Įkvėpimui..

*Svarbiausi mūsų gyvenime – artimi žmonės: jie svarbesni už darbą, pomėgius, pramogas.. Kai yra artimi žmonės, visa kita gyvenime taip pat daug sklandžiau klostosi. Branginkime ir saugokime juos. Artimi žmonės – didžiausia laimė ir palaikymas šiame pasaulyje.

*Gyvenimo patirtis įgyjama per daugelį metų. Būtent dėl to vyresni žmonės yra verti pagarbos, nes vyresniosios kartos patirtis yra labai svarbi. Perduodama iš kartos į kartą gyvenimo išmintis yra vertingiausia, juk ji – žmonijos evoliucijos garantas.

*Draugystė gyvuoja nuolat palaikoma dėmesiu, pokalbiais, susitikimais, bendra veikla, savitarpio pagalba. Tvirtas, ilgalaikis ryšys užgimsta tik tarp dvasiškai artimų žmonių. Egoistų draugystė paprastai trumpa – ji nutrūksta dėl pavydo, apkalbų, išdavysčių, konkurencijos.

*Senti nesinori, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi.. O patikimiausias būdas dėl to neliūdėti – mažiau akcentuoti skaičius. Patikėkite, kai jums bus 50, jūs galvosite, kad 30 – tai vaikystė.. O juk švęsdami savo trisdešimtmetį, pagalvojote: “oho, jau 30!.“ O būdami 90, savo 50 metų amžių vertinsite kaip nuostabią jaunystę.. Todėl – neleiskime skaičiams apkartinti savo gyvenimo!

*Kūryba įprasmina gyvenimą, suteikia galimybę saviraiškai. Kūrybingam žmogui kiekviena diena tampa įkvepiančia patirtimi. Kūryba – ne tik meninė išraiška, tai ir kūrybinis mąstymas, ir kūrybinis požiūris į bet kokią veiklą: nuo namų ruošos iki įvairiausių darbų racionalizacijų.. Būkime kūrėjais savo gyvenime!

*Vartotojiškas gyvenimas pavergia žmones: atima laiką, primeta norus, iškreipia sveiką nuovoką. Todėl labai svarbu išmokti atskirti tikruosius poreikius nuo primetamų. Kuo mažiau daiktų, tuo daugiau laisvės.

*Skola, paskolos – įmantri vergovės forma, verčianti gyventi praeitimi ir baime prarasti, nes žmonės naudojasi tuo, kas jiems dar nepriklauso.

*Visos mūsų žinios – tarpinės. Mes nuolat mokomės iš gyvenimo, tai nesibaigiantis procesas: kiekvienas mūsų atrastas atsakymas iškelia vis naujus klausimus.. Būkime atviri ir žingeidūs, mokykimės atskirti tiesą nuo melo. Žinios be patirties – tuščios, taip pat ir žinios, kurių neįmanoma pritaikyti gyvenime.

*Mes negalime pakeisti kitų žmonių, bet jei keičiamės patys, dėsningai keičiasi ir kitų žmonių reakcija į mus. Visi žmonės jaučia nuoširdumą ir geranoriškumą, todėl tik gerumu galime tikėtis gerumo iš kitų žmonių.

*Daugybę dalykų gyvenime mes priimame kaip savaime suprantamus: orą, vandenį, gamtos gėrybes ir grožį, artimų žmonių meilę ir rūpestį, galiausiai – kūrėją ir visą kūriniją.. Dėkingumas padeda mums atkurti sveiką sąveiką su aplinka, su žmonėmis ir su pačiu gyvenimu. Dėkokime už viską, dėkokime kasdien – tai suteikia gyvenimo pilnatvės pojūtį. Dėkingi žmonės laimingi – jie mato juos supantį gėrį.

*Mūsų intuicija, mūsų širdies balsas – didžiulė jėga, kuri padeda atrasti teisingus atsakymus ir geriausius sprendimus bet kokioje gyvenimo situacijoje. Ji niekada neklysta. Jei norime ją išgirsti – turime leisti nurimti emocijoms.

*Paprasčiau – geriau. Gyvenimas kupinas iliuzijų, prievolių, melo ir apgaulės, kurie padaro jį labai sudėtingu ir painiu. Visa tai įtraukia, sukausto, apriboja. Kiekvienas žmogus gali atpainioti tą sudėtingumų kamuolį ir atmesti tai, kas tikrai nebūtina. Paprastas gyvenimas atlaisvina erdvę kūrybai, džiaugsmui, bendravimui..

*Meilė – atsakymas į visus klausimus.. Meilė – visko, kas yra geriausia, pradžia ir pagrindas.. Meilė – švelni vienijanti jėga.. Mylėdami tyrai ir besąlygiškai, mes tampame šviesos ir gėrio šaltiniais.. Mylėkime vieni kitus 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (70)

Melas panašus į reklamą – graži pakuotė, viliojančios antraštės, daug pažadų.. O iš tiesų – tai tik išoriniai įspūdžiai, kurie pritraukia mūsų dėmesį, sujaukia vidinį pasaulį ir sekina gyvenimo energiją.

Meluojantis žmogus, pats to nesuvokdamas, apgaudinėja ne tik kitus, bet ir save. Jis taip pat sukuria savyje vidinį disbalansą, kai pojūčiai nesutampa su mintimis, o mintys nesutampa su žodžiais.

Žmonės meluoja galvodami, kad tiesa nematoma ar nežinoma kitiems. Tačiau meluodami jie nesuvokia, kad iškreipia realybę, todėl anksčiau ar vėliau tiesa sugrįš su tokia jėga, su kokia buvo iškreipta.

Viskas, kas grįsta melu – galiausiai subyra.

************

Visa šiuolaikinė informacinė erdvė perpildyta pasakojimais apie nusikaltimus, konfliktus, karus, pinigus, kainas, madas, paskalas, intrigas. Ir taip mažai kalbama apie vienybę, harmoniją, taiką, meilę, bendrus tikslus visų gerovei, kūrybinį bendradarbiavimą..

Žmonės skaito ir kalba apie tai, kas sudaro itin negatyvų foną ir nepastebimai veikia jų psichiką, formuoja nuomonę ir pasaulėžiūrą. Negatyvus fonas skatina vidinę įtampą ir agresiją, kuri įtakoja žmonių elgesį – jie tampa pikti, egoistiški, pavydūs, kerštingi, gobšūs.

Taip žmonės pradeda vadovautis informacinės erdvės formuojamais elgesio šablonais: jie kovoja, konkuruoja, meluoja, gyvena vartotojišką gyvenimą, kaupia daiktus, siekia valdžios.. Ir daro visa tai su azartu, prarasdami sveiką nuovoką.

Tuomet ir tai, kas nežmoniška, nesąžininga, neteisinga tampa “normalu“, nes gyvendami negatyviomis nuostatomis, žmonės neigia dvasines vertybes, kurios atrodo jiems tarsi sentimentalios fantazijos.

Tačiau būtent dvasinės vertybės – tiesa, taika, meilė, vienybė, lygybė, darna – gali sugrąžinti žmonėms sveiką nuovoką, pajusti gilų ryšį su aplinka ir atsakomybę už mūsų visų bendrą ateitį.

Todėl turime atmesti tai, kas trukdo mums būti vieningais, gyventi harmonijoje ir pripažinti pagaliau, kad: nenormalu yra meluoti, vogti, kariauti, žeminti ir išnaudoti kitus, niokoti gamtą, skriausti silpnus, parazituoti..

Kai visuomenė pradeda vadovautis dvasinėmis vertybėmis – pasidaro tiesiog neįmanoma ir nereikalinga daryti tai, kas gali pakenkti visuotinei gerovei ir harmonijai.

************

Nušvitimas – ne kažkokia praktika ir ne ypatingas gebėjimas. Visi žmonės gimsta su vidine šviesa, kurią mes vadiname dvasingumu.

Nušvitimas – tos vidinės šviesos, dvasingumo atvėrimas, kurį aptemdo negatyvūs sociumo mąstymo ir elgesio šablonai.

Jei pradedame jais vadovautis – mūsų gyvenimas yra orientuotas tik į išorę: įspūdžius, daiktus, malonumus, turtus, šlovę, valdžią..

Bet kai tik pažvelgiame į savo vidų ir atveriame savo prigimtinę dvasinę šviesą – tampame nušvitusiais, nes nuolat skleidžiame savo vidinę šviesą, harmonizuodami viską, su kuo susiduriame..

************

Daugumai žmonių, žengiančių dvasinio augimo keliu, iškyla natūralus klausimas: ar reikalingas jiems Mokytojas? Ir atsakymas yra vienareikšmiškas: taip, Mokytojas reikalingas!

Tačiau.. tikrasis ir pats geriausias Mokytojas – mūsų vidinė dvasinė esybė, mūsų vidinė šviesa.

Bet gali būti ir kiti Mokytojai – tai žmonės, kurie įkvepia savo pavyzdžiu, kurie padeda pažinti save, kitus žmones ir gyvenimą, ir – pats gyvenimas.

************

Didžiausias skurdas, didžiausia bėda, kokia tik gali būti gyvenime – tai gyvenimas be Meilės.. Galima sakyti, kad mylintis žmogus gyvena rojuje, o žmogus be Meilės gyvena pragare.

Mylėkime.. kurkime rojų savo gyvenimu 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (69)

Dažnai krizę suprantame kaip laikinus nesklandumus, kuriuos galima vienaip ar kitaip išspręsti, pašalinus nepageidaujamas pasekmes senais įprastais būdais. Tačiau krizės, ypač besikartojančios, atskleidžia gilias, vidines sistemines disproporcijas ir konfliktus.

Tai ribinių, kraštutinių, aštriausių prieštaravimų išryškėjimas sistemoje (valstybėje, šeimoje, organizacijoje, organizme..), kurie kelia grėsmę jos funkcionavimui. Kitaip tariant – krizė parodo, kad sistema veikia neteisingai, žalingai, pražūtingai.

Krizė – tai lūžio taškas, nurodantis, kad pribrendo būtinybė keisti esamos sistemos veikimo principus. Tai būsena, kai esami tikslai ir jų siekimo priemonės tampa neadekvatūs, ir dėl to nuolat iškyla nenuspėjamos negatyvios pasekmės.

Todėl tam, kad būtų įveikta krizė, reikia iš esmės keisti sistemos veikimą, ir pirmiausiai – pašalinti visas priežastis, kurios žlugdo harmoningą sistemos funkcionavimą.

Tokiu atveju reikalingi teisingi, ryžtingi globalūs veiksmai, kurie taps pagrindu harmoningam gyvavimui. Ir tai ne pasekmių gesinimas senais būdais, o esminiai, kardinalūs pokyčiai ir kokybinis evoliucinis šuolis.

************

Kažkaip nepastebimai virtualios technologijos užvaldė žmonių gyvenimą.. Todėl, deja, vienas iš skaudžiausių išsiskyrimų šiuolaikiniam žmogui – tai išsiskyrimas su mobiliuoju telefonu.

Virtualumas dabar tvirtai laiko žmones – jie nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų nei namuose, nei darbe. Net valgo ir miega su jais. Ir realiuose susitikimuose žmonės vis žvilgčioja į telefoną arba laiko jį netoliese.

Ir žmogui gali atrodyti, kad jis labai daug bendrauja, tačiau toks virtualus bendravimas iš tiesų vis labiau atitolina žmones. Paradoksalu, bet didžiulė mūsų dienų problema, turint tiek ryšio priemonių – vienatvė ir susvetimėjimas..

Žinote, kodėl? Todėl, kad virtualus bendravimas negali pakeisti realių susitikimų, gyvo bendravimo ir tikrų jausmų, nes tik sukuria bendravimo iliuziją – juk “bendrauja“ žmonės dažniausiai neišeidami už namų. Ir vis daugiau šeimų, kur kiekvienas užsidaro savo kambaryje ir pasineria į virtualumą, retai persimesdami gyvu žodžiu..

Virtualus pasaulis jiems tampa toks įprastas, kad susitikimams realybėje ir pokalbiams jau nesinori gaišti laiko. Ir terminas “gyvas bendravimas“ atsirado, kai jo vietą tvirtai užėmė virtualus. Bet.. juk jei dingtų elektra ar išsijungtų technika – kartu dingtų ir virtualus pasaulis..

Ko gero, mums jau atėjo laikas atsipeikėti, sugrįžti į realų gyvenimą, o virtualioms technologijoms sugrąžinti ryšio priemonių statusą. Pavyzdžiui, pradžiai paskelbkime savo gyvenime nors dieną per mėnesį be mobiliojo.. ar – dieną per savaitę? Labai daug kam net ši mintis sukeltų paniką, o tai reiškia, kad turime liguistą priklausomybę..

Bet turime bandyti, mokytis naudotis ryšio priemonėmis tik tada, kai tikrai nėra kito būdo susisiekti ar gauti informaciją. O bendraudami realiai su artimaisiais ir draugais išjungti mobiliuosius telefonus – kaip pagarbos žmonėms ženklą.

Esame gyvi žmonės, todėl bendraukime gyvai – dažniau susitikime, dažniau išeikime į gamtą, kad nevirstume galutinai technologijų vergais ar.. priedais.

************

“Aukso amžius“ – ne mistika, bet tikro, dvasingo, harmoningo gyvenimo apibūdinimas, kai žmonių gyvenimo pagrindas – Meilė, Tiesa, Sąžinė, Taika, Laisvė, Vienybė, Bendra Gerovė.. Kai nėra kovos už išgyvenimą, egoizmo, skurdo, priešiškumo, išnaudojimo, neapykantos, baimės, kančios, nelygybės.

Kiekvieno žmogaus širdyje yra intuityvus žinojimas apie harmoniją, apie savo dvasinę prigimtį, todėl dažnas to ilgisi, ir savo gyvenime, savo artimiausioje aplinkoje kuria Meilės ir Gėrio oazę.

Tokių žmonių dėka sėjami harmonijos daigai  mūsų pasaulyje. Jų vis daugiau, jie auga, plinta ir vieną dieną suvešės, skelbdami žmonijai Aukso amžiaus pradžią.

Nes harmonijos siekis kiekvieno žmogaus širdyje yra daug stipresnis už tamsą, melą ir iliuzijas..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (68)

Mūsų gyvenimas dabar primena įvairių iš išorės diegiamų personažų ir kaukių teatrą – t.y., žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra.. Ir jie palaipsniui apauga kaukių sluoksniais ir tampa bet kuo, tik ne savimi. Ir su metais su tais sluoksniais darosi sunku vaikščioti, kvėpuoti, mąstyti.. Tai vargina.

Kažkas įpranta gyventi su tais kaukių sluoksniais, o kažkas išsineria iš jų, bet.. pradeda juos kaupti vėl ir vėl. Nes kaukės nors ir slegia, bet su jomis jau įprasta.. Ir žmonės net nepastebi, kaip ta nuolatinė vaidyba iškreipia jų pasaulėžiūrą ir verčia kovoti dėl savo reikšmingumo.

Todėl jie bendrauja, bet jaučiasi vieniši, nes ieško naudos tik sau. Jie žiūri, bet nemato, nes nori, kad matytų tik juos. Klausosi, bet negirdi, nes nori, kad klausytųsi tik jų. Susižavi, bet nesugeba mylėti, nes nori, kad mylėtų tik juos.

Žmonės su kaukėmis yra lengvai manipuliuojami, jie savo gyvenimo energiją eikvoja tam, kad įtikintų aplinkinius, jog atitinka kažkokį nuolat besikeičiantį “standartą“, jie kovoja ir konkuruoja su kitais žmonėmis, kad įtiktų “autoritetui“.

Kaukių nešiojimas – visuomet vaidyba, apribojimai, vidiniai prieštaravimai ir bandymai būti tuo, kuo nesame. Kad jas nusimestume, reikia sąmoningumo ir drąsos – kad nebijotume pažvelgti į mus supančią realybę ir suprasti, kokia ji iš tiesų yra, ir – kad sugrįžtume į save-tikrąjį.. Nes tik būdami savimi galime būti laimingi.

************

Besąlygiška meilė – vienijanti, kurianti, sinchronizuojanti gyvenimo jėga, jungianti savyje aukščiausius harmonijos principus: tiesą, visuotinę gerovę, laisvę, sąžinę, dorovę, nuolatinį vystymąsi, sveiką sąveiką, vienybę.

Todėl viskas, prie ko meilė prisiliečia ir kame ji pabunda – atsigauna, klesti, tobulėja, kuria, auga, vienijasi, išsigrynina, šviesėja, įgauna prasmę ir gyvenimo spalvas. Kur meilė – ten harmonija ir tyras gyvenimo džiaugsmas.

Gyvenimas be meilės viską griauna, sujaukia, supriešina, suskaldo. Žmogus be meilės taip pat tampa griovėju – jis savo kritika, sarkazmu, pykčiu, pavydu ir agresija traumuoja ne tik jį supančius žmones ir aplinką, bet ir save patį.

Gebėjimas mylėti – prigimtinis žmogaus gebėjimas. Ir tik tyra, besąlygiška meilė gali viską ištaisyti ir harmonizuoti. Žmogui tereikia atverti savo širdį ir tapti kuriančios gyvenimo jėgos – meilės – laidininku.

************

Informacinėje erdvėje dabar pasirodo vis daugiau straipsnių, paskaitų, filmų, kurie laužo senosios, atgyvenusios pasaulėžiūros rėmus. Tai vyksta todėl, kad auga žmonių sąmoningumas, o tuo pačiu auga ir poreikis nusimesti kaustančius sąmonę šablonus ir pradėti naują vystymosi etapą.

Senoji realybė, tarsi išaugtas rūbas, jau varžo, trukdo ir kausto, o tai, kas dar visai neseniai atrodė nepajudinama, iškyla į paviršių ir yra matoma visiems.

Toks įspūdis, lyg būtų suderintas vaizdo ryškumas, o ryški šviesa apšviečia ir tai, kas yra iškreipta, ir tuos, kas viską iškreipia ir bando sulaikyti neišvengiamus pokyčius.

Bet pokyčių nuojauta jau įsižiebė daugelio žmonių sąmonėje, ir žmonės jaučia intuityvų poreikį apie tai kalbėti ir tuo dalintis – taip palaipsniui kaupiama kritinė masė ir pagrindas naujam evoliucijos etapui.

************

Pavasarį bunda ne tik gamta – kiekviename iš mūsų pabunda mažas, tyras, švelnus vaikas, kuriam taip reikia saulės šilumos, gerumo, šypsenų ir meilės 🙂 ..

Atverkime savo širdis meilei, šildykime vieni kitus savo širdies šiluma 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (67)

Spausdami ar kažko reikalaudami iš kitų, žmonės nesusimąsto, kad tai, ką jie gauna prievarta, niekada nebus nuoširdu ir tikra – tai tik stiprins priešiškumą ir siekį išvengti spaudimo.

Tikra ir nuoširdu yra tik tai, kas daroma geranoriškai ir laisva valia. O spaudimas ir įvairios manipuliacijos siekiant priversti kažką daryti – tai visada griovimas: santykių, pasitikėjimo, bet kokių pozityvių jausmų..

Todėl reikėtų į tai pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, galima įsakmiai reikalauti, kad artimas žmogus su jumis bendrautų, kad atsitrauktų pagaliau nuo telefono ar kompiuterio, bet.. vietoje to gal vertėtų aprimti ir pagalvoti – ar geras esate pašnekovas, ar pokalbiai su jumis nevirsta eilinių pretenzijų ir reikalavimų sąrašu?

Galima taip pat emocingai reikalauti dėmesio ar rūpesčio, bet ir čia gal vertėtų susimąstyti – o gal su jumis nenori praleisti laiko todėl, kad nuolat reikalaujate pramogų, kalbate išskirtinai apie save, greitai įsižeidžiate ir kritikuojate? Galiausiai – o ar mokate patys skirti dėmesį ir rūpintis kitais?

Žmonių santykiuose veikia paprastas gyvenimo dėsnis: ką įdedame, tas ir sugrįžta..

************

Kaip dažnai keliame akis į dangų ir prašome Kūrėjo pagalbos ir užtarimo.. Ir kaip dažnai piktinamės – na, kodėl gi nesulaukiame to, ko taip meldžiame?

Bet pabandykime įsivaizduoti daugiavaikį tėvą, kuris turi didelį būrį vaikų. Keli iš jų “žalieji“, keli – “baltieji“, kiti – “raudonieji“. Ir visos tos grupelės nekenčia vieni kitų. Kovoja, pykstasi, pešasi, kerštauja..

Ir ką gi tėvui tokiu atveju daryti? Juk jis myli visus, jis negali palaikyti kažkurios vienos pusės, bet jie nekenčia vienas kito ir nenori taikytis. Be to, visi bando patraukti tėvą į savo pusę.

O jei tėvas ir palaikys kažkurią pusę, kas tada? Ar kita pusė susiprotės? Vargu.. Ir tėvas supranta, kad jei jo vaikai nesuaugs – taikytis jau nebus kam. Jie tiesiog sunaikins vienas kitą, taip ir nespėję suaugti. Ir tai aklavietė.

Taip ir žmonijai – laikas suaugti, subręsti ir liautis elgtis kaip aikštingi paaugliai. Ir pagaliau pradėti gyventi taip, kaip Kūrėjas moko: dorai, sąžiningai, vieningai. Tapti Bendrakūrėjais.

************

Ilgai gyvenant tamsoje, pasidaro sunku įsivaizduoti šviesą – vienybę, taiką, gerovę, kūrybingą ir laisvą gyvenimą be baimių, spaudimo, fanatizmo, agresijos.

Kai nevaldo blogis, kai nereikia kovoti, bijoti ar įrodinėti savo teisės gyventi, o tiesiog vystyti savyje tai, kas atneša visiems gerovę..

Kai nereikia laukti pritarimo ar nurodymų, nesibaiminti ateities ir negyventi nuolatiniuose vidiniuose prieštaravimuose.

Šviesoje nėra tamsos, tai harmonijos – meilės, tiesos, laisvės, vienybės, kūrybinio įkvėpimo ir pilnatvės beribė erdvė, kuri žadina šviesiausias kiekvieno žmogaus savybes. Tamsa gi skatina tamsą žmoguje..

Ir tik pagyvenę šviesoje – realios laisvės erdvėje be kančios, išnaudojimo, baimės, kovų, melo, priespaudos, skolų ir apgaulės žmonės supras, kaip svarbu įveikti tamsos jėgas.

Nes kai priprantame gyventi tamsoje, mes pamirštame, kad yra šviesa ir kad gyventi meilėje ir vienybėje – normalu ir net būtina, kad tai yra natūraliausios sąlygos išreikšti savo prigimtines žmogiškas savybes.

Juk gyvenimas – tai galimybė šviesti: mylėti, kurti bendrą gerovę, augti dvasiškai ir tobulėti. Gerinti šį pasaulį. Ir kiekvienas harmoningas veiksmas ar mintis – tarsi maža liepsnelė, išsklaidanti tamsą ir didinanti šviesą..

***********

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (66)

Kiekvieno iš mūsų išorėje gali būti daug kas: kiautas, skafandras, šarvai, kaukė, juokdario kepurėlė, futliaras, skydas.. Tačiau kiekvieno iš mūsų viduje yra švelni, tyra, šilumos ir meilės išsiilgusi siela.

Mes slepiame ją, mes vengiame į ją pažvelgti.. Todėl vaidiname kietus ir nepažeidžiamus, apsimetame šaltais ir atsainiais. Nes labai bijome būti įskaudinti, bijome smerkimo ir nepritarimo. Ir net nesusimąstome, kad tai trukdo mums būti laimingais..

O mūsų siela labai kantriai laukia, kol atitirpsime, kol suskils mūsų šarvai ir nukris kaukės. Ir vieną dieną būtinai sulaukia.. Nes niekas iš mūsų čia negimė būti nelaimingais.

************

Mums visiems dabar gyvybiškai trūksta dvasingumo.

Visi tai jaučiame, visi pavargome nuo abejingumo, cinizmo, neapykantos, šaltumo. Na, negalima gyventi vien pilku, niūriu gyvenimu: skaičiais, daiktais, politika, nauda, abejonėmis, išskaičiavimu, melu, baimėmis, pelnu..

Negalima gyventi be gyvenimo spalvų: kūrybinio polėkio, vienybės, meilės, harmonijos, santarvės, nuoširdumo, bendradarbiavimo visų gerovei. Daugiau jau negalima.

Pakanka pažvelgti mažam vaikui arba senoliui į akis, kad suprastume savo dvasinio nuopolio gylį.

************

Per jėgą nieko neveikia, viskas lūžta ir griūva. Draudimai, protestai, kova, spaudimas – visa tai aklavietė, nes grįsta griovimu ir prievarta. O prievarta visada neišvengiamai susiduria su pasipriešinimu.

Ir tai patiria kiekvienas, kas bando jėga brautis ten, kur jo nelaukia. Priversti daryti tai, ko kitas negali arba nenori daryti. Bandyti įgyvendinti savo ambicijas kitų rankomis. Visa tai anksčiau ar vėliau sugriūva.

Nes viskas, kas geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

************

Blogis, negatyvumas labai lengvai mus užvaldo, jei bijome gyventi giliai, iš širdies. Paprasčiau gyventi nesigilinant, paviršutiniškai.. Mes išmokstame įveikti tas paviršiaus audras, o štai pasinerti į gilius apmąstymus kartais baisoka.

Todėl, kad gilūs apmąstymai atveda į akistatą su savimi – į tą tylos ir ramybės erdvę, kur mes susitinkame su savo sąžine ir tyliu sielos balsu. Ir tai neįprasta – taip tyra ir tikra, ir taip skiriasi nuo išorinio triukšmo, blaškymosi ir kovų.

Tyloje ir ramybėje mes turime ryšį su savimi tikruoju, savo dvasine stiprybe ir galime pamatyti viską, kas mums trukdo, o kas padeda išskleisti geriausias savo savybes. Mes neprieinami blogiui, kai turime ryšį su savimi.

************

Dvasingas žmogus – tarsi šviesos švyturys: jo šviesa siekia toli ir veikia visus, ką apšviečia. Ir jam nereikia kalbėti, įrodinėti, įkalbinėti – jis paveikia žmones savo būsena, savo vidine šviesa, kuri įžiebia ir kitų žmonių vidinę šviesą..

Ir pradeda vykti nuostabiausi įvykiai ir tikri stebuklai tų žmonių gyvenime: palengva keičiasi jų požiūris į gyvenimą, jų gyvenimo būdas, jų bendravimas su žmonėmis, jų sąveika su gamta ir visa gyvybe.. Ateina harmonija į jų gyvenimą.

Ir jie taip pat tampa šviesos švyturiais, savo vidine šviesa veikdami dešimtis ir šimtus žmonių,  su kuriais susiduria gyvenime.. O tie, savo ruožtu – dar šimtus ir tūkstančius, milijonus.. Gimsta visuotinė harmonija. Štai taip vyksta nepastebimos akiai, stebuklingos transformacijos mūsų planetoje.

Nelaukime guru, gelbėtojų ar vedlių – kasdieniniame gyvenime skleiskime savo vidinę šviesą.. Vienas dvasingas, geras žmogus gali labai, labai daug! Švieskime, tapkime svarbia ir tokia būtina bendrai gerovei pokyčių dalimi  🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (65)

Kažkaip nepastebimai mes prarandame paprastumą, natūralumą ir nuoširdumą.. Viskas darosi taip sudėtinga, dirbtina, netikra: mūsų aplinka, mūsų santykiai, mūsų vertybės, net mūsų išvaizda ir saviraiška.

Noras atrodyti, o ne būti, siekis atitikti diktuojamus šablonus ir vaidinti kažką, kuo nesame toks didelis, kad mes nesusimąstydami dėl to aukojame savo unikalumą, savo nepakartojamus gebėjimus ir talentus.

O bendravimas – ar daug mūsų aplinkoje žmonių, su kuriais sieja paprasti, nuoširdūs santykiai, tikra draugystė? Net šeimose trūksta atvirumo, pasitikėjimo ir tyros besąlygiškos meilės..

Vaidyba, šablonai, savanaudiškumas, pretenzijos, manipuliacijos, susireikšminimas, egoizmas, intrigos – gyvenimas tikrai darosi panašus į teatrą. Tarsi ne gyvename, bet vaidiname vaidmenis ir vis keičiame kaukes.

O juk paprastumas – tai mūsų esmių esmė, gyvenimo tiesa ir tyrumas. Ne veltui sakoma, kad paprastume slypi tiesa, todėl ją jaučiame širdimi. Ir širdį visada sušildo ir džiugina nuoširdumas, natūralumas, paprastumas.. nes tai yra tikra.

************

Propaguojamas jaunystės kultas sujaukia žmonių sveiką nuovoką: jauniems žmonėms atrodo, kad jie bus amžinai jauni ir kad jie yra gyvenimo šeimininkai, o visi kiti tiesiog nuvertinami: esą, vaikai dar nieko nesupranta, o vyresni žmonės jau nieko nesupranta..

Jaunimas pamiršta, kad patys dar visai neseniai buvo vaikai, ir – kad neišvengiamai juda link vyresniųjų.. Ir nėra jokių būdų, jokių piliulių ar plastinės chirurgijos stebuklų, kurie galėtų apgauti gamtos dėsnius.

Todėl – gerbkime patį gyvenimą, kiekvieną jo tarpsnį ir kiekvieną žmogų šiame gyvenime.. Visi mes esame svarbūs ir kiekvienas žmogus, nesvarbu – tai vaikas, jaunuolis ar brandus žmogus – žino kažką, ko nežinome mes ir gali mus kažko išmokyti.

Pajuskime vienybę su visais. Vienybėje gimsta sveika sąveika tarp žmonių: pagarba, meilė, draugystė, savitarpio pagalba, bendra kūryba, vienijantys tikslai visų gerovei.. Gimsta harmonija.

************

Dvasinis brandumas – ne žmogaus amžiaus klausimas. Dvasiškai brandūs gali būti ir jauni, ir vyresni žmonės. Jų išskirtinės savybės – sąmoningumas, atsakingumas ir sąžiningumas.

Jie labai gerai supranta realybę – sistemą, kurioje gyvename, iliuzijų pinkles, manipuliacijas žmonių sąmone. O taip pat žino visatos dėsnius, harmoningo gyvenimo principus, aukščiausias dvasines vertybes ir vadovaujasi tuo savo kasdieniniame gyvenime.

Dvasiškai brandūs žmonės visada turi aukštus, kilnius tikslus bendrai gerovei ir – jokio savanaudiškumo, materialaus vartotojiškumo ar tuščių pramogų. Jie vertina gyvenimo laiką ir skiria jį asmeninių savybių tobulinimui, pagalbai kitiems žmonėms, savišvietai, kūrybai.

Dvasiškai brandūs žmonės – išmintingi, mylintys, kuklūs. Savo gyvenimu jie tyliai harmonizuoja šį pasaulį.

***********

Saviraiška – tai chroniško nepasitenkinimo savo gyvenimu nebuvimas, o ne isteriškas bėgimas paskui “sėkmingumo“ atributus, kuriuos propaguoja įvairūs sėkmingo gyvenimo “treneriai“.

Jie tvirtina, kad per kelias dienas ar mėnesius jų organizuojamų kursų įmanoma pasiekti tobulumo aukštumas, tereikia: pakelti savo … nuo sofos, pamedituoti, parašyti kelis puslapius tikslų, surašyti savo pretenzijas tėvams, giliai pakvėpuoti, vizualizuoti brangiausius rūbus, automobilius, namus.., ir – laimingas ir sotus gyvenimas garantuotas!

Ir žmonės patiki tokiais pažadais, nes saldžios kalbos sukelia iliuzinę euforiją, kuri labai greitai baigiasi, pasibaigus kursams. O ir “treneriai“ už savo veiklą atsakomybės nesiima: jei kažkas nesiseka pagal jų “teoriją“, reiškia, žmogus pats kaltas – mažai stengėsi..

Todėl po tokių “treningų“ dauguma žmonių puola į dar didesnę neviltį, gimsta dar didesnis nepasitikėjimas savimi ir gilūs vidiniai prieštaravimai. Nes tai galima palyginti su bandymu ištraukti žuvį iš vandens ir mokyti ją laipioti medžiais..

Negali būti sugalvotų greitos laimės trafaretų, kurie tinka visiems. Yra bendražmogiškos dvasinės vertybės – tiesa, dorovė, meilė, laisvė, vienybė, kurias žmonės jaučia širdimi, nes tai yra mūsų prigimtis.

O jei gyvename pagal savo prigimtį – jaučiamės laimingi ir galime išreikšti savo unikalius talentus ir gebėjimus. O tai ir yra aukščiausia saviraiška..

************

Parengė ruvi.lt