Praregėjimai (63)

Manipuliacija – tai kito žmogaus elgesio valdymas savanaudiškais tikslais. Manipuliatorius paveikia žmogaus emocijas, nes veikiamas emocijų žmogus praranda sveiką nuovoką ir pasiduoda įtakai.

Manipuliatorius visada slepia savo veiksmų tikslą. Jis niekada nepasakys tiesiogiai – ko jam reikia, bet įvairias suktais ir painiais būdais pasieks, kad žmogus pats padarys tai, ko reikia manipuliatoriui. Todėl kai tik žmogus atsipeikėja nuo visų poveikių, jis pasijunta apgautas ir prislėgtas.

Paradoksalu, bet manipuliacijos mūsų visuomenėje taip paplito, kad yra laikomos teigiamu dalyku! Manipuliacijų moko pardavėjus, menedžerius, tinklinio marketingo darbuotojus, politikus, diplomatus..

O jei tai “teigiamas“ dalykas – nenuostabu, kad ir žmonių tarpusavio bendravime apstu manipuliacijų. Ir čia dažniausiai manipuliuojama žmonių kaltės jausmu ir gailesčiu. Tačiau tokių veiksmų esmė ta pati – savanaudiškumas.

Manipuliatorius neturi jokios sąžinės graužaties, jam svarbūs tik jo tikslai. Jam kiti žmonės – tik priemonė pasiekti savo tikslą, ir kai tik jis pasiekia tai, ko jam reikia, tie žmonės jam tampa nereikalingi.

Todėl manipuliacijos yra blogis (vienareikšmiškai!), ir jų neturi būti nei visuomenėje, nei žmonių tarpusavio santykiuose. Manipuliacijos padaro bedvasiu patį manipuliatorių ir pažemina tą, kuriuo manipuliuojama. Tai visapusiška, visuotinė degradacija.

Atvirumas, skaidrumas, sąžiningumas, tiesa – manipuliacijų priešingybė. Mokykimės atpažinti manipuliacijas ir ryžtingai atsisakykime jų savo bendravime. Evoliucija – tai tiesos, meilės, vienybės, bendros kūrybos ir gerovės kelias.

************

Kaip dažnai dabar moterys piktinasi, kad nėra tikrų vyrų.. Bet jei atidžiau pažvelgsime į moteris – ar daug tarp jų yra tikrų moterų?..

Tokių, kurios myli ir palaiko savo vyrą, kurios nepalieka jo sunkioje gyvenimo situacijoje. Kurios išklauso, supranta, palaiko, ir – nutyli, jei reikia. Maistą pagamina, vaikučius auklėja, jaukumą namuose kuria ir saugo namų židinį. Nuoširdžios, išmintingos, švelnios, ištikimos..

Tikėtis tikro vyro gali tik tikra moteris. O jei ji “mergaitė“ ar “princesė“, tuomet turi tenkintis “berniuku“ ar laukti “princo“..

************

Neskubėkime. Kartais, kai situacija labai įtempta, paskubomis mes galime daug ką padaryti: trenkti durimis, įskaudinti kitą žmogų, nutraukti santykius, pasakyti žeidžiančius žodžius, pažeminti, sukelti chaosą, kritiškai pabloginti situaciją.

O tereikia truputį išlaukti, nors kelias akimirkas.. Nusiraminti ir pradėti galvoti. Ir be jokio skubėjimo, ramiai, suprasti situacijos logiką ir apgalvoti savo veiksmų planą. Kuo rimtesnė situacija, tuo ramesnės galvos reikia – tik taip gimsta teisingi, adekvatūs sprendimai.

Neskubėkime. Kartais lašelis kantrybės gali išgelbėti situaciją arba ją maksimaliai pagerinti.

************

Prieš žmonių nesąžiningumą yra aukščiausias sąžiningumas. Ir prieš jį beprasmiška išsisukinėti, teisintis ar meluoti – anksčiau ar vėliau jis tarsi bumerangas atskris atsako. Tai Aukščiausias teisingumas.

Dažniausiai skriaudžia, engia ar išnaudoja tuos, kas negali atsakyti ar pasipriešinti, todėl tyliai kenčia. Ir tai geri, o ne silpni žmonės. Jei jie negali atsakyti – tai padarys už juos kažkas kitas. Nematomas ir galingas. Aukščiausias teisingumas.

************

Jei susikivirčijome su artimais žmonėmis – tėvais, vaikais, sutuoktiniu – galvokime apie ateitį. Juk mes pykstamės su savais žmonėmis, su kuriais teks gyventi toliau ir kurie bus mūsų gyvenime. Ir po visų išsakytų piktų žodžių, kurie taip nuodija santykius, teks su jais gyventi..

Su savo artimaisiais mes susieti nematomais ryšiais. Norime to ar ne, bet mes su jais esame “viename laive“..  Ir todėl turime mokytis gyventi santarvėje, nes tų ryšių mes nenutrauksime, ir iš savo giminės “laivo“ neišlipsime. Viskas, kas vyksta “laive“ – neišvengiamai veikia mus visus.

Galvokime apie ateitį, jei iškilo konfliktinė situacija su artimaisiais. Galvokime apie tai, kaip mums visiems kartu reikės gyventi. Jei jau esame “viename laive“ – tegul tai bus meilės, santarvės ir vienybės “laivas“.

************

Parengė ruvi.lt

Reklama

Praregėjimai (62)

Paskendęs tiksluose – tai šiuolaikinio žmogaus būsena. Primetami materialaus komforto ir gerovės idealai, jų siekimo būdai ir orientacija į galutinį rezultatą, o ne į sąmoningumą momente “čia ir dabar“ – visa tai laiko žmogų nuolatinėje įtampoje.

Taip, gyvenimas šiandien – bėgimas be sustojimų..Tokia įtampa provokuoja ne tik psichikos perkrovas, bet ir begalę organizmo sutrikimų – raumenų ir kraujagyslių spazmus, hipertoniją, osteochondrozę, opaligę ir t.t..

Žmonės bijo kažkur nesuspėti, kažką praleisti, kažko svarbaus nepasiekti.. Bijo aplinkinių nuomonės ir nepritarimo. Baimę lydi dar ir kaltės jausmas, kuris taip pat griauna psichiką ir sveikatą, iškreipia žmogaus mąstymą ir pasaulėžiūrą.

Ir tai ne atsitiktinumas ar žmonių keistumas. Sistema mums tikslingai primeta tokias gyvenimo sąlygas ir taisykles, kurios įtraukia mus į skubėjimą, blaškymąsi ir bėgimą, sukuria dirbtinas problemas ir rūpesčius.

Galiausiai žmonės tampa priklausomi nuo tokio gyvenimo būdo, nes net neturi laiko susimąstyti apie savo gyvenimą, todėl jis atrodo jiems vienintelis įmanomas. O priklausomi žmonės ginasi, kovoja, puola, nes tokiu būdu bando įrodyti kitiems savo reikšmingumą, o sau – susikurti laisvės iliuziją.

Bet tik laisvi žmonės gali sukurti tikrą gerovę, grožį ir harmoniją. Laisvė – vidinė žmogaus būsena, jo vidinė stiprybė ir dvasinė prigimtis: tai orumas, sąžiningumas, atsakomybė ir gilus tiesos pojūtis.

Laisvo žmogaus niekas negali pavergti, įtakoti ar palaužti – jis bet kokiose sąlygose elgiasi teisingai. Jis harmonizuoja šį pasaulį.

************

Dar prieš šimtmetį vienas garbiausių pasaulio fiziologų, akademikas I. Pavlovas padarė svarbią išvadą savo ilgamečių tyrimų dėka – jis tvirtino, kad žmogus gali išgyventi 150 ir daugiau metų, o trumpesnį gyvenimą jis skaitė prievartos prieš organizmą rezultatu (žalingi įpročiai, neteisinga mityba ir gyvenimo būdas ir t.t..)

Ir tai ne juokai, o pagrįsta mokslininko išvada, ir tvirtinimai, kad, esą, tik medicinos dėka žmonės dabar gyvena ilgiau, o prieš šimtmetį gyveno vos 30-40 metų – švelniai tariant, yra netiesa.

Nutylimi istoriniai faktai, kad mūsų protėviams šimto metų amžius buvo įprastas dalykas – mes iki šiol amžiumi vadiname ir žmogaus gyvenimo amžių, ir istorinį šimto metų laikotarpį. Taigi – žmogaus gyvenimo trukmės “matavimo vienetas“ buvo šimtas metų!

Niekas neneigia medicinos pasiekimų – ji tikrai reikalinga, bet įvairių ligų ir sergančių žmonių tik daugėja, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad žmonių sveikata priklauso ne tik nuo medicinos.

Akademiko I.Pavlovo paminėta prievarta prieš organizmą – tai šiuolaikinis gyvenimo būdas: mes esame atitrūkę nuo gamtos, natūralių gyvenimo ritmų ir natūralios mitybos, harmoningos sąveikos su aplinka ir žmonėmis..

Mes gyvename, maitinamės ir bendraujame nesveikai, todėl prarandame jėgas ir sveiką nuovoką, išsekiname psichiką ir sveikatą.

Gyventi ilgai ir laimingai – reiškia gyventi palaikant kūno ir sielos pusiausvyrą: suprasti savo organizmo poreikius, atkurti sveiką sąveiką su gamta, išmokti gyventi harmonijoje ir vienybėje su žmonėmis ir visa gyvybe. Tuomet ilgas gyvenimas bus laimingas ir prasmingas..

************

Tai, kad žmonija vis aiškiau suvokia mūsų realybės problemas ir pradeda suprasti, kad tik dvasinės vertybės mus palaiko ir veda evoliucijos keliu, reiškia viena: žmonija yra pasiruošusi žengti į sekančią evoliucijos pakopą.

Mes negalime stovėti vietoje ar eiti ratu – Visatoje viskas evoliucionuoja, keičiasi ir vystosi, o kiekvienas etapas tampa laipteliu sekančiam etapui. Viskam skirtas tam tikras laikas, todėl vieno ciklo pabaigą keičia kito ciklo pradžia, ir tai vadinama pereinamuoju laikotarpiu, arba – perėjimu iš vieno ciklo į kitą.

Perėjimo procesas – tai išvadų iš patirties laikas ir sąmoningas atsisakymas nuo to, kas stabdo evoliuciją. Nelengvas periodas, nes dar veikia senojo ciklo inercija, kurią palaiko senosios realybės žmonių mąstymo šablonai.

Tai tarsi senosios operacinės sistemos keitimas kompiuteryje į naują tobulesnę sistemą – senoji atgyveno, todėl ją reikia keisti nauja ir išmokti ja naudotis. Taip ir mūsų gyvenime: naujas ciklas – naujos nepažįstamos energijos ir būsenos, naujos galimybės ir visiškai kitoks gyvenimas.

Ir tai ne krachas, ne tragedija, o vieno ciklo pabaiga ir – kito pradžia, kuomet natūraliai gimsta poreikis augti, tobulėti, eiti į priekį.. Ir nors inercija dar stabdo, o nauja nepažįstama realybė baugina, bet širdyje dauguma žmonių jau jaučia šviesių, gerų pokyčių būtinybę.

Ir nerimas prieš nežinomybę – suprantamas, nes labai ilgai gyvenome tamsoje, o dabar mums įžiebė ryškią šviesą, prie kurios dar akys turi priprasti, o ir praregėję pamatome ne pačią šviesą, o apšviestus tamsiausius mūsų senosios realybės užkampius, kurių tamsoje nematėme ir kurie šviesoje baugina.

Atsitieskime, apsivalykime nuo kaustančių egoizmo iliuzijų, baimių ir melo. Atverkime širdis, pažvelkime vieni kitiems į akis, pajuskime vienybę ir pradėkime skleisti savo širdies šilumą žmonėms, Žemei ir visai gyvybei – tai ir bus naujosios realybės kūrimo pradžia 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (61)

Mylėti – reiškia dovanoti savo meilę besąlygiškai, be jokių lūkesčių. Ir kuo daugiau meilės dovanojame, tuo daugiau jos mūsų gyvenime. Meilė panaši į bumerangą – ji visada sugrįžta.. Ir sugrįžta su kaupu, ir kartais iš ten, iš kur mes visai nesitikime.

Meilė beribė, ji niekada nesibaigia, vienintelis būdas ją prarasti – tai liautis ją dovanoti kitiems. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nepatiria meilės – jie laukia, kol kažkas juos pamils, bet nemyli patys. Tai galima palyginti su sėdėjimu prie neužkurto laužo: juk nesušilsime, kol jo neužkursime..

Meilė besąlygiška, tyra, ji nieko nereikalauja mainais. Laimingos meilės visam gyvenimui paslaptis paprasta: mylintys žmonės neskaičiuoja, ką gali gauti iš santykių, jie nesvarstydami dovanoja savo meilę nuolat ir besąlygiškai..

************

Meilė – gyva energija, todėl mylėti gali sąmoningi žmonės. O mieganti sąmonė yra uždaryta, “robotizuota“ įvairiomis išorinėmis technokratinėmis programomis, elgesio šablonais ir iliuzijomis, todėl tiesiog negali suvokti – kas yra meilė ir nesugeba mylėti.

Tame ir yra esminis skirtumas tarp miegančios sąmonės ir gyvos energijos. Miegančios sąmonęs žmogus nesugeba mylėti – jis gali imituoti meilės išraiškas, kopijuoti jas, bet tame nebus gyvos energijos.

Štai kodėl sakoma, kad sąmoningas žmogus gyvena atvira širdimi, iš širdies: jis jaučia ir gali išreikšti gyvą energiją – meilę.

************

Mes dažnai girdime: meilė buvo, bet praėjo, jis (ji) pasirodę ne toks, tai ne mano žmogus ir pan.. Ir galima ieškoti “savo žmogaus“ be galo, vėl ir vėl nusivilti, bet kol nesuprasime – kas yra meilė, istorija kartosis.

Žmonės galvoja, kad santuoka – tai graži dėžutė, kurioje yra viskas, ko reikia laimei: harmonija, draugystė, meilė, santarvė.. Tačiau tiesa yra tame, kad ta “dėžutė“ – pradžioje tuščia. Ir žmonės įdeda į ją tai, ką turi savyje, ir paimti gali tik tai, ką įdeda. Ir jei ima daugiau, nei įdeda – “dėžutė“ ištuštėja..

Meilė yra žmonėse, todėl problema ne “geresnio ir tinkamesnio“ paieškose, o mūsų gebėjime besąlygiškai mylėti ir išreikšti meilę – rūpintis, atleisti, suprasti, dovanoti, branginti, palaikyti, padrąsinti.. Ir, žinoma, matyti žmoguje geriausia ir padėti jam išskleisti geriausias savybes.

************

Pretenzijos, lūkesčiai, ambicijos.. Vyras pyksta ant žmonos, nes tikėjosi, kad ji susiprotės paruošti jam pusryčius į darbą. Žmona pyksta ant vyro, nes galvojo, kad jis nupirks jai gėlių. Vaikas pyksta ant tėvų, nes jie turėjo susiprotėti, kad jam reikalingas naujas konstruktorius..

Taigi, mes iš pradžių sugalvojame, kaip turi elgtis kiti žmonės, o paskui pamatome, kad jie taip nesielgia, ir, galiausiai – pykstame ant jų už tai.

O jei nuo pat vaikystės mus mokytų mylėti kitus žmones, visą gyvybę, gamtą, mūsų planetą.. Tuomet vietoje pykčio, pretenzijų, lūkesčių, ambicijų, neapykantos ir baimės žmonių širdyse gyventų meilė. Tuomet žmonės būtų geri, šeimos – tvirtos ir laimingos, o žmonija – kūrybinga ir vieninga.

************

Meilė – tai saugumas. Mylėdami žmonės gali būti savimi ir žinoti, kad ir džiaugsme, ir bėdoje mylimas žmogus bus šalia ir niekada neišduos.

Saugumo pojūtis svarbus visiems šeimos nariams – vaikams, tėvams, seneliams. Visi jie turi žinoti, kad nepriklausomai nuo įvykių gyvenime ar aplinkybių, šeima visada palaikys, supras, pagelbės. Visada.

Ir tai ne pažadai ir ne priesaikos – tai yra tai, kas gyvenime tikra, vertinga ir gilu. Apie tai nekalbama, tiesiog žmonės gyvena taip, kad visi artimieji nuolat jaustų meilę, rūpestį ir žinotų: namai – saugiausia ir jaukiausia vieta pasaulyje, nes šeima – artimiausi ir mylintys žmonės..

************

Laimės būsena – sveikatos šaltinis.. Kiekvienas žmogus nori būti sveikas ir laimingas, nes sveikata ir laimė – persipynusios ir neatsiejamos: nelaimingas žmogus negali būti sveikas, o sergantis – negali būti laimingas. Tai patvirtina ir psichosomatika.

Ir tik tyra, besąlygiška meilė mus įkvepia, gydo, gaivina, pripildo kūrybine energija.. Meilės išraiška – tai visada harmoningi jausmai ir emocijos, o vidinė harmonija – tai ir sveikata, ir laimė. Mylėkime vieni kitus 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (60)

Mūsų dvasinė būsena įtakoja visą mūsų gyvenimą. Sveikata ir laimė – mūsų mintyse, o ne vaistinėje.

Bet kokia negatyvi situacija gyvenime – ne priežastis nesibaigiantiems pergyvenimams, bet pirmiausia – proga susimąstyti apie negatyvių situacijų priežastis.

Mūsų organizmas – ne negatyvių emocijų ir jausmų kaupiklis. Organizmas kovoja prieš jas kiek gali, bet galiausiai pasiduoda. Liga yra organizmo protesto forma prieš tokias negatyvumo sankaupas.

Tačiau žmogus gali daug ką ištaisyti, todėl niekada negalima nuleisti rankų ar nusivilti savo gyvenimu. Niekada, jokiose situacijose ir jokiame amžiuje negalima galvoti, kad gyvenimas nenusisekė. Viskas gyvenime turi prasmę.

Ir mes bet kada galime pradėti keistis, augti, tobulėti, ir tai labiausiai įkvepiantis užsiėmimas mūsų gyvenime. Galime rinktis pozityvumą, meilę, harmoniją jau šiandien, jau dabar, ir tai pakeis viską.

Juk kiekviena diena – nauja pradžia, o keisdami savo vidinę būseną mes keičiame visą savo gyvenimą..

************

Negatyvios mintys – tai tarsi nuodai, nuodijantys visą mūsų gyvenimą, o pozityvios, harmoningos – tai priešnuodis. Negatyvios mintys ne tik nuodija mūsų psichiką ir organizmą, bet negatyviai veikia bendravimą ir mūsų santykį su pasauliu. Ir, atvirkščiai – pozityvios, šviesios mintys harmonizuoja ir organizmo veiklą, ir mūsų bendravimą.

Negatyvumas dabar dominuoja mūsų gyvenime, pakanka pažvelgti į informacinę erdvę, į filmus ir spaudą, kurie ir formuoja tą nuolatinį negatyvų foną. Atsijungti nuo to nepakanka, reikia išmokti formuoti priešnuodį – pozityvumą, ir tai ne dirbtinės šypsenos, o mūsų prigimtinė psichikos būsena.

Todėl – praktikuokime kasdien, nuolat ir visur: mylėkime, kurkime, linkėkime visiems gero, palaikykime vieni kitus, vienykimės geriems darbams. Keiskime tą varginantį negatyvų foną, išsklaidykime jį savo šviesiomis mintimis ir darbais.

************

Turbūt, kiekvienas žmogus prisimena tą nepaaiškinamą nuostabų jausmą, kai jis sugrįžta į seną močiutės namą ir džiaugiasi, kad čia nieko nesikeičia.. Viskas taip pat, kaip tolimoje vaikystėje: prie slenksčio – rankų darbo kilimėlis, prie sienos – suolas, o iš gretimo kambario girdisi taikus laikrodžio tiksenimas.

Ir mylima močiutė vis taip pat tyliai ruošia pyragėlius prie krosnies.. Už lango – pažįstamas kiemo vaizdas: obelys, močiutės gėlės ir katinas ant malkų krūvos. Ir atrodo, kad laikas čia kažkaip kitaip eina – lyg sulėtintame filme. Ir taip gera ant širdies, taip saugu ir ramu, kad mielai atsiduodi tokiam jaukiam kaimo gyvenimui..

Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei šioje idilijoje staiga įjungtume televizorių? Taikią kaimo namelio tylą perskrostų šaižus diktoriaus balsas, greitakalbe berdamas žinias apie šalies ir pasaulio bėdas ir nelaimes.. Tarsi įjungtų pagreitintą filmo vaizdą, kuris taip nedera su jaukia kaimo ramybe.

O išjungsi – ir vėl tylu.. Ko gero, tik kaime pamatai kontrastą tarp Tikro Gyvenimo ir tarp sumaišties, bėgimo, triukšmo, įtampos bei nuolatinio skubėjimo..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (59)

Dabar mums labiausiai trūksta nuoširdumo, ir pirmiausiai – su savimi. Mūsų gyvenimas perpintas dviveidiškumu, falšu ir dviprasmybėmis..

Ir kartais žmogus net nesuvokia, kad kalba viena, o galvoja – visai kita.. Kad kalba gražiai, o gyvena – pasibaisėtinai.. Nes jis kalba ir daro tai, ką daro visi, kas patogu ir saugu, ar tai, kam bus pritarta.

Ir dėl to žmogus jaučia gilų vidinį nepasitenkinimą ir kaltę, kad išduoda save. Kaltės jausmą pagilina ir aplinka: žmogų kaltina visur ir dėl visko, ir tai daro tie, kas kratosi atsakomybės už savo veiksmus.

Kodėl tampame dviveidžiais? Todėl, kad mums primetamos taisyklės, kurios prieštarauja žmogaus vidinei prigimčiai. O derinamės prie daugumos – net jei ji klysta – nes turime prigimtinį vienybės poreikį su kitais žmonėmis, su žmonija.

Tačiau mus turi vienyti  kilnūs tikslai visų labui, bendra kūryba ir bendri darbai, o ne absurdiškos taisyklės, kurios tarnauja savanaudiškiems interesams tų, kieno rankose visos poveikio žmonėms priemonės. Tokios taisyklės laužo žmogaus dvasinę prigimtį ir paverčia žmones lengvai valdoma minia.

Bet žmogus negali nuolat vaidinti, nešioti kaukes ir bandyti atitikti primetamus standartus – tai sukelia gilius vidinius prieštaravimus, įtampą ir pasipriešinimą. Todėl dabar tiek nevilties, depresijų, psichikos sutrikimų, agresijos.

Mums reikia atgauti nuoširdumą. Kad kiekvienas taptume Savimi Tikruoju. Kad kiekvienas išreikštume savo geriausias savybes ir susivienytume visos žmonijos gerovei.

************

Bet koks priešiškumas – destrukcija. Ir nesvarbu, kokia jo forma – ginčas, nesantaikos kurstymas ar “kova“ už idėjas. Visa tai įjungia visą gamą negatyvių jausmų, emocijų ir niekada gerai nesibaigia.

Priešiškume negimsta nei tiesa, nei joks kitas gėris, nes priešiškumas visada perauga į konfliktą ir generuoja tik negatyvumą. Konflikte žmonės valingai ar ne, bet didina negatyvumą ir skatina pačių žemiausių savybių išraišką – egoizmą, puikybę, neapykantą, agresiją, žiaurumą..

Jei norime taikos ir harmonijos – turime atsisakyti priešiškumo. O jei su tuo susiduriame – stabdykime pirmieji bet kokias priešiškumo apraiškas, nelaukime, kol kažkas kitas tai padarys. Kažkas turi imtis atsakomybės už situaciją pirmas, kitaip konfliktams nebus pabaigos.

Ir tai galioja visose gyvenimo situacijose, kur beiškiltų priešiškumo bacila – šeimoje, darbo kolektyve ar politikoje. Tik santarvėje ir būdami geranoriški galime atrasti teisingus sprendimus visų gerovei.

************

Mums reikia atrasti naujus energijos apykaitos būdus. Bet tam, kad tai padarytume, turime būti tokie sąmoningi, kad vadovautumės žmonijos gerovės principais, o ne egoistiniu savanaudiškumu.

Mūsų gyvenimą užnuodijo pinigų sistema, nes pinigai tapo didesne vertybe už žmogų.. Pinigų sistemoje žmogus turi ne gyventi, o išgyventi, nes turi sumokėti už savo būtinuosius poreikius, ir tuo pinigų sistema nuolat manipuliuoja, paversdama žmogų savo įkaitu ir vergu.

Maža to – žmogui dar primetama daugybė dirbtinų poreikių.. Mūsų dienų paradoksas: žmonės “pinga“, daiktai brangsta..

Tik aukštas sąmoningumas padės mums pamatyti žmogų, Žemę ir visą gyvybę joje.. Branginti tai ir tapti harmoningos realybės Kūrėjais.

************

Dauguma dvasiškai augančių žmonių neretai sutrinka, nes pradeda griūti tai, kas jiems buvo įprasta – senieji įsitikinimai, pasaulėžiūra, bendravimo ratas, įpročiai – ir nelabai aišku, kaip gyventi toliau..

Toks žmogus pradeda vadovautis savo širdimi, jis visus kasdieninius darbus atlieka su meile. Ir nors jam kartais atrodo, kad jis nedaro nieko ypatingo, bet iš tiesų jis skleidžia meilę visur, kur tik atsiduria, ir – harmonizuoja šį pasaulį..

Tyra meilė tyli ir kukli, bet labai galinga. Besąlygiška Meilė – Visatos kurianti jėga, kuri nekovoja, nespaudžia, todėl gali atrodyti, kad nieko nevyksta. Tačiau taip tik atrodo.. Dvasiniai procesai – tai mūsų realybės pagrindas.

Kuo daugiau bus Žemėje mylinčių, šviesių žmonių – tuo sparčiau nyks visas žmonijai primestas ir ją užvaldęs negatyvumas. Ir kuo daugiau bus meilės šviesos – tuo daugiau bus tyro džiaugsmo, noro keistis, tobulėti ir kurti naują harmoningą realybę 🙂 ..

Begalinės Meilės Šviesos mums visiems 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (58)

Mūsų pasaulėžiūroje – pasaulio, kuriame mes gyvename, matyme – yra pamatinės vertybės ir svarbios žinios, o yra antraeiliai, neesminiai, iliuziniai ir kenksmingi dalykai.

Svarbios žinios – tai informacija apie Kūriniją, Kūrėją, dvasines vertybes, žmogų, žmoniją, evoliuciją. Atradęs teisingus atsakymus į šiuos svarbiausius klausimus, žmogus lengvai atsakys į visus kitus klausimus.

O klaidingas realybės suvokimas iškreipia žmogaus pasaulėžiūrą ir sąlygoja egoizmo, baimės, priešiškumo, godumo, melo, neapykantos ir kitų negatyvių savybių atsiradimą, kurios ir yra visų žmonijos problemų ir kančios priežastis.

Išsivadavimas nuo bet kokių problemų visada prasideda nuo teisingos pasaulėžiūros – kai mes pradedame matyti realybę tokią, kokia ji yra, be klaidinimų, nuklydimų ir iliuzijų.

************

Žmogų veiksmams turi motyvuoti ne egoizmas ar baimė, o savirealizacijos siekis, išreiškiant savo geriausias savybes bendram labui. Tuomet žmogus yra tyrumo, dvasingumo, aukščiausiojo kūrybinio potencialo visų gerovei laidininkas Žemėje.

Tuo tarpu labai dažnai grynai egoistiniai žmogaus motyvai: pasinaudoti, apgauti, pasipelnyti, susireikšminti, išnaudoti, pažeminti ir pan., yra giliai paslėpti nuo pačio žmogaus – jie yra užslopinti arba pridengti gražiomis idėjomis.

Todėl reikia didelės drąsos, kad pažvelgtume į tikruosius savo elgesio motyvus – ką iš tiesų mes skleidžiame šioje Žemėje? Kuriame ar griauname?

Nes tik tyrumas, dvasingumas, altruizmas, vienybės ir visų gerovės siekis aktyvuoja evoliucinius procesus planetoje. O visi egoistiniai mūsų elgesio motyvai, kaip gražiai juos bepavadintume – veda į griūtį.

************

Mes atėjome į šį pasaulį ne tam, kad derintumės prie žemų negatyvumo vibracijų, bet tam, kad išreikštume savo prigimtines dvasines savybes ir tuo pačiu parodytume žmonėms, kad galima gyventi kitaip. Mes atėjome čia, kad pagerintume šį pasaulį.

Tam nereikia garsių kalbų ir lozungų – tam pakanka sukurti harmoningą erdvę savo artimiausioje aplinkoje, savo kasdieniniame gyvenime. Ją galima sukurti savo būsena, kai savo veiksmuose vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis – tiesa, besąlygiška meile, sąžine, dorove, vienybe.

Taip kuriama pasirinkimo alternatyva kitiems žmonėms. Nes gyvendami nuolatiniame negatyvume, žmonės pradeda manyti, kad tai ir yra vienintelis įmanomas gyvenimo būdas.

Tie, kas pasiruošę – pamatys, širdimi pajus pritarimą, įkvėpimą keistis ir realizuoti savo geriausias savybes bendrai gerovei. Tie, kas nepasiruošę – išjuoks, ignoruos, žemins ir priešinsis pokyčiams.

Visai negatyvumo sistemai šviesus ir dvasingas žmogus yra tarsi svetimkūnis ir grėsmė jos vientisumui, todėl ji stengsis visomis išgalėmis jį nuslopinti, išstumti arba prilyginti savo žemoms vibracijoms.

Todėl dvasingumo kelias – prasmingas, bet nelengvas, jam reikia didelės vidinės stiprybės. Tačiau tai vienintelis kelias, kuris išves žmoniją iš negatyvumo, tamsos – į Šviesą, į evoliucijos kelią.

************

Laikas, kuriame mes gyvename, unikalus tuo, kad dabar vienu metu gyvuoja dvi sistemos: atgyvenusi ir gęstanti tamsos sistema, ir – jau palengva užgimstanti Šviesos sistema su beribėmis, iki šiol slopintomis kūrybos ir tobulėjimo galimybėmis visai žmonijai, kuri trokšta šviesių permainų.

Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet pokyčių chaose Šviesa vis auga, ir mes galime ją sustiprinti savo vidiniu tyrumu, dvasingumu ir vienybe.

Ir nesižvalgykime į tamsą – tai mūsų praeitis, kuri išeina.. Žvelkime su meile ir viltimi į Šviesą – tai mūsų visų ateitis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (57)

Panašu, kad visas pasaulis dabar serga skubėjimo karštine. Žinote, kokie žodžiai dabar labiausiai paplitę? “Greičiau“, “Paskubėk“, “Neturiu laiko“.. Ir juos kasdien ištaria visi, nes visi kažkur skuba.

Lekia gatvėmis nesibaigiantis mašinų srautas, bėgte vejasi autobusą žmonių grupelė, skuba suspėti pereiti gatvę pėstieji ties šviesoforu, motina tempia už rankos užsimiegojusį vaiką į mokyklą, šalikelėje lenkia vienas kitą dviratininkai..

Ir kai visoje šioje sumaištyje ir bėgime pamatome šaligatvio pakraštyje neskubiai einančius ir besišnekučiuojančius močiutę su anūkėliu – mes suprantame, kad tai ir yra normalus gyvenimas..

Bėgime, skubėjime, sumaištyje mes prarandame svarbiausias vertybes gyvenime. Mes prarandame vienas kitą.. Ramybė, nuoširdus bendravimas, meilė, vienybė – štai ko mums visiems dabar labai labai trūksta.

************

Mes kaltiname savo tėvus dėl vaikystės nuoskaudų, baramės su jais, pykstame ant jų, o kažkas jų apskritai neturi. Mes nekenčiame savo darbo, kivirčijamės su bendradarbiais ir viršininku, o kažkas ir darbo neturi.

Mes esame pernelyg išrankūs maistui, o kažkas pasaulyje badauja. Mes pykstame ant savo mylimo žmogaus, o kažkas jo neteko, ir niekas jo nesugrąžins. Mums nepatinka mūsų namai, mes svajojame apie erdvų namą, o kažkas svajoja nors apie mažą, bet atskirą kambarėlį..

Mūsų nepasitenkinimas ir pretenzijos nuodija mūsų pačių, mūsų artimųjų ir mus supančių žmonių gyvenimą. Vertinkime ir branginkime tai, ką turime dabar.

************

Veikti gyvenime galime dviem būdais: nuoširdžiai – iš įkvėpimo, ar kažkieno verčiami.

Kai esame verčiami kažką daryti, tai natūraliai sukelia vidinį pasipriešinimą. Paprastai mums sako “Tu privalai, taip reikia, tai tavo pareiga!“ Ir tai sako pirmiausiai tėvai, o vėliau mokytojai, politikai, valdininkai – jie reikalauja, kad mes padarytume tai, ką jie liepia.

Ir nors mes patys to nenorime, bet galiausiai paklūstame, nes žinome, kad jei nepaklusime – vienaip ar kitaip mus privers jėga tai padaryti. Ir mes paklūstame, kaip vergai, nors tai ne mūsų pasirinkimas, ne mūsų laisva valia.

Tai sunku, tai sukelia vidinę įtampą, nuovargį, kūno sutrikimus, apatiją ir nenorą apskritai kažką daryti. Žmogus jaučiasi auka – prievarta niekada nemotyvuoja, bet galiausiai ji tiesiog išsekina žmogų.

Bet yra ir kitas būdas veikti, kuris nereikalauja jokios įtampos, atvirkščiai – tame yra betarpiškumas ir lengvumas. Tai veikimas iš įkvėpimo, nuoširdžiai – o tai reiškia veikti pagal savo prigimtį, gabumus ir talentus visų gerovei.

Toks veikimas motyvuoja, nes žmogus ne tik realizuoja savo kūrybinį potencialą, bet ir jaučiasi naudingas ir reikalingas visuomenei. Kai taip veikia visi žmonės – žmonija nuolat tobulėja ir klesti, nes tobulėjimui nėra ribų..

************

Kartais mes žvelgiame į šį pasaulį ir jaučiamės bejėgiai, o kartais pajuntame gėdą ir kaltę už tuos, kurie lemia pasaulio likimus. Kyla tiek klausimų – kodėl, ir kaip jie taip gali, ir vardan ko?.. Puikybė? Godumas? Ambicijos?..

Bet tai vis tamsos baimės ir melo pinklės – išeinančio senojo pasaulio grimasos. Tamsa mus užvaldė: mūsų gyvenimą ir mūsų širdis. Taip, gyvenimas tamsoje nebuvo lengvas, nes pasiduodavome pagundoms, pasukdavome klystkeliais, pasinerdavome į iliuzijas.

Tačiau mumyse visada buvo vidinė kelrodė Šviesa – Meilė. Kartais ji švietė blankiai, nes pridengdavome ją baimės ir neapykantos šydu, o kartais nedrįsdavome į ją pažvelgti, nes buvome užsidėję melo kaukes.

Bet Meilė visada vedė mus į priekį. Nežiūrint į nieką. Ji kalbėjo su mumis per nepažįstamus žmones, kaimynus, knygas, išgirstą frazę, gaivų pavasarinio vėjo dvelksmą, vaiko šypseną, mylimo žmogaus prisilietimą, draugo pagalbą sunkią akimirką..

Todėl širdies gilumoje jautėme ir tikėjome – ateis laikas, kai viskas pasikeis.. Užgims naujas pasaulis. Meilės jėga apšvies ir sušildys kiekvieną žmogų, ir kiekvieno širdyje atgims meilė, gerumas, nuoširdumas, vienybė..

O tamsa pasitrauks. Visiems laikams. Ji jau dabar traukiasi – iš mūsų gyvenimo ir iš žmonių širdžių.. Nes ten, kur yra Šviesa – tamsos nebelieka. Atverkime savo širdis, skleiskime Meilės Šviesą – ir pasaulis suklestės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt