Gerumas visai šalia..

Tai istorijos iš mūsų gyvenimo, kuriomis žmonės dalinasi internete.

Jos – apie žmonių Gerumą.. Jos kupinos nenusakomos šilumos, todėl ne tik pakelia nuotaiką, bet ir grąžina tikėjimą žmonėmis bei skatina mus pačius dalinti savo širdies šilumą 🙂 ..

************

Gyvenu sename name. Laiptinėje buvo nešvaru, nebuvo šviesos, jos niekas netvarkė.

O vieną dieną į butą kaimynystėje įsikėlė jaunutė mergina.. Ji pakeitė lemputes visoje laiptinėje, nurankiojo voratinklius palubėje, išplovė langus, iššlavė purvą.

Vieną dieną einu iš darbo, o ji vėl laiptinėje pluša – valo šepečiu laiptų turėklus. Laiptinėje net šviesiau pasidarė, užeiti malonu.. Gėda pasidarė, kad mes čia taip apsileidome.

Todėl sukviečiau kaimynus į talką, kad visi drauge kiemą sutvarkytume. Išsišlavėme, suremontavome suolelius, nupirkome gėlių į laiptinę.

Ir nuo mūsų visų nupirkome merginai dovaną.

************

Šiandien mano diena. Ne, tai ne gimimo diena, bet diena, kai mano tėvai paėmė mane iš vaikų namų. Ir štai man jau 21 metai, ir mes su vyru šiandien imame mergaitę iš tų pačių vaikų namų.. Dabar mudvi tą pačią dieną turėsime “savo dieną“..

************

Kai man liūdna, kai jaučiuosi vieniša, aš perku pakeliui į namus oro balionėlį su geliu. Ir šiandien aš grįžtu namo su balionėliu.. Bet prieš atrakindama duris pagalvojau, kad galiu kam nors padovanoti šį balionėlį ir praskaidrinti nuotaiką.

Pririšau balioną prie kaimyno durų rankenos – tai vienišas pensininkas, kuriam vis atrodo, kad aš jam beldžiu į sieną, triukšmauju. Paspaudžiau jo durų skambutį ir greitai užsidariau savo bute.

Maždaug po valandos kažkas paskambino į mano duris. Atidarau – o ten daili torto dėžutė.. Mano liūdesį kaip ranka nuėmė!

************

Prieš porą metų persikėlėme gyventi į tylų kiemą miesto centre. Namas jaukus, kiemas tvarkingas. Mano vyras tarp dviejų medžių pririšo virvę,  ant kurios aš džioviau mūsų skalbinius.

Vieną vakarą grįžome namo ir pamatėme, kad skalbiniai dingo.. Nusiminėme, bet į policiją dėl kelių antklodžių nesikreipėme.

O ryte atėjo kaimynė su mūsų tvarkingai išlygintais skalbiniais. Ji pasakė, kad lietus pradėjo krapnoti, todėl ji nusprendė nuimti skalbinius..

************

Mano kaimynas – niūrus, retai besišypsantis žmogus. Praeidamas pro šalį mesteli “labas“ ir nuskuba savo reikalais. Bet šiandien atsitiktinai pamačiau per naujienas reportažą apie tai, kaip rizikuodamas savo gyvybe, jis išgelbėjo vaiką iš vandens sūkurio upėje..

Eilinį kartą įsitikinau, kad spręsti apie žmogų reikia pagal jo poelgius.

************

Šiandien mūsų klasė per fizinio pamoką bėgo pusantro kilometro krosą. Aš storas, ir mane visą laiką erzina. Ir šį kartą klasiokai pasakė, kad aš atbėgsiu paskutinis.

O vienas vaikinas, geriausias sportininkas lengvosios atletikos komandoje, visą laiką bėgo šalia manęs ir prieš pat finišą praleido mane į priekį, kad nebūčiau paskutinis.

Jis pasakė, kad jį žavi mano atkaklumas ir tai, kad nežiūrint į nieką, aš dedu visas pastangas.

Jis padovanojo man viltį ir pasitikėjimą savimi..

************

Važiavau autobusu. Močiutė priešais moko mažą berniuką rankų pirštų pavadinimų: “Nykštys, smilius – jis rodo, didysis – jis viduryje, o bevardis – jam nepasisekė, jam vardo nesugalvojo, ir – mažylis..“

Vaikas kartoja: “Nykštys, smilius, didysis, nesėkmingas..“

************

Šiandien mano gimimo diena, ir ryte savo pašto dėžutėje aš aptikau voką – jame buvo piniginė, kurią aš pamečiau prieš kelias dienas.. Pinigai, banko kortelė, pasas ir vairuotojo pažymėjimas gulėjo nepaliesti.

O dar voke aš radau mažą atviruką su užrašu: “Su gimimo diena!“

************

Kartą aš šlubavau po kojos traumos, todėl vaikščiojau su lazdele. Aš užsukau į mokyklą, kur mokėsi mano dukra. Vyko pamokos, koridoriuje buvo tylu. Laukdamas skambučio, aš priėjau prie sienlaikraščio, kur buvo įvairūs skelbimai, mokyklos naujienos ir t.t..

Mano dėmesį patraukė popierinė “ramunė’ – ant jos žiedlapių moksleiviai užrašė savo svajones ir didžiausius troškimus. Jie buvo įvairūs: “ Noriu dviračio.. Labai noriu nuvažiuoti pas močiutę.. Noriu kompiuterio.. Noriu taikos pasaulyje..“

Ir staiga aš pamačiau pažįstamą dukters braižą: “Noriu, kad kuo greičiau nustotų skaudėti koja mano tėčiui…“

************

Prieš darbą užsukau į parduotuvę nusipirkti jogurto. Prieinu prie kasos, o kasininkė užduoda įprastus klausimus: “Ar žinote, kad šiai prekei šiandien akcija?“,“Maišelio reikia?“, “O šypsena?..“

Nustebusi žiūriu į kasininkę, nesuprasdama jos paskutinio klausimo, bet pradedu nevalingai šypsotis.. O ji taip pat šypsosi ir sako: “Puiku.. Geros nuotaikos!“

Ačiū šiai mielai moteriai už gerą dienos pradžią 🙂 !

************

..Gerumas visai šalia.. Gerumas mūsų širdyse.

Darykime vieni kitiems paprastus, mažus gerus darbus! Nuo to ne tik mūsų širdys, bet ir visas pasaulis taps šviesesnis ir geresnis 🙂 ..

Saulėtos nuotaikos, geros savaitės mums visiems 🙂 !

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Reklama

Patalpink savo mintį į Širdį

Kartais nežinai, kur rasti atsakymą į sudėtingą gyvenimišką klausimą arba kaip išspręsti sunkią situaciją.

Susipainiojęs savo mintyse, draugų ir pažįstamų patarimuose, pradedi nusivilti savimi, savo gebėjimais ir galimybėmis.

Bet neverta nuleisti rankų. Atsakymą į tai, kaip reikia elgtis bet kokioje situacijoje, jūs rasite šiame pamokančiame pasakojime…

– Seneli, ką tu šnabždi? – paklausiau aš, pastebėjęs, kad prieš miegą jis kažką tyliai sau šnabžda.

– Aš įdedu mintį į Širdį, vaikeli… – atsakė jis.

Aš nustebau:

– Ką tai reiškia?

Išmintingas senelis pasakė man:

– Nenoriu pyktis su kaimynu, kuris mane pavedė, o kaip elgtis, aš nežinau. Štai ir patalpinsiu mintį į Širdį ir eisiu miegoti, o ryte Širdis patars, ką daryti…

– O iš kur Širdis žino, seneli?

– Širdis viską žino, vaikeli, aš visą gyvenimą iš jos mokausi. Ir tau patarčiau: kai ieškai atsakymo į sudėtingą klausimą, kai kažkas būna neaišku, įdėk prieš miegą mintį į Širdį, o ryte tau atsivers visi atsakymai… Tik daryk tai su tikėjimu.

Taip pasakė senelis, kai man buvo devyneri. Ir aš labai daug sužinojau gyvenime, talpindamas prieš miegą mintį į Širdį.

Man pasisekė su seneliu.

Autorius – Š. Amonašvili, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos visiems 🙂 !

Apie “savo tiesą“

Visi esame girdėję frazę, kad kiekvienas turi “savo tiesą“. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra teisus, ką jis bekalbėtų ar bedarytų. Ir jei žvelgiame į pasaulį su tokiu įsitikinimu, gauname visišką painiavą savo mintyse ir pasaulėžiūroje.

Tačiau retai susimąstome, kad “savo tiesa“ – tai tiesiog siauras žmogaus asmeninis interesas, jo nuomonė apie kažkokį reiškinį arba jo subjektyvios išvados iš gyvenimo patirties.

Tuo tarpu Tiesa – tai daug platesnė sąvoka, apimanti Visatos harmoningos būties, vienybės, sveikos sąveikos ir evoliucijos dėsnius. Tiesą galime įžvelgti stebėdami Gamtos dėsnius, o taip pat žmonių gyvenimą –  jų veiksmų tendencijas, pasekmes ir dėsningumus.

Kuo arčiau Tiesos – tuo daugiau vienybės, bendros kūrybinės veiklos ir santarvės žmonių gyvenime. Ir kuo toliau nuo Tiesos – tuo daugiau harmoningos būties dėsnių pažeidimų, tuo daugiau žmonių gyvenime griūties, disharmonijos ir kančios.

Tiesa yra viena, nes tai Visatos tobulumo principas, kuris nėra žmonių sukurtas. Tiesa viena, bet joje – didžiulė evoliucinė jėga.. O kalbėdami apie “savo tiesas“ mes painiojame dvi sąvokas – objektyvią Tiesą ir asmeninį žmogaus interesą.

Paprasčiausias pavyzdys iš gyvenimo – tai žmogus, vartojantis alkoholį, o iš esmės – nuodus. Tokio žmogaus “tiesa“ tame, kad alkoholį jis skaito labai geru dalyku, nes jis “padeda“ jam atsikratyti streso, “gerina“ kraujotaką ir virškinimą.

Ir jis šventai tuo tiki, nes tai “jo tiesa“, kuria jis vadovaujasi ir kurią gina. Net jei tai prieštarauja akivaizdžiai realybei ir mokslininkų išvadoms, kurie jau seniai įrodė, kad alkoholis griauna žmogaus organizmą, psichiką, o galiausiai – ne tik vartojančio alkoholį žmogaus gyvenimą, bet ir jo artimųjų gyvenimą.

O dabar pabandykime įsivaizduoti visuomenę, kuri vadovaujasi principu “kiekvienas turi savo tiesą“.. Tokia visuomenė neturi vienijančio pagrindo – bendrų kilnių tikslų visų gerovei, santarvės, dorovės kriterijų, dvasinių vertybių.

Todėl kiekvienas – kaip toje pasakėčioje apie gulbę, lydeką ir vėžį – temps vežimą į visas puses, kivirčysis, nepajudės iš vietos, bet kels chaosą, susipriešinimą, nuolatines kovas ir agresiją.

Jei žmonės neturi pagrindo – Tiesos, kuria vadovaudamiesi jie tik ir gali tobulėti ir vystytis – tuomet kaip galima nustatyti patologiją? Tokioje visuomenėje kiekvienas, prisidengęs “savo tiesa“, gali propaguoti ir daryti viską, kas tik jam šaus į galvą.

Civilizacijų vystymosi ir nuopolio istorijos analizė rodo, kad skatindami ir auklėdami žmonėse aukščiausias dvasines dorybes – besąlygišką meilę, dorovę, sąžinę, atsakomybę, vienybę, santarvę, kūrybingumą ir sveiką sąveiką su aplinka – užtikrintai žengsime tobulėjimo ir visuotinės pažangos keliu.

Tuo tarpu egoizmo, palaidumo, godumo, puikybės, savanaudiškumo, žiaurumo, abejingumo, neapykantos, susipriešinimo skatinimas žmonėse neišvengiamai skaldo visuomenę ir veda ją griūties ir degradacijos keliu.

Todėl tvirtinimas, kad nėra vienos Tiesos, bet jų yra daug, ir kad kiekvienas turi “savo tiesą“ – tai melas, visus klaidinanti iliuzija, kuria patikėję, žmonės virsta chaotiška minia, prarandančia nuovoką apie tikrąsias vertybes.

Būtent dėl “savo tiesų“ ir degradavo žmonijos istorijoje minimos civilizacijos, palikusios mums šią iš pirmo žvilgsnio nekaltą frazę, kuri mus iki šiol klaidina ir priešina..

“Savo tiesa“ užbraukia objektyvią Tiesą – pamatines mus visus vienijančias vertybes – ir nukreipia žmones ginti ir teisinti savo siaurus savanaudiškus interesus, užbraukiant bet kokį žmonijos bendrą pažinimo ir tobulėjimo kelią..

“Savo tiesa“ verčia gerbti bet kokią “tiesą“, net jei tai – visiški kliedesiai, savanaudiškos manipuliacijos ar iškrypimas. Tai sujaukia žmonių vidinį pasaulį ir atima galimybę adekvačiai vertinti realybę.

Todėl – būkime budrūs, mokykimės iš protėvių patirties ir nepamirškime, kad visi mes turime prigimtinį ir labai galingą Tiesos atpažinimo indikatorių – savo Sąžinę.

Mes visi mokomės šioje Žemėje: kiekvienas turi savo patirtį, išvadas, nuomonę – ir  visa tai turi vesti mus į absoliučią Tiesą, kuri mus suvienys, įkvėps veikti ir kurti bendrai žmonijos, visos gyvybės ir planetos gerovei. Ir – tapti harmonijos bendrakūrėjais 🙂 ..

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Klampus įtarimų šešėlis..

Kartą pas išminčių senolį atėjo vienas žmogus ir pradėjo pasakoti jam savo istoriją.

– Mokytojau, man gėda prisipažinti, bet mane apniko įkyrūs įtarimai po to, kai vienas iš draugų pagyrė mano žmoną ir patarė ją atidžiau saugoti nuo pašalinių žvilgsnių. Ir nors žinau, kad mano žmona labai gera ir ištikima moteris, bet abejonės taip pradėjo kankinti mane, kad net sapnuoju kovas su savo varžovais.. Pasakyk, kaip man išsivaduoti nuo šios prapulties?

Išminčius pagalvojo ir atsakė:

– Aš papasakosiu tau vieną istoriją, o išvadas tu jau pats padaryk..

Kartą gyveno vienas sodininkas, kuris turėjo nuostabų vyšnių sodą. Jis su didele meile puoselėjo savo sodą, laistė ir genėjo medžius, o jo nuoširdų rūpestį kasmet vainikuodavo gausus vyšnių derlius.

Pavasarį vešlios medžių šakos apsipildavo rausvais žiedais, o jų švelnus kvapas sklido toli už sodo ribų. Ir taip tęsėsi iki tol, kol vieną dieną pas sodininką užsuko vienas pavydus žmogus ir pasakė: “Koks puikus tavo sodas, tik gaila, kad, ko gero, į jį naktimis dažnokai užsuka vagys..“

Tas žmogus išėjo, bet jo ištarti žodžiai pasėjo įtarimus sodininko širdyje. Ir nuo to laiko jis prarado ramybę.. Naktimis jis pradėjo budėti sode, tykodamas vagių, o dieną, išsekintas naktinių budėjimų, buvo priverstas miegoti.

Dėl tų naktinių budėjimų sodas galiausiai liko be priežiūros – medžiai pradėjo nykti, sode pradėjo augti piktžolės ir dygūs krūmokšniai.

Na, o tame nykstančiame sode naktimis vis klaidžiojo paklaikęs sodininkas, kuris seniai pamiršo vyšnių uogų skonį..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos 🙂 !