Mėnuo: gruodžio 2012

Su šypsena apie psichologiją :)

Kas yra psichologas?

Tai profesionalus žmogaus prigimties stebėtojas.
Tai specialistas, padedantis žmogui, vis užlipančiam ant to paties grėblio… pakeisti tą grėblį kitu grėbliu.
O dar sakoma, kad tai ne profesija, o diagnozė ;)…

Sąmoninga būtis

Ir kam žmogui sąmoningas sapnavimas?.. Iš kur toks noras viską kontroliuoti?..
Geriau jau žmonės pradėtų praktikuoti sąmoningą gyvenimą!..

Kodėl psichologas geriau, nei draugas

– Psichologas įdėmiai, kantriai ir nepertraukdamas išklauso.
– Po to, kai papasakosite savo problemas, jis nepradės tuoj pat dvigubai ilgiau pasakoti apie savąsias.
– Jis jums nepatars: “Pamiršk, tiesiog pasistenk negalvoti apie tai, bičiuli!“
– Po pokalbio su jumis psichologas nepuls skambinti kitiems psichologams ir aptarinėti jūsų problemas.
– Psichologas nepasakys jums, kad palieka jus, nes rado kitą pacientą.
– Jis neužgrius pas jus trečią valandą nakties su psichologų kompanija.
– Net jei turite automobilį, psichologas neprašys jūsų nuvežti uošvės šaldytuvą į sodą.
– Jis niekuomet netikrins jūsų telefono ar pašto, norėdamas patikrinti, ar neturite kito psichologo.

Skirtingi atsakymai į tą patį klausimą: “Kaip patekti į stotį?“

Psichoanalitikas: “Jūs norite išvažiuoti?“
Psichologas-humanistas: “Jei iš tiesų norite ten patekti – jūs pats atrasite kelią.“
NLP specialistas: “Įsivaizduokite, kad jūs jau stotyje. Koks jūsų sekantis žingsnis?“
Geštalt-terapeutas: “Leiskite sau patekti į stotį!“
Logoterapeutas: “Kokia prasmė eiti į stotį?“
Hipnoterapeutas: “Užsimerkite. Jūsų pasąmonė žino kelią į stotį.“
Dvasinė terapija: “Atsakymui reikia daug pozityvios energijos. Sukurkime Jėgos Ratą ir atraskime jūsų angelą-sargą. Jis jus palydės ten, kur reikia.“

Diagnozė pagal katę

Aštri psichozė – jūs kalbatės su kate.
Aštri haliucinogeninė psichozė – jūs kalbatės su neegzistuojančia kate.
Paranoja – jūs bijote pasakyti per daug prie katės.
Isterija – kai katė išlenkia nugarą, jūs darote “tiltelį“.
Depresija – katė jūsų nemyli… nevertina… negerbia… ir tai nepakeliama…

Gražaus savaitgalio, laimingų artėjančių Naujųjų Metų! 😀

Gyvenimo giesmė

Tam, kurs klausosi nurimęs,
Gieda pats aukštybės angels:
Viešpats ir tau yra užgimęs!

Tšš… varpai Kalėdų gramzdžiai gaudžia…

Rodos, savaime suprantama, kad norint švęsti reikia tylėti. Šventė pirmiausia yra tyla. Nurimęs turi būti visoks judesys, visi trenksmai, visi darbai, nutilę visi garsai ir triukšmai.

Bet kad ir nieko negirdėti, kai užsimerkiame ir užkišame ausis, vis dėlto randame, kad nėra tylu – mūsų viduje.

Širdis plaka, jausmai sukyla ir nusenka, visokie norai, potraukiai bei geiduliai gyvėja ir silpnėja, auga ir kinta įvairūs troškimai, siaučia visokios aistros ir išblėsta; atplaukia ir nuplaukia, ateina ir išnyksta visokios mintys, susipina, susivelia, varžosi, jungiasi, priešinasi, ir vėl – taikosi, susiderina.

Tokia gyvybė, toks bruzdesys žmogui žinomas, nors ir visas pasaulis tylėtų. Ir atrodo, lyg tai būtų garsiausi šauksmai ir rėksmai. Ir nėra šventa, kuomet jie mūsų gyvenime vyrauja.

Bet nuostabu! Nueiname į pajūrį, – čia amžinas ūžimas! Bangos griausmingai pakyla, ūžia, šėlsta ir vėl slūgsta. Nei valandėlei nėra tylu. Tačiau nutylame mes. Stovime ir klausomės, kaip tai darė žmonės jau šimtus ir tūkstančius metų. Ir švenčiame!

Vėlgi, nueiname į girią, į mišką. Kaip jis gaudžia! Šlama lapai, medžiai. Visokie gyviai cirpia, zirzia, paukščiai čiauška, čiulba. Nėra tylu, tačiau miške tarytum šventa. Klausomės, kaip tai darė žmonės jau šimtus ir tūkstančius metų. Ir švenčiame!

Kopiame į kalnus. Ir vėl tas pats. Upeliai, srovelės ir srovės šniokšdamos skubinas žemyn. O jei kartais ir rodosi, kad tyla norėtų visas nustelbti, vėl girdėti tai dundant, tai šlamant, žmonių ar gyvulių garsai. Nutylame, klausomės, – ir švenčiame!

O kai nueiname į didžiąsias žmonių darbo vietas, į didmiesčių kamšą, – čia visaip kitaip. Čia neramu, garsu, triukšminga – nebešventa. Bet išmokus klausytis gamtoje, išmokus pamiršti savo vidaus garsus, – ir didžiausioje kamšalynėje – tylu, šventa. Gyvai jaučiame, kad švęsti yra klausytis. Gyvenimas yra giesmė, yra gaida. Ir jos klausydami mes švenčiame.

Šventimo slėpinys atsiveria, kai pamirštame savo atskiro gyvenimo garsų klausytis, kai atveriame sielos ausis didžiajai gyvenimo gaidai. Įsilieję į ją, mes tarsi prarandame savo menkumą. Todėl taip ramu, tylu ir šventa pajūryje, miške, kalnuose ir didžiame bruzdesyje, nes susilieję su gyvenimo gaida, didėjame ir pakylame iš savo siaurumo, ankštumo.

Pakildami įžengiame į didžiąją gyvenimo vienumą. Tikra šventė tada, kai mokame sutarti su Didžiuoju gyvenimu, kuomet jis atsigarsi sieloje ir kai mes patys stipriname šią vienybę ir stengiamės kurti gyvenimo vieningumą. Tada ne tik klausomės. Mūsų vidus gieda gyvenimo gaidą, – švęsti reiškia leisti amžinajai gyvenimo gaidai savo viduje giedoti kartu su kitais!

Darant tai su pasišventimu, rūpinantis gyvenimo vieningumu, atsiveria naujos tolybės. Pradedame numanyti tos didžiosios vienybės Pagrindą ir ieškoti gyvos santaros su juo. Pradedame suprasti savo uždavinį ir patys imame giedoti.

Ne tik sutardami su gyvenimo gaida, kaip ji skamba gamtoje, gaudžia pasaulyje! Giedame, leidę skambėti gaidai iš visos visumos Pagrindo. Leidžiame skambėti didžiajam džiaugsmui, neribotai atjautai visam pasauliui, leidžiame reikštis amžinajai Meilei.

Švęsti yra giedoti iš savo sielos gelmių, reiškia nešti savojo žmoniškumo balsą į pasaulį. Žmogaus balsas yra ryškiausias gyvenimo gaidoje. Jį ir turėtume giedoti.

Amžinasis žodis yra kūręs visą pasaulį, visą visumą. Jis gyvena širdyse viso to, kas esti. Jis yra žmogaus sielos siela. Jis yra ir visos gyvenimo gaidos prasmė, grožė bei galia. O jai leisti skambėti visu tuo, ką jis mano, jaučia, veikia, gali tik žmogus. Pasaulis yra pasiilgęs žmoniškumo balso gyvenimo gaidoje. Ir jam to sulaukus, ne tik žmogui, bet ir visam pasauliui, išauštų šventė.

Vydūnas

Visiems linkiu jaukių ir džiaugsmingų švenčių! 🙂

Kodėl tu stovi ant vienos kojos?..

Psichologiškai kenčiančio žmogaus situacija labai panaši į situaciją žmogaus, kuris ilgai stovi ant vienos kojos.

Galiausiai tos įsitempusios kojos raumenis pradeda traukti mėšlungis.

Žmogus vos išlaiko pusiausvyrą… Ir jau skauda ne tik koją, bet ir visą kūną.

Skausmas pasidaro nepakeliamas, ir žmogus šaukiasi pagalbos.

Aplinkiniai visaip stengiasi jam padėti.

Vienas masažuoja skaudančią koją. Kitas imasi sustingusio stuburo, ir taip pat masažuoja jį pagal visas taisykles. Trečias, matydamas, kad žmogus tuoj-tuoj praras pusiausvyrą, pasiūlo jam atsiremti į savo ranką.

Stovintys aplinkui pataria žmogui pasiremti rankomis – kad būtų lengviau stovėti.

O vienas išmintingas senukas pasiūlo pagalvoti apie tai, kad stovėdamas ant vienos kojos, šis žmogus gali laikyti save laimingu, jei palygintų save su apskritai neturinčiais kojų.

Atsiranda ir toks geradėjas, kuris užkeri mūsų herojų, kad įsivaizduotų save kaip spyruoklę – ir kuo stipriau jis ties tuo koncentruosis, tuo greičiau praeis jo kančios.

Kažkoks rimtas, nuovokus senolis mįslingai pareiškia: “Rytas protingesnis už vakarą…“

Ir pagaliau pasirodo dar vienas, prieina prie vargšo kankinio ir klausia: “Kodėl tu stovi ant vienos kojos?.. Ištiesk antrą koją ir atsistok ant jos. Juk tu turi dvi kojas!“

Teisingas sprendimas visada paprastas… 😉

(Pagal N. Pezeškian pasakojimą)

Visiems šviesių ir gražių dienų! 😀

Kam pabaiga, o kam – pradžia..

Kai baimės eskalavimas “pasaulio pabaigos“ tema vis auga – rodos, ramiai ir be sensacijų tono apie tai kalbėti neįmanoma.. Kaip jums atrodo, ar yra žmonių, kurie tiksliai žino – kas ir kaip bus artimiausioje ateityje? Aš manau, kad ne, o tie, kurie žino ir jaučia – tyli arba kalba apie tai atsargiai dėl savo atsakingumo.

Dar keisčiau, kad į tai aktyviai įsijungė ir mokslininkai, kurie visada iš aukšto žvelgė į ezoterines temas. Kodėl jie tai daro? Priežastis labai paprasta – pelnas: kažkas rašo “sensacijas“ apie naujai iškilusias “pabaigos“ aplinkybes, variantus ir laiką; kažkas kuria filmus ir knygas.. Na, o baimės akys didelės: todėl vieni ruošia maisto atsargas kad išgyventų, o kiti – stengiasi apie tai negalvoti.

Tačiau klysta ir tie, kurie tiki tais siaubo scenarijais, ir tie, kurie mano, kad viskas bus kaip buvę. Ir labai džiugu, kad vis daugiau žmonių jau mato – kokioje realybėje mes gyvename ir suvokia, kad atėjo laikas pirmiausia dvasiniams pokyčiams, kurie, žinoma, įtakos ir fizinius – matomus pasikeitimus.

Labai svarbu suprasti esminę Dvasinę Kūrinijos idėją – kad kiekvienas didingas išradimas-pradžia pirmiausiai gimsta mintyse: minčių-vaizdinių pavidalu. O kai jis tampa realybe, visiems skeptikams nelieka nieko kito, kaip patikėti tuo, ką jau mato.

Todėl dvasingas žmogus pasaulį mato kaip savo sąmonės pratęsimą: kur nėra vidinio ir išorinio, nes viskas yra vientisa, susieta. Bet žmonės jau seniai atitraukti nuo tokio pasaulio matymo, o kartu ir nuo Vienybės – su gamta, visa gyvybe joje ir žmonija.

Tokio atitraukimo rezultatas – susiskaldymas, priešiškumas, baimė, kova, godumas, vienišumo pojūtis. Išnaudojami žmonės, niokojama gamta ir gyvūnija.. Klesti labai aktyvi parazitinė visuomenės mažuma, kurios rankose valdymo, poveikio ir nuobaudų priemonės, ir kuriai visi kiti žmonės – tik vartotojai, rinkėjai, darbo jėga.

Šiuo metu šis senasis pasaulis (pasaulinė ekonominė sistema) dėsningai žlunga, nes negali iki begalybės tęstis tai, kas prieštarauja visiems etikos, moralės ir dvasingumo dėsniams. Ši sistema nekuria, o tik griauna, ji negali pati savęs atkurti ir palaikyti, nes yra parazitinė – todėl ir yra pasmerkta.

Taigi, dabar vienu metu gyvuoja du pasauliai: gęstantis senasis ir užgimstantis naujasis, todėl matome daug chaoso. Kam pabaiga, o kam – pradžia.. Todėl bijoti gali tie, kurie gyvena kenkdami ir griaudami, o dori žmonės turėtų džiaugtis, kad pagaliau baigiasi tamsos periodas.. ir visa tai vyksta augančio žmonių sąmoningumo dėka.

Mūsų pasaulis iš tiesų įgijo Didžiąją Viltį, todėl bijoti nėra ko: tai bus judėjimas į Vienybę ir Harmoniją. Paklausykime, ką apie tai sakė Šri Činmoj – žymus humanistas, filosofas, rašytojas, kompozitorius ir dailininkas – viename iš savo pasisakymų apie šių dienų pokyčius:

Pasaulio pabaigos nebus. Dievas turi ypatingą planą

“Dievas turi labai ypatingą planą.
Jo geriems darbams nėra pabaigos. Begalinė Jo Didybė ir jo Gerumas begalinis.
Tai Jo Kūrinija, Jis niekuomet neleis, kad ji būtų sugriauta.
Jei mergaitė žaidžia su lėle, o kažkokie išdykę berniūkščiai numes lėlę, ji bus dėl to labai nusiminusi, nes lėlė yra jos kūrinys, ir visa jos meilė ir dėmesys skirti lėlei.
Panašiai ir mes – esame Dievo kūriniai, Jis niekada neleis jų griauti. Niekada. Niekada.
Bet dabar, metai po metų, mes praeiname labai tamsų periodą.
Kartais, kai naktis labai tamsi, mes nematome šviesos.
Tiesiog dabar situacija pasaulyje labai apgailėtina. Bet tai nesitęs amžinai.
Aš jaučiu, kad greitai – aš nesakau, kada, bet artimiausiu metu, pasaulis išvys naują aušrą. Naujo pasaulio istorijos aušrą.
Artimiausiu metu įsižiebs nauja šviesa, kuri išsklaidys tankius debesis, susikaupusius per daugybę metų.
Svarbu ne tai, ką jūs darote, ne tai, ką jūs kalbate, bet tai, kuo visi mes galų gale norime tapti – Dievo išrinktaisiais.
Mūsų filosofija – tai viltis, viltis, viltis..
Viltis – ne mentalinė haliucinacija, nes viltyje pražysta Pažadas.
O kai įgyvendiname savo pažadą, mes pajuntame, kad tai padarė mūsų Vidinė Jėga!“

Taigi – nebijokime, atverkime savo širdis šviesioms permainoms! Tai žmonės suteikė Kūrėjui egoistiško žmogaus savybių, todėl galvoja, kad jis baudžia ir kankina. Tai žmonės įsijautė į Gamtos užkariautojų vaidmenį.. Viską, ką išgyvename negatyvaus – yra žmonių veiksmų pasekmės.

Tuo tarpu Kūrėjas yra Meilė ir Šviesa, jis neturi nė lašo tamsos.. Visada tai atminkime ir kasdien kurkime savo mintimis, žodžiais ir darbais gerą naują Pradžią :).

Gamta – mūsų mokytoja

Stebėdami išmintingus gamtos dėsnius, galime daug ko pasimokyti…

Yra sakoma: “Kaip viršuje, taip ir apačioje“, t.y., visuose Kūrinijos lygmenyse veikia tie patys dėsniai.

O tai reiškia, kad dėsniai, kurių veikimą mes matome gamtoje, yra tie patys dėsniai, kurie veikia ir žmonių gyvenime.

Štai, pavyzdžiui, karštuose kraštuose medžiai suleidžia savo šaknis giliai į žemę – todėl ir yra kupini jėgų.

O aplink medžius augantys krūmokšniai ir žolynai per sausrą išdega ir žūsta…

Medžiai gi toliau sau auga ir keroja, nes jų šaknys pasiekė gilius požeminius šaltinius, kurių vanduo juos maitina.

O mažų augalų ir krūmų šaknys yra negiliai, todėl negali pasiekti suteikiančio gyvybės vandens.

Tas pats nutinka ir su žmonėmis.

Tas, kuris mąsto giliai, kuris nuoširdžiai tiki savimi ir Dievu – įveikia visas gyvenimo krizes ir sunkumus.

O tas, kuris mąsto paviršutiniškai ir neturi tikėjimo – gali klestėti tik esant palankioms išorinėms sąlygoms.

Tačiau kai ateina sunkūs laikai, tokie žmonės praranda drąsą ir tampa savo problemų aukomis.

Štai kodėl taip svarbu kuo giliau save pažinti – toje gilumoje yra vidiniai jėgos, meilės ir saugumo šaltiniai.

O su jais jokie gyvenimo išbandymai nebaisūs.

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems saulėtos nuotaikos ir gero savaitgalio! 🙂

Belaukiant švenčių :)

Kokios dovanos jums mieliausios? Netikėtos, lauktos, originalios? Sutikite, kad visi šie apibūdinimai ypač tinka mūsų pačių pagamintoms dovanoms. Jos visada ypatingos, nes jas gamindamas žmogus įdeda ir savo širdies šilumą – prisiminkite kad ir vaikų pagamintas dovanėles :)..

O ar gali suaugusieji pagaminti ir padovanoti kažką įdomaus? Žinoma! Tiesiog neįtikėtina, kiek įdomių, naudingų ir širdžiai mielų darbelių galime padaryti patys! Ir tokia dovana visada suteiks džiaugsmo :)… Reikia tiesiog pabandyti, ir jus gali maloniai nustebinti jūsų pačių atverti gabumai :).

Šiandien pasidalinsiu tuo, ką pati atradau ir esu išbandžiusi, todėl bus daug nuorodų. Pirmiausiai pradėkime nuo dovanų įpakavimo. Štai čia atrasite kelis būdus – kaip pasigaminti dėžutes dovanoms. Jas pasigaminti tikrai labai lengva, net ir tą trikampiuką, į kurį galima įdėti kažkokią nedidelę dovanėlę ar saldainių, ir kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo labai jau sudėtingas ;).

Dovanoms pakuoti galime pasigaminti ir įvairaus dydžio maišelius – bus ir pigiau nei pirkti, o ir originaliau – juk galite juos pagaminti iš įvairiausio popieriaus, net ir iš seno laikraščio ar žurnalo, kaip tai padaryti, žiūrėkite čia ir čia. Paprasta, tiesa?

Dabar apie pačias dovanas. Mokančioms megzti ir nerti visada paprasta: galima numegzti šaliką, kepurę, kojines, riešines, na, o jei turite laiko – ir didesnius mezginius. O galima ir labai originalius mini-padėkliukus puodeliams pastatyti, ir dar visokių šaunių smulkmenų nunerti ir numegzti.

O štai šituos piešinėlius lengvai atkartos kiekvienas, jei nesigauna – galima sustabdyti filmuką, pridėti prie ekrano popierių ir tiesiog atsargiai apipiešti patikusį piešinuką. Jį galima nupiešti ant spalvoto popieriaus ir įrėminti, galima pagaminti atviruką arba nupiešti specialiais dažais-klijais ar nenuplaunamu markeriu ant akmenuko arba arbatos puodelio.

Šiame tinklapyje atrasite daugybę pasiūlymų, kaip pagaminti natūralios kosmetikos. O svetainėje “Pati sau“ – įvairiausių natūralių kosmetinių priemonių receptų vyrams ir moterims. Tai gali būti puiki dovana :)!

Labai šaunių dovanėlių galima išlankstyti iš spalvoto popieriaus, idėjų pasisemti galite čia. Esu gavusi dovanų išlankstytą rožę, kuri labai nudžiugino ir tebedžiugina :). Ir dar man labai patiko albumas-dėžutė, kurią, manau, nesunkiai pagamintų kiekvienas, tereikia nusiteikimo ir laiko ;). O čia gausybė šventinių atvirukų.

Dar viena puiki idėja dovanai – karoliukų vėriniai. Jų dabar galima įsigyti įvairiausių, galima išardyti ir senus pabodusius ir pagaminti, pavyzdžiui, štai tokią apyrankę. Man šis užsiėmimas labai patiko, nes papuošalai pagaminami gana greitai, rezultatas visada geras, nes viskas priklauso tik nuo karoliukų grožio. Tik.. yra keistas “pašalinis efektas“ – visus gaminius norisi pasilikti sau ;), bet ir čia galima rasti išeitį – pirmiausiai susiverti papuošalą sau :).

Italijoje gyvenanti draugė papasakojo, kad pas juos įprasta Kalėdoms dovanoti pačių pagamintus ruošinius žiemai: uogienes, džemus, aliejus su žolelėmis ar kitais prieskoniais. Žinoma, visa tai gražiai pakuojama, klijuojamos dekoratyvinės snaigės, angeliukai, kaspinėliai, parenkami gražūs stiklainukai. Ką gi, taip pat nebloga mintis :).

Man atrodo, svarbiausia dovanose – nuoširdumas, dėmesys, noras nudžiuginti ir išreikšti savo šiltus jausmus. Kaip manote? Ir ką paprastai dovanojate artimiesiems? Ar gaminate kažką patys? Būtų smagu, jei pasidalintumėte savo dovanų idėjomis, labai lauksiu :).

Džiugaus visiems pasiruošimo šventėms! 😀

Mitai apie depresiją

Depresija dažnai vadiname tiesiog prastą nuotaiką. O iš tiesų tai yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis prislėgta emocine būsena, kuri neigiamai veikia visą žmogaus gyvenimą – asmeninius santykius, darbinę veiklą, aktyvumą ir t.t..

Depresija – ne “bloga nuotaika“ ar kaprizas – tai sutrikimas, kurį reikia gydyti. Kad geriau suprastume ir nesuklystume atpažindami šį sutrikimą, peržvelkime paplitusius mitus apie depresiją.

Depresija ir bloga nuotaika – tas pats.

Dažnai girdime frazę: “Vakar man buvo depresija“. Taip įvardinama bloga nuotaika, kuri gali būti įtakota išorinių aplinkybių: gali šiandien užplūsti, o rytoj – praeiti. Tuo tarpu depresija yra liguista būsena, kuri gali tęstis mėnesius, net metus, ir visi išoriniai įvykiai tokiu atveju bus matuojami per depresijos prizmę.

Sergant depresija, suardomas biocheminis balansas galvos smegenyse ir impulsai tarp nervinių ląstelių. Tokį anomalinį galvos smegenų aktyvumą parodo ir tomografija. Taigi, tai nėra paprastas nuotaikų svyravimas.

Depresija – tinginių liga, jie “serga“ iš neturėjimo ką veikti.

Depresija – visada žmogui reikšmingų problemų pasekmė. Tačiau reikšmingumas – itin individualus dalykas: vienas žmogus gali lengvai pakelti net sunkiausius išbandymus, o kitą gali palaužti ir kitiems atrodanti smulkmena. Bet kokiu atveju – depresiją sukėlusi priežastis visada yra reikšminga žmogui, kuris serga depresija.

Depresiją lengva įveikti pačiam – tereikia pradėti galvoti apie kažką gero ir dažniau šypsotis.

Būtų gerai, jei viskas būtų taip paprasta – geriausiu atveju tai suteiks trumpą laikiną palengvėjimą. Depresija išgydoma tik išsprendus vidinius konfliktus, t.y., pašalinus depresijos priežastis. Tų priežasčių pats sergantis žmogus arba nesupranta, arba jos atrodo jam neišsprendžiamos. Būtent dėl prislėgtos būsenos savarankiškai pasveikti sunku, todėl prireikia specialisto pagalbos.

Depresija dažniausiai serga moterys.

Tokia nuomonė vyrauja todėl, kad sunegalavusios moterys dažniau kreipiasi į specialistą. Vyrai, deja, savo prislėgtą būseną dažniau slopina alkoholiu. Depresija gali susirgti įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, kartais ji pasireiškia ir paaugliams dėl būdingo tam amžiui nuotaikų svyravimo.

Depresija – silpnų ir bevalių liga, stiprūs ja neserga.

Tikrai ne: neišsprendžiami vidiniai konfliktai, kurie sukelia depresiją, gali iškilti kiekvienam žmogui – nepriklausomai nuo jo valios stiprumo.

Depresija užeina ir praeina savaime.

Depresija visada turi priežastį (jos gali būti įvairios), ir jei tos priežasties nepašalinsime – depresija nepraeis savaime. Tai psichikos sutrikimas, galintis peraugti į rimtą ligą. Todėl reikėtų susirūpinti, jei pastebėjote:

– ilgą laiką trunkančius prislėgtą nuotaiką, nerimą, apatiją, baimę, nuovargį, atminties sutrikimus, negalėjimą susikaupti;
– nuo pat ryto vyraujančias negatyvias mintis;
– neadekvačią situacijai depresyvią nuotaiką;
– miego sutrikimus: sunkus naktinis miegas su dažnais prabudimais arba mieguistumas dieną;
– niūrias mintis apie gyvenimo beprasmybę, nenorą gyventi.

Visa tai rodo, kad reikia kreiptis pagalbos, kad tai nepraeis savaime. Kai tik specialistas parenka tinkamą gydymo būdą, situacija pradeda gerėti jau po kelių savaičių. Deja, statistika rodo, kad pagalbos kreipiasi vos keli procentai depresijos apimtų žmonių.

Įveikti depresiją galima sunkiu darbu.

Tai tikrai gali padėti, jei žmogus išgyvena lengvą nuotaikų kaitą, bet ne depresijos atveju. Pasinėrimas į sunkų darbą depresijos metu gali išprovokuoti ligos paūmėjimą.

Kenčiantį nuo depresijos žmogų galime atpažinti iš verksmingumo.

Sergantys depresija žmonės ne visada vaikšto paniurę ar lieja ašaras. Gali būti ir užslėptos depresijos (pvz., dėl nemėgiamo darbo) formos, kurias ir pats ligonis ne iš karto pastebi, nes išoriškai lyg ir viskas vyksta kaip įprasta. Tokios užslėptos depresijos formos dažniausiai išsivysto į psichosomatinius sutrikimus: įvairius skausmus ir negalavimus, virškinimo sutrikimus ir pan.

Galima pagerti raminančių arbatų ar antidepresantų, kuriuos gėrė draugas, ir viskas praeis.

Depresijos gydymas – kompleksinis, todėl papildomas priemones ir jų dozes gali skirti tik gydytojas. Savigyda medikamentais itin pavojinga, nes vien vaistais depresija negydoma – pirmiausia būtina išsiaiškinti ją sukėlusią priežastį.

Taigi, vienos dienos prasta nuotaika – ne depresija. Gyvenime nutinka įvairių dalykų: kai kurie įvykiai sukelia liūdesį ar nusiminimą. Tačiau ne visi jie išsivysto į depresiją – kai žmogus juos įveikia, kartu keičiasi ir jo nuotaika.

Ką apie tai manote?

Keliais žodžiais…

* Dvasingu negalima tapti. Dvasingu galima tik būti.

* Kiekvieno žmogaus gyvenime yra dvi nuostabios dienos: diena, kai jis gimė ir diena, kai suprato – kam.

* Kartais gyvenime mes nešiojame tiek kaukių, kad sunku įžvelgti tikrąjį “aš“.

* Tas, kuris neskuba žadėti – greitesnis pildyti tai, ką pažadėjo.

* Jei neišlaikėte minties – laikykitės žodžio!

* Neverta daryti skubotų išvadų apie žmogų remiantis tik kitų nuomone.

* Visi gali matyti, kaip jūs atrodote, bet mažai tokių, kurie žino, kas jūsų sieloje.

* Tiesa yra tame, kad Tiesa yra!

* Ieškokime Tiesos, nes tik teisingos mintys ir poelgiai atneša laimę.

* Vyriškumas – vidinė dvasinė jėga. Moteriškumas – vidinis grožis, švelnumas.

* Vienintelis būdas tapti gerbiamu – gerbti kitus.

* Kai žmogus nedorovingas, jis abejingas ir kitų nuodėmėms.

* Laisvė be meilės – palaidumas. Meilė be laisvės – prievarta.

* Dėmesys – kanalas, kuriuo teka energija ir maitina mintį: tokia mintis tampa kūrybine energija.

* Labai svarbus suvokimas: mūsų minčių ir veiksmų įtakojami pokyčiai gyvenime vyksta palaipsniui!

* Meno kūriniai yra lavinimas, bet ne pramoga.

* Išmintis – jei kažko nežinai, bet nori patikrinti, įsitikinti, sužinoti. Kvailumas – kai kažko nežinai ir tvirtini, kad to nėra.

* Negatyvios emocijos niekada neatneša tai, ko jūs norite, jos atneša tik tai, ko jūs nenorite.

* Tylėjimas – geriausias atsakymas į beprasmiškus klausimus.

* Nekovokite, nes neišvengiamai tapsite tuo, prieš ką kovojate. Viskas, kas yra gero Žemėje – sukurta ir padaryta tik bendradarbiavimo dėka.

* Žmogus – ne prekė. Tuščios kišenės netrukdo tapti tuo, kuo norime būti – sutrukdyti gali tik tuščia galva arba tuščia širdis.

* Jei žmogus kažką skaudina, tai greičiausiai jis pats yra nelaimingas. Laimingi žmonės nepratrūksta pykčiu namuose, nesibara eilėse ar transporte, neapkalbinėja kolegų. Jiems tai tiesiog nereikalinga, nebūdinga, svetima.

* Intuicija – širdies balsas. Jei norime ją girdėti, turime išmokti ją išgirsti prieš tai, kaip ją paveiks protas. Intuiciją gesina proto abejonės ir svarstymai.

* Tikroji meilė ne žodžiuose, ir net ne poelgiuose, ji – širdyje…

* Atiduokite pasauliui geriausia, ką turite – ir jums sugrįš geriausia, kas yra pasaulyje :).

(Mintys iš asmeninių užrašų)

Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Sufijų išmintis (tęsinys)

* Kiekvienas vaikas gimsta su tendencija tikėti ir mokytis to, ko ji moko. Dvasinė suaugusiojo įtaka vaikui beribė: dvasinis tyrumas gali atverti geriausias vaiko savybes, o bedvasiškumas – sužaloti jautrią vaiko dvasią. Todėl Rytuose yra paprotys: prie naujagimio leidžiami tik tie artimi žmonės, kurių įtaka skaitoma gera ir įkvepianti.

* Tas, kuris nori kažkokio daikto, tampa mažesnis, nei tas daiktas; tas, kuris kažką atiduoda, tampa didesnis už tai, ką jis atiduoda. Atsižadėjimas turi būti natūralus ir augti kartu su žmogaus dvasiniu augimu: jei vaikas verkia dėl žaislo, užaugęs jis geranoriškai dovanos tą žaislą, dėl kurio kadaise verkė.

* Jei žmogus neauga dvasiškai, jo dvasia tarsi uždaroma, ji sustingsta. Tačiau gyvenimas yra judėjimas, ir jei dvasia užmigus, žmogus pradeda kabintis į išorines formas, išorinį blaškymąsi, kurie tik sudaro judėjimo iliuziją, bet niekaip nepadeda tobulėjimui.

* Šiuolaikiniai žmonės labai įsitraukia į pinigų kaupimą, kuris juos taip apsvaigina, kad jie pradeda nekreipti dėmesio į kitų žmonių gerovę. Maža to – jie pradeda nepastebėti ir savo vidinės disharmonijos, ir todėl tampa griovėjais.

* Visi mes esame lygūs, ir jei turime padėjėjų gyvenime, turime būti dėkingi už jų pagalbą ir jokiu būdu nežeminti jų. Vis dėl to dažnas, apsvaigintas savo viršininkavimo, pamiršta apie savo tarnystę. Niekas negali mums atrodyti menkesnis, jei mūsų širdyje meilė ir gerumas – tuomet kiekviename žmoguje matome Dievo apraišką.

* Švari sąžinė suteikia žmogui liūto jėgą, tuo tarpu nešvari sąžinė ir liūtą gali paversti kiškiu.

* Jei žmoguje disharmonija, tai kaip jis gali skleisti harmoniją?.. Kai protas ir kūnas kovoja, o dvasia trokšta kažko šviesaus – gimsta disharmonija. Žmogus spinduliuoja harmoniją tuomet, kai yra tos harmonijos šaltinis, t.y., pirmiausiai jis yra harmonijoje su savimi. Ir tik būdamas harmoningas, žmogus atranda Vienybę – su viskuo, kas gyva ir su Dievu.

* Pakanka pažiūrėti į karus bei jų sukeltą skausmą ir baisius žmonijos išgyvenimus, kad suprastume tiesą. Tai rodo, kad progresas pasuko klaidingu keliu – Vienybės trūksta visur ir viskame.

* Visuose šventraščiuose kalbama apie Vienybės svarbą. Tik Vienybėje įmanoma žmonijos laimė ir klestėjimas.

* Žmogus galvoja: “Kame ta vienybė? Ir kam ji man?“ Tačiau tik įsivaizduokite, kokią galingą atmosferą gali sukurti dešimties žmonių harmonija – ji daug stipresnė, nei vieno žmogaus harmonija. O dabar pagalvokite – kokia būtų palaima žmonijai, jei visos tautos, bendruomenės, šalys susivienytų bendram kilniam tikslui!..

* Dabar gi žmonės dažniausiai susivienija su kitais tik dėl vienodo asmeninio intereso – kad gautų pelną. Bet tai neturi nieko bendra su Vienybe, todėl žmonės kenčia dėl neteisingo Vienybės principo panaudojimo. Vienybė nereiškia vienodumo: vienodumas – jei fortepijoną derintume pagal vieną natą, o Vienybė – reiškia skirtingas natas suvienyti į harmoningą melodiją.

* Dievo žinia žmonėms – tai gyvenimas ir šviesa: saulė nieko nemoko, bet jos šviesoje mes mokomės pažinti visa ko esmę; saulė nearia ir nesėja, bet ji padeda augti, žydėti ir megzti vaisius. Sufijaus žinia ir lemtis – skleisti meilę, taiką ir harmoniją, žadinti Vienybės jausmą tarp žmonių.

* Neieškokite Dievo septintame danguje – Jis yra žmogaus širdyje. O jei norite Dievo egzistavimo įrodymų – tiesiog atidžiau pažvelkite į Gamtą ir pamatysite – kaip išmintingai ji sutverta, kiek joje grožio ir harmonijos… visa tai Dieviškojo impulso išraiškos, kuris yra visų priežasčių priežastis.

* Išmintis – tai dvasinės žinios. Kai žmogus tampa išmintingas, jis pradeda matyti visa ko priežastis. Kai kažkas skleidžia išmintį, neturi reikšmės, kokia tradicija jis seka – mes pajuntame jam pagarbą. Kodėl taip yra? Todėl, kad išminčiaus žodžiai ir veiksmai išreiškia jo dvasinį grožį, kuris pažadina atgarsį mūsų dvasioje.

* Kai mūsų širdys atsivers, ir per Meilę, atleidimą ir tarnystę mūsų visų gyvenimas suklestės – tuomet mums nereikės savęs įtikinėti, kad mes progresuojame, nes… kiekvieną akimirką mes tai matysime ir jausime 🙂 .

Parengė ir vertė ruvi.lt

Sufijų išmintis

Sufizmas – senovinis dvasinio tobulėjimo mokymas, gimęs VIII-IX amžiuose iš islamo. Tačiau sufijai teigia, kad jų mokymo negalima apriboti nei religija, nei tam tikru istoriniu periodu ar visuomene, nei kalba. Todėl sufijų apmąstymuose atrasime ir Mahometo, ir Kristaus žodžių, ir indų Vedų citavimo.

Sufizmo tikslas – Absoliučios Realybės suvokimas – būtent tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Toks suvokimas įgyjamas tik per širdį – dvasinio praregėjimo pagalba. Sufijaus kelias – tai ėjimas į Dievą per Meilę, kai Dievo ieškoma žmogaus širdyje.

Žodžio “sufizmas“ šaknis reiškia “tyras“. Tikrieji sufizmo meistrai tyri, laisvi nuo dogmatizmo ar fanatizmo, atviri dvasiniam augimui ir tobulėjimui. Būtent dėl jų etinės švaros jie dar vadinami Tyrumo Riteriais (Sachaba-i-Safa).

Žymūs sufijai yra Rumi, Sanaji, Chafiza, Nizami, Chajam, Ibn-Arabi ir kiti. Ir nors sufijai teigė, kad neįmanoma išreikšti žodžiais to, kas liečia dvasinį augimą, daugelis iš jų užrašė pamąstymus, kuriuos jie vadina bandymais išreikšti savo vidinę būseną.

Šiandien pasidalinsiu savo atrinktomis ištraukomis iš sufijaus Chazrat Inajat Chan knygų:

* Kas yra sufijus? Tas, kuris leidžiasi į Kelionę – į Absoliučios Realybės suvokimo kelią, ir šiuo keliu jį veda Meilė ir nuoseklumas. Jis žino, kad Absoliučią Realybę gali pasiekti tik tobulas žmogus (tas, kurio nevaldo aistros), netobulam ji nepasiekiama būtent dėl jo netobulumo. Todėl šis Kelias – keitimasis, dvasinis augimas ir vidinis praregėjimas.

* Žmogus negali tobulėti, jei jo mintis ir poelgius valdo bei tironiškai kontroliuoja aistros. Tokio užvaldymo pasekmė – silpna dorovė ir gebėjimo skirti Tiesą nebuvimas. Dėl to netobuli žmonės mato iškreiptą realybę, ir, patys to nesuvokdami, gyvena iliuzijose.

* Bendražmogiški sufizmo tikslai:
– skleisti ir realizuoti žinias apie vienybę, meilės ir išminties mokymą, kad visi klaidinantys tikėjimai ir prietarai atkristų savaime, kad žmonių širdys prisipildytų meile, kuri pašalintų visą neapykantą, kurią kursto skaldymai ir nesutarimai;
– Atverti žmoguje slypinčią šviesą ir galią, atskleisti visų religijų paslaptis, misticizmo jėgą ir laisvos nuo įtakų, papročių ir tikėjimų filosofijos esmę;
– padėti susivienyti dviems pasaulio poliams – Rytams ir Vakarams: minčių ir idėjų apsikeitimo keliu, Vieningos Brolybės kūrimu, kad kiekvienas žmogus galėtų bendrauti su kitu žmogumi, įveikęs visus siaurus ribojančius įsitikinimus.

* Kad tarnautume bendram tikslui, visiškai nebūtina laukti tinkamo momento ar paskyrimo į tam tikras pareigas. Kiekvienas pagal savo jėgas gali kasdien kažką padaryti bendram labui. Tyli kasdieninė veikla dvasiniame darbe itin svarbi. Triukšminga gali būti entuziazmo išraiška, tačiau ji greitai užgęsta kasdienybės šurmulyje.

* Geraširdiškumas prasideda namuose. Pirmiausiai turime jį praktikuoti su tais, kuo rūpinamės ir kam esame įsipareigoję. Šią savo veiklą turime plėsti, ir tokiu būdu auginti savo kilniadvasiškumą ir pasiryžimą veikti bendram labui.

* Blogiausia, ką gali žmogus padaryti – pirmasis pradėti sėti nesantaiką. Toks žmogus ardo harmoniją ir sėja priešiškumą, todėl turi dėti visas pastangas, kad atkurtų harmoniją. Namų harmonija plinta ir daro pasaulį harmoningesnį, o disharmonija namuose plisdama nuodija ir aplinkinį pasaulį.

* Spąstai siekiantiems išminties: laukti, kad aplinkiniai atitiks idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie sau išsikeltų idealų.

* Žmogus negali iš karto įšokti į Vienybę. Yra tokių, kurie nekenčia savo artimųjų, bet myli tuos, su kuriais neturi giminystės ryšių. Jie klysta manydami, kad gali nemylėti savo brolio, o broliu laikyti kitą žmogų – tai reiškia, kad gyvenimo pamoka liko neišmokta. Nekęsdami mes didiname nesantaiką, o štai mylėdami galime pažadinti gėrį žmoguje.

* Geležis, kurios negalime perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, o gerumas – pagrindinė jos išraiška. Yra keli būdai išreikšti gerumą: nekenkti; netapti kliūtimi (netrikdyti neatsakingais žodžiais ir veiksmais) ir būti dėmesingu aplinkiniams.

* Užmegzti draugystę turėtume lėtai, o dar lėčiau – ją nutraukti. Žmogus, kuris kiekvieną dieną užmezga draugystes, o sekančią dieną jas nutraukia – galiausiai liks be draugų. Lengva kažkam pasakyti, kad jis nevertas būti draugu, bet kaip sunku pripažinti – ar pats esi vertas būti draugu.

* Teisingumo pojūtis skirtingas kiekvienam žmogui: jis atitinka žmogaus evoliuciją, suvokimą ir idealus.

(Bus daugiau)