatos. Hipokratas teigė: “Mūsų organizmas sugeba palaikyti gyvybę ir atsistatyti tik tuo atveju, jei tinkamai maitinamės”. Supraskime, kad mitybos įpročiai gali būti keičiami, nes tai tėra įpročiai. Išmokti sveikai maitintis galime kiekvienas.

Skirkime tam dėmesį – ką, kaip ir kiek valgome. Juk tai tikrai labai svarbu.. Kaip jūs manote? 🙂

Mitybos kultūra

Prieš šventes ypač aktuali tema 🙂 . Šį kartą labai noriu pasidžiaugti, kad turime Lietuvoje tiek šviesuolių, kurie populiarina sveiką mitybą ir tuo pačiu – sveiką gyvenseną. Viena iš jų – dr.doc. Dalia Sekmokienė, kuri propaguoja tradicinės rytų medicinos pagrindus, pritaikydama ir adaptuodama juos mūsų mitybos tradicijoms. Sutrumpintai pateiksiu jos išvadas.

Vydūnas knygoje “Sveikata, jaunumas ir grožė” (1920m) rašė, kad daugiau žmonių miršta nuo maisto, negu badu. Daug ligų, ypač lėtinių, atsiranda nuo per gausaus ir per riebaus valgio, nuo per didelio kiekio cukraus ir druskos. Maistą valgome apdorotą, su cheminiais priedais, jame mažiau ląstelienos, vitaminų ir mineralų. Vienas svarbiausių patarimų tiems, kas nori būti sveiki, jauni, liekni yra toks: nevalgykite daug! 🙂

Nevalgykite supykę ir būtinai maistą gaminkite su meile 🙂 . Visos teigiamos vibracijos (ir neigiamos) “įsirašo” maiste. Kaip tai vyksta? Vanduo sugeba savyje išlaikyti informaciją apie viską, su kuo jis susidūrė. Vandens molekulės tiek organizme, tiek maiste išsidėsčiusios netolygiai ir sudaro tam tikrus skystus kristalus. Kristalų išsidėstymas – tai ir yra ta biologinė informacija arba vandens “atmintis”, kurią mūsų organizmas sugeba perskaityti.

Valgykite kuo daugiau savo arba bent savo krašte užaugintų vaisių ir daržovių. Augaluose esantis vanduo (sultys) kaupia informaciją apie aplinką – metų laikus, dirvą, orą, magnetinį lauką ir t.t.. Ypač svarbu, kad šie parametrai nebūtų kenksmingi žmogui. Valgydami vaisius ir daržoves, mes pasisaviname informaciją apie vietovę, metų laikus, žmones, kurie prižiūrėjo tuos augalus. Tokiu būdu mūsų kūno virpesių dažnis adaptuojasi su tos vietovės, kurioje gyvename, virpesių dažniu, ir mes maksimaliai prisitaikome prie mus supančios aplinkos.

Valgykite tik tuomet, kai jaučiate alkį. Tuomet maksimaliai išsiskiria virškinimo sultys ir gali pilnu pajėgumu dirbti skrandis, kasa ir tulžis, pilnai suvirškinę ankstesnį valgį. Nepainiokite alkio su apetitu, kai po silkutės ar karštų patiekalų dar taip norisi deserto 🙂 .. Skrandis pajėgus virškinti maistą tik tada, kai žmogui, pamačiusiam maistą, burnoje renkasi seilės.

Niekuomet nevalgykite esant skausmams, psichiniams ar fiziniams negalavimams. Nevalgykite ir prieš pat fizinį ar protinį darbą arba tuoj po jo. Mes negalime asimiliuoti maisto, jeigu organizmo funkcinė energija (arba bioenergija, tekanti mūsų kūno meridianais) nukreipta į kitokią veiklą.

Valgant negerkite. Geriausia išgerti sulčių arba žolelių arbatos pusę valandos prieš valgį. Valgant skysčiai atskiedžia skrandžio sultis ir blogai vyksta virškinimas. Ypač kenksminga gerti tuoj po valgio. Ajurvedoje leidžiama gerti vandenį mažais gurkšneliais valgio metu, bet.. labai nedaug ir būtent mažais gurkšneliais.

Bet kokį maistą kruopščiai sukramtykite ir suvilgykite seilėmis. Virškinimas prasideda jau burnoje, nes seilėse yra krakmolą skaidančio fermento ptialino. Jei nesukramtytas, nesuvilgytas ptialinu maistas pateks į skrandį, kentės kasa – reikės išskirti daugiau angliavandenius skaidančių fermentų. Gerai nesukramtytas maistas virškinamas ilgiau ir sunkiau.

Derinkite maistą vieno valgymo metu. Kas vyksta skrandyje, kai vienu metu valgoma duona, bulvės ir mėsa, o po to vaisiai? Duonai ir bulvėms reikia mažai druskos rūgšties virškinimui, o mėsai – didelio rūgštingumo skrandžio sulčių. Krakmolo virškinimas bus sustabdytas, bus virškinama mėsa, o nepilnai suvirškinta masė išskirs daug toksinų. Vaisiai skrandyje būna 15-20 minučių (todėl juos reikia valgyti tuščiu skrandžiu), jie virškinami plonojoje žarnoje, taigi jie negalės patekti į plonąją žarną ir trukdys mėsos virškinimui. Ši nepilnai suvirškinta masė alins kepenis ir inkstus, nes joms teks neutralizuoti toksinus..

Daktarės patarimus ką valgyti ir kaip valgyti, kad būtume sveiki ir liekni, parašysiu sekantį kartą 🙂 . Ką jūs manote apie šiuos patarimus?