Kategorija: Vydūnas

Vydūnas: blaivybės klausimas Lietuvoje

Iki šiol (deja..) aktualūs mūsų tautos šviesuolio pamąstymai blaivybės tema.

BLAIVYBĖS KLAUSIMAS LIETUVOJE

Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valstijų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?

Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaunama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.

Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valstybės gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valstybė, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.

Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.

„Darbymetis” (1921, nr. 3, p. 43-44)

Vegetarizmo pakopos pagal Vydūną

Šiuolaikinių žmonių mityba orientuojama išskirtinai į mėgavimąsi skoniu. Todėl atsirado daugybė sintetinių skaniklių, skonio stipriklių, kurie suteikia gero skonio iliuziją. Taip palengva iškreipiama žmogaus sąmonė: jei skanu, reiškia – tai maistas..

Kai žmonės orientuoti tik į maisto skonį, jie praranda nuovoką – kas iš tiesų yra maistas, praranda ir gebėjimą pajusti – kokio maisto reikia organizmui ir kas teikia gyvybinės energijos. Rezultatas – žmogus negali pasisotinti sintetiniu maistu, todėl yra nuolat alkanas: jis valgo daug, įmantriai, ir kartais derina tarpusavyje nesuderinamus produktus.

Tokios mitybos pasekmės – virškinimo sutrikimai, nutukimas, įvairių organizmo sistemų ir organų ligos. Būtent negalėjimas pasisotinti nekokybišku arba sintetiniu maistu daro mus gurmanais, apsirijėliais ir ligoniais. Ir dauguma žmonių jau pastebi ryšį tarp mitybos ir sveikatos, todėl ieško optimalios mitybos būdų.

Vieni apsiriboja ekologiškų produktų paieška, kiti nuolat bando naujas dietas ir maisto papildus, treti susidomi produktų suderinamumu ir sveikais maisto paruošimo būdais. Tačiau daugiausiai ginčų sukelia būtent vegetarizmas – matyt, todėl, kad iš pagrindų griauna nusistovėjusį žmonių požiūrį į mitybą.

Mėsos atsisako vis daugiau žmonių, ir tai jau galima traktuoti kaip žmonių sąmoningumo augimą. Juk vegetarizmas – ne tik paprastas mėsos atsisakymo veiksmas, bet pirmiausia – tam tikros moralinės nuostatos: taikumas, nekenkimas, harmoninga sąveika su gamta.

Vegetarizmas turi būti motyvuotas, tuomet jis tikras, o ne išorinis – dėl įmantrumo ar išskirtinumo. Todėl sunku įsivaizduoti tikrą vegetarą nutukusį, agresyvų, valgantį sintetinius produktus ar maistą, kenkiantį sveikatai.

Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas buvo sąmoningo vegetarizmo šalininkas ir gyvas pavyzdys – tai padėjo jam ne tik įveikti sunkią ligą, bet ir sveikai, žvaliai bei kūrybingai nugyventi ilgą amžių. Jis teigė, kad jei žmogaus organizmas yra gyvas, tuomet jam tinkamiausias – gyvas arba mažai apdorotas maistas.

Svarbiausi energijos šaltiniai žmogui Žemėje – saulė, oras ir vanduo. Augalai yra pirminiai saulės energijos generatoriai, todėl žmogui tinka labiausiai. O štai gyvūnai jau yra antroje saulės energijos įsisavinimo pakopoje, nes minta augalais. Dėl šios priežasties mėsa įsisavinama sunkiau ir ilgiau.

Tačiau daugumai iš mūsų nuo gimimo yra įskiepytos tam tikros mitybos nuostatos ir tradicijos, todėl vegetarizmas turi būti sąmoningas, motyvuotas ir palaipsninis veiksmas. Būtent dėl nemotyvuotų, sąmoningai nepagrįstų veiksmų galima sulaukti nepageidaujamų pasekmių sveikatai.

Vydūnas rekomendavo laikytis šių vegetarizmo pakopų:

1. Pirmiausia – mėsos kiekio mažinimas (turima omenyje ir mėsa, ir žuvis). Daržovių, vaisių, grūdų ir pieno gaminių didinimas mityboje.

2. Atsisakyti mėsos. Valgyti kiaušinius, pieno gaminius, grūdus, daržoves ir vaisius.

3. Atsisakyti kiaušinių ir pieno gaminių. Valgyti tik augalinį maistą: daržoves, vaisius, grūdus, riešutus.

4. Mažinti miltinių gaminių kiekį. Valgyti daržoves, vaisius ir riešutus.

5. Atsisakyti miltų, ankštinių augalų. Valgyti daržoves, vaisius, riešutus.

6. Valgyti daržoves, vaisius, riešutus.

7. Valgyti saldžius vaisius ir riešutus.

Kai laikomės tokio palaipsninio mitybos keitimo – organizmas nepatiria streso, palengva apsivalo ir prisiderina prie naujos, sveikos mitybos. Kiek laiko truks kiekvienos pakopos pakeitimai – labai individualu, į kiekvieną sekančią turėtų būti pereinama laisvai ir natūraliai.

Pagrindinis sveikos mitybos rodiklis – žmogus neturi žvėriško alkio, tenkinasi nedideliu maisto kiekiu, pavalgęs pajunta energijos antplūdį, o ne mieguistumą. Jis sveikas, aiškaus proto, pozityviai nusiteikęs, kūrybingas. Jo gyvenime nėra maisto kulto.

Kartais žmonių ginčai dėl vegetarizmo sudrumsčia sąmonę, išgąsdina ir atbaido nuo pokyčių. Painioja ir įvairūs pavadinimai, suskirstymai ir ne visai sveikai atrodančių “sveikatos propaguotojų“ išvaizda.. Tuomet verta pažiūrėti į tai, ką paliko ir savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė mūsų šviesuoliai.. 🙂

Ką apie tai manote?

Gyvenimo giesmė

Tam, kurs klausosi nurimęs,
Gieda pats aukštybės angels:
Viešpats ir tau yra užgimęs!

Tšš… varpai Kalėdų gramzdžiai gaudžia…

Rodos, savaime suprantama, kad norint švęsti reikia tylėti. Šventė pirmiausia yra tyla. Nurimęs turi būti visoks judesys, visi trenksmai, visi darbai, nutilę visi garsai ir triukšmai.

Bet kad ir nieko negirdėti, kai užsimerkiame ir užkišame ausis, vis dėlto randame, kad nėra tylu – mūsų viduje.

Širdis plaka, jausmai sukyla ir nusenka, visokie norai, potraukiai bei geiduliai gyvėja ir silpnėja, auga ir kinta įvairūs troškimai, siaučia visokios aistros ir išblėsta; atplaukia ir nuplaukia, ateina ir išnyksta visokios mintys, susipina, susivelia, varžosi, jungiasi, priešinasi, ir vėl – taikosi, susiderina.

Tokia gyvybė, toks bruzdesys žmogui žinomas, nors ir visas pasaulis tylėtų. Ir atrodo, lyg tai būtų garsiausi šauksmai ir rėksmai. Ir nėra šventa, kuomet jie mūsų gyvenime vyrauja.

Bet nuostabu! Nueiname į pajūrį, – čia amžinas ūžimas! Bangos griausmingai pakyla, ūžia, šėlsta ir vėl slūgsta. Nei valandėlei nėra tylu. Tačiau nutylame mes. Stovime ir klausomės, kaip tai darė žmonės jau šimtus ir tūkstančius metų. Ir švenčiame!

Vėlgi, nueiname į girią, į mišką. Kaip jis gaudžia! Šlama lapai, medžiai. Visokie gyviai cirpia, zirzia, paukščiai čiauška, čiulba. Nėra tylu, tačiau miške tarytum šventa. Klausomės, kaip tai darė žmonės jau šimtus ir tūkstančius metų. Ir švenčiame!

Kopiame į kalnus. Ir vėl tas pats. Upeliai, srovelės ir srovės šniokšdamos skubinas žemyn. O jei kartais ir rodosi, kad tyla norėtų visas nustelbti, vėl girdėti tai dundant, tai šlamant, žmonių ar gyvulių garsai. Nutylame, klausomės, – ir švenčiame!

O kai nueiname į didžiąsias žmonių darbo vietas, į didmiesčių kamšą, – čia visaip kitaip. Čia neramu, garsu, triukšminga – nebešventa. Bet išmokus klausytis gamtoje, išmokus pamiršti savo vidaus garsus, – ir didžiausioje kamšalynėje – tylu, šventa. Gyvai jaučiame, kad švęsti yra klausytis. Gyvenimas yra giesmė, yra gaida. Ir jos klausydami mes švenčiame.

Šventimo slėpinys atsiveria, kai pamirštame savo atskiro gyvenimo garsų klausytis, kai atveriame sielos ausis didžiajai gyvenimo gaidai. Įsilieję į ją, mes tarsi prarandame savo menkumą. Todėl taip ramu, tylu ir šventa pajūryje, miške, kalnuose ir didžiame bruzdesyje, nes susilieję su gyvenimo gaida, didėjame ir pakylame iš savo siaurumo, ankštumo.

Pakildami įžengiame į didžiąją gyvenimo vienumą. Tikra šventė tada, kai mokame sutarti su Didžiuoju gyvenimu, kuomet jis atsigarsi sieloje ir kai mes patys stipriname šią vienybę ir stengiamės kurti gyvenimo vieningumą. Tada ne tik klausomės. Mūsų vidus gieda gyvenimo gaidą, – švęsti reiškia leisti amžinajai gyvenimo gaidai savo viduje giedoti kartu su kitais!

Darant tai su pasišventimu, rūpinantis gyvenimo vieningumu, atsiveria naujos tolybės. Pradedame numanyti tos didžiosios vienybės Pagrindą ir ieškoti gyvos santaros su juo. Pradedame suprasti savo uždavinį ir patys imame giedoti.

Ne tik sutardami su gyvenimo gaida, kaip ji skamba gamtoje, gaudžia pasaulyje! Giedame, leidę skambėti gaidai iš visos visumos Pagrindo. Leidžiame skambėti didžiajam džiaugsmui, neribotai atjautai visam pasauliui, leidžiame reikštis amžinajai Meilei.

Švęsti yra giedoti iš savo sielos gelmių, reiškia nešti savojo žmoniškumo balsą į pasaulį. Žmogaus balsas yra ryškiausias gyvenimo gaidoje. Jį ir turėtume giedoti.

Amžinasis žodis yra kūręs visą pasaulį, visą visumą. Jis gyvena širdyse viso to, kas esti. Jis yra žmogaus sielos siela. Jis yra ir visos gyvenimo gaidos prasmė, grožė bei galia. O jai leisti skambėti visu tuo, ką jis mano, jaučia, veikia, gali tik žmogus. Pasaulis yra pasiilgęs žmoniškumo balso gyvenimo gaidoje. Ir jam to sulaukus, ne tik žmogui, bet ir visam pasauliui, išauštų šventė.

Vydūnas

Visiems linkiu jaukių ir džiaugsmingų švenčių! 🙂

Vydūnas: dvasia alkoholio stiklinėje?..

Labai įdomūs mūsų tautos šviesuolio Vydūno pamąstymai apie blaivybę. Kokios aktualios šios mintys ir šiandien, tiesa?

Kur jujų dvasia

Kartą buvau draugijoje tam tikrų žmonių: teisėjų, gydytojų, mokytojų, kunigų. Atlikęs bendro savo darbo dalį, vienas jųjų pasakė: „Reiks dabar stiprinti dvasią“. Visi tai suprato. Buvome viešbutyje. Manė tasai žmogus, kad reikia dabar ko nors išgerti. Pažvelgęs į mane, paklausė: „O ko jūs liepsite atnešti?“ Atsakiau: „Mano dvasia savaime stipri ir be gėralo“. Nuėjo jisai ir grįžo su pilnu stiklu. Bet buvo suerzintas. Sakė, norėdamas mane pašiepti: „Tai čia turiu dabar dvasios!“ Kiti juokėsi. Sakiau: „Mano dvasia manyje“. Naujas juoksmas. Ir minėtas žmogus buvo dabar tikrai įtūžęs. Suriko: „Ar tai manote – aš neturįs dvasios?“ – „Manau, kad man nėra reikalinga tos dvasios, kuri gėrale!“ – „Bet jūs savo žodžiais į mane taikėte!“ Vėl juoksmas. Ir mano priešas, staiga nutilęs, atsisėdo prie kitų ir stiprino savo dvasią.

Bet jis buvo teisybę pasakęs. Gėrale yra dvasia. Ir ji, įpilta į gerklę, ima ir pavergia žmogaus dvasią. Tūliems tai kaip tik tinka. Turi būti, jie yra tokie vergai, kad neiškenčia nebūdami pavergiami. Dargi tiki esą tad stiprinami. (…)

Žmogaus dvasia nedidėja ir nestiprėja apsisunkindama kitomis „dvasiomis“. Galingiausia ji visuomet yra viena būdama blaiviame kūne.

„Jaunimas“ (1913, vasario nr., p. 13-15)

Vydūnas apie tautą, valstybę ir žmoniją

“… Kalbą reikėtų vadinti tautos vėliava. Ji atspindi tautos kraują ir jos jausmų-minčių-norų gyvenimą. Negalima suprasti tautos savybių, nepažįstant jos kalbos. Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba.

Kiekviena tauta yra savaip svarbi. Ji savo ruožtu atvaizduoja žmoniją. Kiekviena tauta turi savo prasmę ir savo reikšmę. Ją ji turėtų susirasti ir kiek tiktai įstengdama nešti į gyvenimą.

Valdžia turėtų tarsi dygti iš kilniausių tautos jėgų. O jų uždavinys turėtų būti tarnauti kiekvieno žmogaus pažangai. Valstybė turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla. Bet, įsižiūrint į šios dienos valstybes, pasirodo, kad taip labai retai tėra.

Valstybės tvarka tvirtinama įstatymų, kurie žmonių atstovų sumąstomi. Vienok gana dažnai tie atstovai renkami, kovojant priešingoms srovėms, kurių kiekviena ieško labai paviršutiniškos savo naudos. O valdovas, kurs paprastai vieną tų srovių šelpia savo galybei tvirtinti, iš tikrųjų naudojamas visos eilės gudruolių. Jie moka viską taip gražiai susukti, kad valdovas nepajusdamas jų pageidavimams tarnauja ir jų naudai didžią valstybės gyventojų dalį skriaudžia.

Retai tėra kitaip. Ir todėl iš valdžios vidaus, iš valdovų pareina tokiai gyvenimo tvarkai galas. Ateina valdovams bei jų šeimoms pragaištis. O valstybės gyventojai drauge turi kęsti. Taip atsitinka, kai siekiama sau naudos. Paviršiumi galima daug susiglemžti, bet gelmėse viskas griūva.

Bet valstybė gali ir tvirtėti. Sąlyga tam tėra viena. Valdovas turi rūpintis vien žmonių, valstybės gyventojų gerove. Visų žmonių jėgos turėtų būti naudojamos vien tų pačių žmonių labui.

Žmonėms nėra jokio gėrio, jiems duodant vien žaislų ir duonos. Tikrasis kiekvieno lobis yra pilnesnis, šviesesnis žmoniškumas. Valdovas todėl pirma turėtų rūpintis dvasiniu valstybės gyventojų augimu. Vien tame jis turėtų matyti savo valdymo uždavinį.

Laikas auginti žmoniškąją didybę ir išreikšti ją žodžiu, veikimu ir gyvenimu. Lietuvių tauta turi prisidėti prie bendrojo žmonijos kilimo. Ji turi įnešti į žmonijos gyvenimą tam ypatingus akstinus. Tik tuomet ji turi teisę išlikti. Tik tuomet ji yra gyva žmonijos šaka.

Didžiausias rūpesnis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą ir tėvynę. Tautą išlaikyti vien kalbomis negalima.

Todėl visuomet turėtų būti klausiama: kaip auginsime tautą. Vien žiūrėdami į jos išlikimą, pamiršime to išlikimo sąlygą – o tai augimas ir auginimas. Tautos augimui reikia visa aukoti. Bet vėl ir vėl turi būti apmąstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai lengvai darbas virsta tautos naikinimu.

Reikėtų „veikėjus“ daugiau pagal tai vertinti, kiek su jais aukštesnė sąmonė tautoje didėja, kiek lietuvių sąmonė jų darbais žadinama, kiek lietuvių dora keliama, kiek jų vidaus gyvenimas turtinamas, skaidrinamas ir puošiamas.

Iš kitų tautų pasimokyti yra labai naudinga. Tik reikėtų pasimokymui imti jų prakilniausius reiškinius. Kaip dažnai lig šiol, visokiu būdu didiname vien tuštumą ir žemumą. Yra net tokių vakarų rengėjų, kurie sušaukia žmones į „vakarus“, žadėdami tik juokų ir šokių lig ryto. Ar manoma iš tikro, kad iš tų vakarų bus kokia nauda? Kiekvienas protingas žmogus žino, kad žadinti žmogaus žemumą reiškia jį silpninti. Ne duona ir žaidimai kelia žmones aukštyn. Taip buvo manoma visuomet tik pakrikimo laikais. Kaip jau sakiau: žmogaus žemumą auginti reiškia jį traukti į pražūtį.

Visose Žemės rutulio dalyse dabartinių žmonių kultūra daugiausia buvo orientuota į išorinį pasaulį bei jo turinį ir skatinama tarpusavio prieštaravimų. O paskui pagaliau paaiškėjo, kad kultūringoji žmonija, nežiūrint visos techninės pažangos, slysta atgal. Vadinasi, turėjo būti kažkas padaryta visai priešingai.

O dabar daugumai žmonių reikia apsiriboti vien tik būtiniausiais gyvenimo dalykais. Todėl jie siekia artimesnio ryšio su žeme ir apskritai su gamta. Jie ieško pagrindinių būties, gyvenimo jėgų. Tokios pastangos turėtų priartinti esminį pakilimą.

Ko pageidautume iš atskiro žmogaus, tas tinka ir visai tautai.

Tauta pakilusi ant aukštesnės pakopos, jei joje pastebima daugiau žmoniškumo. Tada tautos gyvenimas savo dvasingumu, minčių ir nuotaikų pasauliu yra tarytum gerokai skaidresnis.

Aišku, vienos tautos žmonės nėra vienodi. Jų vidaus, dvasinis pasaulis skiriasi išmintimi, stiprybe, esmingumu. Dėl to į bendrą gyvenimo paveikslą vieni meta šešėlius, kiti lieja šviesą ir gyvybingumą. Dėl to jame matyti nuolatinis kitimas. Gyvenimas nuolat pasiduoda permainoms. Tauta pažangą bus pasiekusi tik tada, kai visos tautos dvasiniame pasaulyje pagausės doros, tikrojo žmoniškumo.

Kai žmogus pasiduoda žemoms aistroms, tada šalia kitų žmonių jis darosi menkavertis, ir šitą savo trūkumą perkelia į visuomenės gyvenimą, tapdamas tamsiąja jėga. Tačiau blogio akivaizdoje suaktyvėja gėris, o blogis pasidaro labiau atpažįstamas.

Su kuo eis, apsispręsti turi individas. Nuo jo tada priklauso ir visuomenės pažanga ar atsilikimas, laimėjimas ar praradimas. Kai į visuomenės gyvenimą gausiau įliejama niekšiškumo ir žemų aistrų, tada jis nusmunka ant žemesnės pakopos, o kur visuomenės gyvenime reiškiasi kilnūs jausmai, didžiadvasiškumas ir sielos tyrumas, ten gyvenimas pagyvės, labiau suklestės, pasieks aukštesnės vertės, sutviskės stipresne šviesa.

Kiekviena kylanti kultūra kaip prielaidą veiklumui turi turėti aukštesnio žmoniškumo žmonių su sutaurintu tautiniu savitumu. Tik tokie žmonės savo žmogiškomis ir kultūrinėmis vertybėmis gali skatinti kitų suklestėjimą. Šitaip susiklosto tikra kultūra, palyginti su kuria tariama perimtoji iš svetur kultūra tėra vien nubaltintas tinkas. Tik tikrą kultūrą turintys žmonės, visos tautos gali sėkmingai skatinti žmonijos pažangą…“

( Mintys iš Vydūno raštų.)

Vydūnas apie žmoniškumą, tautą ir laisvę

… Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys. Žmogaus esybė yra labai gilus vidaus reikalas. Iš tos esybės spindi sąmonė. Žmoniškumas išreiškia įvairių savybių rinkinį, kurį turintis žmogus yra žmoniškas. Nuo jo paties priklauso, ar jis užsidegs, ar toliau rusens. Kitaip sakant, žmogus pasirodo, kuomet apsireiškia išmintis, meilė, teisingumas, tvirtumas ir t.t. Žmogus yra išaugęs, kai jo žmoniškumas aiškiai pasireiškia. Tokiu tapti yra kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė.

… Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime. Toks nesupratimas būdingas net šiuolaikiniam auklėjimui ir lavinimui. Beveik išimtinai stengiamasi suteikti tik įspūdžių ir žinių. Jaunimui tai primetama labai smarkiai. Žmogus paverčiamas indu visokiems turiniams, kuriuos, patekęs į visuomenę, turi vėliau išpilti. Nemanoma, kad kiekvienas žmogus su aplinka turėtų santykiauti kaip kūrybos galia. Jaunimas visiškai nemokomas prasmingo gyvenimo būdo, kurio negali pakeisti tam tikri įkalami “įsakymai“.

… Iš žmogaus, kurio žmoniškumas pakankamai atsiskleidęs, visuomet sklinda kažkas, kas žadina kitų esmingumą, verčiantį kiekvieną vis daugiau žmogumi tapti. Jis skatina žmones taurėti, tobulėti ir stiprėti. Žmoniškumas atlieka svarbų vaidmenį tobulinant ir palaikant tautos gyvastį. Apie tai turėtų nuolatos mąstyti ypač tas, kuris turi ypatingų uždavinių visuomenėje. Jis turi padaryti viską, kad taptų kuo esmingesnis.

… Visi įstatymai, visos įstaigos turi augti iš tautos esmės. Niekuomet neturėtų būti skolinama iš kitų tautų. Sunkiausia nuodėme turi būti laikoma, kad kas nors su pilnu žinojimu viešai laikraščiuose yra melą skelbęs. Toks žmogus tautos turi būti ilgai apleidžiamas. Ir tikra nuodėmė yra pašaukti į aukštesnę valdžią valdininkų vietą tokius žmones, kuriems dar rūpi daug turtų susikrauti. Jie tada yra tikros tautos siurbėlės.

…Laisvė yra toks dalykas, kurį tikrai supranta tik vienas kitas žmogus. Dažno nuomone, laisvė yra galėjimas tenkinti visus savo norus. Tačiau kad ir kiti žmonės gali reikalauti sau atitinkamos laisvės, jiems nė motais. Laisvei reikia priaugti, prinokti. O tai įvyksta darant visa, kas augina supratimą apie laisvę. Yra sena išmintis, kuri nurodo kelią į laisvę: Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs jiems darykite. Arba: Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad jums būtų daroma. Tai yra tikriausias būdas supratimui apie laisvę įgyti, nes taip gyvendami žmonės elgtųsi žmoniškai.

… Jei žmonės iki galo įsigilintų į savo veiksmus ir jų pasekmes sau ir kitiems, pagaliau išsirutuliotų tikrasis laisvės supratimas. Laisvę lengvai pažįsta tas žmogus, kuris visu savo veikimu reiškia tikrąjį žmoniškumą, kuris teisingas, kantrus ir tvirtas visame, ką jis daro. Nuo tokio žmogaus nukrinta, kas jį varžo, kas jį pavergia. Toks žmogus išsivaduoja iš geismų ir su jais susijusių minčių vergovės. Čia slypi laisvės slėpinys! Laisvė išplaukia iš žmogaus esmės. Kitaip sakant, tikroji laisvė yra vidinė laisvė.

… Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais“.

(Iš Vydūno raštų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Vydūnas apie blaivybę

Visais laikais Lietuvos šviesuomenė rūpinosi tautos dora ir sveikata. Girtavimas nėra nauja problema, tik mūsų laikais ji ypač išbujojo. Vydūnas, visą savo gyvenimą skyręs tautos dvasios žadinimui, alkoholį vadino pragaištingiausiu žmonijos priešu. Žvilgtelėkime, ką jis rašė apie šią žalingą priklausomybę, apie jos poveikį žmogui ir jo sprendimams bei elgesiui:

„… Žymiausias yra alkoholis. Daug jau daroma, kad jis būtų šalinamas. Vis dėlto jis stipriai dar vartojamas. Ir bus geriamas tol, kol žymesnieji tautos žmonės to nesiliaus. Todėl neturėtų nė vienas žmogus, kurs girtauja, užimti valdžioje nors tik ir paprasto valdininko vietą. Mokytojas, gydytojas, teisėjas ir kunigas turėtų iš vietos būti paleidžiami, jeigu girtautų. Bet tie, kurie valdžios pirmoj vietoj stovi, neturėtų niekuomet alkoholio vartoti. Valdžios žmonės turėtų būti visuomet blaivūs ir nepajudinami. Jie turėtų visiems būti patikimi. O alkoholis ne tiktai kvailina žmogų, jo smegenis sustingindamas, bet padaro jį ir ūpingą, o tokiu žmogumi negalima niekuomet pasitikėti.

… Juk neapsakomas yra nuostolis ir blogumas, kurį sukuria alkoholis, tabakas ir kiti svaigalai. Kiek nelaimių, kiek ligų, kiek skausmų, kiek vargų sudaro tie nuodai! Ne vien tai, kad tautos turtas eikvojamas perkant iš svetur visokių gėralų, bet žmonės menkinami, silpninami, kvailinami ir žudomi. Todėl ir visur, kur tauta išmintingųjų yra valdoma, pasistengia šį blogumą iš tautos gyvenimo išrauti… Tirdami traukinių, automobilių ir kitų mašinų nelaimes, nustembame, kad dažniausiai jų priežastis yra alkoholis ar kiti svaigalai. Mašinos tegali būti valdomos blaivaus žmogaus. Kurs negali gyventi be alkoholio, negali būti valdininku ir automobilių vežėju.

… Leisdama smuklininkams varyti savo darbą, valdžia leidžia tautą naikinti… Belieka tik stebėtis galingųjų ir turtingųjų abejingumu alkoholio aukoms ir savo tautai. Alkoholis būtų pašalintas, jeigu visi žmonės būtų tiek sąmoningi, kad nebesisvaigintų alkoholiu, kad suprastų, jog alkoholio gėrimas yra žemo, blogo žmogaus smaguriavimas… Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas gal geras. Bet per maža gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja.

… Girtuoklį, vagį ir kitus nenaudėlius tegalima gerinti jiems duodant kitaip gilesnę gyvybę pajausti, jiems aukštesnius, žmogiškesnius jausmus sužadinant. Visai kitas bus dalykas, kad žmonės pradės ko kito, žmoniškesnio norėti. Aukštesnioji, žmoniškesnioji mūsų gyvybė turi būti kaip saulė, kurios link linksta augmenys… Tik blaivioms tautoms aušta laiminga ateitis. Tik tokios žengia žmoniškumo taku. Vadinasi, jos auga visaip, pasiekia kas dieną daugiau žmogaus garbingumo. Kitaip sakant – jos žengia kultūros žingsniais aukštyn.

… Lietuvių tauta yra maža. Jai itin reikalinga eiti su Kūrybos žengimu. Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas sužadinti mūsuose aukščiausias žmoniškumo galias. Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė, į kurią atsižiūrime kurdami tautinį savo gyvenimą… Kas savyje neturi santaros arba doros, tas, laikui praėjus, griūva… Kiekvienas tikras statymas prasideda dvasiško gyvenimo skyriuje.. Jam pasišvęsdamas, žmogus kvėpuoja amžina gyvybe. Bet tai tėra galima tam žmogui, kurs žengia aukščiausios kultūros taku. Jis tada ir nebekovoja su alkoholiu. Jis užgesina iš lengvo žmonių geidulius savo šviesiu paveikslu…“

Galima tik pritarti Vydūnui, kad aukščiausi idealai gimdo ir aukščiausius siekius. Gilios, verčiančios susimąstyti mintys ir priminimas iš praeities – turime tęsti mūsų šviesuolių pradėtus darbus… Kaip manote?

(Ištraukos iš įvairių Vydūno straipsnių ir raštų.)

Vydūnas apie sveikatą ir mitybą

Tai mūsų tautos šviesuolis, vienas mėgiamiausių mano autorių. Vydūno domėjimosi sričių įvairovė stebina, jo užrašytos mintys aktualios ir mūsų dienomis. Jis studijavo filosofiją, sociologiją, įvairių tautų (daugiausiai rytų Vedas) mitologiją ir religijas, literatūros ir meno istoriją, taip pat anglų, prancūzų ir sanskrito kalbas. Vydūnas dažnai įvardinamas kaip humanistinės etikos kūrėjas. Šiandien ištrauka iš jo knygos “Sveikata. Jaunumas. Grožė“, kuri buvo išleista 1928 metais Tilžėje:

“… Didžiausias žmonių skaičius maitinasi visiškai neprotingai. O jie to nė nežino. Tiki, seka mokslininkų patarimais. O iš tikrųjų jie vadovaujasi mokslo prietarais. Mokslas daug gero teikia žmonėms, bet mitimo atžvilgiu jis juos lig šiol stačiai kvailino. Daug geriau būtų, jei žmogus klausytųsi kūno proto, bet ne materializmo mokslininkų. Bet paprastai žmogus neatsižiūri į kūno reikalus, bet į tai, ko geiduliai šaukia. Rodos, jau būtų laikas suprasti, kad kūnas geriausiai žino, kas jam tinka, o kas jam netinka.

… Žmogaus kūno mitime yra trys dalykai, kuriais žmogus turėtų rūpintis. Tai maisto suteikimas kūnui, maisto suvartojimas kūne, nebereikalingo išmetimas. O jau pirmame uždavinyje mūsų laikų žmogus suklumpa. Žmonės per daug, per dažnai ir per daug viso ko valgo. Žmonės stačiai žudo save maistu. Nevalgykime daug! Valgykime žmoniškai! Be galo tai svarbu. Ir kalte įkalti reikėtų tai žmonėms.

…Labai žalinga yra tarp valgymo valandų šį tą dar kišti į burną. Nebereikalingas materialas žarnose guli, pūva ir kraują nuodija. Kūnas nebesivalo. O aišku, kad tai labai kenkia sveikatai. Ir visas jo atrodymas tai apreiškia: žmogus sensta ir praranda savo grožę. Kurs rūpinasi sveiku kūno apsivalymu, tas žymiai jaunėja ir grožėja. Dar kūnas valosi ne vien tik viduriais, bet ir oda.

…Su saldumu atsargiai! Baltasis cukrus gadina kūną. Jam virškinti reikia visokių materialų, kurie iš kūno traukiami. Ir taip dantys ir kaulai gadinami. Labai svarbu sveikatai, kad kūne būtų daugiau šarmų negu rūgščių. Papildiniai, arba vitaminai, yra mokslo tiktai du paskutiniu dešimtmečiu atrasti. Seniau niekas jų nežinojo. Jie žmogaus mitimui labai svarbūs.

…Be oro žmogus negali gyventi nė valandėlės. Bet ir vanduo jam būtinai reikalingas. Sveikatai naudingesnis yra nevirintas vanduo. Sveikam žmogui, kuris maitinasi tikslingai, vandens gerti reikia tiktai kaitroje, kai jis daug prakaituoja. Druska, dirbtini saldumynai žadina troškulį. Šie dalykai, ypačiai druska, į kūną patekę, tirpsta, o tam suvartoja drėgmės. Jie jos traukia iš kūno, iš jo narvelių. O tie sunyksta, neturėdami drėgmės.

Todėl jie rėkia papildo. Ir žmogus geria, turi gerti. Geria vandens, alaus, vyno. Ir netrukus kūnas yra permirkęs tų gėralų, kurie iš kūno plauna gyvenimui būtinai reikalingus materialus, ir kūnas vėl rėkia. Reikalauja druskos, sūdytos mėsos dalykų, saldumynų ir t.t. Žmogus tai valgo ir vėl turi daugiau gerti. Ir taip sukasi žuvimo ratas. Žmogus patsai galuojasi. O lengvai galėtų apsisaugoti: norėdami nusipratinti nuo daug gėrimo nevalgykim stipriai sūdytų valgių!

… Visuomet reikia saugoties augmenų (javų, daržovių, vaisių), kurie augę per daug trąšiose dirvose. Lietuvoje tuo tarpu visi augmenys, vaisiai ir daržovės skanesni negu kitur, kadangi ne tiek tręšti. Bet, rodos, netrukus “kultūra“ tą gerumą nuodugniai pataisys. Paprasčiausia įrodymas, kad maistas žalingas, yra vidurių pūtimas ir garų pasidarymas (riaugėjimas). Sunkiai virškinami valgiai dažnai padaro kietus vidurius. Sveikai mintant, viso to nėra.

… Nevalgykime greitai! Valgiui nuryti laikas tada, kai jis burnoje visai minkštas ir likęs be skonio. Valgio skanumas yra labai svarbus mitimo dalykas. Kurs valgį gerai sukramto, tam ir valgyti tiek daug nėra reikalinga. Kurie valgį tik ryja, tie ne vien savo sveikatą gadina, bet ir maistą eikvoja. Bent trys valandos turėtų praeiti po valgių, kol nevalgom iš naujo.

… Žmonės dažnai valgo, nieko nemąstydami apie tai, ką daro, gal tuo tarpu skaitydami ar net kalbėdami. Valgant reikia būtinai vien apie tai mąstyti, koks skanus yra valgis. Žmogus valgo, kad valgis jį maitintų. Bet apie tai jis valgydamas ir turėtų vien mąstyti.

… Kiekvienas žmogus minta skirtingu savo būdu. Todėl reikėtų ištirti kiekvieno žmogaus kūno ypatumą. Reikia atsiklausti kūno proto instinkto. Tiktai jisai gali reikalingiausią valgį pasirinkti. Jau vaikams brukama visa ko, kas gadina ragavimo dirgsnis. O tada vaikai jau ir patys nori to, kas žudo jų kūno protą ir sveikatą. Suaugusieji šį nelemtą darbą baigia tabaku ir alkoholio gėralais.

Kūno protą galima gaivinti vengiant visų tų nuodų ir nuodugniai kramtant maistą. Tada kūnas, kad ir negreitai, išmoksta atskirti tai, kas jam tinka ir netinka. Ir pagaliau jis numano smulkiausią kvapą ir skonį. Tuomet žmogui tereikia kūno atsiklausyti. Žmogus turėtų toks protingas būti ir kūnui duoti ramybės: be valgio praleisti vieną antrą dieną yra dažnai geriausia gydysena.

.. Kūno gyvenimas palaikomas žmoniškosios dvasios-sielos, bet iš aplinkos – augmenijos. Kiekvienu metų laiku reikia labiausiai tai valgyti, kas tada gamtos tiekiama. Žiemai tūli dalykai gali būti priruošiami. Gyvenimas eina su laiku. Jam palaikyti laikas atneša tai, kas gyvenimui reikalinga.

… Žmonės nesimaitina žmoniškai. Reikia maitinties žmoniškai!“

🙂 Būkime sveiki, rūpinkimės savo sveikata! Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀