Mėnuo: balandžio 2018

Gerumas visai šalia..

Tai istorijos iš mūsų gyvenimo, kuriomis žmonės dalinasi internete.

Jos – apie žmonių Gerumą.. Jos kupinos nenusakomos šilumos, todėl ne tik pakelia nuotaiką, bet ir grąžina tikėjimą žmonėmis bei skatina mus pačius dalinti savo širdies šilumą 🙂 ..

************

Gyvenu sename name. Laiptinėje buvo nešvaru, nebuvo šviesos, jos niekas netvarkė.

O vieną dieną į butą kaimynystėje įsikėlė jaunutė mergina.. Ji pakeitė lemputes visoje laiptinėje, nurankiojo voratinklius palubėje, išplovė langus, iššlavė purvą.

Vieną dieną einu iš darbo, o ji vėl laiptinėje pluša – valo šepečiu laiptų turėklus. Laiptinėje net šviesiau pasidarė, užeiti malonu.. Gėda pasidarė, kad mes čia taip apsileidome.

Todėl sukviečiau kaimynus į talką, kad visi drauge kiemą sutvarkytume. Išsišlavėme, suremontavome suolelius, nupirkome gėlių į laiptinę.

Ir nuo mūsų visų nupirkome merginai dovaną.

************

Šiandien mano diena. Ne, tai ne gimimo diena, bet diena, kai mano tėvai paėmė mane iš vaikų namų. Ir štai man jau 21 metai, ir mes su vyru šiandien imame mergaitę iš tų pačių vaikų namų.. Dabar mudvi tą pačią dieną turėsime “savo dieną“..

************

Kai man liūdna, kai jaučiuosi vieniša, aš perku pakeliui į namus oro balionėlį su geliu. Ir šiandien aš grįžtu namo su balionėliu.. Bet prieš atrakindama duris pagalvojau, kad galiu kam nors padovanoti šį balionėlį ir praskaidrinti nuotaiką.

Pririšau balioną prie kaimyno durų rankenos – tai vienišas pensininkas, kuriam vis atrodo, kad aš jam beldžiu į sieną, triukšmauju. Paspaudžiau jo durų skambutį ir greitai užsidariau savo bute.

Maždaug po valandos kažkas paskambino į mano duris. Atidarau – o ten daili torto dėžutė.. Mano liūdesį kaip ranka nuėmė!

************

Prieš porą metų persikėlėme gyventi į tylų kiemą miesto centre. Namas jaukus, kiemas tvarkingas. Mano vyras tarp dviejų medžių pririšo virvę,  ant kurios aš džioviau mūsų skalbinius.

Vieną vakarą grįžome namo ir pamatėme, kad skalbiniai dingo.. Nusiminėme, bet į policiją dėl kelių antklodžių nesikreipėme.

O ryte atėjo kaimynė su mūsų tvarkingai išlygintais skalbiniais. Ji pasakė, kad lietus pradėjo krapnoti, todėl ji nusprendė nuimti skalbinius..

************

Mano kaimynas – niūrus, retai besišypsantis žmogus. Praeidamas pro šalį mesteli “labas“ ir nuskuba savo reikalais. Bet šiandien atsitiktinai pamačiau per naujienas reportažą apie tai, kaip rizikuodamas savo gyvybe, jis išgelbėjo vaiką iš vandens sūkurio upėje..

Eilinį kartą įsitikinau, kad spręsti apie žmogų reikia pagal jo poelgius.

************

Šiandien mūsų klasė per fizinio pamoką bėgo pusantro kilometro krosą. Aš storas, ir mane visą laiką erzina. Ir šį kartą klasiokai pasakė, kad aš atbėgsiu paskutinis.

O vienas vaikinas, geriausias sportininkas lengvosios atletikos komandoje, visą laiką bėgo šalia manęs ir prieš pat finišą praleido mane į priekį, kad nebūčiau paskutinis.

Jis pasakė, kad jį žavi mano atkaklumas ir tai, kad nežiūrint į nieką, aš dedu visas pastangas.

Jis padovanojo man viltį ir pasitikėjimą savimi..

************

Važiavau autobusu. Močiutė priešais moko mažą berniuką rankų pirštų pavadinimų: “Nykštys, smilius – jis rodo, didysis – jis viduryje, o bevardis – jam nepasisekė, jam vardo nesugalvojo, ir – mažylis..“

Vaikas kartoja: “Nykštys, smilius, didysis, nesėkmingas..“

************

Šiandien mano gimimo diena, ir ryte savo pašto dėžutėje aš aptikau voką – jame buvo piniginė, kurią aš pamečiau prieš kelias dienas.. Pinigai, banko kortelė, pasas ir vairuotojo pažymėjimas gulėjo nepaliesti.

O dar voke aš radau mažą atviruką su užrašu: “Su gimimo diena!“

************

Kartą aš šlubavau po kojos traumos, todėl vaikščiojau su lazdele. Aš užsukau į mokyklą, kur mokėsi mano dukra. Vyko pamokos, koridoriuje buvo tylu. Laukdamas skambučio, aš priėjau prie sienlaikraščio, kur buvo įvairūs skelbimai, mokyklos naujienos ir t.t..

Mano dėmesį patraukė popierinė “ramunė’ – ant jos žiedlapių moksleiviai užrašė savo svajones ir didžiausius troškimus. Jie buvo įvairūs: “ Noriu dviračio.. Labai noriu nuvažiuoti pas močiutę.. Noriu kompiuterio.. Noriu taikos pasaulyje..“

Ir staiga aš pamačiau pažįstamą dukters braižą: “Noriu, kad kuo greičiau nustotų skaudėti koja mano tėčiui…“

************

Prieš darbą užsukau į parduotuvę nusipirkti jogurto. Prieinu prie kasos, o kasininkė užduoda įprastus klausimus: “Ar žinote, kad šiai prekei šiandien akcija?“,“Maišelio reikia?“, “O šypsena?..“

Nustebusi žiūriu į kasininkę, nesuprasdama jos paskutinio klausimo, bet pradedu nevalingai šypsotis.. O ji taip pat šypsosi ir sako: “Puiku.. Geros nuotaikos!“

Ačiū šiai mielai moteriai už gerą dienos pradžią 🙂 !

************

..Gerumas visai šalia.. Gerumas mūsų širdyse.

Darykime vieni kitiems paprastus, mažus gerus darbus! Nuo to ne tik mūsų širdys, bet ir visas pasaulis taps šviesesnis ir geresnis 🙂 ..

Saulėtos nuotaikos, geros savaitės mums visiems 🙂 !

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Patalpink savo mintį į Širdį

Kartais nežinai, kur rasti atsakymą į sudėtingą gyvenimišką klausimą arba kaip išspręsti sunkią situaciją.

Susipainiojęs savo mintyse, draugų ir pažįstamų patarimuose, pradedi nusivilti savimi, savo gebėjimais ir galimybėmis.

Bet neverta nuleisti rankų. Atsakymą į tai, kaip reikia elgtis bet kokioje situacijoje, jūs rasite šiame pamokančiame pasakojime…

– Seneli, ką tu šnabždi? – paklausiau aš, pastebėjęs, kad prieš miegą jis kažką tyliai sau šnabžda.

– Aš įdedu mintį į Širdį, vaikeli… – atsakė jis.

Aš nustebau:

– Ką tai reiškia?

Išmintingas senelis pasakė man:

– Nenoriu pyktis su kaimynu, kuris mane pavedė, o kaip elgtis, aš nežinau. Štai ir patalpinsiu mintį į Širdį ir eisiu miegoti, o ryte Širdis patars, ką daryti…

– O iš kur Širdis žino, seneli?

– Širdis viską žino, vaikeli, aš visą gyvenimą iš jos mokausi. Ir tau patarčiau: kai ieškai atsakymo į sudėtingą klausimą, kai kažkas būna neaišku, įdėk prieš miegą mintį į Širdį, o ryte tau atsivers visi atsakymai… Tik daryk tai su tikėjimu.

Taip pasakė senelis, kai man buvo devyneri. Ir aš labai daug sužinojau gyvenime, talpindamas prieš miegą mintį į Širdį.

Man pasisekė su seneliu.

Autorius – Š. Amonašvili, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos visiems 🙂 !

Apie “savo tiesą“

Visi esame girdėję frazę, kad kiekvienas turi “savo tiesą“. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra teisus, ką jis bekalbėtų ar bedarytų. Ir jei žvelgiame į pasaulį su tokiu įsitikinimu, gauname visišką painiavą savo mintyse ir pasaulėžiūroje.

Tačiau retai susimąstome, kad “savo tiesa“ – tai tiesiog siauras žmogaus asmeninis interesas, jo nuomonė apie kažkokį reiškinį arba jo subjektyvios išvados iš gyvenimo patirties.

Tuo tarpu Tiesa – tai daug platesnė sąvoka, apimanti Visatos harmoningos būties, vienybės, sveikos sąveikos ir evoliucijos dėsnius. Tiesą galime įžvelgti stebėdami Gamtos dėsnius, o taip pat žmonių gyvenimą –  jų veiksmų tendencijas, pasekmes ir dėsningumus.

Kuo arčiau Tiesos – tuo daugiau vienybės, bendros kūrybinės veiklos ir santarvės žmonių gyvenime. Ir kuo toliau nuo Tiesos – tuo daugiau harmoningos būties dėsnių pažeidimų, tuo daugiau žmonių gyvenime griūties, disharmonijos ir kančios.

Tiesa yra viena, nes tai Visatos tobulumo principas, kuris nėra žmonių sukurtas. Tiesa viena, bet joje – didžiulė evoliucinė jėga.. O kalbėdami apie “savo tiesas“ mes painiojame dvi sąvokas – objektyvią Tiesą ir asmeninį žmogaus interesą.

Paprasčiausias pavyzdys iš gyvenimo – tai žmogus, vartojantis alkoholį, o iš esmės – nuodus. Tokio žmogaus “tiesa“ tame, kad alkoholį jis skaito labai geru dalyku, nes jis “padeda“ jam atsikratyti streso, “gerina“ kraujotaką ir virškinimą.

Ir jis šventai tuo tiki, nes tai “jo tiesa“, kuria jis vadovaujasi ir kurią gina. Net jei tai prieštarauja akivaizdžiai realybei ir mokslininkų išvadoms, kurie jau seniai įrodė, kad alkoholis griauna žmogaus organizmą, psichiką, o galiausiai – ne tik vartojančio alkoholį žmogaus gyvenimą, bet ir jo artimųjų gyvenimą.

O dabar pabandykime įsivaizduoti visuomenę, kuri vadovaujasi principu “kiekvienas turi savo tiesą“.. Tokia visuomenė neturi vienijančio pagrindo – bendrų kilnių tikslų visų gerovei, santarvės, dorovės kriterijų, dvasinių vertybių.

Todėl kiekvienas – kaip toje pasakėčioje apie gulbę, lydeką ir vėžį – temps vežimą į visas puses, kivirčysis, nepajudės iš vietos, bet kels chaosą, susipriešinimą, nuolatines kovas ir agresiją.

Jei žmonės neturi pagrindo – Tiesos, kuria vadovaudamiesi jie tik ir gali tobulėti ir vystytis – tuomet kaip galima nustatyti patologiją? Tokioje visuomenėje kiekvienas, prisidengęs “savo tiesa“, gali propaguoti ir daryti viską, kas tik jam šaus į galvą.

Civilizacijų vystymosi ir nuopolio istorijos analizė rodo, kad skatindami ir auklėdami žmonėse aukščiausias dvasines dorybes – besąlygišką meilę, dorovę, sąžinę, atsakomybę, vienybę, santarvę, kūrybingumą ir sveiką sąveiką su aplinka – užtikrintai žengsime tobulėjimo ir visuotinės pažangos keliu.

Tuo tarpu egoizmo, palaidumo, godumo, puikybės, savanaudiškumo, žiaurumo, abejingumo, neapykantos, susipriešinimo skatinimas žmonėse neišvengiamai skaldo visuomenę ir veda ją griūties ir degradacijos keliu.

Todėl tvirtinimas, kad nėra vienos Tiesos, bet jų yra daug, ir kad kiekvienas turi “savo tiesą“ – tai melas, visus klaidinanti iliuzija, kuria patikėję, žmonės virsta chaotiška minia, prarandančia nuovoką apie tikrąsias vertybes.

Būtent dėl “savo tiesų“ ir degradavo žmonijos istorijoje minimos civilizacijos, palikusios mums šią iš pirmo žvilgsnio nekaltą frazę, kuri mus iki šiol klaidina ir priešina..

“Savo tiesa“ užbraukia objektyvią Tiesą – pamatines mus visus vienijančias vertybes – ir nukreipia žmones ginti ir teisinti savo siaurus savanaudiškus interesus, užbraukiant bet kokį žmonijos bendrą pažinimo ir tobulėjimo kelią..

“Savo tiesa“ verčia gerbti bet kokią “tiesą“, net jei tai – visiški kliedesiai, savanaudiškos manipuliacijos ar iškrypimas. Tai sujaukia žmonių vidinį pasaulį ir atima galimybę adekvačiai vertinti realybę.

Todėl – būkime budrūs, mokykimės iš protėvių patirties ir nepamirškime, kad visi mes turime prigimtinį ir labai galingą Tiesos atpažinimo indikatorių – savo Sąžinę.

Mes visi mokomės šioje Žemėje: kiekvienas turi savo patirtį, išvadas, nuomonę – ir  visa tai turi vesti mus į absoliučią Tiesą, kuri mus suvienys, įkvėps veikti ir kurti bendrai žmonijos, visos gyvybės ir planetos gerovei. Ir – tapti harmonijos bendrakūrėjais 🙂 ..

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Klampus įtarimų šešėlis..

Kartą pas išminčių senolį atėjo vienas žmogus ir pradėjo pasakoti jam savo istoriją.

– Mokytojau, man gėda prisipažinti, bet mane apniko įkyrūs įtarimai po to, kai vienas iš draugų pagyrė mano žmoną ir patarė ją atidžiau saugoti nuo pašalinių žvilgsnių. Ir nors žinau, kad mano žmona labai gera ir ištikima moteris, bet abejonės taip pradėjo kankinti mane, kad net sapnuoju kovas su savo varžovais.. Pasakyk, kaip man išsivaduoti nuo šios prapulties?

Išminčius pagalvojo ir atsakė:

– Aš papasakosiu tau vieną istoriją, o išvadas tu jau pats padaryk..

Kartą gyveno vienas sodininkas, kuris turėjo nuostabų vyšnių sodą. Jis su didele meile puoselėjo savo sodą, laistė ir genėjo medžius, o jo nuoširdų rūpestį kasmet vainikuodavo gausus vyšnių derlius.

Pavasarį vešlios medžių šakos apsipildavo rausvais žiedais, o jų švelnus kvapas sklido toli už sodo ribų. Ir taip tęsėsi iki tol, kol vieną dieną pas sodininką užsuko vienas pavydus žmogus ir pasakė: “Koks puikus tavo sodas, tik gaila, kad, ko gero, į jį naktimis dažnokai užsuka vagys..“

Tas žmogus išėjo, bet jo ištarti žodžiai pasėjo įtarimus sodininko širdyje. Ir nuo to laiko jis prarado ramybę.. Naktimis jis pradėjo budėti sode, tykodamas vagių, o dieną, išsekintas naktinių budėjimų, buvo priverstas miegoti.

Dėl tų naktinių budėjimų sodas galiausiai liko be priežiūros – medžiai pradėjo nykti, sode pradėjo augti piktžolės ir dygūs krūmokšniai.

Na, o tame nykstančiame sode naktimis vis klaidžiojo paklaikęs sodininkas, kuris seniai pamiršo vyšnių uogų skonį..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (57)

Panašu, kad visas pasaulis dabar serga skubėjimo karštine. Žinote, kokie žodžiai dabar labiausiai paplitę? “Greičiau“, “Paskubėk“, “Neturiu laiko“.. Ir juos kasdien ištaria visi, nes visi kažkur skuba.

Lekia gatvėmis nesibaigiantis mašinų srautas, bėgte vejasi autobusą žmonių grupelė, skuba suspėti pereiti gatvę pėstieji ties šviesoforu, motina tempia už rankos užsimiegojusį vaiką į mokyklą, šalikelėje lenkia vienas kitą dviratininkai..

Ir kai visoje šioje sumaištyje ir bėgime pamatome šaligatvio pakraštyje neskubiai einančius ir besišnekučiuojančius močiutę su anūkėliu – mes suprantame, kad tai ir yra normalus gyvenimas..

Bėgime, skubėjime, sumaištyje mes prarandame svarbiausias vertybes gyvenime. Mes prarandame vienas kitą.. Ramybė, nuoširdus bendravimas, meilė, vienybė – štai ko mums visiems dabar labai labai trūksta.

************

Mes kaltiname savo tėvus dėl vaikystės nuoskaudų, baramės su jais, pykstame ant jų, o kažkas jų apskritai neturi. Mes nekenčiame savo darbo, kivirčijamės su bendradarbiais ir viršininku, o kažkas ir darbo neturi.

Mes esame pernelyg išrankūs maistui, o kažkas pasaulyje badauja. Mes pykstame ant savo mylimo žmogaus, o kažkas jo neteko, ir niekas jo nesugrąžins. Mums nepatinka mūsų namai, mes svajojame apie erdvų namą, o kažkas svajoja nors apie mažą, bet atskirą kambarėlį..

Mūsų nepasitenkinimas ir pretenzijos nuodija mūsų pačių, mūsų artimųjų ir mus supančių žmonių gyvenimą. Vertinkime ir branginkime tai, ką turime dabar.

************

Veikti gyvenime galime dviem būdais: nuoširdžiai – iš įkvėpimo, ar kažkieno verčiami.

Kai esame verčiami kažką daryti, tai natūraliai sukelia vidinį pasipriešinimą. Paprastai mums sako “Tu privalai, taip reikia, tai tavo pareiga!“ Ir tai sako pirmiausiai tėvai, o vėliau mokytojai, politikai, valdininkai – jie reikalauja, kad mes padarytume tai, ką jie liepia.

Ir nors mes patys to nenorime, bet galiausiai paklūstame, nes žinome, kad jei nepaklusime – vienaip ar kitaip mus privers jėga tai padaryti. Ir mes paklūstame, kaip vergai, nors tai ne mūsų pasirinkimas, ne mūsų laisva valia.

Tai sunku, tai sukelia vidinę įtampą, nuovargį, kūno sutrikimus, apatiją ir nenorą apskritai kažką daryti. Žmogus jaučiasi auka – prievarta niekada nemotyvuoja, bet galiausiai ji tiesiog išsekina žmogų.

Bet yra ir kitas būdas veikti, kuris nereikalauja jokios įtampos, atvirkščiai – tame yra betarpiškumas ir lengvumas. Tai veikimas iš įkvėpimo, nuoširdžiai – o tai reiškia veikti pagal savo prigimtį, gabumus ir talentus visų gerovei.

Toks veikimas motyvuoja, nes žmogus ne tik realizuoja savo kūrybinį potencialą, bet ir jaučiasi naudingas ir reikalingas visuomenei. Kai taip veikia visi žmonės – žmonija nuolat tobulėja ir klesti, nes tobulėjimui nėra ribų..

************

Kartais mes žvelgiame į šį pasaulį ir jaučiamės bejėgiai, o kartais pajuntame gėdą ir kaltę už tuos, kurie lemia pasaulio likimus. Kyla tiek klausimų – kodėl, ir kaip jie taip gali, ir vardan ko?.. Puikybė? Godumas? Ambicijos?..

Bet tai vis tamsos baimės ir melo pinklės – išeinančio senojo pasaulio grimasos. Tamsa mus užvaldė: mūsų gyvenimą ir mūsų širdis. Taip, gyvenimas tamsoje nebuvo lengvas, nes pasiduodavome pagundoms, pasukdavome klystkeliais, pasinerdavome į iliuzijas.

Tačiau mumyse visada buvo vidinė kelrodė Šviesa – Meilė. Kartais ji švietė blankiai, nes pridengdavome ją baimės ir neapykantos šydu, o kartais nedrįsdavome į ją pažvelgti, nes buvome užsidėję melo kaukes.

Bet Meilė visada vedė mus į priekį. Nežiūrint į nieką. Ji kalbėjo su mumis per nepažįstamus žmones, kaimynus, knygas, išgirstą frazę, gaivų pavasarinio vėjo dvelksmą, vaiko šypseną, mylimo žmogaus prisilietimą, draugo pagalbą sunkią akimirką..

Todėl širdies gilumoje jautėme ir tikėjome – ateis laikas, kai viskas pasikeis.. Užgims naujas pasaulis. Meilės jėga apšvies ir sušildys kiekvieną žmogų, ir kiekvieno širdyje atgims meilė, gerumas, nuoširdumas, vienybė..

O tamsa pasitrauks. Visiems laikams. Ji jau dabar traukiasi – iš mūsų gyvenimo ir iš žmonių širdžių.. Nes ten, kur yra Šviesa – tamsos nebelieka. Atverkime savo širdis, skleiskime Meilės Šviesą – ir pasaulis suklestės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Tiesos pojūtis

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos pojūtį, o tai reiškia, kad žmogus turi ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Tai stiprus apsauginis mechanizmas nuo destruktyvumo mūsų dualiame pasaulyje.

Dualiame pasaulyje yra poliariškumas, ir čia labai svarbu – ką mes renkamės, nes nuo to priklauso ne tik žmonių pasaulėžiūra, bet ir bendra žmonijos ateitis. Todėl mes turime suprasti – kokias pasekmes turi mūsų pasirinkimai.

Tiesa ar melas – tai ne tik priešingos sąvokos, tai ir pasirenkama gyvenimo pozicija, kuria vadovaujamės gyvenime. O melas – tai viso blogio ištakos.. Ir būtent tiesos pojūtis leidžia mums pasirinkti teisingą poziciją, o sąžinė yra teisingo pasirinkimo indikatorius.

Ir tas gebėjimas atskirti tiesą toks stiprus, kad sąmoningai ar nesąmoningai meluodamas ar darydamas kažką blogo, žmogus širdies gilumoje vis vien jaučia, kad tai blogai, net jei bando tą tiesos pojūtį kažkaip slopinti ar ignoruoti.

Galime tai palyginti su pojūčiu, kai girdime grojant klaidingas natas muzikos kūrinyje – mums nereikia specialių žinių ar išsilavinimo, kad pajustume tų natų sukeliamą falšą ir disharmoniją.

Tačiau jei nuolat girdėsime neharmoningas melodijas – mes prarasime gebėjimą suprasti, kad jos neharmoningos. Taip nutinka ir tada, kai mūsų gyvenime pradeda dominuoti melas ir visa iš jo kylanti destrukcija – tuomet žmonės praranda prigimtinį tiesos pojūtį.

Destruktyvumo srautas griauna žmogų, iškreipia jo pasaulėžiūrą, pastūmėja vadovautis iliuzijomis. Todėl svarbu neprarasti tiesos pojūčio ir sugebėti atpažinti – kaip, kokiu būdu mes pasiduodame melagingai informacijai ir destrukcijai.

Kad geriau tai suprastume, pasitelkime paprastą pavyzdį iš gyvenimo – duonos kepimą. Duona – tai pagrindas (tiesa). Kad ją iškeptume, mums reikia sumaišyti 3 ingredientus:  miltus, vandenį ir raugą.

Tačiau.. virėjas prie to pagrindo dar prideda cukraus, kiaušinių, vanilės, grietinės ir iškepa sluoksniuotą tortą (melą). Paskui dar gausiai viską sutepa kremu, papuošia cukrinėmis rožėmis, apibarsto šokoladu..

Ir kuo toliau – tuo daugiau maišoma naujų ingredientų, cheminių priedų, ir vis labiau nuklystama nuo pradinio recepto, kol.. galiausiai apskritai pamirštama – kas yra ta duona.

Tokiu būdu labai paprasta, sveikatą teikianti, bet prėskoka duona (tiesa) pakeičiama skaniu, ryškiu, kvapniu, saldžiu, bet labai kenksmingu tortu (melu). Su tokia gausybe priedų pagrindą jau sunku beatpažinti..

Tas pats daroma ir su tiesa mūsų gyvenime – į ją nuolat įmaišoma melo: tiesos elementai apipinami melagingomis dogmomis, iliuziniais šablonais, mistika, prognozėmis.. kurie ne tik veda vis tolyn nuo tiesos, bet ir griauna tyrą žmogaus vidinį pasaulį, iškreipdami pasaulėžiūrą.

Melo skleidėjai tiesą naudoja kaip melą palaikančią konstrukciją, kad priviliotų žmones. Tai tarsi spąstai, jaukas: mes “užkimbame“ ant tiesos, kartu “prarydami“ ir visą melą.. Tačiau jei neprarandame prigimtinio tiesos pojūčio ir sugebame atpažinti tą konstrukciją, ją ištraukti – melas kaipmat griūva kaip kortų namelis..

Melas visada sudėtingas, daugiasluoksnis, painus, daugiažodis, kibus – kad pritrauktų, supainiotų ir nuvestų kuo toliau nuo tiesos. O tiesa – visada paprasta ir aiški. Todėl pasaulyje, kur dabar tiek daug melo, labai sunku patikėti, kad tiesa tokia paprasta..

Ir jos nereikia ieškoti sudėtinguose ritualuose ar kažkur išorėje – mes visi gimstame su prigimtiniu tiesos pojūčiu. Tiesa atveria kūrinijos išmintį, kuri pajuntama širdimi ir lengvai pritaikoma gyvenime, bet nenusakoma žodžiais, todėl tiesa nedalina instrukcijų, negąsdina, neverčia ir negrasina.

Vadovaudamasis tiesos pojūčiu, žmogus pats atranda atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus. Tiesa – tai mūsų gyvenimo raktai, kelrodžiai ir ženklai, vedantys mus į vis didesnę harmoniją 🙂 ..

Geros savaitės, pavasarinės atgaivos mums visiems 🙂 !

Šventas nuovargis

Tavo nuovargis turi privalumą! Neskubėk nuvertinti ar nustumti jo, nes nuovargyje yra daug informacijos, net terapijos.

Tu įveikei ilgą kelionę iš žvaigždžių, drauge. Nulenk galvą prieš savo nuovargį ir daugiau nekovok su juo.

Nėra nieko gėdingo tame, kad tu pripažįsti, jog negali eiti toliau. Net didvyriams reikalingas poilsis.

Jis reikalingas didingai kelionei, kuri atsiveria tau prieš akis. Ir tam prireiks visų tavo jėgų.

Ateik, prisėsk prie Būties ugnies. Tegul kūnas atsipalaiduoja ir pasineria į tylą. Pamiršk vakarykštę dieną, pamiršk kelionę, tegul tave apkabina ši vakaro šiluma.

Kiekvienas didingas nuotykis yra palaikomas širdies ramybe.

Tavo nuovargis natūralus, drauge, jame yra gaivinanti jėga…

Tik išgirsk tai…

 Autorius – J. Foster, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Savęs link..

*Tai, ką mes bandome atrasti savyje – yra tai, kuo mes jau esame. Išraiška gali turėti daugybę formų, bet visų šių formų pagrindas yra sąmonė, be kurios niekas negali egzistuoti.

*Tarp tyros sąmonės ir suvokimo, kurį atspindi protas, yra praraja, kurios protas negali įveikti: saulės atspindys rasos lašelyje nėra pati saulė.. Sąmonės transformacijos pradžia yra gilus vidinis nepasitenkinimas gyvenimu – tai yra sąmonės posūkio taškas į vidų: posūkis į ištakas, į pirmapradiškumą, į esmę.

*Intelektualus suvokimas grįstas linijine seka: priežastimi, pasekme ir laiku, todėl rūšiuoja viską, kas pasitaiko jo akiratyje, planuoja, numato ir vertina. Intuityviame suvokime nėra laiko, o priežastis ir pasekmė yra nedalomas vienetas. Tikrasis suvokimas eina iš vidaus, per intuityvius pojūčius, jame nėra jokių laiko-erdvės rėmų, todėl viskas akivaizdu ir aišku.

*Intelektas sukelia ir baimės jausmą, nes protas atmeta pokyčius ir trokšta stabilumo. Todėl žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, kad laimė, kurią jis patiria dabartiniame momente, gali išnykti jau sekančią akimirką. Bet būtent gilus suvokimas, kad gyvenimas ir yra nuolatiniai pokyčiai, yra žingsnis į priekį dvasinio tobulėjimo kelyje.

*Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Ieškodamas laimės, diena iš dienos, jis tikisi atrasti galutinį pasitenkinimą išoriniame pasaulyje per daiktus ar kitus žmones. Tačiau ateina laikas, kai žmogus visapusiškai pavargsta nuo tų nuolatinių paieškų, nes suvokia, kad joms nėra galo. Maža to – jis padaro stulbinančią išvadą, kad bet kokiame pasitenkinime yra kančios ir skausmo šaknys.. Ši išvada pastūmėja jį į vidinės palaimos paieškas, kuri nepriklauso nuo išorinių daiktų ir aplinkybių.

*Ten, kur yra troškimai, ten yra ir kančia. Išsilaisvinimas iš kančios gali įvykti tuomet, kai sąmoningai, natūraliai išsivaduojama iš troškimų. Bet šis išsivadavimas neįmanomas per kažkokias pastangas ar priemones, kurios pačios grįstos troškimu (pvz., būti ypatingu, išsiskirti iš kitų).

*Be savo tikrojo “aš“ suvokimo negali būti dvasinio augimo, be jo žmogus negali mylėti besąlygiškai. Tik tuomet, kai žmogus aiškiai suvokia, kad tas pats gyvenimas teka per visas esybes ir kad jis ir yra tas gyvenimas – tada jis gali pradėti besąlygiškai mylėti ir tobulėti natūraliai, spontaniškai.

*Paprastai žmonės meilę supranta kaip savininkiškumą, audringas emocijas ar prisirišimą, tuo tarpu tikroji meilė nieko nepririša ir neskirsto į savus ar svetimus, nes kai mylime besąlygiškai, mes esame viena su visais. Tyra, besąlygiška meilė palaiko pasaulį pusiausvyroje ir vienybėje.

*Kai vanduo ramus, jo paviršius lygus lyg veidrodis. Taip ir protas: kai jis ramus, jis aiškiai atspindi realybę. Bandymai jėga kontroliuoti protą panašūs į bandymus lenta išlyginti bangas vandenyje – tai sukelia tik dar didesnę proto sumaištį. Pasiduoti neramaus proto išvedžiojimams – reiškia sekinti save prieštaravimais, emocijomis ir egoizmu.

*Egoistas išoriniame pasaulyje mato tik priešus. Tačiau tas griaunantis dualumas, iš kurio gimsta konfliktai ir agresija, yra ne išoriniame pasaulyje, o klaidingame savęs suvokime, kai žmogus nemato pasaulio kaip savo būsenos tęsinio. Todėl kovoti su išoriniu pasauliu beprasmiška – reikia valyti, keisti, harmonizuoti savo vidinę būseną. Tas, kas sujungtas su savo vidiniu “aš“, su visatos pulsu, tas harmonizuoja šį pasaulį ir tampa neprieinamas išorėje siaučiančiam chaosui.

*Senieji Mokymai ir išminčiai bandė parašyti žodžiais tai, ko žodžiais neįmanoma išreikšti. Esmė tame, kad jie dualiame pasaulyje bandė aiškinti tai, kame nėra nei lašo dualumo. Tik aukštesnė sąmonė gali pakilti virš dualaus pasaulio, pamatyti tai, kas jame vyksta ir parodyti žmonėms aukštesniuosius siekius ir amžinas vertybes.

*Išminčiai niekada nekvietė jais tikėti, jie tik nurodydavo tiesą, kurią mokiniai patys turėjo ištirti ir suvokti. Tikrojo Mokymo reikšmingumas yra jo veiksmingume – tokio Mokymo jėga ne žodžiuose, o galimybėje pritaikyti jį gyvenime ir harmonizuoti pasaulį.

*Savęs pažinimas – tiesus kiekvieno žmogaus kelias į dvasinį augimą, saviraišką ir bendrą visų gerovę. Tiesa labai paprasta ir akivaizdi, tereikia pažvelgti į savo vidų, pažvelgti į sąveikos dėsnius gamtoje, bet žmonės labai užsiėmę išoriniu proto keliamu šurmuliu, todėl tiesos nemato.

*Viena iš didžiausių proto iliuzijų yra tame, kad žmonės laiko save atskirais nuo kitų, kad nesijaučia vieningi. Visi konfliktai ir žmonijos nelaimės kyla iš šio klaidingo įsitikinimo.. Žmonija yra vieninga, visa gyvybė Žemėje, viskas joje yra susieta nematomais ryšiais. Kai tik žmonija prisimins ir pajus šią vienybę – ji žengs didžiulį žingsnį į priekį savo evoliucijoje.

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ruvi.lt

Meilės, išminties šviesos ir gerumo mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (56)

Nei žodžiai, nei raštai, nei pamokymai neatveria mums tiesos. Tiesa nesuvokiama protu – jis aktyvus ir triukšmingas, jis visada juda horizontaliai, klasifikuodamas, fiksuodamas ir rūšiuodamas viską, kas pasitaiko jo kelyje.

Protas – tarsi uolus kanceliarinis darbuotojas, kuris savo aktyvumu kartais užgožia tylų širdies balsą, užmigdo sąmonę ir pradeda valdyti žmogų, perjungdamas jo dėmesį į išorinius įvykius.

Tuo tarpu tiesa pajuntama be žodžių, kai protas nutyla. Mes jaučiame tiesą savo aukštesniąja esybe – širdimi, siela. Tai sakralinis vertikalus ryšys su Savimi Tikruoju ir su visa Kūrinijos išmintimi.

Klausykimės savo širdies – ji niekada neapgaus. Kai protas paklūsta širdžiai, mes turime nuolatinį “tiesioginį ryšį“ su tiesa ir mums atsiveria visa gyvenimo išmintis.

************

Bet kokie visuomenės suskirstymai į sluoksnius – išgalvoti ir dirbtini. Tai nepagrįstai žemina vienus žmones ir išaukština kitus. Ir žeminami būtent tie žmonės, kurie atlieka tuos darbus, be kurių visuomenė tiesiog neišgyventų.

Pažvelkime į pačius “žemiausius“ visuomenės sluoksnius: kiemsargius, pardavėjus, slauges, valytojus, darbininkus, vairuotojus ir t.t.. Kodėl jie “apačioje“ ir kuo jų atliekamas darbas prastesnis už gydytojo, mokytojo ar valdininko darbą?

Juk iš tiesų jokio suskirstymo nėra, o ši idėja iš esmės neteisinga ir pavojinga, nes rūšiuoja žmones, žemina jų orumą ir supriešina. Tiesiog kiekvienas yra savo vietoje, visi yra svarbūs ir reikalingi, todėl visi verti pagarbos ir oraus atlygio už savo darbą.

************

Mus įpratino viską vadinti kompleksais: kuklumą, jaunatvišką tyrumą, drovumą, gėdą.. Mus skatina būti drąsiais, įžūliais, nepaisyti aplinkinių nuomonės, eksperimentuoti ir siekti malonumų.

Filmai, žurnalai, televizijos laidos mirgėte mirga šokiruojančiomis intrigomis, peršamais patarimais, aistromis, neapykanta ir skandalais. Ir visa tai mes jau priimame kaip neatsiejamą gyvenimo dalį..

Šiandien mums beveik nieko negėda: garsiai kalbame apie tai, apie ką tyliai pasikalbėdavo tik dviese, o vaikus primygtinai mokome to, kas jiems nesuvokiama, drovu girdėti ir matyti.

Ir kur gi mes su tuo nukeliausime? Kokią ateitį sukursime savo vaikams?

Mes – štai tokie be kompleksų, pasileidę, be gėdos ir drovumo jausmo, be sąžinės ir atsakomybės, pasiryžę šokiruoti ir elgtis iššaukiančiai? Kas toliau?..

************

Gyvenimo patirtis suteikia išminties ir ramybės. Pagyvenusiam žmogui gyvenime teko daug kartų atleisti, suprasti, priimti svarbius sprendimus, patirti savo klaidų pasekmes ir daryti išvadas.

Jis mato gyvenimą per savo patirties prizmę ir gali ja pasidalinti – o tai yra labai vertingas išminties klodas visuomenei, apsaugantis nuo klaidų ir klystkelių evoliucijos kelyje.

Nepagarbus, o kartais žeminantis požiūris į pagyvenusius žmones, į senatvę užkerta galimybę dalintis jų sukaupta išmintimi.

Pažvelkime sąžiningai – ko dabar labiausiai trūksta šiuolaikiniam pasauliui? Akivaizdu, kad tai ne vis nauji telefonai ir kompiuteriai, ne vis greitesni automobiliai ir ne naujausios mados rūbai.

Mums dabar tiesiog gyvybiškai trūksta dvasingumo, išminties, santarvės, pusiausvyros – būtent to, kuo gali su visais pasidalinti pagyvenę žmonės..

************

Juk iš tikrųjų mes nesikeičiame.. Mes tik vis labiau tampame Savimi, vis labiau sutampame su Savimi ir prisimename Save. Visos tos prasmės ir tiesos paieškos – tai kelias į Save Tikrąjį, pakeliui atsikratant visko, kas netikra, primesta ir nereikalinga.

O tą akimirką, kai sutampame su Savimi Tikruoju – mes pajuntame vidinę pilnatvę, kai visu ryškumu įsižiebia mūsų vidinė šviesa, tarsi apčiuoptume jungiklį tamsiame kambaryje.. Ir mes pamatome save ir supantį pasaulį tokį, koks jis yra.

Tai panašu į švelnų pavasarinį dvelksmą, pabudimą iš gilaus miego, gaivų polėkį, švelnų būties prisilietimą.. Nušvitimą 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt