Šeimos laimei :)

Sukuriame kartais šeimoje mažas ar didesnes krizes.. Tuomet arba patys bandome spręsti iškilusius sunkumus, arba prašome patarimo pas specialistus, arba ieškome specialios literatūros. Šį kartą – įdomi psichoterapeuto A.Kurpatovo darbo patirtis ir jo dažniausiai duodami patarimai šeimoms, susidūrusioms su bendravimo sunkumais. Manau, daugeliui bus įdomios ištraukos iš knygos “Gelbėkite šeimą“.

“…* Santuoka – gyva “esybė“, ir bėgant metams, ji išgyvena rimtus pasikeitimus. Keičiamės mes patys, keičiasi mūsų jausmai, todėl santuoka negali ilšlikti nepakitusi. Ir mes turime prisitaikyti prie šių pokyčių. Iš esmės, šeimyninis gyvenimas – virtinė rimtų gyvenimo išbandymų, kuriuos mes turime oriai išspręsti. Ir štai tų išbandymų fone mes kažkodėl nesivienijame, o kaip vaikai smėlio dėžėje matuojamės ambicijomis ir pateikiame vienas kitam smulkias, absurdiškas pretenzijas. Na, ar ne kvaila? Kvaila.

* Jums kada nors teko bendrauti su pykstančiu ant jūsų žmogumi – pykstančiu stipriai ir ilgai? Ar tai komfortabilu? Greičiausiai – nelabai. Nekyla jokio noro rodyti tokiam žmogui dėmesį ar šiltus jausmus, to net neįmanoma prisiversti daryti.. Taip ir šeimyniniame gyvenime – savo nuoskaudomis ir pykčiu ant artimo žmogaus mes patys statome svetimėjimo sieną, o paskui stebimės, kodėl mūsų santykiai prastėja. Iš tiesų nieko čia nuostabaus – ta siena yra mūsų pačių “kūrinys“..

* Tame, kad mes nuolat kartojame tas pačias klaidas, kaltos ne aplinkybės ar žmonės, o tai, kas vadinama “psichologiškai neužbaigta situacija.“ Kas turima omenyje? Kadaise, galbūt, ankstyvoje vaikystėje, arba įsimylėjus pirmą kartą, mūsų norai ir viltys, susiję su kažkokiu žmogumi ar įvykiu, neatnešė laukto rezultato. Ir nuo to laiko mes nesąmoningai ir primygtinai stengiamės įvairiais būdais užbaigti tą situaciją, kurios jau seniai nebėra..

* Vyrai linkę ieškoti tokios gyvenimo draugės, kuri savo elgesiu primintų elgesį, kurį jis įprato matyti, stebėdamas savo motiną. Jei motina buvo despotiška, skandalinga ir agresyvi savo sūnaus atžvilgiu, tai jis, greičiausiai, pasirinks gyvenimui moterį-tironę. Vaikystės antspaudai tokie stiprūs, kad sutikęs ramaus būdo moterį, toks vyras greičiausiai nusivils, nes jam to viso “triukšmo“ truks..

* Jei tėvas nuolat žemino dukterį, tuomet jai gali atrodyti, kad ir vyras ją žemina, nors tam gali ir nebūti pagrindo. Tai gali būti ir santuokos irimo priežastis, nes kiekvienoje aštresnėje situacijoje ji įžvelgs savęs pažeminimą. Ji gali ir pasąmonės genama pasirinkti vyrą, kuris ją žemins, bet daugumoje atvejų esme ne vyre, o tame, kokį vyro vaizdą ji savo sąmonėje susikūrus. Ir kol ji nesupras, kame reikalas, situacija nepasikeis.

* Jeigu jūs priimsite aiškų vidinį sprendimą nežiūrint į nieką nesiskirti ir išsaugoti šeimą, tai požiūris į iškylančius bendravimo sunkumus pasikeis pats savaime. Jūs automatiškai sumažinsite savo reikalavimų rinkinį, pakoreguosite savo lūkesčius partnerio elgesio atžvilgiu, dėl ko žymiai sumažės ir nusivylimų. Jums iškart pasidarys lengviau. Suprasti žmogų – gerai, bet vien supratimo nepakanka. Būtina priimti žmogų tokį, koks jis yra.

* Sutuoktiniai dažnai pykstasi ne dėl to, kad jie turi realų pagrindą barniams, o dėl to, kad jie tokiu būdu išreiškia savo nepasitenkinimą santuokoje. Tai paprasta: yra tam tikras poreikis, ir jei jis nepatenkinamas, tai žmogus išgyvena stresą ir tampa neadekvatus. Įrodyta, kad alkanas žmogus yra daug irzlesnis, negu sotus, o pavyzdžiui, seksualinis alkis yra toks pat tam tikro pobūdžio alkis – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

* Nėra jokios prasmės nuolat reaguoti negatyviai į įvykius gyvenime. Bet koks nemalonumas turėtų būti priimamas kaip signalas sprendimui. Jei žmogų atleidžia iš darbo, nėra jokios prasmės dėl to kentėti ar kaltinti buvusį viršininką: kas įvyko, tas įvyko. Dabar reikia aktyviai ieškoti naujo darbo. O jei mes duosime valią negatyvioms emocijoms, tai ne tik savo artimiesiems sukeliame įtampą, bet ir rizikuojame susirgti – depresija, pavyzdžiui.

* Kai susiduriame su gyvenimo sunkumais, reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių. Pirmiausia, nedaryti iš neutralių iš esmės įvykių “problemų“. Antra – imtis konkrečių veiksmų keisti ir išspręsti situaciją. Trečia – būtina prisiminti savo atsakomybę už savo gyvenimą. Žinoma, galima verkti ir pergyventi, bet nuo to reikalai nepajudės, atvirkščiai – kuo ilgiau stoviniuosime ir grąžysime rankas, tuo labiau situacija prastės.

* Prieš pasmerkdami uošvės ar anytos erzinantį elgesį, sutuoktiniams vertėtų pagalvoti apie štai ką. Šių moterų gyvenimas neseniai pasikeitė iš pagrindų: išaugo ir paliko tėvų namus jų vaikai. Psichologijoje ši būsena vadinama “ištuštėjusio lizdo sindromu“. Jos pergyvena stiprų stresą, kurio pasekmė – vidinė įtampa. Todėl būkite supratingi ir geranoriški, ir ši įtampa praeis. Konfliktuodami tik paaštrinsite ją ir sugadinsite santykius.

* Tai, kas anksčiau rišo santuoką, dabar neteko prasmės. Statusas, pinigai, intymūs santykiai, vaikai – visa tai dabar įmanoma ir be santuokos. Todėl jauni žmonės klausia: “O kam santuoka? Be jos dar geriau.“ Į tai pasakysiu: tikrai ne geriau, nes pasaulis pasikeitė ir žmonės tampa abejingi vienas kitam. Mes gyvename pasaulyje, kur psichologinė vienatvė tampa epidemija. Ir tik santuokoje yra galimybė užmegzti dvasinį ryšį, kuris vienija ir leidžia įveikti tą vienatvės epidemiją.

* Pirmaisiais santuokos metais mes dedame pamatus savo šeimos ateičiai: mokomės peržengti per savo ambicijas dėl bendro tikslo – suteikti vienas kitam laimės. Jauni žmonės dažnai dėl ambicijų atsisako suprasti sutuoktinį, palaikyti jį, ieškoti bendrų sprendimų. Bet tai būtina daryti, nes tai tiesiog.. naudinga. Jei jūs esate geranoriškas, jums atsakys tuo pačiu. Atminkite: rūpestis sutuoktiniu – ne eikvojimasis, tai visapusiškas turtėjimas – pirmiausiai dvasinis“..

Šioje knygoje tiek gyvenimiškos išminties, kad vėl neišsitekau viename rašinyje.. Taigi, pratęsiu kitą kartą 🙂 .. O ką jūs apie tai manote?

Reklama

Melo psichologija

Pasirodo, yra ir tokia.. Neverbalinio elgesio analizės sistemos kūrėjas, psichologijos profesorius Paul Ekman parašė knygą “Telling lies“, kurioje aprašo savo daugiametės praktikos ir stebėjimų rezultatus. Jo darbo tikslas – padėti kiekvienam, norinčiam atskleisti melą ir geriau suprasti bendravimo ypatumus. Melo atpažinimo specialistus jis įvardina verifikatoriais (lot. verificateur – tikrintojas).

Autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis paskendęs mele. Amerikiečių tyrimai rodo, kad žmogus per dešimt minučių pokalbio sumeluoja vidutiniškai tris kartus. Jei eiliniai piliečiai meluoja nenoriai ir ne visi, tai verslo, politikos ir diplomatijos srityse – tai įprastas dalykas.. Knygoje aprašoma daug istorijų – kriminalinių ir politinių skandalų, susijusių su įžūliu melu, nagrinėjami ir literatūriniai kūriniai, padedantys atskleisti melo psichologiją.

Kad suprastume, kaip atpažinti melą, turime žinoti – kas yra melas. Jis apibrėžiamas taip: tai sąmoningas veiksmas, kuriuo vienas žmogus klaidina kitą, be išankstinio perspėjimo apie savo tikslus ir be aukos prašymo neatskleisti tiesos. Melui pateisinimo nėra, nes tai – sąmoningas veiksmas. Meluojantis žmogus gali būti vienoks ar kitoks, gali teisintis, bet visada renkasi jis pats – meluoti ar sakyti tiesą – ir jis skiria melą nuo tiesos.

Yra dvi pagrindinės melo formos: nutylėjimas ir iškraipymas. Nutylėdami žmonės slepia tikrą informaciją ir nesako tiesos. Iškraipydamas žmogus daro papildomus sąmoningus veiksmus: jis ne tik nutyli tiesą, bet vietoje jos pateikia melagingą informaciją, pateikdamas ją kaip tiesą. Dar vienas iškraipymo būdas – kai sakoma pusiau tiesa arba dalis tiesos, o kita dalis sukuriama melaginga.

Dažniausiai, jei yra galimybė, žmonės pasirenka nutylėjimą – jis pasyvus, o be to, sukelia mažesnę sąžinės graužatį ar kaltės jausmą. Be to, atskleidus nutylėjimą, jį lengviau pateisinti, pridengus užmaršumu ar prasta atmintimi. Kai “nesuveikia“ nutylėjimas, griebiamasi iškraipymo. Tai padaryti sunkiau, nes paslėpti tikras emocijas yra nelengva: kūnas dažnai “išduoda“ meluojantį. Kuo stipresnė emocija meluojant, tuo didesnė tikimybė išsiduoti.

Kadangi meluojantis turi sekti savo melą – jis negali kontroliuoti savo kūno reakcijų. Meluodami žmonės jaučiasi tarsi ne savo lėkštėje ir daro daug nekoordinuotų kūno judesių, rausta ar bąla, dažnai mirksi, prakaituoja, stringa balsas ir keičiasi intonacijos, keičiasi kvėpavimo ritmas, padažnėja seilių nurijimo funkcija, vengiama tiesaus žvilgsnio, daromos ilgos arba dažnos pauzės, kartais ašarojama, kartojami tie patys žodžiai, įvairūs nutęsimai (mmm…, eeee… ir pan.) arba pratrūkstama tiradomis.

Kuo didesnį diskomfortą meluodamas jaučia žmogus, tuo daugiau tokių nekontroliuojamų, asimetriškų judesių. Be to, meluojantys vengia tiesių atsakymų, jie išsisukinėja arba pateikia daug informacijos kita tema. Sunku nuslėpti tikras emocijas meluojant, todėl pasirenkamas vienas iš būdų paslėpti jas – imituoti kitokias, dažnai priešingas jauduliui emocijas. Tai taip pat nėra lengva, todėl dengiamas veidas, vengiama žvilgsnio, nusisukama, judinamos rankos.

Dažnai meluojantys žmonės įgyja tiesiog meistriškų aktorinių sugebėjimų vaidinti teisuolį ir išmoksta meluojant neišsiduoti. Kontrolę gali reikšti suspaustos lūpos arba ramybės demonstravimas. Beje, veido išraiška, trunkanti ilgiau nei dešimt sekundžių – visada yra netikra ir kažką slepianti. Meluojantys ypač kruopščiai parenka žodžius ne tik dėl to, kad už juos gali tekti atsakyti, bet ir dėl to, kad žodžiais apgauti yra.. lengviausia. Be to, kalbą galima paruošti iš anksto, ją užsirašyti ir įsiminti.

Keista, bet dažniausiai naudojama kaukė melui slėpti yra.. šypsena. Ji tarsi priešingybė slepiamoms emocijoms, kurios iškyla meluojant: baimei, pykčiui, kaltės jausmui.. Kai žmogus šypsosi, retam kyla klausimas, kaip jis jaučiasi, ji tarsi patvirtina, kad viskas gerai ir yra paplitusi socialinė mandagumo kaukė. Be to, nusišypsoti lengviau, nei vaidinti kokią kitą emociją. Bet apsimestinė šypsena labiau asimetriška, ji staigiai atsiranda ir dingsta, nes nenuoširdi.

Kai kurie melagiai jaučia savotišką piktdžiugą dėl to, kad moka apgaudinėti, todėl jiems sunku sustoti. Bet yra ir melas, kurio žmogus neatskleidžia dėl pažeminimo ar bausmės baimės, todėl jie meluoja įsitikinę, kad taip apsaugo save. Tai melas, kuris dangsto nusikaltimus ir peržengia visas žmoniškumo ribas. Tai vaikų tvirkinimas, žmogžudystės, incestas, prievartavimas, terorizmas ir kiti sunkūs nusikaltimai.

Tokius veiksmus įvykdęs asmuo visada išsisukinėja ir meluoja, nes tiesos pripažinimas ir sakymas neatneša nei moralinio palengvėjimo, nei bausmės palengvinimo, t.y., atpildas ir bausmė tokia didelė, kad prisipažinti baisu. Bet kartais kaltės jausmas būna toks stiprus, kad galiausiai tam, kad jo atsikratytų, žmogus prisipažįsta, nes kartais bausmė būna lengvesnė už žlugdančius kaltės ir sąžinės graužaties jausmus.

Koks melas bebūtų, meluojantis dažniausiai išsiduoda ne tuo, ką sako, bet būtent savo elgesiu. Lengvai meluojantį pagauti sunkiau, stipriai meluojantį pagauti lengva. Meluojantiems reikia ne tik aktorinių sugebėjimų, bet ir nuolat prisiminti visas savo melo smulkiausias detales. Todėl neįmanoma meluoti, nedarant klaidų, nes gyventi mele yra didžiulis stresas. Jei norime išaiškinti meluojantį, turime atkreipti dėmesį į visų išvardintų verbalinių (kalbos) ir neverbalinių (judesio) požymių kompleksą.

Pagal kūno reakcijas, emocines reakcijas akivaizdu, kad melas yra nenatūralus veiksmas žmogui. Melas pavojingas, nes kuria iliuziją, gyvenimo netikrumą, baimes ir kitas žemas emocijas. Melas skiria, nes negali ilgam susieti. Melas visada – anksčiau ar vėliau – išryškėja. Todėl nemeluokime, gyvenkime tiesoje. Juk tai taip paprasta: gyvenimas be melo yra tiesiog sąžiningas gyvenimas ..

Saviapgaulė

Kai patikime melu ir pradedame juo gyventi, apgaudinėjame patys save. Esame dar ir meistrai susikurti įvairių pasiteisinimų savo silpnavališkumui, o tai yra saviapgaulė.. Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje daug kas grįsta melu ir manipuliacijomis, galiausiai tai pradeda atrodyti normalu, ir mes nesigiliname, kiek melo yra mūsų gyvenime. O kai susimąstai apie tai.. nesmagu ir keista.

Nesmagu todėl, kad leidžiamės kvailinami, o keista todėl, kad tai atrodo normalu. Atrodytų, koks skirtumas – išoriškai viskas gerai, kam gilintis? Esmė tame, kad meluodami ar gyvendami melu mes kuriame netikras, “sintetines“ vertybes, kurios suteikia tik laimės būsenos blykstelėjimus ir kurios negali suteikti tikrosios pilnatvės. Tiems momentiniams blykstelėjimams naudojame daugybę laiko ir energijos, o rezultatas – daug trumpalaikių laimės surogatų.

Gyvenimas tampa lakstymu nuo vieno laimės surogato prie kito, galiausiai viską išbandome, išragaujame, o rezultatas labai liūdnas – didėjanti vidinė tuštuma. Iš kur ji? O tai ir yra melo pasekmės – dirbtinai sukurpti laimės surogatai negali suteikti vidinės pilnatvės ir laimės būsenos. Nėra kito kelio į laimę ir pilnatvę – tik per save, savo individualumo išskleidimą.

Individualumas yra kiekvieno asmeninė jėga, kuri padaro mus kūrėjais – pirmiausiai savo gyvenimo, o per savo pilnatvę ir visuotinės harmonijos kūrėjais. Tik kūrėjai gali kurti, ne marionetės ar vergai. Mūsų laikmečio fenomenas – laimingas vergas, kuriam pametamas išorinio sintetinio pasaulio blizgesys – kaip siekiamybė, kaip laimės atributai, kaip laisvės pakaitalas. Rezultatas – vergavimas materialiems daiktams, siekimas to, kas suteikia “svorio“ pagal išorinius sugalvotus standartus.

Žvilgtelėkime į melą, kuriuo tikime. Svarbiausias iš jų – kad mūsų gyvenimą valdo mistinės jėgos, o mes tik reaguojame į jų “valdymą“ – iš čia visos pasaulinės krizės, kainų šuoliai ir vis nauji mokesčiai. Tai mitas, kurį jau seniai išsklaidė pažangūs įvairių sričių specialistai. Išvada (tiesa) paprasta: žmonijos valdymas yra sąmoningai sukurta sistema, o bet kurios sistemos viduje yra valdytojas. Taigi – nieko savaime nevyksta.

Dar vienas melas – kad laimę gali suteikti išoriniai dalykai. Įtakoti šito melo, laimę siejame arba su daiktais, arba su žmonėmis ar aplinkybėmis. Visiems pažįstama: kad pasijusti geriau, eikite “apsišopinti“, kad būtume laimingi, suraskite žmogų savo laimei, arba.. važiuokite, šėlkite, linksminkitės.. Ar ilgam suteikia laimės daiktai? O kitas žmogus? Reikia ne žmogaus laimei ieškoti, o pačiam tapti pilnaverčiu žmogumi, kitaip visas asmenybės problemas perkelsime į bendravimą – ar būsime nuo to laimingi, ar nepagadinsime gyvenimo kitam žmogui?..

O kelionės ir linksmybės – juk įspūdžiai greitai išdyla, o po linksminimosi jaučiama vidinė tuštuma.. Ir daiktai, ir žmonės mūsų gyvenime, ir kelionės ar šventės teikia tikrą džiaugsmą tik tuomet, kai patys esame sąmoningi, pilnaverčiai žmonės. Tuomet tai natūrali, teikianti pilnatvės gyvenimo dalis, o ne priemonės laimei pasiekti ar vidinei tuštumai užpildyti..

Daug kas įtikėjęs ir įvaizdžiu, mados galia. Tarsi stengtumėmės ne būti savimi, o atrodyti kažkuo, kuo nesame, apsimetinėti. Net šaliai norimas suteikti įvaizdis.. Bet juk negalime suvaidinti nei garbės, nei orumo, apskritai jokių savybių. Galime užsitarnauti savo tikromis savybėmis savo vardą – gerą ar blogą. O mada, kuria aklai sekdami, tampame uniformuota minia, “kaip visi“ – ar galime išreikšti savo individualybę pagal primetamus standartus?

Labai daug melo ir saviapgaulės ir sveikatos srityje. Pradėkime nuo mitybos. Jau visi matome, kad apkūnūs žmonės tampa įprastu dalyku. Juokaujama, kad pilvai – autoritetas, kad gero žmogaus turi būti daug, kad stori žmonės yra geri.. Apgaudinėjame save, kad va būtent toks jaučiuosi labai gerai ir esu laimingas, ir.. niekaip o niekaip nesiejame to nei su mityba, nei su gyvenimo būdu, tarsi tas viršsvoris susidarytų iš oro..

Tuo tarpu kiekvienas gydytojas jums patvirtins (jei paklausite), kad viršsvoris jau yra sveikatos sutrikimas, ir jį turėdamas žmogus tiesiog negali būti sveikas. Neturime būti manekeniškų standartų, bet storais taip pat neturime būti. Didelis viršsvoris – dideli sutrikimai organizme ir tam, kad juos atstatytume, nepakanka kitos saviapgaulės – dietų, reikia rimtų dietologo konsultacijų ir sąmoningų asmeninių pastangų.

Dar vienas su mityba susijęs melas – kad maistas su cheminiais priedais, daug kartų apdorotas, netinkamai pagamintas niekaip nekenkia sveikatai. Dar keisčiau, kai mitybos specialistai “nustato“, kad tam tikrais kiekiais tos medžiagos negali pakenkti. Nesunku suprasti, kam toks melas naudingas, bet nebūkime naivūs ir tiesiog susimąstykime: jei esame tai, ką valgome, tai vis naujų ir įmantresnių ligų plitimas ar nesusijęs su mūsų mityba?

Žalingus įpročius mėgstame teisinti paplitusiu argumentu: mano senelis (arba koks pažįstamas senolis) visą gyvenimą gėrė, rūkė, viską valgė ir išgyveno 100 metų.. Bet ar susimąstome, kokį genų rinkinį tas “guvus“ senolis gavo iš savo tėvų ir protėvių? Jis tikrai nebuvo paveiktas nei cheminių medžiagų, nei užterštos aplinkos, nei žalingų įpročių. Taip elgdamasis, šis senolis jau blogina vadinamą genofondą ir savo vaikams perduoda paveiktus genus, kurie, kartojant tokį gyvenimo būdą, iš kartos į kartą perduodami vis silpnesni. Kiekvieno vaiko sveikata priklauso nuo jo tėvų genų sumos, tų genų kokybės.

Apgaudinėjame save, įtikėję, kad sveikata nuo mūsų nepriklauso, kad ją galima “pataisyti“ tabletėmis ar kokiu pažangiu gydymo būdu. Tuo tarpu viskas paprasta: mūsų sveikata yra pilnai mūsų rankose ir tai yra sisteminis darbas, kuris turėtų būti gyvenimo būdu, nes yra natūralus ir neprieštaraujantis prigimčiai. Tai sveika mityba, judėjimas, dienos režimas, buvimas gryname ore, švarios mintys, kūrybiškumas, harmoningas bendravimas..

Iš nežinojimo ar naivumo tikime, kad ir cheminės priemonės – kosmetiniai kremai, makiažo priemonės, geliai, šampūnai, skalbimo milteliai, oro gaivikliai ir įvairi buitinė chemija yra nekenksmingos. Nesusimąstome, kad kenkiame ne tik sau – nes per odą ar įkvėpiant visos cheminės medžiagos pakliūna į organizmą – bet neišvengiamai kenkiame ir gamtai.

Senieji išminčiai teigė, kad svarbiausias gyvenimo dėsnis yra sąžininga energijų apykaita – kai neveikiama prieš gamtos ir gyvybės dėsnius. Šių dėsnių pažeidimas – gyvenimo logikos pažeidimas ir tų pažeidimų pasekmės – sunkumai ir įvairios pasikartojančios krizės. Žmonijos įsitikinimų visuma – deja – grįsta melu. Pasaulis pasikeis tuomet, kai pakeisime savo pasaulėžiūrą.

Tam, kad pamatytume tiesą, turime būti sąmoningi, tuomet kiekvienas atversime savyje Kūrėją. Žmogui, tapusiam sąmoningu ir atvėrusiam savyje kūrėją, “įteikiamas“ universalus “raktas“, kuris kiekvienoje formoje (žinioje, reiškinyje, kitame žmoguje, aplinkybėse) atveria Esmę. Ir.. tuomet netikime melu, nes matome tiesą, o melas praranda prasmę ir jo tiesiog nebelieka.

Melas klaidina ir skaldo, žadina žemas pavydo, pykčio, egoizmo, baimės emocijas. Tokių emocijų apimti žmonės negali būti nei sveiki, nei laimingi. Tiesos šviesa – štai kas išlaisvina pasaulį. Šviesa yra informacija apie tiesą, o tamsa – jos nebuvimas arba tam tikros tiesos dalies slėpimas. Nėra nieko paslaptingo, kas nebūtų pažinta ir nėra nieko slepiamo, kas neišeitų į paviršių. Šviesa – vienybės pagrindas, tamsa – apgautų ir išduotų likimas..

Išmintis teigia, kad protas – klausimų buveinė, o širdis – atsakymų buveinė. Tiesą galime pajusti tik širdimi, tik ji yra teisėjas, mokytojas, patarėjas.. ir kurios atpratome klausytis, reikalaudami “įrodymų“, kuriuos mums (deja) dažnai pateikia melo pavidalu. Tokiu būdu ir leidžiamės apgaudinėjami, ir užsiimame saviapgaule. Žinoti tiesą nereiškia “žinoti viską“, tai yra nepaliaujamas išsiskleidimo procesas, todėl.. būkime sąmoningi ir skleiskimės 🙂 ..

Kodėl žmonės svaiginasi?

Šį kartą pamąstymai iš klasiko Levo Tolstojaus (1828-1910) filosofinių kūrinių. Dauguma jį žinome kaip garsių romanų autorių: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Vaikystė. Paauglystės metai. Jaunystė“, “Prisikėlimas“ ir kt. Šalia šių solidžių romanų Levas Tolstojus parašė nemažai filosofinių apmąstymų, vieną iš jų – apie tai, kodėl žmonės svaiginasi – sutrumpintai pateiksiu. Man šios mintys buvo netikėtos ir įdomios.

“… Paklauskite bet kurio žmogaus, kodėl jis pradėjo gerti ir tebegeria alkoholį. Dauguma atsakys: “tiesiog malonu, visi geria“, gal dar pridurs: “dėl linksmumo“. O tie, kurie niekuomet nesusimąstė apie alkoholio kenksmingumą, dar ir pridurs: “suteikia jėgų, sveika“… Paklauskite rūkančio žmogaus, kodėl jis pradėjo rūkyti, ir atsakymas bus panašus: “iš neturėjimo ką veikti, visi rūko“.. Taip, greičiausiai, atsakys įvairiai besisvaiginantys…

O juk “linksmumui, malonumui“ ar “dėl to, kad visi taip daro“ galima dainuoti, kurti, groti ir pan., t.y., daryti kažką, dėl ko nereikia beprasmiškai nei gamtos resursų, nei darbo jėgos perniek eikvoti – galima daryti tai, kas neneša akivaizdžios žalos nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams bei aplinkai. Juk tabako, alkoholio ar kitokių kvaišalų gamybai naudojama daugybė hektarų žemės, milijonų žmonių darbo jėga..

Tuo tarpu akivaizdu, kad šios pastangos yra pražūtingos – kvaišalų vartojimas yra kenksmingas ir turi baisias pasekmes: nuo jų žūva daugiau žmonių, nei nuo visų karų ir epidemijų. Ir žmonės žino tai, taigi, negali būti, kad žmonės tai darytų iš neturėjimo ką veikti, dėl linksmumo arba dėl to, kad visi tai daro. Turi būti kažkokia kita priežastis…

Ji, sprendžiant iš mano stebėjimų ir asmeninės patirties, yra tokia. Žmogus, mano manymu, yra dvejopas: vienas – aklas ir jausmingas (gyvuliškas), antras – regintis ir dvasingas. Akla (gyvuliška) esybė valgo, geria, miega, dauginasi, ilsisi ir juda lyg užsukta mašina. Antra, reginti dvasinga esybė, susieta su gyvuliška, ir vertina gyvuliškos esybės veiklą: pritaria arba nepritaria.

Šią reginčią dvasinę esybę galima palyginti su kompasu, griežtai rodančiu tam tikras kryptis. Dėl aiškumo galime tai pavadinti sąžine, kuri visada rodo dvi kryptis: gėrį ir blogį. Kai tik gyvuliška esybė nukrypsta nuo gėrio krypties, dvasinė esybė tai “mato“ ir tuoj prabyla kaip sąžinės balsas. Visas žmogaus gyvenimas, galima sakyti, svyruoja tarp dviejų krypčių: 1) gyventi taip, kad mūsų veikla atitiktų sąžinės reikalavimus; 2) slopinti sąžinės balsą, kai elgiamės prieš ją. Vieni žmonės gyvena pagal pirmąjį planą, kiti – pagal antrąjį.

Kad gyventume pagal sąžinės balsą, įmanomas vienintelis kelias: dorovės ugdymas, švietimas ir vidinės šviesos (dvasingumo) stebėjimas – ką ta šviesa atskleidžia. Antrasis kelias – sąžinės rodiklių ignoravimas dviem būdais: išoriniu ir vidiniu. Išorinis susietas su įvairiomis pramogomis ir užsiėmimais, atitraukiančiais nuo sąžinės “parodymų“. Vidinis – sąžinės balso gesinimas kvaišalais: tabaku, alkoholiu, narkotikais.

Ne skonyje, ne linksmybėje glūdi visuotinis kvaišalų plitimas, o tik poreikyje užgesinti, negirdėti savo sąžinės balso. “Blaiviam gėda tai, kas girtam negėda“ – šiais žodžiais nusakoma esminė priežastis, dėl kurios žmonės svaiginasi. Tuomet jie gali atlikti veiksmą, kuriam priešinasi sąžinė arba kuriam skatina gyvuliška prigimtis. Devyni iš dešimties nusikaltimų padaromi apsvaigus. Tokioje būsenoje žmogus ryžtasi veiksmams, apie kuriuos blaivas net neišdrįstų pagalvoti…

Tam tikros grupės žmonių, žinodami, kaip veikia kvaišalai, organizuoja žmonių kvailinimą, kad užtemdytų jų sąžinės balsą ir priverstų elgtis taip, kaip blaivas žmogus niekada nepasielgtų. Kare prieš mūšį visuomet prigirdo kareivius: išaiškėjo, kad visuose šturmuose visi kariai būdavo girti. Taip pat visi galime pastebėti, kad nedorovingi žmonės labiau linkę svaigintis.

Esmė tik tame, kad mes nesurišame svaigalų vartojimo ir jo įtakoje atliktų veiksmų. Pakanka tik atsakingai ir neteisinant savęs susimąstyti. Nesvarbu, didelis svaigalų kiekis ar mažas, jis visuomet veikia vienodai: iš pradžių trumpam aktyvina, o paskui bukina smegenų veiklą, ir visuomet slopina sąžinės balsą, ir visus žmones veikia vienodai.

Žmonėms atrodo, kad lengvas apsvaigimas, mažas sąmonės užtemimas negali padaryti didelės įtakos. Galvoti taip – tai tas pats, kas galvoti, kad laikrodžio trinktelėjimas į akmenį gali jam pakenkti, o štai smiltelių pripilimas į laikrodžio mechanizmo vidurį jam nepakenks… Juk pagrindinis impulsas, vedantis žmogų į priekį, yra ne rankų, kojų ar stuburo judinimas, o sąmonės veikla, sąmoningumas. Tam, kad judintume kūną, reikia signalo iš sąmonės, ir jei ji pakitusi dėl kvaišalų, tai išorinius pakitimus (dėl apkvaitimo) pastebime ne iš karto.

Būtent tų mažų pasikeitimų mes ir nepastebime, ypač jei nuolat, po truputį svaiginamės. Pasikeitimai vyksta nepastebimai, po truputį, bet jų pasekmės gali būti nepataisomos. Sąmoningai veiklai reikalingas aiškumas ir minties subtilumas, o ne slopinimas ir trukdymas svaigalų pagalba. Ypatingai pavojingas saikingo svaiginimosi propagavimas, priskiriamas “kultūringai“ visuomenei…

Baisu net pagalvoti, kad vadovaujanti, daranti įtaką visuomenės gyvenimui visuomenės dalis – politikai, tarnautojai, gydytojai, mokytojai, menininkai, literatai – to “saikingo“ propagavimo paveikti, daro savo sprendimus nenormalioje sąmonės būsenoje… Ir atmeskime tuos pasiteisinimus apie “lengvumą, įkvėpimą, darbingumą“ – visa tai niekai, juk niekas nežino, kokių aukštumų pasiektų žmonės, jei jie nesisvaigintų.

Pasaulis būtų kitoks, jei žmonės nuolat būtų aiškios sąmonės būsenoje: savaime atkristų daugybė beprasmiškos ir žalingos veiklos. Tik žmonės su užgesintu sąžinės balsu daro daugybę absurdiškų sprendimų, lemiančių viso pasaulio likimą. Niekada, mano manymu, žmonės negyveno tokiuose akivaizdžiuose prieštaravimuose tarp sąžinės ir poelgių. Tarsi žmonija būtų užstrigusi, tarsi būtų kažkokia išorinė priežastis tapti sąmoningais…

Viena svarbiausių to priežasčių – apkvaitimo būsena, kurioje kvaišalų dėka yra didžioji žmonijos dalis… Išsilaisvinimu iš šios pražūtingos jėgos prasidės nauja epocha žmonijos istorijoje. Žmonės suprato baisią kvaišalų žalą, ir išsilaisvinimas atvers aiškumą: žmonės pradės gyventi santaikoje su sąžine. Ir, kaip visada, prabudimas prasideda nuo šviesuomenės, kai užkrėsta jau visa visuomenė…“

Kas skaito rusiškai, gali paskaityti originalą: Л.Н.Толстой “От чего люди одурманиваются?“ Gilu, išmintinga ir aktualu: juk evoliucionuojame, tobulėjame, todėl pritariu autoriui – turime atsisakyti to, kas mus stabdo pradėti naują epochą. O argumentą “ visais laikais žmonės gėrė“ dėkime giliau į istorijos archyvą, kaip sunkią patirtį…

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Alkoholis (tęsinys)

Daugelyje pasaulio šalių, kurių vadovai supranta pražūtingą alkoholio poveikį, yra įvairių apribojimų alkoholio vartojimui. Tai ir alkoholio skyriaus nebuvimas maisto parduotuvėse, specparduotuvės miesto pakraštyje, kuriose yra nustatytas ribotas laikas pardavimui, ir didelės nuobaudos už alkoholinių gėrimų pardavimą nepilnamečiams, ir galiausiai nemažos jų kainos, ir kvaišalų nebuvimas tam tikru spinduliu tam tikrose zonose: pvz., prie vaikų mokymo ir ugdymo įstaigų.

Vykdoma ne kova su alkoholizmu, kuri, kaip įrodė patirtis, yra beprasmiška, o švietimas ir blaivybės propagavimas, taip pat griežtas įstatymų laikymasis šioje srityje. Kam to reikia? Pirmiausia, mokslininkų įrodyta, kad alkoholis pražūtingai veikia žmogaus reproduktyvias funkcijas. Kuo anksčiau pradedamas gerti alkoholis, tuo pražūtingesnės pasekmės: daugėja apsigimimų, įgimtų ligų. Taigi, kenčia tautos genofondas.

Taip pat daugėja susirgimų, kurie susiję su alkoholio vartojimu, vyksta ir dvasinė bei moralinė degradacija. Blaivybės propagavimas nėra tuščiažodžiavimas – tai rūpestis žmonių ateitimi. Mažoms tautoms tai ypač aktualu. Mokymas “kultūringai“ gerti yra veidmainiškumas tų, kurie iš alkoholio biznio pelnosi. Jei alkoholis pripažintas (dar 1975 metais) narkotine medžiaga, tai gaunasi, kad mus moko būti “kultūringais“ narkomanais?..

Psichoterapeutai teigia, kad jei žmogų iš mažens mokytų gyventi pilnavertį, kūrybišką gyvenimą, jam nekiltų net mintis svaigintis: jis tiesiog neturėtų tokio poreikio.. Pilnaverčiam, laimingam žmogui tiesiog nekiltų mintis nuodytis ir gadinti savo sveikatą.. Kiekvienas geriantis žmogus iš esmės yra nelaimingas, nes nebūdamas apkvaitęs, jis jaučia įtampą – tiek emocinę, tiek fizinę.

Geriančio alkoholį žmogaus gyvenime palengva įvyksta tikslo ir priemonės pakeitimas: iš pradžių alkoholis yra priemonė pasiekti tikslą (atsipalaidavimą, džiaugsmo būseną), o klinikinėse alkoholizmo stadijose alkoholio gėrimas tampa tikslu, ir jo siekiama bet kuriomis priemonėmis. Poreikis svaigintis tampa biologiniu: žmogus gyvena tam, kad gertų..

Kol žmogus gerdamas dar nepraranda intelekto, tai gali tęstis ilgai ir atrodyti solidžiai: brangūs gėrimai, tam tikras kiekis, pasekmių gesinimas – įvairūs preparatai, sportas.. Pasiteisinimai: skanu, sveika, kaip visi.. Dėl dažniausio pasiteisinimo “skanu, patinka gėrimo skonis“: pabandykite, jei mėgstate alų, gerti nealkoholinį alų arba, jei vyną – tai nealkoholinį – jų yra. Negersite? Jei ne, tai tik įrodo, kad alų ar vyną ne dėl skonio geriate, o dėl juose esančio alkoholio..

Geriant alkoholį, nors ir nedideliais kiekiais, bet pastoviai, galiausiai degraduojama ir dvasiškai, susilpnėja žmogaus valia. Ji stipri tik viena kryptimi: išgerti, o visa kita lieka šalia ir ne taip svarbu. Sunkesnėse alkoholizmo stadijose gyvenimas pasidaro primityvus, nors savo tikslui pasiekti (išgerti) alkoholikai pajungia visus sugebėjimus: prašyti, šantažuoti, meluoti, sukelti gailestį, žadėti, apgauti..

Dabar pažiūrėkime filmuką apie išgeriamo per metus alkoholio kiekį kai kuriose šalyse. Lietuvoje jis jau peržengė pavojingas ribas. Taip pat čia parodomas alaus poveikis vyro ir moters organizmui, nes aluje yra moteriško hormono, kuris yra viename iš augalinių alaus komponentų. Vyrams jis suteikia moteriškų kūno ir charakterio savybių (pilvas, aptukimas, kaprizingumas, isteriškumas), o moterims moteriško hormono perteklius sukelia agresiją ir iš to kylančius kūno bei charakterio pokyčius. Pažiūrėkime:

Dabar apie mūsų vaikus. Yra labai daug mokslininkų tyrimų, kaip pražūtingai veikia alkoholis besivystančio vaiko ar paauglio organizmą, smegenų funkcijas ir dvasines savybes. Pradėjęs anksti gerti alkoholį, žmogus užgęsta visomis prasmėmis, dar nė nespėjęs išsiskleisti. Vaikai – mūsų ateitis, ir tai ne skambi frazė. Nuo to, kokie jie bus, kokiais mes juos savo pavyzdžiu išugdysime, priklausys visų mūsų ateitis.

Jie – ateities žmonės, todėl gerbkime juos ir rodykime deramą pavyzdį. Tai, kas yra mūsų kartos ar mūsų tėvų ir senelių karti patirtis, telieka jiems tik kaip pavyzdys – kaip nedera elgtis. Šis filmukas labai taikliai, mano manymu, nusako pagrindinę vaikų siekiamybę: jie nori būti greičiau suaugusiais, jie nori būti tokie, kaip mes, jie mus stebi ir mokosi iš mūsų. Bet susimąstykime – kokį pavyzdį mes jiems rodome ir kokiais suaugusiais (žiūrėdami į mus) jie nori būti?..

Alkoholis

Kodėl žmonės geria alkoholį? Psichologai teigia, kad potraukis alkoholiui yra asmenybės patologija, nes lengviausias būdas pasiekti “laimės“ (euforijos?) būseną, nors ir trumpam, bet be didelių pastangų – išgerti alkoholio. Narkologai ir psichoterapeutai, dirbantys su alkoholikais, įvardina tai psichine liga. Tai nelaimingų, nepatenkintų gyvenimu žmonių liga – jie nežino, kaip kitaip būti laimingais.

Sociologai alkoholio vartojimą vadina socialine liga, nelaime. Visi matome, kokių šiurpių veiksmų padaro apkvaitę žmonės.. Nežiūrint to, daugelis žmonių į tai žiūri lengvabūdiškai ir ramina save, kad geria “kultūringai“. Nėra ir aiškios valstybinės pozicijos šiuo klausimu, išskyrus “kultūringo“ gėrimo propagandą. Žvilgtelėkime ir pamąstykime, kam tokia propaganda skirta.

Alkoholikams tokia propaganda beprasmiška, nes jie visi save laiko “kultūringai“ geriančiais, “kaip visi“.. Saikingai geriantiems tai taip pat beprasmiška, nes jie kaip ir “moka“, bet, nežiūrint to, visada yra ant pavojingos ribos. Taigi – “kultūringo“ gėrimo propaganda yra nukreipta į.. jaunąją kartą, naujus “vartotojus“.. Juos vilioja “kokybiškais“, skaniais, silpnais gėrimais, tokiu būdu jie įtraukdami į geriančių gretas.

Pasaulinė Sveikatos organizacija jau seniai pripažino alkoholį narkotine medžiaga ir nuodu žmogaus organizmui. Alkoholis gali būti naudojamas kaip dezinfekuojanti, užkonservuojanti, tinktūroms tinkama gaminti medžiaga – tik tiek. Įmerkime į alkoholį bet kokią organinę medžiagą – ji toliau nesivystys, jos gyvybė užges. Taip ir mūsų kūnas – nesvarbu, kokiomis dozėmis, bet griaunantis alkoholio poveikis yra visada, kaskart jo pavartojus.

Žmonės pradeda vartoti alkoholį ir dėl žinių trūkumo. Juk nematome, kas vyksta organizme, nors pagirios ar slogi savijauta po vakarėlio – aiškus įrodymas, kad alkoholis yra nuodas mūsų organizmui. Priklausomybė alkoholiui išsivysto labai greitai. Jei neįsivaizduojame laisvalaikio ar šventės be alkoholio (kiekis nesvarbu), tai jau “skambutis“, kad reikia susirūpinti..

Kai žmogus priklausomas nuo alkoholio, jis visais įmanomais būdais teisina savo priklausomybę: “… skanu, atpalaiduoja, visi geria, labai kokybiškas gėrimas, mėgstu gerą vyną, neįsivaizduoju pietų (vakarienės) be tauraus gėrimo, negaliu atsisakyti tokio malonumo, kokybiški gėrimai labai sveika, lengviau bendrauti, ir t.t…“ Ir čia, anot narkologų, jau ir priklausomybė, ir užburtas ratas: kol teisiname savo priklausomybę, tol ji yra ir mus valdo.

Su priklausomybe įgaunamas savotiškas “ramstis“ (alkoholis), dėka kurio pasijuntame stipresni (nors trumpam). Tuo tarpu žmogaus stiprybė – jame pačiame, stiprybės negali suteikti jokie išoriniai “ramsčiai“. Tik nustojus teisinti savo priklausomybę alkoholiui, galima pamatyti ir suvokti tos priklausomybės daromą žalą. Tą pačią akimirką, kai nustojame teisinti priklausomybę, pamatome tiesą, ir tai vienintelis kelias atsikratyti priklausomybės.

Esame per maža tauta, kad iš savo nežinojimo pildytume kišenes tų, kurie lobsta iš žmonių silpnybės. Blaivybės propagavimas – tai raktas mūsų vaikams į šviesią ir kūrybingą ateitį, galimybė kurti sveikas šeimas ir susilaukti sveikų vaikų. Negalime būti tikri, kad žiūrėdami į “kultūringai“ geriančius tėvus (juk ugdome pavyzdžiu) ir alkoholio prieinamumą, vaikai netaps alkoholikais.

Tik propaguodami aukščiausias siekiamybes ir vertybes galime tikėtis iš visuomenės aukštų moralinių savybių. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Pažiūrėkime šiuos antialkoholinio ugdymo filmukus ir pagalvokime, ar tai “tik“ propaganda?.. Jie taip pat pagrįsti moksliniais tyrimais, kuriais visi taip pasitikime. Pamąstykime..