Mėnuo: lapkričio 2023

Tai nuostabiausia, kas galėjo su mumis nutikti…

Mane visada stebino žmonės, kurie klausė: kam visa tai, kur prasmė, vardan ko mes gyvename?..

Mes gyvename vardan karštos arbatos po šalčių. Mes gyvename vardan artimų žmonių apkabinimo. Vardan meilės ir draugystės. Mes gyvename vardan pasivaikščiojimo jūros pakrante po žvaigždėtu dangumi. 

Mes gyvename vardan muzikos, nuo kurios šiurpuliukai ant odos. Vardan juoko iki ašarų. Vardan nerūpestingo žaidimo sniego gniūžtėmis. Vardan vėjo, plaikstančio plaukus. Vardan drobėje atgyjančių paveikslų. Vardan ramaus ir gilaus miego. Vardan lietaus lašų ant veido.

Mes gyvename vardan rytinės saulės spindulių. Vardan malonaus nuovargio po atlikto darbo. Ir vardan milijono kitų dalykų, kurių nebūtų, jei mes negyventume. Bet mes gyvename.

Ir gyvenimas – tai nuostabiausia, kas galėjo su mumis nutikti…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Klausykime savęs…

…Kad suprastume save, nereikalingi padėjėjai, mokytojai, palydovai, tonos internetinio šlako ir guru, kurie geriau žino, kas jūs esate. Imti tai, kas reikalinga, atmesti, kas nereikalinga ir aklai nesekti niekuo – štai kas svarbu.

Kad taptume laisvi, nereikia iš visų jėgų stengtis pritapti prie tų, kurie galvoja, kad jau yra laisvi. Kur šaukia sekti paskui – ten viena nuomonė visiems.

Kad nesijaustume vieniši – nebūtinai reikalingi žmonės šalia. Vienatvė nuo to nepriklauso, vienišam galima jaustis ir tarp žmonių.

Keista, kad žmogų, kuris pamėgo tylą ir atsisakė tuščių kalbų, dažnai vadina atsiskyrėliu. Aš pavadinčiau jį stebėtoju ir kūrėju.

Aš ir pati tokia esu… Man prie širdies tyla, be nereikalingų žodžių, drumsčiančių erdvę. 

Aš įsitikinau, kad visi mano keliai veda į ramybės ir harmonijos būseną. Ką aš bedaryčiau ir kur bebūčiau, rodiklis, kad aš esu reikiamu metu reikiamoje vietoje – ir yra toji ramybės būsena. 

Ir jei atsitiktinai nuklystu ne ten – visa mano esybė įsitempia, tarsi indikatorius su ženklu “stop“. 

Kiekvienas iš mūsų turi savo “navigacijos sistemą“. 

Klausykite savęs…

Padėka autorei! Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Artėja…

Artėja pats tikriausias stebuklas. Apsnigtos gatvelės, sniego girgždesys po kojomis ir nesibaigiantis milijono snaigių kritimas tamsiame vakaro danguje.

Senos žiemos melodijos per radiją, plakatai, pranešantys apie naujametinius spektaklius, šventinis šurmulys ir visuotinis stebuklo laukimas. Spygliuočių, mandarinų, cinamono lazdelių ir vanilės kvapai. Artėja…

Ir taip gera! Pačiame visų šių stebuklų laukime gyvuoja ypatinga laimė. Ir, galbūt, būtent ši “laukimo laimė“ – ir yra tas stebuklas.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Nepraleisk šio Stebuklo“

Kai tu staiga išgirsi sidabrinių varpelių skambesį… Kai vėjas padovanos tau oro bučinį, lengvai paliesdamas tavo lūpas… Kai tarp bekraščių pilkų debesų tu pamatysi aukštą mėlyną dangų… Kai paukščių sparnų plazdėjimas atsispindės šaltose balose… Kai nepažįstamas kiemo katinas nusišypsos tau…

Kai širdis atsilieps į sidabrinių varpelių melodiją ir nustėrs nuo netikėto vėjo bučinio, ir prisipildys šviesa, sugrąžindama Saulei pamestą spindulį, ir sudainuos drauge su paukščiais paprastą laimės dainelę, ir murktels atsakydama nepažįstamam gatvės katinui, o šypsena nušvies tavo veidą…

Žinok, kad tai Mažasis Angelas primena tau, kad į tavo gyvenimą bando ateiti kažkas neįtikėtinai-nuostabaus, stebuklingo, gero, gražaus, trapiai-švelnaus… Nepraleisk šio Stebuklo… Leisk mažyčiam Stebuklui pabūti su tavimi… Ir padovanoti tau truputį laimės…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasakėlę, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jis nepastebimai palaiko mus…

Maudžiau vakare penkerių mėnesių sūnų. Pagalvojau, kad tai labai panašu į mūsų santykius su Kūrėju ir į tai, kaip mus mato Kūrėjas.

Sūnelis pilnai įsitraukęs į maudynes. Kai pamato žaisliuką, tuoj pat siekia jo, o aš laikau jį ant rankos. Jis visiškai nejaučia mano palaikymo, bet jis būtinas jam. Kartais jis bando paimti iš karto du žaisliukus, bet negali pasiekti nei vieno. Žaisliukai nuplaukia į skirtingas puses, o mažylis suirzta. Jis nesupranta, kad visą laiką yra palaikomas, kad laisvai judėtų vandenyje.

Aš bandau pagauti jo žvilgsnį ir nusišypsoti jam, bet didžiąją laiko dalį jis nemato manęs ir pliuškenasi sau. Retkarčiais jis prabėgomis pažvelgia į mane ir plačiai man nusišypso. Bet jau po sekundės žymiai svarbesnis dalykas – rožinis krabas – patraukia jo dėmesį ir vaikas puola paskui jį. Įsitikinęs, kad ant vandens laikosi pats, kai tuo tarpu patikimai guli ant mano rankos, jis kryptingai siekia savo tikslo. O kartais jis tiesiog verkšlena, bet pats tiksliai nesupranta, ką gi reikia padaryti, kad jam būtų geriau.

Aš manau, kad Kūrėjas taip pat laukia mūsų žvilgsnio. Mūsų brandumo. Mūsų pasirengimo pradėti dialogą. O kol mes pliuškenamės vandenyje, vaikomės žaisliukų, arba, užsižaidę, nevikriai krentame, jis tiesiog nepastebimai palaiko mus ir labai myli…

Padėka autoriui! Pagal D. Finogeev esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad būtų šilta ir jauku…

Žiema artėja.

Tarsi kilnus senolis su platinos ir sidabro atspalviais – toks tas lapkritis.

Žilas rūkas rytais apgaubia pasaulį, sušvelnindamas ir išplaudamas spalvas ir kontūrus.

Šaltukas gi rytais, atvirkščiai, suteikia objektams ryškumo, trapumo ir krištolo grakštumo.

Gamta nutyla ir užmiega, kviesdama ir žmogų sulėtinti tempą, pažvelgti į savo vidų, lyg į tamsiausių naktų gilumą ir pamatyti ten žvaigždžių švytėjimą.

Sulėtinti tempą ir pinti pasakų nėrinius, megzti šalikus, skaityti popierines knygas, virti arbatą su erškėtuogėmis ir kepti gardžius blynus.

Sulėtinti tempą ir palaikyti namų židinio ir širdies šilumą, kad sušildytume save ir artimuosius. 

Juk žiema artėja…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenkime meilėje…

Žmogus sėja aplink save tai, kas sklinda iš jo vidaus…

Jis gali kaip įmanydamas įkalbinėti save mylėti aplinkinius ir kiekviename sutiktame žmoguje matyti draugą, bet jei jis nepatenkintas savimi ir savo gyvenimu, tuomet kiekvienam sutiktam “draugui“, jis išlies tai, kas yra jo vidiniame “inde“… Tereikia tik pirštu paliesti…

Gyventi meilėje – tai nereiškia vaidinti, kad viskas aplinkui – gėlės ir dainos. Ryšys iš širdies į širdį vyksta per atjautą, empatiją, palaikymą… 

Ir ne kiekvieną žmogų gali užjausti – labai sunku padėti tam, kas skleidžia aplink save neapykantos ir nusivylimo nuodus, išliedamas ant kitų skausmą, kurį nešiojasi viduje.

Tačiau jau žinojimas apie tai, kad toks žmogus skleidžia į išorę tai, kas kankina jį patį, suteikia galimybę neatsakyti jam tuo pačiu, ir kiekvieną kartą tokiu atveju pasimokyti transformuoti ir skausmą, ir vidinius nuodus, kurie sklinda iš vidaus.

Kartais mes neturime kitos išeities, tik transformuoti iš blogio gėrį… Ir tai tikrai verta daryti…

Padėka autorei! Pagal N. Rubštein esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tiesiog skleisti vidinę šviesą…

Tikroji savivertė – išskirtinai vidinė būsena, kuri nepriklauso nuo vertinimų iš išorinio pasaulio. Nesvarbu – pozityvių ar negatyvių.

Jei žmogus yra, jis vertingas jau pagal savo gimimo faktą. Tai reiškia, kad jis svarbi bendros visumos dalis – žmogiškosios “ekosistemos“ dalis. Antraip jo čia tiesiog nebūtų.

Kiekvienas eina ne tik savo unikaliu Sielos keliu. Šio kelio praėjimo, savo vidinių pokyčių procesų metu žmogus per save keičia bendrą, kolektyvinę visumą.

Būtent kaip keičia – priklauso nuo Sielos siekių ir gebėjimų realizuoti šiuos siekius. O kad jie būtų realizuoti, reikia nuolat turėti ryšį su Siela, Dvasia, Aukštesniuoju Aš. Tai reiškia – jausti ir pažinti save tikrąjį.

Pajusti ir pažinti save nėra lengva, bet įmanoma. Sluoksnis po sluoksnio nusimetant svetimų ir savų klaidingų programų miglą, dėmesingai stebint save įvairiose aplinkybėse ir sąmonės lygmenyse. Atveriant savo gabumus, talentus, gebėjimus ir išreiškiant juos šiame pasaulyje. Be sekinančių lūkesčių: priims-nepriims. Tokie lūkesčiai byloja apie ego, bet ne apie Sielą.

O kas liečia Sielą – tai reikia tiesiog gyventi ir išreikšti, spinduliuoti giluminę savo esmę. Galbūt, kažkas mes į jus akmenį. O kažkam jūsų vidinės šviesos spindulėlis gali tapti išsigelbėjimu, kažkam – parodyti išeitį iš tamsos.

Manau, labai svarbu laikytis širdies kompaso, tiesiog daryti geriausia, ką mokame, galime, dėl ko Siela džiaugiasi. Tuomet ir pajusime savo tikrąjį vertingumą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !