B.G. & Aquarium – Vajra Guru Mantra

Reklama

Pasaka apie monetas

Kažkada, labai seniai, viename gražiame kaimelyje gyveno žmonės, kurie augino vaikus, mylėjo žemę, dirbo ir laisvai keitėsi tuo, ką užaugino ir pagamino.

Mainams surengdavo mugės dieną ir suveždavo įvairiausias gėrybes: miltus, kiaušinius, pieną, grūdus, duoną, viščiukus, karvutes, šaukštus, puodynes, kėdes, audinius.. Kad įvyktų sąžiningi mainai, jie tardavosi – ką į ką keis.

Kaimo žmonės buvo labai draugiški: kai reikėdavo kažkam statyti namą, taisyti stogą ar klėtį – visi žmonės susirinkdavo į talką. Jie žinojo – jei kažkam reikės pagalbos, visi susitelks ir padės.

Bet vieną kartą į mugės aikštę atėjo nepažįstamas žmogus. Jis pradėjo šaipytis iš kaimiečių mainų, vadindamas juos primityviais ir apgailėtinais. Tuomet žmonės pasidomėjo – ką geresnio jis gali pasiūlyti.

Atėjūnas paprašė žmonių, kad atneštų jam ožio odą. Kai ją atnešė, jis supjaustė ją į nedidelius vienodus gabalėlius ir kiekvieno viduryje uždėjo didelį mėlyną antspaudą.

Paskui išdalino kiekvienam po dešimt gabalėlių ir paaiškino, kad kiekvienas antspauduotas odos gabaliukas vadinamas moneta ir atitinka vieną trijų dienų viščiuką.

– Dabar galite jais prekiauti: tai patikimiau ir saugiau, nes viščiukai derybų metu gali ir nugaišti..

Idėja buvo nauja, niekam negirdėta ir visus labai sudomino. O ir mainai dėka tų monetų vyko greičiau, todėl pamažu į naujuosius mainus įsitraukė visas kaimas.

O kai jau visi pradėjo prekiauti naujoviškai, atėjūnas lyg tarp kitko pridūrė:

– Išvažiuoju, bet po metų aš sugrįšiu, ir norėčiau, kad kiekvienas iš jūsų atneštų man vienuoliktą monetą – tai bus mokestis už mano pasiūlytą naujovę. Juk ji patobulino jūsų prekybą..

– Bet iš kur mes gausime tą vienuoliktą monetą, juk tu išdalinai mums po dešimt?..

Atėjūnas gudriai nusišypsojo ir išeidamas atsakė:

– Greitai patys suprasite..

Ir iš tiesų – netrukus visi suprato: esmė tame, kad kiekvienas dešimtas žmogus turėjo prarasti visas savo monetas (net jei ir labai stengėsi jas išlaikyti), kad kiti devyneri gautų po vienuoliktą monetą.

Reikėjo kažkaip suktis, todėl netikėtai įsijungė apgaulė ir sukčiavimas – kai kurie netrukus “pamiršo“ monetos atitikmenį, o gudriausieji pradėjo štampuoti naujas monetas.

Kaimo bendruomenė pradėjo dėl to pyktis ir skaldytis į turtuolių, pasiturinčių ir nuskurdusių grupes. Žmonės nustojo bendrauti, susvetimėjo, susipriešino.

O kartą, kai stiprus viesulas sugriovė vienos šeimos namus, buvę draugai ir net giminės neatėjo į pagalbą.. Paskui nepadėjo dar vienam, kitam pakliuvusiam į bėdą – jos dabar pasipylė lyg iš gausybės rago. Ir atėjūnas pradėjo prašyti dvyliktos, tryliktos, keturioliktos monetos..

Taigi, naujoji tvarka – o iš esmės viso labo antspauduotas odos gabalėlis – sunaikino vienybę, bendradarbiavimą, savitarpio pagalbą – amžinas vertybes, kurios darniame kaimelyje buvo perduodamos iš kartos į kartą ir kurių dėka buvo kuriamas laimingas bendruomenės gyvenimas.

O vietoje amžinų vertybių susidarė terpė nematytoms blogybėms: gobšumui, pavydui, savanaudiškumui, apgaulei, abejingumui, konkuravimui.. Baigėsi laimingos dienos. Prasidėjo kova už išgyvenimą.

Moralė: štai kaip paprastai, atrodytų, nekalta “vienuolikta moneta“ gimdo godumo virusą ir naikina žmoniškumą. Tuomet svarbiausios – tik monetos..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Šviesaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !

Pabudusiųjų praregėjimai

* Demokratija – oro balionas, kuris kybo virš mūsų galvų ir verčia žiūrėti į viršų, kol kiti žmonės rausiasi mūsų kišenėse. (G. B. Šo)

* Reikia baigti amžiną kovą už žmogaus teises ir teisingumą nesąžiningos sistemos sąlygose ir pradėti kurti visuomenę, kurioje lygios teisės ir teisingumas bus neatsiejama naujos gyvenimo sistemos dalis. (Ž. Fresko)

* Cinizmo, abejingumo ir egoizmo era priešina žmones. Mes svetimėjame, mes nevertiname žmonių, kurie šalia, mes praradome artimųjų palaikymą. Ir vietoje vienijimosi mes vis griauname ir ardome santykius su artimiausiais žmonėmis..

Mes pamiršome, kad ideali žmogaus bendravimo rato seka turėtų būti tokia: šeima, tėvai, giminės, draugai, aplinkiniai (kaimynai, bendradarbiai, visuomenė), atsitiktiniai žmonės.

Šiuo metu ši seka taip sujaukta ir supainiota, kad mes jau nesuvokiame, kokie svarbūs yra artimi žmonės. Todėl kažkokiu kritiniu gyvenimo momentu, kai ypač reikia palaikymo, žmogus lieka vienišas, nors ir turi artimus žmones.. O tai labai baisu.

Atsigręžkime į savo artimuosius, atgaivinkime sakralinį ryšį su jais, branginkime ir saugokime juos. Tai didelė palaikanti jėga gyvenime. Be jos mes – lyg medžiai be šaknų. (A. Žadan)

* Mus gąsdina galimybe užsikrėsti gripu tie, kas paskui siūlo nuo jo vakciną. Mus gąsdina terorizmu tie, kas paskui siūlo savo “pagalbos ranką“ mainais už jų galios pripažinimą. Mus gąsdina skurdu tie, kas paskui siūlo mums vergišką darbą ir paskolą už procentus..

Dauguma žmonių baiminasi grėsmės, kurios niekada nematė. Ir dauguma žmonių pasiryžę paaukoti labai daug, kad tos baimės atsikratytų. Būtent tuo pagrįstos žmonių valdymo metodikos..

* Aš negaliu būti tokio pasaulio dalimi, kur vyrai puošia savo žmonas lyg laisvo elgesio moteris, atverdami parodai viską, kas turi būti sakralu. Kur nėra garbės ir orumo sąvokų, kur negalima pasitikėti žodiniais pažadais.

Kur moterys nenori vaikų, o vyrai nenori šeimos. Kur pienburniai jaučiasi ereliais, sėdėdami už tėvo automobilio vairo, ir kiekvienas, turintis nors truputį valdžios, bando įrodyti jums, kad jūs menkysta.

Kur žmonės veidmainiškai pareiškia, kad tiki Dievu, laikydami alkoholio taurę rankoje ir neturėdami nė menkiausio supratimo apie savo religiją. Kur pavydas skaitomas įprastu dalyku, o kuklumas – trūkumu.

Kur žmonės pamiršo apie meilę ir ieško tik tinkamiausio partnerio variantų. Kur žmonės negailėdami pinigų ir laiko remontuoja menkiausią savo automobilio gedimą, o patys atrodo taip apgailėtinai, kad tik brangus automobilis gali tai paslėpti.

Kur vaikinai prageria tėvų pinigus naktiniuose klubuose, staipydamiesi pagal primityvią muziką, o merginos juos už tai įsimyli. Kur V ir M jau seniai nesiskiria, ir tai vadinama pasirinkimo laisve, bet tuos, kurie renkasi kitokį kelią – apšaukia atsilikusiais despotais.

Aš renkuosi savo kelią, gaila tik, kad nesulaikiau supratimo iš tų žmonių iš kurių labiausiai tikėjausi.. (K. Rivsas)

* Dabartinės informavimo priemonės kultivuoja smurtą, nesantaiką, baimę, paniką ir liūdesį. Tokia informacija manipuliuoja žmonių sąmone, atitraukdama nuo dvasinio augimo kelio.

Laikykitės atokiau nuo tokios “informacijos“ – neatiduokite savo dėmesio negatyvumui, neauginkite jo savyje. Tai prilygtų situacijai, jei visos klasės moksleivių dėmesį nukreiptume išskirtinai į dvejetukininką, ir visi mokiniai pradėtų dėl jo pergyventi bei nustotų mokytis..

Vietoje to – stiprinkite meilę, draugystę, vienybę. Kurkite grožį ir harmoniją. Tokiu būdu mažinsite negatyvumą, o puoselėjančių harmoniją bus vis daugiau. Meilė turi tapti prioritetu Žemėje – tik tuomet keisis visos žmonijos gyvenimas. Dvasinis augimas, evoliucija gali vykti tik meilėje, santarvėje ir vienybėje 🙂 ..

(Parinko – ruvi.lt)

Evoliucijos teorija pagal Vedas

Įvairios šiuolaikinės teorijos teigia, kad pasaulis vystosi ir progresuoja: iš paprastų formų – į sudėtingas, iš mažai išsivysčiusių – į pilnai išsivysčiusias, iš primityvių technologijų – į tobulas. T.y., vyksta progresas, o tai jau savaime yra gėris..

Visai kitokį požiūrį į evoliuciją dėsto seniausias pasaulyje mokymas – Vedos. Pagal jas šis pasaulis jau buvo sukurtas tobulas, nes kūrė jį tobulas Kūrėjas (kūrėjas visada išmintingesnis už savo kūrinį). O tai, ką mes šiandien vadiname progresu, iš tiesų yra.. regresas: iš tobulumo – į nuosmukį. Pasiaiškinkime, kodėl taip yra.

Pasaulinėje mitologijoje, įvairiose mokymuose ir šventraščiuose yra daugybė pasakojimų apie tai, kaip Dievai vaikščiojo po Žemę ir kūrė Rojų Žemėje. Vėliau sekdavo nuopolis: jis įvykdavo todėl, kad Žemės parametrai (išmatavimas) vertė prisitaikyti prie materijos, transformuotis, “įsižeminti“.

Plačiau šiuos procesus paaiškina aprašytas Vedose dėsnis apie keturis ciklus arba jugas (laikotarpius): Satjajugą (arba Aukso amžių), Tretajugą (Sidabro amžių), Dvaparajugą (Bronzos amžių) ir Kalijugą (Geležies amžių).

Kadangi šioje erdvėje laikas cikliškas, todėl prasidėjęs nuosmukis iš tobulumo taško gali vėl pasukti į tobulumą iš karto po to, kai pasiekia degradacijos maksimumą. Tačiau svarbu suprasti, kad tai – ne kažkoks beprasmiškas judėjimas ratu, bet – judėjimas spirale, kai kiekviename cikle įgauta patirtis praplečia sąmoningumą ir “iškelia“ į sekantį ciklą ne tik žmoniją, bet ir Žemę bei visas su ja susietas Visatos sistemas.

Tai ir yra tikroji evoliucija, augimas, vystymasis, turintis įtaką visai Kūrinijai, bet įgautos per naują patirtį savybės visuomet “patikrinamos“ paskutiniuoju ciklu. Tai tarsi egzaminas – žmonijai ir kiekvienam žmogui – leidžiantis toliau tęsti, plėsti patirtį ir kurti naujas galimybes, naujas erdves, išsaugojus dvasingumą (dievišką kibirkštį) pačiose žemiausiose (dualios) sąmonės būsenose, tankiausioje materijoje.

Kaip rodo istorija, ne visada tokie egzaminai buvo išlaikomi – tai matome ir pagal žuvusių (susinaikinusių) civilizacijų paliktus pėdsakus. Pagrindinis požymis, kad įvyksta posūkis į šviesą – tai žmonių “pabudimas“, kai jie pradeda matyti blogį, suprasti, kas yra blogis ir atgaivina amžinas dvasines vertybes. Kad geriau suprastume šių ciklų veikimo principus, pažvelkime į jiems būdingas savybes.

Satjajuga, arba Aukso amžius. Tai aukščiausia gerovė ir tobulumas. Žmonės šiuo laikotarpiu dvasingi, kilnūs, taikūs, kūrybingi, vieningi ir sveiki. Gyvena jie labai ilgai. Yra lygybė, žmonės gyvena harmonijoje vieni su kitais, su gamta, Kūrinija ir Kūrėju: jie yra bendrakūrėjai.

Tretajuga (Sidabro amžius). Čia palaipsniui jau vyksta dvasinis nuosmukis: tamsėja sąmonė, atsiranda ydos, žmonės pradeda skaldytis į įvairias grupes, kovoti tarpusavyje. Trumpėja gyvenimo trukmė, žmonės pradeda sirgti.

Dvaparajuga (Bronzos amžius). Pradeda vyrauti blogis ir ydos, atsiranda klasinis suskirstymas, išnaudojimas. Žmonės kariauja, juos užvaldo valdžios, pelno ir garbės troškimas. Atsiranda vis daugiau ligų ir dar labiau trumpėja amžius.

Ir paskutinis ciklas – Kalijuga (Geležies amžius), kurį aprašysiu plačiau, nes visos būdingos jam savybės dabar – aplink mus kaip ant delno, tereikia apsižvalgyti..

– Vyrauja dvasinis nuopolis, vyksta degradacija;
– Sąmonė užtemusi (užmigusi), todėl žmonės lengvai pasiduoda nuodėmėms ir blogiui;
– Nėra bendrų tikslų, bendros krypties ir prasmės;
– Bujoja melas, susvetimėjimas, priešiškumas ir karai. Klesti technokratija;
– Valdovai apvaginėja savo pavaldinius, dori elgetauja, nusikaltėliai klesti, verslo sėkmė priklauso nuo gebėjimo apgauti;
– Tik turtas laikomas žmogaus kilmės, gero elgesio ir gerų savybių kriterijumi. Teisingumas ir įstatymai priklauso tam, kas turi turtus;
– Žmogus laikomas brachmanu (dvasininku), tik dėl to, kad dėvi šventąją virvelę;
– Neturintis pinigų laikomas nedvasingu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žemėje daugybė korumpuotų žmonių, o valdžia priklauso stipriausiems. Įžūlumas laikomas teisumu;
– Gyvenimo tikslu tapo pilvo prikimšimas.
– Vyrai ir moterys gyvena kartu tik dėl išorinio potraukio, vyro ir moters savybės vertinamos pagal jų seksualinius sugebėjimus;
– Santuoka tvirtinama tik žodiniu susitarimu;
– Sugebantis manipuliuoti žodžiais laikomas išsilavinusiu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žmonių santykiuose – agresija, melas, egoizmas, paleistuvystė, pavydas;
– Tikėjimas, teisingumas, tyrumas, gailestingumas, gyvenimo trukmė ir fizinės jėgos mažėja diena iš dienos.

Būtent dėl užtemdytos sąmonės žmogus panyra į visas blogybes ir pamiršta savo tikrąją (aukštesniąją) prigimtį. O su užtemdyta (užmigdyta) sąmone tamsos periodo chaose nelengva pamatyti ir suprasti amžinųjų dėsnių veikimą. Tačiau kaip tik šiame tamsos bujojimo maksimume ir įvyksta lūžis, pabudimas – posūkis į šviesą.

Kodėl? Nes žmogaus prigimtis pradeda priešintis, o iškilęs blogis ne tik aiškiai matomas, bet ir pradeda žmogų spausti, slėgti, kol darosi nepakenčiamas.. Atsiranda gėrio, tiesos, žmoniškumo ir vienybės ilgesys, kurio dėka ir įvyksta esminis virsmas žmonių širdyse, sąmonėje, dvasioje.. Per kančias į žvaigždes: žmogus pradeda skirti tiesą nuo iliuzijų, o tiesa visada išveda į šviesą.

Taigi, tai ką mes šiandien laikome progresu, iš tiesų yra degradacija. Arba paskutinis egzaminas. Arba dugnas, nuo kurio turime atsispirti. Kad pakiltume į šviesą ir pradėtume evoliucionuoti – su nauja patirtimi ir giliu suvokimu apie tai, kas mus griauna, o kas kuria harmoniją 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė – ruvi.lt)

Perpildytas indas

Kartą pas išminčių atėjo filosofijos profesorius.

Jis pradėjo kalbėti apie Visatą, Kūrėją, meditacijas ir uždavė daugybę klausimų. Tačiau, nelaukdamas atsakymų, be perstojo kalbėjo toliau.

Išminčius tylėdamas išklausė ir tarė:

– Jūs atrodote pavargęs. Atėjote iš toli, kopėte į aukštą kalną.. Prisėskite, pailsėkite. Leiskite iš pradžių pavaišinti jus arbata.

Profesorius kiek sutriko, bet linktelėjo ir prisėdo prie stalo. Kol kaito arbata, jo galvoje virte virė įvairiausios mintys, jis labai norėjo pasikalbėti..

Išminčius pažvelgė į profesorių ir pasakė:

– Palaukite, neskubėkite. Ką gali žinoti.. Kartais ir arbatos gėrimas gali būti atsakymas į klausimus.

Profesorius pritardamas linktelėjo, bet jau pradėjo abejoti, ar tik ne veltui čia atėjo.

“Koks keistas šis senolis“ – pagalvojo jis. “Kaip arbatos gėrimo metu įmanoma gauti atsakymus į tokius sudėtingus klausimus?..“

Tuo metu išminčius atnešė arbatinuką ir pradėjo pilti arbatą į puodelį. Ir kai puodelis persipildė, jis tebepylė.. Arbata pradėjo lietis per puodelio kraštus į lėktštelę, o paskui ir ant stalo.. o jis tebepylė..

Profesorius sušuko:

– Sustokite, ką jūs darote?! Ar nematote, kad puodelis jau pilnas ir arbata liejasi ant stalo?..

Išminčius atsakė:

– Bet tas pats vyksta ir su jumis.. Jūsų protas taip perpildytas visokiausiomis mintimis, kad jei aš ir atsakysiu jums – jūsų galvoje tiesiog nebus vietos naujoms žinioms. Net kambarys jau persipildė jūsų mintimis. Sugrįžkite namo, išvalykite savo proto “indą“, o tuomet vėl ateikite. Iš pradžių išlaisvinkite nors truputį erdvės savyje..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Pažinimo džiaugsmas per bendravimą

Žingeidumas – įgimta žmogaus savybė. O užslopina jį įvairūs šiuolaikiniai standartai, apribojimai, dogmos, ir vietoje žingeidumo, laisvo mąstymo, laisvo apsikeitimo informacija ir kūrybinio bendradarbiavimo atsiranda taisyklės, nuostatos, šablonai, rėmai.

Tuomet ieškome patvirtinimų tam, kas atitinka standartus ir priešinamės tam, kas gali juos sugriauti. Tačiau nėra jokių sustingusių žinių ar galutinių atsakymų. Visata, Kūrėjas ir Kūrinija taip pat nuolat vystosi, keičiasi..

Bet kokia informacija yra daugiasluoksnė: mes galime žiūrėti į ją iš daugybės taškų, pakopų, amžiaus tarpsnių, sąmonės lygmenų, proto ar širdies pozicijų. Prisiminkime, kaip žiūrėjome į pasaulį būdami vaikai ir kaip žiūrime dabar.. Kaip mato pasaulį jaunas žmogus ir senolis išminčius..

Mes galime mokytis visą gyvenimą! Savo akiratį plečiame stebėdami gamtą ir gyvenimą, skaitydami knygas ir bendraudami. Bendravimas – taip pat įgimtas mūsų poreikis. Truputį liūdina, kad bendravimas praranda apsikeitimo informacija, susitarimo, santarvės, bendros kūrybos, naujų atradimų funkciją ir tampa barnių, ginčų ir net konfliktų įrankiu.

Mes svetimėjame, mes vis mažiau bendraujame.. Todėl panagrinėkime bendravimo problemas, nes turime nemažai ribojančių įpročių, kuriuos formuoja šabloninis mąstymas ir kurie trukdo keistis informacija, priimti naują informaciją arba net užgesina norą bendrauti.

Pavyzdžiui – įprotis tapatintis, lygintis su kitais. Įsivaizduokime, kad žmogus kažką pasakoja, o mes, nelaukdami pasakojimo pabaigos, įsiterpiame ir pradedame savo pasakojimą: “O aš.., O man.., Ir aš..“ Pažįstama? Tokį įprotį turi labai daug žmonių, ir jis permuša bet kokį norą dalintis informacija.

Dar vienas nemalonus įprotis – apibendrinti, pritaikyti šablonus. Jie taikomi išgirstai informacijai arba žmogui: bandoma klasifikuoti, daryti apibendrinimus, diagnozuoti, vertinti pagal stereotipus, taikyti šablonus. Šis įprotis bet kokiame pokalbyje sukelia įtampą.

Kitas įprotis – baimė neatitikti kažkieno lūkesčių ar pripažintų standartų. Tai didelis stabdis laisvam mąstymui ir pažinimui. Pokalbyje žmogus bijo išreikšti savo nuomonę arba pritarti tam, kas neatitinka pripažintų autoritetų.

Paplitęs ir įprotis priešintis permainoms. Tokiu atveju žmogus net nesigilindamas į naujos informacijos esmę, kategoriškai neigia ją, nes nauja jam nesuprantama, o todėl nepriimtina. Iš esmės natūralu iš karto nepriimti tai, ko nepažįsti, tačiau kai kategoriškai atmetama viskas, kas nauja – tai tampa ribojančiu įpročiu.

Neretas ir įprotis ginčytis. Toks žmogus pradeda ginčytis beveik visada, ir priežasčių tam gali būti daug: noras pasipuikuoti žiniomis, siauras dogmatinis mąstymas, noras pažeminti, egocentrizmas ar tiesiog nemokėjimas bendrauti.

Ir, keisčiausias – įprotis apgaudinėti save. Kai trūksta patirties arba faktų, žmonės susigalvoja nebūtų savybių kažkokiems reiškiniams ar žmonėms. Jie gyvena iliuzijomis ir jokių naujų minčių į savo pasaulį neįsileidžia.

Labai norėtųsi susigrąžinti, atgaivinti bendravimo džiaugsmą ir pažinimą per bendravimą. Įvairios technikos naujovės ir mūsų šabloninis gyvenimo būdas pamažu tai naikina: bendraujame prabėgomis, paskubomis, atsainiai.

Bet juk mūsų rankose atgaivinti sveiką, prasmingą bendravimą – kai žiūrime į akis kalbėdamiesi, kai atsakome į visus vaikų klausimus, kai išklausome vyresniųjų gyvenimo išminties, žavimės jaunimo kūrybinėmis idėjomis, ieškome bendrų sprendimų, sutarimo, vienybės.. Tuomet ir atgimsta pažinimo džiaugsmas per bendravimą 🙂 .

Juk pažinimo erdvė – beribė.. Ir mes visada turėsime kuo pasidalinti 🙂 .

Mąstymo virusai

Mūsų mąstyme yra daugybė mąstymo (mentalinių) virusų, t.y., sąvokų (dogmų, šablonų, melo), kurios iškraipo mūsų mąstymą, o kartu – mūsų pasaulėžiūrą ir visą mūsų gyvenimą. Užsikrėsti tokiais virusais gali kiekvienas žmogus, bet atpažinti juos nėra lengva.

Nelengva todėl, kad labai daug žmonių negali atskirti teisingos, paremtos faktais arba realia patirtimi informacijos nuo kažkieno nuomonių, prielaidų ar interpretacijų. O jei klaidinga informacija – klaidingos ir išvados, kuriomis žmogus pradeda vadovautis gyvenime.

Tai tarsi virusai kompiuteryje: kompiuteris gali turėti galingą procesorių, talpų kietąjį diską, daug operatyvinės atminties, geriausią sisteminį aprūpinimą, bet jei į sistemą patenka virusas – darniai veikęs kompiuteris tampa neveikiančių pagal paskirtį detalių krūva.

Taip ir su žmogumi: išoriškai jis nepasikeičia – mąsto, kalba, dirba, bet.. išderintai, iškreiptai, neišnaudodamas savo unikalių galimybių. Tuo tarpu teisingai įvertinti, išnagrinėti kažkokį reiškinį ar situaciją, padaryti išvadas ir jas deramai pritaikyti gyvenime galima tik tuomet, kai žmogus remiasi teisinga informacija ir visomis gamtos dovanotomis savybėmis.

Mūsų protas – labai galingas instrumentas, bet paveiktas mentalinių virusų, jis tampa nevaldomas ir pradeda gyventi “savo gyvenimą“, kuris visiškai priklauso nuo išorinių poveikių, o žmogus.. tiesiog keliauja paskui jį, galutinai prarasdamas valią ir gebėjimą laisvai mąstyti.

Šiai dienai yra išskirti keli mąstymo virusų tipai. Pažvelgę atidžiau į gyvenimą, tikrai juos atpažinsime..

Pirmasis tipas – mentalinės šiukšlės, arba tarpusavyje nesusijusios informacijos fragmentai. Iš kur jie atsiranda? Tai gali būti kažkokia nepilna, nesuprasta, nesuvokta, nereikšminga ar primiršta informacija (jos galime “prisigaudyti“ iš radijo, televizijos ir pan.)

Tačiau mūsų mąstymo procesų ypatumas tame, kad protas “priima“ tik vientisą informaciją. Todėl bet kokius atskirus informacijos fragmentus mūsų smegenys apjungia, “sukurdamos“ trūkstamas dalis. Rezultatas – kakofonija mintyse, arba – be perstojo “plepantis“ protas.

Antrasis mąstymo virusų tipas – melas. Jis gali būti tikslingas arba netyčinis (nesąmoningas). Tikslingas melas – savanaudiškos manipuliacijos, siekiant melą pateikti kaip tiesą, iškreipti tikrąsias vertybes, sąmoningai iškreipti realybės suvokimą, suklaidinti.

Netyčinis melas – kai apgautas žmogus meluoja kitiems, įsitikinęs, kad sako tiesą. Abiem atvejais melas daro didžiulę, o kartais ir neatitaisomą žalą žmogaus mąstymui ir visam gyvenimui.

Trečiasis tipas – virusas “įsilaužėlis“. Tai bauginimai, gąsdinimai, kai per baimę žmogus verčiamas elgtis taip, kaip reikia “šeimininkui“, kuris žada “apsaugoti“, “padėti“. Sukeltas baimės jausmas pavergia ir išsekina, jos paveiktas žmogus nesugeba adekvačiai vertinti situaciją.

Čia galima priskirti gąsdinimus “pasaulio pabaigomis“, kurių datos vis kaitaliojamos ir visas kitas išgalvotas grėsmes.

Ketvirtasis tipas – virusas-parazitas. Jo tikslas – sukelti gailestį, pareigos ar kaltės jausmą. Naudojant apgaulę ar atvirą melą, manipuliuojama žmogaus jausmais, kol palaužiama jo valia. Visuomenėje tai įvairūs aferistai ir apgavikai. Jie pradeda veikti nepastebimai, tačiau išsekina kaip tikri parazitai.

Penktasis mąstymo virusų tipas – virusas-pavergėjas. Tai tikras agresorius, kuris pavergia sąmonę. Įdiegiamas per dogmas ir “autoritetų“ nuomones, kurios pateikiamos kaip faktai. Šio mąstymo viruso paveiktas žmogus negali atskirti tiesos nuo melo, negali daryti teisingų išvadų, todėl tampa svetimos valios vykdytoju.

Įveikti tokį virusą labai sunku, nes sąmonė labai kietai užmigdoma ir žmogus visiškai atpranta savarankiškai mąstyti – jis “mąsto“ dogmomis ir svetimomis nuomonėmis. Visuomenėje tai gali būti sektos, įvairios agresyvios ideologijos grupuotės.

Visų mąstymo virusų poveikis vienodas: iškreiptas mąstymas, užtemdyta sąmonė, iliuzinė pasaulėžiūra, neadekvatus realybės suvokimas, valios ir laisvės praradimas, dvasinio potencialo užslopinimas, depresijos, dorovinis nuosmukis, sveikos nuovokos praradimas..

Kaip to išvengti? Suprasti, kad visi šie virusai įneša didžiules paklaidas į mūsų mąstymą, kurie paskui negatyviai veikia mūsų gyvenimą – prasideda nesėkmės, prarandame pasitikėjimą savimi. Jie atitraukia mus nuo svarbiausių dalykų gyvenime – dvasinio augimo, dvasinio potencialo išskleidimo.

Todėl jei gyvenime daug negatyvumo – peržvelkime savo mąstymo eigą, ieškokime mąstymo virusų. Stebėkime gyvenimą: pasekmes ir priežastis, minčių poveikį veiksmams. Visų veiksmų pradžia – mūsų mintyse. Kai mintys tyros, doros, teisingos – tiems virusams tiesiog nėra terpės gyvuoti!

Ir, žinoma – profilaktika.. Tikrinkime informaciją, pajuskime, pamatykime jos poveikį mūsų gyvenimui – tiesa visada atneša aiškumą, vidinę stiprybę ir harmoniją. O vidinė harmonija būtinai atsispindi išoriniame gyvenime 🙂 ..