Mėnuo: sausio 2021
Gyvenimas – lyg muzika tavyje…
Nekaltinkite savęs dėl neteisingo gyvenimo… atidėto… sujaukto… nelaimingo…
Dabar pasidarė madinga atsižadėti savęs, jei pasirodėte nepakankamai tinkami tam, kad vienu piršto spragtelėjimu išspręstumėte bet kokią problemą, spindėtumėte žurnaliniu grožiu, prisijungtumėte prie išsvajoto sėkmingųjų būrio…
Tarsi visa tai garantuotų kažką neįtikėtino…
Neskubėkite pakliūti į geriausias aplinkybes, nuvertinę savo šiandienines aplinkybes… bent jau todėl, kad jūs – jų dalis… gyvoji dalis…
Įveikėte jūs kažką, ar ne, bet jūs – esate… jūs esate ir būsite…
Tuomet ar verta sumenkinti savo skausmą, net jei jis vakarykštis?…
Ar verta kritikuoti savo netobulumą?…
Ar verta drovėtis to, kas vienaip ar kitaip, bet buvo jumyse, arba iki šiol yra?…
Ar, vis dėl to, verta padėkoti?…
Patiems sau…
Už tą muziką, kuri yra jūsų širdyje…
Aš tikrai žinau, kad ji skamba kiekviename iš mūsų… visą gyvenimą…
Ir nebūna jokios neteisingos, atidėtos, sujauktos, nelaimingos…
Tai įvairi muzika… kartais visai tyli, vos girdima… bet ir ji suteikia jėgų eiti į priekį…
Net trokštamos ir galimos permainos prasideda nuo dėkingumo sau už tai, kas jau praeita, o ne nuo neapykantos savo ilgoms dvejonėms ir savo pačių neryžtingumui…
Klausykite muzikos… šokite gyvenimą… ir saugokite save…prašau…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Svarbiausia sielos užduotis
Mokykimės žvelgti į žmogaus širdį, kaip į šventovę. Atvira ji ir skleidžia palaimą, ar primena neprieinamą niūrų bokštą, – viduje visada yra gyvas Šaltinis.
Ir tamsi ne ta širdis, kuri uždara kitiems iš baimės, arba pasimetusi tamsos pinklėse, o ta, kuri žinodama daugiau ir giliau – negerbia kitų žmonių sielos buveinės.
Lengva vesti paskui save patikliuosius. Sunkiau parodyti kelią neregintiems. Kelią ne į savo asmenines iškentėtas tiesas, o į gyvybės šaltinį to žmogaus širdyje, kuris atėjo prašyti pagalbos.
Kas koneveikia kitų neišmanymą – tas dar neįveikė savo išdidumo. Jo šaltinis skverbiasi gyvybine versme pro akmenis, kurių reikia atsikratyti.
Viena iš galutinių ir pačių sunkiausių sielos užduočių: pažinus išmintį – nejausti paniekos neišmanymui, pažinus savo vidinę jėgą – negriauti kitų žmonių širdžių šventovių.
Padėka autorei! Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt
Tyras empatiško žmogaus pasaulis
Empatija yra viena iš esminių prigimtinių žmogaus savybių, kurios paskirtis – harmoninga sąveika su žmonėmis ir visa gyvybe, visaapimantis vienybės pojūtis, intuityvūs pojūčiai, santarvė ir kūrybinis bendradarbiavimas.
Galimybė suprasti žmogų, pajutus tai, ką jaučia jis – viena iš vertingiausių empatijos savybių. Matyti kitame save, jausti tai, ką kiti jaučia – didelė dovana, bet kartu ir didelė atsakomybė.
Jausdamas visą spektrą savo ir kitų žmonių išgyvenimų, toks žmogus suvokia visą kančios ir skausmo gilumą, todėl niekada nesuteiks kitiems nei skausmo, nei kančios.
Giliai jausdamas kitų žmonių vidinę būseną, empatas negali likti nuošalyje, jei kitas žmogus kenčia. Todėl pasireiškia jo natūralus poreikis dėti visas įmanomas pastangas, kad kenčiantis žmogus pajustų palaikymą, kad patikėtų savo jėgomis, kad jam pasidarytų nors truputį lengviau.
Empatas žino, kad sunkiu gyvenimo periodu žmogui būtina tiesiog žinoti, kad jis ne vienas, kad yra šalia kažkas, kas palaikys ir pagelbės tiek, kiek galės. Juk kartais sunkumų palaužtam žmogui reikia visai nedaug: paguodos, patarimo, bet kartais reikia ir konkrečios pagalbos, kad jo gyvenimas galutinai nesugriūtų.
Tarp kitų empatijos pusių galima išskirti ir kolektyvinių energijų ir jausmų poveikį empatui. Todėl jautriam žmogui sunku būti prekybos centruose ar masiniuose renginiuose, ypač jei juose dominuoja agresija, apgaulė, pyktis ar bet koks kitoks negatyvumas.
Taip pat blogai empatišką žmogų veikia ir kažkokie trumpalaikiai arba ilgalaikiai negatyvūs sukrėtimai, įvykiai ar periodai visuomenėje ir visame pasaulyje: jis negali likti tam abejingas, nes nesijaučia gerai, jei aplink žmonės kenčia. Tokiais atvejais jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, nusivylęs.
Atgauti jėgas, vidinę pusiausvyrą ir ramybę empatui padeda vienatvė, jo asmeninė erdvė. Būtent taip, ir tik taip jis stabilizuoja savo vidinę būseną, nes nenori užkrauti kitiems savo sunkių išgyvenimų. Ypač gerai jis jaučiasi gamtoje, atokiau nuo didmiesčių.
Empato polinkis vienatvei gali kažkam atrodyti kaip išdidumo demonstravimas, kaip vengimas bendrauti, tačiau jam tai retkarčiais tiesiog būtina, kad galėtų sumažinti vidinę įtampą ir pailsėtų. Nes jam kartais tiesiog nebelieka jėgų net mandagaus pokalbio palaikymui.
Labai įdomus bendravimas su empatišku žmogumi: jis labai atviras, nuoširdus, geranoriškas ir puikiai jaučia pašnekovo būseną. Jei žmogus nuliūdęs, susikrimtęs, jis visada suras paguodos žodžius, o jei laimingas – nuoširdžiai kartu pasidžiaugs.
Tačiau yra ir kita bendravimo su juo pusė – empatiškas žmogus labai gerai jaučia apgaulę ir melą, ir atspindi visa tai tarsi veidrodyje, o pašnekovas dėl to pasijunta ne tik nejaukiai, bet ir gali pradėti jausti empatui priešiškumą, nors bendravimo pradžioje empato nuoširdumas jam kėlė simpatiją.
Bet jei būsime su juo nuoširdūs – turėsime geraširdišką ir ištikimą draugą. Su savo artimais ir mylimais žmonėmis empatai sukuria labai ypatingą vidinį ryšį, o savo namuose kuria jaukią geranoriškumo ir meilės atmosferą.
Ir, aišku, kyla klausimas: empatija kažkoks išskirtinis gebėjimas, ar tokią savybę turi kiekvienas žmogus? Žinoma, tai prigimtinė mūsų visų savybė, tačiau… ją užgesina egoizmas. Ir tikrai, jei tik nori, ją gali atgaivinti kiekvienas žmogus.
Tereikia savo gyvenime pradėti įgyvendinti visų šviesuolių kartojamą paprastą mintį: “Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum patirti“ – tuomet ir skausmo, ir kančios pasaulyje bus vis mažiau, o mes vieni kitiems linkėsime tik gero: skleisime meilę, įkvėpimą ir gerumą 🙂 . Nes esame visi susieti 🙂 ..
Parengė ruvi.lt
Geros, ramios savaitės mums visiems 🙂 !
Dangaus akys
Kaip dažnai mes žiūrime vieni kitiems į akis? Kodėl kartais taip sudėtinga išlaikyti kažkieno atvirą žvilgsnį? Kas tame slypi? Karštligiškas noras nuslėpti savo mintis? Kas gi yra tame tokio svarbaus, jei trukdo žiūrėti tiesiai, sąžiningai, ramiai?
O kartais, atvirkščiai, norisi pagauti kažkieno mielą širdžiai žvilgsnį, kartais mes norime perskaityti mylimo žmogaus akyse tiesą, pajusti jo ketinimus, norus…
Akys – Sielos veidrodis.
O dangus? Kieno tai akys? Kieno tas įkvepiantis, užburiantis žvilgsnis? Kodėl ne visi žmonės žiūri į dangų, ne, ne tam, kad nuspėtų orą – bet pamatyti jame Visatos akis, Kūrėjo akis?
Taip, ko gero, čia tikrai yra ryšys – tarp to, ar nuoširdžiai mes žiūrime vienas kitam į akis, ir to, ar nors retkarčiais žvelgiame į dangaus grožybes – mums siunčiamą Meilės žinutę.
Štai rytas, žiema… Šešta valanda. Išeinu, ir, rodos, ne į kiemą išeinu, o tiesiog į dangų… Niekada anksčiau nemačiau tiek žvaigždžių, niekada, net vaikystėje… Atrodo, kad ne tik ten, dangaus aukštybėse, bet ir iš visų pusių čia, žemėje, sukosi savo mistiškame šokyje dangaus šviesuliai… Aš negalėjau pajudėti iš vietos. Taip ir stovėjau, žvelgdama pro ašaras į šį stebuklą – rytines Kūrėjo akis, rytines Visatos akis…
Vėliau, jau devintą valandą, aš pažiūrėjau pro langą, kad vėl pamatyčiau, koks dangaus stebuklas buvo paruoštas šį kartą.
Ir stebuklas buvo! Ir dar koks! Lengvi-lengvi, baltai-rausvi debesų pūkai plaukė švelniai melsvu dangumi. Štai vienas kerintis raštas susikūrė dangaus kaleidoskope, štai dar vienas. O štai čia debesys virto ilgais saulės spinduliais, tarsi norėjo pažaisti su saule, pakartoti jos formas, prisipažinti jai meilėje. Taip greitai keitėsi spalvos, ir neįmanoma buvo pasakyti – kas buvo geriau, kas gražiau ar originaliau… Viskas buvo nepakartojama. Viskas!
O mūsų artimųjų akys? Kokios jos? Ne, aš ne apie spalvą ar formą… Ne. Kokios jos buvo šiandien ryte, ką norėjo pasakyti? Juk akys – Visatos paslaptis, atsispindinti žmogaus Meilėje. Kiek daug galima sužinoti apie savo artimą, užvertus madingą knygą apie santykių psichologiją, priėjus prie jo, švelniai pažvelgus jam į akis, be žodžių perdavus jam pačią svarbiausią širdies žinią… Tiek daug galima suprasti, išgirsti, pajusti… Tiek daug…
Dangaus akys, mylimųjų akys – sakralinė būties knyga, kuri moko gyventi širdimi.
Autorė Nina Sumire (ištrauka iš knygos “Penktas Meilės sezonas“), vertė ruvi.lt
Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !
Praregėjimai (73)
Metų pabaiga ir pradžia – jau tradiciškai įvairiausių prognozių laikas artimiausiai ateičiai. Tačiau aiškiai pastebima ir negatyvi tokių prognozių tendencija. Susidaro įspūdis, kad visos planetos ir žvaigždės, visi įvairių sričių analitikai yra griežtai negatyviai nusiteikę žmonijos atžvilgiu.
Ir, ko gero, retas prognozuotojas susimąsto apie savo prognozių pasekmes ir atsakomybę už poveikį žmonių psichikai. Na, juk tai “tik“ prognozės, tai tarsi reiškia, kad jos nebūtinai išsipildys.. Tuomet kyla natūralus klausimas – o kam jos tada apskritai reikalingos?
Bet koks negatyvus poveikis – žodžiu ar veiksmu, turi išskirtinai negatyvų poveikį žmogui, ir atsakomybė – pirmiausiai moralinė, tenka tam, kas tai daro, nesvarbu, supranta jis savo veiksmų pasekmes, ar ne. Todėl visada pravartu prisiminti principą “nekenk“, nes tai, ką siunčiame kitiems – būtinai sugrįš atgal su kaupu.
Negatyvumas dažniausiai sukelia baimę, neviltį, liūdesį, kurie gali peraugti į depresiją ir įvairiausius psichikos sutrikimus. Stiprios negatyvios emocijos ilgai užsilieka sąmonėje ir trikdo normalią psichikos veiklą. O įvairios negatyvios prognozės, iš esmės, formuoja žmogaus sąmonėje negatyvios ateities perspektyvas.
Nepasiduokime negatyviems informaciniams scenarijams – tai formuoja negatyvią gyvenimo nuostatą, o tai yra labai bloga – destruktyvi ir griaunanti motyvacija gyvenimui. Jokiais negatyviais veiksmais neįmanoma sukurti kažką gero.
Todėl – atsiribokime nuo visų prognozuotojų! Kokia bus ateitis – priklauso nuo visų mūsų, ir nesvarbu, kokie bus metai – pelės, drakono, arklio ar paršiuko. Visų pirma – tai Mūsų Gyvenimo Metai, Žmonijos Gyvenimo Metai.. Mano ir Tavo Gyvenimo Metai.
Nežiūrint į nieką, saugokime savo širdies tyrumą ir Gerąją Viltį – tegul mažytę, nelabai dar apčiuopiamą, bet būtinai – Gerąją Viltį.. Ir tuomet būtinai išvysime mūsų šviesių nuostatų išraišką realybėje 🙂 .
**************
Depresija – nenatūrali žmogui būsena, kuri išsivysto, kai žmogus gyvena negatyviose sąlygose ir pradeda tikėti išskirtinai negatyvia ateitimi. Negatyvios sąlygos – tai sąlygos, kuriose ribojamos žmogaus prigimtinės savybės (kūrybingumas, dvasingumas, laisvė, sveikas bendravimas ir t.t..), kai primetami gyvenimo šablonai, kurie žmogui sukelia vidinius prieštaravimus, ir todėl jis negali jų vykdyti be vidinės ar išorinės prievartos.
Negatyvios gyvenimo sąlygos veikia visus vienodai, todėl prarasti tikėjimą gera ateitimi ir susirgti depresija gali ir suaugęs žmogus, ir paauglys, ir net vaikas – jie itin jautriai jaučia spaudimą, prievartą, kūrybinės iniciatyvos slopinimą, su kuo jie negali susitaikyti, todėl pradeda audringai reikšti savo vidinius prieštaravimus įvairiais protestais.
Juk kokia bebūtų sunki situacija, bet jei žmogus yra tikras, kad rytoj, arba po mėnesio, arba po metų, gyvenimas bus normalus ir laimingas, tuomet jokios depresijos nebus. Ir nepamirškime, kad ne tik gyvenimo sąlygos veikia mus, bet ir mes veikiame gyvenimo sąlygas. Todėl neleiskime užgesinti savo vidinės dvasinės šviesos – tai gyvenimo harmonijos pagrindas.
**************
Mes dabar visi apsupti dirbtiniu intelektu, dirbtinėmis idealogijomis ir technologijomis. Mūsų gyvenimas vis labiau apraizgomas laidais, įvairiomis komunikacijomis ir programomis, jame vis daugiau betono ir plastiko.. Visa tai gesina mūsų žmoniškumą, sveiką nuovoką, ir, svarbiausia – mūsų natūralų ryšį su žmonėmis, gamta ir visa gyvybe.
Atiduodami dirbtinio intelekto valdžiai savo gyvenimą, mes tiesiog pradedame nedaryti to, ką lengvai ir geriausiu būdu galime padaryti patys; klausimus, kuriems reikia žmoniškumo, atiduodame bejausmio roboto nuosprendžiui; bendravimą keičiame žinutėmis ir pokalbiais telefonu; buvimą gamtoje keičiame stebėdami gražius gamtos vaizdus monitoriuje..
Tai nereiškia, kad žmogus turi atsisakyti technologijų, bet jos neturi užimti viso mūsų gyvenimo, pakeisdamos mūsų prigimtinius poreikius gyvam bendravimui, kūrybiniam mąstymui, bendradarbiavimui visų labui ir vienybei.
Buskime. Mes ne robotai, ne mechanizmai. Mes esame gyvi, o tai reiškia, kad mūsų gyvenimas pirmiausiai turi būti pripildytas gyvybe ir sveika sąveika su visa gyvybe aplinkui..
************
Kai kviečiame į svečius savo artimus draugus, mes tam ruošiamės: tvarkome namus, gaminame vaišes ir su džiaugsmu laukiame susitikimo. Ir kai draugai ateina, mes išreiškiame savo gražiausias savybes, kad jie pasijustų jaukiai ir gerai.
Taip gimsta vienybė, santarvė ir pačios palankiausios sąlygos harmoningam bendravimui. Štai taip turėtume žiūrėti ne tik į draugus, bet ir į kitus gyvenime sutiktus žmones – kad pažadintume žmonėse jų šviesiausias savybes, kuriomis jie dalinsis toliau su kitais žmonėmis.
Iš vienos mažytės dvasinės kibirkšties gali įsižiebti tūkstančiai dvasios liepsnelių! Todėl vienas žmogus gali labai, labai daug! Ypač dabar, kai pasaulyje tiek daug nelaimingų, palūžusių, vienišų žmonių, kuriems labiausiai – tiesiog gyvybiškai – reikia būtent žmoniškumo, gerumo, nuoširdumo, supratimo ir palaikymo..
Mylėkime, palaikykime vieni kitus, rūpinkimės vieni kitais kaip draugai – tai patikimiausias imunitetas prieš bedvasiškumą, susvetimėjimą, egoizmą, abejingumą, cinizmą.., prieš bet kokį blogį. Juk kuo daugiau šviesių ir gerų žmonių – tuo greičiau traukiasi tamsa 🙂 ..
************
Parengė ruvi.lt
Einam?…
Man jau seniai nepatinka gyventi su devizu VAROM…
Iš esmės, kur?…
Viską suspėti?…
Bet tai neįmanoma, o ir vargiai ar reikalinga…
Varyti… žodis, panašus į botago pliaukštelėjimą… Kietos priebalsės, kaip tvora, per kurią peršoksi, lyg pabaidytas žirgas, kuris žino, kad tas pliaukštelėjimas teks jam, jei suklups…
Varyti… tarsi bijoti pavėluoti nežinia kur… tarsi tikėti, kad audringas aktyvumas identiškas pilnavertiškumui… tarsi apskritai apie nieką negalvoti, bet stengtis neatsilikti nuo prabėgančių šalimais…
Nenoriu…
Visiems laikams pamėgau neskubumą…
Sustoti ir įsižiūrėti… sustoti ir suprasti… sustoti ir pajusti… sustoti ir priimti sprendimą… sustoti ir pasirinkti…
Visiems laikams pamėgau žinoti, ką ir kodėl aš darau, ir ar tikrai man to reikia… nes kai varai, tam nelieka jėgų…
Visiems laikams pamėgau nuoširdų bendravimą, minios nebuvimą, nedalyvavimą garsiame, triukšmingame, masiniame…
Visiems laikams pamėgau lėtą gyvenimą…
Ne, aš nesiekiu nieko įtikinti, kad tai tinka visiems…
Rašau apie džiaugsmą susiderinti su savo tikruoju ritmu…
Ir kažkam jis yra būtent toks, greitas gyvenimas – toks jam labiausiai tinka…
Tik reikia suprasti, kad greitis greičiui nelygus… Varyti – tai ne apie gerą sveiką greitį… greičiau apie greitį, kuris išsekina…
Nereikia iki išsekimo, mielieji…
Vėl įsiklausykite į žodį… Išsekimas… Aš visada įsiklausau į žodžius, myliu juos ir pasitikiu jais, jie nemeluoja…
Tai štai, išsekimas, reiškia, negailestingai… Reiškia, iki skylių… kad paskui tuoj pat išmesti…
Negalima gyventi, išsekinus save iki skylių… Nėra nieko, kas tai pateisintų…
Būti vergijoje blogai net pas save pačius…
Nenoriu VAROM… noriu EINAM…
Į ilgą pasivaikščiojimą po žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį…
Į ilgą pasivaikščiojimą po įvairiaspalvį gyvenimą, suspėjant pastebėti jį, pragyventi, suverti įspūdžių karolius ant begalinio atminties siūlo…
Į ilgą pasivaikščiojimą su tais, su kuo ne taip svarbu, kur… bet svarbu, kad DRAUGE…
Į ilgą pasivaikščiojimą su savimi… kad turėtum save… ne išsekusį iki skylių, o apgaubtą švelnumu, rūpesčiu, meile…
Einam?…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Nauja Pradžia
Pirmosios metų dienos – vidinė tyla ir vis užplūstanti ateities nuojauta, tarsi stovėtum ant kažko labai svarbaus slenksčio.. Tarsi atsisveikini su senuoju pasauliu, kad žengtum į naują realybę.
Ir taip norisi pasiųsti savo meilę ir širdies šilumą visiems, kam to dabar labai reikia.. Kiekvienam. Su kaupu. Kad sušildytų ir padrąsintų: nenuleiskime rankų, greitai nušvis, nes kaip tik prieš aušrą ir būna tamsiausia..
O mes.. mes visi drauge pirmosiomis metų dienomis atverkime švarų gyvenimo lapą ir nupieškime visiems pasaulio žmonėms laimę 🙂 ..
Mes įveiksime visas negandas, mes iš pradžių nedrąsiai, bet būtinai pakeisime baimę į Meilę. Meilę artimiems ir tolimiems. Nes tik Meilė suvienija, suteikia pilnatvę ir veda į didingą ir nuostabų tikslą – visuomenę, kur kiekvienas palaiko ir brangina kiekvieną.
Tai pabudimas. Atsinaujinimas. Nauja Pradžia, kuriai labai reikalingas mūsų tikėjimas šviesia ir laiminga ateitimi. Būtent tikėjimas – tai tarsi kelrodis, inkaras į ateitį, mūsų visų ateities projektas, mūsų visų išreikštas troškimas Kūrėjui ir Visatai.
Mes turime tvirtai tikėti: su mumis viskas bus gerai. Ir tai vienintelis mūsų visų ateities variantas. Todėl viskas pasikeis tik į gera. Tamsa pasitrauks. Saulė pakils. O gaivus permainų vėjas įkvėps mus gyventi, mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei..
Su Nauja Pradžia mus visus! Su Gera Pradžia 🙂 !
Mažosios Vilties istorija
Mažoji Viltis gimė tarp baimės, tamsos, nevilties ir bejėgiškumo, kai gyvenimas atrodo nepakeliamas, rankos nusvyra, gniaužia gerklę, o širdį spaudžia nuo blogų nuojautų.
Nedraugiškas ir nesvetingas buvo tas pasaulis, ir dauguma pasiduodavo, manydami, kad gyventi tokiose sąlygose neįmanoma. Bet buvo ir kiti – tie, kas norėjo gyventi kitaip ir ieškojo būdų išgyventi net ir tokiame niūriame ir kupiname pavojų pasaulyje. Būtent jie ieškojo ir atrasdavo nors menkiausią atramą Gerojoje Viltyje.
Viltis buvo labai mažytė ir neįtikėtinai trapi, ir kaip ji sugebėjo atlaikyti siaučiančius aplink audras ir uraganus, ir stingdančią darganą, kuri sukaustydavo visą gyvybę, buvo visai neaišku. Bet Mažoji Viltis pasirodė esanti tvirta. Ji ne tik išgyveno – ji užaugo ir sustiprėjo. Pamiršdama save, kad padėtų kitiems, Mažoji Viltis vis labiau augo, skleidė savo šviesą vis ryškiau.
Dabar ji galėjo padėti ir nušviesti kelią tiems, kas buvo silpnesni, galėjo palaikyti juos ir neleisti palūžti. Ir Mažosios Vilties dėka pakildavo suklupę žmonės, ištiesdavo pečius ir pasiryždavo pagaliau pažvelgti į akis savo baimei. “Nepraraskite vilties, – nepaliaujamai kuždėjo ji. – Niekada nesustokite. Išeitis tikrai yra, tik reikia jos ieškoti“.
Ir tie, kas girdėjo jos kuždesį, užsidegdavo viltimi ir ėjo – klupdami, krisdami ir vėl kildami – bet vis dėl to ėjo į priekį. “Mes viliamės, kad vieną kartą baigsis kreivi takeliai ir niūrūs tarpekliai, kad nutils atšiaurūs vėjai… kad ateis diena, ir mes ateisime ten, kur šviesu ir šilta, kur liausimės pagaliau kovoti dėl gyvenimo ir pradėsime tiesiog gyventi“, – svajojo jie. Taip viltis palaikė juos, suteikdama jėgų.
Šiame kelyje Mažoji Viltis užaugo ir įgavo Tvirtą Tikėjimą. Ji buvo dabar visai kitokia – tapo galinga, šviesi ir rami, išmoko surasti reikiamus žodžius. “Nėra nieko neįmanomo. Tiesiog tikėkite! Tikėkite savimi! Tikėkite gera ateitimi!“, – tikino Viltis. Tvirto Tikėjimo dėka išnykdavo abejonės, užgimdavo drąsios idėjos, buvo įgyvendinami didingiausi planai. Dauguma patikėjo, kad gali pakeisti pasaulį, padaryti jį šviesesniu, geresniu, ir pasaulis palengva būtent toks ir tapo. Juk kuo mes tikime – tuo ir tampa mūsų realybė.
Žinoma, atsirasdavo ir tie, kas neturėjo jėgų tuo patikėti – jie atsilikdavo, pasimesdavo kažkur, ir einantiems į priekį šaukdavo pavymui: “Juos veda aklas tikėjimas… nuves nežinia kur… gal net ir pražudys…“ Galbūt, tikėjimas ir buvo aklas – nagi pabandykite eiti per uraganą atviromis akimis! Bet Viltis galėjo matyti širdimi, o tai žymiai patikimiau, nei akimis! Todėl Viltis su Tikėjimu tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau jie pasieks tikslą. Juk kelią įveikia tik einantis, ir niekada tas, kas stovi vietoje. Ir jie ėjo toliau, ir tikėjo.
Tas, kas turi Viltį ir Tikėjimą, būtinai sutinka Meilę. Taip ir Žmonėms nutiko – Meilė suvienijo juos, su Meile eiti buvo lengviau ir smagiau. Meilė įkvėpė juos geriems darbams, jos dėka atsivėrė širdys, išsiskleidė sielos, o dienos įgavo pilnatvę. Dabar Viltis, Tikėjimas ir Meilė buvo visada šalia žmogaus ir vedė jį į priekį. Visi drauge jie dovanojo įkvėpimą naujiems didingiems siekiams!
Pasikeitė pasaulis, pasikeitė Žmonės, o kartu su jais pasikeitė ir Tvirtas Tikėjimas. Dabar jis pasidarė daug sąmoningesnis ir aiškesnis, ir atėjo diena, kai Tvirtas Tikėjimas virto Tvirtu Žinojimu. “Žinokite, kad jūs – Kūrėjai, – štai ką girdėjo dabar žmonės. – Žinokite, kad kiekvienas iš jūsų – Didžiulės Visumos dalelė ir gali įtakoti Kūriniją lygiai taip pat, kaip ir ji įtakoja savo daleles. Žinokite, kad atsitiktinumų nebūna – tai dėsningumai, kurie sudaro Kūrinijos Vaizdo dalį. Žinokite, kad jūs patys, visi kartu ir po vieną, kuriate šį Vaizdą“.
Ir kartą Žmogus, gražus ir stiprus, kaip Pati Visata, apsižvalgė ir pamatė savo veiksmų rezultatus, visą savo kelią, kurį jam teko nueiti prieš tai, kai jis suvokė save kaip Kūrėją. Jis buvo nepaprastas ir nelengvas, tas kelias, bet jis jau praeityje. O pasaulis dabar visai kitoks – klestintis ir žydintis, šviesus ir džiaugsmingas, kupinas Meilės – lygiai toks pats, kaip ir Žmogaus mintys.
Jis su Meile žiūrėjo į visą būtį. O iš praeities Žmogui šypsojosi Mažoji Viltis, Tvirtas Tikėjimas ir Tvirtas Žinojimas.
– Aš dėjau viltis į tave, – tyliai ištarė Viltis.
– Aš tikėjau tavimi, – ryžtingai linktelėjo Tikėjimas.
– Aš žinau, kad tu – Kūrėjas, – tvirtai pareiškė Žinojimas.
– Aš myliu tave, – švelniai sukuždėjo Meilė.
– Aš dėkingas jums už tai, kad jūs niekada manęs nepalikote, – atsakė jiems Žmogus. – Su jumis aš iš tiesų visagalis!
– Tebūnie taip! – plačiai atvėrė glėbį naujas, gaivus Pasaulis, draugiškas ir geranoriškas, laimingas ir besišypsantis. Meilės pasaulis, kuris užaugo iš Mažosios Vilties.
Padėka autorei! Pagal Elfikos pasakojimą, vertė ruvi.lt
Meilės, tikėjimo ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
Maži gyvenimo stebuklai
Susitikime su skaitytojais aš parašiau autografą nepažįstamai moteriai savo knygoje “Pora batų“. Paprastai šiai knygai aš rašau frazę: “Meilė gyvena tavyje“. Todėl, kad knyga apie meilę…
Moteris paėmė knygą ir pravirko…
Ir aš nesupratau, kas atsitiko, galbūt, aš kažką ne taip parašiau… Bet ten visa eilė laukė autografų, ir bėgti paskui moterį, aiškintis, nebuvo galimybės.
O vėliau ji man parašė laišką. Kad ji laukiasi kūdikio, vyro nėra, gimdyti bijo, ir buvo užsiregistravusi pas gydytoją (nėštumo nutraukimui) sekančią dieną. Ir jai buvo taip sunku, taip liūdna. Ir ji išėjo pasivaikščioti, ir užėjo į knygyną, o ten mano knygos pristatymas.
Ji neturėjo supratimo, kas aš tokia. Prisėdo ant kėdės, pasiklausė, nusprendė įsigyti knygą. Pasiėmė pirmą pasitaikiusią ir priėjo autografo, ir čia aš su savo įprastiniu “Meilė gyvena tavyje“. Ir ji suprato, kad tai Visatos žinutė jai. Ir pravirko.
Ir sekančią dieną nenuėjo pas gydytoją. Tiksliau, nuėjo, bet tam, kad užsiregistruotų dėl nėštumo.
Turbūt, jau gimė mažas žmogutis… Ir jos “dėkoju“ – tai ištisas vandenynas. Aš juk nežinojau, kad viena fraze išgelbėjau visą mažą gyvybę ir padovanojau žmogui viltį.
Todėl negalima tokiu atveju atsakyti “nėra už ką“ – tai būtų dėkingumo ir nuoširdumo sumenkinimas. Žmogų perpildo palaima, o tu – tos palaimos priežastis. Ir jis iš visos širdies nori apkabinti tave savo dėkingumu. Priimk jį. Priimk tą “dėkoju“ su atsakomąja palaima.
Dabar aš atsakau “dėkoju už dėkingumą“, arba “aš tai labai branginu“. Ir tai absoliuti tiesa.
O štai mano dukrelė kiekvieną rytą atsibunda ir klausia:
– Kokia šiandien šventė?
Ir jei tai ne Naujieji metai, ne Kalėdos, ne koks jubiliejus, aš sąžiningai atsakau:
– Jokia…
– Kaip tai – jokia? – stebisi dukrelė ir tuoj pat sugalvoja. – O miško eglutės Gimimo diena 🙂 ?
Ir mes švenčiame miško eglutės Gimimo dieną. Ir atskridusio į balkoną linksmo balandžio dieną. Iškritusio sniego dieną. Skanaus sumuštinio dieną.
Taip ir gyvename – kiekvieną dieną sugalvojame naują šventę…
O vakar, kai ėjome pasivaikščioti, mano dukrelė užsimanė į žaidimų aikštelę. Ir užsispyrė: “Na, einame, na, juk aš myliu vaikučius…“
Bet aš pavargau ir atsakiau jai:
– Ne, mes ten neisime. Ten juk nieko naujo nėra.
– Bet ten yra ką! – atsako duktė.
Aš nusijuokiau: “Ką reiškia “yra ką“, mieloji?
– Yra ką mylėti…
Na, ar ne nuostabu…
Štai jums ir gyvenimo išmintis nuo mano keturmečio išminčiaus.
Visada yra už ką padėkoti!
Visada yra priežastis šventei!
Visada yra… ką mylėti…!
Padėka autorei! Pagal Olgos Saveljevos pasakojimą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 