Praregėjimai (61)

Mylėti – reiškia dovanoti savo meilę besąlygiškai, be jokių lūkesčių. Ir kuo daugiau meilės dovanojame, tuo daugiau jos mūsų gyvenime. Meilė panaši į bumerangą – ji visada sugrįžta.. Ir sugrįžta su kaupu, ir kartais iš ten, iš kur mes visai nesitikime.

Meilė beribė, ji niekada nesibaigia, vienintelis būdas ją prarasti – tai liautis ją dovanoti kitiems. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nepatiria meilės – jie laukia, kol kažkas juos pamils, bet nemyli patys. Tai galima palyginti su sėdėjimu prie neužkurto laužo: juk nesušilsime, kol jo neužkursime..

Meilė besąlygiška, tyra, ji nieko nereikalauja mainais. Laimingos meilės visam gyvenimui paslaptis paprasta: mylintys žmonės neskaičiuoja, ką gali gauti iš santykių, jie nesvarstydami dovanoja savo meilę nuolat ir besąlygiškai..

************

Meilė – gyva energija, todėl mylėti gali sąmoningi žmonės. O mieganti sąmonė yra uždaryta, “robotizuota“ įvairiomis išorinėmis technokratinėmis programomis, elgesio šablonais ir iliuzijomis, todėl tiesiog negali suvokti – kas yra meilė ir nesugeba mylėti.

Tame ir yra esminis skirtumas tarp miegančios sąmonės ir gyvos energijos. Miegančios sąmonęs žmogus nesugeba mylėti – jis gali imituoti meilės išraiškas, kopijuoti jas, bet tame nebus gyvos energijos.

Štai kodėl sakoma, kad sąmoningas žmogus gyvena atvira širdimi, iš širdies: jis jaučia ir gali išreikšti gyvą energiją – meilę.

************

Mes dažnai girdime: meilė buvo, bet praėjo, jis (ji) pasirodę ne toks, tai ne mano žmogus ir pan.. Ir galima ieškoti “savo žmogaus“ be galo, vėl ir vėl nusivilti, bet kol nesuprasime – kas yra meilė, istorija kartosis.

Žmonės galvoja, kad santuoka – tai graži dėžutė, kurioje yra viskas, ko reikia laimei: harmonija, draugystė, meilė, santarvė.. Tačiau tiesa yra tame, kad ta “dėžutė“ – pradžioje tuščia. Ir žmonės įdeda į ją tai, ką turi savyje, ir paimti gali tik tai, ką įdeda. Ir jei ima daugiau, nei įdeda – “dėžutė“ ištuštėja..

Meilė yra žmonėse, todėl problema ne “geresnio ir tinkamesnio“ paieškose, o mūsų gebėjime besąlygiškai mylėti ir išreikšti meilę – rūpintis, atleisti, suprasti, dovanoti, branginti, palaikyti, padrąsinti.. Ir, žinoma, matyti žmoguje geriausia ir padėti jam išskleisti geriausias savybes.

************

Pretenzijos, lūkesčiai, ambicijos.. Vyras pyksta ant žmonos, nes tikėjosi, kad ji susiprotės paruošti jam pusryčius į darbą. Žmona pyksta ant vyro, nes galvojo, kad jis nupirks jai gėlių. Vaikas pyksta ant tėvų, nes jie turėjo susiprotėti, kad jam reikalingas naujas konstruktorius..

Taigi, mes iš pradžių sugalvojame, kaip turi elgtis kiti žmonės, o paskui pamatome, kad jie taip nesielgia, ir, galiausiai – pykstame ant jų už tai.

O jei nuo pat vaikystės mus mokytų mylėti kitus žmones, visą gyvybę, gamtą, mūsų planetą.. Tuomet vietoje pykčio, pretenzijų, lūkesčių, ambicijų, neapykantos ir baimės žmonių širdyse gyventų meilė. Tuomet žmonės būtų geri, šeimos – tvirtos ir laimingos, o žmonija – kūrybinga ir vieninga.

************

Meilė – tai saugumas. Mylėdami žmonės gali būti savimi ir žinoti, kad ir džiaugsme, ir bėdoje mylimas žmogus bus šalia ir niekada neišduos.

Saugumo pojūtis svarbus visiems šeimos nariams – vaikams, tėvams, seneliams. Visi jie turi žinoti, kad nepriklausomai nuo įvykių gyvenime ar aplinkybių, šeima visada palaikys, supras, pagelbės. Visada.

Ir tai ne pažadai ir ne priesaikos – tai yra tai, kas gyvenime tikra, vertinga ir gilu. Apie tai nekalbama, tiesiog žmonės gyvena taip, kad visi artimieji nuolat jaustų meilę, rūpestį ir žinotų: namai – saugiausia ir jaukiausia vieta pasaulyje, nes šeima – artimiausi ir mylintys žmonės..

************

Laimės būsena – sveikatos šaltinis.. Kiekvienas žmogus nori būti sveikas ir laimingas, nes sveikata ir laimė – persipynusios ir neatsiejamos: nelaimingas žmogus negali būti sveikas, o sergantis – negali būti laimingas. Tai patvirtina ir psichosomatika.

Ir tik tyra, besąlygiška meilė mus įkvepia, gydo, gaivina, pripildo kūrybine energija.. Meilės išraiška – tai visada harmoningi jausmai ir emocijos, o vidinė harmonija – tai ir sveikata, ir laimė. Mylėkime vieni kitus 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt

Reklama

Praregėjimai (60)

Mūsų dvasinė būsena įtakoja visą mūsų gyvenimą. Sveikata ir laimė – mūsų mintyse, o ne vaistinėje.

Bet kokia negatyvi situacija gyvenime – ne priežastis nesibaigiantiems pergyvenimams, bet pirmiausia – proga susimąstyti apie negatyvių situacijų priežastis.

Mūsų organizmas – ne negatyvių emocijų ir jausmų kaupiklis. Organizmas kovoja prieš jas kiek gali, bet galiausiai pasiduoda. Liga yra organizmo protesto forma prieš tokias negatyvumo sankaupas.

Tačiau žmogus gali daug ką ištaisyti, todėl niekada negalima nuleisti rankų ar nusivilti savo gyvenimu. Niekada, jokiose situacijose ir jokiame amžiuje negalima galvoti, kad gyvenimas nenusisekė. Viskas gyvenime turi prasmę.

Ir mes bet kada galime pradėti keistis, augti, tobulėti, ir tai labiausiai įkvepiantis užsiėmimas mūsų gyvenime. Galime rinktis pozityvumą, meilę, harmoniją jau šiandien, jau dabar, ir tai pakeis viską.

Juk kiekviena diena – nauja pradžia, o keisdami savo vidinę būseną mes keičiame visą savo gyvenimą..

************

Negatyvios mintys – tai tarsi nuodai, nuodijantys visą mūsų gyvenimą, o pozityvios, harmoningos – tai priešnuodis. Negatyvios mintys ne tik nuodija mūsų psichiką ir organizmą, bet negatyviai veikia bendravimą ir mūsų santykį su pasauliu. Ir, atvirkščiai – pozityvios, šviesios mintys harmonizuoja ir organizmo veiklą, ir mūsų bendravimą.

Negatyvumas dabar dominuoja mūsų gyvenime, pakanka pažvelgti į informacinę erdvę, į filmus ir spaudą, kurie ir formuoja tą nuolatinį negatyvų foną. Atsijungti nuo to nepakanka, reikia išmokti formuoti priešnuodį – pozityvumą, ir tai ne dirbtinės šypsenos, o mūsų prigimtinė psichikos būsena.

Todėl – praktikuokime kasdien, nuolat ir visur: mylėkime, kurkime, linkėkime visiems gero, palaikykime vieni kitus, vienykimės geriems darbams. Keiskime tą varginantį negatyvų foną, išsklaidykime jį savo šviesiomis mintimis ir darbais.

************

Turbūt, kiekvienas žmogus prisimena tą nepaaiškinamą nuostabų jausmą, kai jis sugrįžta į seną močiutės namą ir džiaugiasi, kad čia nieko nesikeičia.. Viskas taip pat, kaip tolimoje vaikystėje: prie slenksčio – rankų darbo kilimėlis, prie sienos – suolas, o iš gretimo kambario girdisi taikus laikrodžio tiksenimas.

Ir mylima močiutė vis taip pat tyliai ruošia pyragėlius prie krosnies.. Už lango – pažįstamas kiemo vaizdas: obelys, močiutės gėlės ir katinas ant malkų krūvos. Ir atrodo, kad laikas čia kažkaip kitaip eina – lyg sulėtintame filme. Ir taip gera ant širdies, taip saugu ir ramu, kad mielai atsiduodi tokiam jaukiam kaimo gyvenimui..

Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei šioje idilijoje staiga įjungtume televizorių? Taikią kaimo namelio tylą perskrostų šaižus diktoriaus balsas, greitakalbe berdamas žinias apie šalies ir pasaulio bėdas ir nelaimes.. Tarsi įjungtų pagreitintą filmo vaizdą, kuris taip nedera su jaukia kaimo ramybe.

O išjungsi – ir vėl tylu.. Ko gero, tik kaime pamatai kontrastą tarp Tikro Gyvenimo ir tarp sumaišties, bėgimo, triukšmo, įtampos bei nuolatinio skubėjimo..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (59)

Dabar mums labiausiai trūksta nuoširdumo, ir pirmiausiai – su savimi. Mūsų gyvenimas perpintas dviveidiškumu, falšu ir dviprasmybėmis..

Ir kartais žmogus net nesuvokia, kad kalba viena, o galvoja – visai kita.. Kad kalba gražiai, o gyvena – pasibaisėtinai.. Nes jis kalba ir daro tai, ką daro visi, kas patogu ir saugu, ar tai, kam bus pritarta.

Ir dėl to žmogus jaučia gilų vidinį nepasitenkinimą ir kaltę, kad išduoda save. Kaltės jausmą pagilina ir aplinka: žmogų kaltina visur ir dėl visko, ir tai daro tie, kas kratosi atsakomybės už savo veiksmus.

Kodėl tampame dviveidžiais? Todėl, kad mums primetamos taisyklės, kurios prieštarauja žmogaus vidinei prigimčiai. O derinamės prie daugumos – net jei ji klysta – nes turime prigimtinį vienybės poreikį su kitais žmonėmis, su žmonija.

Tačiau mus turi vienyti  kilnūs tikslai visų labui, bendra kūryba ir bendri darbai, o ne absurdiškos taisyklės, kurios tarnauja savanaudiškiems interesams tų, kieno rankose visos poveikio žmonėms priemonės. Tokios taisyklės laužo žmogaus dvasinę prigimtį ir paverčia žmones lengvai valdoma minia.

Bet žmogus negali nuolat vaidinti, nešioti kaukes ir bandyti atitikti primetamus standartus – tai sukelia gilius vidinius prieštaravimus, įtampą ir pasipriešinimą. Todėl dabar tiek nevilties, depresijų, psichikos sutrikimų, agresijos.

Mums reikia atgauti nuoširdumą. Kad kiekvienas taptume Savimi Tikruoju. Kad kiekvienas išreikštume savo geriausias savybes ir susivienytume visos žmonijos gerovei.

************

Bet koks priešiškumas – destrukcija. Ir nesvarbu, kokia jo forma – ginčas, nesantaikos kurstymas ar “kova“ už idėjas. Visa tai įjungia visą gamą negatyvių jausmų, emocijų ir niekada gerai nesibaigia.

Priešiškume negimsta nei tiesa, nei joks kitas gėris, nes priešiškumas visada perauga į konfliktą ir generuoja tik negatyvumą. Konflikte žmonės valingai ar ne, bet didina negatyvumą ir skatina pačių žemiausių savybių išraišką – egoizmą, puikybę, neapykantą, agresiją, žiaurumą..

Jei norime taikos ir harmonijos – turime atsisakyti priešiškumo. O jei su tuo susiduriame – stabdykime pirmieji bet kokias priešiškumo apraiškas, nelaukime, kol kažkas kitas tai padarys. Kažkas turi imtis atsakomybės už situaciją pirmas, kitaip konfliktams nebus pabaigos.

Ir tai galioja visose gyvenimo situacijose, kur beiškiltų priešiškumo bacila – šeimoje, darbo kolektyve ar politikoje. Tik santarvėje ir būdami geranoriški galime atrasti teisingus sprendimus visų gerovei.

************

Mums reikia atrasti naujus energijos apykaitos būdus. Bet tam, kad tai padarytume, turime būti tokie sąmoningi, kad vadovautumės žmonijos gerovės principais, o ne egoistiniu savanaudiškumu.

Mūsų gyvenimą užnuodijo pinigų sistema, nes pinigai tapo didesne vertybe už žmogų.. Pinigų sistemoje žmogus turi ne gyventi, o išgyventi, nes turi sumokėti už savo būtinuosius poreikius, ir tuo pinigų sistema nuolat manipuliuoja, paversdama žmogų savo įkaitu ir vergu.

Maža to – žmogui dar primetama daugybė dirbtinų poreikių.. Mūsų dienų paradoksas: žmonės “pinga“, daiktai brangsta..

Tik aukštas sąmoningumas padės mums pamatyti žmogų, Žemę ir visą gyvybę joje.. Branginti tai ir tapti harmoningos realybės Kūrėjais.

************

Dauguma dvasiškai augančių žmonių neretai sutrinka, nes pradeda griūti tai, kas jiems buvo įprasta – senieji įsitikinimai, pasaulėžiūra, bendravimo ratas, įpročiai – ir nelabai aišku, kaip gyventi toliau..

Toks žmogus pradeda vadovautis savo širdimi, jis visus kasdieninius darbus atlieka su meile. Ir nors jam kartais atrodo, kad jis nedaro nieko ypatingo, bet iš tiesų jis skleidžia meilę visur, kur tik atsiduria, ir – harmonizuoja šį pasaulį..

Tyra meilė tyli ir kukli, bet labai galinga. Besąlygiška Meilė – Visatos kurianti jėga, kuri nekovoja, nespaudžia, todėl gali atrodyti, kad nieko nevyksta. Tačiau taip tik atrodo.. Dvasiniai procesai – tai mūsų realybės pagrindas.

Kuo daugiau bus Žemėje mylinčių, šviesių žmonių – tuo sparčiau nyks visas žmonijai primestas ir ją užvaldęs negatyvumas. Ir kuo daugiau bus meilės šviesos – tuo daugiau bus tyro džiaugsmo, noro keistis, tobulėti ir kurti naują harmoningą realybę 🙂 ..

Begalinės Meilės Šviesos mums visiems 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (58)

Mūsų pasaulėžiūroje – pasaulio, kuriame mes gyvename, matyme – yra pamatinės vertybės ir svarbios žinios, o yra antraeiliai, neesminiai, iliuziniai ir kenksmingi dalykai.

Svarbios žinios – tai informacija apie Kūriniją, Kūrėją, dvasines vertybes, žmogų, žmoniją, evoliuciją. Atradęs teisingus atsakymus į šiuos svarbiausius klausimus, žmogus lengvai atsakys į visus kitus klausimus.

O klaidingas realybės suvokimas iškreipia žmogaus pasaulėžiūrą ir sąlygoja egoizmo, baimės, priešiškumo, godumo, melo, neapykantos ir kitų negatyvių savybių atsiradimą, kurios ir yra visų žmonijos problemų ir kančios priežastis.

Išsivadavimas nuo bet kokių problemų visada prasideda nuo teisingos pasaulėžiūros – kai mes pradedame matyti realybę tokią, kokia ji yra, be klaidinimų, nuklydimų ir iliuzijų.

************

Žmogų veiksmams turi motyvuoti ne egoizmas ar baimė, o savirealizacijos siekis, išreiškiant savo geriausias savybes bendram labui. Tuomet žmogus yra tyrumo, dvasingumo, aukščiausiojo kūrybinio potencialo visų gerovei laidininkas Žemėje.

Tuo tarpu labai dažnai grynai egoistiniai žmogaus motyvai: pasinaudoti, apgauti, pasipelnyti, susireikšminti, išnaudoti, pažeminti ir pan., yra giliai paslėpti nuo pačio žmogaus – jie yra užslopinti arba pridengti gražiomis idėjomis.

Todėl reikia didelės drąsos, kad pažvelgtume į tikruosius savo elgesio motyvus – ką iš tiesų mes skleidžiame šioje Žemėje? Kuriame ar griauname?

Nes tik tyrumas, dvasingumas, altruizmas, vienybės ir visų gerovės siekis aktyvuoja evoliucinius procesus planetoje. O visi egoistiniai mūsų elgesio motyvai, kaip gražiai juos bepavadintume – veda į griūtį.

************

Mes atėjome į šį pasaulį ne tam, kad derintumės prie žemų negatyvumo vibracijų, bet tam, kad išreikštume savo prigimtines dvasines savybes ir tuo pačiu parodytume žmonėms, kad galima gyventi kitaip. Mes atėjome čia, kad pagerintume šį pasaulį.

Tam nereikia garsių kalbų ir lozungų – tam pakanka sukurti harmoningą erdvę savo artimiausioje aplinkoje, savo kasdieniniame gyvenime. Ją galima sukurti savo būsena, kai savo veiksmuose vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis – tiesa, besąlygiška meile, sąžine, dorove, vienybe.

Taip kuriama pasirinkimo alternatyva kitiems žmonėms. Nes gyvendami nuolatiniame negatyvume, žmonės pradeda manyti, kad tai ir yra vienintelis įmanomas gyvenimo būdas.

Tie, kas pasiruošę – pamatys, širdimi pajus pritarimą, įkvėpimą keistis ir realizuoti savo geriausias savybes bendrai gerovei. Tie, kas nepasiruošę – išjuoks, ignoruos, žemins ir priešinsis pokyčiams.

Visai negatyvumo sistemai šviesus ir dvasingas žmogus yra tarsi svetimkūnis ir grėsmė jos vientisumui, todėl ji stengsis visomis išgalėmis jį nuslopinti, išstumti arba prilyginti savo žemoms vibracijoms.

Todėl dvasingumo kelias – prasmingas, bet nelengvas, jam reikia didelės vidinės stiprybės. Tačiau tai vienintelis kelias, kuris išves žmoniją iš negatyvumo, tamsos – į Šviesą, į evoliucijos kelią.

************

Laikas, kuriame mes gyvename, unikalus tuo, kad dabar vienu metu gyvuoja dvi sistemos: atgyvenusi ir gęstanti tamsos sistema, ir – jau palengva užgimstanti Šviesos sistema su beribėmis, iki šiol slopintomis kūrybos ir tobulėjimo galimybėmis visai žmonijai, kuri trokšta šviesių permainų.

Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet pokyčių chaose Šviesa vis auga, ir mes galime ją sustiprinti savo vidiniu tyrumu, dvasingumu ir vienybe.

Ir nesižvalgykime į tamsą – tai mūsų praeitis, kuri išeina.. Žvelkime su meile ir viltimi į Šviesą – tai mūsų visų ateitis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (57)

Panašu, kad visas pasaulis dabar serga skubėjimo karštine. Žinote, kokie žodžiai dabar labiausiai paplitę? “Greičiau“, “Paskubėk“, “Neturiu laiko“.. Ir juos kasdien ištaria visi, nes visi kažkur skuba.

Lekia gatvėmis nesibaigiantis mašinų srautas, bėgte vejasi autobusą žmonių grupelė, skuba suspėti pereiti gatvę pėstieji ties šviesoforu, motina tempia už rankos užsimiegojusį vaiką į mokyklą, šalikelėje lenkia vienas kitą dviratininkai..

Ir kai visoje šioje sumaištyje ir bėgime pamatome šaligatvio pakraštyje neskubiai einančius ir besišnekučiuojančius močiutę su anūkėliu – mes suprantame, kad tai ir yra normalus gyvenimas..

Bėgime, skubėjime, sumaištyje mes prarandame svarbiausias vertybes gyvenime. Mes prarandame vienas kitą.. Ramybė, nuoširdus bendravimas, meilė, vienybė – štai ko mums visiems dabar labai labai trūksta.

************

Mes kaltiname savo tėvus dėl vaikystės nuoskaudų, baramės su jais, pykstame ant jų, o kažkas jų apskritai neturi. Mes nekenčiame savo darbo, kivirčijamės su bendradarbiais ir viršininku, o kažkas ir darbo neturi.

Mes esame pernelyg išrankūs maistui, o kažkas pasaulyje badauja. Mes pykstame ant savo mylimo žmogaus, o kažkas jo neteko, ir niekas jo nesugrąžins. Mums nepatinka mūsų namai, mes svajojame apie erdvų namą, o kažkas svajoja nors apie mažą, bet atskirą kambarėlį..

Mūsų nepasitenkinimas ir pretenzijos nuodija mūsų pačių, mūsų artimųjų ir mus supančių žmonių gyvenimą. Vertinkime ir branginkime tai, ką turime dabar.

************

Veikti gyvenime galime dviem būdais: nuoširdžiai – iš įkvėpimo, ar kažkieno verčiami.

Kai esame verčiami kažką daryti, tai natūraliai sukelia vidinį pasipriešinimą. Paprastai mums sako “Tu privalai, taip reikia, tai tavo pareiga!“ Ir tai sako pirmiausiai tėvai, o vėliau mokytojai, politikai, valdininkai – jie reikalauja, kad mes padarytume tai, ką jie liepia.

Ir nors mes patys to nenorime, bet galiausiai paklūstame, nes žinome, kad jei nepaklusime – vienaip ar kitaip mus privers jėga tai padaryti. Ir mes paklūstame, kaip vergai, nors tai ne mūsų pasirinkimas, ne mūsų laisva valia.

Tai sunku, tai sukelia vidinę įtampą, nuovargį, kūno sutrikimus, apatiją ir nenorą apskritai kažką daryti. Žmogus jaučiasi auka – prievarta niekada nemotyvuoja, bet galiausiai ji tiesiog išsekina žmogų.

Bet yra ir kitas būdas veikti, kuris nereikalauja jokios įtampos, atvirkščiai – tame yra betarpiškumas ir lengvumas. Tai veikimas iš įkvėpimo, nuoširdžiai – o tai reiškia veikti pagal savo prigimtį, gabumus ir talentus visų gerovei.

Toks veikimas motyvuoja, nes žmogus ne tik realizuoja savo kūrybinį potencialą, bet ir jaučiasi naudingas ir reikalingas visuomenei. Kai taip veikia visi žmonės – žmonija nuolat tobulėja ir klesti, nes tobulėjimui nėra ribų..

************

Kartais mes žvelgiame į šį pasaulį ir jaučiamės bejėgiai, o kartais pajuntame gėdą ir kaltę už tuos, kurie lemia pasaulio likimus. Kyla tiek klausimų – kodėl, ir kaip jie taip gali, ir vardan ko?.. Puikybė? Godumas? Ambicijos?..

Bet tai vis tamsos baimės ir melo pinklės – išeinančio senojo pasaulio grimasos. Tamsa mus užvaldė: mūsų gyvenimą ir mūsų širdis. Taip, gyvenimas tamsoje nebuvo lengvas, nes pasiduodavome pagundoms, pasukdavome klystkeliais, pasinerdavome į iliuzijas.

Tačiau mumyse visada buvo vidinė kelrodė Šviesa – Meilė. Kartais ji švietė blankiai, nes pridengdavome ją baimės ir neapykantos šydu, o kartais nedrįsdavome į ją pažvelgti, nes buvome užsidėję melo kaukes.

Bet Meilė visada vedė mus į priekį. Nežiūrint į nieką. Ji kalbėjo su mumis per nepažįstamus žmones, kaimynus, knygas, išgirstą frazę, gaivų pavasarinio vėjo dvelksmą, vaiko šypseną, mylimo žmogaus prisilietimą, draugo pagalbą sunkią akimirką..

Todėl širdies gilumoje jautėme ir tikėjome – ateis laikas, kai viskas pasikeis.. Užgims naujas pasaulis. Meilės jėga apšvies ir sušildys kiekvieną žmogų, ir kiekvieno širdyje atgims meilė, gerumas, nuoširdumas, vienybė..

O tamsa pasitrauks. Visiems laikams. Ji jau dabar traukiasi – iš mūsų gyvenimo ir iš žmonių širdžių.. Nes ten, kur yra Šviesa – tamsos nebelieka. Atverkime savo širdis, skleiskime Meilės Šviesą – ir pasaulis suklestės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (56)

Nei žodžiai, nei raštai, nei pamokymai neatveria mums tiesos. Tiesa nesuvokiama protu – jis aktyvus ir triukšmingas, jis visada juda horizontaliai, klasifikuodamas, fiksuodamas ir rūšiuodamas viską, kas pasitaiko jo kelyje.

Protas – tarsi uolus kanceliarinis darbuotojas, kuris savo aktyvumu kartais užgožia tylų širdies balsą, užmigdo sąmonę ir pradeda valdyti žmogų, perjungdamas jo dėmesį į išorinius įvykius.

Tuo tarpu tiesa pajuntama be žodžių, kai protas nutyla. Mes jaučiame tiesą savo aukštesniąja esybe – širdimi, siela. Tai sakralinis vertikalus ryšys su Savimi Tikruoju ir su visa Kūrinijos išmintimi.

Klausykimės savo širdies – ji niekada neapgaus. Kai protas paklūsta širdžiai, mes turime nuolatinį “tiesioginį ryšį“ su tiesa ir mums atsiveria visa gyvenimo išmintis.

************

Bet kokie visuomenės suskirstymai į sluoksnius – išgalvoti ir dirbtini. Tai nepagrįstai žemina vienus žmones ir išaukština kitus. Ir žeminami būtent tie žmonės, kurie atlieka tuos darbus, be kurių visuomenė tiesiog neišgyventų.

Pažvelkime į pačius “žemiausius“ visuomenės sluoksnius: kiemsargius, pardavėjus, slauges, valytojus, darbininkus, vairuotojus ir t.t.. Kodėl jie “apačioje“ ir kuo jų atliekamas darbas prastesnis už gydytojo, mokytojo ar valdininko darbą?

Juk iš tiesų jokio suskirstymo nėra, o ši idėja iš esmės neteisinga ir pavojinga, nes rūšiuoja žmones, žemina jų orumą ir supriešina. Tiesiog kiekvienas yra savo vietoje, visi yra svarbūs ir reikalingi, todėl visi verti pagarbos ir oraus atlygio už savo darbą.

************

Mus įpratino viską vadinti kompleksais: kuklumą, jaunatvišką tyrumą, drovumą, gėdą.. Mus skatina būti drąsiais, įžūliais, nepaisyti aplinkinių nuomonės, eksperimentuoti ir siekti malonumų.

Filmai, žurnalai, televizijos laidos mirgėte mirga šokiruojančiomis intrigomis, peršamais patarimais, aistromis, neapykanta ir skandalais. Ir visa tai mes jau priimame kaip neatsiejamą gyvenimo dalį..

Šiandien mums beveik nieko negėda: garsiai kalbame apie tai, apie ką tyliai pasikalbėdavo tik dviese, o vaikus primygtinai mokome to, kas jiems nesuvokiama, drovu girdėti ir matyti.

Ir kur gi mes su tuo nukeliausime? Kokią ateitį sukursime savo vaikams?

Mes – štai tokie be kompleksų, pasileidę, be gėdos ir drovumo jausmo, be sąžinės ir atsakomybės, pasiryžę šokiruoti ir elgtis iššaukiančiai? Kas toliau?..

************

Gyvenimo patirtis suteikia išminties ir ramybės. Pagyvenusiam žmogui gyvenime teko daug kartų atleisti, suprasti, priimti svarbius sprendimus, patirti savo klaidų pasekmes ir daryti išvadas.

Jis mato gyvenimą per savo patirties prizmę ir gali ja pasidalinti – o tai yra labai vertingas išminties klodas visuomenei, apsaugantis nuo klaidų ir klystkelių evoliucijos kelyje.

Nepagarbus, o kartais žeminantis požiūris į pagyvenusius žmones, į senatvę užkerta galimybę dalintis jų sukaupta išmintimi.

Pažvelkime sąžiningai – ko dabar labiausiai trūksta šiuolaikiniam pasauliui? Akivaizdu, kad tai ne vis nauji telefonai ir kompiuteriai, ne vis greitesni automobiliai ir ne naujausios mados rūbai.

Mums dabar tiesiog gyvybiškai trūksta dvasingumo, išminties, santarvės, pusiausvyros – būtent to, kuo gali su visais pasidalinti pagyvenę žmonės..

************

Juk iš tikrųjų mes nesikeičiame.. Mes tik vis labiau tampame Savimi, vis labiau sutampame su Savimi ir prisimename Save. Visos tos prasmės ir tiesos paieškos – tai kelias į Save Tikrąjį, pakeliui atsikratant visko, kas netikra, primesta ir nereikalinga.

O tą akimirką, kai sutampame su Savimi Tikruoju – mes pajuntame vidinę pilnatvę, kai visu ryškumu įsižiebia mūsų vidinė šviesa, tarsi apčiuoptume jungiklį tamsiame kambaryje.. Ir mes pamatome save ir supantį pasaulį tokį, koks jis yra.

Tai panašu į švelnų pavasarinį dvelksmą, pabudimą iš gilaus miego, gaivų polėkį, švelnų būties prisilietimą.. Nušvitimą 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (55)

Miegančios sąmonės žmogus gyvena reagavimo režimu. Kažkas pasirodo jo aplinkoje, įžeidžia ar supykdo jį – ir žmogus kaipmat reaguoja, tarsi paspaudus mygtuką. Ir tai ne sąmoningas veiksmas, o reakcija.

Arba – kažkas pagiria žmogų, pakaitina jo egoizmą ir puikybę, o žmogus vėl reaguoja: pasijunta pakylėtas ir džiaugiasi. Jis visiškai priklauso nuo to, ką kalba arba daro aplinkiniai – jie įjungia arba išjungia žmogaus reakcijas ir lengvai manipuliuoja jomis.

Ir žmogus tokiu atveju – ne šeimininkas pats sau.. Bet kas kitas gali akimirksniu išvesti jį iš kantrybės arba sukelti jam euforiją.

Tuo tarpu sąmoningi žmonės išmoksta žvelgti į supančią aplinką ir žmonių elgesio išraiškas be emocinių kraštutinumų. Jie jaučia kitų nuoširdumą ir moka atpažinti melą, o į kitų negatyvumą reaguoja kiek galima ramiau, nes supranta: tai tų žmonių vidinės būsenos išraiška, reiškia, dabar jie negali elgtis kitaip.

Bet tai nereiškia, kad sąmoningi žmonės abejingi supančiai aplinkai, atvirkščiai – tiesiog jų vidinė būsena su negatyvumu jau nerezonuoja, todėl jų širdis atvira meilei, gėriui, harmonijai..

************

Dauguma žmonių jau supranta, kad tai, ką mes vadiname pozityvumu (sąmoningumas, nuoširdumas, besąlygiška meilė, vienybė..), atveria tikrąją žmogaus prigimtį – dvasingumą ir vidinę pilnatvę. Žmogus tampa savimi tikruoju..

Dvasingi žmonės eina evoliucijos keliu – jie atviri ir žingeidūs, siekia harmonijos visose gyvenimo srityse, kuria ir tarnauja visų gerovei.

O štai negatyvumas rodo mums – kuo mes nesame. Pasinėrę į jį, mes neišvengiamai patiriame visą gamą negatyvių jausmų ir emocijų, kurie veda į vis didesnį negatyvumą ir disharmoniją, kol galiausiai tampa akivaizdu, kad negatyvumo negatyvumu nepanaikinsime ir kad negatyvumas atitolina mus nuo mūsų pačių esmių esmės.

Bet.. negatyvumas savaime palaipsniui išnyksta, kai pradedame keisti jį pozityvumu – kai mylime ir skleidžiame visas šviesiausias savo žmogiškas savybes.

************

Jei kompiuteriniai žaidimai, kinas ir virtualūs santykiai keičia realų žmonių bendravimą, reiškia, tokioje visuomenėje yra didelės problemos.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad elektronika ir kompiuterinių pramogų industrija padaro mūsų gyvenimą įdomesniu, tačiau iš tiesų tai nerimą keliantis signalas, atkreipiantis dėmesį į tai, kad mes patys jau nemokame bendrauti, kad neturime bendrų visus įkvepiančių ir suvienijančių tikslų, o realybę pamažu keičia virtualus pasaulis.

Žmogus tapo žiūrovu, jis nenori būti kūrėju – jam patinka žiūrėti filmus apie meilę ar virtualiai bendrauti, bet nesinori kurti santykių realybėje; kompiuteriniuose žaidimuose jis atlieka žygdarbius, o realybėje abejingas svetimo bėdai; internete skaito straipsnius apie dvasingumą, o gyvenime apgaudinėja ir įžeidinėja kitus.

Mes užsižaidėme.. Atėjo  laikas rinktis kitą kelią – sąmoningų kūrėjų kelią. O virtualus pasaulis lai užima pagalbininko vietą naujos realybės kūrybos procese.

Atverkime širdis, pažvelkime vieni kitiems į akis, išeikime į gamtą ir pajuskime vienybę, tiesiog nuoširdžiai pasikalbėkime apie tai, kas mums visiems svarbu..

Ir – pradėkime kurti visi drauge mūsų nuostabią realybę 🙂 !

*************

Rožės grožis – tai ne visų jos atskirų dalių suma. Grožis – tai kažkas daug daugiau, tai kažkas, ko negalima suskaidyti į smulkias dalis, nes tuomet ta visuma dingsta.

Taip ir nematomas, neapčiuopiamas, bet svarbiausias mūsų visų gyvenime dvasingumas ir aukščiausios dvasinės vertybės: tai vientisumas, visuma, nuoseklumas, pilnatvė, harmonija – ir visa tai pajuntama tik širdimi..

************

Parengė ruvi.lt