Mėnuo: rugsėjo 2023
Ruduo
Rugsėjis – talentingas dailininkas. Meistriškai ir neskubėdamas piešia jis rudenį.
Vakar vos paauksavo seno klevo vainiką, o šiandien drąsiais potėpiais paskleidė ant asfalto geltonus beržo lapus ir į besivejančią ant tvoros laukinę vynuogę įdėjo šiek tiek raudonų atspalvių.
Nuspalvino pilka migla dangų. Tvarkingai ir dailiai nupiešė įvairiaspalvius lietsargius. Gražu…
Štai taip palengva ir susidėlios neįtikėtinas rausvai-auksinis ruduo. Rugsėjis padovanos jį savo broliui – spaliui. O šis surinks lapus į puokštes, paukščius į būrius. Ir nuplaus rugsėjo spalvas savo lietumis krentančių lapų sūkuriuose, palikdamas pilkame peizaže tik raudonas šermukšnio uogas.
Ruduo…
Padėka autorei! Pagal A. Koriagovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Ačiū…
Dažniau sakykite “ačiū“ tiems, ką mylite. Pastebėkite kiekvieną mažmožį, kurį jums padaro.
“Ačiū“ – stebuklingas žodis. Jis byloja: “Aš pamačiau tavo gerumą. Aš vertinu tavo pastangas“.
“Ačiū“ išryškina kiekvieną smulkmeną, padarytą mums. Mus apgaubė šiluma, tegul ir nedidele, o “ačiū“ išdaugins ją, tarsi veidrodis saulės zuikučius. Ir visiems bus šilčiau.
Žmogus, nesulaukęs savo “ačiū“, jaučiasi kaip ligonis, kuriam trūksta jėgų. Jis nuožmus, liūdnas ir niūrus. Padovanokite jam “ačiū“. Padėkokite tyrai, iš širdies. Ir šie sielos vitaminai padarys jį geresniu, švelnesniu, paskatins dažniau šypsotis…
Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Niekada neišduoti savęs…
Kartais tam, kad pradėtume naują gyvenimo etapą arba nustotume lieti ašaras dėl nepraeinančio kartėlio, reikia tiesiog susitvarkyti namuose, užvirti šviežią arbatą, iškepti pyragą ir ta tiesiogine prasme išplauti galvą, išvalius ją nuo blogų minčių.
O paskui atsisėsti tyloje ir švaroje… Įpilti į puodelį karštos arbatos. Atpjauti didelį gabalą pyrago. Su pasimėgavimu skanauti ir vieno, ir kito… Ir priimti labai svarbų sprendimą:
Niekada neišduoti savo gyvenimo!
Niekada, mielieji. Kas benutiktų. Kaip beprilenktų prie žemės. Kas mus bepaliktų. Kas mus beįžeistų, O paskui kartą ir visiems laikams pažadėti sau būti tik su tais, kas mūsų nelaužo ir nežemina.
Neiti ten, kur mums nėra ką veikti.
Nesiprašyti į tą gyvenimą, kur mūsų nekvietė.
Netikėti tiems, kas gyvena vien pažadais.
Nelaikyti įsikibus tų, kas nuo mūsų sparčiai bėga, nei tų, kas palengva nutolsta.
Ir tiesiog gyventi taip, kad patiems nebūtų gėda dėl savo gyvenimo, kuriame mes išduodame pačius save.
Kai tai padarysite – pabaikite valgyti pyragą, gerti arbatą ir keliaukite gyventi naujai!
Tai paprasta, net jei dabar jums taip ir neatrodo…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems:) !
Pasakėlė “Ne tokie jau ir skirtingi“
Žinoma, mes visi skirtingi. Su savo interesais, norais, problemomis ir net dygliais ir spygliais. Mes turime savo įsitikinimus ir stereotipus. Savo stiprybę ir savo silpnybes. Tai nekelia jokių abejonių.
Ir mes visą laiką ieškome “savų“. Tų, kurie nors truputį panašūs į mus, truputį tokie, kaip ir mes patys. Ir kartais atrandame.
Bet ieškodami “savų“, mes dažniau pastebime ne panašumus, bet skirtumus. Ir vietoje to, kad tuos mūsų skirtumus sudėtume į darnaus bendravimo ir vieningo gyvenimo paveikslą, mes ištraukiame juos iš vientiso audinio ir pabrėžtinai sureikšminame. Na taip, juk būtent kito akyje šiaudas išauga iki neįtikėtinų dydžių…
Todėl ir gaunasi, kad mūsų gyvenimo paveikslas vis labiau išretėja. O juk reikėtų mums dažniau ne savo skirtumais matuotis, bet pabandyti suprasti – kas gi tarp mūsų yra bendro. Ir, kaip nekeista, kaskart pasirodo, kad būtent to bendro tarp mūsų yra žymiai daugiau… Juk visi esame žmonės…
Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Tie indai jau perpildyti
Aš praradau bet kokį norą vertinti žmones ne todėl, kad tai yra gerai ar progresyvu. Ne todėl, kad aš “gera ir sąmoninga“. Ne todėl, kad “dievulis neleidžia“. Ne todėl, kad kažkas mane to išmokė.
O tik todėl, kad laikui bėgant aš pamačiau, kaip visiems sunku ir be manęs. Niekas negalvoja apie save: “Ach, koks gi aš nuostabus! Koks nepakartojamai puikus!“ Visi graužia ir baksnoja save ištisomis dienomis. Už kiekvieną nesėkmę, už raukšles ant veido, didelį pagurklį, retus plaukus, kiekvieną viršsvorio kilogramą, už kiekvieną barnį su tėvais ar draugais, už kiekvienus nesėkmingus santykius, už savo nuovargį arba skausmą, už tai, kad “nelabai gražus, nelabai protingas, neuždirbu milijonų“.
Kiekvienam šito pakanka per akis ir be kitų žmonių pagalbos. Šie nepasitenkinimo indai perpildyti, ten nėra ko pridurti.
Jei jūs manote, kad kažkas neišgyvens be jūsų kritikos ir vertinimų, kurie, žinoma, yra paskutinės instancijos tiesa, tuomet užduokite klausimą sau: “O ar man reikalinga kažkieno kritika ir vertinimai?“
Žinoma, ne! Tuomet ir kitiems – ne.
Kiekvienas ir be manęs turi ką sau pareikšti. O jei ne – tai ir ačiū Dievui!
Dar kartą priminsiu: “Nepasitenkinimo savimi indai perpildyti, ten visiškai nėra ko papildyti dar ir iš išorės“.
Viskas, kas mums belieka – sakyti vienas kitam meilės ir palaikymo žodžius. O jei to negali – geriau patylėti.
Padėka autorei! Pagal N. Ložkinos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Apie sveiką nuovoką…
Bet kuri ištarta arba užrašyta frazė taikoma abiems pusėms. Ir jums, ir kitai pusei. Bet žmonės kažkodėl tai pamiršta…
“Aš niekam nieko neprivalau“. Gerai, sutinku. Bet ir “tau niekas nieko neprivalo“. Ir kas, kad tu nori klausytis muzikos vėlai naktį, bet gi nepamiršk: tu niekam nieko neprivalai, bet ir mes neprivalome taikstytis su tavo norais ir girdėti tą triukšmą. Mes taip pat tau nieko neprivalome…
“Vertinkite tuos, kas jus myli ir neatstumkite jų“… Gražiai pasakyta, dažnai tai girdime. O dabar pabandykime apversti viską kiek kitaip: tarkim, jus myli alkoholikė iš pirmo aukšto. Na, patinkate jūs jai. Ir ji nori, kad jūs sėdėtumėte su ja vakarais, ir, gurkšnodami degtinaitę, klausytumėte jos ilgesingų pasakojimų apie tai, koks žiaurus pasaulis ir kad visi prieš ją. Gerai. Eikite ir vertinkite. Arba štai vyrukas. Na ir kas, kad godus ir nevalyvas? Bet nuoširdžiai myli jus su jūsų didele alga ir padoriais pasiturinčiais tėvais. Galite už jo ištekėti – juk reikia vertinti tuos, kas jus myli ir jų neatstumti.
“Mylėkite savo tėvus“ – graudžiai ašarodama rašo viena moteris, supykusi ant sūnaus, kuris neatsiliepė į jos skambutį, o pati tuo pat metu šaukia ant savo pagyvenusios motinos: “Uždaryk duris… užknisai!“
Visus žodžius, kuriuos norime pasakyti kitiems, pirmiausiai reikia pasakyti sau.
Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Salvador Candel – Madre Tierra
Mes tai jau žinome…
Kartais išminčiaus žodžiai sukelia jumyse tokį atgarsį, kad jūs pagalvojate: “Bet visa tai aš jau žinau.. aš tai žinojau… aš tai jau kažkur girdėjau… ir kaip aš galėjau tai pamiršti?..“
Jūs tai pamiršote todėl, kad ilgai klaidžiojote aplinkiniais keliais, ir tų kelių dulkės palaipsniui uždengė nuo jūsų tas tiesas. Bet jos visada jumyse, jos gali būti paslėptos, užmigusios, ir reikia, kad kažkas jas pažadintų.
Ir tas kažkas beldžiasi į jūsų duris, siunčia jums keletą šviesos spindulių – ir jūsų giliai užslėpti prisiminimai išplaukia į paviršių. Vieniems šis pabudimas įvyksta labai greitai, kitiems – tenka palaukti ilgiau.
Todėl jei mes klausomės išminčių žodžių, tai tik tam, kad vėl atrastume tai, ką mes jau žinome. Taip, išminčiai kalba mums tik tai, ką mes jau žinome, tačiau tos žinios dar snaudžia mūsų pasąmonėje.
Pats Kūrėjas iš pat pradžių suteikė mums tas prigimtines tiesas, o išminčių žodžiai tik pažadina mumyse jų aidą.
Mintys iš O. M Aivanchovo knygų, parengė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Maži kasdieniniai stebuklai
Pasauliui reikia siųsti būtent tokią žinią, kokios tu norėtum sulaukti iš jo. Ne todėl, kad Kūrinija sugrąžina tavo laiškus neskaitytus, bet todėl, kad ji visada atsiliepia pagal pašnekovo intonaciją.
O tai reiškia, kad:
Nori atradimų – Iš ryto atverk langą ir širdį naujai dienai…
Nori muzikos – dainuok kartu su mėgiamomis dainomis, arba dainuok pats…
Nori, kad tave sutiktų su šypsena – nusišypsok ryte savo atvaizdui veidrodyje…
Nori, kad tave mylėtų – apkabink ryte mamą, pasakyk mylimam žmogui, kad kaip gerai, kad jis yra tavo gyvenime, padovanok atsitiktiniam praeiviui gatvėje šypseną arba malonią smulkmeną…
Ir niekada negalvok, kad atiduodi tik dėl atpildo, neskaičiuok procentų, nelauk dividendų – galbūt, laimė ateis iš visiškai netikėtos pusės, ir jei tu daliniesi gėriu lengvai, tarsi paleidi iš savo delnų saulės zuikučius – tiesiog taip, besąlygiškai – laimė ateis būtinai, netikėtai, būtent tada, kai bus tau labiausiai reikalinga!
Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 