Praregėjimai (42)

Kantrybė – tai ne vergiškas nuolankumas, ne žmogaus pažeminimas ar kompromisas su blogiu, tikrai ne.

Kantrybė – tai gebėjimas išsaugoti vidinę ramybę situacijose, kurios tą ramybę drumsčia. Kantrybė – tai gebėjimas eiti link savo tikslo, kai kelyje pasitaiko įvairios kliūtys.

Kantrybė – tai gebėjimas išsaugoti tylų vilties džiaugsmą širdyje, kai apima liūdesys dėl nesėkmių. Kantrybė – tai vidinės stiprybės forma.

************

Sutelkdami savo dėmesį į negatyvumą, mes nuolat didiname negatyvumą savo gyvenime. Štai kodėl dabar tiek negatyvumo mūsų pasaulyje.. Visos informavimo priemonės – televizija, radijas, laikraščiai ir žurnalai – tai negatyvumo koncentratas, transliuojantis prievartą, nusikaltimus, melą, žiaurumą, paleistuvystę, agresiją, dorovinį nuopolį ir t.t..

Mes visada tarnaujame arba tamsai, arba šviesai. Mes visada atiduodame savo energiją arba meilei, arba baimei. Mūsų pasirinkimai – labai subtilus, pasąmoninis procesas, o todėl nepastebimas žmogui.

Mums reikia mokytis mąstyti pozityviai, kitaip ir toliau didinsime negatyvumą. Kaip to išmokti? Atsijungti nuo negatyvumo šaltinių ir stabdyti bet kokias neigiamas mintis jų užuomazgoje.

Tiesiog atminkime: negatyvumas griauna, pozityvumas – kuria ir harmonizuoja. Ir sąmoningai rinkimės, ko mes siekiame, ko iš tiesų norime – kurti ar griauti? Sąmoningas pozityvumo pasirinkimas ir yra mūsų dvasinis darbas, mūsų dvasinis tobulėjimas. Vardan to mes visi atėjome į šią Žemę.

Jei žmonės sutelks savo dėmesį į pozityvumą – pasaulis ims keistis į gera, o negatyvumui, netekusiam neigiamų minčių palaikymo, tiesiog neliks terpės gyvuoti.

************

Seni įpročiai ir seni mąstymo šablonai – pagrindinė kliūtis dvasinio augimo kelyje. Net tuomet, kai mes su įkvėpimu ir entuziazmu žengiame vis toliau ir su džiaugsmu pastebime gerus pasikeitimus savyje ir savo gyvenime..  staiga vėl pakliūname į nemalonias pasikartojančias situacijas.. Ir tada ateina suvokimas, kad vėl pakliuvome į senų įpročių spąstus.

Tai gali nutikti ne vieną kartą – seni įpročiai gali vėl ir vėl nutraukti atgal į senus įprastus mąstymo ir elgesio šablonus.. Taip yra todėl, kad dar gerai neįtvirtinome savo naujo mąstymo – mes galime tai palyginti su alpinisto kopimu į kalno viršūnę: kildamas aukštyn, jis tam tikru atstumu tvirtina uolų kablius, kurie užtikrina, kad jis nenukris žemyn.

Taigi, įtvirtinkime savo svarbius pasiekimus dvasiniame augime – taikykime praktiškai tobulėjimo principus gyvenime. Jie suteiks mums atramos tašką sunkiu metu ir neleis nuslysti į senų įpročių spąstus. O vieną dieną jie taps neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi – taps pačiu gyvenimu..

************

Jūsų pasas – tai jūsų Dvasia. Jūsų gyvenamoji vieta – Visata. Jūsų profesija – Šviesos Darbuotojas. Jūsų darbo vieta – Žemės planeta. Jūsų tikslas – Kosminė Evoliucija Meilės energijoje.

Kai jūsų dvasinis augimas pasieks tam tikras aukštumas, jums pradės rūpėti šie gyvenimo aspektai: Kiek Meilės jūsų mintyse. Kiek meilės jūsų veiksmuose. Kiek Meilės jūsų bendravime. Kiek Meilės jūsų poelgiuose. Kiek Meilės jūsų kūryboje.

Jūs pradėsite matuoti gyvenimą ne pinigais, bet Meile 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (41)

Žmonės nemėgsta rutinos ir monotonijos, bet esmė ne juose.. Tai mūsų realybės apribojimai – nemėgiamas darbas, primetamos prievolės, savirealizacijos trūkumas ir dirbtinos problemos – sukelia beprasmiškumo pojūtį.

Tereikia pažvelgti, kuo užimti politikai, mokytojai, valdininkai, gydytojai, mokslininkai ir t.t.. Galiausiai, kuo užimta žmonija, kokie visos žmonijos tikslai ir vertybės – jie kuria ir vienijasi, ar griauna, vartoja ir kovoja?..

Žmonės turi vienytis bendriems tikslams ir visų gerovei. Mylėti tyrai ir besąlygiškai. Su meile bendrauti, kurti ir dirbti. Mylėti savo vienintelius namus – Žemę ir visą gyvybę joje.

Tai dvasinės sveikatos formulė, kurioje nėra vietos rutinai ir monotonijai.

************

Mūsų ramybė – iliuzinė. Bet kokia smulkmena gali ją sugriauti. Tai, ką mes vadiname ramybe – tiesiog išorinių dirgiklių nebuvimas arba kūno poilsis.

Tikra ramybė – tai vidinė tyla, iš kurios gimsta vidinė stiprybė. Jos nedrumsčia išoriniai įvykiai, neramus protas ar emocijos.

Vidinė ramybė – tai ryšys su savimi, iš kurio gimsta harmoninga sąveika su supančiu pasauliu.

************

Ego tvirtina: “Tu išskirtinis!”.

Meilė kužda: “Tu unikalus”..

O mes kartais nesuvokiame skirtumo.

Išskirtinumas – tai ego spąstai, kurie atskiria mus nuo kitų žmonių, iškelia mus virš jų. Išskirtinumas supriešina žmones ir suardo vienybę. Bet puikybė neleidžia to pamatyti.

Unikalumas – tai kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė. Tai ne tik mūsų išvaizdos ar pirštų antspaudų skirtumai, tai mūsų unikalūs kūrybiniai gebėjimai ir talentai. Tai įvairovės vienybė visų labui.

Pajuskime skirtumą..

***********

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentas, kai nėra su kuo pasitarti. Visai nėra su kuo.

Ir ne todėl, kad šalia nieko nėra. Bet todėl, kad jie nėjo tavo keliu. Jie eina savuoju.

O tu tiesiog ėjai savuoju ir staiga pamatei, kad eini vienas. O kai esi vienas, gali pasirodyti, kad viską darai neteisingai.

Ir ne todėl, kad kažkas ne taip, o todėl, kad kiti taip nedaro. Apskritai niekas taip nedaro.

Tu pradedi žvalgytis ir tikiesi žmonių pritarimo, bet sulauki priekaištų, kad eini ne ten ir ne taip.

Tada pasijunti toks vienišas!..

Bet tai išbandymas tau, tai kritinis tavo kelio taškas: pasiryši eiti toliau, sutrikęs sustosi ar prisijungsi prie plataus išminto vieškelio?

************

Žmogaus gyvenimas be dvasinio vystymosi, be aukštų siekių – tarsi debesys be lašo lietaus, plaukiantys virš sausros iškankintos žemės ir išsisklaidantys kažkur už horizonto.

Tokiame žmoguje yra gyvybė, bet jis nėra tos gyvybės šaltinis, jame yra šviesa, bet ji pernelyg blanki ir šalta, kad galėtų šviesti.

Ir net vystydamas savo kūną ir protą, jis negali įžiebti šios šviesos, kol nesuvoks, kad turi vystyti savo dvasines savybes.

************

Vieną dieną mes suprasime, kad yra žmonės, kurie niekada neišduoda, bet tam, kad tai suprastume, teks patirti eilę išdavysčių.

Vieną dieną mes suprasime, kad išorinis blizgesys – tai ne grožio rodiklis, kad tikrasis grožis – tai žmogaus vidinės savybės: gerumas, gebėjimas mylėti, širdies šiluma. Ir kad tai suprastume, teks daug kartų nusivilti išoriniu blizgesiu.

Vieną dieną mes suprasime, kad aforizmai ir citatos – tik gražūs žodžiai, kol asmeninė patirtis to nepatvirtina. Kad tai suprastume, mes patirsime išbandymus, kuriuose gims tikroji išmintis.

Vieną dieną mes suprasime, kad gerumas, dėmesys, rūpestis ir švelnumas – tai vidinės jėgos išraiška, o ne silpnybė. Bet tam, kad tai suprastume, turėsime išmokti atpažinti amžinas gyvenimo vertybes.

**********

“Nušvitimas” arba “Pabudimas” – tai pati natūraliausia žmogaus būsena. Joje nėra nieko egzotiško ar mistiško. Tai žmogaus tikrasis “Aš”, tai jo prigimtis – paprasta, tyra, šviesi..

Tai buvimas savimi tikruoju.

Šią būseną “užmigdo” arba “”užtemdo” dualumo iliuzijos: egoizmas,  susitapatinimas tik su kūnu ir materija, susiskaldymas, gobšumas, puikybė, priešiškumas, kova..

“Nušvisti” arba “pabusti” reiškia sugrįžti į Save Tikrąjį 🙂 ..

***********

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (40)

Kiekvienas žmogus žino, kad ne tik geriau, bet ir reikia gyventi taikiai, vieningai ir kūrybingai, bet valdančiosios struktūros skiepija visai kitokias “vertybes”: konkurenciją, priešiškumą, agresiją, baimę..

Kai Taika, Bendradarbiavimas ir Vienybė bus kiekvieno žmogaus širdyje ir mintyse, o kartu ir kolektyvinėje žmonijos sąmonėje, tuomet visa tai pasireikš ir realybėje – tai taps visų žmonių gyvenimo vertybėmis, kuriomis jie vadovausis.

Visi pasikeitimai pirmiausiai įvyksta žmonių sąmonėje, o tik po to pasireiškia realybėje, todėl tiek daug dėmesio yra skiriama įvairiausioms manipuliacijoms žmonių sąmone per informacines priemones. Gyvenimo sistema kuriama pirmiausiai mūsų galvose – mūsų sąmonėje.

Kaip ištrūkti iš tokio manipuliavimo? Mokytis mąstyti savarankiškai, kritiškai ir klausytis savo širdies balso. Tiesiog liautis galvoti, kad kažkas žino geriau, kaip mums reikia gyventi ir kas mums geriau.

Atiduodami kažkam savo sprendimus, mes kartu atiduodame ir savo valią, savo jėgą, savo gyvenimą. Jei mes patys nekuriame savo gyvenimo, jį kuria kažkas kitas. Beje, sociumo diegiamos programos (elgesio šablonai, vartotojiškos “vertybės”, mada, įvairūs sektinumo standartai ir t.t..)  yra pačios stipriausios, nuo jų sunkiausia atsiriboti.

Todėl naujo gyvenimo kūryba turi būti visiškai laisva nuo senų įpročių ir prisirišimų. Evoliucija – tai nuolatinis visų gyvenimo sferų gerinimas, tobulinimas ir vystymas, o ne metų metais kartojami seni gyvenimo šablonai. Evoliucija – tai mūsų dvasinė išraiška, tai begalinė kūryba..

************

Visa žmonija yra susieta nematomais saitais.. Tai galime palyginti su vientisa grandine: kiekviena jos grandis yra svarbi – ji turi būti stipri, nepažeista, kad visa grandinė būtų tvirta.

Jei norime visuomenėje darnos, turime vienodai rūpintis kiekvienu žmogumi – nuo to priklauso visos žmonijos gerovė. Jei visuomenėje kyla nuolatinės problemos, reiškia, joje nėra darnos ir sveikos sąveikos, reiškia, joje yra pažeistos visuomenės dalys.

O jei yra pažeistos visuomenės dalys – ir visa visuomenė neišvengiamai pradeda silpnėti. Todėl turime ugdyti Vienybės pojūtį, ir jei pamatome “pažeistą grandį”, turime suprasti – tai ženklas, kad netenkame darnos, kad visi prarandame stiprybę.

O ką mes darome tokiu atveju dabar? Dažniausiai nusisukame, atsiribojame ir net pasipiktiname: “Nieko nenoriu žinoti, ne mano problema, juk aš stiprus, o jie patys kalti, kad silpni!”, ir net nesuvokiame, kad tai pavojaus signalas mums visiems..

Atgaukime Vienybės pojūtį – tai paskatins susitelkti, atrasti silpnas visuomenės gyvenimo grandis ir pašalinti priežastis, kurios jas pažeidžia. Supraskime, kad mūsų silpnybė – susvetimėjime ir susiskaldyme, o Jėga – tik Vienybėje!

************

Mes net nepastebėjome, kaip negatyvūs mąstymo šablonai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Todėl mums pradėjo atrodyti, kad būti egoistu – gerai, konfliktuoti – būtina, kažką smerkti ar nekęsti – teisinga, konkuruoti – naudinga, o meluoti – kartais reikalinga..

Mums net atrodo, kad tas negatyvumas padeda išgyventi šiame agresyviame pasaulyje, bet mes net nesusimąstome, kad priimdami negatyvumą kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, mes jį vis generuojame, ir tuo pačiu.. darome šį pasaulį žiauriu.

Bet tai Senasis pasaulis, jo taisyklės ir ypatumai. Dabar jis negrįžtamai išeina, parodęs mums visas negatyvumo spalvas ir atspalvius bei poveikį mūsų visų gyvenimui. Jis mus daug ko išmokė. Užgrūdino. Ir išvargino – pažvelkite į praeivių veidus, į jų akis..

Todėl mes pradėjome ilgėtis Tikrų Vertybių – tų, kurios suteikia prasmę gyvenimui ir įkvepia gyventi. Ir tas mūsų ilgesys ir mūsų šviesios mintys jau  “kviečiasi”, jau kuria Naująjį pasaulį – laisvą, šviesų, tyrą, didingą 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (39)

Mes gyvename apribojimų sistemoje, kuri palengva užleidžia vietą gausos sistemai. Tai visuotinis gyvenimo paradigmos pokytis, kuris vyksta todėl, kad žmonija turi evoliucionuoti ir yra pasiruošusi šiam pokyčiui.

Apribojimų sistema teigė, kad resursų visiems neužtenka, o todėl reikia juos atimti, apginti ir išsaugoti “saviems”. Ir toks požiūris užvaldė visas gyvenimo sritis – valstybes, visuomenę, žmonių bendravimą, šeimas..

Žmonės gyveno apribojimų narvuose su sistemos siūlomais pasirinkimais ir stebėjo aplink besikaupiantį melą. Jie įprato į viską, net į absurdiškiausius dalykus, žiūrėti su pritarimu: “Tai normalu, mes visada taip gyvenome, kitaip neįmanoma..”

Dabar gi atėjo suvokimas, kad neįmanoma gyventi nuolatiniuose apribojimuose.. Ir tai ne tik gražūs žodžiai apie aukštesnius išmatavimus – tai realūs žmonių sąmonės pokyčiai, realus visų dirbtinų pančių ir sukaustymų nusimetimas, realus ir labai gilus poreikis gyventi laisvai, vieningai, taikiai, kūrybingai..

************

Mes supainiojome pinigų ir gausos sąvokas ir parašėme tarp jų lygybės ženklą. Bet juk pinigai – tai žmonių “išradimas”, kuris pradžioje buvo skirtas daiktų ir paslaugų kainų nustatymui ir piniginių-prekinių mainų vykdymui.

O Gausa – tai Būties energija ir esmė. Pažvelkime į gamtą – joje visko gausu, joje nieko netrūksta, jos niekas neriboja, viskas joje atgimsta, viskas vystosi ir klesti.

Obelis subrandina obuolius ir atiduoda juos žmonių gerovei be jokių sąlygų, gėlės žiedas neprašo atlygio iš bitės už nektarą, medžiai nereikalauja mokesčio už deguonį, o saulė – pinigų už šviesą ir šilumą..

Tuo tarpu pinigai kelia sąlygas, pavergia ir riboja. Pinigais dabar matuojama viskas, net žmogaus “vertingumas”, todėl už juos vergaujama, dėl jų daromi nusikaltimai, jiems aukojamas visas gyvenimas.

Pinigai skirti valdymui, pasipelnymui ir kontrolei. Todėl gausa negali būti matuojama pinigais ar jiems prilyginta, nes gausa – tai besąlygiška sąveika, vystymasis, klestėjimas ir bendra gerovė.

***********

Evoliucijos niekam nevalia, o ir neįmanoma sustabdyti..

Svarbiausia – suprasti, kad pabaiga, kuria mus visus nuolat gąsdina, ateis tamsai, melui ir destrukcijai, kuri dabar baigia savo gyvavimą ir jau nesugrįš niekada. Tai svarbus, skaudus, bet praeitas žmonijos etapas.

Taigi, pabaiga – tamsai, o Šviesai – Pradžia. Ir Naujoji Šviesos sistema jau užgimsta žmonių širdyse ir protuose, o tai ir yra pagrindinis postūmis realiems pokyčiams..

************

Žmonija yra vieningas organizmas, kuriame kiekvienas žmogus gyvena viso organizmo, o kartu ir savo gerovei, ir kiekvienas yra svarbus, nes visi veikia bendram labui.

Tai harmoningos sąveikos principas, kuris ir yra žmogaus ir visos žmonijos tikroji prigimtis. Tai nesikeičia, bet tai galima pamiršti, ir tuomet gimsta egoizmas – savęs atskyrimo nuo visumos ir išskirtinumo iliuzijos.

Atsiskyrimas nuo visumos gimdo kančią – juk tuomet mes einame prieš savo prigimtį.. Jei mes nesirūpiname kitais žmonėmis, mes prarandame gebėjimą užjausti. O empatijos praradimas paverčia žmones bedvasiais automatais, skleidžiančiais tamsą.

Naujojoje Šviesos epochoje kiekvienas žmogus vėl prisimins savo prigimtį ir mokysis besąlygiškai mylėti, nuoširdžiai padėti ir palaikyti kitus žmones – kaip vieningos, darniai veikiančio organizmo ląstelės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (38)

Kas yra besąlygiška meilė, kokia ji?

Besąlygiška meilė tyra ir šviesi: kai mylime ne todėl, kad žmogus turi tam tikras savybes, kurios mums patinka, bet kuomet mylime nežiūrint į nieką, be jokių sąlygų ar reikalavimų.

Bet šiandien mes vis dažniau matome sandorius – kai “myliu tave už kažką, ir nemyliu, jei elgiesi ne taip, kaip aš noriu”.. Kai egoizmas, pavydas, savininkiškumas ar liguistas prisirišimas tampa tarpusavio santykių pagrindu.

Tokie santykiai atneša nusivylimą ir iliuziją, kad meilė yra vien kančia.. O pasinėrę į šią iliuziją apie meilės kančias, mes vis labiau atitolstame nuo suvokimo, kas gi yra tikroji besąlygiška meilė.

Tuo tarpu besąlygiška meilė – tai gaivinanti gyvenimo versmė, kuri ištrina “aš’ ir “tu” ribas ir sujungia žmones į nedalomą visumą. Jie patys tampa ta tyra Meile, jie tampa gaivinančia versme viskam aplinkui, viskam, prie ko prisiliečia..

************

Kai mylime, mes padedame žmogui atskleisti jo vidinį grožį, jo pačias geriausias savybes ir talentus. Mes matome žmoguje net mažiausias harmonijos užuomazgas ir padedame joms išsiskleisti.

Tai galime palyginti su medžio auginimu iš mažytės sėklos.. Mes žinome, kad iš tos sėklos užaugs didelis medis – pasodiname ją ir laistome, paskui rūpinamės gležnu daigeliu, kol galiausiai jis suveši gražiu, didingu medžiu.

Meilė puoselėja ir palaiko, meilė rūpinasi, saugo ir brangina. Meilė nekelia jokių sąlygų: ji nereikalauja iš lelijos, kad ši virstų rože, o iš rožės – kad ji virstų lotosu.

Ji nelaukia atlyginimo ar atsako už savo rūpestį, ji tiesiog yra, ji švelniai pažadina visą gėrį ir visas tobulėjimo galimybes, kurios yra kiekviename žmoguje.

Tokia Meilės esmių esmė – didinti harmoniją ir nešti gėrį pasauliui..

************

Meilė – tai visada augimas, plėtimasis, tobulėjimas, laisvė, harmonija. Meilė negali užsibaigti, apsiriboti prisirišimu ar užsidaryti mažame dviejų pasaulėlyje.

Myli ne tas, kas daug ir gražiai kalba apie meilę, bet tas, kurio širdyje yra meilė, ir žmogus ją išreiškia savo kasdieniniais darbais. Meilė turi būti matoma, juntama: ji turi gyventi, augti, skleistis..

Mylėti – reiškia kiekvieną akimirką atnešti kažką gero pasauliui. Jei mylintis žmogus ateina ten, kur yra ligonis – ligonis pasijunta geriau; jei mylintis žmogus ateina ten, kur pykstasi – barniai pasibaigia; jei jis ateina pas nusivylusį viskuo žmogų – tam žmogui kaipmat palengvėja.

Kai žmogus tyrai ir besąlygiškai myli, jo meilė sklinda vis plačiau – taip meilės banga auga ir galiausiai apima visą žmoniją.. Tai susisiekiančių indų dėsnis – štai kodėl mylintis žmogus padeda visos žmonijos dvasiniam augimui.

************

Laikas eina pernelyg lėtai tiems, kas laukia.. Laikas toks permainingas tiems, kas gyvena baimėje! Ir toks slegiančiai slenkantis tiems, kas liūdi..

Laikas taip žaibiškai pralekia džiaugsmo akimirką! Bet tiems, kas myli – laikas neegzistuoja..

Mylėkime 🙂 !..

*************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (37)

Šiuolaikinio žmogaus gyvenime labai daug išorinio triukšmo: televizijos laidos ir žinios, radijo šou ir muzika, įvairi informacija internetu ir t.t.. Mes nuolat gyvename informaciniame triukšme.

Visa tai dažniausiai ne tik neturi jokios vertės, bet ir perpildo žmogaus sąmonę ir pasąmonę didžiuliu kiekiu atsitiktinės, neturinčios jokių ryšių, o kartais ir prieštaraujančios viena kitai informacijos.

Tai formuoja kaleidoskopinį mąstymą – chaotišką informacijos kratinį. Ir visi jame esantys vaizdiniai, svetimos nuomonės, nuostatos ir faktai sukuria supratingumo ir sąmoningumo iliuziją bei atbukina žmogaus gebėjimą savarankiškai mąstyti ir daryti savo išvadas.

Tai ypač ryšku dabartiniuose ginčuose: ten nėra laisvo, grįsto tikrais gyvenimo faktais loginio ar kritinio mąstymo, bet labai plačiai apeliuojama į šablonines citatas, įvairias autoritetų nuomones, straipsnius oficialioje spaudoje bei greitai pereinama į asmeniškumus ir emocinį spaudimą.

Kaleidoskopinio mąstymo paradoksas – žmonės neturi savo nuomonės ir pasaulėmatos, jie tik atkartoja kitų nuomones, bet.. skaito jas savomis ir yra įsitikinę, kad mąsto savarankiškai.

***********

Kai mes galvojame, kalbame arba kažką darome, mes aktyvuojame tam tikro dažnio (pozityvią arba negatyvią) jėgą – energiją. Tai visada sugrįžtanti pas jos “autorių” jėga, kuri gali būti ir pakeista, sušvelninta arba pristabdyta pačio žmogaus, pakeitus savo mintis ir elgesį.

Bet sugrįžta ji visada.. Ir sugrįžta ne tam, kad mus baustų ar baugintų, bet tam, kad suprastume savo veiksmų pasekmes, išmoktume atsakomybės už savo gyvenimą ir taptume harmonijos kūrėjais Žemėje. Tai priežasties-pasekmės dėsnis.

Aukštų vibracijų (pozityvi) energija žmogaus gyvenime – tai sveika psichika, vidinė ramybė, pozityvus bendravimas. Šios energijos kriterijai – šviesios mintys, džiaugsmas, pozityvus požiūris į gyvenimą, besąlygiška meilė ir dorovė, harmoninga sąveika su žmonėmis ir aplinka, pozityvios ateities nuostatos.

O negatyvių, arba – žemų vibracijų energija pritraukia į gyvenimą visą gamą negatyvių emocijų ir išgyvenimų, nesėkmes ir psichosomatinius negalavimus. Šios energijos kriterijai – negatyvios mintys ir emocijos, pesimistinis požiūris į gyvenimą (viskame matomas tik blogis), konfliktai su aplinkiniais, negatyvios ateities nuostatos (kai laukiama tik blogo).

Todėl verta kartkartėmis atlikti savo minčių “reviziją” ir išsivalyti nuo negatyvumo. Ne iš baimės dėl pasekmių, bet tam, kad taptume atsakingais gyvenimo kūrėjais ir būtume harmonijos šaltiniais sau, savo artimiesiems ir pasauliui.

************

Mes nuolat skubame – tai mūsų laikmečio ypatumas. Skubame ir dvasiniame augime, nes norime kuo greitesnių rezultatų. Ta2iau tai reikalauja ir laiko, ir stiprybės, ir kantrybės.. Todėl daugeliui dvasinis augimas atrodo nuobodus.

Be to, tam, kad pamatytume tobulėjimo rezultatus, turime įvertinti savo dabartinę būseną. Ir daugeliui tas susitikimas su savimi tikruoju būna gan skausmingas ir nuviliantis.. Bet juk tam ir augame, kad būtume tobulesni.

Ir jei jau užsibrėžėme tikslą augti dvasiškai – nesilygiuokime į kitus, vienintelis mūsų tobulėjimo “matas” – tai mes patys praeityje. Mes visi esame unikalūs, mūsų prigimtiniai gebėjimai ir talentai skirtingi, todėl ir dvasinio augimo keliai skirtingi.

Juk nėra prasmės sportininkui graužtis dėl to, kad jis ne dailininkas, o muzikantui – kad jis ne inžinierius.. Vieni žmonės yra subtilios dvasios, meniški, kiti – gerai mąsto logiškai, mėgsta konkretumą, ir visa tai neišvengiamai atsispindi ir dvasiniame augime.

Todėl vieni renkasi jogą ir meditaciją, kiti – studijuoja senuosius Mokymus ir psichologiją, treti – pradeda reguliuoti savo mitybą, fizinį krūvį ir dienos režimą, ketvirti – rašo nuostabias sielą žadinančias eiles, o kažkas kuria neįtikėtino grožio meno kūrinius..

Ir nesvarbu, nuo ko žmogus pradeda savo dvasinį augimą, svarbiausia – kad jis nesustotų. Ir – kad neskubėtų.. Tuomet jo pastangos palaipsniui atneša Gėrį į jo ir aplinkinių gyvenimą.

************

Neapykanta sugniaužia delną į kumštį, sušaldo širdį į ledą, o žodžius paverčia skaudžiai žeidžiančiomis strėlėmis..

Ir tik Meilė atgniaužia delną, ištirpina ledą širdyje, o žodžius paverčia šilta gaivinančia versme..

Mylėkime vieni kitus 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (36)

Kaip iš pumpuro išsivysto gėlė, o iš gėlės – vaisius, taip ir iš vienos dvasinės patirties gimsta kita, o iš jos – nauja, o iš kitos – dar viena..

Ir kiekviena patirtis vis platesnė ir subtilesnė, priartinanti žmogų prie harmonijos. Kiekvienas etapas – tai dvasinė patirtis, vedanti į sekančią, aukštesnio lygmens patirtį.

Šios etapų kaitos žmogus gali nepastebėti, jų laikas neapibrėžtas. Žmogaus dvasinį augimą ir tobulėjimą galima pamatyti iš jo pasikeitusios vidinės būsenos, elgesio ir pasaulėžiūros.

************

Labai svarbu išmokti pamatyti įvairių reiškinių priežastis. Tik aiškiai suprasdami priežastis, galime keisti arba pašalinti pasekmes – tik taip mes galime sąmoningai kurti mūsų realybę.

Pavyzdžiui, jei mes norime atsikratyti socialinio neteisingumo – turime suprasti jo priežastis, jas šalinti ir kurti sąlygas socialiniam teisingumui.

Juk jei mūsų namų ūkyje kažkas netvarkoje – mes ieškome priežasčių, kodėl taip yra. Tarkim, jei sugedo automobilis – mes jį taisome, o ne puolame jį dažyti, kad gražiau atrodytų..

Kol neišsiaiškiname reiškinio priežasties ir jos nekeičiame, visi mūsų bandymai kažką gerinti yra beprasmiški.

***********

Dvasinis kelias – tai pokyčių kelias, kuriame nėra ko prarasti, išskyrus mūsų iliuzijas. Tačiau dabar mes skęstame iliuzijose, todėl kelias į savo tikrąjį “aš” kartais labai ilgas..

***********

Bet kokie sunkumai gyvenime pilnai atskleidžia aplinkinių žmonių tikrąjį veidą. Vieni pabėga, kiti nusisuka ar net pradeda kenkti, o treti ištiesia palaikymo ir pagalbos ranką.

Būtent žmonių elgesys sunkią akimirką parodo jų geriausias arba blogiausias savybes. Žmoniškumas ten, kur bėdoje žmonės vienijasi, kartu ieško sprendimų ir padeda bėdos ištiktiems.

Tamsiu metu gerai matomi Šviesūs Žmonės..

************

Neįmanoma išmokti plaukti su gelbėjimosi liemene arba išmokti vairuoti sėdint prie kompiuterio. Neįmanoma sukurti šviesaus pasaulio tik kalbomis apie šviesią ateitį.

Jei norime kažko pasiekti, turime veikti: visi kartu ir kiekvienas savo gyvenime – ryžtingai ir atsakingai, atsisakant visko, kas stabdo ir kuria problemas.  Ir didžiausios problemos šiandien yra mūsų mąstyme..

Mes tikime labai keistais dalykais, bet nematome, kad tai neatitinka realybės, o todėl iškreipia mūsų pasaulėžiūrą, kelia vidinius prieštaravimus, slopina mūsų iniciatyvą ir kūrybingumą bei kuria nesibaigiančias problemas.

Mes tikime, kad būtina nuolatinė kova, kad kariaudami galime pasiekti taiką.. Tikime, kad pinigai yra didžiausia vertybė, kad daiktai gali mus padaryti laimingais.. Mes patikėjome, kad nieko negalima pakeisti, kad taip, kaip yra – vienintelė teisinga realybė, ir viskas bus kaip buvę.

Pradėkime nuo savo mąstymo – atgaukime suvokimą, kas yra tikra gyvenime, kokios mūsų tikrosios vertybės. Ir – veikime: paverskime neapykantą – meile, priešiškumą – vienybe, pyktį – gerumu, egoizmą – altruizmu, godumą – dosnumu, melą – sąžiningumu..

Nebijokime pokyčių – griūva tik tai, kas jau atgyveno ir beviltiškai paseno, bet šalia visada ir būtinai gimsta naujos galimybės ir begalinė kūrybinė erdvė..

************

Ar kada nors bandėte pažiūrėti į pasaulį kito akimis? Nors akimirką, nors kelias sekundes?

Jūsų mamos akimis, jūsų tėvo akimis.. Arba – jūsų mylimo žmogaus, jūsų vaiko, draugo, kaimynės, bendradarbio, praeivio, o gal jūsų naminio gyvūno akimis?..

Pabandykite, įsijauskite į tai visa savo širdimi, esybe, siela… Ir jūs patirsite Apreiškimą, patį giliausią ir patį svarbiausią gyvenime suvokimą – jūs pajusite Vienybę..

************

Parengė ruvi.lt