Tai širdies ašaros…

Kai tu sakai žmogui: “Aš dėl tavęs pergyvenu“ – tai ne tušti žodžiai, nerimas ar baimė.

Tai artumas. Sielos lygmenyje.

Ketinimas pasidalinti tuo, kas su juo vyksta, pasiimti nors dalį tų sunkumų, kuriuos jis išgyvena.

Pergyvenu – tai reiškia drauge su tavimi einu tą kelio atkarpą, kuri atiteko tau.

Tai reiškia, dalinuosi su tavimi tavo praradimus, palaikau ir padrąsinu tuo metu, kai išsenka dvasinės jėgos…

Pergyvenimas – tai širdies ašaros… dėl savo artimo žmogaus.

Padėka autorei! Pagal Duša Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Aš pasirinkau Meilę!

Jei paklausite manęs, ką man pavyko pasiekti gyvenime, atsakymas bus tik vienas: – Tai tapti truputį geresniu!

Ne namas, ne medis, net ne vaikai! Visa tai niekam nereikalinga, jei aš nebūsiu pagarbus su kitais, jei aš nesidalinsiu savo dvasinėmis vertybėmis.

Aš reikalingas savo artimiesiems pirmiausiai kaip žmogus su žmogiškais poelgiais. Aš reikalingas artimiesiems kaip šilumos ir rūpestingumo šaltinis. 

Viskas laikina šiame pasaulyje, bet išlieka prisiminimai, lieka pėdsakas žmonių širdyse. Koks jis bus?

Iš visų savo gebėjimų aš išskirčiau saviugdą. Iš visų pasiekimų – savęs keitimą į gerąją-šviesiąją pusę.

Kartą aš supratau, kad kova daugiau ne man. Žmogus nieko negali išsikovoti. Dar niekam nepavyko jėga priversti mylėti. Dar niekam nepavyko pasiimti į paskutinę kelionę kažkokius turtus arba pranašumo pojūtį.

O jei taip, tuomet kokia tame prasmė?

Kokia prasmė kovoti ir įrodinėti savo jėgą ar nuomonę. Tokiu būdu laimės nepasieksime!

Aš supratau, kad nelengva kalbėti žodžiais, bet taip paprasta kalbėti širdimi. Ši kalba visiems suprantama. Suaugusiems ir vaikams, gyvūnams ir paukščiams. Visas pasaulis supranta Meilę ir rūpestį.

Aš atmečiau viską, kas nereikalinga. Aš atsisakiau kovos dėl savo nuomonės harmonijos naudai. Aš atsisakiau menamų titulų ir vertybių. Aš atsisakiau valdingumo. Aš pasirinkau Meilę!

Aš pasirinkau vertybę, dėl kurios verta gyventi.

Aš daugiau nekovoju! Meilėje nebūna kovos, čia yra pagarba kito gyvenimui, čia yra begalinis dėkingumas už susitikimo akimirką su kitu žmogumi, kitokia nuomone.

Man daug kas pavyko. Svarbiausia – išvysti savo savitumą, pamatyti egoizmą ir išugdyti savyje pagarbą kito žmogaus gyvenimui.

Aš pasirinkau Meilę ir dabar vadovaujuosi ja diena iš dienos.

Ir jei manęs paklaustų apie gyvenimo prasmę, aš nesusimąstydamas atsakyčiau: Meilė, Gerumas, Dėkingumas!

Dėkoju gyvenimui 🙂 …

Padėka autoriui! Pagal V. Trojickio esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šeima – tai meilė…

Apie šeimą. Aš labai noriu pasikalbėti apie šeimą. Nes viskas taip sujaukta ir supainiota šioje gyvenimo srityje…

Juk mes visi buvome vaikai. Ir dauguma iš mūsų augo šeimose. Na, nejaugi viskas buvo taip blogai, kad nesinori kurti savo šeimos? Ir tęsti kažkokias geras tradicijas, kurias prisimename iš vaikystės, perimti jas?

Aš netikiu, kai man sako, kad dauguma šeimų yra nelaimingos, atsitiktinės, nepilnos, kuriose du žmonės tiesiog gyvena kartu dėl turto ir apgaudinėja vienas kitą.

Manau, kad žmonės dabar daugiau įpratę aptarinėti kažką blogo. Apkalbėti. Pasmerkti. O apie tai, kas yra gerai, niekas nekalba. Neįdomu. Kai yra gerai, ką dar apie tai galima pasakyti? 

Ir dauguma su pašaipa klausia – atseit, kam man šeima, aš ir taip viską turiu: butą, darbą, pinigų, draugų, turiu net šunį-medalistą, ir gyvenimas mano kunkuliuoja, tiesiog virte-verda, ir kondicionierius miegamajame yra, ir testamentas surašytas: žodžiu, viskas sustyguota ir numatyta.

O meilė? O kaip gi meilė? Nes šeima – tai meilė. Šeima – tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Kur tave visada palaiko.

Šeima – tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.

Šeima – tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Čia taip daug meilės. 

Šeima – tai kuomet visas pasaulis gali būti prieš tave, o tavo šeima – už tave ir su tavimi.

Šeima – kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose – gaminamo maisto kvapas. Kai gamini su meile, o ne todėl, kad reikia valgyti.

Šeima – tai kuomet jūs net per atstumą jaučiate vienas kitą.

Štai kas yra šeima. O ne vien vandens stiklinė senatvėje.

Bet dabar mūsų gyvenime labai daug “aš“. O juk šeima – tai “mes“. Mes – tai vieningas organizmas.

Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes – myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji – dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei. Net jei dėl kažko kartais nesutariate, jūs visada susitaikote, nes šeima – tai tavo artimiausi žmonės.

Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos. Arba sureikšmintas “ego“.

O šeima – tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas – ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos. Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti “laimingą“ – be įdaro. Ir kam jis atiteks – tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams. Tokią tradiciją mano tėvai sugalvojo.

O mūsų šeimoje – jau ne tik tėvų perduotos, bet ir naujos šeimos tradicijos: mes einame į žygius, ieškome įdomių maršrutų, atrandame naujas vietoves.

Ir dar mes puošiame naujametinę eglutę lapkričio mėnesį… Visi drauge 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Sonios Orešnikovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Tas rudens jaukumas…

Rudenį namus palieka tik suaugę vaikai ir paukščiai – o visi kiti sugrįžta. Nusiauna, nusiima nuo pečių kuprinę. Virtuvėje skuba užkaisti virdulį – ir tą akimirką beveik fiziškai pajuntama, kaip namai užsipildo istorijomis, kurios buvo kaupiamos specialiai rudeniui. Kaupiamos su liepos braškėmis, birželio saulėtekiais, rugpjūčio žvaigždėmis. Pasakok jas. Klausykis pasakojimų.

Ruduo – pats geriausias laikas sužinoti apie save: savo šalčio ir šilumos ribas, savo poreikį darbams, kuriuos nori tęsti ir tuos žmones, kuriuos nori pažinti arčiau. Kiek arbatos reikia, kad sušiltum. Kiek apkabinimų, kad liautumeis bijoti.

Kai kuriuos dalykus kiekvieną rudenį reikia prisiminti iš naujo. Pavyzdžiui, kad tu gyvas – ir todėl sugebi skleisti šilumą ir šviesą; gali nuveikti reikšmingus darbus, ištarti žodžius, galinčius išlaisvinti širdį iš ledinio kiauto.

Svarbiausia – nesustingti. Laikyk už rankos tą, ką myli, skink vynuoges, po pagalve laikyk jūros kriauklę, nupiešk kitoje lietsargio pusėje savo mėgiamą žvaigždyną, vaišink kitus obuoliais ir karamele, neskaičiuok dienų iki pavasario, verčiau pajusk tylią palaimą ir pripildyk širdies šiluma savo namus.

Pasaulis prisimerkia nuo šviesos, kai tu džiaugiesi ir spinduliuoji meilę 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakojimas “Skaitmeniniai spąstai“

Viskas prasidėjo, kai mano išmaniajame telefone liko 6 % energijos. Aš pradėjau ieškoti pakrovėjo, o galvoje sukosi paikas pokštas: “Tavo namai ten, kur yra tavo telefono pakrovėjas“. Aš pajungiau įkrovimą, bet… nieko neįvyko. Vietoje kraunamos baterijos signalo aš pamačiau, kad dingo dar viena telefono baterijos padala.

Nesuprasdama, kas nutiko, aš ištraukiau ir vėl įjungiau štekerį, sukiojau jį, bandydama įdėti kita puse, tiesinau laidą, manydama, kad jis tiesiog užlūžo. Tačiau nieko nepasikeitė. Turėjau pripažinti, kad pakrovėjas išėjo iš rikiuotės.

Mintyse jau įsisuko nerimas – ką daryti? Maža to, juk ir man niekas negalės paskambinti. Ir aš jau niekam iš artimųjų negaliu paskambinti. Po minutės-kitos aš apskritai liksiu be ryšio. Be to, aš ketinau išeiti, tačiau dabar tai beprasmiška. Aš vis vien nieko negalėsiu nupirkti, nes savo patogumui visus atsiskaitymus vykdžiau tik telefonu.

Mano rankinėje seniai nėra jokių kreditinių kortelių, nėra net piniginės, nes ji man nereikalinga. Na, gal surasčiau kišenėse smulkių, bet visi mano pinigai telefone, kuris jau vos gyvas. Na, gerai, grynųjų aš nusiimčiau ir be kortelės, bet tam vėl gi reikalingas telefonas… Jame ir elektroninis raktas – nuo įėjimo į kiemą, į namo laiptinę, į savo aukštą… Po galais!  Jei dabar išeisiu, į namus nepakliūsiu. Stovėsiu prie tvoros, kol atsitiktinis kaimynas įleis mane į teritoriją. Net konsjeržui paskambinti negaliu – jo numeris mano telefone. Panašu, kad tampu įkaite…

Telefonas rodo, kad dar yra 4% gyvybės – paskutinės padalos tirpsta ypatingai greitai. O aš karštligiškai svarsčiau, kieno numerius galėčiau užsirašyti, kol dar galima. Prisiminiau, kad mano šeimos narių telefonų pakrovėjai maniškiui netinka. O kas, jei nepavyks pataisyti mano pakrovėjo? Ar galėsiu įsigyti kitą? Ir kaip greitai galėčiau tai padaryti? O jei teks jį užsakyti ir laukti keletą dienų? Tokia perspektyva nedžiugino… Ir paikas pokštas apie pakrovėją dabar jau neatrodė man toks paikas. Jei taip nutiks, aš pakliūsiu į visišką vakuumą.

Bet kaip taip nutiko, kad telefonas mano gyvenime tapo viršesnis už mane pačią?.. Taip visada būna, kai nesusimąstydami pasiduodame menamo komforto pagundai. Šiandien žengi vieną žingsnį link to… rytoj kitą… po to dar… ir dar… Ir – tave įtraukia į nelaisvę. Ir tu tampi bejėge.

Aš labai gerai prisimenu, kaip kadaise žinojau atmintinai kelias dešimtis telefonų numerių. Dabar sunkiai pasakyčiau net vieną. O kam? Jei jie yra telefone ir surenkami automatiškai? Kam pergyventi, kaip jaučiasi tavo vaikas darželyje, jei galima įjungti vaizdo kamerą ir pamatyti vaiką bet kurią akimirką? Kam įsiminti kelią, jei telefone yra žemėlapiai ir navigatorius? Kam mokytis kitos kalbos, jei telefone yra vertėjas?

O bilietų kelionėms pirkimas? Praėjo ilgų eilių laikas, dabar bilietą į bet kurią pasaulio dalį galima nusipirkti per kelias minutes, pasirenkant viską, net vietą prie lango. Tas pats ir su bilietais į visokius renginius, koncertus, kiną, teatrą. Tačiau ir čia be telefono nepateksi niekur.

Pagal numerį telefone mums išduoda siuntinius pašte. Net vaiką iš žaidimų kambario gali pasiimti su telefonu, be jokio dokumento. Telefonas dabar – priešakyje visko, jis pasidarė svarbesnis už savo šeimininką. Jame – bankas, dokumentų kopijos, elektroniniai raktai, medicina.

Aš žiūrėjau į paskutines išnykstančias padalas ir galvojau, o kas būtų, jei, neduok Dieve, aš pamesčiau telefoną?.. Juk jame VISKAS… Šimtai kontaktų, kurių neatkursi, skaitytojai socialiniuose tinkluose, “vaiberyje“ – stomatologai, pediatrai, elektrikai, kirpėjai, siuvėjos… Atrodytų, taip patogu ir paprasta – paspaudei mygtuką, ir jau gali kalbėtis. Bet jei nebus išmaniojo telefono – aš neprisiminsiu nei vieno kontakto. Ir kaip tai įmanoma?!

O nuotraukos! Nepakartojamos kelionių akimirkos, šventės, draugų šypsenos… Vaikų šėlionės, kačių mielos pozos ir sėkmingai papuoštos salotos. Išsiskleidusi močiutės rožė, kerinčios saulėlydžio spalvos, ir daugybė sėkmingai “pagautų“ momentų… Visas mano gyvenimas telefone…

Bet kada aš leidau, kad telefonas taptų mano šešėliu, kuris užgožia mane pačią? Juk jis žino apie mane viską! Kurią minutę sustabdžiau elektroninės knygos skaitymą, kurią serialo dalį ir kurioje vietoje dabar žiūriu. Žino mano batų ir rūbų dydį, ir tiksliai žino, kokio atspalvio patalynė man patinka. Žino, kokias dovanas aš renku per šventes. Žino, kokiame mieste yra siuntinys, kurio aš laukiu. Po galais, net žino, kad būtent dabar man reikalinga keptuvė storu dugnu ir kad būtent šiandien man reikia pasiūlyti būtent šį rinkinį rankdarbiams.

Kiekvieną dieną mano telefonas primena man, ką turiu pasveikinti su gimtadieniu, ir ką apskritai svarbaus turėčiau padaryti ir ko nepamiršti. Jis net žino, kuriuo metu aš žaidžiu savo mėgiamą žaidimą, ir jei aš užmiegu, signalizuoja man: “Kame reikalas? Neturi laiko pramogai?“ O bet kuri internetinė parduotuvė, į kurią aš užeinu lyg ir pirmą kartą, džiaugsmingai sutinka mane ir kreipiasi į mane vardu.

Paskutiniai 2% mano ryšio su pasauliu… Jau greitai užges ekranas, ir aš liksiu vienui viena. Bet staiga pasigirdo kažkoks spragtelėjimas, kažkodėl sucypė kondicionierius viršuje… Ir ekrane įsižiebė šviesa. Viskas aišku… tiesiog nebuvo elektros, o aš to nepastebėjau. Bet užtat per porą minučių staiga permąsčiau visą gyvenimą…

Ryšys su pasauliu vis tvirtėjo su kiekviena nauja padala, o nerimas po truputį atlėgo. Telefonas tuoj bus įkrautas, ir vėl bus galima gyventi įprastą gyvenimą. Bet dabar aš žinau, kad šią pavojingą priklausomybę reikia kontroliuoti. Kad niekada neleisčiau kartu su telefono praradimu išnulinti ir visą savo gyvenimą…

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Lonskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Žodžiai tamsūs, žodžiai šviesūs…

Yra šviesūs žodžiai, yra žodžiai tamsūs. Pastaruoju metu žodžių tonai yra aktyviai nagrinėjami; ir teigiamo krūvio žodžiai, ir neigiamo krūvio.

Mes retai kontroliuojame savo kalbos tonus, tiksliau tariant, šviesos kiekį joje. O juk iš tiesų laisvai besiliejančiame tariamų ir rašomų žodžių sraute – mūsų ateitis, mūsų santykis su pasauliu ir mūsų likimas. Kai tamsių žodžių kiekis mūsų kalboje viršija šviesių kiekį, tuomet nieko gero negalima tikėtis.

Akademikas Lichačiovas pastebėjo, kad poetai ir rašytojai, kurie rašė apie gyvenimo beviltiškumą, šaukėsi baigtį, kažkodėl trumpai gyveno. Jis pamatė bendrą tendenciją, bendrą jų kūrybos toną.

Ir tik pažiūrėkite, paskaičiuokite, kiek kartų ten kartojami žodžiai “baigtis“, “ilgesys“, “liūdesys“, “žūtis“, “bedugnė“, “skausmas“, “vienatvė’? Jūs tikrai nustebsite, jei paskaičiuosite.

O žodžiai “sveikata“, “džiaugsmas“, “gausa“, “klestėjimas“, “pergalė“ – minimi, švelniai tariant, žymiai rečiau. Ir paprastai būtent neigiamame kontekste: sveikatos nėra, jaunystė praėjo, gėlės nuvyto, gausa išseko, o šlovė – tėra ryškus lopas ant skurdaus dainiaus rūbo…

Ir kuo talentingesnis, net genialesnis autorius, kuris naudoja tamsius žodžius, tuo greičiau pildosi jo niūrūs kerai. Kuo daugiau emocijų ir dvasinės jėgos jis įdeda į tuos žodžius, tuo labiau jie veikia jo gyvenimą.

Ir su muzika tas pats. Kartą genialusis Šopenas grojo savo gedulingą maršą. Ir pamatė, kaip iš fortepijono pradėjo lįsti velniai. Nekoks vaizdelis, tiesa? Jis labai sirgo, kentėjo nuo džiovos; o netrukus pasimirė…

Reikia sekti negatyvių žodžių kiekį kalboje. Net jei jūs genijus – gyventi juk norisi, tiesa? Ir išlikti sveikam, kupinam jėgų, kūrybingam?

Daugiau šviesių žodžių ir kuo mažiau tamsių – pagal galimybes. Ne visus žodžius reikia ištarti arba užrašyti. Pabandykite pakeisti vienus žodžius kitais; rečiau sakyti “siaubas“, “blogai“, “netektis“, “ilgesys““… Ir rečiau juos rašyti, na, nebent jūs turite uždirbti pragyvenimui tokiais niūriais pasakojimais.

Nedidelė kalbos kontrolė daro stebuklus, patikėkite mano patirtimi. Kiek kartų jūs ištariate ir užrašote “gedulingus žodžius“? Kiek velnių lenda iš jūsų teksto ir kalbos? Ir kiek šviesių, teigiamų žodžių jūs ištariate savo įprastoje kalboje? Ir kiek skaitote, klausotės?

Tame kartais atrandame virtinės negandų ir daugybės problemų priežastis. O mums taip reikalinga laimė ir šviesa, džiaugsmas ir gausa! Štai jums ir keturi šviesūs žodžiai … Perskaitykite juos. Pajuskite juos. Ir eikime energingai į šviesą! Ji mums labai reikalinga…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesos mums visiems 🙂 !

Tavo Sielos Permainų Vėjai

Baigiantis vasarai, oras tampa ypatingas. Jis vis dar kupinas brandaus saldumo, bet tuo pačiu neišvengiamai pradeda jaustis ir kartėlis…

Vėjas vis dažniau iš kažkur atneša artėjančio rudens natas… Rytinė vėsa vis dažniau pina miglą laukuose…

Bet tu juk priimi visa tai, tiesa?

Tu juk nepyksti ant rugpjūčio vėjų už tai, kad jie iš nužydėjusių laukų išsineša vasaros aromatą. Tu priimi proceso natūralumą ir žinai, kad ateis laikas – ir laukai vėl sužaliuos…

Tas pats vyksta ir su tavo Sielos Vėjais.

Jie gali pūsti įvairiomis kryptimis, atnešti ir vėl nupūsti aromatų dvelksmą, sušildyti arba sušaldyti, plėšti žiedlapius ir sausus lapus… Tai toks pats natūralus procesas.

Bet kodėl tu priešiniesi jam?

Todėl kad baisu… Baisu paleisti tai, kas įprasta ir suprantama, net jei nėra jėgų tai kentėti… Gali atrodyti, kad dar truputį – ir viskas susitvarkys. Ir nuskridę lapai sugrįš į vietas… Ir oras atšils…

Bet jei žydėjimas baigėsi, tu negali priversti gėlę vėl krauti pumpurus. Ir tai normalu. Ir lapai turi nuskristi su šiauriniu vėju, kokiu “neteisingu“ jis tau beatrodytų…

Tavo Sielos Vėjai visada pučia teisinga kryptimi. Visada. Ir jei liausies jiems priešintis, tuomet pastebėsi, kaip jie tampa tau palankūs…

Jei leisi jiems nunešti krentančius žiedlapius, tuomet jų vietoje užaugs nauji. Tegul ne iš karto… Bet būtinai užaugs… Ir bus vasara…

Gyvenimas paklūsta tam tikriems ciklams. Ir tame – didelė Visatos išmintis. O žmogaus išmintis – tame, kad jis pasitiktų Permainų Vėjus. Ir drąsiai paleistų tai, ką jie pasiima su savimi… Ir žinotų: šioje tuštumoje būtinai užgims nauja, tyra, gaivi, dar nuostabesnė realybė… Dar artimesnė jo tikrajai prigimčiai…

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Mažai kas moka bendrauti su kitais kaip su lygiais – žmonės arba iškelia save aukščiau ir labai pyksta, jei nepripažįstamas jų “autoritetas“, arba – jaučiasi menki ir visaip stengiasi įtikti, o atsisakymą su jais bendrauti priima kaip išdidumą.

Reikia būti dvasiškai stipriu žmogumi ir turėti didelę bendravimo patirtį, kad nepradėtume destruktyviai elgtis būtent tuomet, kai kitas nori tiesiog pasikalbėti.

Nedaug yra žmonių, kurie moka bendrauti, ir, jei atvirai, dažnas, net patyręs žmogus, nepastebimai pradeda pamokslauti net paprasčiausiame buitiniame pokalbyje. Todėl labai svarbu pajusti tą “laiku ir vietoje“ momentą, kai reikia kažką atsakyti, o kada – patylėti ir atidžiai išklausyti.

Daugumai žmonių nereikalingi patarimai ir pamokymai, jie tiesiog nori pasidalinti tuo, kas jiems šiuo metu svarbu ir ramiai pasikalbėti, arba nori atsiverti, atsikratyti savo nerimo ar vidinio diskomforto… Bet pokalbis gali tapti problema, jei pašnekovas pradeda pamokslauti arba ginčytis – tuomet bendravimas greitai virsta konfliktu.

Todėl sveikas, nuoširdus, harmoningas bendravimas – tai tikras menas. Juk kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Tačiau kol mes gyvename iš aukšto primetamų autoritetų visuomenėje – pasaulyje vyrauja chaosas. Kol lemiamą reikšmę gyvenime turi ne skaidrumas ir tiesa, o dirbtinai formuojama nuomonė – vis plačiau įsigali melas, vis rečiau galime pamatyti harmoningo bendravimo pavyzdžių.

Turime suprasti šį mechanizmą ir stabdyti ydingą bendravimą, kad netaptume primityviais vykdytojais, valdomais paprastomis manipuliacijų schemomis, kai yra aktyvuojamas susireikšminimas arba nepilnavertiškumo pojūtis.

Tiesiog gerbkime vieni kitus, ugdykime sąmoningumą, gebėjimą geranoriškai ir atvirai bendrauti, išklausyti, suprasti save ir kitus. Mes visi esame lygūs (ne vienodi, o – lygūs), kiekvienas žmogus yra svarbus ir reikalingas, ir kiekvienas gali pasidalinti kažkuo, kas atneš gerovę visiems.

Galbūt, pradžioje tai nėra paprasta, bet laikui bėgant bendravimas tampa lengvas ir nuoširdus. O juk harmoningas bendravimas – tai pirmas žingsnis į vienybę, santarvę ir bendros šviesios realybės kūrimą 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !