Praregėjimai (68)

Mūsų gyvenimas dabar primena įvairių iš išorės diegiamų personažų ir kaukių teatrą – t.y., žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra.. Ir jie palaipsniui apauga kaukių sluoksniais ir tampa bet kuo, tik ne savimi. Ir su metais su tais sluoksniais darosi sunku vaikščioti, kvėpuoti, mąstyti.. Tai vargina.

Kažkas įpranta gyventi su tais kaukių sluoksniais, o kažkas išsineria iš jų, bet.. pradeda juos kaupti vėl ir vėl. Nes kaukės nors ir slegia, bet su jomis jau įprasta.. Ir žmonės net nepastebi, kaip ta nuolatinė vaidyba iškreipia jų pasaulėžiūrą ir verčia kovoti dėl savo reikšmingumo.

Todėl jie bendrauja, bet jaučiasi vieniši, nes ieško naudos tik sau. Jie žiūri, bet nemato, nes nori, kad matytų tik juos. Klausosi, bet negirdi, nes nori, kad klausytųsi tik jų. Susižavi, bet nesugeba mylėti, nes nori, kad mylėtų tik juos.

Žmonės su kaukėmis yra lengvai manipuliuojami, jie savo gyvenimo energiją eikvoja tam, kad įtikintų aplinkinius, jog atitinka kažkokį nuolat besikeičiantį “standartą“, jie kovoja ir konkuruoja su kitais žmonėmis, kad įtiktų “autoritetui“.

Kaukių nešiojimas – visuomet vaidyba, apribojimai, vidiniai prieštaravimai ir bandymai būti tuo, kuo nesame. Kad jas nusimestume, reikia sąmoningumo ir drąsos – kad nebijotume pažvelgti į mus supančią realybę ir suprasti, kokia ji iš tiesų yra, ir – kad sugrįžtume į save-tikrąjį.. Nes tik būdami savimi galime būti laimingi.

************

Besąlygiška meilė – vienijanti, kurianti, sinchronizuojanti gyvenimo jėga, jungianti savyje aukščiausius harmonijos principus: tiesą, visuotinę gerovę, laisvę, sąžinę, dorovę, nuolatinį vystymąsi, sveiką sąveiką, vienybę.

Todėl viskas, prie ko meilė prisiliečia ir kame ji pabunda – atsigauna, klesti, tobulėja, kuria, auga, vienijasi, išsigrynina, šviesėja, įgauna prasmę ir gyvenimo spalvas. Kur meilė – ten harmonija ir tyras gyvenimo džiaugsmas.

Gyvenimas be meilės viską griauna, sujaukia, supriešina, suskaldo. Žmogus be meilės taip pat tampa griovėju – jis savo kritika, sarkazmu, pykčiu, pavydu ir agresija traumuoja ne tik jį supančius žmones ir aplinką, bet ir save patį.

Gebėjimas mylėti – prigimtinis žmogaus gebėjimas. Ir tik tyra, besąlygiška meilė gali viską ištaisyti ir harmonizuoti. Žmogui tereikia atverti savo širdį ir tapti kuriančios gyvenimo jėgos – meilės – laidininku.

************

Informacinėje erdvėje dabar pasirodo vis daugiau straipsnių, paskaitų, filmų, kurie laužo senosios, atgyvenusios pasaulėžiūros rėmus. Tai vyksta todėl, kad auga žmonių sąmoningumas, o tuo pačiu auga ir poreikis nusimesti kaustančius sąmonę šablonus ir pradėti naują vystymosi etapą.

Senoji realybė, tarsi išaugtas rūbas, jau varžo, trukdo ir kausto, o tai, kas dar visai neseniai atrodė nepajudinama, iškyla į paviršių ir yra matoma visiems.

Toks įspūdis, lyg būtų suderintas vaizdo ryškumas, o ryški šviesa apšviečia ir tai, kas yra iškreipta, ir tuos, kas viską iškreipia ir bando sulaikyti neišvengiamus pokyčius.

Bet pokyčių nuojauta jau įsižiebė daugelio žmonių sąmonėje, ir žmonės jaučia intuityvų poreikį apie tai kalbėti ir tuo dalintis – taip palaipsniui kaupiama kritinė masė ir pagrindas naujam evoliucijos etapui.

************

Pavasarį bunda ne tik gamta – kiekviename iš mūsų pabunda mažas, tyras, švelnus vaikas, kuriam taip reikia saulės šilumos, gerumo, šypsenų ir meilės 🙂 ..

Atverkime savo širdis meilei, šildykime vieni kitus savo širdies šiluma 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Reklama

Praregėjimai (67)

Spausdami ar kažko reikalaudami iš kitų, žmonės nesusimąsto, kad tai, ką jie gauna prievarta, niekada nebus nuoširdu ir tikra – tai tik stiprins priešiškumą ir siekį išvengti spaudimo.

Tikra ir nuoširdu yra tik tai, kas daroma geranoriškai ir laisva valia. O spaudimas ir įvairios manipuliacijos siekiant priversti kažką daryti – tai visada griovimas: santykių, pasitikėjimo, bet kokių pozityvių jausmų..

Todėl reikėtų į tai pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, galima įsakmiai reikalauti, kad artimas žmogus su jumis bendrautų, kad atsitrauktų pagaliau nuo telefono ar kompiuterio, bet.. vietoje to gal vertėtų aprimti ir pagalvoti – ar geras esate pašnekovas, ar pokalbiai su jumis nevirsta eilinių pretenzijų ir reikalavimų sąrašu?

Galima taip pat emocingai reikalauti dėmesio ar rūpesčio, bet ir čia gal vertėtų susimąstyti – o gal su jumis nenori praleisti laiko todėl, kad nuolat reikalaujate pramogų, kalbate išskirtinai apie save, greitai įsižeidžiate ir kritikuojate? Galiausiai – o ar mokate patys skirti dėmesį ir rūpintis kitais?

Žmonių santykiuose veikia paprastas gyvenimo dėsnis: ką įdedame, tas ir sugrįžta..

************

Kaip dažnai keliame akis į dangų ir prašome Kūrėjo pagalbos ir užtarimo.. Ir kaip dažnai piktinamės – na, kodėl gi nesulaukiame to, ko taip meldžiame?

Bet pabandykime įsivaizduoti daugiavaikį tėvą, kuris turi didelį būrį vaikų. Keli iš jų “žalieji“, keli – “baltieji“, kiti – “raudonieji“. Ir visos tos grupelės nekenčia vieni kitų. Kovoja, pykstasi, pešasi, kerštauja..

Ir ką gi tėvui tokiu atveju daryti? Juk jis myli visus, jis negali palaikyti kažkurios vienos pusės, bet jie nekenčia vienas kito ir nenori taikytis. Be to, visi bando patraukti tėvą į savo pusę.

O jei tėvas ir palaikys kažkurią pusę, kas tada? Ar kita pusė susiprotės? Vargu.. Ir tėvas supranta, kad jei jo vaikai nesuaugs – taikytis jau nebus kam. Jie tiesiog sunaikins vienas kitą, taip ir nespėję suaugti. Ir tai aklavietė.

Taip ir žmonijai – laikas suaugti, subręsti ir liautis elgtis kaip aikštingi paaugliai. Ir pagaliau pradėti gyventi taip, kaip Kūrėjas moko: dorai, sąžiningai, vieningai. Tapti Bendrakūrėjais.

************

Ilgai gyvenant tamsoje, pasidaro sunku įsivaizduoti šviesą – vienybę, taiką, gerovę, kūrybingą ir laisvą gyvenimą be baimių, spaudimo, fanatizmo, agresijos.

Kai nevaldo blogis, kai nereikia kovoti, bijoti ar įrodinėti savo teisės gyventi, o tiesiog vystyti savyje tai, kas atneša visiems gerovę..

Kai nereikia laukti pritarimo ar nurodymų, nesibaiminti ateities ir negyventi nuolatiniuose vidiniuose prieštaravimuose.

Šviesoje nėra tamsos, tai harmonijos – meilės, tiesos, laisvės, vienybės, kūrybinio įkvėpimo ir pilnatvės beribė erdvė, kuri žadina šviesiausias kiekvieno žmogaus savybes. Tamsa gi skatina tamsą žmoguje..

Ir tik pagyvenę šviesoje – realios laisvės erdvėje be kančios, išnaudojimo, baimės, kovų, melo, priespaudos, skolų ir apgaulės žmonės supras, kaip svarbu įveikti tamsos jėgas.

Nes kai priprantame gyventi tamsoje, mes pamirštame, kad yra šviesa ir kad gyventi meilėje ir vienybėje – normalu ir net būtina, kad tai yra natūraliausios sąlygos išreikšti savo prigimtines žmogiškas savybes.

Juk gyvenimas – tai galimybė šviesti: mylėti, kurti bendrą gerovę, augti dvasiškai ir tobulėti. Gerinti šį pasaulį. Ir kiekvienas harmoningas veiksmas ar mintis – tarsi maža liepsnelė, išsklaidanti tamsą ir didinanti šviesą..

***********

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (66)

Kiekvieno iš mūsų išorėje gali būti daug kas: kiautas, skafandras, šarvai, kaukė, juokdario kepurėlė, futliaras, skydas.. Tačiau kiekvieno iš mūsų viduje yra švelni, tyra, šilumos ir meilės išsiilgusi siela.

Mes slepiame ją, mes vengiame į ją pažvelgti.. Todėl vaidiname kietus ir nepažeidžiamus, apsimetame šaltais ir atsainiais. Nes labai bijome būti įskaudinti, bijome smerkimo ir nepritarimo. Ir net nesusimąstome, kad tai trukdo mums būti laimingais..

O mūsų siela labai kantriai laukia, kol atitirpsime, kol suskils mūsų šarvai ir nukris kaukės. Ir vieną dieną būtinai sulaukia.. Nes niekas iš mūsų čia negimė būti nelaimingais.

************

Mums visiems dabar gyvybiškai trūksta dvasingumo.

Visi tai jaučiame, visi pavargome nuo abejingumo, cinizmo, neapykantos, šaltumo. Na, negalima gyventi vien pilku, niūriu gyvenimu: skaičiais, daiktais, politika, nauda, abejonėmis, išskaičiavimu, melu, baimėmis, pelnu..

Negalima gyventi be gyvenimo spalvų: kūrybinio polėkio, vienybės, meilės, harmonijos, santarvės, nuoširdumo, bendradarbiavimo visų gerovei. Daugiau jau negalima.

Pakanka pažvelgti mažam vaikui arba senoliui į akis, kad suprastume savo dvasinio nuopolio gylį.

************

Per jėgą nieko neveikia, viskas lūžta ir griūva. Draudimai, protestai, kova, spaudimas – visa tai aklavietė, nes grįsta griovimu ir prievarta. O prievarta visada neišvengiamai susiduria su pasipriešinimu.

Ir tai patiria kiekvienas, kas bando jėga brautis ten, kur jo nelaukia. Priversti daryti tai, ko kitas negali arba nenori daryti. Bandyti įgyvendinti savo ambicijas kitų rankomis. Visa tai anksčiau ar vėliau sugriūva.

Nes viskas, kas geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

************

Blogis, negatyvumas labai lengvai mus užvaldo, jei bijome gyventi giliai, iš širdies. Paprasčiau gyventi nesigilinant, paviršutiniškai.. Mes išmokstame įveikti tas paviršiaus audras, o štai pasinerti į gilius apmąstymus kartais baisoka.

Todėl, kad gilūs apmąstymai atveda į akistatą su savimi – į tą tylos ir ramybės erdvę, kur mes susitinkame su savo sąžine ir tyliu sielos balsu. Ir tai neįprasta – taip tyra ir tikra, ir taip skiriasi nuo išorinio triukšmo, blaškymosi ir kovų.

Tyloje ir ramybėje mes turime ryšį su savimi tikruoju, savo dvasine stiprybe ir galime pamatyti viską, kas mums trukdo, o kas padeda išskleisti geriausias savo savybes. Mes neprieinami blogiui, kai turime ryšį su savimi.

************

Dvasingas žmogus – tarsi šviesos švyturys: jo šviesa siekia toli ir veikia visus, ką apšviečia. Ir jam nereikia kalbėti, įrodinėti, įkalbinėti – jis paveikia žmones savo būsena, savo vidine šviesa, kuri įžiebia ir kitų žmonių vidinę šviesą..

Ir pradeda vykti nuostabiausi įvykiai ir tikri stebuklai tų žmonių gyvenime: palengva keičiasi jų požiūris į gyvenimą, jų gyvenimo būdas, jų bendravimas su žmonėmis, jų sąveika su gamta ir visa gyvybe.. Ateina harmonija į jų gyvenimą.

Ir jie taip pat tampa šviesos švyturiais, savo vidine šviesa veikdami dešimtis ir šimtus žmonių,  su kuriais susiduria gyvenime.. O tie, savo ruožtu – dar šimtus ir tūkstančius, milijonus.. Gimsta visuotinė harmonija. Štai taip vyksta nepastebimos akiai, stebuklingos transformacijos mūsų planetoje.

Nelaukime guru, gelbėtojų ar vedlių – kasdieniniame gyvenime skleiskime savo vidinę šviesą.. Vienas dvasingas, geras žmogus gali labai, labai daug! Švieskime, tapkime svarbia ir tokia būtina bendrai gerovei pokyčių dalimi  🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (65)

Kažkaip nepastebimai mes prarandame paprastumą, natūralumą ir nuoširdumą.. Viskas darosi taip sudėtinga, dirbtina, netikra: mūsų aplinka, mūsų santykiai, mūsų vertybės, net mūsų išvaizda ir saviraiška.

Noras atrodyti, o ne būti, siekis atitikti diktuojamus šablonus ir vaidinti kažką, kuo nesame toks didelis, kad mes nesusimąstydami dėl to aukojame savo unikalumą, savo nepakartojamus gebėjimus ir talentus.

O bendravimas – ar daug mūsų aplinkoje žmonių, su kuriais sieja paprasti, nuoširdūs santykiai, tikra draugystė? Net šeimose trūksta atvirumo, pasitikėjimo ir tyros besąlygiškos meilės..

Vaidyba, šablonai, savanaudiškumas, pretenzijos, manipuliacijos, susireikšminimas, egoizmas, intrigos – gyvenimas tikrai darosi panašus į teatrą. Tarsi ne gyvename, bet vaidiname vaidmenis ir vis keičiame kaukes.

O juk paprastumas – tai mūsų esmių esmė, gyvenimo tiesa ir tyrumas. Ne veltui sakoma, kad paprastume slypi tiesa, todėl ją jaučiame širdimi. Ir širdį visada sušildo ir džiugina nuoširdumas, natūralumas, paprastumas.. nes tai yra tikra.

************

Propaguojamas jaunystės kultas sujaukia žmonių sveiką nuovoką: jauniems žmonėms atrodo, kad jie bus amžinai jauni ir kad jie yra gyvenimo šeimininkai, o visi kiti tiesiog nuvertinami: esą, vaikai dar nieko nesupranta, o vyresni žmonės jau nieko nesupranta..

Jaunimas pamiršta, kad patys dar visai neseniai buvo vaikai, ir – kad neišvengiamai juda link vyresniųjų.. Ir nėra jokių būdų, jokių piliulių ar plastinės chirurgijos stebuklų, kurie galėtų apgauti gamtos dėsnius.

Todėl – gerbkime patį gyvenimą, kiekvieną jo tarpsnį ir kiekvieną žmogų šiame gyvenime.. Visi mes esame svarbūs ir kiekvienas žmogus, nesvarbu – tai vaikas, jaunuolis ar brandus žmogus – žino kažką, ko nežinome mes ir gali mus kažko išmokyti.

Pajuskime vienybę su visais. Vienybėje gimsta sveika sąveika tarp žmonių: pagarba, meilė, draugystė, savitarpio pagalba, bendra kūryba, vienijantys tikslai visų gerovei.. Gimsta harmonija.

************

Dvasinis brandumas – ne žmogaus amžiaus klausimas. Dvasiškai brandūs gali būti ir jauni, ir vyresni žmonės. Jų išskirtinės savybės – sąmoningumas, atsakingumas ir sąžiningumas.

Jie labai gerai supranta realybę – sistemą, kurioje gyvename, iliuzijų pinkles, manipuliacijas žmonių sąmone. O taip pat žino visatos dėsnius, harmoningo gyvenimo principus, aukščiausias dvasines vertybes ir vadovaujasi tuo savo kasdieniniame gyvenime.

Dvasiškai brandūs žmonės visada turi aukštus, kilnius tikslus bendrai gerovei ir – jokio savanaudiškumo, materialaus vartotojiškumo ar tuščių pramogų. Jie vertina gyvenimo laiką ir skiria jį asmeninių savybių tobulinimui, pagalbai kitiems žmonėms, savišvietai, kūrybai.

Dvasiškai brandūs žmonės – išmintingi, mylintys, kuklūs. Savo gyvenimu jie tyliai harmonizuoja šį pasaulį.

***********

Saviraiška – tai chroniško nepasitenkinimo savo gyvenimu nebuvimas, o ne isteriškas bėgimas paskui “sėkmingumo“ atributus, kuriuos propaguoja įvairūs sėkmingo gyvenimo “treneriai“.

Jie tvirtina, kad per kelias dienas ar mėnesius jų organizuojamų kursų įmanoma pasiekti tobulumo aukštumas, tereikia: pakelti savo … nuo sofos, pamedituoti, parašyti kelis puslapius tikslų, surašyti savo pretenzijas tėvams, giliai pakvėpuoti, vizualizuoti brangiausius rūbus, automobilius, namus.., ir – laimingas ir sotus gyvenimas garantuotas!

Ir žmonės patiki tokiais pažadais, nes saldžios kalbos sukelia iliuzinę euforiją, kuri labai greitai baigiasi, pasibaigus kursams. O ir “treneriai“ už savo veiklą atsakomybės nesiima: jei kažkas nesiseka pagal jų “teoriją“, reiškia, žmogus pats kaltas – mažai stengėsi..

Todėl po tokių “treningų“ dauguma žmonių puola į dar didesnę neviltį, gimsta dar didesnis nepasitikėjimas savimi ir gilūs vidiniai prieštaravimai. Nes tai galima palyginti su bandymu ištraukti žuvį iš vandens ir mokyti ją laipioti medžiais..

Negali būti sugalvotų greitos laimės trafaretų, kurie tinka visiems. Yra bendražmogiškos dvasinės vertybės – tiesa, dorovė, meilė, laisvė, vienybė, kurias žmonės jaučia širdimi, nes tai yra mūsų prigimtis.

O jei gyvename pagal savo prigimtį – jaučiamės laimingi ir galime išreikšti savo unikalius talentus ir gebėjimus. O tai ir yra aukščiausia saviraiška..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (64)

Vartotojiškas gyvenimas klastingas ne tik tuo, kad stambios kompanijos kaupia milijonus, girdamos būtus ir nebūtus savo prekių privalumus, bet ir tuo, kad įtakoja gyvenimo būdą, kuriame milijonai žmonių perka daug daugiau, nei jiems iš tiesų reikia ir pinigais stengiasi išsklaidyti savo nepasitenkinimą gyvenimu.

Žmonės perka daiktus tam, kad pakeltų sau nuotaiką, kad neatrodytų prasčiau už kitus, kad parodytų visuomenei savo statusą.., ir dar dėl daugelio psichologinių priežasčių, kurios menkai tesusietos su daiktų būtinybe ar naudingumu.

Idealus vartotojas – nuolat nepatenkintas, turintis daugybę norų ir visada pasirengęs juos tenkinti. Todėl jis prisirišęs prie televizijos, seka reklamos ir mados naujienas, dirba, skolinasi ir noriai moka už pramogas ir komfortą.

O svarbiausia – išlieka miglotas, bet nuolatinis nepasitenkinimas gyvenimu, nes vartotojas pastoviai nori to, ko neturi, ir jam visada atrodo, kad jam kažko trūksta.

O tai jau užburtas ratas, kuriame galima galutinai prarasti sveiką nuovoką..

************

Kaip dažnai mes girdime frazę: “Niekas niekam nieko neprivalo“.. Kokie ciniški žodžiai, prieštaraujantys ne tik logikai, bet ir žmogiškajai prigimčiai.. Juk žmonės – socialios būtybės, todėl mums visiems gyvybiškai reikalingas bendravimas.

Bendraudami mes užmezgame santykius: gimsta sąveika, ryšys, atsakomybė už savo veiksmus, atsakomybė prieš kitus žmones – o tai ir yra įsipareigojimas. Ne prievarta ar prievolė, o tiesiog sąžinės reikalas.

Patys žodžiai – bendravimas, santykiai – reiškia bendrą veiksmą, susivienijimą, sąveiką, ryšį, vienybę. Bendraudami mes darome įtaką vieni kitiems, todėl suprantame tai ar ne – bet esame atsakingi už tai, kaip mes bendraujame.

O posakį apie tai, kad niekas niekam nieko neprivalo, sugalvojo žmonės, neturintys atsakomybės jausmo ir nenorintys imtis įsipareigojimų. Galbūt, be atsakomybės tikrai paprasčiau: vietoje draugo – virtualios pažintys ir psichologas, o vietoje meilės ir artimumo – televizija, pramogos ir internetas.

Juk atsakomybei reikia brandumo ir sąmoningumo. Reikia mylėti žmones. Ir suvokti, kad visi mes esame viena, kad esame susieti nematomais vienybės saitais, už kuriuos visi esame atsakingi.

************

Pagalba žmonėms – tai mūsų žmogiškumo išraiška, tačiau kartais žmonės nežino – kaip ir kam padėti. Bet gyvename, deja, dar neidealiame pasaulyje, todėl pagalbos reikia labai daug kam.

Žinoma, galima teigti, kad “visiems nepadėsi“, kad sistema ir toliau sudaro sąlygas kančiai ir ligoms, todėl tai bus tik kova su nesibaigiančiomis pasekmėmis. Bet jei taip galvosime – tapsime nebyliais blogio šalininkais.

Kiekvienas geras darbas, palaikymas ir pagalba žmonėms didina gėrį Žemėje. Padėkime kuo galime: geru žodžiu, rūpesčiu, buvimu šalia, paguoda.. Aplankykime sergantį kaimyną, nupirkime skurstančiai močiutei maisto, atiduokime gerus,bet nereikalingus daiktus tiems, kam jų tikrai reikia.

Kartais tokia besąlygiška pagalba keičia žmonių likimus ar net gelbėja gyvybes: žmonės atsigauna, sustiprėja, atgimsta pasitikėjimas ir vienybės pojūtis. Ir štai taip – iš širdies į širdį dalinamas gėris auga ir stiprėja, o blogis – traukiasi ir mažėja..

Kiekvienas mūsų darbas, poelgis, žodis – tarsi pasodinta sėkla. Ką sodinsime – tas ir užaugs..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (63)

Manipuliacija – tai kito žmogaus elgesio valdymas savanaudiškais tikslais. Manipuliatorius paveikia žmogaus emocijas, nes veikiamas emocijų žmogus praranda sveiką nuovoką ir pasiduoda įtakai.

Manipuliatorius visada slepia savo veiksmų tikslą. Jis niekada nepasakys tiesiogiai – ko jam reikia, bet įvairias suktais ir painiais būdais pasieks, kad žmogus pats padarys tai, ko reikia manipuliatoriui. Todėl kai tik žmogus atsipeikėja nuo visų poveikių, jis pasijunta apgautas ir prislėgtas.

Paradoksalu, bet manipuliacijos mūsų visuomenėje taip paplito, kad yra laikomos teigiamu dalyku! Manipuliacijų moko pardavėjus, menedžerius, tinklinio marketingo darbuotojus, politikus, diplomatus..

O jei tai “teigiamas“ dalykas – nenuostabu, kad ir žmonių tarpusavio bendravime apstu manipuliacijų. Ir čia dažniausiai manipuliuojama žmonių kaltės jausmu ir gailesčiu. Tačiau tokių veiksmų esmė ta pati – savanaudiškumas.

Manipuliatorius neturi jokios sąžinės graužaties, jam svarbūs tik jo tikslai. Jam kiti žmonės – tik priemonė pasiekti savo tikslą, ir kai tik jis pasiekia tai, ko jam reikia, tie žmonės jam tampa nereikalingi.

Todėl manipuliacijos yra blogis (vienareikšmiškai!), ir jų neturi būti nei visuomenėje, nei žmonių tarpusavio santykiuose. Manipuliacijos padaro bedvasiu patį manipuliatorių ir pažemina tą, kuriuo manipuliuojama. Tai visapusiška, visuotinė degradacija.

Atvirumas, skaidrumas, sąžiningumas, tiesa – manipuliacijų priešingybė. Mokykimės atpažinti manipuliacijas ir ryžtingai atsisakykime jų savo bendravime. Evoliucija – tai tiesos, meilės, vienybės, bendros kūrybos ir gerovės kelias.

************

Kaip dažnai dabar moterys piktinasi, kad nėra tikrų vyrų.. Bet jei atidžiau pažvelgsime į moteris – ar daug tarp jų yra tikrų moterų?..

Tokių, kurios myli ir palaiko savo vyrą, kurios nepalieka jo sunkioje gyvenimo situacijoje. Kurios išklauso, supranta, palaiko, ir – nutyli, jei reikia. Maistą pagamina, vaikučius auklėja, jaukumą namuose kuria ir saugo namų židinį. Nuoširdžios, išmintingos, švelnios, ištikimos..

Tikėtis tikro vyro gali tik tikra moteris. O jei ji “mergaitė“ ar “princesė“, tuomet turi tenkintis “berniuku“ ar laukti “princo“..

************

Neskubėkime. Kartais, kai situacija labai įtempta, paskubomis mes galime daug ką padaryti: trenkti durimis, įskaudinti kitą žmogų, nutraukti santykius, pasakyti žeidžiančius žodžius, pažeminti, sukelti chaosą, kritiškai pabloginti situaciją.

O tereikia truputį išlaukti, nors kelias akimirkas.. Nusiraminti ir pradėti galvoti. Ir be jokio skubėjimo, ramiai, suprasti situacijos logiką ir apgalvoti savo veiksmų planą. Kuo rimtesnė situacija, tuo ramesnės galvos reikia – tik taip gimsta teisingi, adekvatūs sprendimai.

Neskubėkime. Kartais lašelis kantrybės gali išgelbėti situaciją arba ją maksimaliai pagerinti.

************

Prieš žmonių nesąžiningumą yra aukščiausias sąžiningumas. Ir prieš jį beprasmiška išsisukinėti, teisintis ar meluoti – anksčiau ar vėliau jis tarsi bumerangas atskris atsako. Tai Aukščiausias teisingumas.

Dažniausiai skriaudžia, engia ar išnaudoja tuos, kas negali atsakyti ar pasipriešinti, todėl tyliai kenčia. Ir tai geri, o ne silpni žmonės. Jei jie negali atsakyti – tai padarys už juos kažkas kitas. Nematomas ir galingas. Aukščiausias teisingumas.

************

Jei susikivirčijome su artimais žmonėmis – tėvais, vaikais, sutuoktiniu – galvokime apie ateitį. Juk mes pykstamės su savais žmonėmis, su kuriais teks gyventi toliau ir kurie bus mūsų gyvenime. Ir po visų išsakytų piktų žodžių, kurie taip nuodija santykius, teks su jais gyventi..

Su savo artimaisiais mes susieti nematomais ryšiais. Norime to ar ne, bet mes su jais esame “viename laive“..  Ir todėl turime mokytis gyventi santarvėje, nes tų ryšių mes nenutrauksime, ir iš savo giminės “laivo“ neišlipsime. Viskas, kas vyksta “laive“ – neišvengiamai veikia mus visus.

Galvokime apie ateitį, jei iškilo konfliktinė situacija su artimaisiais. Galvokime apie tai, kaip mums visiems kartu reikės gyventi. Jei jau esame “viename laive“ – tegul tai bus meilės, santarvės ir vienybės “laivas“.

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (62)

Paskendęs tiksluose – tai šiuolaikinio žmogaus būsena. Primetami materialaus komforto ir gerovės idealai, jų siekimo būdai ir orientacija į galutinį rezultatą, o ne į sąmoningumą momente “čia ir dabar“ – visa tai laiko žmogų nuolatinėje įtampoje.

Taip, gyvenimas šiandien – bėgimas be sustojimų..Tokia įtampa provokuoja ne tik psichikos perkrovas, bet ir begalę organizmo sutrikimų – raumenų ir kraujagyslių spazmus, hipertoniją, osteochondrozę, opaligę ir t.t..

Žmonės bijo kažkur nesuspėti, kažką praleisti, kažko svarbaus nepasiekti.. Bijo aplinkinių nuomonės ir nepritarimo. Baimę lydi dar ir kaltės jausmas, kuris taip pat griauna psichiką ir sveikatą, iškreipia žmogaus mąstymą ir pasaulėžiūrą.

Ir tai ne atsitiktinumas ar žmonių keistumas. Sistema mums tikslingai primeta tokias gyvenimo sąlygas ir taisykles, kurios įtraukia mus į skubėjimą, blaškymąsi ir bėgimą, sukuria dirbtinas problemas ir rūpesčius.

Galiausiai žmonės tampa priklausomi nuo tokio gyvenimo būdo, nes net neturi laiko susimąstyti apie savo gyvenimą, todėl jis atrodo jiems vienintelis įmanomas. O priklausomi žmonės ginasi, kovoja, puola, nes tokiu būdu bando įrodyti kitiems savo reikšmingumą, o sau – susikurti laisvės iliuziją.

Bet tik laisvi žmonės gali sukurti tikrą gerovę, grožį ir harmoniją. Laisvė – vidinė žmogaus būsena, jo vidinė stiprybė ir dvasinė prigimtis: tai orumas, sąžiningumas, atsakomybė ir gilus tiesos pojūtis.

Laisvo žmogaus niekas negali pavergti, įtakoti ar palaužti – jis bet kokiose sąlygose elgiasi teisingai. Jis harmonizuoja šį pasaulį.

************

Dar prieš šimtmetį vienas garbiausių pasaulio fiziologų, akademikas I. Pavlovas padarė svarbią išvadą savo ilgamečių tyrimų dėka – jis tvirtino, kad žmogus gali išgyventi 150 ir daugiau metų, o trumpesnį gyvenimą jis skaitė prievartos prieš organizmą rezultatu (žalingi įpročiai, neteisinga mityba ir gyvenimo būdas ir t.t..)

Ir tai ne juokai, o pagrįsta mokslininko išvada, ir tvirtinimai, kad, esą, tik medicinos dėka žmonės dabar gyvena ilgiau, o prieš šimtmetį gyveno vos 30-40 metų – švelniai tariant, yra netiesa.

Nutylimi istoriniai faktai, kad mūsų protėviams šimto metų amžius buvo įprastas dalykas – mes iki šiol amžiumi vadiname ir žmogaus gyvenimo amžių, ir istorinį šimto metų laikotarpį. Taigi – žmogaus gyvenimo trukmės “matavimo vienetas“ buvo šimtas metų!

Niekas neneigia medicinos pasiekimų – ji tikrai reikalinga, bet įvairių ligų ir sergančių žmonių tik daugėja, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad žmonių sveikata priklauso ne tik nuo medicinos.

Akademiko I.Pavlovo paminėta prievarta prieš organizmą – tai šiuolaikinis gyvenimo būdas: mes esame atitrūkę nuo gamtos, natūralių gyvenimo ritmų ir natūralios mitybos, harmoningos sąveikos su aplinka ir žmonėmis..

Mes gyvename, maitinamės ir bendraujame nesveikai, todėl prarandame jėgas ir sveiką nuovoką, išsekiname psichiką ir sveikatą.

Gyventi ilgai ir laimingai – reiškia gyventi palaikant kūno ir sielos pusiausvyrą: suprasti savo organizmo poreikius, atkurti sveiką sąveiką su gamta, išmokti gyventi harmonijoje ir vienybėje su žmonėmis ir visa gyvybe. Tuomet ilgas gyvenimas bus laimingas ir prasmingas..

************

Tai, kad žmonija vis aiškiau suvokia mūsų realybės problemas ir pradeda suprasti, kad tik dvasinės vertybės mus palaiko ir veda evoliucijos keliu, reiškia viena: žmonija yra pasiruošusi žengti į sekančią evoliucijos pakopą.

Mes negalime stovėti vietoje ar eiti ratu – Visatoje viskas evoliucionuoja, keičiasi ir vystosi, o kiekvienas etapas tampa laipteliu sekančiam etapui. Viskam skirtas tam tikras laikas, todėl vieno ciklo pabaigą keičia kito ciklo pradžia, ir tai vadinama pereinamuoju laikotarpiu, arba – perėjimu iš vieno ciklo į kitą.

Perėjimo procesas – tai išvadų iš patirties laikas ir sąmoningas atsisakymas nuo to, kas stabdo evoliuciją. Nelengvas periodas, nes dar veikia senojo ciklo inercija, kurią palaiko senosios realybės žmonių mąstymo šablonai.

Tai tarsi senosios operacinės sistemos keitimas kompiuteryje į naują tobulesnę sistemą – senoji atgyveno, todėl ją reikia keisti nauja ir išmokti ja naudotis. Taip ir mūsų gyvenime: naujas ciklas – naujos nepažįstamos energijos ir būsenos, naujos galimybės ir visiškai kitoks gyvenimas.

Ir tai ne krachas, ne tragedija, o vieno ciklo pabaiga ir – kito pradžia, kuomet natūraliai gimsta poreikis augti, tobulėti, eiti į priekį.. Ir nors inercija dar stabdo, o nauja nepažįstama realybė baugina, bet širdyje dauguma žmonių jau jaučia šviesių, gerų pokyčių būtinybę.

Ir nerimas prieš nežinomybę – suprantamas, nes labai ilgai gyvenome tamsoje, o dabar mums įžiebė ryškią šviesą, prie kurios dar akys turi priprasti, o ir praregėję pamatome ne pačią šviesą, o apšviestus tamsiausius mūsų senosios realybės užkampius, kurių tamsoje nematėme ir kurie šviesoje baugina.

Atsitieskime, apsivalykime nuo kaustančių egoizmo iliuzijų, baimių ir melo. Atverkime širdis, pažvelkime vieni kitiems į akis, pajuskime vienybę ir pradėkime skleisti savo širdies šilumą žmonėms, Žemei ir visai gyvybei – tai ir bus naujosios realybės kūrimo pradžia 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt