Susitarimas

Už apskrito stalo sėdėjo dvasios ir rinkosi eilinę savo pamoką.

Pati stipriausia ir drąsiausia dvasia atsistojo ir pasakė:

– Šį kartą aš einu į Žemę mokytis atleidimo. Kas padės man išmokti šią pamoką?

Dvasios susižvalgė, sunerimo ir bandė ją perspėti:

– Tai viena iš sunkiausių pamokų.. Per visą gyvenimą gali jos neįveikti.. Tu kentėsi.. Mums labai gaila tavęs. Bet.. bandyk! Žinoma, mes visos tau padėsime.

Viena dvasia pasakė:

– Aš pasiruošusi būti su tavimi Žemėje ir padėti tau. Aš būsiu tavo vyru ir dauguma problemų mūsų šeimoje kils dėl mano kaltės. O tu mokysies man visa tai atleisti.

Trečioji dvasia pridūrė:

– O aš būsiu vienu iš tavo tėvų: organizuosiu tau sunkią vaikystę, o vėliau pradėsiu nuolat kištis į tavo gyvenimą su nurodymais. Ir tu mokysies man tai atleisti..

Trečioji dvasia pridūrė:

– O aš tapsiu vienu iš tavo viršininkų. Aš žeminsiu tave, elgsiuos su tavimi nesąžiningai – kad tu galėtum mokytis atleidimo.

Ir dar kelios dvasios sutarė susitikti su pirmąja įvairiais gyvenimo tarpsniais – kad toji galėtų laikyti atleidimo patikrinimus-egzaminus netikėčiausiose gyvenimo situacijose. Jos uoliai derino laiką, vietą, sąlygas, planus..

Bet.. yra toks dvasių apmokymo ypatumas: kai jos gimsta, jų atmintis yra ištrinama. Todėl tos pamokos tokios sunkios – juk reikia suprasti, kad mokaisi ir suprasti – ko mokaisi..

Ir tik nedaugelis suvokia, kad atsitiktinumai gyvenime – ne atsitiktiniai, ir bet kuris žmogus pasirodo mūsų gyvenime būtent tada, kai mums reikia išmokti kažkokią gyvenimo pamoką.. Griežtai pagal išankstinį susitarimą 😉 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Į ateitį – tik su pozityvia kūrybine motyvacija

* Nors dauguma iš mūsų laiko save progresyviais mąstytojais, tačiau mes vis dar uoliai kabinamės už senosios finansinės sistemos principų. Kitais žodžiais – mes pritariame sistemai, kuri įtakoja neefektyvumą ir deficitą.

* Žvelgdami į naują tūkstantmetį ir į žmonijos praeitį mes suprantame, kad visos žmonių idėjos, svajonės ir vizijos yra apribotos stygiaus filosofija. Mes esame deficito kultūros produktai.

* Mums giliai įskiepytos kultūrinės normos, pagal kurias kažkas turi pralaimėti, kad kažkas laimėtų (nes visiems visko “neužtenka”), ir tai iki šiol įtakoja mūsų pasirenkamus sprendimus.

* Dominuojančios šiuolaikinės visuomenės vertybės, šlovinančios konkurenciją ir deficitą, stabdo tolimesnį progresą. Mes turime pereiti iš statiškos visuomenės į dinamiško vystymosi sistemą.

* Pagrindinė dabartinės sistemos varomoji jėga – pelnas. O kai pelnas – pagrindinis tikslas, tuomet sprendimai visose gyvenimo sferose priimami ne žmonių ar aplinkosaugos naudai, o kapitalo kaupimui, grynojo pelno augimui. Jei pelnas nereikšmingas, nors socialine prasme veikla reikalinga – paslauga naikinama.

* Žmones visada domino klausimas – kodėl politikai nedirba žmonių labui. Priežastis akivaizdi, jei suprantame, kad šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje lyderiai renkami ne tam, kad gerintų visos tautos gyvenimą. Jų užduotis – saugoti visuomenės viršūnėlių ir finansinių korporacijų privilegijuotą padėtį.

* Karas – ne vienintelė prievartos forma, kurią primeta neadekvati socialinė santvarka. Yra dar ir badas, nelygybė, skurdas, stygius, skolos. Piniginėje-kreditinėje sistemoje demokratija yra iliuzija, kuri palaikoma tam, kad žmonėms atsirastų pojūtis, jog jie dalyvauja taip vadinamajame demokratiniame procese.

* Bet mes ir toliau tvirtiname, kad demokratija – geriausia valdymo forma. O realybėje mes laisvi tiek, kiek leidžia mūsų perkamoji galia. O kadangi pinigai sukaupti nedidelės žmonių grupės rankose, tai net ir ši laisvė yra iliuzinė.

* Šiuolaikiniam žmogui įteigta, kad pinigai ir konkurencija kuria motyvaciją. Tačiau niekas neužsimena, kad pinigai ir konkurencija kursto godumą, korupciją, konfliktus, nusikaltimus, ekonomines krizes, karus.

* Visur, kur dominuoja pinigai, yra ir nelygybė. Tuo tarpu sėkminga visuomeninė sistema turi tenkinti visų piliečių poreikius.

* Jei dabartinėje sistemoje viskas, įskaitant socialines ir ekologines problemas, liks nepakeista – galiausiai mes prieisime šios atgyvenusios piniginės-kreditinės sistemos ekonominį ir socialinį kolapsą.

* Mūsų nuolat kintančiame pasaulyje turime galvoti ne apie tai, ar ryšimės būtiniems pokyčiams, o apie tai, kad tokie pokyčiai – vienintelė priemonė mums visiems išgyventi.

* Mes turime pakankamai žinių ir įgūdžių, kad suburtume daugiaprofilines brigadas įvairių problemų sprendimui. Tačiau tai darome tik karo ar ypatingų situacijų atvejais. Jei mobilizuosime tokias pajėgas visuomenės problemų sprendimui – teigiamų rezultatų galime pasiekti labai greitai.

* Mūsų vienintelis deficitas – kūrybinės minties trūkumas. Pats vertingiausias nenaudojamas resursas šiandien – žmonių išradingumas.

* Visuomenės tobulėjimas įmanomas tuomet, kai skurdas, badas, skolos, karai, ekologinė degradacija ir beprasmiška žmonių kančia traktuojamos ne tik kaip įveikiamos, bet ir kaip absoliučiai nepriimtinos.

* Ateities žmonės, galbūt, įvertins mūsų vystymosi etapą kaip intelektualinį ir ekonominį neįgalumą. Jiems bus sunku suprasti, kodėl agresiją ir konkurenciją mes vertinome kaip normą.

* Naujoji visuomeninė sistema turi būti nukreipta į mūsų problemų priežasčių panaikinimą, bet tai neįmanoma dabartinėje finansinėje ir politinėje sistemoje. O paviršutiniški pokyčiai tik pagilina šiandienines problemas.

* Senieji mąstymo šablonai kelia abejones ir palengva keičiasi pasaulinio informacinio tinklo – interneto – dėka. Gimsta poreikis tyrinėti alternatyvas, kurios tobulintų mūsų visuomenės gyvenimą ir garantuotų visiems ir kiekvienam orią ateitį.

* Naujoji sistema turi būti orientuota į resursus, kurie yra visos žmonijos paveldas, o ne grupės žmonių nuosavybė. Tokia sistema kuria visiškai naują, pozityvią motyvacinę sistemą, kuri nukreipta į žmonių kūrybinio potencialo išskleidimą, bendradarbiavimą visų labui, rūpestį žmonėmis ir gamta, nuolatinį augimo ir tobulėjimo procesą.

* Didžiausia dovana, kurią patirsime gyvendami naujoje visuomenėje – laisvi nuo skolų, prievolių, nesaugumo jausmo ir baimės žmonės taps geranoriški ir taikūs. Naujojoje visuomenėje tiesiog nebus priežasčių nesveikai agresijai.

Mintys iš Žako Fresko knygos “Geriausi dalykai, kurių nenusipirksi už pinigus”, parinko ir išvertė – ruvi.lt

Labirintas

Vieną dieną Mokytojas atvedė savo mokinį prie kalno, kurio papėdėje buvo pastatytas labirintas.

Jis buvo be stogo, o sienos buvo labai aukštos ir tokios lygios, kad perlipti per jas buvo neįmanoma.

Mokytojas palydėjo savo mokinį prie labirinto įėjimo ir paprašė užeiti ir surasti išėjimą iš jo.

Mokinys ilgai klaidžiojo – visą dieną ir naktį, bet vis atsidurdavo aklavietėje. Galiausiai jis neteko vilties ir taip pavargo, kad krito ant žemės ir užmigo..

Jis pabudo, kai kažkas papurtė jo petį. Jis atsimerkė ir pamatė savo Mokytoją. Mokinys labai sielojosi, kad neįvykdė užduoties..

– Kelkis ir eik paskui mane, – tarė Mokytojas.

Jis išvedė savo mokinį iš labirinto ir ėmė kilti į kalną.

Kai jie abu pasiekė viršūnę, Mokytojas tarė:

– O dabar pažvelk žemyn.

Labirintas nuo kalno viršūnės matėsi lyg ant delno!

– Pagalvok, žvelgdamas iš čia į labirintą – ar galėsi surasti kelią į išėjimą? – paklausė jis.

– Manau, kad taip! – pralinksmėjo mokinys. – Tereikia atidžiai įsižiūrėti..

– Gerai pažiūrėk ir įsimink jį – paprašė Mokytojas.

Mokinys taip ir padarė. Vėliau jie nusileido nuo kalno, mokinys drąsiai įėjo į labirintą ir.. be jokių klaidžiojimų surado išėjimą!

Ten jo jau laukė Mokytojas, ir abiejų džiaugsmui nebuvo ribų..

– Šiandien išmokai labai svarbią pamoką, – nusišypsojo Mokytojas. – Kuo labiau emociškai atsiriboji nuo situacijos, tuo aukščiau tarsi pakyli virš jos ir gali aiškiai pamatyti teisingą sprendimą. Tuomet ir painiausioje situacijoje atrandi geriausią išeitį. Tai viena iš svarbiausių Gyvenimo Meno paslapčių 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos! 🙂

Šiandieninės realybės grimasos

* Kapitalizmas, nors ir dangstomas demokratijos idėjomis, yra viena atgrasiausių santvarkų, nes patys blogiausi žmogaus bruožai daro jį sėkmingu tokioje visuomenėje.

* Žmonėms teigiama, kad viskas reguliuojama įstatymais. Jei taip – visi prieš įstatymą turėtų būti lygūs. Tačiau realybė kitokia: yra “lygesnių”, kurių naudai įstatymai gali būti įvairiai interpretuojami. Ten, kur įteisinta nelygybė ir pinigų valdžia – teisingumo negali būti.

* Vienintelė valdžios teisė – kurti įvairių tarnybų normatyvinius aktus, kurie sudarytų sąlygas visiems žmonėms gyventi laisvai ir laimingai. Dabar gi viskas atvirkščiai: valdžia vis sunkina žmonių gyvenimą vis naujais mokesčiais ir prievolėmis.

* Žmonėms sakoma, kad jie išsirenka valdžią, bet.. Ypatingai retai balsuoti susirenka visi gyventojai (rinkėjai). Daugiausiai – apie 70 %, bet ir tarp jų nėra vienybės, nes kiekvienas “kovoja” už “savo” kandidatą. Pridėkite čia dar ir įvairių partinių balsus (kurie balsuoja taip, kaip reikia partijai), ir – geriausiu atveju valdžią visiems “išrenka” penktadalis gyventojų.

* Sistema sutvarkyta taip, kad pasiimtų iš daugumos žmonių tiek pinigų, kad skatintų dirbti juos vis daugiau. Tai įvairūs mokesčiai, rinkliavos, draudimas, kreditai ir skatinimas vartoti vis daugiau.

* Daugumą profesijų priverčia rinktis būtinybė išgyventi, o ne saviraiška ar kūryba. Nuolatinis pinigų stygius – galingas instrumentas, verčiantis dirbti nemėgiamą darbą.

* Bet kokioje šalyje visada yra “šeimininkai” (vadinamasis “elitas”) ir “vergai” (visi kiti gyventojai), o didžioji turto dalis visada kaupiama nedidelės “šeimininkų” grupės rankose.

* Visos valstybės yra prasiskolinusios liaudies vardu, todėl kiekvienam gimusiam piliečiui “solidariai” padalinama valstybės skolos dalis (nors jis nieko nesiskolino ir net nežino, kas yra ta skola)..

* Dauguma žmonių skursta ne todėl, kad yra “nepakankamai protingi”, o todėl, kad yra sąžiningi – dėl to jiems nepakanka gudrumo ir įžūlumo brautis arčiau valdžios.

* Žiauri statistika: kasmet beveik trečdalis viso maisto pasaulyje yra išmetama, o šalia – milijardas žmonių badauja (ir šis skaičius kasmet auga)..

* Padorus, sąžiningas, principingas ir galvojantis apie kitų žmonių gerovę žmogus tampa “balta varna” visuomenėje, kur viskas matuojama pinigais, pelnu, nauda.

* Kapitalizmas pavertė žmogų monstru be idealų, tikėjimo, meilės, sąžinės, garbės ir orumo. Vienintelis “vertingumo” kriterijus – pinigų kiekis, nes “viskas perkama ir parduodama”.

* Kai besąlygišką, tyrą meilę pakeičia meilė pinigams – žmogus tampa parazitu, savo godumo vergu ir pradeda sėti aplink kančią ir nelaimes.

* Šiuolaikiniai didmiesčiai dažnai užima teritorijas, kurios didesnės už kai kurias valstybes. Juose gyvena milijonai žmonių, paversti vartojimo ir pramogų vergais. Jie gyvena uždarame rate, kuriame besivydami laimę, “apauga” daiktais.. Ir – paradoksas – būtent tokiuose didmiesčiuose gyvena daugybė vienišų žmonių.

* Visame pasaulyje kasmet tūkstančiai migrantų važiuoja (ir kartais net žūsta pakeliui) į kitas šalis, į savo “ekonominę svajonę”, ir jei atranda darbą – dažniausiai dirba kaip beteisiai vergai.

* Žmonės šioje Žemėje turi būti ne barbarai, užkariautojai, priešai ar išnaudotojai. Jie turi būti kūrėjai, draugai, bendražygiai, turintys bendrus tikslus ir planus visų gerovei.

* Norime to ar ne – tačiau gyvenimas privers gyventi kitaip – remtis dorove, saugoti Žemę, gerbti ir mylėti žmones.. Totalinio melo, manipuliacijų ir destrukcijos sraute atsiranda labai stiprus tiesos ir teisingumo poreikis. Tiesa įgauna ypatingą vertingumą, ir žmonės ją jaučia, jos siekia, nes tiesa tampa vienintele atrama ir viltimi.. ir tik ji gali visus išlaisvinti.

(Mintys iš paskaitų ir knygų, parinko – ruvi.lt)