Konformizmas

Laisvo žmogaus priešingybė – konformistas. Tai pasyvaus gyvenimo, plaukimo pasroviui pozicija – kai žmogus nežino, ko jis nori iš gyvenimo ir neturi asmeninių tikslų. Toks žmogus tampa manipuliavimo įrankiu, todėl galime taip pavadinti nusistatymą ar prisitaikymą būti kaip visi, kaip dauguma. Konformizmo priežastys – baimė priimti sprendimus, baimė jų neįgyvendinti, neryžtingumas, nepasitikėjimas savimi.

Žodyne konformizmas (lot. conformis – panašus, atitinkantis) apibrėžiamas kaip: 1. politikoje kaip prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės; 2. etikoje – sekimas elgesio standartu ir minties stereotipu. Skirtingai nei sąmoninga pagarba aplinkinių nuomonei, konformizmas yra prisitaikymas nemąstant, kuris dažniausiai grįstas baime kažko neatitikti ir neturėjimu savo įsitikinimų.

Tai gali būti įgimtas polinkis, o gali būti ir įgytas. Nuo ko priklauso konformizmo lygis? Pirmiausiai nuo:
1. Asmeninių savybių: į konformizmą labiau linkusios moterys ir vaikai, paaugliai (bendraamžių grupėse), o taip pat žmonės su neišlavintu intelektu bei pasiduodantys įtakai žmonės.
2. Nuo grupės, kuri įtakoja: kuo didesnė ir vieningesnė grupė, tuo sunkiau atsispirti jos įtakai.
3. Nuo žmogaus ir grupės santykių: kuo žemesnis statusas žmogaus grupėje, tuo stipresnis prisitaikymas, prisirišimas ir priklausomybė nuo jos.
4. Nuo aptariamo klausimo ar užduoties: jei svarstomas klausimas žmogui nesvarbus arba jei jis mažai jame supranta (t.y, pasinaudojama jo nekompetencija).

Reikia pabrėžti, kad konformizmas nėra lankstumas, tai prisitaikymas “dėl šventos ramybės“ ar iš baimės būti nesuprastam ir atstumtam, dėl abejonių savo vertybėmis ir sugebėjimais. Tokiam žmogui net mintis apie savo unikalumą, laisvę ar saviraišką yra baugi, jam saugumas gyvenime siejasi su sekimu paskui daugumą ir atitikimu visuotinai priimtiems standartams.

Įdomu tai, kad konformizmas gali būti dvejopas:
1. Išorinis, viešai deklaruojamas – kai demonstratyviai paklūstama primetamai grupės nuomonei, kurio tikslas – užsitarnauti pritarimą grupėje arba išvengti papeikimo ar griežtesnių sankcijų iš grupės narių.
2. Vidinis, asmeninis konformizmas – kai dėl aplinkinių pozicijos įtakos keičiamos asmeninės nuostatos.

Vidinis konformizmas dažnai yra lydimas išorinio – kai galiausiai taip susigyvenama su daugumos įtaka, kad svetimi įsitikinimai tampa savais. Dažniausiai priklausomybė nuo grupės priverčia ieškoti įsivaizduojamo sutarimo su ja ir derinti savo elgesį pagal svetimus ar neįprastus šablonus. Tuo tarpu išorinis konformizmas yra manipuliacija, kai dėl tam tikrų asmeninių priežasčių yra tik demonstruojamas pritarimas primestoms daugumos normoms.

Daugumos spaudimo dėka gali išsivystyti nonkonformizmas – kaip pasipriešinimo svetimai įtakai forma, kai visais įmanomais būdais stengiamasi elgtis priešingai dominuojančios daugumos pozicijai, kai bet kokia kaina ir visais atvejais tvirtinamas ir įrodinėjama priešingas požiūris. Tai negatyvi būsena, kurios pagrindinis bruožas – maištavimas. Prieš ką – nelabai gilinamasi, svarbus pats maištas prieš daugumą.

Kyla natūralus klausimas: ar įmanomas taikus bendradarbiavimas grupėje? Žinoma, taip – asmenybė gali būti solidari su grupe, bet ne spaudimo ar prievartos pagalba, o sąmoningai pasirinktu sutarimu su ja. Kai grupė formuojama sutarimo ir susitarimo pagrindu, tuomet gimsta vienybė. Konformistais žmonės tampa iš baimės arba tuomet, kai yra verčiami prisitaikyti.

Kaip išvengti konformizmo? Mokytis įsiklausyti į save, stebėti pasaulį, lavintis ir formuoti asmenines vertybes bei gyventi taip, kaip sugebame geriausiai – tai dvasinio brandumo požymiai ir nepriklausomo, laisvo žmogaus gyvenimo pozicija. Pradėkime nuo paprastų dalykų:
1. Nusistatykime asmeninius tikslus – artimiausiam laikotarpiui, metams. Turintys tikslus žmonės yra pasitikintys savimi, motyvuoti ir savarankiški.
2. Vystykime pasitikėjimą savimi – būtinai fiksuokime savo pasiekimus ir jais pasidžiaukime.
3. Mokykimės laikytis savo pasirinktos krypties ir savo idėjų – nežiūrint į nieką.
4. Tapkite asmenybe! Toks žmogus aiškiai suvokia, ką jis nori pasiekti gyvenime, jis turi savo tikslą.

O ką jūs manote apie konformizmą?

Reklama

23 mintys apie „Konformizmas“

  1. Labai įdomus ir aktualus straipsnis
    Ypatingai įvairios baimės dėl ateities priveda prie supanašėjimo su kitais.
    O tai savo tikslų turėjimas didžiausias priešnuodis.
    O juokingiausia kad darydami viską priešingai (maištaudami)- vistiek išliekame konformistais.
    Pati pavojingiausia konformizmo forma- svetimi norai, norėjimas to ko kiti nori.
    O norų išgryninimas kartais labai ilgas procesas, bet įdomus.
    O juk tokie norai tik nesėkmes neša (kaip ir pats konformizmas beje). Kas juokingiausia, kad būtent apie tokius norus sakoma- “rožinės svajonės“, bet jei mes einame link savo tikro vidinio noro mums nesvarbu ką kiti sako, nors tai atrodo ir labai nerealu ar nepasiekiama. Jei esame įtikėję tokiais žodžiai kaip prievolė, pareiga tai vėlgi didelis akmuo po kaklu. Tikroji pareiga ir prievolė žmogui yra tikrųjų savo tikslų įgyvendinimas, ėjimas savo keliu, nes tik toks žmogus gali duoti daug sau ir kitiems. Todėl manau reikėtų atmesti tokius žodžius kaip svimyla, egoistas ir panašiai. Pasvarstykime ką gali duoti kitiems žmogus, kuris nuolat kalba apie pareigas, prievoles, “nenoriu bet reikia“ ir panašiai- toks “altruistas“ nėra mėgiamas aplinkinių. Tačiau kaip žmonės nori būti šalia tokio kuris eina link savo svajonių, atmeta baimes- žmones toks labai traukia.

    Patinka

  2. Labas rytas, Vytautai 🙂

    Labai įdomios tavo mintys – ačiū, kad pasidalinai 🙂 .

    Šia tema prieš keletą metų dalyvavau kelių dienų simpoziume, tai kai grįžau, viskas atrodė konformizmas 😉 . Ir tik po kiek laiko, kai viskas susigulėjo, galiu parašyti savo nuomonę.

    Taip, maištavimas dėl maištavimo arba nonkonformizmas dar apibūdinama kaip negatyvizmas, nes žmogus turi vieną tikslą – maištauti prieš daugumą, o planų – kaip gyventi, jei ir pasikeistų tai, prieš ką jis maištauja, nėra. Todėl atsiradus bet kokiai daugumai, jis vėl ims prieš ją maištauti. Čia tinka dėsnis – mes sustipriname tai, prieš ką kovojame, nes kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija, t.y., savo mintimis ir veiksmais palaikome tai, prieš ką kovojame.

    Be to, man buvo atradimas, kad mūsų valia yra pritaikyta tik tikslams siekti, todėl visiškai nesvarbu – slopiname, prieš kažką kovojame ar kažko siekiame, tai visvien yra tikslo siekimas. Todėl reikia atidžiai su valios panaudojimu..

    Gerai pabrėžei apie pareigas ir prievoles. Čia sau taip pat radau atsakymą: tik laisvanoriškai įsipareigoję ir prisiėmę atsakomybę už kažką galime veikti motyvuotai ir be prievartos.

    Ir pritariu, kad laisvas, turintis tikslus žmogus yra charizmatiškas – nors dažnai aplinkiniai ir kritikuoja ar net pasišaipo už nugaros, bet širdies gilumoje jaučia jo jėgą ir ypatingą trauką 🙂 .

    Patinka

  3. Labas, Daiva 🙂

    Žinoma, įtaką gali daryti ir vienas žmogus.. Jei ta įtaka yra teigiama – t.y., kai padedama atverti pačio žmogaus geriausias savybes – taigi puiku.

    O jei žmogus slopinamas, išmokomas prisitaikyti – liūdna, juk praktiškai taip atimamas jo asmeninis gyvenimo potencialas, ir jis tampa kažkam įrankiu.

    Todėl bet kokiomis sąlygomis išlikime savimi – ne kovodami, o laikydamiesi savųjų vertybių ir nuostatų – tik tuomet jausimės gerai.

    Ačiū, Daivute, puiki mintis 🙂 .

    Patinka

  4. Labas, Vilte,

    Viskas puiku, tik pagalvojau, kad duoti patarimus daug paprasčiau nei juos įgyvendinti:)
    Įkelsiu trumpą anekdotą:
    “Saviugdos seminare:
    – O dabar visi kartokite paskui mane: MES ESAME ASMENYBĖS“

    Čia apie “4. Tapkite asmenybe! Toks žmogus aiškiai suvokia, ką jis nori pasiekti gyvenime, jis turi savo tikslą.“:)

    Jei kam anekdotas nepasirodė juokingas – nenusiminkite. Vienas garsus Lietuvos “Guru“ irgi nesuprato ko čia juoktis:)

    VP

    Patinka

  5. Labas, Vladai 🙂

    Aš taip pat nemėgstu dalinti patarimų :). Tik kartais, kad tema būtų dar aiškesnė, neprošal trumpi “orientyrai“, kurie kartais padeda “pasitikrinti“, ar nesame aptariamos temos herojai 🙂 .

    Už anekdotą dėkui, bet ir man .. nesušvietė, kame čia kampas 🙂 . Nenusiminiau, nes kiekvienam juokingi skirtingi dalykai 🙂 .

    Patinka

  6. Apie anekdotą.

    Na pagalvok, kokios asmenybės jei kažką choru kartoja pagal komandą:))

    Na, gal būt skirtingi žmonės skirtingai supranta kas yra asmenybė:)

    VP

    Patinka

  7. Supratau, Vladai 🙂 .

    Tikrai juokinga, dėkui, kad paaiškinai 🙂 .
    P.S. Paskui pagalvojau, kad juk saviugda ir yra tam, kad padėtų tapti asmenybe.. Bet juk tai anekdotas 😉 .

    Patinka

  8. Sveika, Vilte,

    Apie saviugdą, o juo labiau apie auklėjimą arba ugdymą mano nuomonė bent jau yra nevienareikšmė. Bandymas ugdyti asmenybę ar savarankiškumą man skamba truputį alogiškai. Na, kaip “anarchistų organizacija“. Čia panašu į tai jei ūkininkas švelniai (ar grubiau) patempdamas už lapų į viršų bandytų pagreitinti runkelių augimą. Saviugda taip žiūrint tampa kiek panaši į Miunchauzeno bandymą save už pakarpos išsitraukti iš pelkės:).

    “O ką apie tai manote Jūs“:)

    VP

    Patinka

  9. Labas rytas, Vladai 🙂

    “Mes manome“, kad sistema iš žmogaus padaro konformistą, todėl kai žmogus pradeda dėl to blogai jaustis, jis pradeda ieškoti priežasčių – kodėl jis toks, ką jis veikia šiame pasaulyje, galiausiai, ką gali ir nori veikti 🙂 . Tuomet jis ir užsiima saviugda.

    O tai reiškia kartais tiesiogine prasme atgauti orumą ir savigarbą – taigi tenka daryti ir neįmanomus iš pirmo žvilgsnio dalykus – traukti kaip Miunhauzenas save už pakarpos (nes niekas kitas neištrauks) iš pelkės 🙂 .

    Gražios tavo pasiūlytos metaforos, bet jas taip pat galima įvairiai panaudoti – pavyzdžiui, pasakojimas apie Miunhauzeną kupinas tokios gilios gyvenimiškos filosofijos, kad net tiesiogiai suprantant sukelia daug papildomų minčių..

    Tai tik mano pozicija – aš manau, kad saviugda yra viso gyvenimo darbas, kitaip žmogus panašėja į suaugusį su vaikiškomis išaugtomis kelnytėmis – spaudžia, bet savos ir įprastos.

    Saviugda ne tobulumas siekiamas, kaip daugelis ironizuoja, kad tobulumo pasiekti neįmanoma – saviugda yra savo geriausių savybių išraiška, pasaulio pažinimas ir mokymasis sąveikauti, bendradarbiauti.

    Ir tai labai individualus procesas. Todėl mes galime tik dalintis savo proceso eiga, bet jokiu būdu – kaip ir minėjai – nedalinti patarimų ar “stebuklingų“ laimės receptų. Mane asmeniškai labai įkvėpia nuolat augantys ir ieškantys bei pritaikantys tuos atradimus savo gyvenime žmonės. Jie gyvi, gyvybingi ir įdomūs 🙂 .

    Patinka

  10. Sveiki,
    Vladai, o aš šiek tiek kitaip supratau – asmenybė turėtų sakyti AŠ ASMENYBĖ, o ne bendriniu MES :)bet juokinga vistiek buvo 🙂
    Ruvi, “laisvanoriški įsipareigojimai“ skamba labai gerai…
    gražių švenčių visiems!

    Patinka

  11. Sveika, lyja,

    Pagal pageidavimus anekdotą galima pataisyti:
    “Saviugdos seminare:
    – O dabar VISI KARTOKITE PASKUI MANE: aš esu asmenybė”

    Manau esmė nesikeičia. Bent man jis taip pat juokingas kaip ir anksčiau:).

    Negaliu nesutikti su Vilte, kad sistema bando iš visų padaryti konformistus. Ir kad kai kurie, supratę jog gyvenime dėl to jaučiasi blogai, bando iš to išsivaduoti:). Manau čia aiškus sistemos “darbo brokas“. Gerai “įsisteminti“ (adaptuoti) individai dažniausiai to taip ir nespėja suvokti, nes kaip bežiūrėsi žmogaus gyvenimas yra stebėtinai trumpas:(.

    Aišku, pasitaiko, kad gerai adaptuotas individas nueina į kokį seminarą (nes dabar “visi taip daro“) ir ten sužino, kad jis yra konformistas, ir kad tai šiais laikais laikoma neigiama savybe, ir kad reikia tapti asmenybe, o tai galima padaryti kitame – saviugdos seminare:). Tada jis skuba į asmenybės ugdymo seminarą, o toliau …skaitykite anekdotą:))

    Ten išklausęs gongų skambesio, begalę kartų pagal komandą pakartojęs žodžius “OM“ ir “aš esu asmenybė“, išeina suvokdamas, jog jau tapo tikra asmenybe, gal netgi gauna gražų setifikatą:).

    Kadangi asmenybės ugdymo seminare užsirašė, jog asmenybės tobulėjimas nėra baigtinis procesas ir turi vykti nuolatos, po kelių dienų ateina pas savo GURU pasiklausti kaip tobulintis toliau. Pastarasis nukreipia jį į jogos, NLP, kaučingo, lyderystės ir t.t. mokslus. Ir asmenybė ugdoma toliau:) (čia ankstesnį anekdotą reikėtų pacituoti dar keletą kartų):))

    Vladas

    Patinka

  12. Labas, Vladai 🙂

    Štai kiek minčių sukėlė vienas anekdotas 🙂 . Smagu :D.

    Ir labai džiaugiuosi, kad taip taikiai diskutuojame 🙂 . Man dėstęs filosofijos mokytojas visuomet sakydavo: man įdomu, ką galvoji tu, o ką rašo filosofai ar mokslas, aš galiu pats pasiskaityti 🙂 . Taip (nors pradžioje sunkiai) išmokau susidaryti savo nuomonę ir galiausiai ją turėti..

    Ačiū už tavo mintis ir gražių švenčių, Vladai!! O lyja gal atsakys, jei užeis 🙂

    Patinka

  13. Sveika Vilte,

    Atvirai pasakius aš irgi apsidžiaugiau, kad nesupykai:).
    Beje, tavo filosofijos mokytojo mintis ir man buvo keletą kartų kilusi. Nors ir išmokai turėti savo nuomonę, bet deja ją dažniausiai matome tik komentaruose:(.
    O lyjai matyt “neužėjo“. Ką gi, gerai kad mums dar kartais “užeina“:))

    Vladas

    Patinka

  14. Labas, Vladai 🙂

    Aš nepykstu, nebuvo čia ko pykti (nebent norėjai supykdyti?), va ginčų tai tikrai nenoriu – juk nei aš, nei kažkas kitas neskelbiame absoliučių tiesų, tiesiog visi dalinamės savo požiūriu. Visuomet rašau savo nuomonę – esu tikra, kad išklausęs paskaitą tokia pačia tema, tu būtum parašęs visiškai kitaip. Gal ir aš po metų-kitų kitus dalykus šioje temoje akcentuočiau. Ar verta dėl to ginčytis?

    O vertinimai.. Jų buvo ir bus, ir jei į viską reaguosiu, sveikatos neužteks. Todėl ir sakau labai draugiškai: jei įdomu – bendraukime, jei ne – interneto erdvės plačios ir tikrai kiekvienas gali rasti tai, kas įdomu 🙂 . Aš neinu ir nekomentuoju ten, kur man neįdomu arba kur visiškai priešinga pozicija mano pasaulėžiūrai – mano įsitikinimu, tai tuščias laiko leidimas ir.. nervų gadinimas.

    Tai jau tikrai esu dėkinga savo dėstytojui, kad išmokė mane savarankiškai mąstyti – tai didžiulė dovana. Juk jei visi bijotų išreikšti savo nuomonę, vargiai ar apskritai būtų ne tik filosofija, bet ir visi kiti mokslai.

    Čia kviečiu bendraminčius – juk bet kokiai veiklai kviečiamės bendraminčius, tiesa? Ir žinau, kad ir priešingą nuomonę galima pasakyti ramiai ir be asmeniškumų.

    Ir tau gražaus vakaro 🙂 .

    Patinka

  15. Vladai – man šis anekdotas ne tik kad vis dar juokingas, bet kuo toliau, tuo labiau juokingas 🙂
    Ir čia labai gera iliustracija, kaip kiekvienas iš mūsų tą pačią frazę suprantam skirtingai…

    Patinka

  16. Sveika, Vilte,

    Jei man būtų nepriimtina ar neįdomu tai kas rašoma čia, tai ir nesilankyčiau:). Kita vertus natūralu, jog kartais ne viskas priimtina 100 proc.(tada irgi nebūtų ko čia lankytis) Jei konkrečiau, tai man iš tikro dažniausiai įdomiau skaityti tavo komentarus nei tekstus, nes komentaruose esi tu (ir kiti komentatoriai), o tekstuose dažniausiai labai daug kitų autorių minčių. Su jais nepadiskutuosi ir panašių į jas galima rasti belekur (knygų apie vienuolius ir ferarius gi netrūksta:)). Gal nebūčiau ryžęsis to paminėti jei pati nebūtum parašius apie savo dėstytoją.

    O mintys apie savo nuomonę ir tiesos reliatyvumą, sutampa su maniškėm beveik 100 proc. Gal nusikopinai?:)) ( http://petrasdargis.lt/?q=puslapiai/kod%C4%97l-ra%C5%A1au-apie-psichologij%C4%85 )

    Geros dienos:)

    Vladas

    Patinka

  17. Atgalinis pranešimas: Tik su Gerąja Viltimi! – ruvi
  18. Atgalinis pranešimas: Minios psichologija – ruvi
  19. Atgalinis pranešimas: Kas yra žmogus? – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s