Pasaka apie namus, kur mūsų visada laukia

Vieną vėlų vakarą kažkas pasibeldė į namus kaimo pakraštyje. Ten gyveno vieniša senolė.

Ji atidarė duris ir pamatė pavargusį ir sušalusį žmogų. Senolei jo pagailo, ir ji įsileido jį į namus.

– Jei leisite, aš tik pernakvosiu, sušilsiu, o anksti ryte ir vėl keliausiu toliau, – paprašė žmogus.

Tačiau ryte jis neatsikėlė. Jis susirgo ir stipriai karščiavo. Senolė slaugė ir rūpinosi juo, kol jis pasveiko ir sustiprėjo.

– Ačiū jums už viską, – padėkojo žmogus senolei, kai atsigavo. – Jaučiuosi, lyg pas mamą namuose pabuvęs. Gaila, kad neturiu kuo atsidėkoti už jūsų rūpestį. Kažkada aš išėjau iš namų, ieškodamas gero uždarbio. Norėjau statytis namą ir kurti šeimą, tačiau su darbais nesisekė, o sunkiai uždirbtus pinigus ištraukė vagys. Na, suprantate, nesiseka man, o namo sugrįžti gėda.

– Argi aš prašau atsidėkoti? – nusišypsojo senolė. – Žinai, mano sūnus taip pat iškeliavo gero uždarbio ieškoti, ir aš jau senokai jo nemačiau. Galbūt, ir jam nesiseka, galbūt kažkieno motina jį taip pat priglaus, ir jis prisimins, kad turi motiną ir namus, kur jo visada laukia… 

Senolė parinko žmogui savo sūnaus šiltus drabužius, o jis netikėtai suskubo keliauti toliau.

– Pasilik, tau dar reikia sustiprėti ir atgauti jėgas, – pasiūlė ji.

– Ne, negaliu, man reikia skubėti pas savo motiną, – atsakė žmogus. – Dėkoju jums, kad priminėte apie namus, kur manęs visada laukia…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Taip, Jos laukia savo vaikų – visada ir nežiūrint į nieką… Rūpestingos ir švelnios Mamos, išmintingos ir mielos Močiutės ir Prosenelės. Jos dovanoja gyvybę, o Jų besąlygiška meilė ir gerumas paguodžia, įkvepia ir apsaugo Jų vaikus. 

Ir tegul Joms su kaupu sugrįžta vaikų, anūkų ir proanūkų meilė, tegul Jas švelniai apgaubia jų širdžių šiluma 🙂 !

Stebuklingas priešnuodis

Gyvenantys meilėje – turi kažkokį stebuklingą priešnuodį nuo visko, kas skaudina, griauna, agresyviai savinasi.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas užaugino savo širdyje susitaikymo su didžiuliu nenuspėjamu pasauliu trapius daigus, kurie prasikala pro nusivylimo, beviltiškumo, susvetimėjimo miglą.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas atvėrė savyje spinduliuojančią šviesą, kas neatitvėrė dygliuota nepasitikėjimo viela savo vidinio pasaulio prieigų.

Gyvenantys meilėje – neturi nei amžiaus, nei neteisingos išvaizdos, nei priežasčių atsisakyti pavasario, kuris gyvuoja jų širdyse be jokių kalendorių…

Padėka autorei! Pagal N. Našita miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Įžvalgos, pastebėjimai, citatos…

*Pažinti gyvenimą galima įvairiai: galima daug ką suprasti, auginant sodą, ir visiškai nieko nesuprasti, perskaičius viso pasaulio filosofų knygas.

*Tam, kad žmonės išsaugotų vidinę pusiausvyrą ir prasmingumą, reikia matyti ateities perspektyvą, ir būtinai – gerą perspektyvą.

*Mes negalime pakeisti kitų žmonių, bet galime asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad galima gyventi kitaip.

*Kuo toliau visuomenė tolsta nuo tiesos, tuo labiau nekenčia tų, kas sako tiesą.

*Jei klojamas melo pagrindas, tuomet pradedama ir kova, kad būtų palaikomas tas melo pagrindas.

*Kai auga visuotinė įtampa, kažkas tiesiog palūžta… O kažkas – atlaiko ir sugeba palaikyti kitus.

*Kartais taip svarbu palaikyti žmogų besąlygiškai, iš širdies, kad jis nepalūžtų iš skausmo.

*Senais būdais neįmanoma sukurti kažką naujo.

*Jei tu būsi toks, kaip visi… tuomet kas bus toks, kaip tu?

*Jei savo namuose žmogus nesijaučia psichologiškai ir fiziškai saugus – jis neturi namų…

*Baimė sukausto, o viltis išlaisvina.

*Bet kokios stiprios emocijos ir aistros – tai atviros ir nekritiškos smegenys, į kurias galima įterpti, viską, kas tik įmanoma.

*Negalima priimti sprendimų panikos būsenoje. Jie visada bus neteisingi.

*Manipuliatorai stiprūs, kol nežinomas pats manipuliacijos faktas.

*Nelaisvė visada žiauri ir agresyvi, nes laisvus žmones sunku pavergti.

*Pasirinkimo laisvė yra, jei yra visa informacija apie galimus pasirinkimus ir jų pasekmes. Ir – galimybė atsisakyti to, kas nepriimtina.

*Yra tam tikra riba, kurią peržengus, nieko negalima ištaisyti ar nupirkti net už didžiausius pinigus: negalima nusipirkti suardytos sveikatos, šeimos harmonijos, vidinės ramybės, prarastos sąžinės, pasitikėjimo, gero vardo…

*Piktavalis žmogus visada ieško kitame žmoguje trūkumų, o geras žmogus – visada mato kitame jo gerąsias savybes.

*Kai sunku, yra geras būdas atgauti pusiausvyrą: galima “pabūti angelu“ – padaryti kažką, kas padės kitam žmogui…

*Dievas Žemėje neturi kitų rankų, tik mūsų. Velnias – taip pat.

*Geras žmogus gyvena blogai, kol gėrio derlius nesubręsta. Blogas žmogus gyvena gerai, kol blogio derlius nesubręsta.

*Pasaulio motinų jėga – meilėje. Jos atneša pasauliui gyvybę, todėl neturi skleisti neapykantos, baimės, griovimo, agresijos.

*Nėra aukštesnės vertybės už patį gyvenimą.

*Viskas iš tiesų paprasta: geri darbai – geros ir pasekmės, blogi darbai – blogos pasekmės. Visi darbai ir veiksmai atpažįstami pagal jų rezultatus.

*Saulė su niekuo nekovoja – ji tiesiog šviečia. Tamsa jai šviečiant pati traukiasi.

*Dvasingas, brandus žmogus neturi poreikio psichologinėms dramoms, nuolatinei kančiai ir stresams. Jis gyvena meilėje, harmonijoje, santarvėje ir dalinasi tuo su kitais žmonėmis.

*Žmogus tam ir gimsta Žemėje, kad būtų Žmogumi.

*Estetinis suvokimas formuojamas ne muziejuose ar knygose, jis vystosi iš gyvos sąveikos su gamta, ir tai leidžia matyti bei pajusti grožį viskame.

*Jei žmogus sugeba matyti grožį, tai reiškia, kad grožis yra pačio žmogaus širdyje.

*Pats ryškiausias pavasaris – tas, kuris skleidžiasi mūsų širdyje…

*Būkime tuo, ką norime matyti savo gyvenime: meile, džiaugsmu, gerumu, pagarba, sąžiningumu, atsakomybe, dėkingumu, draugyste, rūpestingumu…

*Meilė – tai visada veiksmai, kurie gerina bet kokią situaciją.

Parengė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Ji – žiūrinčiojo akyse

Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi ar ateitimi taip skausminga…

O gyvenimas, jame yra viskas, jis neturi ribų, jis nedalomas į laikotarpius.

Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, brangink praeitį, ji tave mokė, džiaukis dabartimi, joje gali išreikšti meilę, tikėk ateitimi, ji priklauso tau… nedalink savęs į dienas, priimk būties vientisumą, neužrakink savo sielos sužeistu žvėrimi nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

 Ir būk laimingas, nes laimė ne pasirinktoje likimo atkarpoje, ji, kaip ir grožis – žiūrinčiojo akyse…

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums mums visiems 🙂 !

Skiriu tau, gerasis mano žmogau

Labas. Aš rašau tai būtent tau, gerasis mano žmogau. Skaityk lėtai, ramiai, užsipildydamas džiaugsmu.

Tai štai. Tu – nuostabus žmogus. Tavo siela nuostabi. Visada tai atmink. Tavo geros, gražios akys spinduliuoja meilę!

Tavo žavi šypsena, tavo juokas užkrečiantis, tavo balsas malonus, o svarbiausia, tu visada sugebi jausti meilę, dėkingumą arba tiesiog tylų džiaugsmą ir skleisti visa tai pasauliui. Ar žinai, kodėl? Todėl, kad tavo siela tyra. Pažadėk, prašau, kad padarysi viską, kad būtum toks nuoširdus visada.

Tai padaryti lengviau, nei atrodo. O dabar… gal būtų kvaila patarti tau, kad pamirštum viską, kas tave kankina, visas neramias mintis, tiesa? Juk bandei tai ne kartą, tiesa? Tuomet… tiesiog paleisk tai. Tiesiog sutelk visą savo dėmesį į meilę ir dėkingumą. Tiesiog užpildyk šią akimirką meile. Tai iš tiesų paprasta!

Viskas galiausiai bus gerai, net nebandyk tuo abejoti! Na, prašau, nusišypsok 🙂  … Pažvelk į savo tyrą sielą.

Dėkoju, kad skaitai šias eilutes, dėkoju už tai, kad tiesiog tu esi. Pajusk tai ir toliau išlik geru žmogumi.

Padėka autorei! Pagal O. Rudi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Tokia tikra…

Žinai, mes tiesiog pamiršome, kaip būti vaikais. Pametėme pasakas ir stebuklus “didelių“ žmonių pasaulyje, kuriam tų pasakų ir stebuklų labai reikia.

Mes visai pamiršome aviečių morso skonį, močiutės palėpės kvapą ir nesibaigiančios vasaros pojūtį. Mes pamiršome, kaip smagu bėgti per žydinčių žolynų pievą ir jausti gėlių prisilietimų bangas.

Mes pamiršome pilnas prijuostes žalių rūgščių obuolių, basas kojas ant saulės įkaitintų takelių ir šiltą vandenį didelėse sodo statinėse. Pamiršome suteptas uogomis rankas, mieguistas rytines bites ant pienių ir gulinčias kažkur tolimoje lentynoje vaikiškas knygas. O dar karkvabalius degtukų dėžutėse, žydinčias obelis sode ir šiltas nuo saulės palanges.

Mes pamiršome vaikystę, mes pamiršome kelią namo.

Tik pamanyk, pagalvojau, kaip aš anksčiau nepastebėjau tokios paprastos tiesos. Ir tikrai, visas mūsų liūdesys tik dėl to, kad mes visa tai pamiršome. Bet pamiršti – nereiškia atsisveikinti visiems laikams.

Ir kiekvienas iš mūsų turi savo prisiminimų takelį, vedantį į tą stebuklingą laiką. Vaikystė. Ji visada bus gyva širdies prisiminimuose. Ir švies viduje pačiu ryškiausiu švyturiu.

Tavo vaikystė.

Paprasta, bet tokia tikra.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ką moka tavo širdis?

Iš tiesų – ką? Kokiais stebuklingais būdais gali išreikšti save tavo siela? Kaip jaučiasi artimieji su tavimi? O kaip tu su jais?

Kažkieno širdis moka šviesti. Ji šviečia žiniomis, išmintimi, užsidega virpančia liepsnele trapiose akimirkose. Kažkam buvo tamsu, jis pasiklydo, susipainiojo mintyse, jausmuose, įvykiuose. O šalia – kažkieno jautri širdis užsidegė būtent jam, būtent dabar tapo kelrode žvaigžde, nes būtent dabar ji jam svarbiausia iš visų Visatos šviesulių. 

Kažkieno širdis moka sušildyti. Žmogui šalta, jis užsidarė nuo pasaulio, nusivylė, ginasi dygliais, tyli. O šalia širdis, kurios prigimtis – šildyti – apkabina supratimu, viltimi ir įkvėpimu. Sušyla žmogus, ir į jo širdį ateina ilgai lauktas Pavasaris: daugiamečiai ledukų-nuoskaudų sluoksniai tirpsta, kartais ir ašarų lašeliais, skleidžiasi dėkingumo žibutės ir taip norisi, labai norisi pratęsti šią šilumos grandinėlę. Būtinai!

Kažkieno širdis įgavo meistriškumą kurti gerovės erdvę. Štai visai neseniai buvo visiems liūdnai-nyku arba šurmulingai-skubu, o gal piktai-niūru, kaltai-įžeidu, vienišai-beviltiška… Ir štai šalia pateka Saulutė, ir pasaulis tampa tokiu, koks jis yra saulutės širdyje: ryškiu, lengvu, paprastu, stebuklingu, geru-geru. Ir nesvarbu, kad ši širdis patekėjo tik akimirkai, bet pasakišku būdu ji spėjo nuspalvinti nuotaiką švelniomis vaikystės spalvomis, spėjo suskambėti gyvenimo džiaugsmo melodija. Ir net nepastebėjai, kaip greitai pasklido ši saulėta nuotaika visiems.

Kažkieno širdis moka parinkti kitai širdžiai žodžius. Tiesiog ji moka suprasti kitą žmogų. Iš pradžių pajusti, paskui suprasti, paskui pasakyti tai, ką būtent jo širdis išgirs, į ką atsilieps, į kokį šauksmą. Ir tuomet aštrūs nuoskaudų kampai nusigludina, pykčio strėlės, nepasiekdamos tikslo, krenta prie kojų ir pavirsta tuo, apie ką galima pasakyti: “Na, ir ko aš čia dėl niekų kivirčijuosi?“ Tiesiog kažkieno širdžiai parinko teisingus žodžius. Būtent tai širdžiai, ant kurios durelių buvo užrašyta: “Nieko nėra namuose“, “Prašau netrukdyti“, “Atsargiai, piktas žmogus“. O staiga tik viens – ir įvyko stebuklas: pro atviras duris pasklido gerumo šviesa, kuri susitiko su nepaliesta vertybe, paslėpta iki tam tikro laiko – su meile žmonėms.

Kažkieno širdis moka kurti, o kažkieno žiūrėti į žvaigždes.

Kažkieno širdis sugeba pastebėti ištisą Visatą lietaus lašelių žaisme, o kažkieno skuba į pagalbą, vos išgirdus draugo šauksmą, kuris atsidūrė gyvenimo išbandymų ruože.

Kažkieno širdis išmoko matyti gyvenimo ženklus, o kažkieno – gelbėti likimus, pradedant visada nuo savęs, perrašant savo “Gyvenimo knygą“.

O ką moka tavo širdis? Kaip jaučiasi pasaulis su tavimi? O tu su juo tiesiog dabar?

Ką moka tavo artimųjų širdys?

Kiek daug jų – širdžių, kurios moka, sugeba būti gyvos, nepakartojamos, draugiškos, reikalingos, nuoširdžios, rūpestingos, laisvos, įkvepiančios ir tyros, tokios nepaprastos, kad visos drauge sudaro vėrinį – vėrinį iš širdžių-švyturėlių. Būtent jie, tie švyturėliai, nušviečia pasaulį šiluma, jų dėka atgimsta pavasaris santykiuose, jų dėka atleidžiamos nuoskaudos ir paleidžiama praeitis, jų dėka dabartis tampa vertinga, o ateitis – šviesi ir įkvepianti.

Paklausyk savo širdies! Leisk jai šiandien šviesti gerumu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir širdžių šilumos mums visiems 🙂 !