Jaukaus bendravimo su artimaisiais, tyrų jausmų ir vienijančios širdžių šilumos 🙂 !
Tegul auga, klesti ir stiprėja viskas, kas mus visus suburia ir įkvepia geriems darbams visų gerovei. Laimingų artėjančių Naujųjų Metų mums visiems 🙂 !
Susitiksime čia jau 2018 metais, sausio 3 dieną 🙂 .
Vieną dieną mes išjungsime smartfonus ir išeisime į pasaulį.
Ten bus pavasaris, skaisčiai švies saulė, ir mes pagaliau atsuksime veidus saulei ir vėjui, o ne kompiuterio ekranui. Ir visu savo kūnu pajusime malonią saulės šilumą ir gaivų vėjo dvelksmą.
Vieną dieną mums nusibos bendrauti Feisbuke, ir mes nuvažiuosime su draugais prie jūros. Viskas bus tikra: sidabrinės žuvelės, grakščios žuvėdros ir pilys iš smėlio. Jūros bangos plaus mūsų pėdas, mes eisime pajūriu, žvelgsime į jūrą, dangų, smėlį, o paskui maudysimės ir džiaugsimės pamirštų pojūčių lavina.
Vieną dieną mes pašalinsime visas fotografijas iš Instagramo ir nė karto dėl to nepasigailėsime. Maistas bus toks skanus, kad niekas nespės jo nufotografuoti.. Mes vaikščiosime po pajūrio turgelį ir vaišinsimės uogomis, ūkininkų pagamintu sūriu, kvėpsime paprikos ir kardamono kvapą.. Ir mums nė karto neateis mintis į galvą įjungti kamerą, nė karto. Todėl kad.. kam?
Vieną dieną dirbtina serialų realybė pasirodys mums pernelyg ankšta ir tvanki. Aštuoniolikto sezono viduryje mes nutrauksime serialo peržiūrą, todėl, kad pajusime norą tiesiog gyventi. Žiūrėti, kaip žiemą plaukia ledas upe, lesinti balandžius, gaudyti snaiges ir džiaugtis gyvenimu. O paskui sugrįžti į šiltus jaukius namus ir gerti kvapnią žolelių arbatą..
Vieną dieną mes nustosime sekti mada ir staiga atrasime savąjį stilių. Numosime ranka į diktuojamus šablonus, derinsime nesuderinamus dalykus ir eksperimentuosime su spalvomis. Atrasime paprastumą, atrasime save tame paprastume. Nešiosime tokius rūbus, su kuriais jausimės savimi – ir tai bus gražu, iš tikrųjų labai gražu!
Vieną dieną mes ištrauksime iš ausų ausines ir įsiklausysime į savo širdį. Ir staiga išaiškės, kad muzika skamba visur – pernykščių lapų šiugždesyje, lietaus lašų barbenime, tyliuose medžių pokalbiuose ir net debesų tyloje. Ir šioje muzikoje nėra nei vienos netikros natos, nei vienos!
Vieną dieną mums nusibos skaityti kvailokus tvitus, ir mes, pagaliau, paimsime knygas iš lentynų. Ir nuo jų dulkėto aromato širdyje pabus keistas jausmas, kurį taip sunku įvardinti.. Visos pamirštos vaikiškos svajonės staiga prabus su nauja jėga: kils noras plaukti jūromis, joti prerijomis, ieškoti lobių ir įsimylėti..
Vieną dieną mes liausimės rodyti savo meilę kvailais veidukais-šypsenėlėmis, o tiesiog pažvelgsime vieni kitiems į akis. Ir juose pamatysime visus Visatos žvaigždynus, pačius tyriausius jausmus ir savo atvaizdą. Ir nereikės nieko kalbėti, nes ir taip viskas bus aišku be žodžių.
Mes visi pavargome, todėl netikime, kad taip gali būti. Bet patikėkite – vieną dieną viskas bus būtent taip. Ir mes visi būsime labai laimingi.. Tiesiog patikėkite.
Pagal T. Strelčenko tekstą, vertė ruvi.lt
Visiems gražių artėjančių švenčių 🙂 !
Vilius graudžiai verkė – jis buvo labai labai nusivylęs gyvenimu.. Gyvenimu, Kalėdomis, o daugiausiai – Kalėdų Seneliu.
Juk jis taip laukė Kalėdų Senelio! Vos iškritus sniegui, Vilius pradėjo skaičiuoti dienas iki švenčių, kada galės pamatyti tikrų tikriausią Kalėdų Senelį..
Bet šiandien vakare jis ėjo pro tėvų miegamąjį ir staiga pamatė, kaip jo tėtis matuojasi Kalėdų Senelio kostiumą.. Vilius kaipmat suprato, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad jokio Kalėdų Senelio nėra..
Ir kaip dabar gyventi? Kaip gyventi šiame pasaulyje, jei jame nėra Kalėdų Senelio?..
Vilius nusišluostė ašaras, kurios niekaip nenorėjo sustoti, sunkiai atsiduso ir staiga pamatė ant savo stalo (už kurio, kaip jis svajojo, ruoš pamokas, kai eis į mokyklą) laišką.
Ant voko didelėmis spausdintinėmis raidėmis (o Vilius kol kas mokėjo skaityti tik spausdintinėmis raidėmis) buvo parašyta: “Viliui nuo Kalėdų Senelio“.
Vilius vėl atsiduso, bet smalsumas nugalėjo, todėl jis paėmė voką, atplėšė jį ir pradėjo skaityti.
“Sveikas, Viliau! Matau, kad tu nusivylei manimi. O be reikalo. Juk aš tikrai esu.
Tiesiog tavo tėtis taip pat turi kalėdinę svajonę – jis visada norėjo būti Kalėdų seneliu.
Juk aš negalėjau neišpildyti jo nuostabios svajonės, tiesa? Todėl mudu susitarkime, kad tarsi mes nežinome, kad Kalėdų Senelis – tavo tėtis..
Padarykime kartu tavo tėčiui tokią dovaną, gerai? Tai bus mūsų mažytė paslaptis – juk tu dabar žinai, kad Kalėdų Senelis yra, ir juo gali tapti kiekvienas geras žmogus 🙂 .
O tavęs, Viliau, be šios kalėdinės paslapties laukia dar viena dovana – tai tavo ilgai lauktas radijo bangomis valdomas sraigtasparnis. Tik – tš-šš-š – aš tau nieko nesakiau 😉 .
Visada tavo Kalėdų Senelis.“
Vilius buvo laimingas – tai buvo pačios geriausios Kalėdos pasaulyje!
Jis triukšmingai bėgiojo po namus, vaikydamasis sraigtasparnį, kuris jau spėjo išgąsdinti močiutę ir numesti mėgiamą mamos vazą.
Ir nors močiutė ir mama nebuvo labai tuo patenkintos, bet nieko nesakė. Jos buvo laimingos – juk šiandien šventė!
Ir tėtis buvo laimingas.. Bet niekas neįtarė, kodėl.
Na, beveik niekas 😉 ..
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Vaikams augant, tėveliams iškyla klausimas – kaip atskleisti tiesą apie Kalėdų Senelį, kad vaikai to nepriimtų kaip apgaulės iš suaugusiųjų pusės. Patys tėvai turėtų suprasti, kad Kalėdų Senelis – tai ir mažiausiems vaikams suprantamas simbolis, kurį augant vaikams, tiesiog reikėtų deramai paaiškinti.
Juk Kalėdų Senelis – tai gerumo, dėmesingumo kitiems, šilumos, palaikymo, švelnumo ir geros širdies simbolis, kuris vaizduojamas kaip senolis, besąlygiškai dalinantis visiems ne tik dovanas, bet ir vienybės su visais, bendrumo bei šventės pojūtį.
Ir jei žiūrėsime į šį klausimą lengvai, pozityviai ir su meile – pasirodo, ne tik paaiškinti viską paprasta, bet ir dėka to galima paskatinti vystytis pačias gražiausias savo vaikų savybes 🙂 ..
Štai mokytojos Lesli Raš pasakojimas apie tai, kaip jų šeimoje jau iš kartos į kartą papasakojama tiesa apie Kalėdų Senelį. Tai geras pavyzdys, kuriuo tėveliai gali remtis, bet visada reikia atsižvelgti į savo vaikučių ypatumus ir pasakoti taip, kaip jiems priimtiniausia..
“Kai vaikui sukanka šešeri ar septyneri, ir jūs pastebite jo pirmąsias abejones dėl Kalėdų Senelio egzistavimo – reiškia, jis pasiruošęs. Paprastai aš nusivedu juos į kavinukę, ką nors užsakau ir pradedu pokalbį: “Tu labai išaugai per šiuos metus. Ir ne tik pats tapai aukštesnis – aš matau, kad ir tavo širdelė dabar didesnė.“
(Šioje vietoje aš papasakoju 2-3 pavyzdžius apie atjautą, rūpestį ir dėmesį kitų žmonių jausmams, primenu pačio vaiko gerus poelgius.)
“Ir iš tiesų tu taip užaugai, kad dabar ir pats gali tapti Kalėdų Senelio padėjėju, net pačiu Kalėdų Seneliu! Tu, turbūt, pastebėjai, kad dauguma tavo matytų Kalėdų Senelių – tai persirengę juo žmonės.
Kai kurie iš tavo draugų galėjo tau pasakyti, kad Kalėdų Senelio apskritai nėra. Taip galvoja dauguma vaikų, nes jie dar nėra pasiruošę būti jo padėjėjais. Bet tu jau pasiruošęs.
Papasakok man apie patį geriausią Kalėdų Senelį. Kaip manai, kodėl jis aplanko žmones? Ar tik tam, kad kažką padovanotų? Ne. Jis tai daro todėl, kad jam teikia džiaugsmą tai, kad jis padaro kažką gero kitiems.. Ir tu jau didelis, ir esi pasiruošęs darbuotis kaip Kalėdų Senelis.“
Paprašykite vaiko išrinkti kažkokį žmogų – pavyzdžiui, kaimyną. Vaiko misija – sužinoti, ko trūksta tam žmogui, ir pasitarus su tėvais tai nupirkti ar pagaminti, suvynioti į dovanų popierių ir padėti prie durų. Ir nepasakoti, kad tai padarė jis – juk Kalėdų Senelis viską dovanoja iš širdies ir besąlygiškai, nelaukdamas padėkos ar pagyrimo.
Mano vyresnysis sūnus išsirinko “tetulę raganą“, gyvenančią ant mūsų gatvės kampo. Moteris iš tiesų baugino: aplink jos namą augo dygi gyvatvorė, ji niekada neleido vaikams šalia jos namo žaisti. Ji dažnai barė vaikus, kad netriukšmautų, kad žaistų kuo toliau nuo jos kiemo, ir pan.
Pakeliui į mokyklą sūnus pastebėjo, kad kiekvieną rytą ji išeina pasiimti pašto basomis – jis nusprendė, kad jai reikalingos šiltos šlepetės. Ir jam teko pabūti tikru sekliu, kad sužinotų apytikrį jos kojos dydį.
Kai mes nupirkome jai šlepetes, jis supakavo jas ir užklijavo užrašą: “Nuo Kalėdų Senelio“. Vieną dieną po vakarienės jis nuėjo prie jos namo ir paliko dovaną prie durų. O kitą rytą mes visi stebėjome, kaip ji atidarė duris ir paėmė dovaną.
Mano sūnus nekantravo sužinoti, kas gi bus toliau. Ir sekantį rytą mes ją pamatėme – ji pasiėmė paštą jau avėdama šiltas šlepetes! Mano sūnus buvo devintame danguje iš džiaugsmo, ir man teko jam priminti, kad negalima prasitarti, kad tai padarė jis, kitaip jis jau nebus Kalėdų Seneliu 🙂 ..
Po to jis eilę metų išsirinkdavo daugybę žmonių ir visada parinkdavo jiems unikalias, individualias dovanas.
Vienais metais jis kruopščiai išvalė savo dviratį, pakeitė susidėvėjusias detales ir atidavė jį mūsų draugų dukteriai. Jie gyveno labai skurdžiai, ir mes prieš tai paklausėme mergaitės tėvo, ar tokia dovana bus priimtina. Tačiau kai pamatėme mergaitės veidą, kai ji aptiko prie savo namų dviratį, supratome, kad sūnus pasielgė teisingai..
O kai atėjo laikas papasakoti apie Kalėdų Senelį jaunesniajam sūnui, vyresnysis panoro pasikalbėti su juo pats.. Dabar jie abu – nuostabūs “dovanotojai“, kurie niekada nesijautė apgauti. Juk jiems atskleidė paslaptį – kaip būti Kalėdų Seneliu 🙂 ..
Autorė L. Raš, vertė ruvi.lt
Visiems šviesaus ir smagaus Kalėdų laukimo 🙂 !
– Kuo tu norėtum būti? – klausė Peliuko dėdės ir tetos.
– Drambliu! – nedvejodamas atsakydavo Peliukas.
– Šaunuolis! – gyrė jį dėdės ir tetos. – Mes taip ir likome pelėmis, o tau visi keliai atviri, tik mokykis!
Ir Peliukas mokėsi. Pavyzdingai mokėsi.
– Visada reikia siekti kažko didingo ir šviesaus, – sakė Peliukui mokytojas Kurmis. – Tu dar tapsi drambliu, viskas dar tau priešakyje.
Peliukas baigė mokyklą ir įstojo į dramblių kursus. Pabaigė juos ir gavo Didžiojo Dramblio diplomą.
Bet drambliu jis niekaip negalėjo įsidarbinti, o dirbti pele nenorėjo..
– Neliūdėk, – sakė Peliukui dėdės ir tetos, – tu dar jaunas, viskas tau prieš akis, dar būsi drambliu. O jei nebūsi – ne bėda. Juk mes ne drambliai, bet gyvename ir vargo nematome..
Ėjo laikas. Peliukas pavydžiai žiūrėjo į sėkmingas peles, kurios buvo tiesiog pelėmis. Ir laukė, kada gi pagaliau jis taps drambliu.
– Man dar viskas prieš akis, – ramino save Peliukas, žvilgčiodamas į savo diplomą. – Man dar viskas prieš akis..
Ir štai kartą jis sutiko didelį Dramblį ir paklausė jo:
– Kaip tu tapai dideliu drambliu?
– Tai kad aš gimiau drambliu.. – atsakė Dramblys.
– O kuo tu svajojai tapti vaikystėje? – pasidomėjo Peliukas.
– Svajojau tapti žmogumi.. – atsakė Dramblys.
– Tai kodėl juo netapai?
– Netapau.. Bet žinai, kartą, kai išgelbėjau skęstantį vaiką, mane pavadino žmogumi!
– Bet tu gi dramblys, – nustebo Peliukas. – Štai koks tu didžiulis, su straubliu..
– Žinai, aš supratau vieną dalyką, – atsakė Dramblys, – svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai ar į ką sieki būti panašus..
– O kas, kas gi tuomet?.. – Nustebo Peliukas.
Dramblys atsakė:
– Svarbiausia tai, kas yra tavo širdyje ir kokie yra tavo darbai 🙂 ..
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !
Kaip daug mūsų gyvenime idėjų, kurios jau tapo dogmomis.. Žmonės tiki, kad pinigai suteikia laisvę, kad stiprios sienos apsaugo nuo karo, kad didelė darbo apimtis garantuoja dideles pajamas, kad tik konkurencija garantuoja klestėjimą ir t.t..
Tačiau, pasirodo, kad jokios dogmos negarantuoja šviesaus rytojaus.. Ištisos žmonių kartos priprato prie tam tikrų dogmų, kaip prie nepajudinamų tiesų, ir žmonės jas perduoda savo vaikams, nes šventai tiki, kad tik jos nuves visus teisingu keliu.
Ir nors niekur dogmos nenuvedė, bet jos nuolat teikė žmonėms viltį į stabilumą, o taip pat tapo tvirtu pagrindu masinei hipnozei, kuri teigia: “jei taip daro visi, reiškia, tai teisinga..“
************
Kodėl mums taip trūksta laiko? Šį klausimą šiandien sau užduoda daug žmonių, nes negali suprasti, kodėl anksčiau užtekdavo laiko viskam: darbui ir poilsiui, žaidimams su vaikais, pasivaikščiojimams ir įdomiems pokalbiams, bendravimui su kaimynais, kelionėms pas draugus ir gimines..
O dabar mes vis dažniau girdime: “Sakyk greičiau, aš neturiu laiko!“, “Kiek galima tavęs laukti?..“, “Pasiskubink, mes juk vėluojame!“ Tai kur gi dingo mūsų laikas? Kodėl anksčiau laiko turėjo visi, o šiandien staiga jo neturi niekas? Kur, kokiame gyvenimo viraže mes jį praradome?
Bet, pasirodo, kaime laikas liko toks pats: gaidžiai gieda rytais tuo pačiu laiku, karvutės duoda pieną tam tikromis valandomis, ir visiems, atrodytų, nesibaigiantiems ūkio darbams pakanka laiko.. Viską kaimo žmonės suspėja, niekur jie neskuba, nes jų darbai nemėgsta skubos. Ir pavakaroti turi laiko, aptardami dienos įvykius..
O jei taip yra, reiškia, tai ne laiko, bet žmonių dvasinės būsenos klausimas? Mes įpuolėme, tiesiog sukte įsisukome į nuolatinės skubos ratą ir vis didiname bėgimo gyvenimu greitį, prarasdami normalią orientaciją laike ir erdvėje.
Tačiau “vaistas“ nuo šios skubėjimo “ligos“ vis gi yra – tiesiog reikia susigrąžinti prarastą vidinę ramybę.. Mažinti greitį. Dažniau sustoti ir pažvelgti į save, į savo artimuosius, į savo gyvenimą. Kad neprarastume bėgime to, kas svarbiausia..
************
Ar mes būtinai turime tapti girtuokliais, kad pažintume blaivybę? Ar turime patirti neapykantą, kad sužinotume, kas yra meilė? Ar reikia kariauti, naikinant save ir kitus, kad suprastume, kas yra taika? Kiek kartų reikia tai kartoti, kad visiems laikams išbrauktume destrukciją ir griovimą iš mūsų visų gyvenimo?
Mes tikime, kad evoliucija – tai transformacija iš netobulumo į vis didesnį tobulumą. Tačiau taikome tai tik techniniam progresui: matome, kaip vystoma technika, džiaugiamės ir naudojamės to progreso teikiamais patogumais.
Bet ar yra dvasinis progresas, matomas mums visiems? Ar yra dvasinis augimas, vystymasis, prasidedantis blogiu (netobulumu) ir besivystantis į gėrį (tobulumą)? Ar neužgožia techninis progresas dvasinio augimo, ar neužstrigome savo dvasiniame netobulume, besižavėdami techniniu progresu?
************
Kai kurie žmonės slysta mūsų gyvenimu kaip lietaus lašai stiklu – taip gražu juos stebėti.. Ir pėdsakų nelieka..
Kiti gi – deimantine briauna išpjauna mūsų gyvenime raštus, ir mes tampame visiškai kitokie, nes tie raštai tokie nuostabūs.. Bet tai skausminga..
O kažkas tiesiog praeina kiaurai stiklą ir atsisėda šalia.. Ir jūs tylite.. Jus švelniai apgaubia meilė.. Ir kvepia obuoliais ir lietumi.. O širdyje taip šviesu ir gera 🙂 ..
************
Parengė ruvi.lt
*Gebėjimas girdėti, klausytis – tai menas, kurio nelengva išmokti, bet jame slypi didžiulė prasmė. Mes visada klausomės kitų žmonių iš savo asmeninės pozicijos – su savo išankstiniu nusistatymu, su savo požiūrio tašku, su savo nuomone – ir tai tampa nepramušama siena, kurią pradedame tvirtinti ir ginti ginčais, noru nugalėti.
*Kad išmoktume girdėti ir klausytis, turi būti vidinė tyla, ramybė ir dėmesingumas. Turime bendrauti iš meilės, o ne iš kovos pozicijos. Tokia būsena suteikia galimybę išgirsti ne tik tai, kas sakoma žodžiais, bet ir pajusti, kas slypi už žodžių. Tik girdėdami kitus galime vystyti taikų dialogą ir kurti harmoningą bendravimą.
*Jei einame dvasinio augimo keliu, jei ieškome tiesos – turime būti nuolat atviri pažinimui. Kaip dažnai mūsų sąmonė perpildyta įvairia tarpusavyje nesusijusia informacija ir žiniomis, kurios sukuria chaosą mąstyme ir tampa kliūtimi tolimesniam savęs ir pasaulio pažinimui. Todėl reikia išmokti laikytis vidinės tylos – kad galėtume suvokti tai, ką sužinome, kad kiekviena žinia taptų laipteliu į vis aukštesnį ir platesnį suvokimą.
*Dvasinis augimas – tai ne atminties kultivavimas, ne žinių kaupimas, bet gebėjimas aiškiai mąstyti, nenukrypti į iliuzijas ar melą ir matyti realybę ir faktus tokius, kokie jie yra. Vien žinių kaupimas – tai ne augimas. Nėra baigtinių žinių, mes mokomės tik tada, kai nuolat judame į priekį, kai mūsų žinios praktinės, kai kažko išmokstame.
*Žinios ir išmintis – ne tas pats. Išmintis ateina tada, kai įgaunamas brandumas savęs pažinime. Tačiau tai nelengvas procesas, todėl dauguma pasirenka lengvesnį, iliuzinį savęs pažinimo kelią – per įvairiausių autoritetų įtaką, kurie gal ir suteikia laikiną pasitikėjimo savimi ir saugumo pojūtį, bet atitolina nuo svarbiausio – žmogaus vidinių konfliktų sprendimo. Dvasinis augimas galimas tuomet, kai nėra jokio spaudimo per autoritetus ar kitokios prievartos.
*Savęs pažinimas – tai nuolatinis procesas, o ne rezultatas. Geriausiai pažinti save galime per bendravimą su kitais žmonėmis, o ne per izoliaciją nuo kitų ar knygų skaitymą. Mes atveriame save tikrąjį bendravime per mūsų santykius su visuomene, su savo šeima, su gimine, su draugais, su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis – tik per tai mes galime pamatyti savo nesuvaidintas emocijas ir reakcijas, savo tikras mintis, tikrus jausmus ir pojūčius. Tam reikalingas sąmoningumas ir dėmesingumas.
*Pokyčiai pasaulyje vyksta per pokyčius kiekviename žmoguje, nes žmogus yra neatsiejama viso žmonijos gyvavimo proceso dalis. Kad vyktų pokyčiai žmoguje, jis turi pažinti save: suprasti kas jis toks, koks jis yra, kaip sąveikauja su žmonėmis ir visa gyvybe, kokie jo evoliuciniai tikslai. Be savęs pažinimo gyvenimo patirtis gimdo iliuzijas, nesuprasdami savęs mes negalime pažinti realybės.. Teisingas ir aiškus mąstymas ateina su savęs pažinimu.
*Žmogus ir pasaulis – ne du skirtingi objektai su skirtingomis problemomis. Žmogus ir pasaulis – nedalomas vienetas. Kiekvieno žmogaus problema – tai pasaulinė problema. Kiekvienas žmogus gali tapti kažkokios tendencijos iniciatoriumi ir reikšmingų pokyčių pradininku. Žmonija yra vientisa ir vieninga, nors ir dirbtinai suskirstyta politinėmis, ekonominėmis, religinėmis ar kitokiomis sienomis. Bet intuityviai mes visi jaučiame šią vienybę..
*Pasaulis – tai visi mes, mūsų santykiai ir sąveika, bet dabartiniame pasaulyje, kur yra didžiulės organizacijos, korporacijos, partijos ir masiniai judėjimai, žmonės bijo kažką daryti nedideliu mastu ir dauguma turi “mažo žmogaus“ kompleksą. Dauguma jų galvoja: “Na, ką aš vienas galiu?.. Aš turiu prisijungti prie kažko didelio, masinio, tik tuomet kažką pakeisiu.“
*Toks savęs pažinimo trūkumas verčia galvoti, kad tik kažkoks masinis veiksmas keičia pasaulį.. Mums atrodo, kad jei pasaulinės problemos didelės, tai tik kažkokios didžiulės žmonių organizacijos gali viską pakeisti. Tačiau iš tiesų viskas yra atvirkščiai: visi dideli pokyčiai pasaulyje vyksta kiekvieno žmogaus vidinių dvasinių pokyčių dėka, kur kiekvieno žmogaus indėlis formuoja galingą pokyčių laviną.
*Pasiekęs brandumą savęs pažinime žmogus aiškiai suvokia, kad tyra, besąlygiška meilė – tai trūkstamas faktorius visų mūsų gyvenime. Mes visi kenčiame dėl meilės ir gerumo trūkumo, dėl šilumos bendravime trūkumo, dėl vienybės ir bendradarbiavimo visų labui trūkumo, dėl kūrybinės išraiškos laisvės trūkumo, todėl bėgame į masinius veiksmus arba panyrame į priklausomybes, ir tai gimdo dar daugiau betvarkės ir kančios.
* Meilė vieno žmogaus širdyje gali įžiebti meilę daugybės žmonių širdyse. Kai yra meilė – išnyksta visi susiskaldymai, prieštaravimai, nesutarimai. Kai yra meilė – žmonės natūraliai vienijasi geriems darbams visų gerovei. Kai yra meilė – išnyksta egoizmas ir gimsta vienybė.
Mintys iš D. Krišnamurčio knygos “Gyvenimo knyga“, parengė ir vertė ruvi.lt
Visiems geros savaitės 🙂 !
Kažkas dar negali suprasti, kas vyksta, o kažkas jau aiškiai pradeda suvokti, kad taip, kaip buvo anksčiau – jau nebus. Niekada.
Kur Tiesa?.. Ką daryti?.. Koks bus pasaulis?.. Kokia mūsų visų ateitis?.. Klausimai, klausimai, klausimai… Ir ore sklandanti permainų dvasia…
Gyventi taip, kaip anksčiau, jau nesigaus. Ir beprasmiška bandyti priversti veikti senuosius metodus. Jie jau neveikia.
Ir mums sunku suprasti, kodėl jie neveikia. Juk anksčiau, kai atlikdavome tam tikrus veiksmus, mums gaudavosi viskas taip, kaip buvome įpratę, o dabar tų pačių veiksmų rezultatai vis dažniau tampa nenuspėjami ir net priešingi mūsų lūkesčiams…
Tiesiog kažkas jau pasiekė ribą, skiriančią senąją realybę nuo naujos, o kažkas dar tik eina prie šios ribos. Ir tai vyksta ne tik su atskirais žmonėmis, bet su visomis tautomis ir valstybėmis, su visu pasauliu.
Taip vyksta todėl, kad pasikeitė žmonių sąmonė.
Ir vienas ryškiausių to įrodymų yra tame, kad neįmanoma kažko įrodyti kitiems jėga. Agresija. Pykčiu. Spaudimu. Kodėl anksčiau tai veikė, o dabar – ne?
Todėl, kad pykčio, neapykantos, agresijos energijos neveikia tose naujose sąlygose, kurios formuojasi Žemėje.
Mums belieka keisti savo mąstymą: kažkas pakeis jį palaipsniui, stebėdamas besikeičiančią aplinką, o kažkas bus priverstas jį keisti, nes nuo to priklausys jo tolimesnis gyvenimas, jo gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Ir tai nelengva – keisti mąstymą.. Juk tai reiškia, kad reikia keisti ir savo įpročius, ir savo pasaulėžiūrą, ir savo požiūrį į daugybę klausimų. Reikia keistis pačiam žmogui. Ir pradėti veikti gyvenime kitaip.
Šis sąmonės šuolis toks didžiulis, kad daugelį tai gąsdina, bet kartu ir traukia atsivėrusi nežinomybė, vilioja žmonijos beribio vystymosi ir augimo perspektyva.
Tačiau yra ir tai, kas žymiai palengvina žmonių mąstymo pokyčius – žmogus išmoks girdėti savo širdį, įsiklausyti į jos tylų balsą…
Tik protas nuolat abejoja ir vis svarsto, o širdis žino atsakymus į visus klausimus. Tyroje, mylinčioje širdyje nėra jokių abejonių, nes ji žino Tiesą.
Įsiklausykime į savo širdies balsą – ir tai bus pirmas žingsnis į naująjį mąstymą. Į meilę, į vienybę, į kitokį – šviesų ir harmoningą žmonijos gyvenimą.
Tik neabejokime… Ir įvyks Stebuklas 🙂 !
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !
Niūrokas, bet, deja, jau atitinkantis mūsų dienų realybę filmukas. Pažiūrim:
Šiuolaikinių žmonių gyvenimas toks sudėtingas.. Mes nuolat bėgame, skubame, mes vis neturime laiko.. Todėl dažnas užduoda sau klausimą – ar tikrai žmogus viso to nori? Ir ko gi jis iš tiesų nori?..
Mums dabar labai trūksta paprastumo – tyrų ir šviesių jausmų, nuoširdaus bendravimo, kūrybinio polėkio, prasmingo darbo, sveikos sąveikos su gamta..
Norisi nusimesti visas kaukes, šablonus ir rėmus, kurie trukdo pasijusti savimi. Pasijusti Žmogumi. Tapti Kūrėju. Pajusti vienybę su žmonija, gamta ir visa gyvybe..
Apie tai šis kviečiantis susimąstyti tekstas:
“Aš noriu gyventi paprasčiau. Viskame. Turėti paprastus namus. Jaukų lizdelį – be krūvos šlamšto, be brangios technikos ir daiktų, kurių negalima liesti ar sutepti vaikams. Kad jis būtų toks nedidelis, iš medžio, su dideliais langais ir pojūčiu, kad tu esi gamtoje. Yra tokie eko-namai.. kur ir viduje, ir išorėje – gamta. Sodas su gėlėmis ir medžiais, vanduo (upė, jūra, ežeras), daržas..
Noriu nešioti paprastus drabužius. Ne tuos, kurie madingi. Paprastas sukneles, sijonus, pasisiūtus iš natūralių audinių, minkštus ir ilgaamžius. Paprastus, pačios arba vaikų pagamintus papuošalus.. Man nereikia aukso ar deimantų, man mieli karoliai iš gilių ir apyrankės iš kriauklelių.
Noriu paprastos kosmetikos. Tiek, kiek jos iš tiesų reikia. Aliejų ir pačios pasigaminto muilo, natūralių kremų ir šampūno. Noriu šalia namo aikštelės vaikams, kurią sumeistravo jų tėtis, ir žaislų ne iš parduotuvės, o vaikų rankomis pasigamintų. Ir valgyti paprastą maistą – užaugintą čia pat, šalia namo savo rankomis, su dideliu rūpesčiu ir meile.
Nenoriu turėti pinigų. Visai. Kad jie nebūtų reikalingi. Kad viską galima būtų pasigaminti savo rankomis, arba esant būtinybei keistis su kaimynais jų rankų darbo vaisiais. Vieni derlių augina, kiti muilą gamina, treti rūbus siuva.
Nesuprantu, KAIP galima buvo prikurti tiek absurdo mūsų pasaulyje? Koks gi tai progresas, jei žmogus visą savo gyvenimą gali ieškoti laimės, ieškoti meilės, ieškoti prasmės, ieškoti savęs, ieškoti pašaukimo.. Juk viskas mums duota nuo pat gimimo, bet kažkas visa tai paslėpė po stora uždanga, ir dabar šios vertybės dulka ir atsiveria tik atkakliausiems ieškotojams.
Ta uždanga – tai šio pasaulio šurmulys, tai viskas, kuo mus bando prisotinti, pamaitinti, aprengti, pralinksminti.. Vergiškas darbas, be kurio neįmanoma išgyventi. Normaliame pasaulyje nėra vergiško darbo. Yra veikla, kuria užsiima žmonės – stato namus, augina derlių, auklėja vaikus, kepa duoną.. ir visa tai atlieka su džiaugsmu. Nėra darbų, kurie alina. Visas darbas teikia džiaugsmą ir yra naudingas. Taip-taip, naudingas.
Sunku net įsivaizduoti, kiek beprasmiško ir net kenksmingo darbo dabar atlieka žmonės. Imkime kad ir popierinį darbą – milijardai tonų popieriaus gaminama, spausdinama, dėliojama iš vienos vietos į kitą, iš vienų rankų į kitas, paskui suplėšoma, išmetama, ir vėl spausdinama. Ir kiek SVARBAUS popieriaus! Tiesiog nerealus kiekis labai svarbaus popieriaus. Jis žymiai svarbesnis, nei žmonės. Dėl jo pykstasi, kovoja, žemina, sodina į kalėjimus, žudo. Dėl popieriaus!
Kad pereitume iš vieno žemės ploto į kitą (iš vienos šalies į kitą), reikia pateikti popierių. Jei popierius tinkamas – tu gali pereiti. O jei nėra popieriaus – vaikščioti svetima žeme nevalia. Kažkas padalino žemę ir nurodė, kur kam galima, o kam ne. Na, nebent pateikus svarbų popierių.
O miestai.. Kam jie reikalingi? Kam? Tos didžiulės betoninės dėžės-butai be sielos ir oro. Jie atima energiją ir jėgas. Miestuose viskas, kas natūralu, pakeista dirbtinu. Viskas-viskas. Žmonės – dėžėse, vaikai auga su svetimais žmonėmis (vaikų darželiai, auklės), gyvūnai – narvuose, produktai – iš chemijos, žaislai – iš plastiko. Ir daug-daug vaistų, kad galima būtų visus išgydyti nuo milijono ligų, kurias sukelia miestas, visų tų depresijų, kančių ir nelaimių.
Vaikai gimsta dirbtinu būdu, vyrai ir moterys, nesuradę poros, keičia orientaciją, ir jau negali būti nė kalbos apie normalios giminės pratęsimą. Šeimos išyra dėl miesto smulkmenų, dėl daiktų, dėl iliuzinių troškimų. Žmonės pamiršta, kad svarbiausi – ne daiktai, o žmonės ir santykiai tarp jų, meilė ir rūpestis artimaisiais. Visi turi tiek problemų!!! Tiesiog krūvos ir kalnai neišspręstų problemų, kurias galima būtų išmesti į sąvartyną ir gyventi laimingai 🙂 . Bet mes pripratome, kad problemos – tai mūsų gyvenimo dalis.
O juk pakaktų išvežti žmogų į gamtą – įsivaizduokite – rami jūra, kalnai ir pakalnės, žolytė žaliuoja, saulutė šviečia.. ir palikti jį akis į akį su gamta.. ir, man atrodo, jis viską supras. Jis įsiklausys į save, į gamtą. Ir išgirs Žemę: “Aš čia, aš su tavimi, aš suteiksiu tau namus, tylą ir širdies palaimą, meilę ir rūpestį. Aš pamaitinsiu tave. Aš tave sušildysiu. Aš nenuskriausiu tavęs. Aš myliu tave. Aš suteiksiu tau Gausą ir Gerovę“. Ir žmogus negrįš į miestą, jis pasiliks gamtoje. Viską supras ir pasiliks. Taip paprasta pasitikėti Žeme. Ji gali išmaitinti milijardus žmonių, jei teisingai naudosimės jos gėrybėmis, bet mes galime pražūti, jei ir toliau gyvensime taip, kaip dabar.
Aš noriu gyventi paprasčiau. Gamtoje. Mylėti Žemę ir ja pasitikėti. Ji gausi ir dosni. Ir to pilnai pakanka, kad būtume laimingi 🙂 .“
Autorė Radost-na-Avos, vertė ruvi.lt
Geros visiems savaitės 🙂 !
ruvi 