Pertrauka

Trumpam išsiskiriame, kitas įrašas tinklapyje bus rugpjūčio 28 dieną.

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražių išeinančios vasaros dienų 🙂 !

Rūta

Reklama

Aš myliu tave..

Gyveno kartą viena Moteris, kuri jautėsi visų nemylima: tėvų, vyro, vaikų, draugių.. Jai taip trūko dvasinės šilumos, dėmesio, rūpesčio, apkabinimų, švelnių žodžių. Ne taip ji įsivaizdavo savo laimingą gyvenimą, nežinojo ji, kad gyvenime gali būti taip nyku ir vieniša.

Ir kartą, kai praėjo jau gana daug laiko po vestuvių, ją aplankė Krikštamotė-Fėja, kuriai visada rūpėjo nors jau ir suaugusios, bet vis tik jos globotinės likimas. Išsipasakojusi jai savo bėdas, Moteris pajuto palengvėjimą, bet liko tiek daug klausimų..

Fėja, švelniai sūpuodama savo glėbyje globotinę, štai ką jai pasakė:

– Meilė gali būti išreiškiama labai įvairiai. Tu supranti tą išraišką vienaip, o kitas žmogus kitaip. Kažkas drovisi atvirai kalbėti apie meilę, todėl išreiškia savo jausmus taip, kaip gali. Tavo užduotis – pamatyti užslėptas frazes “aš myliu tave“. Gal einame ir pasimokome dabar kartu?

Moteris pritardama linktelėjo ir kartu su Fėja patraukė ieškoti meilės, kuri, pasirodo, būna užslėpta, užkoduota, užmaskuota, užburta..

Ir Moteris jau buvo beišeinanti į lauką, bet išgirdo mamos balsą pavymui:

– Apsirenk šilčiau!

Fėja atkreipė Moters dėmesį: štai pirmasis jų atrastas “aš tave myliu!“. Ir tai visai ne kontrolė ar įkyrumas, o nuoširdus rūpestis artimu žmogumi.

Visą dieną Moteris girdėjo daugybę panašių frazių iš savo tėvų, vyro, anytos, vaikų, draugių ir net iš bendradarbės ir kaimynės:

– Jei grįši vėlai, paskambink, aš pasitiksiu (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo saugumu);

– Tu pavargai, tau reikia gerai išsimiegoti (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo sveikata);

– Aš padėsiu tau paruošti vakarienę.. Aš tau nupirkau.., ir t.t…

Štai taip “aš myliu tave“ yra išreiškiama rūpesčiu, dėmesiu, atvirais pasakojimais apie tai, kas svarbu, vertinga ar apmaudu; o taip pat poelgiais, bendrais pietumis, nuoširdžiais pokalbiais, ilgais pasivaikščiojimais.

Ir dar:

– Kai tau dovanoja savo laiką;

– Kai pastebi, kaip tu atrodai, kad pavargai arba sergi, o kada esi geros nuotaikos;

– Kai tavęs išklauso ir supranta;

– Kai pasitiki tavimi ir kai tu gali pasitikėti;

– Kai yra šalia, kai to labai reikia, kai palaiko sunkią minutę;

– Kai pasirinko tave, o ne barnius ir skyrybas;

– Kai nesako to, kas gali tave įžeisti, nuliūdinti, išmušti iš vėžių (arba atsargiai parenka žodžius);

– Kai renka dovaną būtent tau;

– Kai žino, ko tau dabar labiausiai reikia;

– Kai palaiko tai, kas tau svarbu ir nesišaipo iš tavo gabumų, pomėgių ar pasiekimų; kai nenori, kad tu išduotum pačią save;

– Kai džiaugiasi tavo pasiekimais, kai tiki tavimi.

Tą stebuklingą dieną Moteris pagaliau pasijuto mylima. Ji niekada ir nebuvo nemylima, bet tiesiog nepastebėjo dėmesio, gerų žodžių ir poelgių. Ji meilę suvokė labai ribotai. O juk meilė tokia graži ir spalvinga..

Bet mūsų pasaka tęsiasi.. Sekančią stebuklingą dieną jau pati Moteris panoro tapti mylinčia ir išmokti savo meilę išreikšti taip, kad kiti žmonės pajustų jos švelnumą, dėmesį ir rūpestį. Buvo tiek atradimų, tiek malonių netikėtumų! Juk laimingi mes jaučiamės tik tuomet, kai mylime ir esame mylimi..

O kaip šiandien jums prisipažino meilėje? Ir kaip savo meilę išreiškiate jūs?

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Sugrįžimas namo

Ar jums kada nors teko būti apleistame name? Sudaužyti stiklai, pakrypusios langinės, plačiai atvertos arba aklinai užkaltos durys, sutrūkinėjusios sienos, išlinkusios lubos, daug dulkių ir šiukšlių, o svarbiausia – toks slegiantis apleistos ir tuščios erdvės pojūtis, neišvengiamai apimantis kiekvieną, kas atsiduria tokioje vietoje..

Daugumos mūsų gyvenimas, deja, primena tokius namus, tačiau retas išdrįsta sąžiningai pažiūrėti į savo gyvenimą ir pripažinti, kad taip ir yra. Apleistas namas – tai namas, kuriame nėra šeimininko, tiksliau, tai namas, kuriame nejuntamas šeimininko buvimas. Jo nėra name, nėra jo jėgos ir energijos tame name, ji kažkur kitur..

Apie ką paprastai byloja griūtis kažkurioje mūsų gyvenimo sferoje? Apie tai, kad mes skiriame jai nepakankamai laiko, arba apie tai, kad darome ne tai, ką reikia daryti, nustumdami į šalį tai, kas būtina.

Betvarkė namuose rodo, kad juose nėra mylinčio šeimininko, užterštas ir ligotas kūnas byloja, kad per mažai rūpi sveikata, problemos santykiuose prasideda tuomet, kai bendraujama paviršutiniškai, kai neskiriama tam dėmesio ir laiko.. Nes mes pripratome būti bet kur, tik ne ten, kur reikia – savo kūne, savo santykiuose, savo širdyje, savo gyvenime.

Kiekvienai reikšmingai gyvenimo sričiai būtinas sąmoningas dalyvavimas, bet dažniausiai gaunasi taip, kad daugiausiai laiko mes skiriame namo fasadui ir teritorijai aplink jį, o namo vidų paliekame be dėmesio. Mes pasiryžę įrenginėti pievas piknikams, statyti suoliukus ir sūpynes su tentais, tverti tvoras ir kabinti ant jų lentelę “Pavyzdingi namai“, kad paskui galėtume kviesti svečius ir linksmintis.

Bet kur gi mums dėtis, kai šventė kieme baigiasi, ir svečiai išsiskirsto? Kur eiti, kai ateina lietaus arba sniego sezonas? Taip jau nutinka, kad anksčiau ar vėliau mums tenka sugrįžti į namus, kuriuos kadaise palikome be dėmesio.

Pažvelkime atidžiau, kas su mumis vyksta: mes puošiame gražiais rūbais kūną, kuriam jau seniai reikia dėmesio ir rūpesčio, mes apsimetame, kad nepastebime metų metais kaupiamo susvetimėjimo ir šaltumo santykiuose, o paskui stebimės, kodėl skiriamės, mes randame laiko darbui, bet neturime laiko savo vaikams ar tėvams, o paskui negalime suprasti, kodėl mums su jais taip “nepasisekė“.

Ir reikalas ne tame, kad kaltintume save ar kitus, bet tame, kad priimtume faktą, kad kiekvienam “namui“ reikalingas šeimininkas. Tiesiog reikia grįžti ten, iš kur kadaise išėjome ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą kuo greičiau – niekas, išskyrus mus pačius, negali padaryti mus laimingais, o mūsų namus – jaukia ir šviesia vieta mums ir mūsų artimiems žmonėms.

Galime iki begalybės “tvarkyti kiemą“ – bėgti nuo neišspręstų vidinių konfliktų ir traumų, pasinerti pilnai į darbą arba linksmintis, t.y., daryti bet ką ir viską, kad tik atidėtume pažinties su savimi tikruoju momentą. Bet kuo greičiau mes užsiimsime visų sandėliukų ir kambarių tvarkymu, tuo daugiau erdvės atsilaisvins sąmoningai ir harmoningai savo gyvenimo kūrybai.

Taigi, kur jūs? Kur jūs tiesiog dabar? Sugrįžkite greičiau namo, jau laikas ruoštis lietaus sezonui 😉 .. Kad išgyventume per šalčius, reikia, kad namuose būtų šilta ir jauku 🙂 .

Pagal Dinos Ričards novelę, vertė ruvi.lt

Virtualių tinklų pagauti..

Dar niekada tiek žmonių virtualioje erdvėje negyveno parodai ir dar niekada mes nežinojome tiek daug apie nepažįstamų žmonių gyvenimą.. Socialiniuose tinkluose žmonės apnuogina savo gyvenimą, ir ten besidalinančių įvairiausių įvykių peripetijomis žmonių atvirumas kartais stebina ir glumina.

Paradoksas: daugumos šių žmonių mes niekada gyvenime nematėme, bet.. gerai žinome, kada jų vaikas ištarė pirmąjį žodį, kur mėgsta miegoti jų šuo ar katinas, kokios spalvos tapetai jų virtuvėje, ką jie valgys vakarienei, kur atostogaus šią vasarą, ką nusipirko vakar prekybos centre ir dėl ko susipyko ar pasidžiaugė šiandien..

Žmonės skaito visas šias “draugų naujienas“ ir nesusimąsto: o kodėl jie visa tai skaito ir kam jiems tai reikia žinoti?.. Juk dažnai jie apie artimiausius savo žmones nežino tiek, kiek apie šiuos savo virtualius “draugus“.

Ir šiam bendravimui reikia skirti ne taip jau mažai laiko, o jei “draugų“ kelios dešimtys ar šimtai, o jei tūkstančiai?.. Ir kiekvienas iš jų turi savo artimuosius, savo būstus su spalvotais tapetais ar naujai išdažyta siena, savo pirkinius, savo atostogas, savo vakarienes ir naminius gyvūnus..

Kelionės, kasdieniai įvykiai, pirkiniai, buitis, šventės.. Pavyzdžiui, tradiciškai laikas prieš žiemos šventes – išpažinčių, metinių pasiekimų, planų ir pasižadėjimų ateičiai metas.. Daugeliui žmonių tai jau tampa tiesiog gyvenimo būdu – vaikščioti visur su kamera ir filmuoti, fotografuoti ir rašyti “ataskaitas“ apie savo gyvenimą.

Kas tai? Vienybės siekis, bendrumo poreikis, naujas bendravimo būdas? Gerai, jei žmogus tikrai nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi, talentais ar suburia žmones kilniems tikslams, bet dažniausiai socialiniai tinklai perpildyti žmonių noru pasirodyti, pasigirti, pasipelnyti ar papasakoti visiškai nepažįstamiems žmonėms nereikšmingus dalykus.

Žmonės taip įsitraukia į kitų žmonių gyvenimo stebėjimą, kad nepastebi, kaip tai tampa informacine priklausomybe. Specialistai tai įvardina kaip naują priklausomybę – socialinių tinklų neurozę, kuri pasireiškia baime praleisti kažką naujo virtualioje erdvėje, kuri verčia žmogų vėl ir vėl naršyti tinkluose.

Ir nors nemažai žmonių suvokia, kad tai yra priklausomybė ir bando ją įveikti, tačiau tai nėra lengva – net kelios valandos be interneto priklausomam žmogui sukelia paniką ir atitrūkimo nuo pasaulio jausmą. O jei ir pavyksta atsiriboti kelioms dienoms, žmogus pasijunta visiškai atsilikęs nuo gyvenimo – internete visi kažką aptarinėja, ginčijasi, diskutuoja.. O jis nieko nežino, jis viską praleido! Todėl stengiasi kuo greičiau įsijungti į procesą – prašo nuorodų, jungiasi į diskusijas..

Bet ką gi tai duoda žmogui? Galbūt, tai suteikia dalyvavimo bendruose procesuose pojūtį – jis nesijaučia vienišas, jis matė, jis žino, jis persiuntė kitiems, jis komentavo ir pažymėjo, kad jam patinka. Galiausiai jis jaučiasi nors ir virtualios, bet kažkokios konkrečios bendruomenės dalyviu.

Ir būtų viskas gerai, jei virtualus bendravimas tik papildytų ar praplėstų realų bendravimą – kai žmonės yra išvykę, kai žmonės dalinasi su kitais vertinga patirtimi arba kai susisiekia su bendraminčiais kilniems darbams. Tačiau jei tai tampa liguista priklausomybe, kuri pakeičia realų bendravimą ir atima daug laiko – reikėtų iš to vaduotis.

Taigi, kaip atskirti adekvatų informacinį poreikį nuo priklausomybės ir kaip išsivaduoti iš virtualių tinklų pinklių?

Pirmiausia, žinoma, reikėtų riboti laiką, kurį praleidžiame socialiniuose tinkluose. Pradžioje tai nelengva, bet ilgainiui tai tampa geru įpročiu – išsivysto gebėjimas pasirinkti reikalingą ir naudingą informaciją reikiamu metu.

Reikėtų peržvelgti ir pavalyti prenumeratas ir draugų sąrašus, paliekant tik tuos, kurie tikrai reikalingi ir suteikia vertingą informaciją. Galiausiai – reikia skirti internetui ir informacinėms technologijoms deramą pagalbininko vietą ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad be jų nesijaustume bejėgiai.

Ir nepamirškime, kad esame sąmoningi, dvasingi ir kūrybingi, kad daug ką galime ir turime padaryti patys asmeniškai. Įvairios informacinės technologijos dažniausiai tik sukuria gyvenimo palengvinimo iliuziją ir bendravimo iliuziją, o iš tiesų atima mūsų gyvenimo laiką ir paverčia mus tų technologijų vergais.

Ir jei suges technika, pamesime telefoną, atjungs elektrą – pasijusime bejėgiai.. Bet.. mes galime pasirinkti, kas ką valdys – mes technologijas, ar jos mus, tiesa 🙂 ?.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Susitepei – apsivalyk..

Švariai apsiavęs žmogus atsargiai apeina purvą.

Bet jei jau apsitaškė, susitepė batus, tuomet jis mažiau saugosi, o kai pamato, kad batai visai nešvarūs, tada jau drąsiai šlepsi per purvą, susitepdamas vis labiau ir labiau.

Taip ir žmogus: kol jaunas, kol dar tyras ir švarus nuo visokių blogybių ir paleistuvysčių, jis saugosi ir vengia bet kokių blogų dalykų.

Tačiau pakanka bent kartą-kitą suklysti, ir jis jau galvoja: saugok nesisaugojęs, vis vien bus tas pats, ir dar giliau pasileidžia į nuosmukį.

Nesielk taip. Susitepei – apsivalyk, ir būk dar atsargesnis. Suklydai – pasitaisyk, ir dar labiau saugokis blogybių.

Pagal L. Tolstojaus esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !