Mėnuo: vasario 2015

Žingeidumas – įgimta žmogaus savybė. O užslopina jį įvairūs šiuolaikiniai standartai, apribojimai, dogmos, ir vietoje žingeidumo, laisvo mąstymo, laisvo apsikeitimo informacija ir kūrybinio bendradarbiavimo atsiranda taisyklės, nuostatos, šablonai, rėmai.

Tuomet ieškome patvirtinimų tam, kas atitinka standartus ir priešinamės tam, kas gali juos sugriauti. Tačiau nėra jokių sustingusių žinių ar galutinių atsakymų. Visata, Kūrėjas ir Kūrinija taip pat nuolat vystosi, keičiasi..

Bet kokia informacija yra daugiasluoksnė: mes galime žiūrėti į ją iš daugybės taškų, pakopų, amžiaus tarpsnių, sąmonės lygmenų, proto ar širdies pozicijų. Prisiminkime, kaip žiūrėjome į pasaulį būdami vaikai ir kaip žiūrime dabar.. Kaip mato pasaulį jaunas žmogus ir senolis išminčius..

Mes galime mokytis visą gyvenimą! Savo akiratį plečiame stebėdami gamtą ir gyvenimą, skaitydami knygas ir bendraudami. Bendravimas – taip pat įgimtas mūsų poreikis. Truputį liūdina, kad bendravimas praranda apsikeitimo informacija, susitarimo, santarvės, bendros kūrybos, naujų atradimų funkciją ir tampa barnių, ginčų ir net konfliktų įrankiu.

Mes svetimėjame, mes vis mažiau bendraujame.. Todėl panagrinėkime bendravimo problemas, nes turime nemažai ribojančių įpročių, kuriuos formuoja šabloninis mąstymas ir kurie trukdo keistis informacija, priimti naują informaciją arba net užgesina norą bendrauti.

Pavyzdžiui – įprotis tapatintis, lygintis su kitais. Įsivaizduokime, kad žmogus kažką pasakoja, o mes, nelaukdami pasakojimo pabaigos, įsiterpiame ir pradedame savo pasakojimą: “O aš.., O man.., Ir aš..“ Pažįstama? Tokį įprotį turi labai daug žmonių, ir jis permuša bet kokį norą dalintis informacija.

Dar vienas nemalonus įprotis – apibendrinti, pritaikyti šablonus. Jie taikomi išgirstai informacijai arba žmogui: bandoma klasifikuoti, daryti apibendrinimus, diagnozuoti, vertinti pagal stereotipus, taikyti šablonus. Šis įprotis bet kokiame pokalbyje sukelia įtampą.

Kitas įprotis – baimė neatitikti kažkieno lūkesčių ar pripažintų standartų. Tai didelis stabdis laisvam mąstymui ir pažinimui. Pokalbyje žmogus bijo išreikšti savo nuomonę arba pritarti tam, kas neatitinka pripažintų autoritetų.

Paplitęs ir įprotis priešintis permainoms. Tokiu atveju žmogus net nesigilindamas į naujos informacijos esmę, kategoriškai neigia ją, nes nauja jam nesuprantama, o todėl nepriimtina. Iš esmės natūralu iš karto nepriimti tai, ko nepažįsti, tačiau kai kategoriškai atmetama viskas, kas nauja – tai tampa ribojančiu įpročiu.

Neretas ir įprotis ginčytis. Toks žmogus pradeda ginčytis beveik visada, ir priežasčių tam gali būti daug: noras pasipuikuoti žiniomis, siauras dogmatinis mąstymas, noras pažeminti, egocentrizmas ar tiesiog nemokėjimas bendrauti.

Ir, keisčiausias – įprotis apgaudinėti save. Kai trūksta patirties arba faktų, žmonės susigalvoja nebūtų savybių kažkokiems reiškiniams ar žmonėms. Jie gyvena iliuzijomis ir jokių naujų minčių į savo pasaulį neįsileidžia.

Labai norėtųsi susigrąžinti, atgaivinti bendravimo džiaugsmą ir pažinimą per bendravimą. Įvairios technikos naujovės ir mūsų šabloninis gyvenimo būdas pamažu tai naikina: bendraujame prabėgomis, paskubomis, atsainiai.

Bet juk mūsų rankose atgaivinti sveiką, prasmingą bendravimą – kai žiūrime į akis kalbėdamiesi, kai atsakome į visus vaikų klausimus, kai išklausome vyresniųjų gyvenimo išminties, žavimės jaunimo kūrybinėmis idėjomis, ieškome bendrų sprendimų, sutarimo, vienybės.. Tuomet ir atgimsta pažinimo džiaugsmas per bendravimą 🙂 .

Juk pažinimo erdvė – beribė.. Ir mes visada turėsime kuo pasidalinti 🙂 .

Mūsų mąstyme yra daugybė mąstymo (mentalinių) virusų, t.y., sąvokų (dogmų, šablonų, melo), kurios iškraipo mūsų mąstymą, o kartu – mūsų pasaulėžiūrą ir visą mūsų gyvenimą. Užsikrėsti tokiais virusais gali kiekvienas žmogus, bet atpažinti juos nėra lengva.

Nelengva todėl, kad labai daug žmonių negali atskirti teisingos, paremtos faktais arba realia patirtimi informacijos nuo kažkieno nuomonių, prielaidų ar interpretacijų. O jei klaidinga informacija – klaidingos ir išvados, kuriomis žmogus pradeda vadovautis gyvenime.

Tai tarsi virusai kompiuteryje: kompiuteris gali turėti galingą procesorių, talpų kietąjį diską, daug operatyvinės atminties, geriausią sisteminį aprūpinimą, bet jei į sistemą patenka virusas – darniai veikęs kompiuteris tampa neveikiančių pagal paskirtį detalių krūva.

Taip ir su žmogumi: išoriškai jis nepasikeičia – mąsto, kalba, dirba, bet.. išderintai, iškreiptai, neišnaudodamas savo unikalių galimybių. Tuo tarpu teisingai įvertinti, išnagrinėti kažkokį reiškinį ar situaciją, padaryti išvadas ir jas deramai pritaikyti gyvenime galima tik tuomet, kai žmogus remiasi teisinga informacija ir visomis gamtos dovanotomis savybėmis.

Mūsų protas – labai galingas instrumentas, bet paveiktas mentalinių virusų, jis tampa nevaldomas ir pradeda gyventi “savo gyvenimą“, kuris visiškai priklauso nuo išorinių poveikių, o žmogus.. tiesiog keliauja paskui jį, galutinai prarasdamas valią ir gebėjimą laisvai mąstyti.

Šiai dienai yra išskirti keli mąstymo virusų tipai. Pažvelgę atidžiau į gyvenimą, tikrai juos atpažinsime..

Pirmasis tipas – mentalinės šiukšlės, arba tarpusavyje nesusijusios informacijos fragmentai. Iš kur jie atsiranda? Tai gali būti kažkokia nepilna, nesuprasta, nesuvokta, nereikšminga ar primiršta informacija (jos galime “prisigaudyti“ iš radijo, televizijos ir pan.)

Tačiau mūsų mąstymo procesų ypatumas tame, kad protas “priima“ tik vientisą informaciją. Todėl bet kokius atskirus informacijos fragmentus mūsų smegenys apjungia, “sukurdamos“ trūkstamas dalis. Rezultatas – kakofonija mintyse, arba – be perstojo “plepantis“ protas.

Antrasis mąstymo virusų tipas – melas. Jis gali būti tikslingas arba netyčinis (nesąmoningas). Tikslingas melas – savanaudiškos manipuliacijos, siekiant melą pateikti kaip tiesą, iškreipti tikrąsias vertybes, sąmoningai iškreipti realybės suvokimą, suklaidinti.

Netyčinis melas – kai apgautas žmogus meluoja kitiems, įsitikinęs, kad sako tiesą. Abiem atvejais melas daro didžiulę, o kartais ir neatitaisomą žalą žmogaus mąstymui ir visam gyvenimui.

Trečiasis tipas – virusas “įsilaužėlis“. Tai bauginimai, gąsdinimai, kai per baimę žmogus verčiamas elgtis taip, kaip reikia “šeimininkui“, kuris žada “apsaugoti“, “padėti“. Sukeltas baimės jausmas pavergia ir išsekina, jos paveiktas žmogus nesugeba adekvačiai vertinti situaciją.

Čia galima priskirti gąsdinimus “pasaulio pabaigomis“, kurių datos vis kaitaliojamos ir visas kitas išgalvotas grėsmes.

Ketvirtasis tipas – virusas-parazitas. Jo tikslas – sukelti gailestį, pareigos ar kaltės jausmą. Naudojant apgaulę ar atvirą melą, manipuliuojama žmogaus jausmais, kol palaužiama jo valia. Visuomenėje tai įvairūs aferistai ir apgavikai. Jie pradeda veikti nepastebimai, tačiau išsekina kaip tikri parazitai.

Penktasis mąstymo virusų tipas – virusas-pavergėjas. Tai tikras agresorius, kuris pavergia sąmonę. Įdiegiamas per dogmas ir “autoritetų“ nuomones, kurios pateikiamos kaip faktai. Šio mąstymo viruso paveiktas žmogus negali atskirti tiesos nuo melo, negali daryti teisingų išvadų, todėl tampa svetimos valios vykdytoju.

Įveikti tokį virusą labai sunku, nes sąmonė labai kietai užmigdoma ir žmogus visiškai atpranta savarankiškai mąstyti – jis “mąsto“ dogmomis ir svetimomis nuomonėmis. Visuomenėje tai gali būti sektos, įvairios agresyvios ideologijos grupuotės.

Visų mąstymo virusų poveikis vienodas: iškreiptas mąstymas, užtemdyta sąmonė, iliuzinė pasaulėžiūra, neadekvatus realybės suvokimas, valios ir laisvės praradimas, dvasinio potencialo užslopinimas, depresijos, dorovinis nuosmukis, sveikos nuovokos praradimas..

Kaip to išvengti? Suprasti, kad visi šie virusai įneša didžiules paklaidas į mūsų mąstymą, kurie paskui negatyviai veikia mūsų gyvenimą – prasideda nesėkmės, prarandame pasitikėjimą savimi. Jie atitraukia mus nuo svarbiausių dalykų gyvenime – dvasinio augimo, dvasinio potencialo išskleidimo.

Todėl jei gyvenime daug negatyvumo – peržvelkime savo mąstymo eigą, ieškokime mąstymo virusų. Stebėkime gyvenimą: pasekmes ir priežastis, minčių poveikį veiksmams. Visų veiksmų pradžia – mūsų mintyse. Kai mintys tyros, doros, teisingos – tiems virusams tiesiog nėra terpės gyvuoti!

Ir, žinoma – profilaktika.. Tikrinkime informaciją, pajuskime, pamatykime jos poveikį mūsų gyvenimui – tiesa visada atneša aiškumą, vidinę stiprybę ir harmoniją. O vidinė harmonija būtinai atsispindi išoriniame gyvenime 🙂 ..

Kažkas iš klasikų sakė, kad žmogų sunku apgauti, bet įtikinti žmogų, kad jį apgavo – dar sunkiau. “Overtono langas“ – mūsų laikais plačiai taikoma manipuliavimo technika, kuri pavadinta jos sumanytojo – Dž. P. Overtono vardu.

Kaip teigė šios technologijos autorius – jos pagalba galima įdiegti į visuomenės sąmonę bet kokią, kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Ir tai ne primityvus “smegenų plovimas“, o subtili ir gerai veikianti technologija.

Susipažinti su ja reikia kiekvienam – ne tik tam, kad nagrinėtume jos moralinę pusę, bet tam, kad suprastume – kaip mumis manipuliuoja, ir kodėl be pasipriešinimo, o kartais net su džiaugsmu, priimame absurdiškiausias idėjas, kaip savaime suprantamas..

“Overtono langas“ itin efektyvus todėl, kad diegiamas nuosekliai, palengva – daromas nepastebimas sisteminis poveikis nuo pradžių iki pat idėjos įgyvendinimo. T.y., nuo stadijos “neįmanoma“ iki stadijos “aktuali politika“ – kai idėja įskiepijama į masių sąmonę ir įtvirtinama įstatymais.

Pažvelkime, kaip veikia ši technologija.

Nulinė stadija. Ji dar vadinama stadija “tai neįmanoma“, kai vyrauja iškeliamos idėjos neigimas dėl akivaizdaus prieštaravimo moralei, kai visiems matomas jos absurdiškumas. Todėl kyla natūralus pasipriešinimas. Šios stadijos tikslas – pradėti kelti norimą temą į viešumą ir iš kategorijos “tai neįmanoma“ pervesti ją į radikalių idėjų kategoriją.

Stadija “Kaip tai drąsu!“ Čia būtinai primenama žodžio laisvė, leidžianti kalbėti bet kokia tema. Pradedama remtis mokslu – juk mokslas tyrinėja įvairias sritis, todėl surandamas “autoritetingas“ mokslinis patvirtinimas siūlomai idėjai.

Prasideda diskusijos “remiantis moksliniais tyrimais“ – o tai jau kitas “lygis“ – respektabilus ir daugeliui priimtinas. Ir čia “Overtono langas“ šiek tiek prasiveria: juk kai siūloma idėja nagrinėjama “moksliškai“ – keičiamas ir požiūris į ją, o kartu garantuojamas perėjimas iš visiško neigimo į pozityvesnę poziciją.

Šalia mokslinių diskusijų būtinai turi atsirasti ir “būrelis radikalų“, aršių siūlomos idėjos šalininkų – kad dar labiau prasiplėstų diskusijų ratas. Jie reikalingi ir tam, kad būtų atsvara priešininkų stovyklos radikalams, kurie siūlo susidoroti su naujos idėjos šalininkais.

Rezultatas – apie nepriimtiną idėją vis plačiau diskutuojama, ir ji pereina iš vienareikšmiškai “juodos“ į “pilką“.

Stadija “O kodėl gi ne?“ Šioje stadijoje siūloma idėja pervedama iš radikalių kategorijos į įmanomų kategoriją. Tęsiamos “mokslinės“ diskusijos, cituojami mokslininkai ir moksliniai tyrimai. Kiekvienas, išdrįsęs prieštarauti, apšaukiamas neišprususiu, atsilikusiu, dviveidžiu.

Labai svarbus momentas – siūlomai idėjai sugalvojamas gražus pavadinimas: sukuriamas eufemizmas (t.y., vietoje bauginančio ar grubaus žodžio pradedamas naudoti švelnesnis, neutralesnis).

Tokio naujo pavadinimo tikslas – nukreipti dėmesį nuo idėjos absurdiškumo, jos esmės (atskirti žodį nuo formos) ir suteikti jai nebūtų gerų savybių, “humanizuoti“ ir tuo pačiu paruošti pagrindą jos pripažinimui ir įteisinimui.

Stadija “Taip ir turi būti“. Po to, kai paruošiamas pagrindas siūlomos idėjos įteisinimui, atsiranda galimybė dar plačiau atverti “Overtono langą“ – pervesti idėją iš įmanomų kategorijos į racionalių kategoriją.

Šiame etape siūlomai idėjai dirbtinai sukuriamas “mūšio laukas“. Priešininkai – būtinai radikaliai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Žmonės, kurie natūraliai priešinasi absurdiškai idėjai, taip pat priskiriami “radikaliems“ priešininkams.

Specialiai provokuojami ir rodomi agresyvūs, nestabilių emocijų idėjos priešininkai – kad sukurtų psichopatų įspūdį. O siūlomos idėjos šalininkai tokios kovos fone kviečia “blaiviai mąstyti“, “remtis mokslu“, “nebūti atsilikusiais ir agresyviais“.

Na, o “mokslininkai“ ir žurnalistai šiame etape aktyviai diegia mintis apie siūlomos idėjos “normalumą“. Dabar idėja pereina iš racionaliųjų kategorijos į populiariąją kategoriją.

Stadija “Gražioje šviesoje“. Kad siūloma idėja dar labiau išpopuliarėtų, ji susiejama su istorinėmis, mitologinėmis arba įžymiomis šiuolaikinėmis asmenybėmis. Ji masiškai aptarinėjama, aprašoma, rodoma televizijoje, filmuose, videoklipuose, dainų tekstuose.

Ir tuo momentu, kai visi apsipranta su ta idėja ir visos kalbos apie ją atsibosta – pasirodo paruoštas “specialistas“, kuris pasiūlo legalizuoti, įteisinti idėją. Legalizacijos pateisinimui jai suteikiamas nebūtos “doros“ savybės.

Stadija “Mes esame valdžia“. Šis etapas pradedamas tuomet, kai idėja išpopuliarinta ir ją jau galima pervesti iš populiarios kategorijos į aktualios politikos kategoriją.

Prasideda įstatyminės bazės ruošimas. Suaktyvėja tam paruošta grupė valdžioje. Publikuojamos socialinės apklausos, tariamai patvirtinančios pritarimą idėjos legalizavimui. Viešai pasisako politikai.

Visuomenei diegiama dogma “Šią idėją draudžiama drausti“. Aktyvuojama tolerancijos tema. “Overtono langas“ atsiveria pilnai, šiame paskutiniame etape visuomenė jau pilnai palaužta, nors sveikos nuovokos žmonės niekada nesutiks su absurdiškos idėjos įteisinimu.

Rezultatas pasiektas. O priimti įstatymai, kurie griauna žmonių moralės normas, neišvengiamai pasieks ir mokyklas, ir vaikų darželius. O tai reiškia.. kad sekanti karta užaugs demoralizuota, be moralinių nuostatų.

Iš esmės labai liūdna skaityti apie tokius “išradėjus“ ir jų taikomas technologijas. Tačiau kai pažvelgi į mūsų gyvenimą – pamatai, kiek absurdiškų idėjų pagal jas buvo ir tebėra skiepijama.

Kartais tiesa būna labai karti. Bet tik žinodami ją, galime atpažinti įvairias manipuliacijas ir nepasiduoti joms. Tik Tiesa mus visus išlaisvins 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie manipuliacijas žmonių sąmone, parengė ruvi.lt)