Gyvenimo knyga

*Gebėjimas girdėti, klausytis – tai menas, kurio nelengva išmokti, bet jame slypi didžiulė prasmė. Mes visada klausomės kitų žmonių iš savo asmeninės pozicijos – su savo išankstiniu nusistatymu, su savo požiūrio tašku, su savo nuomone – ir tai tampa nepramušama siena, kurią pradedame tvirtinti ir ginti ginčais, noru nugalėti.

*Kad išmoktume girdėti ir klausytis, turi būti vidinė tyla, ramybė ir dėmesingumas. Turime bendrauti iš meilės, o ne iš kovos pozicijos. Tokia būsena suteikia galimybę išgirsti ne tik tai, kas sakoma žodžiais, bet ir pajusti, kas slypi už žodžių. Tik girdėdami kitus galime vystyti taikų dialogą ir kurti harmoningą bendravimą.

*Jei einame dvasinio augimo keliu, jei ieškome tiesos – turime būti nuolat atviri pažinimui. Kaip dažnai mūsų sąmonė perpildyta įvairia tarpusavyje nesusijusia informacija ir žiniomis, kurios sukuria chaosą mąstyme ir tampa kliūtimi tolimesniam savęs  ir pasaulio pažinimui. Todėl reikia išmokti laikytis vidinės tylos – kad galėtume suvokti tai, ką sužinome, kad kiekviena žinia taptų laipteliu į vis aukštesnį ir platesnį suvokimą.

*Dvasinis augimas – tai ne atminties kultivavimas, ne žinių kaupimas, bet gebėjimas aiškiai mąstyti, nenukrypti į iliuzijas ar melą ir matyti realybę ir faktus tokius, kokie jie yra. Vien žinių kaupimas – tai ne augimas. Nėra baigtinių žinių, mes mokomės tik tada, kai nuolat judame į priekį, kai mūsų žinios praktinės, kai kažko išmokstame.

*Žinios ir išmintis – ne tas pats. Išmintis ateina tada, kai įgaunamas brandumas savęs pažinime. Tačiau tai nelengvas procesas, todėl dauguma pasirenka lengvesnį, iliuzinį savęs pažinimo kelią – per įvairiausių autoritetų įtaką, kurie gal ir suteikia laikiną pasitikėjimo savimi ir saugumo pojūtį, bet atitolina nuo svarbiausio – žmogaus vidinių konfliktų sprendimo. Dvasinis augimas galimas tuomet, kai nėra jokio spaudimo per autoritetus ar kitokios prievartos.

*Savęs pažinimas – tai nuolatinis procesas, o ne rezultatas. Geriausiai pažinti save galime per bendravimą su kitais žmonėmis, o ne per izoliaciją nuo kitų ar knygų skaitymą. Mes atveriame save tikrąjį bendravime per mūsų santykius su visuomene, su savo šeima, su gimine, su draugais, su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis – tik per tai mes galime pamatyti savo nesuvaidintas emocijas ir reakcijas, savo tikras mintis, tikrus jausmus ir pojūčius. Tam reikalingas sąmoningumas ir dėmesingumas.

*Pokyčiai pasaulyje vyksta per pokyčius kiekviename žmoguje, nes žmogus yra neatsiejama viso žmonijos gyvavimo proceso dalis. Kad vyktų pokyčiai žmoguje, jis turi pažinti save: suprasti kas jis toks, koks jis yra, kaip sąveikauja su žmonėmis ir visa gyvybe, kokie jo evoliuciniai tikslai. Be savęs pažinimo gyvenimo patirtis gimdo iliuzijas, nesuprasdami savęs mes negalime pažinti realybės.. Teisingas ir aiškus mąstymas ateina su savęs pažinimu.

*Žmogus ir pasaulis – ne du skirtingi objektai su skirtingomis problemomis. Žmogus ir pasaulis – nedalomas vienetas. Kiekvieno žmogaus problema – tai pasaulinė problema. Kiekvienas žmogus gali tapti kažkokios tendencijos iniciatoriumi ir reikšmingų pokyčių pradininku. Žmonija yra vientisa ir vieninga, nors ir dirbtinai suskirstyta politinėmis, ekonominėmis, religinėmis ar kitokiomis sienomis. Bet intuityviai mes visi jaučiame šią vienybę..

*Pasaulis – tai visi mes, mūsų santykiai ir sąveika, bet dabartiniame pasaulyje, kur yra didžiulės organizacijos, korporacijos, partijos ir masiniai judėjimai, žmonės bijo kažką daryti nedideliu mastu ir dauguma turi “mažo žmogaus“ kompleksą. Dauguma jų galvoja: “Na, ką aš vienas galiu?.. Aš turiu prisijungti prie kažko didelio, masinio, tik tuomet kažką pakeisiu.“

*Toks savęs pažinimo trūkumas verčia galvoti, kad tik kažkoks masinis veiksmas keičia pasaulį.. Mums atrodo, kad jei pasaulinės problemos didelės, tai tik kažkokios didžiulės žmonių organizacijos gali viską pakeisti. Tačiau iš tiesų viskas yra atvirkščiai: visi dideli pokyčiai pasaulyje vyksta kiekvieno žmogaus vidinių dvasinių pokyčių dėka, kur kiekvieno žmogaus indėlis formuoja galingą pokyčių laviną.

*Pasiekęs brandumą savęs pažinime žmogus aiškiai suvokia, kad tyra, besąlygiška meilė – tai trūkstamas faktorius visų mūsų gyvenime. Mes visi kenčiame dėl meilės ir gerumo trūkumo, dėl šilumos bendravime trūkumo, dėl vienybės ir bendradarbiavimo visų labui trūkumo, dėl kūrybinės išraiškos laisvės trūkumo, todėl bėgame į masinius veiksmus arba panyrame į priklausomybes, ir tai gimdo dar daugiau betvarkės ir kančios.

* Meilė vieno žmogaus širdyje gali įžiebti meilę daugybės žmonių širdyse. Kai yra meilė – išnyksta visi susiskaldymai, prieštaravimai, nesutarimai. Kai yra meilė – žmonės natūraliai vienijasi geriems darbams visų gerovei. Kai yra meilė – išnyksta egoizmas ir gimsta vienybė.

Mintys iš D. Krišnamurčio knygos “Gyvenimo knyga“, parengė ir vertė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Reklama

Kažkas pasikeitė…

Kažkas dar negali suprasti, kas vyksta, o kažkas jau aiškiai pradeda suvokti, kad taip, kaip buvo anksčiau – jau nebus. Niekada.

Kur Tiesa?.. Ką daryti?.. Koks bus pasaulis?.. Kokia mūsų visų ateitis?.. Klausimai, klausimai, klausimai… Ir ore sklandanti permainų dvasia…

Gyventi taip, kaip anksčiau, jau nesigaus. Ir beprasmiška bandyti priversti veikti senuosius metodus. Jie jau neveikia.

Ir mums sunku suprasti, kodėl jie neveikia. Juk anksčiau, kai atlikdavome tam tikrus veiksmus, mums gaudavosi viskas taip, kaip buvome įpratę, o dabar tų pačių veiksmų rezultatai vis dažniau tampa nenuspėjami ir net priešingi mūsų lūkesčiams…

Tiesiog kažkas jau pasiekė ribą, skiriančią senąją realybę nuo naujos, o kažkas dar tik eina prie šios ribos. Ir tai vyksta ne tik su atskirais žmonėmis, bet su visomis tautomis ir valstybėmis, su visu pasauliu.

Taip vyksta todėl, kad pasikeitė žmonių sąmonė.

Ir vienas ryškiausių to įrodymų yra tame, kad neįmanoma kažko įrodyti kitiems jėga. Agresija. Pykčiu. Spaudimu. Kodėl anksčiau tai veikė, o dabar – ne?

Todėl, kad pykčio, neapykantos, agresijos energijos neveikia tose naujose sąlygose, kurios formuojasi Žemėje.

Mums belieka keisti savo mąstymą: kažkas pakeis jį palaipsniui, stebėdamas besikeičiančią aplinką, o kažkas bus priverstas jį keisti, nes nuo to priklausys jo tolimesnis gyvenimas, jo gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Ir tai nelengva – keisti mąstymą.. Juk tai reiškia, kad reikia keisti ir savo įpročius, ir savo pasaulėžiūrą, ir savo požiūrį į daugybę klausimų. Reikia keistis pačiam žmogui. Ir pradėti veikti gyvenime kitaip.

Šis sąmonės šuolis toks didžiulis, kad daugelį tai gąsdina, bet kartu ir traukia atsivėrusi nežinomybė, vilioja žmonijos beribio vystymosi ir augimo perspektyva.

Tačiau yra ir tai, kas žymiai palengvina žmonių mąstymo pokyčius – žmogus išmoks girdėti savo širdį, įsiklausyti į jos tylų balsą…

Tik protas nuolat abejoja ir vis svarsto, o širdis žino atsakymus į visus klausimus. Tyroje, mylinčioje širdyje nėra jokių abejonių, nes ji žino Tiesą.

Įsiklausykime į savo širdies balsą – ir tai bus pirmas žingsnis į naująjį mąstymą. Į meilę, į vienybę, į kitokį –  šviesų ir harmoningą žmonijos gyvenimą.

Tik neabejokime… Ir įvyks Stebuklas 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Paprastas gyvenimas

Šiuolaikinių žmonių gyvenimas toks sudėtingas.. Mes nuolat bėgame, skubame, mes vis neturime laiko.. Todėl dažnas užduoda sau klausimą – ar tikrai žmogus viso to nori? Ir ko gi jis iš tiesų nori?..

Mums dabar labai trūksta paprastumo – tyrų ir šviesių jausmų, nuoširdaus bendravimo, kūrybinio polėkio, prasmingo darbo, sveikos sąveikos su gamta..

Norisi nusimesti visas kaukes, šablonus ir rėmus, kurie trukdo pasijusti savimi. Pasijusti Žmogumi. Tapti Kūrėju. Pajusti vienybę su žmonija, gamta ir visa gyvybe..

Apie tai šis kviečiantis susimąstyti tekstas:

“Aš noriu gyventi paprasčiau. Viskame. Turėti paprastus namus. Jaukų lizdelį – be krūvos šlamšto, be brangios technikos ir daiktų, kurių negalima liesti ar sutepti vaikams. Kad jis būtų toks nedidelis, iš medžio, su dideliais langais ir pojūčiu, kad tu esi gamtoje. Yra tokie eko-namai.. kur ir viduje, ir išorėje – gamta. Sodas su gėlėmis ir medžiais, vanduo (upė, jūra, ežeras), daržas..

Noriu nešioti paprastus drabužius. Ne tuos, kurie madingi. Paprastas sukneles, sijonus, pasisiūtus iš natūralių audinių, minkštus ir ilgaamžius. Paprastus, pačios arba vaikų pagamintus papuošalus.. Man nereikia aukso ar deimantų, man mieli karoliai iš gilių ir apyrankės iš kriauklelių.

Noriu paprastos kosmetikos. Tiek, kiek jos iš tiesų reikia. Aliejų ir pačios pasigaminto muilo, natūralių kremų ir šampūno. Noriu šalia namo aikštelės vaikams, kurią sumeistravo jų tėtis, ir žaislų ne iš parduotuvės, o vaikų rankomis pasigamintų. Ir valgyti paprastą maistą – užaugintą čia pat, šalia namo savo rankomis, su dideliu rūpesčiu ir meile.

Nenoriu turėti pinigų. Visai. Kad jie nebūtų reikalingi. Kad viską galima būtų pasigaminti savo rankomis, arba esant būtinybei keistis su kaimynais jų rankų darbo vaisiais. Vieni derlių augina, kiti muilą gamina, treti rūbus siuva.

Nesuprantu, KAIP galima buvo prikurti tiek absurdo mūsų pasaulyje? Koks gi tai progresas, jei žmogus visą savo gyvenimą gali ieškoti laimės, ieškoti meilės, ieškoti prasmės, ieškoti savęs, ieškoti pašaukimo.. Juk viskas mums duota nuo pat gimimo, bet kažkas visa tai paslėpė po stora uždanga, ir dabar šios vertybės dulka ir atsiveria tik atkakliausiems ieškotojams.

Ta uždanga – tai šio pasaulio šurmulys, tai viskas, kuo mus bando prisotinti, pamaitinti, aprengti, pralinksminti.. Vergiškas darbas, be kurio neįmanoma išgyventi. Normaliame pasaulyje nėra vergiško darbo. Yra veikla, kuria užsiima žmonės – stato namus, augina derlių, auklėja vaikus, kepa duoną.. ir visa tai atlieka su džiaugsmu. Nėra darbų, kurie alina. Visas darbas teikia džiaugsmą ir yra naudingas. Taip-taip, naudingas.

Sunku net įsivaizduoti, kiek beprasmiško ir net kenksmingo darbo dabar atlieka žmonės. Imkime kad ir popierinį darbą – milijardai tonų popieriaus gaminama, spausdinama, dėliojama iš vienos vietos į kitą, iš vienų rankų į kitas, paskui suplėšoma, išmetama, ir vėl spausdinama. Ir kiek SVARBAUS popieriaus! Tiesiog nerealus kiekis labai svarbaus popieriaus. Jis žymiai svarbesnis, nei žmonės. Dėl jo pykstasi, kovoja, žemina, sodina į kalėjimus, žudo. Dėl popieriaus!

Kad pereitume iš vieno žemės ploto į kitą (iš vienos šalies į kitą), reikia pateikti popierių. Jei popierius tinkamas – tu gali pereiti. O jei nėra popieriaus – vaikščioti svetima žeme nevalia. Kažkas padalino žemę ir nurodė, kur kam galima, o kam ne. Na, nebent pateikus svarbų popierių.

O miestai.. Kam jie reikalingi? Kam? Tos didžiulės betoninės dėžės-butai be sielos ir oro. Jie atima energiją ir jėgas. Miestuose viskas, kas natūralu, pakeista dirbtinu. Viskas-viskas. Žmonės – dėžėse, vaikai auga su svetimais žmonėmis (vaikų darželiai, auklės), gyvūnai – narvuose, produktai – iš chemijos, žaislai – iš plastiko. Ir daug-daug vaistų, kad galima būtų visus išgydyti nuo milijono ligų, kurias sukelia miestas, visų tų depresijų, kančių ir nelaimių.

Vaikai gimsta dirbtinu būdu, vyrai ir moterys, nesuradę poros, keičia orientaciją, ir jau negali būti nė kalbos apie normalios giminės pratęsimą. Šeimos išyra dėl miesto smulkmenų, dėl daiktų, dėl iliuzinių troškimų. Žmonės pamiršta, kad svarbiausi – ne daiktai, o žmonės ir santykiai tarp jų, meilė ir rūpestis artimaisiais. Visi turi tiek problemų!!! Tiesiog krūvos ir kalnai neišspręstų problemų, kurias galima būtų išmesti į sąvartyną ir gyventi laimingai 🙂 . Bet mes pripratome, kad problemos – tai mūsų gyvenimo dalis.

O juk pakaktų išvežti žmogų į gamtą – įsivaizduokite – rami jūra, kalnai ir pakalnės, žolytė žaliuoja, saulutė šviečia.. ir palikti jį akis į akį su gamta.. ir, man atrodo, jis viską supras. Jis įsiklausys į save, į gamtą. Ir išgirs Žemę: “Aš čia, aš su tavimi, aš suteiksiu tau namus, tylą ir širdies palaimą, meilę ir rūpestį. Aš pamaitinsiu tave. Aš tave sušildysiu. Aš nenuskriausiu tavęs. Aš myliu tave. Aš suteiksiu tau Gausą ir Gerovę“. Ir žmogus negrįš į miestą, jis pasiliks gamtoje. Viską supras ir pasiliks. Taip paprasta pasitikėti Žeme. Ji gali išmaitinti milijardus žmonių, jei teisingai naudosimės jos gėrybėmis, bet mes galime pražūti, jei ir toliau gyvensime taip, kaip dabar.

Aš noriu gyventi paprasčiau. Gamtoje. Mylėti Žemę ir ja pasitikėti. Ji gausi ir dosni. Ir to pilnai pakanka, kad būtume laimingi 🙂 .“

Autorė Radost-na-Avos, vertė ruvi.lt

Geros visiems savaitės 🙂 !

Brangiau už visus pasaulio turtus

Kas yra laimė?

Tai kuomet be priežasties norisi juoktis, dainuoti ir šokti. Kai nežiūrint į nieką viskas atrodo lengva ir įmanoma. Kai visi žmonės atrodo geri ir gražūs.

Kai paprastutė melodija sukelia emocijų škvalą. Kai myli gyvenimą ir jis atsako tau tuo pačiu.

O juk kai esame laimingi, kai laimė yra mūsų gyvenime, mes dažniausiai jos nepastebime.. Bet kai jos nėra, visa kita netenka prasmės.

Laimės negalima išsikovoti, užsisakyti ar išpranašauti. Laimingu galima tik tapti. Negalima ir už turtus nusipirkti laimės.

Nes būna ir taip: nusipirkai rūmus, įrengei pagal paskutinę madą, o laimė.. įsikūrė trobelėje priešais arba liko senajame bute, iš kurio išsikėlei.

Turbūt, ji pati renkasi, kur jai gyventi ir su kuo.

Kai per daug vandens – tai potvynis. Per daug  ugnies – gaisras. Per daug darbo – katorga. Per daug maisto – nutukimas. Perteklius dažnai sukelia problemas.

O ko nebūna per daug? Tik laimės..

Šiandien madingi įvairūs reitingai: “Šimtas turtingiausių“, “Šimtas įtakingiausių“, “Šimtas įžymiausių“.. Nėra tik laimingiausių žmonių reitingo.

Todėl, kad nėra laimės kriterijų.

Ir todėl, kad laime, kaip taisyklė, niekas nesigiria ir nestato visuotinei parodai. Laimę brangina ir saugo.

Nes vertina ją labiau už visus pasaulio turtus 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !