Mėnuo: balandžio 2014

Šeimai: stebuklingi žodžiai :)

Šeimoje labai svarbu mokėti teisingai išreikšti ne tik pozityvius jausmus: meilę, dėkingumą, švelnumą, bet ir taikiai spręsti konfliktines situacijas bei pasakyti apie tai, kas liūdina sutuoktinio elgesyje.

Žmonės sujungia savo gyvenimus ne tam, kad kovotų ir bartųsi, bet tam, kad kurtų harmoniją ir tobulėtų, kad dviese lengviau įveiktų pasitaikančius gyvenimo sunkumus.

Konfliktuoti pradedame tuomet, kai užimame egoistišką poziciją: “Aš geriau žinau, kaip geriau..“, kai negirdime kito žmogaus. O kai pykstamės – sutarti neįmanoma, todėl ir reikia mokytis gyventi taikiai..

Juk susipykus nėra taip paprasta atrasti tinkamus susitaikymo žodžius, o įsisukę į kasdienybės šurmulį, kartais praleidžiame tokius svarbius meilės ar dėkingumo žodžius..

Neabejoju, kad dauguma žmonių žino tuos stebuklingus žodžius, kurie palaiko harmoniją bendravime, bet visada verta juos dar kartą prisiminti – kad nepamirštume 😉 ..

Taigi – paprasti, bet stebuklingi žodžiai 🙂 :

Frazės, išreiškiančios norą susitaikyti: “Pabandykime suprasti vienas kitą ir rasti bendrą sprendimą“, “Atleisk man..“, “Aš labai noriu su tavimi susitaikyti“, ir pan.

Atsiprašymas už suteiktą skriaudą: “Atleisk, aš taip įžeidžiau tave!“, “Atleisk, aš buvau neteisus (neteisi)“..

Savo klaidų pripažinimas: “Taip, aš iš tiesų suklydau“, “Tu buvai teisus (teisi), aš tai pripažįstu“, “Atsiprašau, aš matau, kad klydau“..

Žodžiai, išreiškiantys pripažinimą, kad konfliktai su mylimu žmogumi skaudina: “Aš labai gailiuosi, kad mes susipykome“, “Aš taip blogai jaučiuosi, kai mes pykstamės“, “Aš nenoriu su tavimi pyktis“..

Frazės, išreiškiančios norą suprasti artimo žmogaus išgyvenimus: “Aš tikrai noriu tave suprasti“, “Man labai svarbu suprasti, kuo tave skaudinu“, “Kai pasikalbame, aš geriau tave suprantu“ ir pan..

Frazės, išreiškiančios negatyvius jausmus, su paaiškinimu – kas juos sukėlė: “Man nemalonu, kai tu grubiai kalbi su manimi“, “Man skaudu, kai ignoruoji mane“, “Man nesmagu, kad neperspėjai manęs“..

Ketinimas sužinoti, suprasti – ką jaučia ir galvoja artimas žmogus: “Ką tu jauti, kai.. (įvardiname konkrečią situaciją)“, “Man labai svarbu žinoti tavo nuomonę“..

Frazės, pabrėžiančios bendros veiklos svarbą: “Norėčiau būtent su tavimi nueiti į kiną (į koncertą, į parodą, pasivaikščioti, į svečius ir t.t..), “Noriu su tavimi papietauti, todėl palauksiu, kol tu sugrįši“, “Kartu tikrai išspręsime šį klausimą“, ir pan.

Žodžiai, atskleidžiantys pozityvius jausmus sutuoktiniui ir jo svarbą jums: “Tu man labai brangus (brangi)“, “Myliu tave“, “Tu man reikalingas (reikalinga)“, “Su tavimi esu labai laimingas (laiminga)“, “Ir ką be tavęs daryčiau?.“..

Žodžiai-padėka už gerus darbus: “Ačiū tau, kad surengei man tokią šventę!“, “Man labai svarbu, kad paskambini man, kai esi išvykęs (išvykusi)“, “Dėkoju už palaikymą“, “Labai ačiū už pagalbą“, ir pan.

Laiku, nuoširdžiai ir tinkamai ištarti žodžiai daro stebuklus.. Svarbiausia – kalbėkime ir bendraukime su meile ir iš meilės 🙂 ..

Apie tuščius žodžius ir mintis-programas

Žodžius-“piktžoles“ pastebi visi: jei jų žmogaus kalboje daug, galiausiai pradedame girdėti tik juos 🙂 . Tai tušti, kalbos kontekste nieko nereiškiantys žodžiai. Jei kalbame teisingai – mūsų kalboje neturi būti žodžių, kurie neturi prasmės ar nėra susieti su kitais žodžiais.

Tokius tuščius žodžius galime išgirsti ne tik kasdieniniuose, buitiniuose pokalbiuose, bet ir žurnalistų, politikų, valdininkų ir net mokytojų kalboje. Tai tarsi keista greitai plintanti epidemija.. Todėl įdomu – kodėl žmonės juos naudoja?

Manoma, kad jie naudojami dėl kelių priežasčių:

– dėl kalbos skurdumo;
– norint užpildyti pauzes;
– siekiant sudaryti iškalbingumo įspūdį;
– dėl įpročio, automatizmo;
– spontaniškos kalbos metu.

Įdomu ir tai, kad daugelyje pasaulio kalbų jie panašūs. Lietuvių kalboje dažniausi yra šie: taip sakant, aplamai, kaip sakyti, pavyzdžiui, iš esmės, taigi, būtent, na, tarkim, žinot, tai va, ir t.t. Plinta ir ištemptos balsės “aaa..“ arba “eee..“.

Ir tai nėra kažkoks nekaltas įprotis – tai darko mūsų kalbą, be to, yra labai “užkrečiamas“: pasiklausius kalbų su tokiais žodžiais, nepastebimai juos perima ir aplinkiniai. O ir atsikratyti jų ne taip paprasta..

Tačiau įmanoma: reikia sekti savo kalbą – pačiam žmogui gal nėra lengva, todėl galima paprašyti aplinkinių, kad atsektų tokius žodžius-“piktžoles“, arba – įrašyti savo pokalbį telefonu. Be to, puikus (ir geriausias) “vaistas“ nuo tuščių žodžių – klasikinės literatūros skaitymas.

Tai svarbu, nes: žodžiai yra ne tik mūsų minčių išraiška – žodžiai veikia ir mūsų mintis. Kaip kalbėsime, taip galvosime, o juk mintys – priemonė, kurios pagalba veikiame ir keičiame realybę.

Todėl turėtume atkreipti dėmesį į dar vieną savo kalbos sritį – dažnai kartojamus priežodžius. Tokie priežodžiai yra mūsų mintys-programos, kuriomis (sąmoningai arba ne) vadovaujamės gyvenime.

Gerai, jei jos pozityvios, jei priežodžiai įkvepia. Labiausiai iš tokių paplitęs – “viskas bus gerai“. Atrodytų, paprastas, bet ištartas vietoje ir laiku tikrai pakelia ūpą ir padrąsina.

Dar juokaujama, kad viskas visada baigiasi gerai – jei dar nėra gerai, reiškia, dar nesibaigė 🙂 .. Yra daugybė tokių priežodžių, ir jie visada nuteikia pozityviai.

Tačiau yra nemaža grupė priežodžių, kurių nepastebimai prisistvarstome iš aplinkos ar artimų žmonių ir kurie dažnai kartojami, galiausiai tampa negatyviomis mintimis-programomis.

Dažniausiai jie “prilimpa“ kažkokiu sunkiu gyvenimo periodu, nes atitinka išgyvenamą situaciją. Bet.. sunki situacija praeina, anksčiau ar vėliau išsisprendžia, o priežodis lieka. Kitų prisigaudome iš aplinkos: filmų, reikšmingų mums žmonių ir pan.

Pavyzdžiui: “visi vyrai -…, visos moterys – …“; “aplink vien priešai (konkurentai)“; “gyvenimas – kova“; “Dievas nubaus“; “pasaulyje niekas nesikeičia: kaip buvo, taip ir bus“; “neturiu laiko“; “viskas remiasi tik į pinigus“; “mano jau ne tas amžius, per vėlu“ ir t.t..

Pažįstama? Įdomu, kad ir tokius priežodžius, kaip ir žodžius-“piktžoles“ gana sunku atsekti. Juos pastebime dažniausiai tuomet, kai jau gerokai įsisukame į negatyvumą, kai šios mintys-programos tampa juntamais slegiančiais rėmais. Kodėl taip nutinka?

Nes pradeda veikti tam tikras mąstymo principas (“Galvojantis ir Įrodinėjantis“): viską, apie ką mes galvojame ir ką tuo momentu skaitome teisingu, turime sau būtinai patvirtinti, įrodyti. Ir įrodome, ir patvirtiname – net jei tai negatyvu ir griauna mūsų gyvenimą.

Todėl – sekime savo žodžius, savo priežodžius ir savo mintis. Stabdykime tai, kas darko ir iškraipo mūsų realybę. Būkime sąmoningais harmonijos Kūrėjais. Mintys ir žodžiai – galingas įrankis. Viskas nuo jų prasideda..

Meilės šviesa ir šiluma

Kartą pas vieną išminčių patarimo atėjo moteris. Ji pradėjo jausmingai pasakoti apie tai, kaip ją nuskriaudė giminaitė ir apie savo nuoskaudas.

Išminčius išklausė, bandė raminti moterį ir galiausiai patarė jai atleisti skriaudą.

– Atleisti?.. Kaip tai atleisti? Po visko, ką ji man padarė?! Ne niekada! – piktinosi moteris, – Ir kodėl turėčiau daryti gera tai, kuri man tiek blogo padarė?..

– Bet pažvelk: tavo pyktis tik didina blogį, – atsakė išminčius, – žinai, aš papasakosiu tau vieną istoriją, o paskui jau tu elkis kaip išmanai..

– Taigi, – tęsė išminčius, – gyveno sau žmogus. Kartą jis paprašė motinėlės gamtos, kad naktimis būtų šviesu – tuomet žmogui nereikėtų vakarais žvakių deginti, o žiemą – šilta, kad nereikėtų krosnies kūrenti.

Bet motinėlė gamta tik nusišypsojo į tokį žmogaus prašymą – juk ji geriau žino, kaip turi būti..

Supyko žmogus ir atrėžė: “Jei tu taip, tuomet aš vakarais nedeginsiu žvakių ir nešviesiu tau. Ir krosnies žiemą nekūrensiu, kad nešildyčiau tavęs. Aš net trobos duris paliksiu atvertas, kad nė trupučio šilumos tau neliktų – tuomet pamatysi, kaip tau bus šalta!

– Na ir kvailas tas žmogus, – įsiterpė moteris, – nejau jis iš tiesų manė, kad žvakėmis gali nušviesti gamtą, o krosnimi ją sušildyti per šalčius?.. Juk to pirmiausiai reikėjo jam pačiam! O gamta savimi kuo puikiausiai pasirūpina..

– Taip, – nusišypsojo išminčius, – bet kodėl tu elgiesi lygiai taip pat, kaip tas žmogus?

– Aš?.. – nustebo moteris.

– Taip, tu. Kodėl gesini savo meilės šviesą, kai aplink tave kaupiasi tamsa, ir kodėl neįžiebi savo širdies židinio, kai aplink dvelkia žmonių beširdiškumo šaltis?

Vietoje to, kad sėdėtum tamsoje ir lauktum, kol kažkas tau pašvies tamsoje – ar ne geriau pačiai uždegti savo vidinę šviesą? Juk tuomet bus šviesu ne tik tau, bet ir visiems aplinkui.

Ir vietoje to, kad sėdėtum šaltyje ir lauktum, kol kažkas sušildys tave – ar ne geriau pačiai įžiebti savo širdies židinį ir sušilti pačiai bei sušildyti kitų žmonių širdis?

– Atmink, – tęsė išminčius, – viskas prasideda nuo mūsų pačių. Kas bevyktų aplinkui – tvyrotų sutemos ar spaustų šaltis – įžiebkite savo Meilės šviesą ir šilumą.. Patys tapkite tokia Šviesa ir Šiluma! Tik tuomet tamsa ir šaltis pasitrauks.. 🙂

Visiems šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Vydūnas: blaivybės klausimas Lietuvoje

Iki šiol (deja..) aktualūs mūsų tautos šviesuolio pamąstymai blaivybės tema.

BLAIVYBĖS KLAUSIMAS LIETUVOJE

Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valstijų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?

Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaunama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.

Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valstybės gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valstybė, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.

Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.

„Darbymetis” (1921, nr. 3, p. 43-44)

Vegetarizmo pakopos pagal Vydūną

Šiuolaikinių žmonių mityba orientuojama išskirtinai į mėgavimąsi skoniu. Todėl atsirado daugybė sintetinių skaniklių, skonio stipriklių, kurie suteikia gero skonio iliuziją. Taip palengva iškreipiama žmogaus sąmonė: jei skanu, reiškia – tai maistas..

Kai žmonės orientuoti tik į maisto skonį, jie praranda nuovoką – kas iš tiesų yra maistas, praranda ir gebėjimą pajusti – kokio maisto reikia organizmui ir kas teikia gyvybinės energijos. Rezultatas – žmogus negali pasisotinti sintetiniu maistu, todėl yra nuolat alkanas: jis valgo daug, įmantriai, ir kartais derina tarpusavyje nesuderinamus produktus.

Tokios mitybos pasekmės – virškinimo sutrikimai, nutukimas, įvairių organizmo sistemų ir organų ligos. Būtent negalėjimas pasisotinti nekokybišku arba sintetiniu maistu daro mus gurmanais, apsirijėliais ir ligoniais. Ir dauguma žmonių jau pastebi ryšį tarp mitybos ir sveikatos, todėl ieško optimalios mitybos būdų.

Vieni apsiriboja ekologiškų produktų paieška, kiti nuolat bando naujas dietas ir maisto papildus, treti susidomi produktų suderinamumu ir sveikais maisto paruošimo būdais. Tačiau daugiausiai ginčų sukelia būtent vegetarizmas – matyt, todėl, kad iš pagrindų griauna nusistovėjusį žmonių požiūrį į mitybą.

Mėsos atsisako vis daugiau žmonių, ir tai jau galima traktuoti kaip žmonių sąmoningumo augimą. Juk vegetarizmas – ne tik paprastas mėsos atsisakymo veiksmas, bet pirmiausia – tam tikros moralinės nuostatos: taikumas, nekenkimas, harmoninga sąveika su gamta.

Vegetarizmas turi būti motyvuotas, tuomet jis tikras, o ne išorinis – dėl įmantrumo ar išskirtinumo. Todėl sunku įsivaizduoti tikrą vegetarą nutukusį, agresyvų, valgantį sintetinius produktus ar maistą, kenkiantį sveikatai.

Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas buvo sąmoningo vegetarizmo šalininkas ir gyvas pavyzdys – tai padėjo jam ne tik įveikti sunkią ligą, bet ir sveikai, žvaliai bei kūrybingai nugyventi ilgą amžių. Jis teigė, kad jei žmogaus organizmas yra gyvas, tuomet jam tinkamiausias – gyvas arba mažai apdorotas maistas.

Svarbiausi energijos šaltiniai žmogui Žemėje – saulė, oras ir vanduo. Augalai yra pirminiai saulės energijos generatoriai, todėl žmogui tinka labiausiai. O štai gyvūnai jau yra antroje saulės energijos įsisavinimo pakopoje, nes minta augalais. Dėl šios priežasties mėsa įsisavinama sunkiau ir ilgiau.

Tačiau daugumai iš mūsų nuo gimimo yra įskiepytos tam tikros mitybos nuostatos ir tradicijos, todėl vegetarizmas turi būti sąmoningas, motyvuotas ir palaipsninis veiksmas. Būtent dėl nemotyvuotų, sąmoningai nepagrįstų veiksmų galima sulaukti nepageidaujamų pasekmių sveikatai.

Vydūnas rekomendavo laikytis šių vegetarizmo pakopų:

1. Pirmiausia – mėsos kiekio mažinimas (turima omenyje ir mėsa, ir žuvis). Daržovių, vaisių, grūdų ir pieno gaminių didinimas mityboje.

2. Atsisakyti mėsos. Valgyti kiaušinius, pieno gaminius, grūdus, daržoves ir vaisius.

3. Atsisakyti kiaušinių ir pieno gaminių. Valgyti tik augalinį maistą: daržoves, vaisius, grūdus, riešutus.

4. Mažinti miltinių gaminių kiekį. Valgyti daržoves, vaisius ir riešutus.

5. Atsisakyti miltų, ankštinių augalų. Valgyti daržoves, vaisius, riešutus.

6. Valgyti daržoves, vaisius, riešutus.

7. Valgyti saldžius vaisius ir riešutus.

Kai laikomės tokio palaipsninio mitybos keitimo – organizmas nepatiria streso, palengva apsivalo ir prisiderina prie naujos, sveikos mitybos. Kiek laiko truks kiekvienos pakopos pakeitimai – labai individualu, į kiekvieną sekančią turėtų būti pereinama laisvai ir natūraliai.

Pagrindinis sveikos mitybos rodiklis – žmogus neturi žvėriško alkio, tenkinasi nedideliu maisto kiekiu, pavalgęs pajunta energijos antplūdį, o ne mieguistumą. Jis sveikas, aiškaus proto, pozityviai nusiteikęs, kūrybingas. Jo gyvenime nėra maisto kulto.

Kartais žmonių ginčai dėl vegetarizmo sudrumsčia sąmonę, išgąsdina ir atbaido nuo pokyčių. Painioja ir įvairūs pavadinimai, suskirstymai ir ne visai sveikai atrodančių “sveikatos propaguotojų“ išvaizda.. Tuomet verta pažiūrėti į tai, ką paliko ir savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė mūsų šviesuoliai.. 🙂

Ką apie tai manote?

Bendravimas su gamta

Jei jaučiamės pavargę ir išsekę – yra puikus ir – ko gero, vienintelis būdas atgauti jėgas.

Pabūkime gamtoje – pasigrožėkime ja, ir giliai, ramiai pakvėpuokime..

Nustebsite, kaip greitai pajusite jėgų antplūdį..

Juk tuomet, kai esame įsitempę – blaškomės, skubame – ir tai dar labiau sunkina mūsų būseną.

O gamta visada nuramina ir suteikia jėgų – juk esame neatsiejama jos dalis.. Todėl ir bendravimas su gamta mums gyvybiškai reikalingas.

Bet iš kur tas nerimas, nuovargis ir įtampa?.

Kai esame tarp žmonių, kurie nuolat dėl kažko nerimauja – dėl darbo, dėl ateities, dėl pinigų, dėl kitų žmonių.. – mums labai lengva “užsikrėsti“ jų nerimu.

Kai nuolat esame uždarose patalpose, daug sėdime, varginame akis mirgančiais vaizdais ir dirbtina šviesa, mažai judame ir mažai miegame – pajuntame nuovargį.

Kai bendraujame siekdami dominuoti, kai turime daug lūkesčių ir pretenzijų kitiems žmonėms – pajuntame įtampą.

Kai stengiamės atitikti primetamus gyvenimo šablonus, kai veidmainiaujame – tolstame nuo savo tikrojo “aš“, savo unikalių gebėjimų, prarandame vidinę ramybę.

Bendravimas su gamta padeda mums nusiraminti ir susijungti su savuoju “aš“ – tai leidžia tvirčiau jaustis žmonių pasaulyje ir neįsitraukti į viso to chaoso vidurį.

Bendravimas su gamta žadina mūsų sąmoningumą. O sukurtas žmonių pasaulis, atvirkščiai – migdo sąmonę.

Visas žmonių pasaulis su savo mokesčiais, valdžia, finansais, konfliktais gamtoje neegzistuoja.

Medžiai, gėlės, žolė, kalnai, vandenynai, gyvūnai nesijaudina dėl mokesčių, nors.. jei tik galėtų – valdžia ir juos apmokestintų..

Jei tik atsiribosime nuo to begalinio šurmulio ir nerimo – pamatysime, kad gamta yra nuostabi, gausi ir taiki. Ji turi savyje žymiai daugiau, nei visos žmonių “gėrybės“, perkamos už pinigus.

Būdami gamtoje, mes susiliejame su jos ramybe, laisve, harmonija..

Ir tik žmonėms, kurie prarado ryšį su gamta, ji atrodo laukinė, žiauri ir pavojinga. Galbūt, tai pasąmoninis kaltės jausmas dėl to, kad žmonės taip negailestingai ją išnaudoja?..

Juk žmonių pasaulis daug pavojingesnis – jame daugiau šansų žmogui nukentėti nuo žmogaus, nei nuo laukinio gyvūno, arba – nukentėti autoavarijoje, nei nuo gamtos stichijos.

Sąmoningam, dvasingam žmogui gamta yra nuostabi.. Tai tarsi mylinčios motinos apkabinimas, tarsi sugrįžimas į jaukius namus.

Bendraukime su gamta. Joje įžvelgsime harmoningos būties dėsnius, susijungsime su savo vidumi. Ir tuomet skleisime taiką, meilę ir vienybę žmonių pasauliui..

Smagaus ir šilto savaitgalio visiems 🙂 !

Du pasauliai

Kad įgytume vidinę harmoniją, dvasiniai mokymai moko mus mylėti šį pasaulį. Tačiau dažną toks raginimas sutrikdo ir sukelia vidinį prieštaravimą: kaip galima mylėti pasaulį, kuriame tiek žiaurumo, neteisybės ir kančios?..

Kaip išspręsti šį prieštaravimą? Tiesiog atidžiau pažvelkime į gyvenimą ir pamatysime, kad yra.. du pasauliai.

Vienas – žmonių pasaulis: tai valdymo sistema, ekonomika, taisyklės, įstatymai, tradicijos, vertybių sistema ir t.t.. Tai yra viskas, ką sugalvojo žmonės, kuo vadovaujasi savo gyvenime, ir – visos žmonių valdymo bei poveikio priemonės.

Yra ir kitas pasaulis – Žemė su visa gamta – kuri yra valdoma Visatos harmonijos dėsnių. Harmoniją galime įžvelgti gamtos cikluose ir fazėse, įvairių gyvybės grandinių veikime. Svarbiausias harmonijos principas – sudaryti tinkamas sąlygas augimui, vystymuisi, sąveikai.

Akivaizdu, kad šie du pasauliai labai skirtingi. Akivaizdu ir tai, kad jie nesudaro vieningos visumos. O turėtų..

Juk Žemė – visų mūsų namai, mes neturime kitų namų. Kad gyventume harmoningai – turime laikytis dėsnių, pagal kuriuos gyvuoja visa gamta. Tuomet būtų sveika sąveika – žmonija ir gamta palaikytų viena kitą, t.y., sudarytų sąlygas harmoningai būčiai.

Prisiminkime – juk visuose senuose mokymuose sakoma, kad stebėtume gamtą ir įžvelgtume joje būties dėsnius. Mūsų protėviai tai žinojo, visos senovės tautos gerbė ir tausojo gamtą. Ir ne iš baimės ar nemokšiškumo, o iš gilios pagarbos savo maitintojai.

Šiuolaikinė žmonija savo vystymosi etape pasiekė ribines negatyvumo apraiškas, kai vis aiškiau matome tokio vienpusio negatyvaus vystymosi pasekmes: egoizmą, susipriešinimą, agresyvumą, neatsakingumą, išnaudojimą, parazitavimą, atitrūkimą nuo gamtos, ekologijos problemas ir t.t.

Tokio žmonių pasaulio neįmanoma mylėti.. nes gyvenimas griaunančiomis nuostatomis slopina bet kokius šviesius jausmus ir siekius. Todėl turime pažvelgti tiesai į akis ir suprasti, kad taip, kaip šiandien gyvename – yra pasekmės, ir keisti jas sukėlusias priežastis.

O šalia gyvuoja nuostabus ir tyras gamtos pasaulis.. Pateka ir leidžiasi saulė, keičiasi metų laikai ir kiekvieną pavasarį gamta sudaro sąlygas augmenijos augimui. Vėl ir vėl maitina ir rengia mus. Nežiūrint į nieką, net į tai, kad griauname gamtą ir kad nevertiname viso šito stebuklo..

Štai šis gamtos pasaulis ir vertas didžiulės pagarbos ir meilės – kaip natūralaus atsako į jos begalinės, besąlygiškos meilės mums išraišką. Ir žmonija jau vis aiškiau mato savo sugalvoto pasaulio išsigimimą ir intuityviai linksta į tai, kas amžina ir tikra.

Mylėkime mūsų Žemę, jos nuostabų gamtos pasaulį. Pakelkime dažniau akis į dangų, išgirskime paukščių čiulbėjimą, pamatykime bundančios gamtos žavesį, įkvėpkime gaivaus oro.. Tai mūsų gyvybės šaltinis. Kiekvieną akimirką besąlygiškai dovanojamos mums dovanos.. Tai mūsų Namai.

Mes esame šio nuostabaus gamtos pasaulio dalis. Jis myli mus, jis savo meilę išreiškia savo gyvenimu dėl mūsų. Pajuskime tai, ir mūsų širdyje taip pat užgims meilė – kaip nuoširdus atsakas į gamtos besąlygišką meilę.

Tuomet ne tik pajusime harmoniją, bet ir pamatysime, kaip byra mūsų iliuzijų pasaulis. Ir įvyks paprastas stebuklas: iš abipusės meilės gims vienybė, vieninga visuma – vienas pasaulis. Sugrįšime pagaliau Namo.. Mylėti, kurti, džiaugtis. Visų labui 🙂 ..

Išminties vėrinėlis

* Nuostabiausia doro žmogaus gyvenimo dalis – smulkūs kasdieniniai poelgiai, kupini kilnumo ir meilės. V. Vorsvortas

* Atjauta – tai harmoningas buvimas su savimi, su kitu žmogumi ir su visu pasauliu. Tai – spontaniškiausias, intuityviausias gerumas. Tai harmonija, atverianti save ir leidžianti meilei nevaržomai lietis į kitus, nelaukiant jokio atlyginimo. D. Brendonas

* Dėl ko gi mes gyvename, jei ne tam, kad palengvintume gyvenimą vieni kitiems? D. Eliotas

* Kiekvieną sekundę tu gali atgimti. Kiekviena sekundė gali tapti nauja pradžia. Tai – pasirinkimas. Tavo pasirinkimas.

* Gero darbo negali įkvėpti neapykanta, o tuo labiau – savanaudiškumas. Jis padaroma tik iš meilės. Dž. Raskinas

* Yra daug žmonių, turinčių taip geidžiamą materialią prabangą, tačiau jų gyvenimas persmelktas tylios (o kartais triukšmingos) nevilties, nieko nesuvokiant, išskyrus tai, kad jie patys yra tarsi kiauras maišas – kad ir kiek maisto ar gėrimų į jį piltų, kad ir kiek automobilių ir televizorių ten kimštų, kad ir kokiais protingais vaikais ar ištikimais draugais ties to maišo kraštais jie puikuotųsi, vis viena… skausmingai geidžia dar! B. Levinas

* Aukščiausias teismas – sąžinės teismas. V. Hugo

* Žmonės, manantys, kad pinigai viską gali, patys gali viską padaryti už pinigus. P. Buastas

* Rūpindamiesi kitų laime, atrandame ir savąją. Platonas

* Netikėkite žodžiais – nei savais, nei svetimais, tikėkite tik darbais – savais ir svetimais. L. Tolstojus

* Konservatorius – tai žmogus abiem sveikom kojom, bet taip ir neišmokęs vaikščioti pėsčias. T. Ruzveltas

* Nuoširdumas yra tiesos motina ir garbingo žmogaus išraiška. D. Didro

* Meilė dosni mylinčiajam. L. Tolstojus

* Su tėvais elkis taip, kaip norėtum, kad tavo paties vaikai elgtųsi su tavimi. Isokratas

* Kas turi daug ydų, tas turi daug ir valdovų. F. Petrarka

* Žmones pažinsi ginče ir kelionėje. Dž. Herbertas

* Maistą, skirtą gyvybės palaikymui, nesaikingumas paverčia nuodais. Ž. De La Briujeras

* Valgyti ir gerti dera tiek, kad atkurtum savo jėgas, o ne jas slopintum. Ciceronas

* Siekti pertekliaus – vadinasi, vaikytis nepriteklių. P. Siras

* Trumpos mintys tuo geros, kad stropų skaitytoją skatina galvoti. L. Tolstojus

* Laisvė – tai beribės galimybės, nuolatinis vystymasis ir tobulėjimas.

* Nei meilės, nei laimės neveikia išorinės sąlygos. Priklausomybė nuo išorinių stimulų yra pinklės, spąstai. S. Chinmoy

* Už visų iliuzijų yra meilės šaltinis, gryno potencialo laukas. Ir tas potencialas – jūs pats. Dvasiniu požiūriu būti meile yra natūrali žmogaus būsena. Nutolti nuo meilės – štai kas yra nenatūralu. D. Čopra

* Kiekviena nauja diena prašvinta naujai realizacijai. Gyvenimas yra nuolatinė realizacija tam, kurio vidinės akys atvertos. S. Chinmoy

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂