Menas mylėti

“… Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.

… Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.

… Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

… subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

… Infantiliška meilė grindžiama principu: “Aš myliu, nes esu mylimas“. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu“. Nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: “Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

… Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą“ asmenį. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys.

… Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame “esmės“ išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas.

… Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.

… Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes.

… Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas“ vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.“

Iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“.

Reklama

Pabandom be konfliktų?

Nuo mūsų pačių priklauso, kokie yra ir bus mūsų santykiai poroje. Jie gali būti nuoširdūs ir geranoriški, bet gali būti ir įtempti bei sunkūs. Jei mylime, tuomet būtinai siekiame harmonijos, o jei mus valdo ambicijos, tuomet meilę pakeičia nusivylimas. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą. Dėl savo ambicijų ir egoizmo galime apskritai su niekuo gyvenime taip ir nesukurti artimų ir nuoširdžių santykių.

Priežastys, dėl kurių nemokame sukurti harmoningų santykių, gali būti kelios. Mes galime tiesiog nemokėti bendrauti – tačiau jei norime, visada galime išmokti. Kita priežastis gali būti asmenybės nebrandumas, nes ambicijomis ir užsispyrimu dažniausiai yra išreiškiamas paaugliškas infantilizmas, kuriame “užstringa“ nemažai suaugusiųjų. Psichologiškai brandus žmogus niekuomet nesiekia žeminti, reikalauti ar valdyti.

Dar viena svarbi priežastis – dar visai neseniai auklėjimas buvo grįstas principu viršininkas-pavaldinys, kas reiškė visišką paklusimą tėvų reikalavimams. Mūsų tėvai taip auklėjo mus todėl, kad juos taip auklėjo. Dėl tokio auklėjimo psichologiškai laisvų žmonių yra nedaug, ir dažnai jie pratęsia savo šeimose tokį bendravimą. Atrodytų, neturėtume tęsti to, kas mus pačius traumavo, bet yra suformuojami tam tikri psichologiniai mechanizmai, kurie veikia mūsų elgesį.

Kokiu būdu? Pavyzdžiui, jei vaikas išmokomas paklusti besąlygiškai, tai žaloja jo psichiką ir slopina jo orumo jausmą. Tai galiausiai paveikia ir jo elgesį – jis gali pradėti žeminti kitus, norėdamas tokiu būdu (nes nemoka kitaip) atgauti savo orumą. Toks žmogus gali tapti tikru tironu, nes kiekvienas nepaklusimas grąžina jį į vaikystę, kai jo orumas buvo trypiamas. Gera žinia yra ta, kad būdami suaugę mes galime suprasti šiuos psichologinius mechanizmus ir savo šeimoje kurti kitokį, harmoningą bendravimą.

Geranoriškai bendrauti nereiškia pataikauti ar nusileisti. Geranoriškame bendravime svarbu ne ką mes sakome, o kaip sakome. Jei esame geranoriški, tai ir pokalbis apie nelabai malonius dalykus ar trūkumus skatins išklausyti, ieškoti sutarimo ir sprendimų, o ne ginčytis, nurodinėti ar bartis. Turime mokytis suprasti ir ramiai išaiškinti savo nuomonę. O pokalbyje nelaukti savo “eilės“ pasisakyti, o mokėti klausytis ir išgirsti. Apskritai, venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ir nepamirškime, kokį poveikį ir suaugusiųjų barniai, ir įtampos būsenos daro mūsų vaikams.

Su artimais žmonėmis nereikia rungtyniauti, kuris viršesnis, kitaip gyvenimą galime paversti skausminga kova už valdžią, kuri griauna pačius šviesiausius jausmus. Atpraskime kalbėti įsakmiu tonu – kai į mus taip kreipiasi, juk mes automatiškai pajuntame susierzinimą ir pažeminimą. Tai formalioje aplinkoje gali būti įsakymai, kuriuos privalu vykdyti, o neformalioje aplinkoje, su artimais žmonėmis, bendraujame visiškai kitaip – nuoširdžiai ir geranoriškai.

Artimų žmonių galime kažko mandagiai paprašyti, atsižvelgdami į jų galimybes. Ir.. neįsižeisti, jei gausime atsisakymą. Juk prašymas – tai mūsų ketinimas ir tam, kad jis būtų išpildytas, turime jį motyvuoti, t.y., tas žmogus, kurio mes prašome, turi aiškiai suprasti, kodėl jis turi pildyti mūsų ketinimą. Prašymas turi būti aiškus, be manipuliavimo (o ne aš noriu, man reikia), nuoširdus (be melo), būtinai su suprantamu paaiškinimu (o ne: pasakiau – daryk, vykdyk be žodžių ir pan.), pagrįstas (adekvatus).

Toks bendravimas mums neįprastas, bet jis yra vienintelis harmoningas. Paklausite – o kaip su vaikais, juk juos reikia išmokyti, tarkim, saugumo ar tvarkos, argi įmanoma geruoju? Nustebsite, bet vaikai, auginami geranoriškumo atmosferoje, mokosi greičiau ir be riksmų, bet su vienintele sąlyga – reikia daug kantrybės ir geranoriškumo iš tėvų pusės. Juk “įmuštas“ įgūdis bus vykdomas iš baimės, be noro, o motyvuotai išmoktas liks visam gyvenimui kaip sąmoningai ir savarankiškai įsisavintas naudingas įgūdis. Ir skirtumas mokymosi didžiulis, ir rezultatas.. Juk neįmanoma įtampoje ar bedvasėje aplinkoje išmokyti gerų dalykų.

Iš vaikystės ir visuomenės nešamės įsitikinimą, kad tik spausdami, reikalaudami ir kontroliuodami galime kažko pasiekti iš kitų žmonių. Tačiau.. vos tik kažkas šitaip pradeda elgtis su mumis, tuoj pat maištaujame ir pykstame. Gal vertėtų susimąstyti ir mokytis bendrauti kitaip? Bandykime pradžiai taikyti paprastą ir seną kaip pasaulis taisyklę: kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais.. Jei norime, kad mūsų gyvenime būtų geranoriški ir mylintys žmonės – turime patys būti geranoriški ir mylintys..

Pasvarstykime – iš kur mūsų įsitikinimai, kad meilė kančia, kad vyrai nesupranta moterų, vaikai būtinai neklaužados, kad neįmanoma bendrauti be konfliktų, o vedybinis gyvenimas – lyg loterija: kažkam sekasi, o kažkam ne? Juk tai tėra primesti mąstymo ir elgesio šablonai, kuriais kažkodėl patikime, o patikėję ieškome arba kuriame savo gyvenime jiems patvirtinimus. Paskui rypuojame: sakiau, kad taip bus, taip ir žinojau, visi jie tokie..

Tuo tarpu mūsų galioje keisti tuos negatyvius ir atgyvenusius elgesio šablonus – pradėkime nuo savęs, savo šeimos 🙂 .. Būkime visada nusiteikę tik pozityviam rezultatui – tuomet taip ir bus. Mylėkime, kurkime harmoningus santykius – juk jei mylime, tik tokius ir galime kurti 🙂 . Harmonija – tai dvasinis intymumas, tai džiaugsmas ir atvirumas, pasitikėjimas ir laisvės pojūtis, kai galime būti kiekvienas savimi be baimės.

Ką jūs apie tai galvojate?

Gebėjimas mylėti

Ar bandėte atsakyti sau į klausimą – kas yra meilė? Sutikite, klausimas paprastas, bet atsakyti į jį nėra lengva, o ir atsakysime visi skirtingai. Vieni apie meilę galvoja kaip apie romantiką, kiti ją susieja su poezija ar gražia, bet atitrūkusia nuo gyvenimo filosofine mintimi. Kažkam tai religinis jausmas, kažkam – trumpas gyvenimo akimirksnis, kuris “retkarčiais nutinka“, o paskui praeina. O kažkas jos tiesiog laukia visą gyvenimą..

Šiuolaikinio žmogaus meilės suvokimas labai platus ir.. labai skirtingas, bet ar jis tikras? Kai išgirstame tiek daug atsakymų, atrodytų, paprasčiau suprasti, kas nėra meilė, nei kas ji yra iš tiesų.. Nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios žmonės nagrinėjo šį klausimą, ir šiandien vis dažniau girdime išvadą, kad meilė – visaapimanti kūrinijos energija. Žmogui tai sveikos sąmonės būsena, suvokimas, kuriame nėra nieko negatyvaus.

Meilė – harmonijos principas, tai būsena, kuri vienija, susieja, suartina ir palaiko. Kai mylime, esame geranoriški, pozityvūs ir skleidžiantys gėrį. Visi mes turime intuityvų žinojimą: kuo daugiau meilės gyvenime, tuo geriau. Gyvenimas meilėje – ne romantiška koncepcija, skirta maloniam laisvalaikiui, o vienintelis būdas padaryti savo ir aplinkinių gyvenimą laimingu.

Meilė ne tik sujungia žmones, bet ir suteikia sugebėjimą matyti pasaulį vientisą – kaip gyvą organizmą, o save kaip visumos dalį. Toks suvokimas neleidžia daryti bloga nei kitam žmogui, nei sau, nei Žemei. Tai leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą, jaustis svarbia visumos dalimi ir matyti ateities perspektyvą – tai kūrėjo ir bendrakūrėjo kelias. Kaip visaapimanti energija, meilė turi daug išraiškų: motinos meilė, vaiko meilė, tėvo meilė, sutuoktinių meilė, broliška meilė, draugų, meilė gamtai ir t.t..

Mylėti sugebame visi, tačiau nesėkmes meilėje patiriame dėl klaidingo meilės suvokimo. Santuoką daugelis sukuriame kupini lūkesčių, kad gyvenimas pasikeis į gera, kad sutuoktinis padarys mus laimingu. Mums maža, kad mylimas žmogus šalia, mums dar prireikia, kad jis ištaisytų savo trūkumus (kuriuos “nustatome“ mes), kitaip.. mes jo nemylėsime. Tačiau patys norime, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame, be sąlygų..

Sąlygos laimei, lūkesčiai.. Tuo tarpu psichologijoje yra toks principas: kuo daugiau lūkesčių, tuo didesnė nusivylimų tikimybė. Taip nutinka todėl, kad žmonės nesikeičia tik todėl, kad mes manome, kad taip bus. Todėl dažnai santykiai baigiasi kito žmogaus kaltinimu, kad santykiai nepavyko, o jei yra kaltinimai, reiškia, yra ir pretenzijos, ir neišsipildę lūkesčiai.

Žmonės mūsų laikais žingeidūs, jie ieško informacijos ir stengiasi išspręsti iškilusias bendravimo problemas. Niekas juk nesiskiria po pirmo barnio, visi ieško sprendimų: bando susitarti, tampa dėmesingesni ir atidesni, tariasi su draugais ar specialistais, užsiima saviugda. Poros santykiai – didelė vertybė kiekvienam žmogui, todėl daroma viskas, kad ją išsaugoti. Tačiau sunku būti adekvačiais, kai esame emocijose ar darome kažką iš baimės prarasti.

Juk daugelis žmonių net nesuvokia, kad jų mintys, jausmai, emocijos ir veiksmai veikia artimiausius žmones. Bet koks konfliktas kuria nesveikas negatyvias energijas, kurios verčia kentėti. Kaip spręsti konfliktus? Geriausia išeitis – jų nekurti. Savo nuomonės piršimas, nerealūs lūkesčiai, ginčai, kategoriškumas, kritika, įsakymai – visa tai konfliktų priežastys, o ne būdai jiems spręsti. Jie sėja susierzinimą, pyktį ir įtampą.

Juk meilė yra harmonija, todėl gali ištirpdyti bet kokį negatyvumą geranoriškumu, nuoširdumu ir švelnumu. Gyventi harmonijoje lengva, o be harmonijos – sunku, todėl kurkime harmoniją savo santykiuose. Artimi esame ne todėl, kad gyvename kartu ar daug bendraujame, bet todėl, kad sukuriame artimus ir atvirus, nuoširdžius ir pasitikėjimu grįstus santykius.

Jei meilė yra harmonijos būsena, tuomet turime ją branginti, saugoti ir auginti. Liguista savimeilė visuomet ardo harmoniją santykiuose. Mylėti kitą žmogų be sąlygų galime tuomet, kai esame taikoje su savimi, kai neturime vidinių konfliktų, kuriuos projektuotume į savo mylimą žmogų. Mylėti nereiškia turėti ar valdyti, poroje gyvename ne tam, kad apkartintume ar apsunkintume vienas kitam gyvenimą.

Mes visi galime ir mokame mylėti, tik nepamirškime mylėdami, kad meilė yra harmonija. Bendravimas yra energijų apykaita ir jei dalinamės širdžių šiluma, ji mums būtinai sugrįžta: ką atiduodame, tai ir gauname 🙂 . Apie meilę plačiau – šią savaitę 😀 .. Ar norite apie tai pasvarstyti?

Esu ar turiu?

“… Didžiosios Beribės Pažangos Viltys – gamtos val­dymo, materialinės gerovės, begalinės laimės daugeliui žmonių ir neribotos asmeninės laisvės nuojautos – puoselėjo kartų lūkesčius bei tikėjimą nuo pat indus­trinio amžiaus pradžios.

… Vykstant industriniam progresui, kurio metu gyvūnų ir žmogaus energiją keitė mechaninė, vėliau ir bran­duolinė, o žmogaus protą pakeitė kompiuteris, mes jautėme, kad esame pakeliui į neribotą gamybą – vadi­nasi, ir į neribotą vartojimą, kad technika padarė mus visagalius, o mokslas – visažinius.

… Reikia gerai įsivaizduoti, kokios grandiozinės buvo Didžiosios Viltys, kokie stulbinantys materialūs ir dvasi­niai industrinio amžiaus pasiekimai, kad suvoktume, kokią traumą patiria žmonės mūsų dienomis, supratę, jog šios Didžiosios Viltys nepasiteisino. Mat industrinis amžius iš tiesų nesugebėjo ištesėti savo Didžiųjų Pažadų, ir vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad:

– Neribotas visų įnorių tenkinimas neveda į nei į gerovę, nei į laimę ir net nesuteikia maksimalaus malonumo.
– Svajonės apie tai, kad tapsime nepriklausomais savo gyvenimo šeimininkais, baigėsi, kai supratome esą maži biurokratinės mašinos sraigteliai, kurių minti­mis, jausmais bei skoniais manipuliuoja valdžia, pra­monininkai bei jų valdoma žiniasklaida.
– Ekonominė pažanga padarė įtaką tik nedaugeliui turtingų tautų, ir praraja tarp turtingų ir skurdžių tautų vis labiau didėja.
– Pati techninė pažanga kelia pavojų aplinkai ir branduolinio karo grėsmę; ir viena, ir kita – arba abu šie pavojai kartu – gali sunaikinti visą civilizaciją, o galbūt ir gyvybę žemėje.

… Kodėl žlugo Didžiosios Viltys? Net jeigu neminėtume industrializmui būdingų ekonominių prieštaravimų, Didžiųjų Vilčių žlugimą nulėmė pati industrinė sistema su savo dviem pagrindi­nėm psichologinėm prielaidom:

(1) kad gyvenimo tikslas yra laimė, tai yra maksimalus pasitenkinimas, apibūdinamas kaip bet kokios užgaidos ar subjekty­vaus poreikio tenkinimas (radikalus hedonizmas);

(2) kad egoizmas, savimeilė ir godumas – kuriuos, kad normaliai funkcionuotų, puoselėja esama sistema – veda į harmoniją ir ramybę.

… Mes esame pagarsėjusių nelaimėlių visuomenė: vieniši, neramūs, prislėgti, suge­bantys tik griauti ir nuolat jaučiantys savo priklausomy­bę – žmonės, kurie džiaugiasi, kai pavyksta užmušti laiką, kurį jie taip stengiasi taupyti.

… Šios ekonominės sistemos vystymąsi jau lėmė ne klausimas: Kas yra gerai Žmogui?, o klausimas: Kas yra gerai sistemos vystymuisi? Šį konfliktą mėginta užglaistyti, keliant prielaidą, jog tai, kas yra naudinga sistemos (ar net vienos stambios korporacijos) augimui, yra naudinga ir žmogui. Šią loginę formuluotę rėmė kita, papildoma: tos savybės, kurių sistema reikalauja iš žmogaus – egoizmas, savimeilė ir godumas, – yra tarsi įgimtos; vadinasi, jos kyla ne tik iš sistemos, bet ir iš pačios žmogaus prigimties. Žmonės nenorėjo pripažinti, kad šios savybės nėra įgimti polinkiai, įgalinantys industrinės visuomenės egzistavimą, o socialinių sąlygų produktas.

… Žmogaus pasikeitimo būtinybė iškyla ne tik kaip etinis ar religinis poreikis, ne tik kaip psichologinė reikmė, sąlygota šiuolaikinio socialinio charakterio patogeniškos prigimties, bet ir kaip būtina fizinio žmonijos išlikimo sąlyga. Teisingas gyvenimas jau nebelaikomas tik moralinių ar religinių reikalavimų vykdymu. Pirmą kartą istorijoje fizinis žmonių gimi­nės išlikimas priklauso nuo radikalių pasikeitimų žmogaus širdyje.

… Skirtumas tarp buvimo ir turėjimo – tai ne vien skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Šis skirtumas susijęs su visuomenės tipais – vienas orientuotas į žmogų, kitas – į daiktus. Orientacija į turėjimą būdinga Vakarų in­dustrinei visuomenei, kuriai gyvenimo prasmė yra pinigų, garbės bei valdžios vaikymasis.

… Apibendrinant galima pasakyti, kad vartojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt pati svarbiausia šiuolaikinėse išsivysčiusiose industrinėse visuomenėse. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: viena ver­tus, jis slopina nerimą, nes tai, ką žmogus turi, negali būti iš jo atimta; kita vertus, jis verčia vartoti vis dau­giau ir daugiau, nes bet koks vartojimas greitai nusto­ja teikęs pasitenkinimą. Mūsų laikų vartotojai gali atpažinti save pagal šią formulę: Aš esu tai, ką aš turiu ir ką vartoju.

… Buvimo būdo prielaidos yra nepriklausomybė, laisvė ir kritiškas protas. Pagrindinė jo savybė – tai buvimas aktyviam ne išorinio užimtumo, o vidinio aktyvumo, produktyvaus mūsų žmogiškųjų galių panaudojimo prasme. Būti aktyviam – vadinasi, išskleisti savo sugebėjimus, talentą, tą gausybę žmogiškųjų gabumų, kuriais – kad ir skirtingai – yra apdovanotas kiekvienas žmogus. Tai reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, mylėti, išsiveržti iš izoliuoto savojo „aš“ kalėjimo, domėtis, siekti, duoti.

… Žmogaus troškimas patirti vienybę su kitais žmonėmis glūdi specifinėse žmonijos egzistavimo są­lygose ir yra vienas iš stipriausių žmogaus elgesio motyvų. Pasiekę minimalią instinktyvią determinaciją ir maksimalų sugebėjimą protauti, mes, žmogiškosios būtybės, praradome pirminę vienybę su gamta. Kad išvengtume visiškos izoliacijos, kuri faktiškai pasmerk­tų mus beprotybei, privalome surasti naują vienybę su savo artimaisiais ir gamta.

… Jei aš esu tai, ką turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kas aš tuomet esu?

… Kai žmogus renkasi ne turėjimą, o buvimą, jis nepatiria to nerimo ir nesaugumo, kurį sukelia pavo­jus prarasti tai, ką turi. Jei aš esu tai, kas aš esu, o ne tai, ką turiu, niekas negali grasinti mano saugumui ar kėsintis į mano identiškumą. Mano centras yra many­je; mano sugebėjimas būti, reikšti esmines savo galias yra mano charakterio struktūros dalis ir priklauso nuo manęs.

… Apskritai, vyraujant į turėjimą orientuotam egzistavimo būdui, pagrindiniai tarpusavio santykių elementai yra konkurencija, antagonizmas, baimė. Orientacija į turėjimą ir iš to išplaukiantis godu­mas sėja antagonizmą ne tik tarp individų, bet ir tarp tautų.

… Mūsų užduotis yra sukurti sveiką ekonomiką. Pirmas lemiamas žingsnis, siekiant šio tikslo, yra gamybos perorientavimas į sveiką vartojimą. Valstybės funkcija yra nustatyti sveiko vartojimo, priešingo patologiniam vartojimui, normas.

… Ne itin išmintingas šian­dien madingas technokratinis požiūris, kad nieko bloga, jei mes užsiėmę darbu ar malonumais, kad mes nepatiriame jokių jausmų ir kad jeigu net kas ir ne taip, galbūt šis technokratinis fašizmas galų gale ne toks jau blogas. Tačiau mes norėtume, kad taip būtų, bet tech­nokratinis fašizmas neišvengiamai ves į katastrofą.

… Nemanau, kad mano pasiūlymai pasirodys originalūs; priešingai, mane drąsina tai, kad visus juos vienaip ar kitaip jau buvo pateikę kiti rašytojai humanistai.“

(Iš E. Fromo knygos “Turėti ar Būti?“ Parengė ruvi.lt)

Visiems saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Technokratija (tęsinys)

Tai, kad technokratiškas gyvenimo būdas tampa pavojingas, supranta vis daugiau žmonių. Iš vienos pusės – žmonės sau palengvina gyvenimą, iš kitos – tampa priklausomi nuo tų palengvinimų, ir technika jau ne tik pradeda diktuoti gyvenimo būdą, bet ir kelia pavojų. Tai ir atominės elektrinės ir atominiai ginklai, cheminės pramonės atliekos, miestų tarša, šiukšlės.. Ir vartojimas, besaikis, tiesiog parazitinis – apie vaizdžiai papasakojo savo filmuke “Daiktų istorija“ A. Leonard.

Ar pastebėjote, kuo ypatinga technokratija? Paklausiu kitaip: ar jūs žinote šiuolaikinių valstybių tikslus ar idealogiją? Pavyzdžiui, ko mes, kaip valstybė, siekiame? Juk žmogus, kad gyventų prasmingai, turi turėti tikslą. Tas pats liečia ir valstybę – ji turi turėti vystymosi kryptį, kitaip ką mes visi veikiame valstybėje? Mūsų civilizacija technokratine pavadinta todėl, kad grįsta ne bendražmogiška idealogija, o moksliniais-techniniais pasiekimais, neatsižvelgiant į atliekamų techninių procesų pasekmes.

Tokia civilizacijos kryptis ir veikla yra antihumaniška, nes ardo biosferą (gyvybės paplitimo Žemėje sritis), be kurios žmogus negali gyventi. Mes ardome vadinamas gyvybės grandines-sistemas, teršiame Žemės paviršių ir orą, ir esame veikiami visų šitų pokyčių. Mus veikia ir daugybė sukurtų techninių ryšių ir technikos poveikių, todėl technokratijos sąvoka šiandien įgijo dar vieną prasmę ir aiškinama kaip technikos valdžia žmogui.

Be abejo, tokia kryptis veikia ir žmonių santykius, nes gaminant vis daugiau daiktų ir juos be galo modifikuojant, mes esame skatinami juos pirkti, mes tampame materialistais vartotojais. Mūsų vertė visuomenėje matuojama daiktais ir pinigais, mes patys pradedame vertinti žmones taip pat pagal tai, ką jie turi. Galiausiai viską pradedame matuoti pinigais, tiksliau, jų kiekiu: dideli pinigai – didelė vertybė, maži – nieko vertas.

Todėl žmonės suinteresuoti ne konkrečia veikla ir jos rezultatais, bet pelnu bet kuria kaina. Dėl to tiek išskaičiavimo, racionalumo ir abejingumo tokiose srityse, kurios turėtų būti grįstos paprasčiausiu žmoniškumu. Prarastas dvasinis pamatas, o kai nėra dorovinio žmoniškumo pagrindo, pasaulis tampa nestabilus – juk technika ir santykiai iš išskaičiavimo yra bedvasiai. Ar dar prisimename sakralinę žodžių “sąžinė“ ar “gėda“ prasmę?..

Technokratija nėra nuleista iš dangaus, tai žmonių sukurta ir vis dar palaikoma ydinga sistema. Bet kokia sistema yra palaikoma žmonių veiksmais, šiuo atveju – ydinga sistema-ydingais veiksmais. Ar yra alternatyva? Žinoma, yra – tai prioritetų pakeitimas, kai technika tarnauja žmogui, o ne žmogus technikai, kai žmogus netampa technologijų įkaitu, kai vystomos alternatyvios energetikos kryptys, kurios nekenkia gamtai.

Lengviausias ir greičiausias būdas išeiti iš technokratinio gyvenimo būdo – atsisakyti parazitinio vartotojiškumo. Tai puikiai parodoma A. Leonard “Daiktų istorijoje“. Galite pasakyti: “Na, ką aš vienas galiu?“ Nustebsite, bet labai daug! Prisimenate – 500 kg šiukšlių į metus žmogui, kurių didžioji dalis – net 99 %, kurias išmetame jau po 6 mėnesių.. Ir tai tik maža dalis, to, nuo ko galime pradėti.

Peržiūrėkime savo gyvenimo prioritetus ir gyvenimo būdą. Pradėkime mąstyti plačiau, junkime savo sąmoningumą ir kūrybingumą, išmintingai mažinkime savo įkalbėtus ir išpūstus poreikius. Galbūt, kažko galime atsisakyti – pvz., vienkartinių daiktų, kažką apriboti, kažką suremontuoti, kažką patys pagaminti ar užsiauginti, galiausiai mums nereikalingą, bet gerą daiktą atiduokime tam, kam jo reikia – kam išmesti? Tai nėra savęs ribojimas, tai sąmoningas savo tikrųjų poreikių suvokimas.

Svarbiausia – būkime sąmoningi, prisiminkime, kad harmonija pasiekiama dvasingumu, kad viskas, ką sukuria žmogus, turi jam tarnauti, o ne paversti jį priklausomu vergu. Dažnas, susidūręs su globaliomis problemomis, pagalvoja, kad jis prieš jas bejėgis, tačiau turime suprasti, kad daugelį tų problemų tebekuriame iš inercijos. Pradėsime keisti savo elgesį – pradės keistis ir pasaulis aplink. Daug ką galime padaryti jau šiandien. Tik tuomet, kai nieko nedarome, ir esame bejėgiai..

Pritariu A. Leonard: “Jei galvojate, kad nerealu kažką pakeisti, tai pasakysiu, kad nerealu tai, kad galime ir toliau taip gyventi. Ši sistema nenukrito iš dangaus, ją sukūrė žmonės. Mes esame žmonės, todėl imkime ir sukurkime kažką naujo“.

Technokratija

Šiuolaikinė žmonija vadinama technokratine. Kas tai yra? Žodyne technokratija (gr.techne – amatas, mokslas + kratos – valdžia) apibrėžiama kaip buržuazinė visuomeninės minties kryptis, teigianti, kad kapitalistinei visuomenei reguliuoti visiškai pakanka mokslinių technologijų racionalumo principų, kurių reiškėjai yra inžinieriai ir mokslininkai (technokratai).

Šios krypties pradinė idėja buvo gerą žadanti: tikėtasi, kad technologijos išlaisvins žmones nuo sunkių darbų, palengvins gyvenimą ir komunikavimą. Tačiau šiandien vis garsiau prabylama apie žlugdantį technokratijos poveikį žmogaus gyvenimui ir planetai. Maža to, kad industrinė revoliucija atėmė iš žmogaus nepriklausomybę, t.y., padarė jį priklausomą nuo monopolinių energetinių išteklių ir pakeitė žmogaus gyvenimą, bet ir kai kurios technologijos tapo tiesiogiai pavojingos žmogui. Todėl visuomet yra technogeninių avarijų pavojus, o kur dar ginkluočių įvairovė..

Humanistai ir ekologai technokratiją atvirai vadina dvasine degradacija, nes žmonės, paminę dvasinius principus, gyvena iliuzijose, kad veikdami materiją gali pakeisti pasaulį. Be to, vystantis technologijoms, sukurtas vartotojiškas gyvenimo būdas, kuris yra parazitinis, kenkiantis ir žmogui, ir gamtai. Žmogus tapo vienintelė gyva esybė Žemėje, gaminanti šiukšles! Vis didesniais kalnais.. Šiurkščiai pažeisti harmoningos sąveikos principai, pagal kuriuos turime imti tik tiek, kiek tikrai reikia, ir atiduoti, kad vyktų nuolatinis atsinaujinimas.

Tai paveikė ir mūsų gyvenimo būdą, bendravimą bei pasaulėžiūrą. Ryškiausi bruožai – svetimėjimas, šaltumas, abejingumas. Technologijos nesutrumpino darbo laiko, atvirkščiai, dirbame vis daugiau, taigi, laiko bendravimui turime vis mažiau. Paradoksalu, bet ir ryšio priemonės, kurios buvo sukurtos suartinti ir vienyti, mus vis labiau skiria: pvz., kam lankyti tėvus ar draugus, jei galima paskambinti?..

Žmonės vis daugiau bendrauja virtualiai, atsisakydami kartu praleisti laiką. Jie atsisako realaus bendravimo dėl įsivaizduojamo (virtualaus). Įspūdžiai tampa dirbtiniai, vietoje vaizduotės lavinimo – paruoštos asociacijos ir vaizdai, modeliuojantys mąstymą ir nuspėjamą elgesį. Kam gilintis ir stengtis, jei prieš akis mirga paruoštos gyvenimo iliustracijos? Kam žaisti su vaiku, jei galima įjungti jam televizorių ar kompiuterį? Ko jis ten išmoks, patikrinti tuo labiau nėra kada: juk bėgte bėgame per gyvenimą..

Kur? Naujų įspūdžių, naujų pojūčių, nes sukurto dirbtino pasaulio įspūdžiai – trumpalaikiai. Minties laisvumas gesinamas, vystosi mechaniškumo sindromas, darantis iš žmogaus kažkieno sugalvotų stereotipų vartotoją. Atsiradusią apatiją dėl dvasinio sąstingio bandoma blaškyti įvairiais būdais, dažniausiai per emocinius blykstelėjimus, kuriuos lengva dirbtinai kilstelėti alkoholiu, valgiu, flirtu, kūno malonumais..

Kadangi tikslai technokratinėje visuomenėje – materialūs, o gaminamų daiktų modifikacijų vis daugėja, tai dirbti reikia vis daugiau. Todėl žmonės net atsisako kurti šeimą ir gimdyti bei auginti vaikus, teisindamiesi materialiais sunkumais ir noru realizuoti save karjeroje. Dėl pinigų aukojama beveik viskas, šiuo metu žmoniški santykiai pakeisti plėšrūnų dėsniais: “žmogus žmogui vilkas“, atviros spekuliacijos: “neapgausi – neparduosi“, bendravimo dėl naudos: “tu – man, aš – tau“. Tai nuopolis, regresas dvasine prasme.

Priklausomybę nuo technologijų ryškiausiai iliustruoja elektros išjungimas – net jei trumpam, tai sukelia žmonėms didžiulę įtampą. O dauguma žmonių pradeda tikrąja ta žodžio prasme kentėti, jei sugenda televizorius ar kompiuteris. Jie išgyvena būseną, analogišką abstinencijai, kurią išgyvena alkoholikai ar narkomanai. Ar galima tokius rezultatus vadinti progresu ar gyvenimo palengvinimu?..

Atskira plati sritis – gyvenimo chemizavimas. Naudojame buityje ir asmeninei higienai daugybę priemonių, kurios pagamintos iš kenksmingų cheminių medžiagų. Jų yra ir mūsų rūbuose, mūsų gyvenamų patalpų apdailos medžiagose. Cheminiai priedai maiste – jau įprastas dalykas, o kur dar vaistai, kuriuos jau pradedame vartoti lyg maistą kasdieninį? Galime juokauti, kad daromės lyg biorobotai, bet kažkodėl nejuokinga.. Tačiau nėra viskas taip blogai, visada yra kitas pasirinkimas. Plačiau apie tai – šią savaitę.

O ką jūs apie tai manote?