Mėnuo: liepos 2015

Gyvenimo pamokos

Gyveno kartą šiame pasaulyje žmogus, kurio gyvenime buvo daug įvairiausių sunkumų ir nemalonių nutikimų. Vieni pasibaigia – kiti prasideda..

Kada gi visos problemos ir sunkumai pasibaigs, kada pagaliau bus galima pradėti gyventi ramiai, nesibaiminant, kad jie vėl užgrius?

Taip besvarstant, prie jo priėjo sūnus su mokykliniu vadovėliu ir paklausė:

– Tėti, kai aš išmoksiu visas šias bjaurias raides, man juk po to nereikės jomis naudotis?

Tėvas smagiai nusijuokė ir paaiškino:

– Na ir prajuokinai mane.. Žinoma, reikės. Tu juk nemanai, kad mokykloje tave kankina, versdami, kaip tu sakai, mokytis šias bjaurias raides tik tam, kad paskui jomis nesinaudotum?
Kai išmoksi raides – mokysies skaityti ir rašyti.
Iš pradžių bus sunku, bet vėliau pasidarys įprasta, lengva ir smagu. Vėliau tu pamirši, kad buvo sunku mokytis raides, o skaitymas taps mėgiamu užsiėmimu, nuo kurio tavęs neįmanoma bus atitraukti.
Skaitydamas sužinosi daug įdomių ir naudingų dalykų ir būsi dėkingas, kad tave išmokė skaityti.
Tau tikrai pravers tai gyvenime, nors šiandien tai reikalauja tiek daug pastangų ir atrodo neįdomu ir nereikalinga..

Staiga tėvas nutilo ir susimąstė. Jis pasijuto lyg mažas vaikas ant Tėvo Gyvenimo rankų, kuris aiškina jam jo paties žodžiais, kad sunkumai jo gyvenime pasibaigs, kai tik jis išmoks juos įveikti.

Ir kad laikui bėgant tai, kas buvo taip sunku, taps vertinga patirtimi, kuri suteiks dvasinės stiprybės, kai tik jis išmoks savo gyvenimo pamokas.

O paskui jis su šypsena prisimins tas pamokas, kurių dėka jis įgijo meilės jėgą, ištvermę, išmintį, ir gali padėti kitiems žmonėms.

Tėvo veidą nušvietė šypsena. Jis viską suprato. Jo atsakymas sūnui buvo atsakymas sau pačiam į neseniai iškilusius klausimus.

Jis pažvelgė į sūnų, kurį sutrikdė tėvo tylėjimas.

– Kas tau, tėti? – paklausė sūnus.

– Viskas gerai, – linksmai atsakė tėvas. – Štai koks keistas gyvenimas: užduodi jam klausimus, o paskui pats sau į juos atsakai.

Jis mirktelėjo sūnui, kuris vargu ar suprato šią frazę, paskui pasodino jį sau ant pečių ir džiaugsmingai nušuoliavo į sūnaus kambarį kartu mokytis taip nepatikusių jam raidžių.

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Praregėjimai (6)

* Mes tampame tuo, prieš ką kovojame – tai galime pamatyti pagal priešininkų grupių elgesį, kai kiekviena iš pusių dubliuoja priešininko elgesio metodus. Susidaręs tarp jų rezonansas skatina abi puses elgtis pagal tą patį elgesio modelį.

Milijonai žmonių, kurie nuoširdžiai kovoja prieš įvairiausią neteisybę, papuola į šias pinkles ir.. didina negatyvumą. Pavyzdžiui, kovoti už laisvę reiškia būti rezonanse su jos priešingybe – nelaisve. Kova bet kokia forma yra negatyvi būsena.

Jei norime pašalinti kažkokį nepageidaujamą reiškinį – turime pašalinti sąlygas, kurios sudaro galimybes tam reiškiniui atsirasti. Kito kelio tiesiog nėra. (Ž. Fresko)

* Jei mes visi tapsime vegetarais, ką tuomet darys mėsos pramonė? Ką veiks tabako ir alkoholio pramonė, jei mes atsisakysime šių priklausomybių? Ką darys maisto pramonė, jei atsisakysime jos gaminamų chemizuotų produktų?

Jei mes laikysimės sveikos gyvensenos principų, tuomet 70% to, kas parduodama parduotuvėse, taps nereikalinga. Tačiau pirmiausiai turime žinoti ir skleisti žinias apie tai, kas yra sveika gyvensena.

Tuomet visa nusikalstama ekonomika žlugs, o liks tik tai, kas naudinga, reikalinga ir būtina. Gims sveika ekonomika. (D. Aikas)

* Nesunku paveikti žmogaus psichiką – įdiegti šablonus ir tikėjimus, sukurti apribojimus, dezorientuoti, blokuoti gamtos dovanotą kūrybinį potencialą, primesti absurdiškas taisykles ir padaryti žmogų silpnu, patogiu ir paklusniu.

Taip paveiktas žmogus kurį laiką net bus įsitikinęs, kad jis laimingas, kol vieną dieną neatsidurs akis į akį su savimi..

Bet kaip sunku nurodyti žmogui jo tikrąją prigimtį, jo dvasinį potencialą, jo kūrybinę jėgą ir meilės, laisvės bei vienybės galią!

Niekas kitas, tik pats žmogus gali intuityviai išgirsti savo širdies balsą, pajusti tikrąjį gyvenimo skonį, atrasti gyvenimo tiesą ir savo pašaukimą. O tai reiškia – tapti savimi, būti savimi tikruoju. (D. Krišnamurtis)

* Mes įpratome manyti, kad visi žmonės suvokia šį pasaulį vienodai. Tačiau taip nėra: jei surinksite grupę žmonių ir paprašysite juos papasakoti apie pačius paprasčiausius, akivaizdžius dalykus – suprasite, kad visi jie gyvena skirtinguose pasauliuose.

Kas tuomet yra tiesa?.. Tiesa – tai ne mūsų įsitikinimai, požiūriai ar nuomonės, visa tai – įdiegta, suformuota, įtakota, subjektyvu. Tai sukelia vidinį konfliktą, susipriešinimą ir įvairias negatyvias būsenas.

Tuo tarpu tiesa atpažįstama labai paprastai: ji visada išlaisvina iš iliuzijų ir harmonizuoja. Raktas į tiesą – nuoširdumas, atvirumas, laisvė ir drąsa sąžiningai pažvelgti į realybę.

Ir tai nereiškia, kad visi atradę tiesą pradės matyti gyvenimą vienodai. Ne. Bet vietoje konfliktų, susiskaldymo ir priešiškumo, kurias sukelia iliuzijos, atsiranda harmoninga sąveika – įvairovės vienybė. (Adjašanti)

* Tvirtinimas, kad niekas niekam nieko neprivalo, yra melagingas ir pavojingas, nes įtakoja visuotinį neatsakingumą. Mes visi privalome galvoti vieni apie kitus ir esame atsakingi vieni už kitus.

Pasaulis taip sukurtas: žmonės, kaip ir visa Visata, yra tampriai susieti tarpusavyje. Bet kokia visuomenė yra vieninga visuma, kur kiekvienas žmogus priklauso nuo visumos, ir atvirkščiai.

Juk jei ranka atsisakys vykdyti savo funkcijas ir pasakys: “Aš nieko neprivalau galvai ar kojai!“ – ji tiesiog apmirs. Jei ranka nori būti pilnaverte kūno dalimi, ji turi sąveikauti su kitomis kūno dalimis. Sąveika – pagrindinis harmonijos principas.

* Kas yra dvasingumas? Viskas! Tai visko, kas gyva, pagrindas, dieviškumas: meilės energija, kūrybinė jėga, išmintis, tiesa, vystymasis, augimas, evoliucija, harmonija..

Dvasingumas – nubudusios sąmonės būsena. Būtent dvasingi žmonės ištrina ribas tarp dvasingumo ir materijos, jie parodo visiems, kad dvasingumas – visa ko pagrindas, pradžia ir neatsiejama, natūrali gyvavimo forma.

Žmonija išgyvena prabudimo procesą, išsilaisvindama iš iliuzijų, melo, dirbtinų apribojimų ir pradėdama kilti evoliucijos spirale. Žmonija pereina į dvasingos bendruomenės lygmenį.

Dvasinga bendruomenė – tai nubudusių, dvasingų žmonių kolektyvinė sąmonė. Dvasingi žmonės žino Visatos dėsnius ir valdo kūrybinę energiją, todėl kolektyvinė sąmonė evoliucionuoja.

Ir kaip besipriešintų nepabudusiųjų visuomenė, tai, kas turi įvykti – būtinai įvyks! Nes Visatos dėsniai visada palaiko tuos, kurie vykdo evoliuciją – tai energijų atitikimo dėsnis. (Mudži)

* Kokia bus ateities visuomenė? Jos pagrindiniai bruožai bus padorumas, supratingumas, geraširdiškumas, sąžiningumas, vienybė, bendradarbiavimas.

Visi suvoks save kaip vientiso, darniai veikiančio organizmo dalį, kur kiekvienas veikia visų gerovei, o per tai ir savo gerovei. Nebus priešiškumo, karų, konfliktų, kovos už valdžią, melo.

Pasaulis pradės kurti savo naują kelią į gerovę ir klestėjimą: viskas bus skirstoma ir vystysis taip, kaip didelėje draugiškoje šeimoje – kiekvieno ir visų labui. (Satja Sai Baba)

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Žmogaus prigimtis – mylėti ir kurti

* Pinigai galiausiai sugadino viską: bet kokie bendruomeniniai santykiai yra iškreipti dėl pinigų įtakos. Mes tapome vergais visomis prasmėmis – gyvename primetamais šablonais ir iliuzijomis, kovojame už būvį ir esame stumiami į nežinią: be idėjų, be ateities planų, be aiškių perspektyvų.

* Ir nors pinigai naudojami jau labai seniai – suvokiame tai ar ne – jie visada buvo naudojami žmonių elgesio valdymui, ribojant jų perkamąją galią.

* Pradedant ekologija, baigiant kariniais veiksmais, nusistovėjusi vertybių sistema skatina agresiją, godumą, susipriešinimą, konkurenciją ir kenkia mums iš visų pusių. O sistemos veiklos pasekmių nepavyks išvengti nei vienam žmogui..

* Dauguma žmonių įsitikinę, kad neįmanoma išbristi iš tų gyvenimo sąlygų, kuriose visi esame paskendę. Tačiau jie tiesiog nežino, kokie faktoriai ir jų suma lemia žmogaus formavimąsi ir elgesį, todėl tvirtina: “tokia jau žmogaus prigimtis, ir nieko čia nepakeisi“.

* Bet juk žmogaus elgesys paklūsta tiems patiems dėsniams, kaip ir visa gamta. Pavyzdžiui, augalai patys savaime neauga – jiems reikalinga tinkama dirva, vanduo, juos veikia Saulės šviesa, temperatūra..

* Taip ir žmonės – nuo gimimo jiems daro įtaką aplinka: tėvai, giminės, auklėtojai, mokytojai, draugai, visuomenė. Taigi, mūsų negatyvios savybės nėra įgimtos, jos yra diegiamos iš kartos į kartą: jus gali išmokyti nekęsti tam tikros rasės, religijos, tautos arba garbinti bet ką.. Ir jūs šventai tuo tikėsite.

* Žiaurus konkuravimas taip pat nėra žmogaus prigimtis – tai dirbtinai sukurto deficito pasekmė, stumianti žmones varžytis nesibaigiančioje kovoje už tai, kas būtina išgyvenimui.

* Žmogus neturi polinkio į nusikaltimus – tai įtakoja klasinė nelygybė visuomenėje: kuo ji didesnė, tuo daugiau prievartos, smurto, vagysčių, karų.

* Mūsų elgesys neatsiranda iš niekur – jis visada priklauso nuo sisteminio poveikio iš išorės. Elgesys neturi vienintelės priežasties – tai daugelio priežasčių suma, sistema.

* Nei vienas kinų vaikas negimė mokėdamas kinų kalbą, jam teko jos mokytis. Nei vienas bet kurios kitos tautybės vaikas negimė mokėdamas savo tautos kalbą. Mūsų elgesys labai adaptyvus ir lankstus – mes esame vienos iš labiausiai prisitaikančių gyvų esybių Žemėje.

* Pažvelkime į savo gyvenimą, į visuomenės vertybes, į vadovus – jų kalbas ir darbų rezultatus, jų kompetenciją. Akivaizdu, kad jie diktuoja jiems naudingas vertybes, kurios garantuoja jiems valdžią.

* Senoji sistema susikompromitavo ir beviltiškai paseno. Tik mūsų tikėjimas ją dar palaiko. Keiskime mūsų vertybes – keisis ir mūsų elgesys bei aplinka. Patikėkime, kad galime gyventi kitaip – vieningai, visų labui.

* Prieš daugelį metų žmonės nieku gyvu netikėjo, kad žmonės skris į Mėnulį. O paklausti, kodėl jie daro tokią išvadą, atsakydavo, kad remiasi sveika nuovoka: “To tiesiog negali būti“.

* O iš tiesų, jei mes turėtume sveiką nuovoką – nebūtų nei skurdo, nei bado, nei gamtos niokojimo, nei karų. Jei jau sugebėjome nuskraidinti žmones į Mėnulį, tuomet, be abejonės, galime išspręsti ir opias žmonijos problemas.

* Nejaugi mes nesugebame adekvačiai įvertinti realybę ir planuoti pozityvią mūsų visų ateitį?.. Nejaugi geriausia, ką mes sugebame – tai pasekmių gesinimas? Keiskime priežastis – keisis ir pasekmė. Braukime stereotipus, kad mūsų blogiausi bruožai – įgimti.

* Patikėkime savo geriausia žmogiška prigimtimi – mylėti, kurti, bendradarbiauti. Vienykimės, mylėkime ir gerbkime vieni kitus ir Žemę. Pradėkime kurti pasaulį, kuriame gyvuos visuotinė lygybė, laisvė, vienybė ir taika 🙂 .

(Mintys iš Žako Fresko paskaitų, parinko ir vertė ruvi.lt)

Pasaka apie norus

Kartą į Žemę nusileido Kūrėjas, nes daugybė nelaimingų žmonių melste meldė jo pagalbos. Kūrėjas sutiko išklausyti jų ir išpildyti kiekvieno žmogaus didžiausią norą.

Žmonės išsirikiavo į eilutę. Tačiau, Kūrėjo nuostabai, visų jų norai buvo vienodi.

Dauguma žmonių norėjo materialios gerovės: naujausio modelio mašinos ar telefono, madingų daiktų ir drabužių, didelių namų.. Ir išorinės sėkmės: prestižinio darbo, atostogų madingame kurorte, turtingų sutuoktinių..

Kūrėjas išpildė visus jų norus. Žmonės pasijuto laimingi!

Tačiau praėjo labai nedaug laiko, ir žmonės vėl pasijuto nelaimingi, nors turėjo viską, ko prašė. Bet dar kartą kreiptis į Kūrėją jie nedrįso.

Kūrėjui buvo sunku matyti žmonių kančią, todėl paklausė jų:

– Kodėl jūs nesikreipiate į mane pagalbos?

– Bet juk tu jau įvykdei visus mūsų norus..

– Įvykdžiau? Tai kodėl jūs tokie nelaimingi? Ar tai tikrai buvo jūsų norai? Jūsų tikrieji norai?..

Žmonės nutilo, susimąstė. O Kūrėjas pasiūlė:

– Dabar aš įvykdysiu kiekvieno žmogaus norą. Bet – tikrą norą.

Jis paklausė arčiausiai stovinčio žmogaus:

– Ko tu iš tikrųjų nori?

Žmogus ilgai galvojo, bet nieko negalėjo atsakyti. Kiti susižvalgė nustebę – toks paprastas klausimas juos sutrikdė ir privertė ilgam susimąstyti.. Juk dažniausiai jie net nepagalvoja, iš kur tie norai: savo jie ar primesti iš išorės.

Gal todėl ir džiaugsmas buvo toks trumpalaikis, jei norai svetimi? Ne vienas staiga suprato, kad dažniausiai nori to, ko nori kiti. Ir retas susimąstydavo, ar jam tikrai to reikia.

Taip buvo užslopinamos svajonės, saviraiška, kūrybingumas.. Ir įgyvendinami išoriniai šablonai, kuriems baugu neatitikti, nes “kaip visi“ – tiesiog saugiau.

Bet jei norai svetimi, tuomet ir gyvenimas – tarsi ne savas? Šablonai, stereotipai, mados, kurie iš žmonių padaro beveidę minią, o ne kūrybingą, laimingą bendruomenę..

Niekas negalėjo Kūrėjui atsakyti.

Kiekvienas stengėsi prisiminti seniai pamirštas svajones, pajusti širdį šildančius, vienijančius žmones jausmus ir suprasti – ko gi iš tiesų nori?

Koks nepaprastas atsakymas į paprastą klausimą..

O jūs? Ar žinote savo tikruosius norus? Ko norite būtent jūs 🙂 ?

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Vaikų pavydas

Pavydas – negatyvus jausmas, kurį lydi neapykanta, pyktis, polinkis daryti bloga, nepilnavertiškumas. Pavydo užuomazgos gali pradėti vystytis dar vaikystėje, todėl labai svarbu jas pastebėti, kad neišsivystytų į gyvenimą griaunantį psichologinį kompleksą.

Tėvai turėtų stabdyti bet kokias savo vaikų pavydo apraiškas ir suprantamai, pagal vaikų amžių, aiškinti tokio elgesio pasekmes bei skatinti geras vaikų savybes. Labai dažnai į tokias apraiškas neatkreipiame dėmesio, galvodami, kad tai su amžiumi praeis.

Vaikų pavydas gali pasireikšti labai įvairiai: kai vaikas lygina savo daiktus ar žaislus su kitų vaikų daiktais; kai giriasi kitiems vaikams; kai skuba pirmas gauti maisto porciją, bijodamas, kad jam neliks geriausių kąsnelių, kai nuolat varžosi.

Tėvai turi mokyti savo vaikus džiaugtis tuo, ką gauna ir vertinti tai, ką turi. Suprantamai paaiškinti vaikams, kad ne visi turi vienodas galimybes ir dėl to negali turėti vienodų daiktų. Mokyti vaikus draugauti, dalintis, o ne varžytis.

Vaikų pavydas gali pasireikšti ir kaip piktdžiuga: jei vaikai džiaugiasi ar šaiposi, kai kažką iš brolių ar seserų baudžia suaugusieji; kai melagingai skundžiasi ar verčia kaltę kitam; kai pasakoja apie draugų išdaigas tam, kad jie būtų nubausti.

Dažnai tėvai nesupranta, kad vaikų pavydas ar piktdžiuga gali kilti dėl pačių tėvų elgesio. Taip nutinka tuomet, kai tėvai teikia pirmenybę kažkuriam iš vaikų (dažniausiai – mažesniam).

Šeimoje neturi būti numylėtinių, tėvų dėmesys ir meilė turi būti visiems vienoda – priešingu atveju kiti vaikai pasijus nemylimi, nereikalingi, pavydės ir keršys numylėtiniam.

Tėvai turi sekti, kad nei vienam iš vaikui nebūtų teikiama pirmenybė ar privilegijos, kad vaikai nesivaržytų tarpusavyje. Pagyrimai, paskatinimai ar bausmės taip pat turi būti vienodi: negalima palikti be dėmesio vieno vaiko elgesio, jei už tai giriamas ar baudžiamas kitas vaikas.

Tėvai turėtų atkreipti dėmesį ir į savo elgesį – juk auklėjame vaikus ne kalbomis, o pirmiausiai asmeniniu pavyzdžiu. Vaikai viską mato ir girdi, ir ne tik: jie įsisavina tam tikrus tėvų elgesio šablonus.

Ir jei namuose tėvai nuolat pavydžiai kalba apie draugus, gimines ar bendradarbius, piktdžiugiškai pašiepia ir apkalba juos – vaikai taip pat išmoks pavydėti, apkalbinėti ir piktdžiugiškai pašiepti, o suaugus jiems bus nelengva šio elgesio šablono atsikratyti.

Pavydas – negatyvus, destruktyvus jausmas – nėra nei balto, nei juodo pavydo – visa tai bandymai “pagražinti“, paslėpti negatyvumą. Pavydas kenkia ir tam, kuris pavydi (jį pažemina), ir tam, kuriam pavydi (jį slegia kitų neapykanta).

Todėl nuo mažų ugdykime savo vaikuose dorovę, dvasingumą, t.y., priešingas pavydui savybes – gerumą, supratingumą, nuoširdumą, geranoriškumą, pagarbą žmonėms ir visai gyvybei.

Tėvai ir žodžiu, ir asmeniniu pavyzdžiu turi mokyti vaikus būti geraširdiškais, mylinčiais, rūpestingais. Mokyti juos būti dėmesingais kitiems žmonėms: pasidžiaugti jų gerove ar užjausti ir pagelbėti bėdoje.

Vaikystėje įdiegtos dvasinės vertybės yra stipri atsvara išoriniam negatyviam poveikiui – tuomet pavydas ar kitokie negatyvūs jausmai tampa svetimi. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus ir orus, savo gyvenime jis skleidžia meilę ir harmoniją 🙂 .

(Pagal paskaitas apie vaikų auklėjimą, parengė ruvi.lt)

Trumpos istorijos

Svarbus klausimas

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Ar gyvenime visada yra juodos ir baltos juostos?

Mokytojas nusišypsojo:

– Daugumai žmonių.. Bet kai kurie žmonės suvokė, kad yra kažkas daugiau ir sutelkė į tai savo dėmesį..

– O kaip suvokti ir pajusti tą “kažką“?

– Viskas paprasta. Jei tu nuliūdęs, reiškia, gyveni praeityje. Jei nerimauji, reiškia, gyveni ateityje. O jei patiri lengvumą ir palaimą – gyveni dabartyje.

Mokytojas pažvelgė į mokinį ir paklausė:

– O kur tu dabar esi?..

Komforto zona

Didžiulės dykumos viduryje stūksojo karščio išdžiovintas medis. Kiekvieną dieną prie jo atskrisdavo paukštis ir atrasdavo prieglobstį tarp sausų šakų.

Bet kartą atūžė uraganas ir išrovė sausą medį su šaknimis. Vargšui paukščiui teko skristi šimtus mylių, kad susirastų naują prieglobstį..

Vieną dieną jis pagaliau atskrido į sodą, kur čiurleno upelis ir vešėjo didžiuliai medžiai su įvairiausiais vaisiais!

Ir jei tas sausas medis būtų atlaikęs uraganą, jokia jėga nebūtų privertusi paukščio palikti įprastą vietą..

Esmė

Kartą nedideliame mieste sunkiai susirgo viena moteris. Kažkurią akimirką ji pajuto, kad siela palieka kūną ir lėtai kyla į viršų..

Staiga kažkas jos paklausė:

– Kas tu esi?

– Aš esu mero žmona, – atsakė moteris.

– Aš neklausiau tavęs, kas tavo vyras. Atsakyk man – kas tu esi?

– Aš esu keturių vaikų motina. Aš esu mokytoja.

– Argi aš klausiau tavęs, kiek turi vaikų ir kur dirbi?..

Ir taip tęsėsi tol, kol moteris atsakė:

– Aš esu ta, kuri pabunda kas rytą tam, kad padėtų savo šeimai, mokytų vaikus, skleistų meilę ir harmoniją šiame pasaulyje.

Po šių žodžių siela grįžo į kūną, moteris atsipeikėjo ir pradėjo sveikti.

Ji suprato esmę.

Mylėkite

Kartą jauni vienuoliai paklausė vieno seno vienuolio:

– Kai matome brolį, kuris miega bendros maldos metu, ar turėtume jį kumštelėti, kad prabustų?

Senasis vienuolis atsakė:

– Kai matau miegantį brolį, aš dedu jo galvą sau ant peties, kad jis pailsėtų.. Nekumščiuokite savo artimųjų priekaištais ir nurodymais, geriau priglauskite juos, apkabinkite širdimi ir sušildykite savo gerumo šiluma.
Širdis nepamokslauja – ji atjaučia ir myli. Tiesiog mylėkite 🙂 !

(Autorius nežinomas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Rytų medicinos patarimai

* Nepamirškite visada nuoširdžiai šypsotis – akimis, iš širdies, su meile.. Tokia vidinė šypsena – profilaktika nuo visų ligų.

* Kai jūs prislėgti, pikti, liūdni, kai verkiate arba nerimaujate, jūsų organai išskiria nuodus; bet jei jūs laimingi ir šypsotės – jie gamina gydomąjį skystį, panašų į medų.

* Šiandien visi mes gyvename kažkokį karštligišką gyvenimą. Daugeliui jau pasidarė įprasta pabaigti darbo dieną su galvos skausmu. Su įtampa, kuri auga aplink ir jūsų viduje, reikia kažką daryti.

* Atrodytų keista, bet viskas ką reikia tokiu atveju daryti – aprimti ir nedaryti nieko. Kai iškyla sudėtinga situacija, reikia išmokti neleisti jai jūsų “įtraukti“.

* Todėl reikia šypsotis.. Tokio paprasto veiksmo dėka pasaulis keičiasi, ir tai, kas grasino tapti dideliais nemalonumais – tiesiog palengva išsisklaido.

* Iš pradžių gali būti sudėtinga įvertinti vidinės šypsenos poveikį, bet laikui bėgant, jei dažnai ją atliksite, ji taps neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi.

* Kur bebūtumėte: jūs stovite, važiuojate ar einate – nusišypsokite, atsipalaiduokite, pripildykite savo širdį meile ir leiskite meilės bangoms užlieti visą jūsų kūną.

* Tai taip paprasta, ir taip naudinga.. Tiesiog įleiskite ramybę ir meilę į savo širdį, dažniau šypsokitės – ir visi jūsų nemalonumai ištirps tarsi ledas saulės spinduliuose.

* Ir.. mažiau kalbėkite – kruopščiai rinkitės: ką, kada ir kur kalbėti. Laiku ir vietoje ištartas žodis – pats vertingiausias. O tylėjimas išsaugo “Ci“ energiją.

* Mažiau nerimaukite ir daugiau veikite. Mažiau galvokite apie praeitį ir ateitį, nes būtent tai verčia nerimauti, patirti stresą.

* Vietoje to pasistenkite sutelkti savo dėmesį į tai, ką dabar galite padaryti. Mokykitės atleisti ir padėkite kitiems.

* Valdykite savo protą. Daugelyje rytų kalbų, tame tarpe ir kinų, sąvokos “protas“ ir širdis“ išreiškiami vienu žodžiu. Sujunkite protą ir širdį – protas be širdies daro mus šaltais cinikais.

* Kai pasieksite tokį sąmonės lygmenį, kai jūsų daugiau nedrums asmeninės ambicijos, kai pamiršite savo egoizmą ir vystysite širdies pojūčius – tuomet įgysite priemones, išlaisvinančias nuo ligų.

* Valdykite savo lytinius potraukius, neleiskite jiems valdyti jūsų. Pernelyg dažni intymūs santykiai mažina “Ci“ energijos atsargas ir sunkina gebėjimą koncentruotis.

* Protą jaudina tai, kas patenka į jį per akis, ausis, burną, nosį -t.y., per jausmus. Jaunystėje mes negalime teisingai suvokti lytinio potraukio, kad jis nepereikvotų mūsų energijos.

* Todėl geriau sutelkti savo dėmesį į kasdienius darbus ir vengti tokių “išsiblaškymų“.

* Ir nepamirškite “gerbti galvą ir laikyti kojas šiltai“. Galva – Dievo, širdies ir proto šventovė, iš kur vyksta visų gyvybiškai svarbių organų valdymas.

* Yra taisyklė, kurios derėtų laikytis: “Laikyk galvą šaltyje, o kojas šilumoje“. Tokiu būdu jūs išlaikysite energijos balansą visame kūne.

* Jei pernelyg daug energijos nuteka į galvą, jūs galite jausti diskomfortą, gali padidėti kraujospūdis. Nukreipdami energiją į pėdas, jūs galite sumažinti, normalizuoti kraujospūdį, o sekdami, kad kojos būtų šiltos – išvengti širdies priepuolių.

* Todėl trinkite pėdas ir sekite, kad jos būtų visada šiltos. O po to visada sukaupkite energiją pilve, bamboje, kuri taip pat turi būti šilta.

Šie paprasti patarimai padės jums išsaugoti ramią psichiką ir energijos balansą organizme, o tai reiškia – gerą sveikatą 🙂 .

(Mintys iš paskaitų, vertė ruvi.lt)

Gyvatė užantyje

Vienas žmogus, norėdamas atkeršyti kitam, nusprendė nusipirkti gyvatę ir viską suplanuoti taip, kad šioji jam įgeltų.

Todėl naktį, paslapčiomis, kad niekas nepamatytų, jis nuskubėjo pas gyvačių gaudytoją.

Paskubomis pasičiupo pirmą pasitaikiusią gyvačiukę ir nusprendė paslėpti ją užantyje, kad niekas nesužinotų jo piktų kėslų.

Žmogus tikėjosi artimiausiu metu sutikti skriaudėją ir įvykdyti savo planą.

Bet likimas nulėmė kitaip, ir jis labai ilgai nesutiko to žmogaus.

Todėl jam teko nuolat nešiotis su savimi tą gyvatę, kad sutikęs jį, tuoj pat įvykdytų savo sumanymą.

Kai jie pagaliau susitiko, žmogus įvykdė savo kėslus. Sugeltasis riktelėjo iš skausmo.

– Ir ko tu dabar šauki? – paklausė žmogus. – Juk aš tyliai kenčiu ir neverkiu.

– O ko gi tau verkti? – trindamas skaudančią ranką, paklausė sugeltasis.

– Kaip tai – ko?.. Pažiūrėk į mano kūną: jį visą sugėlė šita bjaurybė! Turėjau ją visur nešiotis su savimi, tikėdamasis tave sutikti, – atsakė žmogus, rodydamas savo žaizdas. – Visa laimė, kad pasirodė, jog ji nenuodinga..

– Ir ką tu dabar pasakysi? Ar vertėjo?.. – paklausė sugeltas žmogus 🙂 .

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 😀