Praregėjimai (52)

Kaip dažnai gyvenime matome situacijas, kurios sprendžiamos agresija: nuo įvairių perversmų ir revoliucijų – iki konfliktų šeimose ar draugų bendravime.

Tokį sprendimo būdą galima palyginti su namų tvarkymu, kai kyla natūralus poreikis išsivalyti ir įvesti tvarką, tačiau.. vietoje to žmonės pradeda pykti ant tos netvarkos ir įsiutę ima mėtyti ir daužyti daiktus, sukeldami dar didesnę betvarkę.

Tačiau agresija – ne būdas įvesti tvarką, agresija – tai dar didesnis chaosas, po kurio įvesti tvarką jau labai sudėtinga.

*************

Žmonės žino grūdo cheminę sudėtį ir gali sukurti dirbtiną grūdą, bet..

Iš to dirbtino grūdo nieko neišaugs, nes jame nėra tos aukščiausios pradžios, to gamtos dovanoto gyvenimo impulso, kuris tam tikru metu ir tam tikrose sąlygose suteikia gyvybę kitam tokiam pačiam augalui.

Nes grūdas – ne tik gyvybės pradžia, bet ir baigtinis mūsų Kūrėjo kūrinys.

************

Toks labai paplitęs mūsų laikais atsiskyrimas nuo kitų žmonių – tai ne vienatvės filosofija ir ne užsidarymas savyje, tai – protestas prieš visuomenės gyvenimo organizavimą, kuris grįstas prievarta, išnaudojimu, manipuliavimu, žiaurumu..

Tačiau tokia vienatvė nesuteikia nei laimės, nei pilnatvės, nei ramybės, nes kiekvienas žmogus – neatsiejama žmonijos dalis, todėl atsiskyrimas nuo kitų žmonių sukelia jam liūdesį ir neviltį.

Žmonės jaučia pilnatvę ir yra laimingi tik vienybėje ir kūrybinėje veikloje su visais ir visų labui – kai kiekvienas yra svarbus, reikalingas ir mylimas..

************

Kai atrodo, kad žmonijos gyvenime nieko nesikeičia, nors atrodytų, mes darome viską, ką galime – pažvelkime į gamtą: gyvenimas joje niekada nesustoja, ir viskas, kas turi vykti, vyksta laiku.

Štai dabar žiema, šalta, sninga, bet juk taip nebus visada.. Ateis pavasaris, atšils, nutirps sniegas, pradės želti žolė, skleisis medžių pumpurai. O žemėje yra gėlių svogūnėliai, kurių mes dabar nematome, bet pavasarį iš jų būtinai išaugs gėlės.

Ir mes esame gamtos dalis, ir mūsų visų gyvenimas keičiasi, nors kartais mums atrodo, kad nieko nesikeičia. Tiesiog darykime viską, kad pasaulis taptų geresnis – mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, puoselėkime gamtą..

Tik nesustokime, ir nors šiandien dar pokyčių nematome – vieną dieną mūsų meilė, mūsų geri darbai būtinai išsiskleis gražiausiais harmonijos ir vienybės žiedais..

************

Egoizmas – tarsi kibus virusas visų mūsų gyvenime, ir jis taip stipriai paplito, kad dažnai jo net nepastebime, nes nusilpo mūsų sąmonės “imunitetas“ – gebėjimas jį atpažinti..

Bet apsižvalgykime: visur, kur tik yra susipriešinimas, prievarta, susiskaldymas, intrigos, apkalbos, susireikšminimas, konkurencija, pavydas, agresija, baimė, manipuliavimas kitais, išnaudojimas, gobšumas, kerštingumas, nesąžiningumas, melas, ginčai – yra tvirtai įsikerojęs egoizmas.

Egoizmas – tai visada griovimas, egoizmas negali būti kažko gero pagrindu.

Tik vienybė gali mus visus suburti, sutaikyti ir įkvėpti kurti visų gerovei. Vienybė padės mums suprasti pirmapradį kūrinijos harmonijos principą ir atverti savo širdis besąlygiškai meilei ir altruizmui.

Ir tuomet egoizmui neliks vietos mūsų gyvenime.. Užterštus miestus pakeis švarios ir šviesios gyvenvietės, pinigus – meilė ir rūpestis, tautų susipriešinimą – bendradarbiavimas visų labui, vergišką darbą – kūryba ir išradimai..

Mes visi jau pavargome nuo egoizmo, jis pradeda mus riboti ir kaustyti, todėl būtinai žengsime sekantį evoliucijos žingsnį.. Ir tada egoizmas susitrauks į tašką, o meilė – plėsis iki begalybės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Reklama

Praregėjimai (51)

Senieji Mokymai ir visi išminčiai teigia, kad žmogus gali gyventi išorėje arba viduje. Jie sako: “Gyventi viduje reiškia būti laimingu, o gyventi išorėje – reiškia būti nelaimingu..“ Kaip tai suprasti?..

Gyventi išorėje – tai reiškia gyventi ambicijose, nesibaigiančiuose noruose ir troškimuose, nuolat siekti pinigų, turtų, padėties, valdžios, galimybių manipuliuoti kitais žmonėmis, šlovės, įtakos..

O gyventi viduje reiškia, kad mumyse jau yra tai, kas daro mus laimingais. Juk laimės būsena – tai mūsų prigimtis (pažvelkime į mažus vaikus..), kuri visada yra su mumis, ir ši laimės būsena yra mūsų viduje, o ne išorėje.

Todėl jei žmogus gyvena išorėje, jis negali pasiekti laimės būsenos, bet ji “ateina“ pati savaime ir sklinda į aplinką, jei gyvename viduje..

Bet.. žmogus išeina į išorę paieškoti laimės, ir tuoj pat išsikelia sau daugybę sąlygų: “Būsiu laimingas, jei: gausiu.., padarysiu.., pasieksiu.., nusipirksiu..“ Kitaip tariant, žmogus pradeda galvoti, kad tam, kad būtų laimingas, jis turi kažką atlikti, o jei ne – laimingu būti tiesiog neįmanoma..

Ir tokiomis išgalvotomis sąlygomis žmogus apriboja save ir galimybę būti laimingu. O iš tiesų – jei norime būti laimingais, bėgti nėra kur! Kur beeitume, ką bedarytume ir kiek beturėtume – tai vis laimės paieškos išorėje, o atrasta išorėje laimė – išorėje ir prarandama. Ir tos paieškos neturi pabaigos..

Gyventi viduje reiškia gyventi širdimi, klausytis savo širdies balso – tai ir yra mūsų neišsenkantis laimės ir vidinės stiprybės šaltinis, kuris nepriklauso nuo išorinių sąlygų. Tai mūsų vidinė ašis, gyvenimo centras, iš kurio vis bėgame, kad pagautume neegzistuojančią iliuzinę laimę išorėje..

************

Gebėjimas mylėti – tai ne tik santykiai su mylimu žmogumi, tai žmogaus požiūris į pasaulį, o ne vien į savo meilės “objektą“. Jei žmogus myli kažką vieną, bet yra visiškai abejingas kitiems žmonėms, tai dar ne meilė.

Dauguma žmonių įsitikinę, kad meilė priklauso nuo objekto, o ne nuo pačio žmogaus gebėjimo mylėti. Dar daugiau – jie mano, kad jei jie nemyli daugiau nieko, išskyrus savo mylimąjį – tai ir yra didžiausias jų meilės įrodymas.

Tai panašu į žmogų, kuris nori piešti, bet vietoje to, kad mokytųsi piešimo, jis tvirtina, kad turi surasti gerą pozuotoją, ir kai tik jį suras, jis pradės piešti tiesiog tobulai, ir tai įvyks savaime.

Tačiau jei žmogus iš tiesų myli kitą žmogų, jo meilės, jo gebėjimo mylėti neįmanoma apriboti, sumažinti ar susiaurinti. Jei jis tyrai, besąlygiškai myli – jis myli ne tik savo mylimąjį, bet ir visus žmones, visą pasaulį, ir savo meilę net nesusimąstydamas besąlygiškai skleidžia ir dovanoja viskam aplinkui.

************

Žmogaus ūgis nematuojamas tuomet, kai jis yra suklupęs arba sulinkęs nuo gyvenimo naštos. Žmogaus ūgį matuojame tuomet, kai jis stovi tiesiai.

Lygiai taip pat ir su dvasiniu augimu: jį galime pamatyti geruose ir kilniuose žmogaus poelgiuose – kai jis kažkam padėjo, paaukojo, atidavė ar kažką išgelbėjo.. Kai pasielgė besąlygiškai, spontaniškai, iš širdies – tame ir yra jis tikrasis ir jo dvasingumo išraiška.

Bet kaip dažnai mes vertiname žmogų pagal jo nuopolius, nesėkmes, nuklydimus ir klaidas! Taip bet kokį žmogų galima sumenkinti – juk nuopolyje mes visi vienodi.. O augime – mes labai skirtingi, todėl pats geriausias žmogaus poelgis ir parodo tikrąją žmogaus esmę.

************

Liaukimės galvoti apie tai, kas mus griauna. Jei mūsų praeitis liūdna, o ateitis neaiški, mes vis vien galime čia ir dabar pamatyti tai, į ką verta atkreipti dėmesį – plaukiantį dangumi debesėlį, besimaudančius baloje žvirblius, žaidžiančius vaikus ar išsiskleidusį ant palangės gėlės žiedą..

Svarbiausia – gyventi širdimi, išsaugoti vidinę stiprybę, remtis gyvenimo išmintimi ir skleisti besąlygišką meilę viskam, kas mus supa. Tai gyvenimo kūrėjo būsena, tai harmonijos kūrėjo pozicija, iš kurios galime keisti šį pasaulį į gera.

************

Kartais mes stebimės, kodėl mūsų gyvenime taip mažai laimės ir laukiame, kol kažkas mus padarys laimingais.. O iš tiesų viskas dėsninga ir taip paprasta: laimės mažai todėl, kad mes jos neskleidžiame, t.y., nesuteikiame jos kitiems žmonėms.

Tiesiog pradėkime jau dabar skleisti laimės energiją, ir ji augs ir didės, palietusi kitų žmonių širdis. Juk taip paprasta tai padaryti: kartais pakanka šypsenos, gero žodžio, padrąsinimo, palaikymo, pagalbos ar tylaus pabuvimo kartu..

Darykime gera, matykime žmonėse gera, tapkime vieni kitiems neišsenkančiais laimės šaltiniais 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (50)

Kaip daug mūsų gyvenime idėjų, kurios jau tapo dogmomis.. Žmonės tiki, kad pinigai suteikia laisvę, kad stiprios sienos apsaugo nuo karo, kad didelė darbo apimtis garantuoja dideles pajamas, kad tik konkurencija garantuoja klestėjimą ir t.t..

Tačiau, pasirodo, kad jokios dogmos negarantuoja šviesaus rytojaus.. Ištisos žmonių kartos priprato prie tam tikrų dogmų, kaip prie nepajudinamų tiesų, ir žmonės jas perduoda savo vaikams, nes šventai tiki, kad tik jos nuves visus teisingu keliu.

Ir nors niekur dogmos nenuvedė, bet jos nuolat teikė žmonėms viltį į stabilumą, o taip pat tapo tvirtu pagrindu masinei hipnozei, kuri teigia: “jei taip daro visi, reiškia, tai teisinga..“

************

Kodėl mums taip trūksta laiko? Šį klausimą šiandien sau užduoda daug žmonių, nes negali suprasti, kodėl anksčiau užtekdavo laiko viskam: darbui ir poilsiui, žaidimams su vaikais, pasivaikščiojimams ir įdomiems pokalbiams, bendravimui su kaimynais, kelionėms pas draugus ir gimines..

O dabar mes vis dažniau girdime: “Sakyk greičiau, aš neturiu laiko!“, “Kiek galima tavęs laukti?..“, “Pasiskubink, mes juk vėluojame!“ Tai kur gi dingo mūsų laikas? Kodėl anksčiau laiko turėjo visi, o šiandien staiga jo neturi niekas? Kur, kokiame gyvenimo viraže mes jį praradome?

Bet, pasirodo, kaime laikas liko toks pats: gaidžiai gieda rytais tuo pačiu laiku, karvutės duoda pieną tam tikromis valandomis, ir visiems, atrodytų, nesibaigiantiems ūkio darbams pakanka laiko.. Viską kaimo žmonės suspėja, niekur jie neskuba, nes jų darbai nemėgsta skubos. Ir pavakaroti turi laiko, aptardami dienos įvykius..

O jei taip yra, reiškia, tai ne laiko, bet žmonių dvasinės būsenos klausimas? Mes įpuolėme, tiesiog sukte įsisukome į nuolatinės skubos ratą ir vis didiname bėgimo gyvenimu greitį, prarasdami normalią orientaciją laike ir erdvėje.

Tačiau “vaistas“ nuo šios skubėjimo “ligos“ vis gi yra – tiesiog reikia susigrąžinti prarastą vidinę ramybę.. Mažinti greitį. Dažniau sustoti ir pažvelgti į save, į savo artimuosius, į savo gyvenimą. Kad neprarastume bėgime to, kas svarbiausia..

************

Ar mes būtinai turime tapti girtuokliais, kad pažintume blaivybę? Ar turime patirti neapykantą, kad sužinotume, kas yra meilė? Ar reikia kariauti, naikinant save ir kitus, kad suprastume, kas yra taika? Kiek kartų reikia tai kartoti, kad visiems laikams išbrauktume destrukciją ir griovimą iš mūsų visų gyvenimo?

Mes tikime, kad evoliucija – tai transformacija iš netobulumo į vis didesnį tobulumą. Tačiau taikome tai tik techniniam progresui: matome, kaip vystoma technika, džiaugiamės ir naudojamės to progreso teikiamais patogumais.

Bet ar yra dvasinis progresas, matomas mums visiems? Ar yra dvasinis augimas, vystymasis, prasidedantis blogiu (netobulumu) ir besivystantis į gėrį (tobulumą)? Ar neužgožia techninis progresas dvasinio augimo, ar neužstrigome savo dvasiniame netobulume, besižavėdami techniniu progresu?

************

Kai kurie žmonės slysta mūsų gyvenimu kaip lietaus lašai stiklu – taip gražu juos stebėti.. Ir pėdsakų nelieka..

Kiti gi – deimantine briauna išpjauna mūsų gyvenime raštus, ir mes tampame visiškai kitokie, nes tie raštai tokie nuostabūs.. Bet tai skausminga..

O kažkas tiesiog praeina kiaurai stiklą ir atsisėda šalia.. Ir jūs tylite.. Jus švelniai apgaubia meilė.. Ir kvepia obuoliais ir lietumi.. O širdyje taip šviesu ir gera 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (49)

Kažkaip nepastebimai išaugo vartotojų karta.. Ji eina per gyvenimą kaip per didžiulį supermarketą, supirkdama viską savo kelyje. Vietoje spintų jie turi kambarius-drabužines, vietoje knygų skaito reklaminius bukletus, o pinigus investuoja į drabužius ir daiktus.

Atsirado ir nauja liga – šopoholizmas, ir ligoniai – šopoholikai. Bet ši liga sunkiai diagnozuojama, nes tai – jau gyvenimo būdas, o todėl gydoma ji dar sunkiau, nes “ligoniai“ nenori gydytis..

Ir taip pat nepastebimai mus įtraukia į įvaizdžio diktatūrą – kai gyvenama parodai, kai sėkmės ir gerovės simboliu tampa žmonės iš žurnalų viršelių. Todėl panyrame į spindinčias iliuzijas ir nesuvokiame, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime.

Mes bėgame į parduotuves, lygiuojamės į popierines “žvaigždes“, bet nenorime matyti arba iš aukšto žiūrime į žmones, kurie tyliai dirba visų labui: kepa duoną, augina maistą, auklėja vaikus, šluoja kiemą, slaugo senelius ar tiesiog daro gerus darbus..

Mus nepastebimai įtraukė gyvenimas, kuriame svarbu atrodyti, o ne būti.

************

Sąžiningumas su savimi reiškia, kad žmogus aiškiai suvokia tikruosius savo elgesio motyvus. Kaip taisyklė, jie visada labai paprasti, tiesūs ir aiškūs, nes turi prasmę žmogui. Todėl žmogus lengvai gali paaiškinti savo elgesį.

O štai ilgi elgesio paaiškinimai ir sudėtingos formuluotės – tai visada netikra. Būti sąžiningu su savimi reiškia nekurti kreivų veidrodžių ir neapgaudinėti savęs, bandant pateisinti savo elgesį.

Elgesio motyvų paaiškinimas ir bandymas pateisinti savo elgesį – skirtingi dalykai. Juk daugeliu atveju žmonės elgiasi vienaip ar kitaip nesigilindami į savo elgesio motyvus, o tik todėl, kad taip elgiasi dauguma.

Sąžiningumas su savimi padeda atsikratyti iliuzijų, melo gyvenime ir padeda geriau suprasti save. Melas, arba tai, kas nepatvirtinama realybe, reikalauja daug pastangų to melo palaikymui, o tai atima daug jėgų.

Kuo daugiau meluojame sau ir kitiems, tuo labiau išsenkame, susipainiojame ir tuo mažiau lieka jėgų tam, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime. Tik tiesa, tik sąžiningumas su savimi mus išlaisvina ir atveria esmių esmę.

************

Šioje realybėje visus domina tik pinigai. Mes nesusimąstome, kad jie tapo žmonijos didžiausių bėdų priežastimi: dėl jų žmonės konkuruoja, apgaudinėja, pavydi, nekenčia, išnaudoja, meluoja, pavergia, žudo.

Dėl jų skiriasi šeimos, nesutaria sutuoktiniai, bylinėjasi giminės, išduoda draugai, kivirčijasi bendradarbiai. Jie tapo visų – pasiturinčių, vargšų, turtuolių, elgetų – pagrindiniu tikslu, siekiamybe, svajone.. Ir iš mainų priemonės jie palaipsniui tapo galinga žmonių manipuliavimo, valdymo ir pavergimo priemone.

Laikas mums jau pabusti iš pinigų hipnozės komos, laikas atsipeikėti iš apverstų vertybių iliuzijų sapno. Žmonijos patirtis jau įrodė: pinigai mus skaldo, priešina, pavergia. Jie niekada mūsų nesujungs bendrai gerovei. Niekada.

Žmones gali suvienyti tik Meilė. Tai vienijanti ir harmonizuojanti jėga, skatinanti kiekvieną žmogų dalintis savo geriausiais gebėjimais, nuoširdumu, džiaugsmu, įkvėpimu ir kūryba bendram visų žmonių labui.

Kai tyra, besąlygiška Meilė yra pirmoje vietoje – visa kita atsistoja į savo vietas. Tik Meilėje žmonija taps didele ir draugiška šeima 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (48)

Tik tobulindami santykius tarp žmonių ir supančio pasaulio mes galime evoliucionuoti. Harmoningo bendravimo turi mokyti švietimo sistema nuo mažiausių vaikų ugdymo įstaigų iki aukštųjų mokyklų – tai turi tapti prioritetu.

Masinio informavimo priemonės, menas – visa tai turi ugdyti geranoriškumą, santarvę, taikumą. Dabar ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nežino, kaip kurti sveikus tarpusavio santykius, kaip gerbti kitus žmones, kaip kurti gerus santykius šeimoje. Todėl visuomenėje tiek susvetimėjimo, neapykantos, priešiškumo, agresijos.

Vietoje harmoningo bendravimo – konkurencija, egoizmas, susiskaldymas. Kovoja visi: vaikai, šeimos nariai, bendradarbiai, politikai, valstybės.. Ir tokiose sąlygose klesti tie, kas pelnosi iš tokių nesveikų santykių.

Kai pradėsime gerbti ir mylėti vieni kitus, kai išmoksime harmoningai bendrauti – žengsime didžiulį žingsnį žmonijos evoliucijos kelyje.

************

Meilė – vienijanti ir harmonizuojanti jėga. Kuo mažiau meilės žmonių santykiuose – tuo mažiau sveikos nuovokos, natūralumo ir betarpiškumo, bet daugiau dirbtinumo, melo ir vaidybos.

Kuo mažiau meilės – tuo mažiau dvasingumo, bet daugiau dirbtinų taisyklių, reguliuojančių žmonių santykius.

Gebėjimas besąlygiškai mylėti – tai sveikos psichikos būsena. Tik mylintis žmogus jaučia vienybę su žmonija ir pasauliu, tik mylėdamas jis gali kurti ir tobulėti.

Tuo tarpu orientacija tik į pinigus, tik į materialius daiktus žaloja žmogaus psichiką, todėl dabar tiek daug žmonių su psichikos sutrikimais.

************

Pasaulyje, kuriame mes dabar gyvename, viskas perkama ir parduodama. Ir visa tai skleidžia žemas vibracijas, nes viskas – net žmogaus “vertingumas“ ar žmonių tarpusavio santykiai – matuojami pinigais.

Vienintelis šviesus, dvasingas veiksmas, išlikęs šiame pasaulyje – tai besąlygiškas dovanojimas, kai dovanojame kažką kitiems žmonėms iš visos širdies, kai dovanojame ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad tai mūsų širdies polėkis ir tyras noras suteikti kitiems džiaugsmą.

Juk noras dalintis, dovanoti džiaugsmą, meilę ir šviesą kitiems – tai esminė sielos savybė ir dvasingumo išraiška. Visa tai matome ir gamtoje: ji laisvai ir besąlygiškai dovanoja mums saulės šviesą ir šilumą, švarų vandenį ir gryną orą, gėlių grožį ir aromatą, vaisių ir daržovių gausą, nuostabų gyvūnijos pasaulį..

Dovanodami besąlygiškai, mes kuriame kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Dovanoti galime viską, svarbiausia, kad dovanojimas būtų nuoširdus ir besąlygiškas – tai savotiškas žmogaus nuoširdumo, tyrumo ir atvirumo egzaminas.

Ir egzaminas ne tik tam, kas dovanoja, bet ir tam, kas priima dovaną..

************

Harmoningi pasikeitimai vyksta lėtai, bet giliai ir visiems laikams. Tai, kas tikra, teisinga ir tikslinga visiems, transformuojama visose lygmenyse ir srityse, o tam reikia laiko.

Harmonija su niekuo nekovoja, nesiblaško, niekam nieko neįrodinėja, nieko nespaudžia ir su niekuo nesivaržo. Ji tarsi lauko gėlė: tyliai auga, skleidžiasi, žydi ir sėja aplink vis naujus daigelius, bet jos taikios ir švelnios vibracijos palengva išsklaido šio pasaulio tamsą, o agresiją paverčia dulkėmis.

Harmonijos išraiškos paprastume slypi gili išmintis ir didžiulė jėga. Skubantiems, bėgantiems ir besiblaškantiems sunku ją pamatyti. Kelias į harmoniją – tai evoliucijos kelias, kuriam reikia didelės kantrybės, meilės, nuoseklumo ir išminties.

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (47)

Jei nesuvokiame subtilaus dvasinio pasaulio egzistavimo ir jo poveikio materialiam pasauliui – suprasti egzistencijos esmę yra neįmanoma.

Jei vadovaujamės vien materialiais interesais – mes palaipsniui visapusiškai degraduojame.

Žmonių negali suvienyti pinigai – jie skaldo ir supriešina, nes atsiranda socialinė nelygybė, sąlygos korupcijai, priešiškumas.

Žmones gali suvienyti dvasinės vertybės: kilnios idėjos visos žmonijos labui, kūrybinis bendradarbiavimas, tobulėjimas.

Žmonijos gerovė – tik meilėje ir vienybėje.

************

Kas mes esame be brangių daiktų, be įvaizdžio, be statuso ir be kitų pripažinimo?

Kas mes esame be savo mylimų “žaisliukų“ – mobiliųjų telefonų, planšetų, kompiuterių, automobilių, papuošalų ir kosmetikos?

Kas  mes esame, kai vakare nuovargis traukia mus į lovą, nuplėšdamas visas kaukes?

Kas mes – patirtis, prigimtis, žinios, silpnybės, prisirišimai, polinkiai, o gal kūnas?

Ko iš mūsų negalima atimti?..

Tai ir yra mūsų esmių esmė: mes esame tai, ko iš mūsų negalima atimti.

************

Ko verti gabumai, jei žmogus dirba nenoriai? Kas iš to, jei gydytojas žino, kaip gydyti ligonius, o mokytoja pavyzdingai studijavo ir įsiminė, ką mokslininkai rašo apie vaikus, jei gydytojas nemyli ligonių, o mokytoja nemyli vaikų?

Pašaukimas yra svarbus, bet svarbiausia yra tai, kaip žmogus dirba – su meile, įkvėpimu, kūrybingai ir sąžiningai, ar – abejingai, mechaniškai, besirūpindamas tik savo karjeros reikalais.

Tik mylintis žmogus gali kurti ir tobulinti šį pasaulį. Jo darbas – tai meilė, tapusi regima.

************

Bizniui dvasingumas neįdomus, nes neneša pelno, kapitalistai tikina, kad vienintelis laimės šaltinis – pinigai. Todėl dvasingumo tema jiems – tuščias laiko gaišinimas.

Kapitalizme žmogus reikalingas, kad dirbtų kaip vergas. Tuo tarpu tikroji žmogaus prigimtis – kurti ir dvasiškai tobulėti. Skirtumas akivaizdus..

************

Meno paskirtis – būti gėrio, tiesos, grožio, dvasingumo, tobulumo orientyru.

Menas turi rodyti žmonėms, koks turi būti tobulas, siektinas gyvenimas, kad įkvėptų žmones tobulėti ir augti dvasiškai. Tuo tarpu šiandienines menines išraiškas sunku pavadinti menu, tiek juose negatyvumo, nešvankumo, baisybių, o geriausiu atveju – tuščio kvailiojimo.

Todėl kaskart, kai žmogus stebi tą negatyvumo srautą, vietoje įkvėpimo jis patiria sumaištį, vidinius prieštaravimus, įtampą, o kartais ir psichologinę traumą, ir visa tai formuoja chaosą jo mintyse, pasaulėžiūroje ir veiksmuose.

************

Dvasinio augimo kelias nėra paprastas: net pozityvūs pokyčiai ne visada lengvai einasi, nes turime keisti tai, prie ko esame įpratę. Būtent nuo senųjų įpročių stiprumo priklauso, kaip keisimės.

Kažką savyje keisdami, mes turime kažko atsisakyti ar net paaukoti, bet tam kartais pritrūksta kantrybės ir nuoseklumo. O kantrybės trūkumas – dažniausiai pasitaikanti kliūtis dvasinio augimo kelyje.

Todėl yra sakoma: kantrybė – didelė dorybė..

************

Savo kalboje labai naudinga laikytis sufijų principų.

Ši senoji tradicija teigia, kad sakyti kažką kitiems verta tik tada, jei:

  • tai – tiesa;
  • tai būtina;
  • tai geri žodžiai.

Visais kitais atvejais geriau patylėti..

************

Kad apsaugotume žmogų nuo blogo – sudominkime jį geru, matykime jame gera..

Kai tik mes pradedame ieškoti kažko blogo žmonėse – mūsų širdyse atsiveria ertmė, pro kurią įeina piktavališkumas. Jei mes varžomės, kritikuojame, apkalbame kitus – mūsų gyvenimo energija senka ir mes nusilpstame.

Visada pastebėkime žmoguje gerąsias jo puses, nes žmogaus esmė ir yra jo gerosios pusės. O matydami gėrį ir patys daromės geresni 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (46)

Mes perpildyti informacija, kurios negalime pritaikyti gyvenime ir kuri mus slegia lyg nereikalinga sunki našta. Todėl taip dažnai mes žinome atsakymus į bet kokius klausimus, o kaip padėti sau – nežinome..

Mokykimės atskirti tai, kas svarbu ir reikalinga nuo to, kas nesvarbu ar net kenksminga. Žvelkime ne į išorinius įspūdžius ar emocines reakcijas, bet įsiklausykime į savo širdies balsą. Tikrinkime informaciją ir vertinkime skleidžiančius žinią pagal jų darbus ir rezultatus, o ne pagal tuščias kalbas.

************

Dvasiniame kelyje labai svarbus atsakomybės jausmas. Žmogus turi suprasti savo minčių ir veiksmų pasekmes ir jų poveikį kitiems žmonėms. Dvasingo žmogaus mintys ir veiksmai kuria harmoniją, nes jis aiškiai suvokia, kad kiekvieno žmogaus mintimis ir veiksmais yra kuriama visos žmonijos realybė.

Labai svarbus ir gebėjimas išlaikyti bei atgauti vidinę pusiausvyrą. Dualiame pasaulyje žmogus dažnai įtraukiamas į egoizmą, susireikšminimą, ginčus. Kad protas nurimtų ir neužgožtų širdies balso, reikia išmokti išlaikyti vidinę harmoniją ir ramybę, o išsiderinus – gebėti atgauti vidinę pusiausvyrą.

************

Besąlygiška meilė – pagrindinė, esminė visos būties energija. Tai kurianti jėga, ji viską suvienija ir apjungia.

Jei mes skleidžiame negatyvias, sunkias susiskaldymo energijas – mes ribojame savo galimybes prisijungti prie besąlygiškos meilės energijos, todėl sėjame destrukciją.

O jei mes iš visos širdies skleidžiame besąlygišką meilę visiems ir viskam – mes tampame šios didingos kuriančios energijos laidininkais Žemėje. Tampame harmonijos bendrakūrėjais..

************

Vienas iš sunkiausių dvasinio kelio etapų – vidinis apsivalymas. Žmogus turi apsivalyti nuo visų dualumo iliuzijų: egoizmo, melo, neapykantos, baimės. Jis turi sugrįžti prie dvasinių ištakų: besąlygiškos meilės, tiesos, vienybės, dorovės.

Tai galime palyginti su ėjimu iš tamsos – į šviesą. Ir šviesoje išryškėja visos tamsios žmogaus pusės, kurių jis nematė, neįtarė turintis arba kurių nenorėjo pripažinti. Tai nelengvos akistatos su savimi ir tiesos išgryninimo akimirkos.

Šiame periode labai svarbu išlikti sąmoningu ir sąžiningu su pačiu savimi, nepalūžti ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje rinktis šviesos, meilės, vienybės ir tyrumo kelią. Po tokio apsivalymo gimsta dvasinė stiprybė ir išmintis, kurių dėka žmogus pamato save ir supančią realybę tokius, kokie yra iš tiesų, be iliuzijų.

************

Šiam pasauliui reikalingi tokie Žmonės –  dvasingi, sąžiningi, drąsūs, išmintingi.. Tokie, kurie išdrįsta būti žmoniškais: geranoriškais, užjaučiančiais ir gyvenančiais visų labui.

Kurie sugeba paguosti, atskubėti į pagalbą, rūpintis, pasiaukoti, pasidalinti, išklausyti ir nuolat skleisti savo širdies šilumą. Visiems. Kiekvienam. Net tada, kai juos išduoda ar įskaudina.

Kurie jaučia vienybę su gamta ir visa gyvybe: jie pastebi pirmą išsiskleidusią gėlę ir juokingą debesį, apkabina medį, pasisveikina su saule..

Kurie savo tyliu buvimu gerina šį pasaulį – jie myli ir brangina žmones ir įkvepia kitus išreikšti jų geriausias savybes.

Jie reikalingi šiam pasauliui. Nes tik jų dėka išlieka žmoniškumas. Ir jų dėka žmonija turi kelrodžius – į Šviesą, į Harmoniją, į Vienybę 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt