Ajurveda apie tėvystę

* Gimsta vaikas – “gimsta” ir tėvas, todėl jis turi mokytis ne tik auklėti vaiką, bet ir mokytis būti geru tėvu.

* Kai vaikui sukanka metai-pusantrų, jis pradeda suvokti, kad tėtis – labai svarbus žmogus jo gyvenime: jis visada šalia ir patikimai apsaugo nuo daugelio problemų ir vaikiškų baimių.

* Tėtis – vyras, šalia kurio vaikui norisi būti tvirtu ir kryptingu: pačiam apsirengti ir pavalgyti, išmokti užrišti raištelius, išspręsti užduotį, sportuoti..

* Berniukui tėtis – vyras, į kurį norisi būti panašiu užaugus. Mergaitei tėtis – tai vyras, į kurį turi būti panašus jos būsimas vyras, kai ji suaugs.

* Kūdikis ir mažas vaikas geriausiai supranta kūno kontaktą. Todėl vaikui labai svarbu jį jausti – kai tėtis nešioja ant rankų, maudo, sodina ant pečių, “pavėžina” ant nugaros, priglaudžia, pasodina ant kelių.

* Labai svarbus ir emocinis ryšys – jis vystomas per žaidimus, bendravimą, pokalbius apie vaikui rūpimus dalykus.

* Tėvas – sąžiningas žmogus, todėl jo “namų taisyklės” turi būti aiškios ir suprantamos, nukreiptos į visų šeimos narių augimą ir tobulėjimą. Jis išmoko vaiką ir bendražmogiškų gyvenimo principų.

* Labai dažnai tėtis vaiko gyvenime – “paskutinė instancija”: “aš pasakysiu tėčiui”, “mano tėtis sakė..”, ” aš pakviesiu tėtį..” – taip sako dauguma vaikų..

* Gero tėvo savybės: dėmesingumas (jis turi būti nuolat pasiekiamas vaikui); sąžiningumas ir teisingumas; noras ir kantrybė aiškinti vaikui rūpimus dalykus; bendravimas ir bendra veikla su vaiku; visapusiška atsakomybė už vaiką; gebėjimas pagirti vaiką už sėkmingus žingsnius ir pasiekimus.

* Tėvo dvasinis darbas – tai gebėjimas greitai ir veiksmingai reaguoti į emocinius vaiko poreikius. Išreikšta tėvo meilė suteikia vaikui ypatingą visapusiškos gerovės pojūtį.

* Santykiai su tėvu ir motina formuoja vaiko charakterio pagrindus. Savo gyvenimo vertybes vaikas kuria pagal veidrodinį atspindį dviem būdais: “aš toks pats kaip jis/ji”, arba – “aš ne toks, kai jis/ji”. Abi schemos rodo, kokį didžiulį poveikį turi tėvai vaikui.

* Tėvas padeda formuoti šias vaiko charakterio savybes: emocinę pusiausvyrą, atsakomybę, sąžiningumą, ramybę, iniciatyvumą, optimizmą, veiklumą, teisingumo pojūtį.

* Suvokiant, kad vaikas auklėjamas tik asmeniniu pavyzdžiu, auklėjimas susiveda į vieną paprastą principą: būti tokiu, kokiu norite matyti savo vaiką užaugusiu.

* Jei norite, kad vaikas būtų geras žmogus – būkite geras: padėkite žmonėms, gerbkite savo vaikus, gerbkite savo tėvus, būkite sąžiningas..
Jei norite, kad vaikas būti kūrybingas – kurkite: pieškite, rašykite, grokite, dainuokite..
Jei norite, kad vaikas būtų aktyvus gyvenime – būkite aktyvus: mokykitės, būkite žingeidus, palaikykite vaiko iniciatyvą..
Jei norite, kad vaikas ateityje sukurtų laimingą šeimą – parodykite vaikui laimingą šeimą: mylėkite sutuoktinį, gerbkite visus šeimos narius, rūpinkitės vieni kitais ir puoselėkite gražius santykius.

* Abu tėvai vaikams – svarbiausi žmonės gyvenime. Tik tėvų santarvė ir meilė bei savo vaidmens šeimoje suvokimas išmokys vaiką visko, kas būtina gyvenime ir padės atskleisti geriausias vaiko savybes ir talentus.

* Kai vaikas auga darnioje, mylinčioje ir draugiškoje šeimoje, jis išmoksta svarbiausių dalykų – kurti harmoniją ir būti laimingu 🙂 .

Mintys iš paskaitų apie Ajurvedą, parinko R. V. – ruvi.lt

Išminčiaus “spąstai”

Vienos karalystės karaliui pavaldiniai papasakojo, kad jo karalystėje atsirado išminčius, kurį žmonės labai gerbia. Ir kad tas išminčius turi didesnę įtaką žmonėms, nei pats karalius! Ir kad moko išminties nemokydamas..

Sunerimo karalius ir ėmė galvoti – ką gi dabar jam daryti?. Ir nusprendė jis pasikviesti tą išminčių į savo rūmus.

“Taip aš išspręsiu visas problemas” – pagalvojo jis.

“Pirmiausia – žmonėms patiks, kad aš su juo susitinku ir jie padarys atitinkamas išvadas. Antra – dosniai jį apdovanojęs, galėsiu palenkti į savo pusę.. Ir trečia – įsitikinsiu pats, kokia yra situacija” – svarstė karalius.

Sekančią dieną jis nusiuntė pasiuntinį pas išminčių su prašymu nedelsiant atvykti į rūmus.

Išklausęs pasiuntinio, išminčius paprašė, kad šis papasakotų apie karaliaus būdą ir valdymą. Pasiuntinys papasakojo.

– Perduok karaliui, kad aš supratau, ką turiu daryti.

Tačiau ėjo laikas, bet išminčius rūmuose nesirodė.

Karalius nusiuntė dar vieną pasiuntinį, kuris pranešė išminčiui, kad karalius labai supyko dėl tokio delsimo:

– Jei neatvyksite, jis gali jus jėga priversti. Jis labai nenorėtų jūsų įžeisti..

Tačiau išminčius davė suprasti, kad į rūmus nevyks.

Sulaukęs pasiuntinio, karalius ne juokais supyko!

Bet jis buvo gudrus politikas, todėl suprato, kad jei imsis prievartos be aiškios priežasties, tuomet liaudis palaikys nuskriaustojo pusę, o jei nebaus – pavaldiniai pagalvos, kad karalius silpnas ir neryžtingas.

Kiek pasvarstęs, karalius nusprendė pats vykti pas išminčių ir apie viską pasikalbėti.

Išminčius šiltai jį sutiko, todėl karaliaus pyktis greitai atslūgo. Karalius paklausė išminčiaus su lengva priekaišto gaidele:

– Aš tavo valdovas. Kodėl net du kartus neatvykai, kai kviečiau tave? Juk galėtum mane pamokyti: pasidalinti išmintimi, parodyti tiesą, padaryti mane teisingesniu ir geresniu žmonėms..

Išminčius pritardamas šypsojosi:

– Matai, karaliau, tu pats supratai, kad tau reikalinga išmintis ir tiesa, kad turi tapti teisingesnis ir geresnis žmonėms. Tu žinai – ką daryti, kaip daryti ir turi valdžią tai įgyvendinti. O aš.. žinau, ką daryti ten, kur aš esu..

Karalius nustėro: jis suprato, kame išminčiaus jėga ir kad pakliuvo į išminčiaus “spąstus”. Jis pats ištarė tai, ką norėjo iš išminčiaus išgirsti – išmoko nemokomas.. 🙂

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Sujungti protą ir širdį..

* Būti savimi, t.y., tokiu, kokiu kokiu jus sukūrė Gamta – natūraliu, harmoningu – labai sudėtinga dėl visų susikaupusių sluoksnių, kuriuos žmogui uždeda gyvenimas.

* Būtent vaikystėje prarandama prigimties esmė. Toliau pasijungia įvairūs visuomeniniai auklėtojai (vaikų darželiai, mokyklos ir kitos mokymo įstaigos) ir užpildo žmogų daugybe programų, robotizuodami jį.

* Tokiu būdu suformuota, į savarankišką gyvenimą išeina asmenybė, kuri labai tolima nuo savo esmės, nuo savęs ir nuo Dievo. Ir todėl dauguma gyvena “kaip visi”.

* Tačiau jau yra tūkstančiai žmonių, kurie suaugę pradeda sąmoningas dvasines paieškas ir sluoksnis po sluoksnio nusiima klaidinančias programas.

* Dauguma susimąsto apie gyvenimo prasmę – juk tai ir išskiria žmogų iš kitų planetos kūrinių.

* Liga – disharmonija. Bedvasiškumas – taip pat liga. Todėl šiandien aštriai iškyla klausimas apie elementarias dvasines žinias. “Dvasinės abėcėlės” žinojimas padeda išspręsti įvairių gyvenimo sferų klausimus.

* Deja, pasaulyje dar labai daug blogio. Praktiškai kiekvienas tai pajunta, žvelgdamas į savo sveikatos būseną, santykius šeimoje ir darbe, padėtį ekonomikoje ir politikoje.

* Daugeliui kyla klausimai: kodėl mes taip gyvename? Kaip išgyventi tokiose sąlygose? Kokie mūsų tikslai? Ar įmanoma būti laimingu čia ir dabar?

* Aiškumo nebuvimas šiais klausimais ir klaidingi įsitikinimai veda į teisingų gyvenimo orientyrų praradimą ir nuklydimą nuo optimalaus kelio, o pasekoje – ir pagrindinių žmoniškų savybių praradimą.

* Neharmoningas žmogus negali savęs pilnai išreikšti, todėl stengiasi įsitvirtinti gyvenime bet kokiais būdais – apgaule, moralės dėsnių nepaisymu, prievarta. Visi nusikaltimai įvykdomi, remiantis žemomis paskatomis.

* Galima būti kuriančiu žmogumi, arba – reaguojančiu žmogumi. Kiekvienas žmogus unikalus, talentingas. Ir tik vidinė harmonija sudaro palankias sąlygas visiems talentams ir geriausioms savybėms išsiskleisti.

* Dažnai materialiame pasaulyje dedama žymiai daugiau pastangų veiksmams, kurie prieštarauja evoliucijai.

* Yra tam tikra riba, už kurios nieko negalima nupirkti. Negalima nusipirkti suardytos sveikatos, šeimos harmonijos, prarastos sąžinės..

* Reikalinga išmintis, leidžianti sujungti žmoguje dvasinį ir kūnišką pradus ir atgauti pirmapradę esmę.

* Gyvas ir subtilus pasaulio suvokimas pasiekiamas klausantis savo širdies balso. Klausydamas širdies, žmogus juda teisinga kryptimi. Širdyje – visos kūrinijos tiesa, dieviškumas, sąžinė.

* Širdis gyvena viltimi, tikėjimu, joje gimsta ateitis. Protas saugo praeitį, ir jei nėra ryšio tarp proto ir širdies – visa jo saugoma informacija negyva. Jei ryšys yra – gimsta išmintis, paremta praeities patirtimi.

* Protingas žmogus svarsto, o išmintingas – žino. Koks bebūtų gilus ir aštrus protas, jis negali suvokti to, ką žino širdis. Tik protas tvirtina: žinau, kad nieko nežinau. O būdamas harmonijoje su širdimi jis žino viską..

* Širdyje gimsta meilė – begalinė didinga energija. Ją jaučia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, augalai, Gamta, Visata. Meilė, kaip ir Saulė – skleidžia šilumą visiems vienodai – jai visi lygūs.

* Bėda ne prote, bet proto viršenybėje prieš širdį. Tuomet meilę keičia baimė ir egoizmas. Žmogus su uždara širdimi negali mylėti.

* Žemės gelbėtojai yra dvasingi, mylintys žmonės. Širdį atveria Grožis ir bendravimas su dvasingais žmonėmis. Kuo labiau atsiveria širdis – tuo ryškiau ji šviečia ir apkabina meile visus žmones. Kuo daugiau meilės – tuo mažiau baimių ir klaidų.

* Jei protas sujungtas su širdimi – jis prisipildo meile, ir tuomet bet kokia informacija praeina pro meilės filtrą, kuris ištirpdo visą negatyvumą, palikdamas tik Tiesą. Taip gimsta išmintis.

* Laimė – tai gyvenimo pilnatvė. Tai ne tik būsena, bet ir procesas – begalinė kūrybinė sąveika su Pasauliu. Dievas yra meilė. Džiaugsmas – tai išreikšta Meilė.

* Jei žmogus sukūrė savyje meilės karalystę – ji atsispindės ir išorėje. Tokiu būdu aplink žmogų sukuriama Meilės Erdvė, kuri išsklaido ir pakeičia visą negatyvumą į Gėrį.

* Žmogus gali prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Protas sugalvoja įvairiausius prietaisus, kad žmogus išgyventų kenksmingose sąlygose. O ar reikia šito?.. Gal geriau neeikvoti jėgų ir resursų vandens valymui, bet neteršti vandens?.. Nesimokyti gyventi bedvasėje visuomenėje, bet tapti dvasingais žmonėmis ir visiems gyventi laimingai?..

( Mintys iš A. Nekrasovo knygos “1000 ir vienas būdas būti savimi”, parinko ir išvertė – ruvi.lt)

Kaip Kūrėjas laimę dalino

Kartą atėjo vienas žmogus pas Kūrėją ir sako:

– Aš girdėjau, kad tu dalini žmonėms laimę.

– Tai tiesa.

– Gal galėtum ir man ją duoti?

– Žinoma, tik reikia mokėti laimę vertinti ir saugoti.

– Aš išmoksiu! – patikino žmogus ir, pasiėmęs laimę, nuskubėjo namo.

Ir pradėjo žmogus laimingai gyventi..

Bet vieną dieną jam pasirodė, kad kitų laimė didesnė ir geresnė. Pradėjo žmogų pavydas graužti..

Jis ir vienaip, ir kitaip bandė laimingai gyventi, bet nieko jam nesigavo.

Lyg ir viskas yra – bet nieko nedžiugina.

Ir lyg visko daug – bet vis kažko trūksta.

Lyg ir sotus – bet vis kažko norisi..

Ir taip jis kankinosi, kad iš pavydo ir nepasitenkinimo gyvenimu net sirgti pradėjo.

Mato žmogus – visai prasti popieriai, todėl vėl nuskubėjo pas Kūrėją.

– Kūrėjau, kodėl tu vieniems dalini didelę laimę, o kitiems – mažą?

– Pameni – aš tau sakiau, kad reikia mokėti vertinti ir saugoti laimę?

– Kaip aš galiu to išmokti, jei man reikia žymiai daugiau laimės?.. Ką man vertinti ir saugoti?

– Aš daviau tau labai didelę laimę, bet tu jos nevertini.

– Kokia gi ji didelė, jei aš toks nelaimingas?.. – guodėsi žmogus.

– Yra žmonės, kurie mažame daug atranda, o yra ir tokie, kurie niekada savo laimės nemato.

– Duok man tiek, kad aš galėčiau įžvelgti savo laimę, – paprašė žmogus.

– Gerai, imk ir keliauk namo..

Suspaudė žmogus rankose savo laimę – kad nepamestų – ir nuskubėjo namo.

Tačiau sugrįžęs nei namo, nei ūkio, nei visų savo gėrybių nerado. Vietoje to – plynas laukas, lyg niekada čia nieko ir nebuvo..

Žmogus vėl bėgte nubėgo pas Kūrėją.

– Kūrėjau! Tu ne tik nieko nedavei, bet ir atėmei iš manęs viską!..

– Aš paėmiau tik tai, kas tavęs netenkino, – atsakė Kūrėjas – dabar galėsi kurti naują laimę, ir, galbūt, įžvelgsi ją, jei.. išmoksi ją vertinti ir saugoti 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie charakterio savybių tipus

Žmogus mato pasaulį ir kitus žmones per savo suvokimo prizmę, todėl priimtiniausi jam yra tie žmonės, kuriuos jis supranta, t.y., tie, kurie labiausiai atitinka jo suvokimą.

Būtent todėl bendravime kyla daugiausia problemų: mes įsivaizduojame, kad kiti žmonės yra (arba turi būti) tokie patys, kaip mes. Jei ne – piktinamės, kritikuojame, mokome gyventi..

Tokiu atveju labai naudingos įvairios klasifikacijos arba skirstymai į tipus – tuomet pamatome, kad visi mes esame labai, labai jau skirtingi.. Kai tai suprantame – turime mažiau pretenzijų aplinkiniams.

Be to, tai naudinga ir saviugdai – juk tam, kad tobulėtume, turime žinoti įvairias savo charakterio puses – ir geras, ir negatyvias 🙂 . Ir dar – turime atminti, kad gryni charakterio tipai pasitaiko retai, dažniausiai būna kelios dominuojančios savybės.

Čia pateikti įvairūs charakterio bruožų tipai, kur akcentuojami tam tikri negatyvūs ar patologiniai bruožai – bet juos pirmiausiai ir turime pastebėti ir ištaisyti, jei norime tobulėti, tiesa? Juk ignoruojami negatyvūs bruožai turi polinkį ūmėti..

Taigi – pažiūrim:

Nestabilus tipas. Jam būdinga valios ir pusiausvyros stoka, tingumas. Mėgsta pramogas ir pasilinksminimus, žavisi blogais pavyzdžiais ir bando jais sekti. Todėl nuolat pakliūna į įtartinas kompanijas, ieško nuotykių.

Visos negatyvios jų savybės tarpsta ten, kur jiems nuolaidžiaujama ir viskas atleidžiama. Linkę į azartinius lošimus ir svaigalus. Iš kitos pusės – atviri, mėgstantys bendrauti, paslaugūs.

Konformistinis tipas. Ryškiausias bruožas – pasyvus prisitaikymas prie bet kokios aplinkos. Jie siekia būti kaip visi, neišsiskirti, supanašėti.

Konformistai nekenčia didelių permainų ir stereotipų laužymo, todėl visais būdais priešinasi naujovėms. Pasiduoda gandams ir patys juos skleidžia. Pomėgiai – tokie, kokius diktuoja socialinė aplinka.

Nepalankiose sąlygose įsisavina visas blogas aplinkos savybes. Palankiose sąlygose jie – pareigingi, darbštūs, atsakingi, paklusnūs.

Hipertiminis tipas. Būdinga nuolat pakili nuotaika, entuziazmas, aktyvi gyvenimo pozicija, komunikabilumas, trykštantis aktyvumas, polinkis į kraštutinumus, bendravimo troškimas.

Iš kitos pusės – nepastovumas, tendencija blaškytis ir nepabaigti pradėtų darbų. Jie labai susierzina, jei kažkas vyksta ne taip, kaip jie nori, nekenčia monotonijos. Lengvai ir dažnai keičia pomėgius, mėgsta riziką.

Cikloidinis tipas. Ryškiausia – nuolatinė, cikliška nuotaikų kaita, kai prislėgtą būseną (apatiją, bejėgiškumą) keičia pakylėta (fizinis ir emocinis aktyvumas). Tokia kaita vyksta maždaug kas 2-3 savaites.

Kai būsena prislėgta – žmogus pasidaro itin jautrus aplinkinių pastaboms ar priekaištams, pasidaro apatiškas. Bet pakilimo periodu viskas keičiasi kardinaliai: tampa energingas, iniciatyvus, bendraujantis.

Sensityvus tipas. Ypatingai jautrūs ir drovūs – todėl paauglystėje neretai sulaukia pašaipų iš bendraamžių. Dėl savo kuklumo sunkiai bendrauja, užsidaro savyje.

Mėgsta intelektualią, meninę ir estetinę veiklą. Nuoširdūs, geranoriški, užjaučiantys ir mielai padedantys kitiems.

Šizoidinis tipas. Būdingas uždarumas, atsiribojimas nuo kitų, nenoras ir nemokėjimas užmegzti bendravimą. Tai ne minios žmonės. Kalba nedaug, reaguoja jautriai. Emociškai šalti, todėl pagrindinės problemos kyla, kai reikia bendrauti.

Vidinis pasaulis labai turtingas, tačiau kitų į jį neįsileidžia. Jie kritiški, originalūs, pastabūs, gabūs, protingi.

Psichosteninis tipas. Polinkis į savianalizę, ilgus svarstymus ir abejones. Būdingos baimės, įkyrios mintys, neryžtingumas. Sunkiai pakelia reikalavimus, spaudimą.

Yra tvarkingi, savikritiški, atsargūs, patikimi, atsakingi.

Isteroidinis tipas. Ryškiausi bruožai – egocentrizmas, susireikšminimas, troškimas būti dėmesio centre, valdingumas. Nori, kad juo žavėtųsi, pataikautų, girtų.

Įžeidūs, silpnavaliai, patologiški fantazuotojai ir manipuliatoriai. Elgesys nenatūralus (vaidyba, pozos) net su artimais žmonėmis.

Epileptoidinis tipas. Charakteringas dirglumas, nepakantumas, pykčio proveržiai, autoritariškumas. Linkę į niūrias nuotaikas, ieško “atpirkimo ožio” savo vidinės įtampos iškrovai. Kerštingi, pavydūs, neatleidžia nuoskaudų, sunkiai apsiramina.

Paklusnūs viršininkams, bet despotai savo pavaldiniams. Prisirišę prie savo daiktų, kruopštūs, taupūs, pedantiški.

Asteninis-neurotinis tipas. Būdingas greitas nuovargis, dirglumas, irzlumas ir polinkis į hipochondriją (pernelyg didelį susirūpinimą sveikata, ligų ieškojimą ir baimę susirgti).

Sunkiai pakelia sudėtingas, įtemptas situacijas, gali pernelyg emocingai reaguoti į smulkmenas. Tvarkingi ir disciplinuoti.

Labilus tipas. Ryškiausias bruožas – žaibiška nuotaikų kaita. Ji gali keistis dėl menkiausios priežasties: smulkūs nemalonumai gali akimirksniu numušti nuotaiką, ir atvirkščiai. Labai jautrūs, sunkūs pergyvenimai jiems tampa trauma. Nuo jų nuotaikų kaitos pilnai priklauso ir savijauta: miegas, darbingumas, apetitas, bendravimas.

Kokie mes visi skirtingi, tiesa? Man tai buvo vertinga ir įdomi informacija, padedanti geriau pažinti ir suprasti save ir kitus žmones. O jūs – ar atpažinote kažką pagal šią tipologiją 🙂 ?

(Informacija iš psichologijos paskaitų, asmeninių konspektų)