Kategorija: Praregėjimai

Harmonija ir pozityvūs pokyčiai visuomenėje įmanomi, kai įvardinami destruktyvaus elgesio šablonai, kurie diegiami įvairiausiais būdais ir perduodami iš kartos į kartą. Juos reikia atpažinti ir pamatyti tokio elgesio griaunančias pasekmes. Jei norime harmonijos – turime jų atsisakyti ir sąmoningai kurti sveiką tarpusavio sąveiką visų gerovei.  

Daugybė bėdų vyksta būtent todėl, kad nesusiejamos priežastys ir pasekmės, o visos pastangos įveikti blogybės nukreipiamos kovai su pasekmėmis. O tuo tarpu tų blogybių priežastis išlieka ir toliau “štampuoja“ bėdas ir nelaimes…

************

Žmonija – tai vientisas organizmas, ir atkurdami vienybę, mes atkuriame ir sveiką sąveiką tarp žmonių. Nėra ir negali būti priešų viename organizme, bet dabar yra išderintas vientisumas, nėra darnos, todėl organizmas serga. Ir mūsų visų galioje jį išgydyti…

Tereikia prisiminti, kad aplink mus tokie patys gyvi žmonės, kaip ir mes, kad ir jie taip pat, kaip ir mes, susiduria su sunkumais, pergyvena, myli, kenčia. Suvokti, kad mes ne bejėgiai, kad visada galime ištiesti pagalbos ranką, išklausyti, apkabinti, paguosti, draugauti, bendradarbiauti.

Vienybėje – darnus gyvenimas, laimė, kūrybingumas, laimė, gerovė. Paprastais, kasdieniniais geranoriškais ir besąlygiškais veiksmais – savo šeimoje, giminėje, darbe, visuomenėje – mes kuriame pagrindą harmonijai visos žmonijos gyvenime.

************

Kartais gyvenimo aplinkybės tokios sunkios, kad žmonės palūžta ir nuleidžia rankas.. Tačiau ir pačiu tamsiausiu metu mus gali pakelti ir įkvėpti geroji viltis – tiesiog atminkime ir tvirtai tikėkime, kad tiesos ir meilės kelias visada įveikia tamsą ir visas negandas.

Pažvelkime į istoriją: buvo tironai ir despotai, kurie atrodė galingi ir nenugalimi, buvo gūdūs laikmečiai, kuriems, atrodė, nebus pabaigos, bet visada galiausiai despotai žlunga, o gūdūs laikai blėsta ir pasibaigia. Visada. O geroji viltis – tarsi maža šviesos liepsnelė, kuri per tamsą parodo takelį į kitokią, šviesią ateitį.

************

Blogis – tarsi migla, kurioje žmogus nesupranta, kas jis ir kaip jam reikia gyventi.  Jis praranda nuovoką, todėl nemato nei veiksmų priežasčių, nei to, kas vyksta už tos miglos. Jis reaguoja tik į triukšmą ir į tai, kas mirga prieš jo akis, todėl ginasi ir puola.

Išbristi iš tos miglos padeda vidinė dvasinė šviesa. Ji ir migloje nuolat kirba, siunčia mintį: “Ei, čia kažkas ne taip, brisk iš tos miglos!…“ Ji kaip kelrodis, įsižiebusi išsklaido ir pačią tirščiausią miglą…

************

Žmonės galvoja, kad pavargsta nuo daugybės reikalų ir darbų. O iš tiesų jie pavargsta nuo destruktyvių santykių, reakcijų, emocijų ir todėl gyvena nuolatinėje neapykantos, pykčio, pretenzijų, nuoskaudų būsenoje.

Tačiau… tai ne nuovargis, o jėgų išsekimas, nes gamta mums suteikia pakankamai jėgų tik teisingiems, harmoningiems veiksmams savo ir visų gerovei.

Elgdamiesi teisingai mes nepavargstame, atvirkščiai – mes jaučiame įkvėpimą ir jėgų antplūdį.

************

Kodėl svarbu visada turėti pozityvios ateities perspektyvą? Pirmiausia todėl, kad  mūsų mintys, mūsų psichologinė būsena – tai konkretus ateities projektas, ir kuo daugiau žmonių tiki pozityvia ateitimi – tuo didesnė tikimybė, kad ji taps mūsų tikrove.

Bet kokiu atveju – rami, pozityvi būsena padeda mums išsaugoti dvasinę pusiausvyrą, sveiką nuovoką, psichinę ir fizinę sveikatą. Tai nereiškia, kad turime kažkaip dirbtinai kelti sau nuotaiką, bet svarbiausia – nepasiduoti negatyvumui, neįsitraukti į slegiančius apmąstymus ir emocijas.

Nuolatinė negatyvi informacija sukelia beviltiškumo, nerimo, panikos būsenas ir sukausto mūsų valią. Bet nepamirškime – sunkūs laikai anksčiau ar vėliau baigiasi, o kad juos išgyventume, turime išsaugoti vidinę ramybę, o tai reiškia – adekvatumą.

Todėl, jei išgyvename sunkius laikus – įvertinkime situaciją, maksimaliai prisitaikykime, pagal galimybes būtinai padėkime kitiems išgyventi sunkumus, ir – būtinai turėkime pozityvią ateities perspektyvą.

************

Santarvėje ir vienybėje – mūsų stiprybė. Vienykimės geriems darbams, padėkime vieni kitiems, palaikykime geru žodžiu, savo širdies šiluma apgaubkime nusivylusius, įkvėpkime žmones kurti, mylėti, gyventi.

Išlikime Žmonėmis bet kokiose aplinkybėse – taip mes išreiškiame savo gražiausias dvasines savybes, taip mes padarome pasaulį geresniu.

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Metų pabaiga ir pradžia – jau tradiciškai įvairiausių prognozių laikas artimiausiai ateičiai. Tačiau aiškiai pastebima ir negatyvi tokių prognozių tendencija. Susidaro įspūdis, kad visos planetos ir žvaigždės, visi įvairių sričių analitikai yra griežtai negatyviai nusiteikę žmonijos atžvilgiu.

Ir, ko gero, retas prognozuotojas susimąsto apie savo prognozių pasekmes ir atsakomybę už poveikį žmonių psichikai. Na, juk tai “tik“ prognozės, tai tarsi reiškia, kad jos nebūtinai išsipildys.. Tuomet kyla natūralus klausimas – o kam jos tada apskritai reikalingos?

Bet koks negatyvus poveikis – žodžiu ar veiksmu, turi išskirtinai negatyvų poveikį žmogui, ir atsakomybė – pirmiausiai moralinė, tenka tam, kas tai daro, nesvarbu, supranta jis savo veiksmų pasekmes, ar ne. Todėl visada pravartu prisiminti principą “nekenk“, nes tai, ką siunčiame kitiems – būtinai sugrįš atgal su kaupu.

Negatyvumas dažniausiai sukelia baimę, neviltį, liūdesį, kurie gali peraugti į depresiją ir įvairiausius psichikos sutrikimus. Stiprios negatyvios emocijos ilgai užsilieka sąmonėje ir trikdo normalią psichikos veiklą. O įvairios negatyvios prognozės, iš esmės, formuoja žmogaus sąmonėje negatyvios ateities perspektyvas.

Nepasiduokime negatyviems informaciniams scenarijams – tai formuoja negatyvią gyvenimo nuostatą, o tai yra labai bloga – destruktyvi ir griaunanti motyvacija gyvenimui. Jokiais negatyviais veiksmais neįmanoma sukurti kažką gero.

Todėl – atsiribokime nuo visų prognozuotojų! Kokia bus ateitis – priklauso nuo visų mūsų, ir nesvarbu, kokie bus metai – pelės, drakono, arklio ar paršiuko. Visų pirma – tai Mūsų Gyvenimo Metai, Žmonijos Gyvenimo Metai.. Mano ir Tavo Gyvenimo Metai.

Nežiūrint į nieką, saugokime savo širdies tyrumą ir Gerąją Viltį – tegul mažytę, nelabai dar apčiuopiamą, bet būtinai – Gerąją Viltį.. Ir tuomet būtinai išvysime mūsų šviesių nuostatų išraišką realybėje 🙂 .

**************

Depresija – nenatūrali žmogui būsena, kuri išsivysto, kai žmogus gyvena negatyviose sąlygose ir pradeda tikėti išskirtinai negatyvia ateitimi. Negatyvios sąlygos – tai sąlygos, kuriose ribojamos žmogaus prigimtinės savybės (kūrybingumas, dvasingumas, laisvė, sveikas bendravimas ir t.t..), kai primetami gyvenimo šablonai, kurie žmogui sukelia vidinius prieštaravimus, ir todėl jis negali jų vykdyti be vidinės ar išorinės prievartos.

Negatyvios gyvenimo sąlygos veikia visus vienodai, todėl prarasti tikėjimą gera ateitimi ir susirgti depresija gali ir suaugęs žmogus, ir paauglys, ir net vaikas – jie itin jautriai jaučia spaudimą, prievartą, kūrybinės iniciatyvos slopinimą, su kuo jie negali susitaikyti, todėl pradeda audringai reikšti savo vidinius prieštaravimus įvairiais protestais.

Juk kokia bebūtų sunki situacija, bet jei žmogus yra tikras, kad rytoj, arba po mėnesio, arba po metų, gyvenimas bus normalus ir laimingas, tuomet jokios depresijos nebus. Ir nepamirškime, kad ne tik gyvenimo sąlygos veikia mus, bet ir mes veikiame gyvenimo sąlygas. Todėl neleiskime užgesinti savo vidinės dvasinės šviesos – tai gyvenimo harmonijos pagrindas.

**************

Mes dabar visi apsupti dirbtiniu intelektu, dirbtinėmis idealogijomis ir technologijomis. Mūsų gyvenimas vis labiau apraizgomas laidais, įvairiomis komunikacijomis ir programomis, jame vis daugiau betono ir plastiko.. Visa tai gesina mūsų žmoniškumą, sveiką nuovoką, ir, svarbiausia – mūsų natūralų ryšį su žmonėmis, gamta ir visa gyvybe.

Atiduodami dirbtinio intelekto valdžiai savo gyvenimą, mes tiesiog pradedame nedaryti to, ką lengvai ir geriausiu būdu galime padaryti patys; klausimus, kuriems reikia žmoniškumo, atiduodame bejausmio roboto nuosprendžiui; bendravimą keičiame žinutėmis ir pokalbiais telefonu; buvimą gamtoje keičiame stebėdami gražius gamtos vaizdus monitoriuje..

Tai nereiškia, kad žmogus turi atsisakyti technologijų, bet jos neturi užimti viso mūsų gyvenimo, pakeisdamos mūsų prigimtinius poreikius gyvam bendravimui, kūrybiniam mąstymui, bendradarbiavimui visų labui ir vienybei.

Buskime. Mes ne robotai, ne mechanizmai. Mes esame gyvi, o tai reiškia, kad mūsų gyvenimas pirmiausiai turi būti pripildytas gyvybe ir sveika sąveika su visa gyvybe aplinkui..

************

Kai kviečiame į svečius savo artimus draugus, mes tam ruošiamės: tvarkome namus, gaminame vaišes ir su džiaugsmu laukiame susitikimo. Ir kai draugai ateina, mes išreiškiame savo gražiausias savybes, kad jie pasijustų jaukiai ir gerai.

Taip gimsta vienybė, santarvė ir pačios palankiausios sąlygos harmoningam bendravimui. Štai taip turėtume žiūrėti ne tik į draugus, bet ir į kitus gyvenime sutiktus žmones – kad pažadintume žmonėse jų šviesiausias savybes, kuriomis jie dalinsis toliau su kitais žmonėmis.

Iš vienos mažytės dvasinės kibirkšties gali įsižiebti tūkstančiai dvasios liepsnelių! Todėl vienas žmogus gali labai, labai daug! Ypač dabar, kai pasaulyje tiek daug nelaimingų, palūžusių, vienišų žmonių, kuriems labiausiai – tiesiog gyvybiškai – reikia būtent žmoniškumo, gerumo, nuoširdumo, supratimo ir palaikymo..

Mylėkime, palaikykime vieni kitus, rūpinkimės vieni kitais kaip draugai – tai patikimiausias imunitetas prieš bedvasiškumą, susvetimėjimą, egoizmą, abejingumą, cinizmą.., prieš bet kokį blogį. Juk kuo daugiau šviesių ir gerų žmonių – tuo greičiau traukiasi tamsa 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Ramybė – tai būsena, kuomet mūsų neblaško negatyvios, destruktyvios mintys. Kai nekankina baimė, nerimas, pyktis, godumas, egoizmas, pavydas.. Kai mes pasitikime savimi, gyvenimu ir Kūrėju.

Ramybė – tai būsena, kuomet tai, ką darome, turi prasmę ir teikia džiaugsmą. Kai sugebame išsaugoti ir nešti šviesą net pačiu tamsiausiu metu. Kai gyvename santarvėje su supančiu pasauliu ir visa savo esybe jaučiame, kad esame jo dalis. Kai esame dėl visų.

Kai patiriame tokią vidinę ramybę, tuomet galime ir kitiems dovanoti palaikymą, meilę, padrąsinimą, viltį.. Būti švyturiu tamsoje.

************

Nerimas – natūrali reakcija į nestabilumą, nežinomybę, netikrumą, bet.. būtent tai ir charakterizuoja mūsų epochą. Tarsi eitume nestabiliu pagrindu, neturėdami jokių kriterijų, dvasinių vertybių, protėvių paveldo, pozityvios ateities perspektyvos.. Todėl daugumą kankina klausimas: kaip gyventi? Ir nėra kam užduoti šį klausimą.

Tarsi visi būtume įsukti į kažkokį keistą bėgimą dėl bėgimo. Ir visos naujausios technologijos nepalengvina mūsų gyvenimo, nes laiką, kurį jos sutaupo, mes turime skirti daugybei darbų, pareigų, prievolių.., o ne ramiam poilsiui, kūrybai, bendravimui. Ir mes nieko nespėjame, nes viskam neužtenka laiko, o beprotiškas gyvenimo tempas jau sunkiai pakeliamas mūsų kūnui ir psichikai.

Todėl – dažniau sustokime, skirkime dėmesį savo vidiniam pasauliui, dvasinėms vertybėms, ramiems apmąstymams, gamtai, bendravimui su artimaisiais, kūrybai. Kiek galime, atsiribokime nuo automatizmo, robotizavimo ir technokratijos – juk esame gyvi žmonės.. Todėl mūsų gyvenimą turi motyvuoti ne problemos ir bėdos, o galimybės ir perspektyvos visų gerovei.

************

Kai pinigai tampa didžiausia vertybe visuomenės gyvenime, tuomet žmoniškumas, dvasingumas ir vienybė išnyksta. Pradeda keroti gobšumas, cinizmas, pavydas, siekis pasipelnyti bet kokiais būdais, apgavystės, sukčiavimai..

Pinigai iškreipia visas sritis, kurias paliečia, nes pakeičia pirminį tikslą – tikslu pasipelnyti. Tuomet pagalba virsta paslaugomis, galimybės – skola, santuoka – sandėriu, o būtinieji poreikiai – nepritekliumi..

Todėl matome tiek gyvenimo tragedijų, kai žmonės neturi lėšų sumokėti už operacijas, mokslą ar būstą, kai bylinėjasi dėl turtų su artimiausiais žmonėmis. Sulaužyti likimai, skurdas, netektys.. Bet.. mums ciniškai pareiškia: “nieko asmeniško, tai tik biznis..“ O juk ši frazė – tikrų tikriausias nužmogėjimo simbolis.

************

Kai mes galvojame, kad augame dvasiškai, tobulėjame – mes iš tiesų vis labiau tampame Savimi, atgaiviname savo prigimtinį dvasingumą. Mes tarsi “išlukštename“ save, atmesdami viską, kas netikra, primesta, kas svetima mūsų prigimčiai.

Tai panašu į pabudimą iš sapno – atsibudę jaučiame gyvenimą visa savo esybe: gėrimės jo spalvomis ir gyvybės įvairove, džiaugiamės, galėdami išreikšti savo gražiausias savybes bendravime.. Mes suvokiame, kad atėjome harmonizuoti šį pasaulį, skleisti savo širdies šviesą, mylėti, kurti bendrą gerovę, vienytis..

Ir jei matome dar vis “miegančius“ žmones, nesipiktinkime – nepamirškime, kad ir mes patys neseniai miegojome ir buvome į juos taip panašūs.. Juose taip pat rusena jų vidinė Šviesa, kuri laukia savo valandos.. Ir jie būtinai atsibus. Visi žmonės galiausiai atsibus.

************

Pasaulį išgelbės ne pinigai, ne revoliucijos, ne reformos – pasaulį išgelbės dvasingi žmonės: taikūs, mylintys, darbštūs, sąžiningi, atsakingi.. Tik tokie žmonės gali sukurti pagrindą gyvenimui, kur dvasingumas – pati didžiausia vertybė 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Šiuolaikinių žmonių pasaulėžiūra sujaukta, nes išoriniai materialiniai pasiekimai yra tapatinami su gyvenimo gerove ir pilnatve. Tačiau žodis “sėkmingumas“ – toli gražu ne žodžio “gerovė“ sinonimas.

Žmogaus vidinė pilnatvė – tai harmoninga dvasinė ir psichinė būsena, kuri įtakoja ir žmogaus veiksmus, ir jo santykį su išoriniu pasauliu. Toks žmogus bet kokiose gyvenimo aplinkybėse yra nuoširdus, kūrybingas ir geranoriškas. Vidinė pilnatvė, o ne išorinės sąlygos yra jo gerovės šaltinis, todėl jis harmonizuoja bet kokią situaciją.

Tuo tarpu orientuoti tik į išorinius daiktus ar pasiekimus žmonės dažnai net gyvendami turtingiausiuose namuose, skendėdami prabangoje ir užimdami aukščiausias pareigas, jaučia vidinę tuštumą, liūdesį ir beprasmiškumą.  Ir tos vidinės tuštumos pojūčio neįmanoma užpildyti jokiais daiktais ar vien išoriniais pasiekimais ir įspūdžiais..

************

Kai žmonija neturi dvasinių vertybių ir bendrų vienijančių tikslų visų gerovei, ji praranda orientyrus ir pradeda degraduoti. Tuomet gyvenimas primena absurdo teatrą, kai viskas sujaukiama ir “normalia“ skelbiama bet kokia beprotybė. Tai supriešina, atbukina ir suskaldo visuomenę.

Kad žmonija vystytųsi, reikalinga gili, kilni prasmė visko, kas vyksta žmonių gyvenime. Tokioje visuomenėje bet kuri veikla motyvuoja, nes nukreipta į bendrą gerovę, kurią visi žmonės mato ir jaučia. Tai įkvepia, skatina kūrybingumą ir suvienija visuomenę.

************

Permainų, dvasinių vertybių išgryninimo laikais šeima taip pat yra įtakojama išorinės informacijos – televizijos laidos, filmai, žurnalai ir knygos nuolat rodo ir aprašo priešiškumo, konfliktų, nepagarbos žmonėms siužetus. Tai stebint susidaro įspūdis, kad intrigos, manipuliacijos, barniai, pavydas, palaidumas – “normali“ nūdienos šeimų kasdienybė.

Natūralu, kad dėl to dauguma žmonių nežino, kas yra meilė ir kaip sukurti tvirtus ilgalaikius tarpusavio santykius. Juk aplink visi tvirtina, kad meilė – tai kančia, kad ji tetrunka trejus metus, kad ji praeina, kad tai tik trumpalaikė aistra, o galiausiai – kad meilės, ko gero, ir visai nėra..

Tačiau žmonės negali gyventi be meilės.. Todėl visas šis informacinis triukšmas išvargina, sukelia abejones ir tiesiog.. atsibosta.

Žmonės pradeda ilgėtis tyros meilės, nuoširdumo, tikrumo. Ir kuria šeimas, kur besąlygiška dviejų žmonių meilė kuria šviesos ir harmonijos erdvę, kurioje gimsta ir auga Naujosios epochos vaikai. Ir tokių šeimų dėka keičiasi ir visuomenė. Nes tam atėjo laikas.

*************

Kad melas atrodytų kuo tikresnis, jis turi būti panašus į tiesą. Pakanka vieną “raktinį“ žodį, kuris sukelia emocijas ar šiltas asociacijas, apipinti žodžiais, kurie keičia ar sumenkina prasmę, ir – mūsų pasaulėžiūra, o kartu ir gyvenimo vertybės, ir elgesys – pakrinka.

Taip meilė sutapatinama su kūno aistra, laimė – su pinigų kiekiu, džiaugsmas – su išoriniais įspūdžiais, laisvė – su palaidumu, grožis – su įvaizdžiu, ir t.t.

Tai liečia ir patriotizmą, kuris siejamas išskirtinai su priešais, karais ir.. sporto sirgaliais. O iš tiesų tai labai plati, bendražmogiška sąvoka: meilė Žemei-maitintojai, pagarba žmonijai ir visai gyvybei, ir mūsų protėvių išsaugotų amžinųjų dvasinių vertybių tęstinumas ir puoselėjimas.

Tiesa mus išlaisvina, tiesa keičia mūsų gyvenimą. Tereikia išmokti “išlukštenti“ ją iš melo pinklių.

************

Kiekvienas žmogus – Kūrėjas! Ir būtent kūryba suteikia galimybę kiekvienam skleisti savo vidinę šviesą ir meilę, pripildyti pasaulį grožiu ir harmonija.

Visi jie Kūrėjai: močiutė, mezganti minkštas spalvotas kojines; moteris, auginanti nuostabias gėles sode; vaikinas, kuriantis gražią muziką; mergina, siuvanti puikius drabužius; paauglys, rašantis jautrias eiles; vyras, statantis jaukius namus; vaikas, piešiantis drugelius, medžius ir žmogeliukus..

Juk iš tiesų labai svarbu viskas, ką mes darome iš širdies, su meile.. Tai kuria vienybės, šviesos ir harmonijos erdvę mums visiems 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

 

*Svarbiausi mūsų gyvenime – artimi žmonės: jie svarbesni už darbą, pomėgius, pramogas.. Kai yra artimi žmonės, visa kita gyvenime taip pat daug sklandžiau klostosi. Branginkime ir saugokime juos. Artimi žmonės – didžiausia laimė ir palaikymas šiame pasaulyje.

*Gyvenimo patirtis įgyjama per daugelį metų. Būtent dėl to vyresni žmonės yra verti pagarbos, nes vyresniosios kartos patirtis yra labai svarbi. Perduodama iš kartos į kartą gyvenimo išmintis yra vertingiausia, juk ji – žmonijos evoliucijos garantas.

*Draugystė gyvuoja nuolat palaikoma dėmesiu, pokalbiais, susitikimais, bendra veikla, savitarpio pagalba. Tvirtas, ilgalaikis ryšys užgimsta tik tarp dvasiškai artimų žmonių. Egoistų draugystė paprastai trumpa – ji nutrūksta dėl pavydo, apkalbų, išdavysčių, konkurencijos.

*Senti nesinori, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi.. O patikimiausias būdas dėl to neliūdėti – mažiau akcentuoti skaičius. Patikėkite, kai jums bus 50, jūs galvosite, kad 30 – tai vaikystė.. O juk švęsdami savo trisdešimtmetį, pagalvojote: “oho, jau 30!.“ O būdami 90, savo 50 metų amžių vertinsite kaip nuostabią jaunystę.. Todėl – neleiskime skaičiams apkartinti savo gyvenimo!

*Kūryba įprasmina gyvenimą, suteikia galimybę saviraiškai. Kūrybingam žmogui kiekviena diena tampa įkvepiančia patirtimi. Kūryba – ne tik meninė išraiška, tai ir kūrybinis mąstymas, ir kūrybinis požiūris į bet kokią veiklą: nuo namų ruošos iki įvairiausių darbų racionalizacijų.. Būkime kūrėjais savo gyvenime!

*Vartotojiškas gyvenimas pavergia žmones: atima laiką, primeta norus, iškreipia sveiką nuovoką. Todėl labai svarbu išmokti atskirti tikruosius poreikius nuo primetamų. Kuo mažiau daiktų, tuo daugiau laisvės.

*Skola, paskolos – įmantri vergovės forma, verčianti gyventi praeitimi ir baime prarasti, nes žmonės naudojasi tuo, kas jiems dar nepriklauso.

*Visos mūsų žinios – tarpinės. Mes nuolat mokomės iš gyvenimo, tai nesibaigiantis procesas: kiekvienas mūsų atrastas atsakymas iškelia vis naujus klausimus.. Būkime atviri ir žingeidūs, mokykimės atskirti tiesą nuo melo. Žinios be patirties – tuščios, taip pat ir žinios, kurių neįmanoma pritaikyti gyvenime.

*Mes negalime pakeisti kitų žmonių, bet jei keičiamės patys, dėsningai keičiasi ir kitų žmonių reakcija į mus. Visi žmonės jaučia nuoširdumą ir geranoriškumą, todėl tik gerumu galime tikėtis gerumo iš kitų žmonių.

*Daugybę dalykų gyvenime mes priimame kaip savaime suprantamus: orą, vandenį, gamtos gėrybes ir grožį, artimų žmonių meilę ir rūpestį, galiausiai – kūrėją ir visą kūriniją.. Dėkingumas padeda mums atkurti sveiką sąveiką su aplinka, su žmonėmis ir su pačiu gyvenimu. Dėkokime už viską, dėkokime kasdien – tai suteikia gyvenimo pilnatvės pojūtį. Dėkingi žmonės laimingi – jie mato juos supantį gėrį.

*Mūsų intuicija, mūsų širdies balsas – didžiulė jėga, kuri padeda atrasti teisingus atsakymus ir geriausius sprendimus bet kokioje gyvenimo situacijoje. Ji niekada neklysta. Jei norime ją išgirsti – turime leisti nurimti emocijoms.

*Paprasčiau – geriau. Gyvenimas kupinas iliuzijų, prievolių, melo ir apgaulės, kurie padaro jį labai sudėtingu ir painiu. Visa tai įtraukia, sukausto, apriboja. Kiekvienas žmogus gali atpainioti tą sudėtingumų kamuolį ir atmesti tai, kas tikrai nebūtina. Paprastas gyvenimas atlaisvina erdvę kūrybai, džiaugsmui, bendravimui..

*Meilė – atsakymas į visus klausimus.. Meilė – visko, kas yra geriausia, pradžia ir pagrindas.. Meilė – švelni vienijanti jėga.. Mylėdami tyrai ir besąlygiškai, mes tampame šviesos ir gėrio šaltiniais.. Mylėkime vieni kitus 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Melas panašus į reklamą – graži pakuotė, viliojančios antraštės, daug pažadų.. O iš tiesų – tai tik išoriniai įspūdžiai, kurie pritraukia mūsų dėmesį, sujaukia vidinį pasaulį ir sekina gyvenimo energiją.

Meluojantis žmogus, pats to nesuvokdamas, apgaudinėja ne tik kitus, bet ir save. Jis taip pat sukuria savyje vidinį disbalansą, kai pojūčiai nesutampa su mintimis, o mintys nesutampa su žodžiais.

Žmonės meluoja galvodami, kad tiesa nematoma ar nežinoma kitiems. Tačiau meluodami jie nesuvokia, kad iškreipia realybę, todėl anksčiau ar vėliau tiesa sugrįš su tokia jėga, su kokia buvo iškreipta.

Viskas, kas grįsta melu – galiausiai subyra.

************

Visa šiuolaikinė informacinė erdvė perpildyta pasakojimais apie nusikaltimus, konfliktus, karus, pinigus, kainas, madas, paskalas, intrigas. Ir taip mažai kalbama apie vienybę, harmoniją, taiką, meilę, bendrus tikslus visų gerovei, kūrybinį bendradarbiavimą..

Žmonės skaito ir kalba apie tai, kas sudaro itin negatyvų foną ir nepastebimai veikia jų psichiką, formuoja nuomonę ir pasaulėžiūrą. Negatyvus fonas skatina vidinę įtampą ir agresiją, kuri įtakoja žmonių elgesį – jie tampa pikti, egoistiški, pavydūs, kerštingi, gobšūs.

Taip žmonės pradeda vadovautis informacinės erdvės formuojamais elgesio šablonais: jie kovoja, konkuruoja, meluoja, gyvena vartotojišką gyvenimą, kaupia daiktus, siekia valdžios.. Ir daro visa tai su azartu, prarasdami sveiką nuovoką.

Tuomet ir tai, kas nežmoniška, nesąžininga, neteisinga tampa “normalu“, nes gyvendami negatyviomis nuostatomis, žmonės neigia dvasines vertybes, kurios atrodo jiems tarsi sentimentalios fantazijos.

Tačiau būtent dvasinės vertybės – tiesa, taika, meilė, vienybė, lygybė, darna – gali sugrąžinti žmonėms sveiką nuovoką, pajusti gilų ryšį su aplinka ir atsakomybę už mūsų visų bendrą ateitį.

Todėl turime atmesti tai, kas trukdo mums būti vieningais, gyventi harmonijoje ir pripažinti pagaliau, kad: nenormalu yra meluoti, vogti, kariauti, žeminti ir išnaudoti kitus, niokoti gamtą, skriausti silpnus, parazituoti..

Kai visuomenė pradeda vadovautis dvasinėmis vertybėmis – pasidaro tiesiog neįmanoma ir nereikalinga daryti tai, kas gali pakenkti visuotinei gerovei ir harmonijai.

************

Nušvitimas – ne kažkokia praktika ir ne ypatingas gebėjimas. Visi žmonės gimsta su vidine šviesa, kurią mes vadiname dvasingumu.

Nušvitimas – tos vidinės šviesos, dvasingumo atvėrimas, kurį aptemdo negatyvūs sociumo mąstymo ir elgesio šablonai.

Jei pradedame jais vadovautis – mūsų gyvenimas yra orientuotas tik į išorę: įspūdžius, daiktus, malonumus, turtus, šlovę, valdžią..

Bet kai tik pažvelgiame į savo vidų ir atveriame savo prigimtinę dvasinę šviesą – tampame nušvitusiais, nes nuolat skleidžiame savo vidinę šviesą, harmonizuodami viską, su kuo susiduriame..

************

Daugumai žmonių, žengiančių dvasinio augimo keliu, iškyla natūralus klausimas: ar reikalingas jiems Mokytojas? Ir atsakymas yra vienareikšmiškas: taip, Mokytojas reikalingas!

Tačiau.. tikrasis ir pats geriausias Mokytojas – mūsų vidinė dvasinė esybė, mūsų vidinė šviesa.

Bet gali būti ir kiti Mokytojai – tai žmonės, kurie įkvepia savo pavyzdžiu, kurie padeda pažinti save, kitus žmones ir gyvenimą, ir – pats gyvenimas.

************

Didžiausias skurdas, didžiausia bėda, kokia tik gali būti gyvenime – tai gyvenimas be Meilės.. Galima sakyti, kad mylintis žmogus gyvena rojuje, o žmogus be Meilės gyvena pragare.

Mylėkime.. kurkime rojų savo gyvenimu 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Dažnai krizę suprantame kaip laikinus nesklandumus, kuriuos galima vienaip ar kitaip išspręsti, pašalinus nepageidaujamas pasekmes senais įprastais būdais. Tačiau krizės, ypač besikartojančios, atskleidžia gilias, vidines sistemines disproporcijas ir konfliktus.

Tai ribinių, kraštutinių, aštriausių prieštaravimų išryškėjimas sistemoje (valstybėje, šeimoje, organizacijoje, organizme..), kurie kelia grėsmę jos funkcionavimui. Kitaip tariant – krizė parodo, kad sistema veikia neteisingai, žalingai, pražūtingai.

Krizė – tai lūžio taškas, nurodantis, kad pribrendo būtinybė keisti esamos sistemos veikimo principus. Tai būsena, kai esami tikslai ir jų siekimo priemonės tampa neadekvatūs, ir dėl to nuolat iškyla nenuspėjamos negatyvios pasekmės.

Todėl tam, kad būtų įveikta krizė, reikia iš esmės keisti sistemos veikimą, ir pirmiausiai – pašalinti visas priežastis, kurios žlugdo harmoningą sistemos funkcionavimą.

Tokiu atveju reikalingi teisingi, ryžtingi globalūs veiksmai, kurie taps pagrindu harmoningam gyvavimui. Ir tai ne pasekmių gesinimas senais būdais, o esminiai, kardinalūs pokyčiai ir kokybinis evoliucinis šuolis.

************

Kažkaip nepastebimai virtualios technologijos užvaldė žmonių gyvenimą.. Todėl, deja, vienas iš skaudžiausių išsiskyrimų šiuolaikiniam žmogui – tai išsiskyrimas su mobiliuoju telefonu.

Virtualumas dabar tvirtai laiko žmones – jie nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų nei namuose, nei darbe. Net valgo ir miega su jais. Ir realiuose susitikimuose žmonės vis žvilgčioja į telefoną arba laiko jį netoliese.

Ir žmogui gali atrodyti, kad jis labai daug bendrauja, tačiau toks virtualus bendravimas iš tiesų vis labiau atitolina žmones. Paradoksalu, bet didžiulė mūsų dienų problema, turint tiek ryšio priemonių – vienatvė ir susvetimėjimas..

Žinote, kodėl? Todėl, kad virtualus bendravimas negali pakeisti realių susitikimų, gyvo bendravimo ir tikrų jausmų, nes tik sukuria bendravimo iliuziją – juk “bendrauja“ žmonės dažniausiai neišeidami už namų. Ir vis daugiau šeimų, kur kiekvienas užsidaro savo kambaryje ir pasineria į virtualumą, retai persimesdami gyvu žodžiu..

Virtualus pasaulis jiems tampa toks įprastas, kad susitikimams realybėje ir pokalbiams jau nesinori gaišti laiko. Ir terminas “gyvas bendravimas“ atsirado, kai jo vietą tvirtai užėmė virtualus. Bet.. juk jei dingtų elektra ar išsijungtų technika – kartu dingtų ir virtualus pasaulis..

Ko gero, mums jau atėjo laikas atsipeikėti, sugrįžti į realų gyvenimą, o virtualioms technologijoms sugrąžinti ryšio priemonių statusą. Pavyzdžiui, pradžiai paskelbkime savo gyvenime nors dieną per mėnesį be mobiliojo.. ar – dieną per savaitę? Labai daug kam net ši mintis sukeltų paniką, o tai reiškia, kad turime liguistą priklausomybę..

Bet turime bandyti, mokytis naudotis ryšio priemonėmis tik tada, kai tikrai nėra kito būdo susisiekti ar gauti informaciją. O bendraudami realiai su artimaisiais ir draugais išjungti mobiliuosius telefonus – kaip pagarbos žmonėms ženklą.

Esame gyvi žmonės, todėl bendraukime gyvai – dažniau susitikime, dažniau išeikime į gamtą, kad nevirstume galutinai technologijų vergais ar.. priedais.

************

“Aukso amžius“ – ne mistika, bet tikro, dvasingo, harmoningo gyvenimo apibūdinimas, kai žmonių gyvenimo pagrindas – Meilė, Tiesa, Sąžinė, Taika, Laisvė, Vienybė, Bendra Gerovė.. Kai nėra kovos už išgyvenimą, egoizmo, skurdo, priešiškumo, išnaudojimo, neapykantos, baimės, kančios, nelygybės.

Kiekvieno žmogaus širdyje yra intuityvus žinojimas apie harmoniją, apie savo dvasinę prigimtį, todėl dažnas to ilgisi, ir savo gyvenime, savo artimiausioje aplinkoje kuria Meilės ir Gėrio oazę.

Tokių žmonių dėka sėjami harmonijos daigai  mūsų pasaulyje. Jų vis daugiau, jie auga, plinta ir vieną dieną suvešės, skelbdami žmonijai Aukso amžiaus pradžią.

Nes harmonijos siekis kiekvieno žmogaus širdyje yra daug stipresnis už tamsą, melą ir iliuzijas..

************

Parengė ruvi.lt

Mūsų gyvenimas dabar primena įvairių iš išorės diegiamų personažų ir kaukių teatrą – t.y., žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra.. Ir jie palaipsniui apauga kaukių sluoksniais ir tampa bet kuo, tik ne savimi. Ir su metais su tais sluoksniais darosi sunku vaikščioti, kvėpuoti, mąstyti.. Tai vargina.

Kažkas įpranta gyventi su tais kaukių sluoksniais, o kažkas išsineria iš jų, bet.. pradeda juos kaupti vėl ir vėl. Nes kaukės nors ir slegia, bet su jomis jau įprasta.. Ir žmonės net nepastebi, kaip ta nuolatinė vaidyba iškreipia jų pasaulėžiūrą ir verčia kovoti dėl savo reikšmingumo.

Todėl jie bendrauja, bet jaučiasi vieniši, nes ieško naudos tik sau. Jie žiūri, bet nemato, nes nori, kad matytų tik juos. Klausosi, bet negirdi, nes nori, kad klausytųsi tik jų. Susižavi, bet nesugeba mylėti, nes nori, kad mylėtų tik juos.

Žmonės su kaukėmis yra lengvai manipuliuojami, jie savo gyvenimo energiją eikvoja tam, kad įtikintų aplinkinius, jog atitinka kažkokį nuolat besikeičiantį “standartą“, jie kovoja ir konkuruoja su kitais žmonėmis, kad įtiktų “autoritetui“.

Kaukių nešiojimas – visuomet vaidyba, apribojimai, vidiniai prieštaravimai ir bandymai būti tuo, kuo nesame. Kad jas nusimestume, reikia sąmoningumo ir drąsos – kad nebijotume pažvelgti į mus supančią realybę ir suprasti, kokia ji iš tiesų yra, ir – kad sugrįžtume į save-tikrąjį.. Nes tik būdami savimi galime būti laimingi.

************

Besąlygiška meilė – vienijanti, kurianti, sinchronizuojanti gyvenimo jėga, jungianti savyje aukščiausius harmonijos principus: tiesą, visuotinę gerovę, laisvę, sąžinę, dorovę, nuolatinį vystymąsi, sveiką sąveiką, vienybę.

Todėl viskas, prie ko meilė prisiliečia ir kame ji pabunda – atsigauna, klesti, tobulėja, kuria, auga, vienijasi, išsigrynina, šviesėja, įgauna prasmę ir gyvenimo spalvas. Kur meilė – ten harmonija ir tyras gyvenimo džiaugsmas.

Gyvenimas be meilės viską griauna, sujaukia, supriešina, suskaldo. Žmogus be meilės taip pat tampa griovėju – jis savo kritika, sarkazmu, pykčiu, pavydu ir agresija traumuoja ne tik jį supančius žmones ir aplinką, bet ir save patį.

Gebėjimas mylėti – prigimtinis žmogaus gebėjimas. Ir tik tyra, besąlygiška meilė gali viską ištaisyti ir harmonizuoti. Žmogui tereikia atverti savo širdį ir tapti kuriančios gyvenimo jėgos – meilės – laidininku.

************

Informacinėje erdvėje dabar pasirodo vis daugiau straipsnių, paskaitų, filmų, kurie laužo senosios, atgyvenusios pasaulėžiūros rėmus. Tai vyksta todėl, kad auga žmonių sąmoningumas, o tuo pačiu auga ir poreikis nusimesti kaustančius sąmonę šablonus ir pradėti naują vystymosi etapą.

Senoji realybė, tarsi išaugtas rūbas, jau varžo, trukdo ir kausto, o tai, kas dar visai neseniai atrodė nepajudinama, iškyla į paviršių ir yra matoma visiems.

Toks įspūdis, lyg būtų suderintas vaizdo ryškumas, o ryški šviesa apšviečia ir tai, kas yra iškreipta, ir tuos, kas viską iškreipia ir bando sulaikyti neišvengiamus pokyčius.

Bet pokyčių nuojauta jau įsižiebė daugelio žmonių sąmonėje, ir žmonės jaučia intuityvų poreikį apie tai kalbėti ir tuo dalintis – taip palaipsniui kaupiama kritinė masė ir pagrindas naujam evoliucijos etapui.

************

Pavasarį bunda ne tik gamta – kiekviename iš mūsų pabunda mažas, tyras, švelnus vaikas, kuriam taip reikia saulės šilumos, gerumo, šypsenų ir meilės 🙂 ..

Atverkime savo širdis meilei, šildykime vieni kitus savo širdies šiluma 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Spausdami ar kažko reikalaudami iš kitų, žmonės nesusimąsto, kad tai, ką jie gauna prievarta, niekada nebus nuoširdu ir tikra – tai tik stiprins priešiškumą ir siekį išvengti spaudimo.

Tikra ir nuoširdu yra tik tai, kas daroma geranoriškai ir laisva valia. O spaudimas ir įvairios manipuliacijos siekiant priversti kažką daryti – tai visada griovimas: santykių, pasitikėjimo, bet kokių pozityvių jausmų..

Todėl reikėtų į tai pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, galima įsakmiai reikalauti, kad artimas žmogus su jumis bendrautų, kad atsitrauktų pagaliau nuo telefono ar kompiuterio, bet.. vietoje to gal vertėtų aprimti ir pagalvoti – ar geras esate pašnekovas, ar pokalbiai su jumis nevirsta eilinių pretenzijų ir reikalavimų sąrašu?

Galima taip pat emocingai reikalauti dėmesio ar rūpesčio, bet ir čia gal vertėtų susimąstyti – o gal su jumis nenori praleisti laiko todėl, kad nuolat reikalaujate pramogų, kalbate išskirtinai apie save, greitai įsižeidžiate ir kritikuojate? Galiausiai – o ar mokate patys skirti dėmesį ir rūpintis kitais?

Žmonių santykiuose veikia paprastas gyvenimo dėsnis: ką įdedame, tas ir sugrįžta..

************

Kaip dažnai keliame akis į dangų ir prašome Kūrėjo pagalbos ir užtarimo.. Ir kaip dažnai piktinamės – na, kodėl gi nesulaukiame to, ko taip meldžiame?

Bet pabandykime įsivaizduoti daugiavaikį tėvą, kuris turi didelį būrį vaikų. Keli iš jų “žalieji“, keli – “baltieji“, kiti – “raudonieji“. Ir visos tos grupelės nekenčia vieni kitų. Kovoja, pykstasi, pešasi, kerštauja..

Ir ką gi tėvui tokiu atveju daryti? Juk jis myli visus, jis negali palaikyti kažkurios vienos pusės, bet jie nekenčia vienas kito ir nenori taikytis. Be to, visi bando patraukti tėvą į savo pusę.

O jei tėvas ir palaikys kažkurią pusę, kas tada? Ar kita pusė susiprotės? Vargu.. Ir tėvas supranta, kad jei jo vaikai nesuaugs – taikytis jau nebus kam. Jie tiesiog sunaikins vienas kitą, taip ir nespėję suaugti. Ir tai aklavietė.

Taip ir žmonijai – laikas suaugti, subręsti ir liautis elgtis kaip aikštingi paaugliai. Ir pagaliau pradėti gyventi taip, kaip Kūrėjas moko: dorai, sąžiningai, vieningai. Tapti Bendrakūrėjais.

************

Ilgai gyvenant tamsoje, pasidaro sunku įsivaizduoti šviesą – vienybę, taiką, gerovę, kūrybingą ir laisvą gyvenimą be baimių, spaudimo, fanatizmo, agresijos.

Kai nevaldo blogis, kai nereikia kovoti, bijoti ar įrodinėti savo teisės gyventi, o tiesiog vystyti savyje tai, kas atneša visiems gerovę..

Kai nereikia laukti pritarimo ar nurodymų, nesibaiminti ateities ir negyventi nuolatiniuose vidiniuose prieštaravimuose.

Šviesoje nėra tamsos, tai harmonijos – meilės, tiesos, laisvės, vienybės, kūrybinio įkvėpimo ir pilnatvės beribė erdvė, kuri žadina šviesiausias kiekvieno žmogaus savybes. Tamsa gi skatina tamsą žmoguje..

Ir tik pagyvenę šviesoje – realios laisvės erdvėje be kančios, išnaudojimo, baimės, kovų, melo, priespaudos, skolų ir apgaulės žmonės supras, kaip svarbu įveikti tamsos jėgas.

Nes kai priprantame gyventi tamsoje, mes pamirštame, kad yra šviesa ir kad gyventi meilėje ir vienybėje – normalu ir net būtina, kad tai yra natūraliausios sąlygos išreikšti savo prigimtines žmogiškas savybes.

Juk gyvenimas – tai galimybė šviesti: mylėti, kurti bendrą gerovę, augti dvasiškai ir tobulėti. Gerinti šį pasaulį. Ir kiekvienas harmoningas veiksmas ar mintis – tarsi maža liepsnelė, išsklaidanti tamsą ir didinanti šviesą..

***********

Parengė ruvi.lt

Kiekvieno iš mūsų išorėje gali būti daug kas: kiautas, skafandras, šarvai, kaukė, juokdario kepurėlė, futliaras, skydas.. Tačiau kiekvieno iš mūsų viduje yra švelni, tyra, šilumos ir meilės išsiilgusi siela.

Mes slepiame ją, mes vengiame į ją pažvelgti.. Todėl vaidiname kietus ir nepažeidžiamus, apsimetame šaltais ir atsainiais. Nes labai bijome būti įskaudinti, bijome smerkimo ir nepritarimo. Ir net nesusimąstome, kad tai trukdo mums būti laimingais..

O mūsų siela labai kantriai laukia, kol atitirpsime, kol suskils mūsų šarvai ir nukris kaukės. Ir vieną dieną būtinai sulaukia.. Nes niekas iš mūsų čia negimė būti nelaimingais.

************

Mums visiems dabar gyvybiškai trūksta dvasingumo.

Visi tai jaučiame, visi pavargome nuo abejingumo, cinizmo, neapykantos, šaltumo. Na, negalima gyventi vien pilku, niūriu gyvenimu: skaičiais, daiktais, politika, nauda, abejonėmis, išskaičiavimu, melu, baimėmis, pelnu..

Negalima gyventi be gyvenimo spalvų: kūrybinio polėkio, vienybės, meilės, harmonijos, santarvės, nuoširdumo, bendradarbiavimo visų gerovei. Daugiau jau negalima.

Pakanka pažvelgti mažam vaikui arba senoliui į akis, kad suprastume savo dvasinio nuopolio gylį.

************

Per jėgą nieko neveikia, viskas lūžta ir griūva. Draudimai, protestai, kova, spaudimas – visa tai aklavietė, nes grįsta griovimu ir prievarta. O prievarta visada neišvengiamai susiduria su pasipriešinimu.

Ir tai patiria kiekvienas, kas bando jėga brautis ten, kur jo nelaukia. Priversti daryti tai, ko kitas negali arba nenori daryti. Bandyti įgyvendinti savo ambicijas kitų rankomis. Visa tai anksčiau ar vėliau sugriūva.

Nes viskas, kas geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

************

Blogis, negatyvumas labai lengvai mus užvaldo, jei bijome gyventi giliai, iš širdies. Paprasčiau gyventi nesigilinant, paviršutiniškai.. Mes išmokstame įveikti tas paviršiaus audras, o štai pasinerti į gilius apmąstymus kartais baisoka.

Todėl, kad gilūs apmąstymai atveda į akistatą su savimi – į tą tylos ir ramybės erdvę, kur mes susitinkame su savo sąžine ir tyliu sielos balsu. Ir tai neįprasta – taip tyra ir tikra, ir taip skiriasi nuo išorinio triukšmo, blaškymosi ir kovų.

Tyloje ir ramybėje mes turime ryšį su savimi tikruoju, savo dvasine stiprybe ir galime pamatyti viską, kas mums trukdo, o kas padeda išskleisti geriausias savo savybes. Mes neprieinami blogiui, kai turime ryšį su savimi.

************

Dvasingas žmogus – tarsi šviesos švyturys: jo šviesa siekia toli ir veikia visus, ką apšviečia. Ir jam nereikia kalbėti, įrodinėti, įkalbinėti – jis paveikia žmones savo būsena, savo vidine šviesa, kuri įžiebia ir kitų žmonių vidinę šviesą..

Ir pradeda vykti nuostabiausi įvykiai ir tikri stebuklai tų žmonių gyvenime: palengva keičiasi jų požiūris į gyvenimą, jų gyvenimo būdas, jų bendravimas su žmonėmis, jų sąveika su gamta ir visa gyvybe.. Ateina harmonija į jų gyvenimą.

Ir jie taip pat tampa šviesos švyturiais, savo vidine šviesa veikdami dešimtis ir šimtus žmonių,  su kuriais susiduria gyvenime.. O tie, savo ruožtu – dar šimtus ir tūkstančius, milijonus.. Gimsta visuotinė harmonija. Štai taip vyksta nepastebimos akiai, stebuklingos transformacijos mūsų planetoje.

Nelaukime guru, gelbėtojų ar vedlių – kasdieniniame gyvenime skleiskime savo vidinę šviesą.. Vienas dvasingas, geras žmogus gali labai, labai daug! Švieskime, tapkime svarbia ir tokia būtina bendrai gerovei pokyčių dalimi  🙂 !

************

Parengė ruvi.lt