Šypsena – gera dienos pradžia :)

* Su interneto atsiradimu klausimas “ką veikti?“ išnyko. Vietoje jo iškilo kitas klausimas: “kaip išsimiegoti per 4 valandas?“

* Vikipedija: “aš viską žinau!“ Google: “aš viską atrasiu!“ Internetas: “aš čia svarbiausias!“ Elektra: “nejuokinkite, vaikai!“

* Kaip uždirbti interneto pagalba? Paprastai:
1. Išjungiame internetą.
2. Einame į darbą.

* Košę galvoje kartais reikia pamaišyti.. kad neprisviltų..

* Neįmanoma per vieną dieną pakeisti gyvenimo. Bet per vieną dieną galime pakeisti mintis, kurios pakeis gyvenimą.

* Darbe prašo nervus palikti namuose. Namuose prašo nervus palikti darbe. Tai kur gi juos dėti?!

* Sunku ginčytis su psichiatru: tu jam – mintį, jis tau – diagnozę.

* Yra puiki trijų “N“ taisyklė: NĖRA NIEKO NEĮMANOMO!

* Sėdintis ant kalno viršūnės žmogus nenukrito ten iš dangaus..

* Tinginio gyvenimo principai:
Pamilk savo lovą kaip save patį.
Jei matai, kad kažkas ilsisi – padėk jam.
Darbas – šventas dalykas, neliesk jo.
Jei kažką gali padaryti rytoj – nedaryk šiandien.
Jei nori padirbėti – prisėsk, pasėdėk.. – ir noras praeis.
Jei darbas – sveikata, tuomet lai dirba norintys pasveikti.
Žmonės gimsta pavargę, o gyvena tam, kad pailsėtų..

* Besigrožėdami miražu, nepražiopsokite oazės!

* Gyvenime nėra repeticijų, kiekvienas momentas – improvizacija.

* Kai nemalonumai praeina, svarbiausia – nesekti jiems iš paskos..

* Jei vikšras laikytųsi praeities, jis niekada netaptų drugeliu.

* Moteris visada atras ką pasakyti.. net jei niekas su ja nekalba.

* Jei moteris tyli – klausykite ypač įdėmiai.

* Feminizmas – iki pirmo sutikto tikro vyro, komunizmas – iki pirmo asmeninio kapitalo, ateizmas – iki pirmo kratymo lėktuve.

* Pasaulyje daugybė gražių vietų, bet pati mieliausia – ten, kur tavęs laukia!

* Kaip puiku, kad yra žmonės, su kuriais pabendravus, atsiveria antras kvėpavimas, vėl nušvinta saulė ir pasaulis atrodo nuostabus! Bet.. kai kurie žmonės – kaip debesys: kai jie išeina, prasideda gera diena..

* Klysti – žmogiška, atleisti – dieviška!

* Tai, ką galite ramiai priimti – jau nebevaldo jūsų..

* Nedeginkite senų tiltų – gali prireikti, geriau sudeginkite senus grėblius!

* Jei plastikinis paketas suyra per 500 metų, o asfaltas per vieną žiemą – tuomet gal geriau dengti kelius plastikiniais paketais?..

* Viskas bus gerai! Teoriškai. Praktiškai. Logiškai. Intuityviai. Statistiškai. Pagal didžiųjų skaičių teoriją. Pagal.. bet kokiu atveju – bus gerai!

* Žmogui tiek nedaug reikia laimei – bet tiek daug reikia, kad žmogus tai suprastų..

* Jei jūs skaitote šį tekstą – žinokite: jūsų gyvenime prasidėjo šviesus laikotarpis! Atminkite: jūs nepametėte savo šypsenos, ji visada su jumis, tik jūs pamiršote šypsotis :)..

* Ir dar – svarbu! – įpraskite ryte sau pasakyti: “Laime, laikas keltis!“

* 🙂

Dovanokime vieni kitiems šypsenas – savo širdies šilumą :).. Gražaus visiems savaitgalio :)!

Dvasinio augimo Keliu

* Mokymas veiksmingas tik tada, kai taikome jį savo kasdieniniame gyvenime. Galime tai palyginti su alkanu žmogumi: jis nenumalšins savo alkio, jei tik grožėsis maistu – jis turi ištiesti ranką, paimti maistą ir pradėti valgyti.

* Dvasinio augimo Kelias – vienintelis, kuriuo keliaujant galima atrasti ir įgyti tikrai reikšmingas vertybes, suteikiančias gyvenimui pilnatvę. Nesuprantantys to žmonės stengiasi įgyti turtų ar valdžią, bet tai tik laikini, praeinantys dalykai, nesuteikiantys nei laimės, nei pilnatvės.

* Šiame pasaulyje yra dvi žmonių grupės: žinantys Dievo Planą ir jo nežinantys. Jo Planas – žmonijos evoliucija. Ir šis žinojimas – vienintelis svarbus dalykas Žemėje. Žinodamas Planą, žmogus stojasi į Dievo pusę – darydamas gerus darbus ir tokiu būdu mažindamas blogį: veikdamas evoliucijai, o ne egoistiniams tikslams.

* Būtent gebėjimas atskirti padeda suvokti – kas yra amžina, o kas – laikina: atskirti teisingą nuo neteisingo, svarbų nuo nesvarbaus, naudingą nuo žalingo, tikrą nuo netikro, savanaudišką nuo besąlygiško ir t.t.. Jei žmogus suvokia aukščiausias vertybes – jis niekada nenorės ir nesieks nieko kito.

* Bet koks egoistinis noras supančioja. Dvasingas žmogus daro gera ne dėl įvertinimo ar apdovanojimo, o dėl pačio gėrio, jo didinimo Žemėje.

* Kai kurie žmonės save stipriai apriboja dėl dangaus malonės – tai klaida, klystkelis, nes yra egoistinis sandėris: daromas veiksmas, už kurį tikimasi atpildo.

* Dvasingumas negali daryti sandėrių tarp gėrio ir blogio, bet kokiomis aplinkybėmis reikia daryti tik gera. Ir tingėti nevalia: reikia nuolat daryti gerus darbus.

* Svarbiau daryti kasdieninius smulkius, bet gerus ir naudingus darbus, nei vieną didžiulį darbą, kuris svarbus tik iš vartotojo pozicijos. Darbo apimtis nenusako jo reikšmingumo.

* Einantis dvasiniu Keliu turi mokytis mąstyti savarankiškai. Jis turi skirti – kokios žinios svarbios ir kurias verta pritaikyti. Dvasinis Kelias ilgas, ir kol žmogui bus prieinamos visos reikalingos žinios, svarbu, kad kiekviena nauja jų dalis papildytų jau turimas žinias, padėtų tobulėti ir skatintų eiti į priekį.

* Savo minčių jėgą dvasingas žmogus naudoja kilniems tikslams – taip jis tampa jėga, padedančia evoliucijai.

* Prieš kalbant reikėtų pagalvoti, ar ištarti žodžiai atneš gėrį – tiesą, geranoriškumą ir naudą. Jei ne – geriau patylėti.

* Negalima panirti į liūdesį ir neviltį. Neviltis – blogas jausmas, nes užkrečia kitus ir sunkina jų gyvenimo naštą – nei vienas žmogus neturi teisės to daryti.

* Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, žodžio ir veiksmo laisvę – kol tai niekam nekenkia. Visi žmonės nori laisvės, tačiau retas pripažįsta kito žmogaus laisvę.

* Dvasingumo Kelyje reikia išmokti labai svarbų dalyką – pamatyti Dievą kiekviename žmoguje ir žadinti geriausias žmogaus savybes – taip išgelbėsite savo brolį nuo pikta.

* Iš visų dorybių Meilė yra svarbiausia: jei ji stipri žmoguje – ji pritraukia ir kitas dorybes, o be Meilės visos dorybės nepakankamos.

* Dievas yra Meilė, ir jei žmogus nori susilieti su Dievu, jis turi būti kupinas besąlygiškos Meilės. Susilieti su Dievu ne dėl savęs, o tam, kad taptų Dievo Meilės laidininku ir skleidėju kitiems žmonėms.

* Kasdieniniame gyvenime toks susiliejimas išreiškiamas dviem būdais: nekenkimu jokiai gyvai esybei ir pasiryžimu visada padėti kitiems žmonėms. Keliaujantį dvasinio augimo Keliu atpažįstame pagal jo darbus..

Mintys iš Dž. Krišnamurčio knygos “Prie Mokytojo kojų“, parašytos 1910 metais

Padėka Tau!

Sveikas, drauguži!

Aš noriu tau padėkoti.

Už tai, kad tiki savimi!

Už tai, kad nepalūžti!

Už tai, kad eini link savo laimės!

Už tai, kad šypsaisi, nežiūrint į nieką!

Už tai, kad palaikai kitus tokiomis akimirkomis, kai tau pačiam reikia palaikymo…

Už tai, kad šypsaisi tuomet, kai iš tavo akių nevalingai teka karčios ašaros…

Už tai, kad nepriklausomai nuo sunkumų, tu gyveni su laime ir šiluma sieloje…

Už tai, kad dovanoji tą laimę ir šilumą kitiems…

AČIŪ TAU!

Jei visi elgtųsi taip, kaip tu – mūsų pasaulis būtų kitoks.

Beje – aplink tave ir tokius, kaip tu – pasaulis iš tiesų KITOKS!

O tai reiškia – TU KEITI ŠĮ PASAULĮ Į GERA!

Štai už tai tau – AČIŪ!

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis :),

Kūrinija

(vertimas – ruvi.lt)

Šis laiškas – visiems! Aš linkiu jums puikios nuotaikos ir gero savaitgalio 🙂 !

Ar “kaip visi“ – visada teisinga?

Labai daug žmonių pragyvena visą savo gyvenimą galvodami ir darydami taip, kaip daro ir galvoja kiti – ir jie tvirtai įsitikinę, kad tai teisinga. Tokia gyvenimo pozicija tarsi “pateisina“ bet kokį elgesį: jei taip daro dauguma, reiškia, tai automatiškai teisinga. Bet juk dauguma gali klysti ar būti suklaidinta!

Matyt, todėl turime tiek paradoksų ir prieštaravimų mūsų visuomenėje, kai visaip pateisinami, laikomi “normaliais“ ir net šlovinami absoliučiai negatyvūs reiškiniai. Ir pateisinimas visada skamba vienodai: “nieko čia nepakeisi, taip buvo ir taip bus visada..“

Taip rypuodami, bet formaliai lyg ir deklaruodami moralinius ir religinius idealus, žmonės net nepastebi, kad gyvena jau ne pagal dorovinius principus, bet pagal.. didžiausias nuodėmes. Maža to: tos nuodėmės pateikiamos ne tik kaip “normalus“ dalykas ir siekiamybės, bet ir kaip.. progresas!

Prisiminkime didžiąsias (mirtinas) nuodėmes, kurias deklaruoja katalikų bažnyčia:

1. Gobšumas
2. Puikybė
3. Apsirijimas
4. Pavydas
5. Kerštas
6. Palaidumas
7. Tinginystė

Jei pažiūrėsime atidžiau – tos nuodėmės bujote bujoja! Galime turėti savo požiūrį į religiją, galime neišpažinti jokio religinio tikėjimo, bet yra ir žmoniškumo kriterijai, kurie gyvuoja nepriklausomai nuo žmogaus pasaulėžiūros. Gal todėl, kad jie paminti, mes šventaisiais laikome tuos žmones, kurie yra tiesiog.. žmoniški?

Kiekvienas žmogus, kurio netenkina vien informacinių priemonių skleidžiamas negatyvumas ir nuomonės formavimas, visada ieško ne tik savo gyvenimo tikslo ir gyvenimo dėsnių suvokimo, bet ir stengiasi suprasti – kokioje sistemoje (ekonominėje, politinėje) jis gyvena ir kokią įtaką ji jam daro.

Tokios tiesos paieškos neišvengiamai atveda prie akivaizdžių prieštaravimų mūsų gyvenime: deklaruojami vienos vertybės, o gyvename visiškai priešingai, arba paskelbiamos melagingos “vertybės“. Ir tokių neatitikimų rezultatas – moralinė degradacija ir bedvasis, egoistinis vartotojų pasaulis.

Todėl nors ir parduotuvėse prekių gausa, ir žmonės gerai apsirengę, bet jų akyse – liūdesys arba dykinėjimo tuštybė. Nėra bendrų tikslų, bendros vienijančios veiklos, nėra laimingos ateities perspektyvos, kiekvienas paliktas kas sau.. Dauguma bijo skurdo, o nuoširdžiai juokiasi tik vaikai ir jaunimas, kurie dar nesusidūrė su gyvenimo realybe akis į akį.

O kokia šiandienos realybė? Vis daugiau žmonių ją aiškiai mato, štai tik keletas akivaizdžių mūsų gyvenimo realijų:

– Pinigai dabartinėje sistemoje – ne mainų priemonė, o valdymo įrankis, kurio dėka sudaromos sąlygos socialinei nelygybei, gobšumo bujojimui ir korupcijai;
– Pinigai – žmogaus “vertingumo“ matuoklis, todėl klesti puikybė, pasipūtimas, “išskirtiniai“ visuomenės sluoksniai;
– Kapitalo pasaulis: valdžia rūpinasi savo išlikimu ir įtakingų finansinių grupių klestėjimu, o piliečiai smaugiami mokesčiais ir vis didinamomis kainomis;
– Žmonėms nesudaromos normalios gyvenimo sąlygos, todėl auga bedarbystė: o jei nėra darbo – nėra pinigų, nėra gyvenimo..;
– Vietoje pasirinkimo laisvės – griežti apribojimai, vietoje saviraiškos – socialiniai rėmai, vietoje dvasinio augimo – konkurencija, kova dėl karjeros, vietoje socialinių garantijų – privalomi mokesčiai, vietoje nuoširdumo – abejingumas;
– Šiuolaikiniai kapitalistai: nieko nedirba, už nieką neatsakingi, jiems nerūpi nei šalies, nei tautos likimas..

Ir šį mūsų gyvenimo realijų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Retas to nemato, tačiau dažniausiai nesieja to su savo gyvenimo kokybe: kažkas dar turi gerą darbą, kažkam dar pagelbėja giminės, kažkas kaltina save dėl visų gyvenimo nesėkmių, kažkas iriasi per gyvenimą “kaip visi“, o kažkas apie tokius dalykus nenori net pagalvoti.

Ir tik nedaugelis svajoja, kad viskas liktų taip, kaip yra: tie, kuriems tai naudinga arba tie, kurie paskendę iliuzijose. Labai lengva, turint visas poveikio priemones, įteigti žmonėms nebūtų dalykų, gal ne iš karto, bet sistemingai ir nuolatos: net tai, kad gyventi nuodėmėje ir būti bedvasiu – “normalu“.

Nes geriau “kaip visi“, nes “visada taip buvo ir bus“ ir “nieko čia nepakeisi“.. Bet ar iš tiesų taip yra? Tikrai ne! Melas, mitai ir apgaulė negali gyvuoti amžinai – anksčiau ar vėliau juos perpras kiekvienas. Ir kuo daugiau žmonių pamatys realybę tokią, kokia ji yra – tuo greičiau sugrįš Tiesos pojūtis ir žmoniškumas.

Nes mums ir Tiesos pojūtis, ir dvasingumas, ir žmoniškumas – prigimtiniai, natūralūs dalykai, kuriais vadovautis labai lengva ir džiugu (sunku ir negatyvu tai, kas primesta, kas prieštarauja mūsų prigimčiai).

Ir vystyti savo geriausius bruožus ir gebėjimus smagu :)! Štai tuomet jau gyvensime ne “kaip visi“, o – su visais, su didingais bendrais tikslais, visų labui ir gerovei :)..

Išmintis

Nuoskaudų duobė

Kartą vienas žmogus labai supyko ant kito žmogaus. Ir supyko taip smarkiai, kad nusprendė jam atkeršyti: iškasti duobę ant tako, kuriuo šis dažnai vaikšto – kad įkristų, kad kentėtų taip, kaip jis dabar kenčia..

Sutemus jis pradėjo kasti duobę. Kasdamas įsivaizdavo, kaip skriaudėjas įkrenta į duobę, kaip susižeidžia ir negali išlipti. Galvodamas apie savo kerštą jis taip įsijautė, kad nepastebėjo, jog duobė darosi vis gilesnė ir gilesnė. O išaušus nustebo pamatęs, kad jau pats negali iš duobės išlipti..

Taigi, prieš kasdami kitam duobę, atminkite: tam, kad ją iškastumėte, turėsite į ją pirmas įlipti.. Ir ar beišlipsite?.. Todėl geriau nepradėkite :).

Viskas paprasta..

Išminčiaus paklausė:

– Kodėl žmonės pykstasi ir barasi? Kaip tai pakeisti?

Išminčius atsakė:

– Labai paprastai: vietoje nuolatinių pastangų būti visada teisiu, tiesiog pradėkite.. mylėti!

Pamatyti Dievą

Vienas turtuolis atėjo pas išminčių ir pasakė:

– Duosiu tau daugybę pinigų, jei parodysi man – kur yra Dievas.

Išminčius nusišypsojo ir atsakė:

– Aš duosiu tau tris kartus daugiau, jei tu parodysi, kur jo nėra.

Vidinė šviesa

Mokytojo paklausė:

– Kaip atpažinti dvasingą žmogų?

Jis atsakė:

– Tikrai ne pagal jo tariamus žodžius ir ne pagal tai, kaip jis atrodo. Jį atpažinsite tik pagal jo dvasios skleidžiamą šviesą: ypatingą gerumo ir ramybės atmosferą, kurią tuoj pat pajusite, kai būsite šalia jo..

Kas suartina žmones?

Išminčiaus paklausė:

Kas labiausiai suartina žmones?

Išminčius atsakė:

– Žmones suartina ne panašumas, ne apgaulingi kompromisai ir net ne bendra praeitis. Žmones suartina nuoširdus džiaugsmas dėl kitoniškumo – kai nesistengi kažką žūtbūt įrodyti ar perdaryti kitą pagal save.. O kai tiesiog bendrauji su žmogumi, lyg skaitytum knygą: kažkam pritari, kažkam ne, bet tau taip įdomu ir lengva, kad negali atsitraukti..

Sustok..

Pasėdėk ramiai – ir tu suprasi, kokie kartais išgalvoti mūsų rūpesčiai.
Patylėk truputį – ir tu suprasi, kokios tuščios būna mūsų kalbos.
Atsisakyk įprasto šurmulio – ir tu suprasi, kaip daug jėgų žmonės iššvaisto veltui.
Būk žmoniškas – ir tu suprasi, kokie bedvasiai būna žmonės.

Kada?..

Mokinys paklausė Mokytojo:

– Ar ilgai dar teks laukti gerų permainų?..

Mokytojas atsakė:

– Jei lauksi – tai ilgai!..

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂 Jei saulė ilgai už debesų – reiškia, laikas šviesti mums! 😉

Ajurveda apie motinystę

* Ajurvedos mokymas teigia, kad motina – tai ne tik moteris, kuri jus pagimdė, užaugino ir išauklėjo. Plačiąja prasme tai kūrybinis principas, kuris išreiškia vidinį dvasinį potencialą.

* Tai ir “tikrų namų“ pojūtis.. Šiame kontekste būti motina reiškia ne tik plauti grindis ir virti maistą, bet – ir tai svarbiausia – būti “namų centru“, t.y. – kurti savo namus, kupinus meilės. Tokie namai yra visa ko pagrindas: įkvėpimo, kūrybos, meilės, bendravimo, harmonijos, progreso..

* “Sugrįžti namo“ reiškia ne tik pareiti į savo žemiškus namus, tai ir sugrįžimas į savo tikrąjį “Aš“ – o moterys, motinos ir yra pagrindinės vedlės į tokį sugrįžimą.

* Tam, kad pilnai įgyvendintų motinystę, moteriai būtina vidinė dvasinė stiprybė, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą ir vientisumą, nepriklausomai nuo išorinių gyvenimo aplinkybių.

* Vidinė moters prigimtis – mylinti širdis, intuicija, išmintis – tai kūrėjos savybės, nes motinystė – kuriantis ir palaikantis gyvenimą principas, kurio aukščiausia išraiška yra besąlygiška meilė.

* Motinos besąlygiška meilė vaikui sukuria saugumo jausmą. Toks patirtas vidinio saugumo jausmas leidžia ir vaikui, ir jau suaugusiam žmogui gyventi be nepagrįstų baimių ir stresų.

* Saugumo ir pasitikėjimo pojūtis, kuriuos suteikia motina, atveria ir vidinį vaiko meilės rezervuarą – tuomet vaikas išmoksta mylėti save ir aplinkinius.

* Visus laimingus ir sėkmingus žmones vienija vienas faktorius – pozityvus jų motinų poveikis. Sociologiniai tyrimai parodė, kad motina padaro didžiausią įtaką (pozityvią ar negatyvią) žmogaus gyvenimui.

* Ir būtent motinos gali subtiliai paveikti visuomenę – per savo vaikų auklėjimą ir jų pasiekimus – išmokydamos savo vaikus išreikšti savo gyvenimišką kūrybinį potencialą. Tai iš pirmo žvilgsnio nematomas, bet labai galingas poveikis..

* Labai svarbu suprasti, kad vaiko būsena visiškai priklauso nuo abiejų tėvų būsenos ir jų tarpusavio santykių: jei mama ir tėtis laimingi ir ramūs – tokie patys bus ir jų vaikai.

* Šaltas, formalus ar grubus bendravimas – blogiausia, ką gali patirti vaikas iš artimiausių žmonių. Tuomet jis užsidaro, jaučiasi vienišas ir nesaugus, o šilumos ir supratimo pradeda ieškoti už šeimos ribų.

* Svarbiausias dalykas ir geriausias “vaistas“ vaikui yra motinos dėmesys – ir vaikai labai gerai suvokia jo svarbą. Todėl, jei vaikas to negauna – bando “išsireikalauti“ visais įmanomais būdais..

* Ajurveda pataria mamoms ir tėčiams kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais, ypač tai svarbu pirmaisiais gyvenimo metais. Bendraudami tėvai turi būti nuoširdūs, dėmesingi ir rūpestingi – taip sukuriamos palankiausios sąlygos geriausioms vaiko savybėms išsiskleisti, o vaikas jaučiasi mylimas ir saugus.

* Motinystė – ryškiausias moters prigimtinis bruožas, ir jis gali būti išreikštas ne tik per savo vaiko gimimą ir auklėjimą, bet ir bendraujant su kitais vaikais, su draugais, sutuoktiniu, mokiniais.. su visu pasauliu. Moterys su ryškiai išreikštu motinystės aspektu yra itin moteriškos ir patrauklios.

* Juk galima “išnešioti“ ir mintį ar idėją, “pagimdyti“ dainas, knygas, išradimus, meno kūrinius.. Galiausiai galima pilnai išreikšti (“pagimdyti“) savo vidinį “Aš“..

Mintys iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą

Tėvai ir vaikai

* Vaikai turi daug nusivylimų dėl to, kad nežino – kaip teisingai gyventi. Kartais suaugusieji ramiai paaiškina, bet dažniau pyksta. O juk nemalonu, kai pyksta: suprasti sunku, paklausti negalima. Ir į galvą pradeda lįsti visokios prieštaringos mintys.

* Vaikai mėgsta klausytis suaugusiųjų pokalbių, nes labai nori viską sužinoti. Jie nori žinoti gyvenimo taisykles. Kai suaugęs žmogus turi nemalonumų ir žino jų priežastis – jam ne taip skaudu. O maži vaikai to nežino.

* Aš įsitikinau, kad gerumo gyvenime dešimtis kartų daugiau, nei pykčio, todėl galima ramiai palaukti, kol pyktis praeis. Ne tik žmogus, bet ir kiekviena gyva esybė linkusi taikiai sutarti, o tai reiškia, kad negalima kaltinti vaikų polinkiu į agresyvumą. Juk visada galima gyventi draugiškai – ir tai iš tikrųjų priklauso nuo mūsų pačių.

* Vaikui gerai, jei šeimoje yra močiutė ir senelis: jei šiandien mama pavargusi, galbūt, močiutė turės daugiau laiko ir atidžiau vaiko išklausys. Ir, apskritai, pagyvenę žmonės taip įdomiai pasakoja: močiutė prisimena mamą, kai ji buvo maža mergaitė, o tėtį – kai jis buvo jaunuolis!

* Vaikai nežino, kad yra brangūs daiktai, kurie perkami ilgam laikui. O tėvai pyksta, kai vaikas šokinėja ant sofos, subraižo stalą, spaudinėja jungiklį ar žaidžia su kamuoliu kambaryje. Ir reikia pripažinti – tėvai teisūs.

* Kai į mano kambarį ateina vaikai, aš visada statau lempą ir žadintuvą į saugią vietą. Nenoriu, kad vaikai patirtų nemalonumų, o aš – nuostolių. Ir visiems suaugusiems patarčiau taip elgtis: geriau laiku patraukti į šoną rašalinę, nei pykti, kad išliejo rašalą.

* Reikia pripažinti, kad vieni tėvai pernelyg daug leidžia, o kiti, priešingai – per daug draudžia, todėl vaikai nuolat girdi: “Nedrįsk; negalima; neliesk; nelįsk; ne taip; paskui“. Arba komanduoja: “Nueik; paimk; pažaisk; valgyk; miegok“.

* Žinoma, būna ir kitaip: ne tik taika ir ramybė, bet ir draugystė, ir pasakos, ir pasivaikščiojimai, ir dovanos, ir vaišės. Ir visa tai su džiaugsmu, iš širdies.

* Aš norėčiau surašyti visas įmanomas taisykles ir perspėjimus, kad vaikai būtų visiškai saugūs, bet ar galima viską numatyti?..

* Žmogus ne tik prisimena, bet ir pamiršta, ne tik klysta, bet ir taiso savo klaidas, ne tik netenka, bet ir atranda. Galima išmokti ir išmokyti vaikus atsiminti tai, kas yra gerai ir naudinga.

* Suaugusiems atrodo, kad vaikai negali pasirūpinti savo sveikata: jei jų neprižiūrėtų, jie visi iškristų pro langus, palįstų po mašinomis, susirgtų plaučių uždegimu ir visomis įmanomomis ligomis. Ne. Vaikai, kaip ir suaugę, nori būti sveiki ir stiprūs, tik nežino – kaip tai padaryti. Reikia jiems paaiškinti – ir jie saugosis. Tik nereikia pernelyg gąsdinti ir drausti, nes smalsumo vedini jie gali slaptai padaryti tai, kas griežtai draudžiama.

* Vaikai ir ilsisi kitaip, nei suaugusieji: suaugęs ilsisi valandą, pusvalandį; vaikas gi visas suplukęs ir sušilęs pasėdi tris minutes ir tuoj lekia toliau – jam tiek pakanka, jis jau pailsėjo.

* Negalima per daug reikalauti iš vaikų, nes tai atmuša bet kokį pasiryžimą. Reikia išmokti surasti bendrą kalbą. Mokėti atleisti, suprasti, susitaikyti. O kartais pakanka tiesiog išlaukti. Man atrodo, kad suaugusieji neturi pykti ant vaikų, nes pyktis nieko neištaiso, bet tik sugadina.

* Netiesa, kad vaikai lengvai supyksta (suaugusieji pyksta dažniau). Esu daugybę kartų girdėjęs vaikų bandymus sutarti: “Na, gerai, pasakyk , kaip tu nori?“,arba: “Mes žaisime taip, jei nepatinka – galite nežaisti“. Jei ir susipyksta, vaikai greitai ir lengvai taikosi.

* Vaikų bendravimas: vienas moka daryti tai, ko reikia kitam; vaikai kartu stato ir kuria; jie keičiasi, dovanoja, susitaria; kažkuris turi būtent tai, ko dabar reikia kitam.. Net neaišku – draugystė tai, savitarpio pagalba ar šefavimas? Jie gali net nelabai mėgti vienas kitą, bet labai gerai supranta, kad pavieniui sunku kažką nuveikti.

* Aš dažnai pagalvoju – ką reiškia “būti geru“? Man atrodo, kad geras yra toks žmogus, kuris moka pajusti ir suprasti – ką jaučia kitas žmogus. Toks žmogus geranoriškas visiems – mažiems ir dideliems, jis myli ir gerbia, jis nelinki ir nedaro blogo kitiems.

Mintys iš J. Korčako knygos “Gyvenimo taisyklės“

Pasaka apie piktavalį burtininką

Seniai seniai gyveno – o gal ir dar tebegyvena – toks vienas piktavalis burtininkas. Ir turėjo jis daugybę avių..

Burtininkas buvo ne tik piktas, bet ir itin godus. Jis ne tik nenorėjo rūpintis avimis, bet ir gailėjo pinigų piemeniui pasamdyti arba ganyklos aptvarui pastatyti.

Todėl avys labai dažnai pabėgdavo, nes daugelis iš jų pradėjo suprasti, kad burtininkui reikalingos tik jų vilna ir mėsa.. ir tai joms visai nepatiko.

Tačiau ilgai svarstęs, burtininkas pagaliau rado sprendimą: jis tiesiog užhipnotizavo avis, įteigdamas joms nebūtų dalykų.. Juk jis burtininkas!

Pirmiausiai jis įteigė avims, kad jos nemirtingos ir kad nėra jokios žalos dėl to, kad joms nudiria kailį: atvirkščiai – tai joms labai naudinga, reikalinga ir net malonu.

Dar burtininkas avims įteigė, kad jis yra ne tik gerasis burtininkas, bet ir geraširdis šeimininkas: jis labai teisingas, labai rūpinasi avimis, ir jei avys to teisingumo ir gerumo nejaučia – pačios kaltos, nes yra kvailos ir nedėkingos.

Jis taip pat įteigė avims, kad jei joms ir atsitiks kažkas blogo, tai tik ne dabar ir ne šiandien, todėl neverta dėl to nerimauti ir jaudintis..

Ir nors avys pasidarė paklusnesnės, bet vis dar kažko trūko – jos nepabėgdavo, susirasdavo žolės maistui, bet dauguma iš jų buvo liūdnos, nusiminusios, apatiškos.., o kai kurios apskritai atsisakė maisto.

Kiek pasvarstęs bei pasitaręs su kitais piktais burtininkais, burtininkas sugalvojo dar vieną piktadarystę: jis įteigė avims, kad kai kurios iš jų – liūtai, kitos – ereliai, o visos likusios – burtininkės!

Ir ką gi?.. Po tokių burtų pagaliau baigėsi šio piktavalio burtininko rūpesčiai dėl avių: jos susibūrė į paklusnią ir nuolankią bandą, niekur nebėgo ir nesiveržė, o tik dėkodamos laukė – kada gi burtininkui prireiks jų mėsos ir vilnos..

Moralė? Gili, kaip ir kiekvienos pasakos.. Tiesiog apsižvalgykite aplink ir pagalvokite – ar ši pasaka jums nieko neprimena?..

Visiems linkiu gražaus ir saulėto savaitgalio! 🙂