Mėnuo: balandžio 2017
Pasaka apie tikrą dvasingumą
Ankstų rytą žmogus pabudo. Atsikėlė, pasirąžė, nusišypsojo saulei ir pradėjo savo rytines procedūras.
Tvarkingai pasitiesė spalvotą kilimėlį ir atliko įvairius pratimus. Paskui atsisėdo, kelis kartus lėtai įkvėpė, iškvėpė ir pradėjo medituoti.
Jis pasiuntė pasauliui savo begalinę meilę, beribį gerumą ir širdies šilumą, o tamsias energijas ištirpdė Kūrėjo Šviesos spinduliais..
– Puikiai padirbėjau. – pagalvojo užbaigęs meditaciją. – Labai myliu žmones ir visada jiems padedu.
Po jis to apsipylė šaltu vandeniu. O pusryčiams suvalgė gaivias daržovių salotas.
– Kaip gera gyventi! – vėl pagalvojo žmogus. – Šlovė Kūrėjui!
Taip puikiai nusiteikęs jis išėjo į gatvę, niūniuodamas savo mėgiamą mantrą.
– Ach, kokia nuostabi diena! – dabar jau balsu pasakė žmogus, – manęs laukia dideli geri darbai!
Žmogus žvaliai ėjo gatve, o priešais ėjo aklas žmogus. Eidamas jis tyrinėjo lazdele kelią aplink save.
– Oi, kokia sunki šio žmogaus karma.. – užjausdamas pagalvojo pirmasis žmogus, – įdomu, ar aptiks jis savo lazdele tą griovį priešais?
Jis sustojo ir susidomėjęs ėmė stebėti akląjį. O šis suklupo ties akmenėliu ir.. slyste nuslydo į griovį.
– Na, tai jo Kelias.. – filosofiškai ištarė žmogus ir patraukė toliau.
Jis ėjo gatve, šypsojosi kiekvienam sutiktam žmogui ir visiems siuntė savo beribę meilę..
Beeidamas pasivijo pagyvenusią moterį, kuri nešė sunkius krepšius.
– Ach, kaip tai simboliška! – pagalvojo žmogus, – tai tarsi slegianti gyvenimo našta.. Jai, turbūt, labai sunku, bet nieko nepadarysi: kiekvienam savo kryžius..
Žmogus atsiduso užjausdamas, aplenkė moterį ir švilpaudamas patraukė toliau.
Ir staiga pamatė, kad iš vieno namo pirmojo aukšto lango veržiasi dūmai..
– O kas gi ten nutiko?. – suskubo prie namo žmogus.
Priėjęs pamatė už to lango vaiką, jis šaukėsi pagalbos.
– Aš tuoj tau padėsiu, mažyli! – sušuko žmogus.
Jis puolė ant kelių, ištiesė rankas į dangų ir pradėjo kviesti dangiškąsias jėgas vaikui į pagalbą. Ilgai ilgai kvietė, bet..
– Taip.. Ką padarysi, – pagalvojo žmogus stodamasis ir valydamasis kelius, – kiekvienam savo karma..
Žmogus apsisuko ir patraukė namo. Ir eidamas pamatė priešais.. Angelą!
Žmogus labai apsidžiaugė, bet.. Angelas tik liūdnai pažvelgė į jį ir paklausė:
– Šiandien tu sutikai tiek žmonių, kuriems reikėjo pagalbos! Kodėl praėjai pro šalį?.. O paskutinioji situacija.. Tu nepadėjai mažam vaikui! Ir kol tu klūpojai melsdamasis, jį išgelbėjo kitas žmogus.. Kodėl tu nepadėjai?
– Na, bet juk tai jų gyvenimo kelias, jų gyvenimo pamokos, jų karma, ir aš neturiu teisės trukdyti jiems gauti savo patirtį! – ryžtingai atsakė žmogus. – Be to, aš kiekvieną dieną siunčiu žmonėms savo begalinę meilę, beribį gerumą ir širdies šilumą!
– Taip, tai jų kelias, jų pamokos, jų karma, – atsakė Angelas, – bet tavo reakcija į bėdoje atsidūrusius žmones – tai tavo karma, tavo patirtis ir tavo pamokos!
Žmogus sutriko, nuleido galvą..
– Na, ir kur gi tuomet tavo begalinė meilė, beribis gerumas ir širdies šiluma, apie kurias tu taip karštai tvirtini kiekvieną dieną?.. – paklausė Angelas.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !
Praregėjimai (37)
Šiuolaikinio žmogaus gyvenime labai daug išorinio triukšmo: televizijos laidos ir žinios, radijo šou ir muzika, įvairi informacija internetu ir t.t.. Mes nuolat gyvename informaciniame triukšme.
Visa tai dažniausiai ne tik neturi jokios vertės, bet ir perpildo žmogaus sąmonę ir pasąmonę didžiuliu kiekiu atsitiktinės, neturinčios jokių ryšių, o kartais ir prieštaraujančios viena kitai informacijos.
Tai formuoja kaleidoskopinį mąstymą – chaotišką informacijos kratinį. Ir visi jame esantys vaizdiniai, svetimos nuomonės, nuostatos ir faktai sukuria supratingumo ir sąmoningumo iliuziją bei atbukina žmogaus gebėjimą savarankiškai mąstyti ir daryti savo išvadas.
Tai ypač ryšku dabartiniuose ginčuose: ten nėra laisvo, grįsto tikrais gyvenimo faktais loginio ar kritinio mąstymo, bet labai plačiai apeliuojama į šablonines citatas, įvairias autoritetų nuomones, straipsnius oficialioje spaudoje bei greitai pereinama į asmeniškumus ir emocinį spaudimą.
Kaleidoskopinio mąstymo paradoksas – žmonės neturi savo nuomonės ir pasaulėmatos, jie tik atkartoja kitų nuomones, bet.. skaito jas savomis ir yra įsitikinę, kad mąsto savarankiškai.
***********
Kai mes galvojame, kalbame arba kažką darome, mes aktyvuojame tam tikro dažnio (pozityvią arba negatyvią) jėgą – energiją. Tai visada sugrįžtanti pas jos “autorių“ jėga, kuri gali būti ir pakeista, sušvelninta arba pristabdyta pačio žmogaus, pakeitus savo mintis ir elgesį.
Bet sugrįžta ji visada.. Ir sugrįžta ne tam, kad mus baustų ar baugintų, bet tam, kad suprastume savo veiksmų pasekmes, išmoktume atsakomybės už savo gyvenimą ir taptume harmonijos kūrėjais Žemėje. Tai priežasties-pasekmės dėsnis.
Aukštų vibracijų (pozityvi) energija žmogaus gyvenime – tai sveika psichika, vidinė ramybė, pozityvus bendravimas. Šios energijos kriterijai – šviesios mintys, džiaugsmas, pozityvus požiūris į gyvenimą, besąlygiška meilė ir dorovė, harmoninga sąveika su žmonėmis ir aplinka, pozityvios ateities nuostatos.
O negatyvių, arba – žemų vibracijų energija pritraukia į gyvenimą visą gamą negatyvių emocijų ir išgyvenimų, nesėkmes ir psichosomatinius negalavimus. Šios energijos kriterijai – negatyvios mintys ir emocijos, pesimistinis požiūris į gyvenimą (viskame matomas tik blogis), konfliktai su aplinkiniais, negatyvios ateities nuostatos (kai laukiama tik blogo).
Todėl verta kartkartėmis atlikti savo minčių “reviziją“ ir išsivalyti nuo negatyvumo. Ne iš baimės dėl pasekmių, bet tam, kad taptume atsakingais gyvenimo kūrėjais ir būtume harmonijos šaltiniais sau, savo artimiesiems ir pasauliui.
************
Mes nuolat skubame – tai mūsų laikmečio ypatumas. Skubame ir dvasiniame augime, nes norime kuo greitesnių rezultatų. Ta2iau tai reikalauja ir laiko, ir stiprybės, ir kantrybės.. Todėl daugeliui dvasinis augimas atrodo nuobodus.
Be to, tam, kad pamatytume tobulėjimo rezultatus, turime įvertinti savo dabartinę būseną. Ir daugeliui tas susitikimas su savimi tikruoju būna gan skausmingas ir nuviliantis.. Bet juk tam ir augame, kad būtume tobulesni.
Ir jei jau užsibrėžėme tikslą augti dvasiškai – nesilygiuokime į kitus, vienintelis mūsų tobulėjimo “matas“ – tai mes patys praeityje. Mes visi esame unikalūs, mūsų prigimtiniai gebėjimai ir talentai skirtingi, todėl ir dvasinio augimo keliai skirtingi.
Juk nėra prasmės sportininkui graužtis dėl to, kad jis ne dailininkas, o muzikantui – kad jis ne inžinierius.. Vieni žmonės yra subtilios dvasios, meniški, kiti – gerai mąsto logiškai, mėgsta konkretumą, ir visa tai neišvengiamai atsispindi ir dvasiniame augime.
Todėl vieni renkasi jogą ir meditaciją, kiti – studijuoja senuosius Mokymus ir psichologiją, treti – pradeda reguliuoti savo mitybą, fizinį krūvį ir dienos režimą, ketvirti – rašo nuostabias sielą žadinančias eiles, o kažkas kuria neįtikėtino grožio meno kūrinius..
Ir nesvarbu, nuo ko žmogus pradeda savo dvasinį augimą, svarbiausia – kad jis nesustotų. Ir – kad neskubėtų.. Tuomet jo pastangos palaipsniui atneša Gėrį į jo ir aplinkinių gyvenimą.
************
Neapykanta sugniaužia delną į kumštį, sušaldo širdį į ledą, o žodžius paverčia skaudžiai žeidžiančiomis strėlėmis..
Ir tik Meilė atgniaužia delną, ištirpina ledą širdyje, o žodžius paverčia šilta gaivinančia versme..
Mylėkime vieni kitus 🙂 !
************
Parengė ruvi.lt
Kas yra žmogus?
Atrodytų – paprastas klausimas, bet aiškaus atsakymo į jį nėra. Galbūt, todėl tiek painiavos žmonių savivokoje ir bandymuose atrasti gyvenimo prasmę – juk jei gerai nežinome, kas yra žmogus, tuomet ir jo užduotys Žemėje atrodo labai miglotos.
Pažvelkime, kiek daug žmogaus apibūdinimų informacinėje erdvėje.. Materialistinė mokslo sritis teigia, kad žmogus – tai dvikojis primatas, beždžionių palikuonis, nuo kitų gyvūnų tesiskiriantis stačia eisena, stambesnėmis smegenimis ir sudėtingu socialiniu gyvenimu.
Sociumas mums teigia, kad žmogus yra vartotojas, mokesčių mokėtojas, rinkėjas ir pilietis su daugybe pareigų. Religijos moko, kad žmogus yra nuodėmingas Kūrėjo vergas, kurio tikrasis gyvenimas prasidės anapilyje, griežtai pagal žemiškus nuopelnus.
Psichologai tyrinėja žmogaus psichiką, asmenybę, jo sąveiką su kitais žmonėmis ir teigia, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė. Filosofai ir ezoterikai aiškina, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, ir kad žmogaus kūrybinis potencialas yra beribis..
Kaip manote, kuris iš šių apibūdinimų yra teisingas? Aš manau, kad visi, nes visi jie – tarpiniai. Kodėl? Todėl, kad parodo, kaip istorijos eigoje žmogus tyrinėjo save, kaip pažino savo esybę, savo galimybes: nuo fizinio kūno ir sąveikos su aplinka, nuo sociumo vaidmenų ir materijos – iki dvasingumo.
Žmogus tarsi nuolat išlukštena save sluoksnis po sluoksnio, artėdamas prie svarbiausių pamatinių vertybių – savo vidinio “aš“, savo kūrybinio potencialo, savo dvasinių savybių ir dorovinių principų.
O kol tos vidinės vertybės neatvertos, žmogus tapatinasi su tuo, ką jau pažįsta – su kūnu ir jo poreikiais, su aistromis ir materialių daiktų troškimu. Tokį žmogų galima lengvai suklaidinti, apgauti, nuvesti įvairiausiais savęs pažinimo aplinkkeliais, galima ir išnaudoti jį.
Ne veltui sakoma, kad turintis informaciją valdo tuos, kurie jos neturi. Juk vienas iš didžiausių žmonijos paklydimų (klaidinimų?) yra tame, kad yra baigtinė informacija, yra baigtinė pažinimo riba, ir – kad žmogaus lavinimas baigiasi užbaigus mokyklą ar aukštesniojo mokslo įstaigas.
Be to, mes gyvename dualiame pasaulyje, kurį pažįstame per priešingas reiškinių savybes, todėl pažinimo kelyje yra tiek daug kliūčių, iliuzijų ir nuklydimų į kraštutinumus. Dėl to savęs ir pasaulio pažinimo kelias kartais yra sunkus, ir tai atbaido, pastūmėja į užliūliuojantį konformizmą.
Tuomet žmogus patiki ir susitaiko su viskuo, ką jam sako dauguma: kad jis tik kūnas (gyvūnas), kad jis yra vartotojas, materialistas, kad jis nuodėmingas vergas, kad jis labai sudėtinga nesuprantama asmenybė, ir, apskritai, neaišku, kaip šiame pasaulyje reikia gyventi..
Bet kaip vis dėl to atsakyti į svarbiausią gyvenimo klausimą – “Kas aš esu?.“
Tiesiog nepamirškime, kad savęs ir pasaulio pažinimas vyksta visą gyvenimą, todėl visos mūsų žinios šioje srityje yra tarpinės. Stebėkime gyvenimą, darykime išvadas iš savo patirties, klausykimės savo pojūčių, savo širdies balso, intuicijos ir mokykimės atsirinkti reikalingą informaciją.
Panaudokime ir vystykime toliau tai, ką jau patvirtino mūsų protėvių patirtis. Neribokime savęs suvokimu, kad esame “tik“ gyvūnai: šiandien jau įrodyta, kad žmogus yra sudėtinga esybė: kūnas, siela ir dvasia, kad jis turi prigimtines dvasines savybes ir neribotas kūrybines galimybes..
Šioje Žemėje mes iš tiesų evoliucionuojame.. O patikėti kartais tuo sunku todėl, kad dualiame pasaulyje amžinosios vertybės išsigrynina, suvokus ir atmetus jų priešingas savybes, pvz.: vergovė-laisvė, melas-tiesa, neapykanta-meilė, priešiškumas-vienybė, kova-taika, egoizmas-altruizmas, ir t.t..
Atminkime, kad žmogus su savo beribiu kūrybiniu potencialu yra didžiausia vertybė, o ne pinigai, nafta, spalvoti metalai ar kiti gamtos ištekliai. Nes be žmogaus visos materialios vertybės yra bevertės, o žmogus gali bet kam suteikti vertę arba sukurti kažką vertingo (užauginti, sumeistrauti, pagaminti).
Žmogus yra kūrėjas, žmogus gali mylėti, žmogus turi prigimtinius dorovinius pamatus (sąžinė, orumas, tiesa..) – tai esminės savybės, skiriančios jį nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne pasididžiavimo ar viršenybės prieš kitus klausimas, o pirmiausia – didelė atsakomybė už tai, kaip mes gyvename ir kaip sąveikaujame su kitais žmonėmis, gamta ir visa gyvybe Žemėje.
Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas sakė: “Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys“. Antraip.. “Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.“
Mes vis daugiau sužinome apie save ir apie tai, kad mūsų tikroji prigimtis – žmoniškumas. Atmeskime pagaliau dualumo pančius, pradėkime gyventi pagal amžinąsias vertybes, kaip Žmonės – laisvai, dorai, vieningai, taikiai, kūrybingai 🙂 ..
Tu reikalingas pasauliui
Tu reikalingas šiam pasauliui.
Nežiūrint į tai, ką tu apie tai galvoji. Ir net nežiūrint į tai, ar apskritai kada nors susimąstai apie tai.
Šis pasaulis yra kuriamas tavo dovanomis – tavo meile, tavo kilniomis idėjomis, tavo gerais darbais, tavo tyrais jausmais.
Tavo gyvenimas – tai tavo laikas mylėti, kurti ir dovanoti šiam pasauliui tai, ką gali padovanoti tik tu..
Todėl – nedelsk, drąsiai veik, nes atėjai čia tam, kad pagerintum šį pasaulį. Širdies gilumoje tu tai gerai žinai.. Jauti tai.
Atmesk abejones, ilgus svarstymus ir įsiklausyk, ką sako ir kur veda tavo širdis. Atėjo laikas veikti, ir tavo širdis – tai tavo kelrodis..
Tu reikalingas šiam pasauliui.
Neieškok daugiau naivių pasiteisinimų, kodėl negali būti savimi – tokiu, koks esi, tokiu, koks tik tu gali būti..
Tu negali daugiau slopinti vidinio prabudimo šauksmo, negali slopinti savo kūrybinės saviraiškos.
Tu pavargai apgaudinėti save, pavargai priešintis. Tave išvargino kaukių keitimas ir bėgimas paskui iliuzijas.
Tavo išgalvotos kliūtys jau negali užkirsti tavojo Kelio. Atėjo laikas apie save pareikšti, atėjo laikas išreikšti save tikrąjį.
Tu reikalingas pasauliui. Dabar.
Tu jam labai svarbus ir reikalingas. Tu net neįsivaizduoji, koks jam esi svarbus ir reikalingas..
Begaliniuose gyvenimo labirintuose yra tavo vieta, ir jos niekas neužims, tik tu. Tik tu atliksi savo misiją – tai, dėl ko atėjai į šią Žemę.
Nedelsk. Tu reikalingas šiam pasauliui.
Tu – gyva šios Kūrinijos dalis, tu – jos neatsiejama grandis. Supranti, be tavęs šis pasaulis yra neišbaigtas.. Be tavęs jame nėra pilnos harmonijos.
Pasijusk šios Didingos Visumos dalimi, labai svarbia dalimi.. Padovanok šiam pasauliui savo meilę, savo tyrus jausmus, savo kūrybą, savo išmintį.
Padaryk šį pasaulį geresniu. Dabar 🙂 ..
Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt
Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !
Gydymas judėjimu
Gydytojo kineziterapeuto, profesoriaus ir daugelio knygų autoriaus Sergejaus Bubnovskio patarimai gerai sveikatai išlaikyti:
*Neverta pasikliauti stebuklingomis piliulėmis. Reikia aktyvuoti vidinius savo organizmo rezervus. Vaistai – tai tarsi botagas sergančiam žirgui: negalima juo nuolat plakti nusilpusio gyvūno. Iš pradžių, aišku, jis kiek greičiau bėgs, bet neilgai, o po eilinės kirčių serijos ir visai nukris..
*Medicina nestudijuoja sveikatos dėsnių. Ji studijuoja ligas ir adaptacijos prie ligos taisykles vaistinių preparatų manipuliavimo pagalba, tokiu būdu fiksuodama ligas organizme ir sudarydama normalaus gyvenimo iliuziją.
*Aš nemačiau sveikų žmonių, išėjusių iš ligoninės, aš mačiau tiesiog išgyvenusius. Aš pats įveikiau kelią nuo invalido iki šiandien visiškai sveiko žmogaus.
*Kai jums sukanka 40 metų, gydytojas sako: “Ką gi padarysi, toks amžius, jau laikas sirgti..“ Ir išrašo tablečių. O žmogus jas geria ir stebisi: “Nepadeda!“ Ir pinigų vaistams vis daugiau reikia. Ir tuomet jis pradeda domėtis natūraliais gydymo būdais ir atranda kitus “vaistus“ – judėjimą, kvėpavimą, sveiką mitybą, vandens procedūras..
*Nei vienas pasaulio kardiologas neparodys jums paciento, kuriam pavyko išsigydyti nuo hipertonijos, vartojant vaistus. Ir pradėsite jus nuo vienos tabletės, palaipsniui įprasdami vartoti juos saujomis..
*Kai jums pradeda mausti ties krūtine, jūs nuolankiai einate į vaistinę ir vartojate vaistus, kurie, kaip jums tvirtina, atlieka širdies išeminės ligos profilaktiką. O iš tiesų vietoje profilaktikos vyksta paūmėjimas, nes skausmas krūtinėje – organizmo negalavimo pasekmė, o ne priežastis.
*Gulint lovoje, širdies raumuo geriau nedirba. Gulėsite, sėdėsite ar stovėsite – vienas ir tas pats. Kol neįjungsite kojų raumenų “siurblio“, pasveikimo nesitikėkite.
*Žmonės nežino, o greičiausiai nesuvokia, kad tuomet, kai silpnėja raumenų funkcija, kūnas pamažu stingsta, dėl to kęsdamas nuolatinius skausmus. Pabaiga ateina, kai atrofuojasi paskutinis raumuo. Ir raumenų skausmas lydi iki paskutinės sekundės, todėl tokių ligonių kišenės pilnos vaistų.
*Uždrauskite žmogui judėti, įsprauskite jį į korsetą, nuslopinkite jo nervų sistemą, signalizuojančią apie skausmą – ir žmogus gana greitai taps invalidu.
*Pats savaime fizinis krūvis negydo, gydo teisingas fizinis krūvis – tai, visų pirma, šiuo metu dirbančių raumenų pilnavertis susitraukimas ir pilnavertis atpalaidavimas su būtina kvėpavimo kontrole.
*Žmogaus kojų raumenys – tai periferinė “širdis“. Jie padeda susitraukti venų vožtuvams ir sugrąžinti kraują į dešinįjį prieširdį.
*Fizinio krūvio rezultatas – padidėja cirkuliuojančio kraujo greitis ir kiekis, o tai reiškia, kad padidėja deguonies kiekis širdies audiniuose. Tokiu būdu teisingas fizinis krūvis palengvina širdies darbą ir sudaro sąlygas funkciniam atsistatymui. Tai ne paradoksas, tai – normali fiziologija.
*Nuolat darykite rytinę mankštą, ir būtinai – pritūpimus. Kasdieniniai pritūpimai su tiesia nugara padės išvengti daugybės problemų su sveikata. Naudinga tokia “triada“: pritūpimai, atsispaudimai ir pratimai pilvo presui.
*Kartą kalbėjausi su ilgaamžiu, kuriam tuo metu buvo 108 metai. Ir toks guvus, judrus senolis! Klausiu jo: “Ką jūs darote, kad taip ilgai gyventumėte?“ Jis atsako: “Nieko ypatingo – 450 kartų (!) per dieną pritūpiu.“ O juk tai universalus būdas pagerinti kraujo cirkuliaciją kūnu!
*Jei dirbate sėdimą darbą, įpraskite kas valandą pritūpti po 30 kartų tiesia nugara, o po kiekvienų 10 pritūpimų išgerkite gurkšnelį vandens. Tai apsaugos nuo daugybės problemų su sveikata dėl nepakankamo judėjimo.
*Viskas yra mumyse. Tik reikia mokytis suprasti save, savo kūno signalus ir nustoti bijoti. Juk mūsų laikais sirgti darosi pavojinga – arba nunuodys tabletėmis, arba ką nors nupjaus..
*Ir jei darbas ir judėjimas kadaise išugdė kūrybingą ir išmintingą žmogų, tai šiuolaikinė civilizacija veda žmogų priešinga kryptimi nuo tobulėjimo – internetas vietoje knygų skaitymo, o vietoje natūralaus judėjimo – bėgimo, ėjimo, plaukiojimo – automobiliai, troleibusai, lėktuvai..
*Nepamirškime: judėjimas – tai sveikata ir pati gyvybė!
Parinko ir vertė ruvi.lt
Ar lengva būti Dievu?
Ar lengva būti Dievu? O Tu pabandyk.
Iš pradžių pamilk. Lengva mylėti gerus, nuoširdžius, protingus, gražius, įdomius ir talentingus. Arba bent jau artimus dvasiškai.
O Tu pamilk tuos, kurie spjauna Tau į širdį, kurie daro niekšybes ir muša į nugarą, pamilk tuos, kurie išduoda ir meluoja.
Pamilk žinodamas, kad nieko nepasikeis ir šie žmonės netaps geresni Tavo meilės dėka. Jie sudegins, nukryžiuos ir paliks kankintis.
O Tu atleisk. Viską atleisk ir mylėk toliau. Nuoširdžiai, netausodamas savęs, giliai, kaip myli idealą, kaip motinos myli savo sūnus, kaip moteris myli vyrą, kaip smuikininkas myli savo smuiką, kaip gali mylėti tik Dievas.
Kai šito nepakaks – atverk savo širdį. Tegul Tavo siela tampa pereinamuoju kiemu kiekvienam skausmui, kiekvienai bėdai, kiekvienam ką tik užgimusiam ar užbaigtam likimui.
Myli? Jautiesi didvyriu? Jau matai šviesaus kankinio vaizdą, kenčiančio už visą puolusią žmoniją?
O dabar išmesk kuo toliau tokią savo meilę ir pamilk iš naujo. Be dalinimo į gėrį ir blogį, be sotaus žvėries laimės ir impulsyvaus neuralgijos skausmo.
Pamilk suvokdamas visos būties harmoniją, kurioje nėra tų aistrų, kurias su savimi nešiojasi kiekvienas žmogus, bandydamas primesti jas kiekvienam akmeniui, kiekvienai žolelei ir kiekvienam sutiktam žmogui.
Išeik už vertinimų pagal save rėmų. Pradėk, ko gero, nuo to, o paskui sugrįžk, ir aš pasakysiu, ką daryti toliau. Ir tuomet jau Tu man papasakosi, ar lengva būti Dievu.
Ir patikėsiu aš Tau tik tuomet, kai Tu nusišypsosi ir pasakysi: “Lengva“ 🙂 ..
Pagal A. Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt
Visiems šviesaus ir tyro šventinio savaitgalio 🙂 !
Praregėjimai (36)
Kaip iš pumpuro išsivysto gėlė, o iš gėlės – vaisius, taip ir iš vienos dvasinės patirties gimsta kita, o iš jos – nauja, o iš kitos – dar viena..
Ir kiekviena patirtis vis platesnė ir subtilesnė, priartinanti žmogų prie harmonijos. Kiekvienas etapas – tai dvasinė patirtis, vedanti į sekančią, aukštesnio lygmens patirtį.
Šios etapų kaitos žmogus gali nepastebėti, jų laikas neapibrėžtas. Žmogaus dvasinį augimą ir tobulėjimą galima pamatyti iš jo pasikeitusios vidinės būsenos, elgesio ir pasaulėžiūros.
************
Labai svarbu išmokti pamatyti įvairių reiškinių priežastis. Tik aiškiai suprasdami priežastis, galime keisti arba pašalinti pasekmes – tik taip mes galime sąmoningai kurti mūsų realybę.
Pavyzdžiui, jei mes norime atsikratyti socialinio neteisingumo – turime suprasti jo priežastis, jas šalinti ir kurti sąlygas socialiniam teisingumui.
Juk jei mūsų namų ūkyje kažkas netvarkoje – mes ieškome priežasčių, kodėl taip yra. Tarkim, jei sugedo automobilis – mes jį taisome, o ne puolame jį dažyti, kad gražiau atrodytų..
Kol neišsiaiškiname reiškinio priežasties ir jos nekeičiame, visi mūsų bandymai kažką gerinti yra beprasmiški.
***********
Dvasinis kelias – tai pokyčių kelias, kuriame nėra ko prarasti, išskyrus mūsų iliuzijas. Tačiau dabar mes skęstame iliuzijose, todėl kelias į savo tikrąjį “aš“ kartais labai ilgas..
***********
Bet kokie sunkumai gyvenime pilnai atskleidžia aplinkinių žmonių tikrąjį veidą. Vieni pabėga, kiti nusisuka ar net pradeda kenkti, o treti ištiesia palaikymo ir pagalbos ranką.
Būtent žmonių elgesys sunkią akimirką parodo jų geriausias arba blogiausias savybes. Žmoniškumas ten, kur bėdoje žmonės vienijasi, kartu ieško sprendimų ir padeda bėdos ištiktiems.
Tamsiu metu gerai matomi Šviesūs Žmonės..
************
Neįmanoma išmokti plaukti su gelbėjimosi liemene arba išmokti vairuoti sėdint prie kompiuterio. Neįmanoma sukurti šviesaus pasaulio tik kalbomis apie šviesią ateitį.
Jei norime kažko pasiekti, turime veikti: visi kartu ir kiekvienas savo gyvenime – ryžtingai ir atsakingai, atsisakant visko, kas stabdo ir kuria problemas. Ir didžiausios problemos šiandien yra mūsų mąstyme..
Mes tikime labai keistais dalykais, bet nematome, kad tai neatitinka realybės, o todėl iškreipia mūsų pasaulėžiūrą, kelia vidinius prieštaravimus, slopina mūsų iniciatyvą ir kūrybingumą bei kuria nesibaigiančias problemas.
Mes tikime, kad būtina nuolatinė kova, kad kariaudami galime pasiekti taiką.. Tikime, kad pinigai yra didžiausia vertybė, kad daiktai gali mus padaryti laimingais.. Mes patikėjome, kad nieko negalima pakeisti, kad taip, kaip yra – vienintelė teisinga realybė, ir viskas bus kaip buvę.
Pradėkime nuo savo mąstymo – atgaukime suvokimą, kas yra tikra gyvenime, kokios mūsų tikrosios vertybės. Ir – veikime: paverskime neapykantą – meile, priešiškumą – vienybe, pyktį – gerumu, egoizmą – altruizmu, godumą – dosnumu, melą – sąžiningumu..
Nebijokime pokyčių – griūva tik tai, kas jau atgyveno ir beviltiškai paseno, bet šalia visada ir būtinai gimsta naujos galimybės ir begalinė kūrybinė erdvė..
************
Ar kada nors bandėte pažiūrėti į pasaulį kito akimis? Nors akimirką, nors kelias sekundes?
Jūsų mamos akimis, jūsų tėvo akimis.. Arba – jūsų mylimo žmogaus, jūsų vaiko, draugo, kaimynės, bendradarbio, praeivio, o gal jūsų naminio gyvūno akimis?..
Pabandykite, įsijauskite į tai visa savo širdimi, esybe, siela… Ir jūs patirsite Apreiškimą, patį giliausią ir patį svarbiausią gyvenime suvokimą – jūs pajusite Vienybę..
************
Parengė ruvi.lt
Kelias į būsimą pasaulį
*Tik atmetęs visas nuomones iš išorės apie tai, koks tu turi būti, gali suprasti, kas tu esi. Tik supratęs, kas tu esi, gali pamatyti, kuo tu gali tapti.
*Šaltinis neprilygsta upei. Upė neprilygsta jūrai. Atradęs save prilygsta vandenynui.
*Tas, kas buvo niekuo, gali tapti viskuo. Tas, kas buvo viskuo, gali tapti niekuo. Išorinis reikšmingumas neturi nieko bendro su vidine didybe.
*Galima sukaupti daug žinių ir nežinoti nieko. Galima neturėti žinių ir žinoti daug. Tik asmeninės patirties tyloje gimsta praregėjimai.
*Kol yra priešiškumas viduje, kovos neišvengiamos. Kol tavyje nėra taikos, kartu su tavimi visada vaikščios kova.
*Galima netikėti rojumi – ir gyventi jame. Galima neigti pragarą – ir būti jame.
*Paniręs į minią neatras savęs. Atsižadėjęs pasaulio nepažins kitų.
*Akli vadina save praregėjusiais. Kurti tvirtina girdintys. Bepročiai vadina save normaliais. Ar atsiras sveikiems vieta sergančių pasaulyje?
*Miegantis protas kupinas iliuzijų. Jis panašus į vandens nešėją su kiaurais kibirais. Tik pabudus galima pamatyti miegančius.
*Pabudęs pamatai aplink save miegančius. Užmigęs vėl, nustoji juos matyti.
*Meilė tampa neapykanta, o neapykanta atrodo kaip meilė. Miegančiųjų meilė ir neapykanta pasmerktos nuolat keistis vietomis.
*Miegančiųjų kelias ilgas. Pabudusiųjų kelias sunkus. Pabudus gyvenimas tik prasideda.
*Kai pabundi, pasijunti vienišas. Miegantys nesugeba eiti kartu su pabudusiais. Pabudę gali padėti miegantiems prabusti.
*Iš pradžių buvo sapnas. Paskui ėmė busti sąmoningumas. Su sąmoningumu atėjo praregėjimas. Toks šio pasaulio kelias. Toks kiekvieno žmogaus kelias.
*Šviesa neprasiskverbia į užmerktas akis. Šviesa išsklaido tamsą, nes tokia jos prigimtis. Tai dėsnis.
*Saulė neskirsto į teisius ir neteisius. Saulė tiesiog šviečia. Atradęs save tampa tarsi saulė.
*Besidžiaugiantis nepastebės kliūčių. Liūdintis kliūtis padidins. Ir tik ramus aiškiai mato visą kelią.
*Sunku priimti tai, kas keičia pasaulio vaizdą. Sunku priimti tai, kas jį griauna. Neįmanoma nupirkti naujo. Tik kūrėjas gali sukurti savąjį.
*Kam tyrinėti kitus pasaulius, jei savo namai tokie apleisti? Tik susitvarkius savus namus, galima žvalgytis į kitus.
*Atgyvenusios žinios reikalauja atsinaujinimo. Naujas laikas reikalauja naujų atradimų. Pačiu vertingiausiu atradimu kiekvienam žmogui taps jis pats.
*Gyvenantys permainų laikais skundžiasi laikinais sunkumais, nes nemato kylančios už horizonto saulės. Neįmanoma sustabdyti saulėtekio, bet tik atitraukus akis nuo žemės, galima praregėti.
*Vieningas, transformuotas, jaunas, džiaugsmingas, dainuojantis, mylintis, klestintis.. Toks mūsų būsimas pasaulis 🙂 !
Mintys iš L. Timongo “Laisvės knygos“, vertė ruvi.lt
ruvi 