Geros naujienos

Ieškome savęs? (R. Maharši)

Nėra didesnės mįslės, nei ši: mes ieškome realybės, patys būdami ja!
Manome: yra kažkas, kas ją slepia, ir mes būtinai turime tai sugriauti..
Kad atsivertų realybė!.. Kaip naivu..
Išaus diena, kai prisiminimai apie tokias pastangas kels juoką.
Ir ši diena jau išaušo!

Palaima (Ošo)

Palaima – ne tikslas, kurio turime siekti.
Ji jau mumyse, mes gimstame su ja.
Mes jos nepraradome, mes tiesiog pasukome nuo jos į šalį, tuo pačiu atsukdami patys sau nugarą..
Pats paprasčiausias dalykas – būti savimi.
Ir tam nereikia jokių pastangų: tu – jau esi tu!
Tereikia tik atsiminti.. tik išsilaisvinti iš visų tų kvailų primestų idėjų ir šablonų.
Tai taip paprasta, lyg gyvatei išsinerti iš senos odos. Be jokio gailesčio – juk tai tik sena oda..
Jei tu tai supranti, toks suvokimas įvyksta per akimirką.
Ir tu atrandi savyje didžiausią lobį, kuris taip ilgai tavęs laukė!..

Geros naujienos (Thik Nat Han)

Jie nespausdina
Gerų naujienų.
Geras naujienas
Kuriame mes –
Kiekvieną akimirką išeina nauja laida.
Ir viskas, ko reikia – tai tiesiog jas pamatyti.
Gera naujiena – tai, kad esi gyvas.
Ir kad liepos išgyveno po sunkios žiemos.
Gera naujiena – tai, kad tavo akys nuostabios
Ir jose atsispindi mėlynas dangus.
Gera naujiena – tai, kad tavo vaikas šalia
Ir tu turi rankas,
Kad jį apkabintum.
Jie rašo tik apie baimę ir kančią,
Bet mūsų specialiose laidose
Tik tai, kas iš tikrųjų yra gerai.
Šalia gatvės auga pienė
Šypsodamasi savo saulėta šypsena.
Ji dainuoja amžinybės dainą.
Paklausyk! Tu gali ją išgirsti.
Pasilenk.
Įsiklausyk…
Kad pakiltum virš šurmulio ir kančios.
Kad pasijustum laisvas.
Ir paskutinė gera naujiena:
Tu gali tai padaryti!

Visiems gražaus savaitgalio! 😀

Dvasinis Mokytojas

* Atsakingais žmonijos gyvenimo periodais į Žemę visada ateina Mokytojai. Jie atneša žinias, naujas jėgas ir metodikas, būtinas naujame etape. Mokytojai – tarpininkai tarp dangaus ir žemės. Tik Dangiška išmintis išsprendžia visus žemiškus prieštaravimus.

* Mokytojai išvedė žmoniją iš tamsos amžių ir veda ją į šviesią ateitį. Jie – tas didingas idealas, kurio visi siekia, jie parodo gyvenimą, kuris taps visos žmonijos siekiamybe. Jie dirba su žmonių sielomis ištisą amžinybę, kol nepažadina jų ir neįveda į tą aukštesnės sąmonės pasaulį, kuriame patys gyvena.

* Mokytojas visada laikosi išmintingo principo: kukliausia išorinė išraiška ir tuo pačiu – turtingiausias vidinis turinys. Jis stiprus, bet niekada netaiko prievartos, o jo išmintis nesuderinama su melu. Jame nėra pykčio, o nuo jo širdies gerumo kiekvienas šalia esantis pasidaro geresnis.

* Gerumas yra meilės vaisius. Meilė – dvasios vaisius. Dvasia – dieviškumo apraiška. Turi klestėti meilė, o ne jėga. Yra dvasinis dėsnis: kai meilė ateina į žmogaus širdį – ji viską pagerina ir atgaivina viską, prie ko prisiliečia. Mylėdamas kiekvienas žmogus išreiškia dieviškumą.

* Gerumas – žmogaus esmė. Žmogus turi vystyti gerumą, nes tam jis ir atėjo į Žemę. Gerumui reikalinga valia – tik darydamas gera pakyli aukštyn. Blogiui valios nereikia: tėkmė pati nuneša pasroviui žemyn.

* Žmonės pamiršo, kad visko pradžia – dvasingumas, kosminė sąmonė. Dvasia – visa ko pradžia. Ji viskam vadovauja: kuria formas ir įkvepia į jas gyvenimą. Fizinis gyvenimas – dvasinio išraiška, o dvasinis gyvenimas – dieviškumo išraiška.

* Reikia suprasti vidinės dvasinės prigimties kalbą: vidinis pasaulis – realus ir tikras, o išorėje yra tik sąlygos ir galimybės reikštis dvasiai. Viską keičianti didinga jėga visada veikia iš vidaus – tai ji suteikia impulsą augimui arba griovimui. Dvasinį pasaulį atitinka fizinis: koks vidinis pasaulis, toks ir išorinis.

* Niekas negali pakeisti Amžinosios Būties dėsnių. Yra fizinio pasaulio dėsniai, kurių pažeidimas sukelia nelaimes. Yra dvasinio pasaulio dėsniai, kurių nepaisymas veda į kančią. Visus šiuos dėsnius turime žinoti ir jų laikytis – kiekvienas, einantis prieš juos, panašus į nuplėštą nuo medžio lapą, kurį mėto ir vėto, kol šis nenuvysta.

* Yra idėjos, kurių negalima pasakyti anksčiau laiko, todėl Mokytojas naudoja pasakėčių, alegorijų ir simbolių kalbą. Jie palengva atveria kiekvieno žmogaus vidinį žinojimą. Mokytojas kalba ne ausims, bet sielai, širdžiai, dvasiai..

* Kartais Mokytojo žodžiai – lyg saulėta diena, bet kartais jie – lyg audra, nuplaunanti sustingusią abejonių sieną, nušluojanti pykčio nuodus, apvalanti ir atgaivinanti žmogaus sielą.

* Mokinio kelias – lyg saulėtekis. Mokytojas žino, kaip pažadinti gyvenimui mokinio dvasines jėgas. Tai didingas menas, aukščiausias gebėjimas, kurį Mokytojas įvaldė tobulai. Šalia jo visi pajunta ypatingą gerumo, ramybės, taikos ir meilės atmosferą.

* Mokytojas atskleidžia Tiesą: Gyvas Dievas pasiekiamas visiems. Neieškokite Jo išorėje, ieškokite Jo savyje: Jis pasireiškia per žmogų kaip šviesa prote, kaip meilė širdyje, kaip valios jėga. Jis atgims kiekvieno žmogaus sieloje – tai ir yra prisikėlimas.

* Niekas negali įkalinti žmogaus dvasios storame materialumo apvalkale: ji laisva ir nesuvaržoma, ji juokiasi iš visų apribojimų, ji praeina per ugnį ir akmenines sienas, išlikdama tokia pati jauna, stipri, drąsi, laisva, šviesi ir spinduliuojanti.

* Todėl – drąsiai pirmyn! Žmogus turi tris sąlyčius su Absoliučia Realybe, tai: Meilė, Išmintis ir Tiesa. O besibaigianti epocha – lyg kokonas, iš kurio netrukus pasirodys nepaprasto grožio drugelis – Naujoji epocha..

Mintys iš Mokytojo Beins Duno (P. Dynov) pokalbių

Epochų sandūroje

* Žmonijos istorinės epochos gyvuoja ir vystosi pagal tokius pačius ciklus, kaip ir visos gyvos esybės. Yra pradžia – gimimas, yra augimas, branda. Pasiekusios brandą ir išreiškusios būdingas joms dvasines bei materialias vertybes, jos užleidžia vietą sekančioms epochoms, kurios užgimsta jau su didesniu vidiniu potencialu.

* Dabartinė epocha užbaigia ilgą įvairių kultūrų ciklą, kurioms charakteringas nuopolis ir žmonijos atsiskyrimas nuo Didžiojo Išminties centro. Ji pasiekė kritinę ribą, kai reikia pasukti gyvenimo vairą ir eiti nauju keliu aukštyn, prie Didingo gyvenimo šaltinio.

* Kiekvienos kultūros pasiekimai vertinami pagal žmogaus santykį su Amžinais Dieviškais principais – Meile, Išmintimi, Tiesa. Kai žmogus praranda su jais ryšį, gyvenimas pasidaro beprasmis – žmogus netenka gyvenimo krypties, papuola į aklavietę, jaučia vidinę tuštumą.

* Tai sąstingio, arba judėjimo uždarame rate periodas. Žmogus pasidaro lengvabūdiškas, neigia gyvenimo vertybes ir Išmintingą Pradžią, neigia amžiną gyvenimą. Jis nesiekia tobulumo, jo sielą užvaldo abejonės, įtarumas, baimė ir priešiškumas. Tokioje būsenoje jis lengvai valdomas ir įtakojamas.

* Materializmo klestėjimas – galutinis atgyvenusios epochos rezultatas. Ir žmogus jau prisilietė prie kito pasaulio, kuris yra už materialumo ribų – prie nematomo dvasinio pasaulio. Tai sukrėtė jo tikėjimą į materializmą – tai ir yra Nauja!

* Senajame gyvenime, kuris jau atliko savo vaidmenį, vyksta toks pats irimas, kaip ir organiniame pasaulyje. Ir būtent šis irimas parodo, kad į gyvenimą ateina naujas potencialas, naujos jėgos, naujos gyvenimo sąlygos. Žmonija išgyvena kančios ugnį, kuri juos paruošia Tiesos suvokimui.

* Štai tokiu momentu iš Didžiojo Gyvenimo Šaltinio ateina nauja banga, naujas impulsas, išjudinantis žmogų iš statiškos būsenos. Tačiau žmogus dar nesupranta naujo, todėl jam priešinasi: prasideda kova, vidinio ir išorinio gyvenimo griovimas – asmeninio, visuomeninio, tarptautinio.. Gyvenimas epochų sandūroje panašus į plaukimą dideliu audringu vandenynu.

* Dabar žmonija išgyvena būtent tokią krizę: visose gyvenimo srityse vyksta jėgų poliarizacija, išskirianti dvi sroves – seną ir naują. Moksle, mene, religijoje, socialiniame gyvenime – visur sena kovoja su nauju. Kovoja dvi jėgos: senoji vienija žmones prievarta, naujoji – meile ir vienybe.

* Šios jėgos nelygios: senoji įžūli ir pasitikinti savimi – tai užbaigtas, su aiškiai apibrėžtomis formomis procesas, tačiau jis baigiasi, ir jėgos senka. Naujoji jėga tik užgimsta: jos formos dar neaiškios, tačiau tai – visų mūsų ateitis, kuri tikrai pakeis senąjį pasaulį.

* Naujoji jėga atneša naujos epochos užuomazgas ir paliečia viską: augalus, gyvūnus, žmones.. Kai ji sustiprės ir pradės aktyviai augti – amžinos tiesos vėl nušvis: tamsą pakeis šviesa, abejones – tikėjimas, nusivylimą – viltis, neapykantą – meilė, melą – tiesa.

* Bus panaikinti visi prieštaravimai tarp individų, tautų ir rasių. Gimsta vieningos žmonijos idėja, pagrįsta lygybe ir abipuse pagarba: kur stipresnis ne engs, o padės mažesniam ir silpnesniam.

* Tarp senojo pasaulio griuvėsių gimsta Dieviškos Meilės žmogus. Meilė suvienys tautas, ir kiekvienas žmogus pasijus svarbia, gyva vieningos visumos dalele. Žmonijai atsivers naujas pasaulis, kupinas dvasinių turtų, kūrybinio proveržio, vienijančio bendradarbiavimo.

* Didžiojo Išminties Pasaulio planai visada įvykdomi. Naujas žmonijos Kelias – Meilės, Išminties, Tiesos Kelias… ir anksčiau ar vėliau visi juo pasuks. Nauja nusileidžia į sielas be triukšmo – kaip švelni melodija, kaip didinga harmonija, kaip ryški šviesa, tyrumas ir švelnumas, kaip Meilė – kuri prikelia sielas iš sąstingio gyvenimui ir išveda jas iš tamsos į laisvės erdvę.

Mintys iš Mokytojo Beins Duno (P. Dynov) pokalbių

Pasaka apie vikšrus ir drugelį

Vieną gražią dieną penki vikšrai savo asmeninės metamorfozės išvakarėse pamatė skrendantį drugelį.

Vikšras-ortodoksalus konservatorius pasipiktino:

– Tai neteisėta ir amoralu! Reikia areštuoti šitą neatsakingą būtybę ir pasodinti už grotų. Tegul šliaužioja žeme, kaip ir mes visi!

Vikšras-technokratas pažvelgė į drugelį, sunkiai atsiduso ir liūdnai ištarė:

– Aš niekada netapsiu vienu iš jų!

Vikšras-progresyvus liberalas retoriškai riktelėjo:

– Kaip šis lengvabūdiškas padaras išdrįso skraidyti, kai kiti vikšrai to negali?.. Laisvę ir teisę skraidyti vikšrams!

Vikšras-budistas reikšmingai pratęsė “OM” ir atsiribojęs teištarė:

– Man nereikia sparnų, kad skraidyčiau. Pakanka atsisėsti į lotoso pozą, ir aš išskrendu į astralą…

O vikšras-krikščionis persižegnojo ir priekaištingai pareiškė:

– Jei Viešpats pageidautų, kad vikšrai skraidytų – duotų jiems sparnus!”

… Atėjo laikas ir – visi vikšrai virto drugeliais…

O kai jie išskleidė sparnus ir pasileido į pirmą savo skrydį – visiškai pamiršo savo ankstesnius klaidingus įsitikinimus ir net tai, kad jie kažkada šliaužiojo žeme..

(Pagal T. Liry alegoriją)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos! 😀

Dvasinio augimo spąstai

Sąvoka dvasingumas visada reiškia sąžiningumą, tyrumą, minčių ir veiksmų vientisumą. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur garbinami pinigai, valdžia ir šlovė, visi gražūs ketinimai labai dažnai apauga mus supančios aplinkos ydomis.

Dažniausia mūsų visų klaida dvasiniame augime – mes bandome sumaišyti nesijungiančius tarpusavyje dalykus, todėl ir pakliūname į savotiškus spąstus. Gerai, jei suprantame, kad tai spąstai, o jei ne – galime ne tik juose užstrigti, bet ir nuklysti į priešingą pusę.

Mariana Kepler savo knygoje “Prašviesėjimo spąstai. Revoliucinis žvilgsnis į dvasingumą šiuolaikiniame pasaulyje” įvardino dažniausiai pasitaikančius dvasinio augimo spąstus. Manau, daugeliui jie pažįstami.. Trumpai peržvelkime juos.

Dvasinis “greitasis maistas”. Kai dvasingumas sumaišomas su šiuolaikiniu gyvenimo būdu – greičiu, kaita, žaibišku norų tenkinimu – gauname “greitąjį dvasinį maistą”. Tai paremta plačiai skleidžiamomis fantazijomis, kad nuo visų bėdų ir problemų galima išsivaduoti lengvai ir greitai. Tačiau turime aiškiai suprasti, kad prišokomis dvasinių transformacijų pasiekti neįmanoma.

Dirbtinis dvasingumas. Tai imituojantis elgesys, įvaizdis: kai žmogus kalba, elgiasi ir rengiasi taip, kaip jo manymu elgiasi dvasingas žmogus. Iš tiesų reikia ne stengtis atrodyti dvasingu, o būti dvasingu.

Paini motyvacija. Nors mūsų noras augti dvasiškai visada nuoširdus ir tyras, tačiau jis dažnai ir nepastebimai persipina su žemesniais motyvais: noru būti pripažintu, pasipelnyti, patenkinti savo ambicijas, būti ypatingu ir išskirtiniu, geriausiu, žymiu..

Susitapatinimas su dvasine patirtimi. Kai egoizmas susitapatina su dvasine patirtimi ir žmogus įtiki, kad jis “nušvitęs”, “dangaus atstovas”, “guru”.. Tokios būsenos pasitaiko gana dažnai, bet jei žmogus toliau auga dvasiškai – egoizmo apraiškos palengva išnyksta, o su jomis ir tokie susitapatinimai.

Egoizmo sudvasinimas. Taip nutinka, kai dvasines idėjos ir koncepcijos sutapatinamos su egoistine asmenybe. Rezultatas – nepajudinama egoistinė struktūra, kai žmogus jaučiasi išskirtinis, todėl uždaras naujai informacijai, dvasiniam augimui ir konstruktyviam bendravimui.

Masinė guru “gamyba”. Yra kelios plačiai reklamuojamos dvasinės kryptys, kurios nuolat ruošia žmones, kurie save skaito nušvitusiais, guru, meistrais, mokytojais.. Tai tarsi savotiškas konvejeris, kai už nedidelį (arba didelį) mokestį ruošiami “nušvitę”, kurie pasiryžę “šviesti” kitus. Ir esmė ne tame – kiek jų ruošia, o atsakomybėje: juk jie veikia žmonių sąmonę ir gyvenimus.

Dvasinė puikybė. Ji pasireiškia, kai žmogus po daugybės metų dvasinių praktikų pasiekia tam tikrą išmintį ir pasijunta išskirtiniu, aukštesniu už visus kitus: “aš einu dvasiniu keliu, todėl esu pranašesnis už kitus”.. Mažas priminimas: dvasingi žmonės kuklūs, jie neskirsto žmonių į jokius lygius.

Kulto psichologija. Turimas omenyje grupinis mąstymas, panašus į tarpusavio priklausomybę. Grupės narius vienija susitarimas: kaip teisingai mąstyti, kalbėti, elgtis, rengtis. Išskirtinis tokių grupių bruožas – jie neigia asmenis, vertybes ar sąlygas, kurie neatitinka grupės taisyklių.

“Išrinktųjų” kompleksas. Įsitikinimas, kad “mūsų grupė daugiau dvasiškai prašviesėjusi, geriausia ir vienintelė teisinga”.

Susireikšminimas: “Aš jau pasiekiau”. Kai tik ateina tokia mintis – dvasinis progresas sustoja, o kartais ir pasibaigia. Mintis, kad pasiekta kelio pabaiga, padaro tolimesnį augimą neįmanomu.

Kaip atpažinti – ar vyksta augimas, ar nepakliuvome į spąstus? Kai dvasiškai augame – didiname savo energiją ir gėrį: savo gyvenime ir visuotinį. Kai sustojame – prarandame savo energiją ir didiname blogį: savo gyvenime ir visuotinį.

Dvasinis augimas neturi nieko bendro su egoizmo apraiškomis. Neturi nieko bendro ir su pelno siekimu: dvasingumo nei parduoti, nei nusipirkti neįmanoma.

Tai labai subtilus, individualus ir asmeninis procesas: nuolatinis, pereinantis tam tikrus etapus, paremtas suvokimu ir patirtimi, nuoseklus, būtinai išaugantis į veiklą visų labui ir begalinis. Juk tobulumui nėra ribų :)..

Nuotaika – mąstymo rezultatas :)

* Paprastai vyrai daiktus kabina ant grindų.

* Vaikas mąsto: “Och, jau ta mama!.. Nuolat sudėlioja žaislus į lentynas – o man paskui reikia išmėtyti juos į vietas!”

* Mįslė: lengva užsiauginti, sunku atsikratyti, neįmanoma įtraukti. Kas? (Pilvas..)

* Apetitas valgio metu gali ateiti ne vienas, o kartu su apsirijimu!

* Įdomus faktas: naktį maistas šaldytuve pasidaro žymiai skanesnis..

* – Kas pas mus šiandien pietums? – Nieko. – Na, nieko sau!.. Vakar taip pat buvo “nieko”! – Taip, aš kelioms dienoms priruošiau..

* Meilė – kai į mylimo žmogaus trūkumus užmerki akis, o kai atsimerki – jūs jau turite vaikų..

* Jei jūsų kantrybės taurė persipildė – pakeiskite ją kibiru.

* Panašu, kad šiame pasaulyje tik Google supranta jus iš pusės žodžio..

* Kai man sunku, aš visada primenu sau: jei aš pasiduosiu – geriau nebus!..

* Jei jūsų kompiuteris mokėtų svajoti – jis svajotų tik apie atostogas..

* Kad arbata greičiau atauštų – pastatykite ją prie įjungto kompiuterio.

* Technika darosi vis protingesnė – matyt, tam, kad kompensuotų vis augantį vartotojų tingumą ir kvailėjimą.

* Jei prie televizoriaus prijungsite melo detektorių – jis sudegs per kelias sekundes!

* Dauguma žiniasklaidos darbuotojų paklius į pragarą, kur jiems ištisą parą rodys kraupias naujienas pakaitomis su koktumą keliančia reklama.

* Išėjau į lauką ir staiga.. pro šalį kažkas praūžė didžiuliu greičiu.. “Vasara” – susiprotėjau aš.

* Atėjus vasarai mikroautobusai pavirsta mikrobangėmis.

* Pinigai kišenėje – ne sparnai, bet.. eiseną keičia!

* Jei problemą galima išspręsti pinigų pagalba, tai ne problema, o išlaidos.

* Pinigai ir valdžia labai gadina žmones. Todėl valdininkai didvyriškai neša šią sunkią naštą – kad.. liaudis nesugestų!

* Jei pasaulį valdytų moterys – karų nebūtų. Valstybės tiesiog nesikalbėtų, ir tiek..

* Jei jūs milijonierius, važinėjate prabangia mašina, turite namus Havajuose, atrodote stulbinančiai, o gyvenimas nuostabus.. – reiškia, greitai suskambės žadintuvas..

* Ar žinote, kad: jei išvoliosite auksinę žuvelę miltuose, ji su entuziazmu išpildys dar tris jūsų norus?..

* Kiekviena katė mano, kad žuvis ant kilimo koridoriuje žymiai skanesnė, nei dubenėlyje virtuvėje.

* Katės gyvena pagal principą: “miegoti nusibodo ėsti”, padėdamos kablelį vis kitoje vietoje.

* Rytoj, rytoj bus nuostabiausia diena: pradėsime sportuoti, teisingai maitintis, gražiai bendrauti, atsisakysime visko, kas kenkia, ir, ir.. – problema TIK tame, kad kai atsibundame, jau – ŠIANDIEN ;).. Todėl – tegul ta nuostabi diena bus ŠIANDIEN :)!

(mintys iš interneto)

Visiems smagaus savaitgalio!! 😀

Apie prasmės paieškas

Kiekvienas užduodame sau klausimą apie gyvenimo prasmę. Tai labai žmogiška: iš visų gyvų būtybių Žemėje tik žmogui iškyla šis klausimas. Žmogui nepakanka tik valgyti, miegoti ir daugintis – tai nesuteikia gyvenimo pilnatvės. Jos nesuteikia ir siauri egoistiški siekiai, daiktai ar malonumų vaikymasis.

Prasmė – tarsi įkvepiantis orientyras gyvenime, nurodantis, kas iš tiesų yra svarbu, vertinga ir teisinga. Ji stiprina mūsų ryšį su gyvenimu ir apsaugo nuo nusivylimų. Net negatyvios situacijos turi prasmę – žmogus išmoksta jas įveikti, sustiprėja dvasiškai, suvokia negatyvių veiksmų pasekmes. Ar mūsų veiksmai prasmingi – aiškiausiai parodo mūsų veiklos rezultatai.

Be prasmės suvokimo žmogus klaidžioja gyvenimo klystkeliais, atsiduria aklavietėse ir jaučia vidinę tuštumą. Toks žmogus neturi gilios vidinės motyvacijos. Jis dvasiškai silpnas, todėl yra lengvai valdomas, pasiduoda įtakai, neturi gyvenimo kriterijų, lygiuojasi į kitų gyvenimus, blaškosi.

Prasmės neturėjimas – įvairių psichinių sutrikimų (depresijų, neurozių..), priklausomybių ir ligų priežastis. Todėl prasmės atradimas – vienas iš svarbiausių gyvenimo uždavinių. Ir atrasti ją gali tik pats žmogus: prasmės niekas kitas negali suteikti ar diktuoti, jos negalima nusižiūrėti ar išsigalvoti.

Būtent prasmė suteikia visiems tikslams polėkį ir norą jų siekti. O be jos bet koks tikslas bus slegianti, o kartais ir nepakeliama našta.. Prasmė viską išgrynina – tuomet kiekvienoje situacijoje atrandame tai, kas vertingiausia ir tuo pačiu kuriame geriausias sąlygas sekančioms gyvenimo situacijoms.

Dažniausiai daromos klaidos – mes stengiamės nusibrėžti kažkokią vieną didingą abstrakčią prasmę visam gyvenimui, arba – suteikiame prasmę nereikšmingiems dalykams. Vienu sakiniu prasmės neapibrėšime: gyvenimas nuolat keičiasi, jame nėra ribų, kurias žmogus privalo pasiekti. O ir sureikšminti nereikšmingi dalykai atneša tik tuštumos pojūtį ir nusivylimą..

Tai kaip gi atrasti prasmę gyvenime? Manau, geriausiai į šį klausimą atsako logoterapija – psichoterapijos sistema, kuri moko atrasti prasmę gyvenime. Jos kūrėjas – austras psichoterapeutas Viktoras Emilis Franklis, jo terapija paremta nelengva asmenine patirtimi.

Prasmę gyvenime gali atrasti kiekvienas žmogus bet kuriuo gyvenimo momentu. Ji visuomet atitinka konkrečią gyvenimo situaciją, todėl keičiasi, besikeičiant gyvenimo situacijoms. Kitaip tariant – tai veiklos kryptis tam tikrame gyvenimo etape, kuriai mes patys suteikiame prasmę. Tai visada konkretus atsakymas į konkretų gyvenimo klausimą.

Ir nuo to, ar suteikiame, ar matome prasmę, tiesiogiai priklausys mūsų veiklos rezultatai. Negalima priversti žmogaus matyti prasmę ten, kur jis jos neįžvelgia. Tačiau jei žmogus kažkokioje veikloje atranda prasmę – jo sustabdyti jau neįmanoma.

Ir nepamirškime, kad dideli gyvenimo projektai turi dėsningus etapus, kur labiausiai įkvepiantis – pirmasis, nes juntamas pradinis susidomėjimas, o vėliau galimi etapai, kuriuos būtina įveikti – kai rezultato dar nesimato, bet prasideda tam tikri sunkumai. Užtat pasiektas rezultatas tikrai įkvėps tolimesniems prasmingiems darbams!

Pabaigai – trumpas alegorinis pasakojimas apie gyvenimo prasmę. Jame į mokinio klausimą – kame gyvenimo prasmė, mokytojas taip atsako: “Yra trys žmonių tipai. Pirmasis – gyvena, ir tiek.. Jie gyvena nesusimąstydami, vengdami sunkumų ir ieškodami kuo daugiau malonumų.

Antrasis – gyvena, kad gyventų geriau.. Tokie žmonės siekia kuo skaniau pavalgyti, kuo gražiau rengtis ir turėti vis daugiau naujų daiktų. Trečiasis – gyvena, kad taptų geresni.. Jie auga dvasiškai, tobulėja, o tobulėdami visapusiškai gerina savo ir kitų žmonių gyvenimą. Jų gyvenimas yra prasmingas..”

Žmonės gavo didžiulę dovaną – įžvelgti gyvenimo prasmę. Prasmės ieškojimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingas. Mūsų veikla prasminga tuomet, kai ji nukreipta į tobulėjimą ir harmoniją..

Pradėkime nuo savo kasdieninių darbų ir poelgių: juk jei atliekame juos kaip galėdami geriau – mes daromės geresni ir didiname gėrį šioje Žemėje :)..