Mėnuo: kovo 2021

Sava nelaimė aptinkama greitai….

Ir lygiai taip pat greitai suveriami ilgi nuoskaudų karoliai ir dygios lūkesčių apyrankės.

Akimirksniu tampa regimas pasklidęs pretenzijų srautas kitiems žmonėms.

Pikti žodžiai žaibiškai susidėlioja į sakinius ir išsakomi ilgais kaltinamaisiais monologais, arba rūpestingai sudedami į slaptą sielos kambarį, kad paskui nuskambėtų garsiu nepasitenkinimo orkestru.

Ir retai, labai retai už didžiulio įsitikinimo savo teisumu šmėkšteli bent menkutė abejonė tuo, KĄ iš tiesų jaučia šalia manęs žmonės, su kuriais aš gyvenu?

Ar turi jie priežasčių laisvanoriškai man pritarti, vykdyti mano norus ir pateisinti mano lūkesčius?

Ar prisimenu aš apie jų ribas, kai reikalauju gerbti savąsias?

Ar nesiveržiu į jų asmeninę erdvę, nelaukdama pakvietimo?

Ar nespaudžiu jų kontrole ir nepasitikėjimu, vadindama tai dideliu rūpesčiu?

Ar nebijo jie sakyti man tiesą?

Ar neužgožiu savo greita kritika bet kokias jų idėjas?

Ar neišseko mano švelnumo, šilumos ir gerumo atsargos?

Ar lengva jiems priimti mano būsenas?

Ar nevargina jų laikas, praleistas su manimi?

Ar pastebiu aš jų gyvenimą, ar domiuosi, ar skiriu tam dėmesį?

Ar dar sugebu dovanoti laimę, kurti ją, dalintis ja, o gal aš visą laiką galvoju tik apie tai, kaip ją gauti, sulaukti iš kitų, ir piktintis, kad tos laimės man niekas nesuteikia?

Vis dažniau aš galvoju apie tai, mielieji…

Vis dažniau aš su liūdesiu stebiu, kokių neįtikėtinų mastelių pasiekė mūsų patologinis susireikšminimas. Būtent susireikšminimas, o ne sveikas savęs suvokimas ir orumo pojūtis.

Matau, kaip mus visur moko kovoti su kiekvienu, kas išdrįso ne taip pažiūrėti ar ne tą pasakyti, ir net nepabandžius išsiaiškinti, kabinti ant žmonių žiaurias etiketes, kaltinti juos piktybiškumu ir asmeninių ribų pažeidimu, tuo pat metu tanku traiškant jų pačių ribas…   

Matau, kaip darosi neįmanoma sukurti paprasčiausius žmogiškus santykius tik todėl, kad kiekvienas susirūpinęs tik tuo, kad suprastų ir išgirstų tik jį, kad tik jam būtų sudarytos laimingos sąlygos.

Ne, aš nenoriu sukelti kaltės jausmo, arba paskatinti aukotis… visa tai jau seniai neveikia ir neturi prasmės.

Aš tiesiog labai noriu matyti kuo daugiau laimingų žmonių.

Matyti žmones, kurie sugeba sveikai bendrauti, mylėti, kurti, tobulėti.

Žmones, kurie atmetė kenksmingus šablonus, bet nepakeitė jų į vienaląstį palaidumą.

Žmones, kurie nepamiršta, kad aplink gyvena lygiai tokie patys žmonės, kaip ir jie.

Ir niekas iš jų negimė tik tam, kad aptarnautų jų tuščią puikybę.

Ir niekas negimė pažeminimui.

Ir niekas iš jų negali visiškai atsiriboti nuo kitų.

Mes reikalingi vieni kitiems.

Ir ką mes apie save begalvotume, mes vis vien esame visi susieti… todėl kad gyvename vieni dėl kitų…

Ir kiekvieną kartą, kai eilinį kartą suknibždės viduje nuoskauda dėl to, kad kažko negavome iš tų, kas dabar šalia, vertėtų sąžiningai atsakyti sau į klausimą –

O AR YRA ŽMONIŲ, KURIE LAIMINGI SU MANIMI?

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Prarasti dvasinę pusiausvyrą labai lengva. Kažkas pasakė arba padarė kažką nemalonaus, įvyko kažkas blogo, jus įtraukė į konfliktą ar ginčą, parašė jums įžeidžiantį komentarą…

Atrodytų, tai smulkmena. Tačiau dvasinė pusiausvyra sutrikdyta. Ir jūs pajuntate susierzinimą, nerimą, bejėgiškumą…

Dvasinė pusiausvyra – subtilus ir trapus dalykas. Pakanka lengvo postūmio, kad ją pažeistume. Ir tuomet pasipila nemalonumų virtinė, ir sveikata gali sušlubuoti. Ypač jei tas nemalonus įvykis buvo netikėtas, tarsi smūgis į nugarą. Smūgis, nuo kurio jūs praradote pusiausvyrą ir pradėjote kristi. Dar nesuklupote, bet netrukus suklupsite…

Toks smūgis ypatingai pavojingas, jei jūs esate linkę “užstrigti“ negatyvume ir ilgai pergyventi traumuojančius įvykius. Jei tokie pergyvenimai trunka ilgiau nei tris valandas – tai jau kelia pavojų sveikatai.

Katastrofų ir nelaimingų įvykių aukos dažniausiai žūsta būtent per pirmąsias tris valandas. Ne nuo traumų ar žaizdų, jie gali ir visai fiziškai nenukentėti. Jie žūsta nuo streso pasekmių, dėl dvasinės pusiausvyros pažeidimo. 

Žinoma, po konflikto ar ginčo jūs nežūsite, bet sugrąžinti dvasinę pusiausvyrą galima gana greitai, tik reikia suprasti, kaip tai padaryti.

Ar žinote, kad po peštynių ar stresų beždžionės skubiai ieško galimybės apkabinti savo mažylius arba pasidalinti maistu? Jos ieško būdų išreikšti savo prieraišumą ir švelnumą – ir teisingai daro.

Streso metu organizme pasklinda kenksmingi ir griaunantys hormonai. Juos reikia “užgesinti“ teigiamais hormonais. Meilės ir laimės hormonais. Ir šie hormonai pasigamina po švelnių prisilietimų, po jaukaus bendravimo ir gerų santykių su artimais žmonėmis.

Visai nebūtina kažką apkabinti. Bet galima nedelsiant padaryti kažką gero kitiems. Pamaitinti šunį arba katę, paberti lesalo paukščiams, pažymėti draugo straipsnį širdute, pasakyti gerus žodžius bendradarbiui ar giminaičiui, arba – kaimynui.

Padovanoti kam nors mažą dovanėlę. Galima ir didelę! Tiesiog pradėti geranorišką bendravimą savo artimiausioje aplinkoje – štai ką reikia kuo greičiau padaryti. Ir organizmas tą pačią akimirką pradės gaminti “geruosius“ išsigelbėjimo hormonus. Štai taip jis veikia.

Ir dvasinė pusiausvyra sugrįš. Bus atkurtas teisingas balansas. Ir “smūgio“ pasekmės išnyks, išsisklaidys. Jūs nesuklupsite! Dar daugiau – jūs žymiai greičiau pamiršite nemalonų įvykį. Jis išblės jūsų atmintyje, nepavirsdamas kankinančiais prisiminimais.

Todėl trijų valandų bėgyje būtina susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Ne skundais ir pasakojimais apie tai, kas įvyko, bet štai tokiu būdu – “gerais darbais“. Gerais žodžiais ir poelgiais galima pilnai nukenksminti nemalonumų pasekmes. Ir išsaugoti savo sveikatą bei jėgas.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Žmogiškumas susietas su supratingumu. Tik tuomet, kai mes suprantame kitų žmonių jausmus, jų veiksmus, jų skausmą kaip savo asmeninius – mes sugebame išreikšti užuojautą ir suteikti jiems pagalbą.

Galima daug kalbėti ir cituoti gražias frazes apie dorovę, dvasingumą ir altruizmą, bet jei realiame gyvenime viso šito nėra – tuomet to ir nėra. 

Jei savo kelyje jūs sutikote žmogų, kuriam reikia pagalbos arba jis yra sudėtingoje gyvenimo situacijoje, tai nesvarbu, kas tai per žmogus ir kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje, svarbu tik viena – sugebate jūs išreikšti geraširdiškumą ir užuojautą, ar nesugebate išreikšti šių savybių.

Tai ir yra žmogiškumo testas: žmonių savitarpio pagalba. Adekvatūs santykiai su kitais žmonėmis įmanomi tik tada, kai mes aiškiai suvokiame, kad nesame viršesni už juos ir kai kuriame santykius, grįstus meile, vienybe, rūpesčiu, santarve. 

Iškreiptas karmos dėsnio supratimas taip pat formuoja cinišką požiūrį į realybę. Kai tarsi “kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė“ ir “pats kaltas dėl savo kančios“. Taip mes galime pateisinti bet kokį žiaurumą ir prievartą, bet kokius karus ir pjautynes tarp tautų. Niekas neneigia atpildo logikos, tačiau tuo pat metu tai yra ir žmogiškumo testas.

Būti abejingu kitų kančiai – ne humanizmas. Tai asmeninės patirties trūkumas. Tai savęs pažinimo trūkumas ir nesuvokimas, kad bet kurią akimirką ir mes patys galime atsidurti tokioje pat nevilties ir skausmo būsenoje.

Žmogiškumas – tai pagrindinė savybė, apibūdinanti mus kaip žmones. Jei mes prarandame gerumą ir jautrumą kitų kančiai, jei nesugebame įgyvendinti savitarpio pagalbos, tuomet sutelkiame visą dėmesį tik į save: į savo išgyvenimus, emocijas ir problemas, bet tuo pačiu – prarandame ir savo žmogiškumą. Tai tiesus kelias į priešiškumą su kitais.

Žmogiškumas – tyra ir subtili dvasinė savybė, kuri kartais subrandinama nelengvuose išbandymuose, kuriuose gimsta vienybės su visais suvokimas.

Padėdami kitiems, mes padedame ir sau, kurdami sveiką sąveiką tarp žmonių. O vienybėje mes visi, tarsi gėlės žiedai, skleidžiame savo gražiausias dvasines savybes, dovanodami jas visų mūsų bendrai gerovei.

Padėka autorei! Pagal Irinos Konovalovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš kiekvieną dieną sutinku žmones, kuriems viskas aišku gyvenime ir kurie viską žino. Jie skaitė daug knygų ir dalyvavo tūkstančiuose mokomųjų kursų. Jie supranta absoliučiai viską. Jie žino, kas teisinga, o kas neteisinga. Ir moka tai paaiškinti sau ir kitiems. Bet kažkodėl laimės jų gyvenime tai neprideda. Na, nei lašelio. Ir apskritai niekur jų nenuveda.

Bet esmė ne žinojime, kaip gyventi, o tame, kad gyventum savo gyvenimą taip, kaip sugebi.

Kad liautumeis bandyti užtempti ant savo neteisingos biografijos knyginius šablonus apie gerovę bei nušvitimą, ir savo kailiu patirtum viską, ką tenka patirti, ir mokytumeis savo pamokas.  ⠀

Kad išeitum už teorinių šablonų ribų ir pradėtum praktikuoti savo asmeninį gyvenimą.

Net jei jūs tiksliai nežinote, kaip reikia, bet jums gaunasi tik taip, kaip gaunasi, tai vis vien geriau, nei žinoti ir nieko nedaryti. Arba daryti ir koneveikti save už tai, kas padaryta.
⠀
Visos psichologinės teorijos sukurtos idealiems žmonėms, kurių tiesiog nėra.

Žinios – tai viso labo žemėlapis, o gyvenimas – tai vietovė. Ir kiekvienas orientuojasi toje vietovėje, kaip sugeba. Ir kuo toliau bei sąžiningiau jūs pragyvenate savo neteisingą gyvenimą, suvokdami tai, kas vyksta, tuo daugiau jūs turite šansų atsidurti ten, kur iš tiesų norite būti, ir pasiekti tų rezultatų, kurių tikitės.
⠀
Arba tiesiog gyventi laimėje, džiaugsme ir harmonijoje, kuri atsiranda ne iš žinių, o iš suvokimo pilnatvės, patirties ir gilaus savęs pažinimo.

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio, pavasarinės šilumos mums visiems 🙂 !