Praregėjimai (49)

Kažkaip nepastebimai išaugo vartotojų karta.. Ji eina per gyvenimą kaip per didžiulį supermarketą, supirkdama viską savo kelyje. Vietoje spintų jie turi kambarius-drabužines, vietoje knygų skaito reklaminius bukletus, o pinigus investuoja į drabužius ir daiktus.

Atsirado ir nauja liga – šopoholizmas, ir ligoniai – šopoholikai. Bet ši liga sunkiai diagnozuojama, nes tai – jau gyvenimo būdas, o todėl gydoma ji dar sunkiau, nes “ligoniai“ nenori gydytis..

Ir taip pat nepastebimai mus įtraukia į įvaizdžio diktatūrą – kai gyvenama parodai, kai sėkmės ir gerovės simboliu tampa žmonės iš žurnalų viršelių. Todėl panyrame į spindinčias iliuzijas ir nesuvokiame, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime.

Mes bėgame į parduotuves, lygiuojamės į popierines “žvaigždes“, bet nenorime matyti arba iš aukšto žiūrime į žmones, kurie tyliai dirba visų labui: kepa duoną, augina maistą, auklėja vaikus, šluoja kiemą, slaugo senelius ar tiesiog daro gerus darbus..

Mus nepastebimai įtraukė gyvenimas, kuriame svarbu atrodyti, o ne būti.

************

Sąžiningumas su savimi reiškia, kad žmogus aiškiai suvokia tikruosius savo elgesio motyvus. Kaip taisyklė, jie visada labai paprasti, tiesūs ir aiškūs, nes turi prasmę žmogui. Todėl žmogus lengvai gali paaiškinti savo elgesį.

O štai ilgi elgesio paaiškinimai ir sudėtingos formuluotės – tai visada netikra. Būti sąžiningu su savimi reiškia nekurti kreivų veidrodžių ir neapgaudinėti savęs, bandant pateisinti savo elgesį.

Elgesio motyvų paaiškinimas ir bandymas pateisinti savo elgesį – skirtingi dalykai. Juk daugeliu atveju žmonės elgiasi vienaip ar kitaip nesigilindami į savo elgesio motyvus, o tik todėl, kad taip elgiasi dauguma.

Sąžiningumas su savimi padeda atsikratyti iliuzijų, melo gyvenime ir padeda geriau suprasti save. Melas, arba tai, kas nepatvirtinama realybe, reikalauja daug pastangų to melo palaikymui, o tai atima daug jėgų.

Kuo daugiau meluojame sau ir kitiems, tuo labiau išsenkame, susipainiojame ir tuo mažiau lieka jėgų tam, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime. Tik tiesa, tik sąžiningumas su savimi mus išlaisvina ir atveria esmių esmę.

************

Šioje realybėje visus domina tik pinigai. Mes nesusimąstome, kad jie tapo žmonijos didžiausių bėdų priežastimi: dėl jų žmonės konkuruoja, apgaudinėja, pavydi, nekenčia, išnaudoja, meluoja, pavergia, žudo.

Dėl jų skiriasi šeimos, nesutaria sutuoktiniai, bylinėjasi giminės, išduoda draugai, kivirčijasi bendradarbiai. Jie tapo visų – pasiturinčių, vargšų, turtuolių, elgetų – pagrindiniu tikslu, siekiamybe, svajone.. Ir iš mainų priemonės jie palaipsniui tapo galinga žmonių manipuliavimo, valdymo ir pavergimo priemone.

Laikas mums jau pabusti iš pinigų hipnozės komos, laikas atsipeikėti iš apverstų vertybių iliuzijų sapno. Žmonijos patirtis jau įrodė: pinigai mus skaldo, priešina, pavergia. Jie niekada mūsų nesujungs bendrai gerovei. Niekada.

Žmones gali suvienyti tik Meilė. Tai vienijanti ir harmonizuojanti jėga, skatinanti kiekvieną žmogų dalintis savo geriausiais gebėjimais, nuoširdumu, džiaugsmu, įkvėpimu ir kūryba bendram visų žmonių labui.

Kai tyra, besąlygiška Meilė yra pirmoje vietoje – visa kita atsistoja į savo vietas. Tik Meilėje žmonija taps didele ir draugiška šeima 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Reklama

Praregėjimai (48)

Tik tobulindami santykius tarp žmonių ir supančio pasaulio mes galime evoliucionuoti. Harmoningo bendravimo turi mokyti švietimo sistema nuo mažiausių vaikų ugdymo įstaigų iki aukštųjų mokyklų – tai turi tapti prioritetu.

Masinio informavimo priemonės, menas – visa tai turi ugdyti geranoriškumą, santarvę, taikumą. Dabar ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nežino, kaip kurti sveikus tarpusavio santykius, kaip gerbti kitus žmones, kaip kurti gerus santykius šeimoje. Todėl visuomenėje tiek susvetimėjimo, neapykantos, priešiškumo, agresijos.

Vietoje harmoningo bendravimo – konkurencija, egoizmas, susiskaldymas. Kovoja visi: vaikai, šeimos nariai, bendradarbiai, politikai, valstybės.. Ir tokiose sąlygose klesti tie, kas pelnosi iš tokių nesveikų santykių.

Kai pradėsime gerbti ir mylėti vieni kitus, kai išmoksime harmoningai bendrauti – žengsime didžiulį žingsnį žmonijos evoliucijos kelyje.

************

Meilė – vienijanti ir harmonizuojanti jėga. Kuo mažiau meilės žmonių santykiuose – tuo mažiau sveikos nuovokos, natūralumo ir betarpiškumo, bet daugiau dirbtinumo, melo ir vaidybos.

Kuo mažiau meilės – tuo mažiau dvasingumo, bet daugiau dirbtinų taisyklių, reguliuojančių žmonių santykius.

Gebėjimas besąlygiškai mylėti – tai sveikos psichikos būsena. Tik mylintis žmogus jaučia vienybę su žmonija ir pasauliu, tik mylėdamas jis gali kurti ir tobulėti.

Tuo tarpu orientacija tik į pinigus, tik į materialius daiktus žaloja žmogaus psichiką, todėl dabar tiek daug žmonių su psichikos sutrikimais.

************

Pasaulyje, kuriame mes dabar gyvename, viskas perkama ir parduodama. Ir visa tai skleidžia žemas vibracijas, nes viskas – net žmogaus “vertingumas“ ar žmonių tarpusavio santykiai – matuojami pinigais.

Vienintelis šviesus, dvasingas veiksmas, išlikęs šiame pasaulyje – tai besąlygiškas dovanojimas, kai dovanojame kažką kitiems žmonėms iš visos širdies, kai dovanojame ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad tai mūsų širdies polėkis ir tyras noras suteikti kitiems džiaugsmą.

Juk noras dalintis, dovanoti džiaugsmą, meilę ir šviesą kitiems – tai esminė sielos savybė ir dvasingumo išraiška. Visa tai matome ir gamtoje: ji laisvai ir besąlygiškai dovanoja mums saulės šviesą ir šilumą, švarų vandenį ir gryną orą, gėlių grožį ir aromatą, vaisių ir daržovių gausą, nuostabų gyvūnijos pasaulį..

Dovanodami besąlygiškai, mes kuriame kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Dovanoti galime viską, svarbiausia, kad dovanojimas būtų nuoširdus ir besąlygiškas – tai savotiškas žmogaus nuoširdumo, tyrumo ir atvirumo egzaminas.

Ir egzaminas ne tik tam, kas dovanoja, bet ir tam, kas priima dovaną..

************

Harmoningi pasikeitimai vyksta lėtai, bet giliai ir visiems laikams. Tai, kas tikra, teisinga ir tikslinga visiems, transformuojama visose lygmenyse ir srityse, o tam reikia laiko.

Harmonija su niekuo nekovoja, nesiblaško, niekam nieko neįrodinėja, nieko nespaudžia ir su niekuo nesivaržo. Ji tarsi lauko gėlė: tyliai auga, skleidžiasi, žydi ir sėja aplink vis naujus daigelius, bet jos taikios ir švelnios vibracijos palengva išsklaido šio pasaulio tamsą, o agresiją paverčia dulkėmis.

Harmonijos išraiškos paprastume slypi gili išmintis ir didžiulė jėga. Skubantiems, bėgantiems ir besiblaškantiems sunku ją pamatyti. Kelias į harmoniją – tai evoliucijos kelias, kuriam reikia didelės kantrybės, meilės, nuoseklumo ir išminties.

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (47)

Jei nesuvokiame subtilaus dvasinio pasaulio egzistavimo ir jo poveikio materialiam pasauliui – suprasti egzistencijos esmę yra neįmanoma.

Jei vadovaujamės vien materialiais interesais – mes palaipsniui visapusiškai degraduojame.

Žmonių negali suvienyti pinigai – jie skaldo ir supriešina, nes atsiranda socialinė nelygybė, sąlygos korupcijai, priešiškumas.

Žmones gali suvienyti dvasinės vertybės: kilnios idėjos visos žmonijos labui, kūrybinis bendradarbiavimas, tobulėjimas.

Žmonijos gerovė – tik meilėje ir vienybėje.

************

Kas mes esame be brangių daiktų, be įvaizdžio, be statuso ir be kitų pripažinimo?

Kas mes esame be savo mylimų “žaisliukų“ – mobiliųjų telefonų, planšetų, kompiuterių, automobilių, papuošalų ir kosmetikos?

Kas  mes esame, kai vakare nuovargis traukia mus į lovą, nuplėšdamas visas kaukes?

Kas mes – patirtis, prigimtis, žinios, silpnybės, prisirišimai, polinkiai, o gal kūnas?

Ko iš mūsų negalima atimti?..

Tai ir yra mūsų esmių esmė: mes esame tai, ko iš mūsų negalima atimti.

************

Ko verti gabumai, jei žmogus dirba nenoriai? Kas iš to, jei gydytojas žino, kaip gydyti ligonius, o mokytoja pavyzdingai studijavo ir įsiminė, ką mokslininkai rašo apie vaikus, jei gydytojas nemyli ligonių, o mokytoja nemyli vaikų?

Pašaukimas yra svarbus, bet svarbiausia yra tai, kaip žmogus dirba – su meile, įkvėpimu, kūrybingai ir sąžiningai, ar – abejingai, mechaniškai, besirūpindamas tik savo karjeros reikalais.

Tik mylintis žmogus gali kurti ir tobulinti šį pasaulį. Jo darbas – tai meilė, tapusi regima.

************

Bizniui dvasingumas neįdomus, nes neneša pelno, kapitalistai tikina, kad vienintelis laimės šaltinis – pinigai. Todėl dvasingumo tema jiems – tuščias laiko gaišinimas.

Kapitalizme žmogus reikalingas, kad dirbtų kaip vergas. Tuo tarpu tikroji žmogaus prigimtis – kurti ir dvasiškai tobulėti. Skirtumas akivaizdus..

************

Meno paskirtis – būti gėrio, tiesos, grožio, dvasingumo, tobulumo orientyru.

Menas turi rodyti žmonėms, koks turi būti tobulas, siektinas gyvenimas, kad įkvėptų žmones tobulėti ir augti dvasiškai. Tuo tarpu šiandienines menines išraiškas sunku pavadinti menu, tiek juose negatyvumo, nešvankumo, baisybių, o geriausiu atveju – tuščio kvailiojimo.

Todėl kaskart, kai žmogus stebi tą negatyvumo srautą, vietoje įkvėpimo jis patiria sumaištį, vidinius prieštaravimus, įtampą, o kartais ir psichologinę traumą, ir visa tai formuoja chaosą jo mintyse, pasaulėžiūroje ir veiksmuose.

************

Dvasinio augimo kelias nėra paprastas: net pozityvūs pokyčiai ne visada lengvai einasi, nes turime keisti tai, prie ko esame įpratę. Būtent nuo senųjų įpročių stiprumo priklauso, kaip keisimės.

Kažką savyje keisdami, mes turime kažko atsisakyti ar net paaukoti, bet tam kartais pritrūksta kantrybės ir nuoseklumo. O kantrybės trūkumas – dažniausiai pasitaikanti kliūtis dvasinio augimo kelyje.

Todėl yra sakoma: kantrybė – didelė dorybė..

************

Savo kalboje labai naudinga laikytis sufijų principų.

Ši senoji tradicija teigia, kad sakyti kažką kitiems verta tik tada, jei:

  • tai – tiesa;
  • tai būtina;
  • tai geri žodžiai.

Visais kitais atvejais geriau patylėti..

************

Kad apsaugotume žmogų nuo blogo – sudominkime jį geru, matykime jame gera..

Kai tik mes pradedame ieškoti kažko blogo žmonėse – mūsų širdyse atsiveria ertmė, pro kurią įeina piktavališkumas. Jei mes varžomės, kritikuojame, apkalbame kitus – mūsų gyvenimo energija senka ir mes nusilpstame.

Visada pastebėkime žmoguje gerąsias jo puses, nes žmogaus esmė ir yra jo gerosios pusės. O matydami gėrį ir patys daromės geresni 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (46)

Mes perpildyti informacija, kurios negalime pritaikyti gyvenime ir kuri mus slegia lyg nereikalinga sunki našta. Todėl taip dažnai mes žinome atsakymus į bet kokius klausimus, o kaip padėti sau – nežinome..

Mokykimės atskirti tai, kas svarbu ir reikalinga nuo to, kas nesvarbu ar net kenksminga. Žvelkime ne į išorinius įspūdžius ar emocines reakcijas, bet įsiklausykime į savo širdies balsą. Tikrinkime informaciją ir vertinkime skleidžiančius žinią pagal jų darbus ir rezultatus, o ne pagal tuščias kalbas.

************

Dvasiniame kelyje labai svarbus atsakomybės jausmas. Žmogus turi suprasti savo minčių ir veiksmų pasekmes ir jų poveikį kitiems žmonėms. Dvasingo žmogaus mintys ir veiksmai kuria harmoniją, nes jis aiškiai suvokia, kad kiekvieno žmogaus mintimis ir veiksmais yra kuriama visos žmonijos realybė.

Labai svarbus ir gebėjimas išlaikyti bei atgauti vidinę pusiausvyrą. Dualiame pasaulyje žmogus dažnai įtraukiamas į egoizmą, susireikšminimą, ginčus. Kad protas nurimtų ir neužgožtų širdies balso, reikia išmokti išlaikyti vidinę harmoniją ir ramybę, o išsiderinus – gebėti atgauti vidinę pusiausvyrą.

************

Besąlygiška meilė – pagrindinė, esminė visos būties energija. Tai kurianti jėga, ji viską suvienija ir apjungia.

Jei mes skleidžiame negatyvias, sunkias susiskaldymo energijas – mes ribojame savo galimybes prisijungti prie besąlygiškos meilės energijos, todėl sėjame destrukciją.

O jei mes iš visos širdies skleidžiame besąlygišką meilę visiems ir viskam – mes tampame šios didingos kuriančios energijos laidininkais Žemėje. Tampame harmonijos bendrakūrėjais..

************

Vienas iš sunkiausių dvasinio kelio etapų – vidinis apsivalymas. Žmogus turi apsivalyti nuo visų dualumo iliuzijų: egoizmo, melo, neapykantos, baimės. Jis turi sugrįžti prie dvasinių ištakų: besąlygiškos meilės, tiesos, vienybės, dorovės.

Tai galime palyginti su ėjimu iš tamsos – į šviesą. Ir šviesoje išryškėja visos tamsios žmogaus pusės, kurių jis nematė, neįtarė turintis arba kurių nenorėjo pripažinti. Tai nelengvos akistatos su savimi ir tiesos išgryninimo akimirkos.

Šiame periode labai svarbu išlikti sąmoningu ir sąžiningu su pačiu savimi, nepalūžti ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje rinktis šviesos, meilės, vienybės ir tyrumo kelią. Po tokio apsivalymo gimsta dvasinė stiprybė ir išmintis, kurių dėka žmogus pamato save ir supančią realybę tokius, kokie yra iš tiesų, be iliuzijų.

************

Šiam pasauliui reikalingi tokie Žmonės –  dvasingi, sąžiningi, drąsūs, išmintingi.. Tokie, kurie išdrįsta būti žmoniškais: geranoriškais, užjaučiančiais ir gyvenančiais visų labui.

Kurie sugeba paguosti, atskubėti į pagalbą, rūpintis, pasiaukoti, pasidalinti, išklausyti ir nuolat skleisti savo širdies šilumą. Visiems. Kiekvienam. Net tada, kai juos išduoda ar įskaudina.

Kurie jaučia vienybę su gamta ir visa gyvybe: jie pastebi pirmą išsiskleidusią gėlę ir juokingą debesį, apkabina medį, pasisveikina su saule..

Kurie savo tyliu buvimu gerina šį pasaulį – jie myli ir brangina žmones ir įkvepia kitus išreikšti jų geriausias savybes.

Jie reikalingi šiam pasauliui. Nes tik jų dėka išlieka žmoniškumas. Ir jų dėka žmonija turi kelrodžius – į Šviesą, į Harmoniją, į Vienybę 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (45)

Dauguma žmonių, kurie mano, kad jau “pabudo“, daro tą pačią klaidą. Ji pasireiškia euforija, susireikšminimu ir.. gailesčiu bei lengvu paniekinimu tiems, kas dar “miega“.

Jie pasijunta išrinktaisiais, ypatingais.. Bet paradoksas yra tame, kad būtent šie pojūčiai reiškia, kad jie tik arti pabudimo, tačiau dar vis miega. Tiesiog jie atsidūrė tam tikrose paviršutiniško miego fazėse, kur kokybinio sąmonės šuolio nėra, o yra tik išorinis mirguliavimas.

Žmonės iš pabudimo laukia nuolatinių malonumų, šlovės, turtų – viso to, kas yra vertinga iliuzijų pasaulyje.. Tačiau pabudimas – tai pirmiausiai susidūrimas su realybe tokia, kokia ji yra ir su savo egoizmu, o tai nemalonus susitikimas, nes žmonės pamato visas šio pasaulio neteisybes, kančią ir savo nuklydimus.

Šis susidūrimas būtinas, kad žmogus pamatytų visų blogybių priežastis. Retas atlaiko tokią akistatą su tiesa, nes sapnų iliuzijos kibios ir sunkiai paleidžia, todėl vis traukia sąmonę atgal į miegą. Bet be šios akistatos neįmanomas sugrįžimas prie dvasinių ištakų ir būties esmės suvokimas.

Jei žmogus atlaiko šį etapą – išnyksta iliuzijos ir ateina gilus kūrinijos dėsnių, dorovinių pagrindų, besąlygiškos meilės, vienybės ir harmoningos sąveikos suvokimas. Žmogus tampa harmonijos bendrakūrėju Žemėje. Tai ir yra tikrasis pabudimas.

************

Kuo aiškiau ir be pagražinimų visuomenė vadina ydas savo tikruoju vardu, tuo sveikesnė ir saugesnė yra auganti karta ir stipresnės visuomenės dorovinės nuostatos. Kai sugalvojami gražūs ar skambūs pavadinimai blogiui – mes prarandame sveiką nuovoką, gyvenimo kriterijus ir sąžinę, o tai galiausiai tampa pavojinga, nes veda į nuopolį.

Įvardinantis ydą žodis, kuris visus gąsdina, yra oficialus terminas, tiksliai apibūdinantis to reiškinio esmę. Jei jis pakeičiamas gražiu, skambiu pavadinimu – reiškinio esmė dėl to nesikeičia, bet tokiu būdu jam bandoma suteikti švelninančių ar net teigiamų savybių. Taip įvyksta sąvokų sukeitimas.

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos “indikatorių“ – savo sąžinę. Nuolat klausykimės jos balso, kad neprarastume sveikos nuovokos – net jei ydas paskelbia dorybėmis. Sąžinės balsas niekada neapgauna, tik ja vadovaudamiesi mes išliekame dorais ir dvasingais žmonėmis.

************

Baigiasi egoizmo, susiskaldymo ir susipriešinimo epocha, o kartu ir žmonijos skaudžių pamokų etapas, kai nuopolyje ir kančioje užgimdavo Amžinųjų Vertybių suvokimas ir Tiesos troškimas.

Greičiausiai dabar dvasiškai atgimsta ne sukčiausi ir agresyviausi žmonės, ne kenkėjai ir parazitai, bet šviesūs ir sąžiningi, kūrybingi ir darbštūs, dvasingi ir vieningi žmonės – tie, kurie savo kasdieniniais darbais ir poelgiais nusipelno Ateities Žmogaus vardo.

Palengva atgimsime visi, nes kylame iš tamsos – į Šviesą. Ir pagaliau pradėsime gyventi ne iš egoistinių paskatų, o visi – dėl visų.

************

Dvasinė jėga yra kiekviename žmoguje – nėra tokio žmogaus, kuriame jos būtų mažiau, nei kitame žmoguje. Labai svarbu tai suprasti.

Galime tai palyginti su oru – jis visada yra, bet kiek mes jo įkvepiame, priklauso nuo mūsų. Arba su elektra – ji paruošta naudojimui, bet kaip ir kiek jos naudosime, priklausys nuo mūsų.

Taip ir mūsų vidinė dvasinė jėga: ji visada yra, bet kol mes jos neįžiebiame, nepajungiame – ji tiesiog snaudžia..

************

Kaip manote, kas yra didingumas? Tai paprasta paaiškinti: kartais žmonių širdys būna mažos kaip piniginės, todėl ten tik pinigai telpa. O kitų žmonių širdys – beribės: ten telpa dangus ir žemė, žmonės ir gyvūnai.. ir daug daug Meilės.. Tai ir yra didingumas.

Ir žinote ką? Nereikės greitai šioje nuostabioje Žemėje jokių piniginių! Nes ta tikrąja vertybe, galinčia suvienyti viską ir visus pasaulyje taps graži Meilės energija, kuri idealiai “telpa“ žmonių širdyse 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (44)

Kaip užauginti vartotoją? Nuo mažens skiepyti jam mintis apie įvaizdžio svarbą ir kūno poreikius, apie tai, kad svarbiausia tik tai, ką tu turi, o ne tai, kas tu esi, apie tai, kad būtinai reikia turėti viską, kas naujausia, lygiuotis į ekrane šmėžuojančias “žvaigždes“ ir nuolat varžytis su kitais.

Kaip užauginti Žmogų? Nuo mažens apgaubti jį besąlygiška meile, dėmesiu ir geranoriškumu, skatinti jo kūrybingumą ir iniciatyvą, vyresniųjų pavyzdžiu mokyti meilės, doros, darnos, vienybės ir harmoningos sąveikos su žmonėmis, visa gyvybe ir gamta.

.. Ką augina šis pasaulis?

************

Pažvelkime atidžiai į šį sudirgusį, kažkur nuolat vėluojantį, kovojantį, susipriešinusį ir besivaržantį pasaulį.. Visos šios negatyvios apraiškos taip užpildė mūsų gyvenimą, kad jame neliko vietos meilei, vienybei, santarvei, laisvai kūrybai ir tyram džiaugsmui.

Stipraus ir silpno, turtingo ir vargšo, laimingo ir nuskriausto paieškos – tai nuolatinis varžymaisi “kas geresnis“, tai išaukštinimas vieno, pažeminus ir paminus kitą. Tai lipimas per galvas, sausas išskaičiavimas, egoizmas ir bedvasiškumas. Mes taip gyvename, nes mus įtikino, kad tai vienintelis gyvenimo modelis.

Bet galima gyventi kitaip – meilėje, santarvėje, vienybėje ir kūryboje visų gerovei. Meilė – tai darni šeima, o ne suskaldytos ir supriešintos karalystės, kurios kariauja dėl planetos resursų ir sąskaitų bankuose. Meilė – tai laisvė ir harmonija, o ne išnaudojimas ir kontrolė.

Meilė – mūsų prigimtis, kiekvienas žmogus širdies gilumoje tai žino. Todėl žmonės bunda, žadinami savo širdies šauksmo, jie žino: galima gyventi kitaip. Jie žino, kad Meilė viską harmonizuoja.

************

Nevaldomas protas linkęs blaškytis, jis nepakenčia tylos ir ramybės, o todėl nuolat kelia vidinį sąmyšį, versdamas žmogų nuolat kažką daryti, spręsti begalines problemas, net jei tai tik veiksmo imitacija.

Bet jei vieną dieną žmogus staiga sustoja ir ramiai pažvelgia į savo gyvenimą iš šalies – jis kaipmat atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų svarbių dalykų mūsų gyvenime – ne taip jau daug, o visa kita, kuo mes taip “užsiėmę“ – kažkoks beprasmiškas blaškymasis, kuriuo mes užpildome savo vidinę tuštumą.

Kai tik žmogus tai suvokia – jis gali tuoj pat užbaigti tą “bėgimą ratu“. O tyloje ir ramybėje prabyla širdis, ir žmogus pradeda gyventi atvira širdimi, meilės energijose.. Jis labai nustemba, kai pastebi, kad galima gyventi be viso to šurmulio ir įtampos, kuri anksčiau atrodė kaip neatsiejama gyvenimo dalis.

Protas reikalauja triukšmo, bėgimo, įspūdžių, o kai prabyla širdis – protas nurimsta, ir visi svarbūs atsakymai ateina tarsi savaime. Ir tie atsakymai visada teisingi, nes Meilė visada teisi..

************

Angelai neturi paukščio sparnų, o Kūrėjas  – senolio barzdos..

Žmonės – ne biorobotai, o dvasingos būtybės, gebančios mylėti, kurti ir vienytis bendrai gerovei.

Pragaras – ne įkaitinta velnio skarda, ant kurios jis negailestingai degina nusidėjėlius, pragaras – tai žmogaus potencialo sukaustymas šablonais ir kūrybinės laisvės apribojimas.

Rojus – ne laimė po gyvenimo, Rojus – tai pilna ir aukščiausia žmogaus kūrybinės laisvės išraiška, kai kiekvienos minties ir veiksmo paskata – besąlygiška Meilė..

Kurkime Rojų Žemėje 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (43)

Kaip manote, kodėl mums nepavyksta nuolat būti savimi? Kodėl taip dažnai gyvenimo situacijos reikalauja vis naujos kaukės? Juk tai labai išsekina, nes išorinės aplinkybės verčia mus būti tuo, kuo nesame, nors iš tiesų gyvenime dedame tiek daug pastangų, kad atrastume save ir būtume savimi..

Tokie svyravimai tarp savęs-tikrojo ir išorinių kaukių atima daug energijos ir pasėja begalę abejonių, dėl to mes daug lengviau pasiduodame išoriniams poveikiams. Todėl būtina sustoti, pažvelgti į save ir atsakyti sau – kodėl mes taip elgiamės?

O kad suprastume – kodėl taip elgiamės, pradžioje reikia suprasti – kuo mes tikrai nesame. Ir tuomet paaiškėja, kad visos tos kaukės – tai lyg savotiška apsauga šiame pasaulyje, kad galėtume jame prisitaikyti ir išgyventi.

Tačiau jei norime keisti šį pasaulį – nesuaukime su tomis kaukėmis, pasistenkime jų apskritai nesidėti. Su jomis mes gyvename ne savo gyvenimą. Ir visada turėkime ryšį su savo vidiniu “aš“ – tai vienintelis būdas išlikti sąmoningais ir būti savimi tikruoju.

************

Momentas “čia ir dabar“ – tai taškas, kuriame sąmonė sujungia praeities ir ateities srautus ir priima sprendimus. Jei žmogus sąmoningas – tai atlieka žmogaus aukštesnysis “aš“, o protas atlieka padėjėjo vaidmenį įgyvendinant sprendimus.

Jei žmogaus sąmonė miega – praeitį ir ateitį sujungia protas arba išorinės (sociumo) programos, t.y., tokiu atveju žmogus yra valdomas. Tuo tarpu gebėjimas būti sąmoningu “čia ir dabar“ akimirkoje leidžia pilnai valdyti savo mintis ir savo gyvenimą.

Juk akimirka “čia ir dabar“ ir yra pats gyvenimas..  Tai akimirka, kur kiekvienas žmogus gali tapti savo gyvenimo Kūrėju.

************

Vienas iš pagrindinių Kūrinijos dėsnių – tai tai energijų apykaitos dėsnis. Pagrindinė energija, kuri palaiko ir susieja viską Visatoje – tai Besąlygiška Meilė. Ši energija susieja Kūrėją su visomis gyvomis esybėmis.

Jei žmogaus širdyje nėra pykčio, godumo, pavydo ir kitų egoizmo apraiškų – jo širdis atsiveria Besąlygiškai Meilei, kuri suteikia žmogui vienybės su visa Kūrinija palaimą. Ir kai žmogus dalinasi šia Meile su aplinkiniais – ji auga ir harmonizuoja viską aplinkui.

Taip veikia dar vienas dėsnis: dalinama Meilė auga ir sugrįžta Gėriu pas tuos, kas ją besąlygiškai dovanoja kitiems. Šis harmonijos principas atveria žmonių širdis ir atneša pasauliui santarvę, vienybę ir laimę.

Besąlygiška Meilė – didelė Jėga, kuri viską harmonizuoja. Vienintelė kliūtis, trukdanti jai laisvai tekėti mūsų gyvenime – tai egoizmas, užpildantis žmonių širdis savo negatyviomis apraiškomis, kurios ir tampa visų nelaimių šaltiniu.

Valykimės nuo egoizmo. Atverkime savo širdis gaivinančiai Besąlygiškos Meilės energijai.. Mylėkime.. Tai vienintelė gyvenimo Tiesa, tai Esmių Esmė.

************

Nesibraukime į kitų žmonių pasaulį, nes jie dėl to tik dar labiau užsidarys savyje. Tapkime laukiamais “svečiais“ jų gyvenime, ir tuomet jie atvers savo širdis..

Eikime pas žmones su Meile širdyje, prieš kurią atsiveria visos durys, nes Meilė, nors ir nepastebima akiai, bet ir yra tas stebuklingas raktas, kuris atrakina bet kurios širdies užraktą, net tą, kuris jau seniai nebuvo rakinamas.

Neieškokime Meilės ten, kur jos nėra, bet atneškime Meilę ten, kur jos nėra.. Būkime tarsi gėlės – juk jos nesivejoja bičių, bet kviečia jas savo skleidžiamu nektaru.

Tegul mūsų Meilė bus tarsi nektaras, kuris dovanoja žmonėms širdies šilumą, džiaugsmą ir gerumą.

Pakaks ginčytis, kovoti, varžytis..

Liaukimės laužtis pro uždaras duris.  Liaukimės gūžtis nuo baimės.

Pradėkime augti ir skleistis Meilėje..

Tegul dabar Meilė bus visko Pradžia, Pagrindas ir Priežastis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt