Tyras vaikystės pasaulis…

Vaikystėje aš galvojau, kad širdis yra mėlynos spalvos. Ji varinėja mėlyną kraują. Todėl venos po oda mėlynos.

Aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą kiekį pirštų ant kojų – kiek kam teko. Ir kad pagyvenę žmonės – tai tiesiog kitokia žmonių rasė.

Ir baisiai bijojau griaustinio, manydama, kad dangus neišlaiko kosmoso ir jis gabalais krenta ant namų.

Mano pirmoji meilė buvo namo kaimynas su skirtingos spalvos akimis. Jis visada nešiojosi astronomijos vadovėlį, be to, jis žinojo viską apie vabalus.

Vasaros kulminacija – prisirpęs avietynas sename sode, kai vienu metu ir dygu, ir saldu, ir skanu. Išeini iš jo suraižytomis rankomis, bet soti ir laiminga.

O vienas įdomiausių žaidimų – “paslapčių“ kasimas į žemę: iškasi duobutę, gražiai įdedi į ją gėlių žiedų, žolelių, akmenėlių ar kitokių “brangenybių“, uždengi stiklo gabalėliu ir užpili žeme.

“Ar žinai, kur mano “paslaptis“? Nori, parodysiu?“ – ir atsargiai pavalai stiklą, rodai… O draugė stebisi: “Kaip gražu! Einam, dabar parodysiu tau savo “paslaptį!“

O vyriausias vaikas kieme sakė: “Jei nori, kad vaikai su tavimi draugautų, išnešk jiems saldainių.“ Ir aš paimdavau saldainius ir suvalgydavau juos pati, viena, sėdėdama ant tvoros. Juk svarbiausia – susidraugauti su pačia savimi.

Tėtis tuomet man atrodė kaip tvirtas aukštas medis, o mama – lyg jauki šilta krosnis. Nuo jų dvelkė patikimu saugumu ir gėlėta ramybe. Nes juk Dievai.

O lietingomis dienomis aš visada piešiau prasmingas tepliones.

O vieną dieną berniukas vaikų darželyje padovanojo man boružės pavidalo sagą. Ji buvo lygi ir blizganti. Tuomet aš pirmą kartą suvokiau, kad berniukai ir mergaitės yra skirtingi: berniukai stebina, o mergaitės – stebisi…

O dabar aš manau, kad žmonės sensta todėl, kad pamažu nustoja džiaugtis paprastais dalykais, nustoja stebėtis ir tikėti stebuklais.

Nuo mano vaikystės laikų mažai kas pasikeitė. Griaustinis ir penki pirštai ant kojų – tai labai gražu. Bet savo “paslaptis“ mes iki šiol slepiame, bet tik ne po stiklu žemėje, o giliai savo širdyje…

Ar žinai, kur mano “paslaptis?“ Nori, parodysiu 🙂 ?

Pagal V. Lesonen esė, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vaikus 🙂 .. Kurkime mums visiems šviesią, saugią, laimingą realybę ir ateitį!

Tavo vidinė šviesa

Tave brangina už tavo vidinę šviesą.

Patikėk, tai tiesa.

Kai tu kaltini save už skubotus žodžius, sunkiai slepiamą sumaištį, užsiliepsnojusią raudoniu skruostuose; kai pyksti ant savęs už neryžtingumą arba pernelyg didelį atvirumą…  Prašau, sustok. Tu net neįtari, koks iš tiesų esi, juk žvelgi į save per smerkimo prizmę.

O kažkas myli tavo šypseną ir betarpiškumą. Kažkas pastebi tavo nuotaikų permainas. Kažkas maudosi tavo vidinės šviesos spinduliuose.

Kiekviena šypsena, džiaugsmas, ašaros, tylėjimas – tai tavo esybės išraiška.

Neišsižadėk savo nuoširdumo, juk būtent tai paverčia tave sraunia upe, tyliu lietumi, skaisčia saule… Tavo prigimtis, išsiskleidžianti jausmais – tai tikrų tikriausias sodas, skendintis gėlių begalybėje…

Žydėk savo betarpišku savitumu 🙂 !

Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Šilto savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Mažų žingsnių galia

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Kuo galiu tau padėti?

Dauguma žmonių nemėgsta frazės “Kuo galiu tau padėti?“

Kodėl? Na, įsivaizduokite, jūs su kažkuo dalinatės savo pergyvenimais, savo skausmu… O jums į tai atsako – “Pasakyk, kuo dabar galiu tau padėti?“

Ir toks įspūdis, kad dabar jums vėl reikia kažką sugalvoti pačiam ir bandyti suprasti, kokia pagalba jums dabar bus geriausia, ir apie tai pasakyti kitam žmogui.

O jėgų dabar pas jus ir taip – arti nulio…

Pagalvojate: na, ar jis pats nemato? Negali susiprotėti, ką dabar daryti? Tiesiog išklausyti, nuraminti ir paguosti, neužduodant jokių klausimų?

Daugumai iš mūsų pažįstama tokia situacija, daug kas tai patyrė.

Bet pabandykime pažvelgti į klausimą “Kuo dabar galiu tau padėti?“ iš kitos pusės.

Mano manymu, tai žmogaus sąžiningumas, pagarba ir nuoširdus noras padėti kitam žmogui sunkią akimirką.

Na, jūs gi žinote, kad kartais būna ir kitaip – žmogus tarsi ir daro kažką gero, bet tai, pagrinde, ritualai, kurie padeda jam pačiam sumažinti savo vidinį nerimą: pasirodyti kitiems geru, pasijusti gelbėtoju.

Tai lyg ir pagalba, bet ne ta, kurios reikia kenčiančiam žmogui, nors padedantysis ir tvirtina, kad daro tai dėl jo. Taip, jis padeda, bet pirmiausiai – sau pačiam.

Todėl sunkioje situacijoje klausimas “Kuo galiu tau padėti?“, mano manymu reiškia, kad žmogus sąžiningai pripažįsta, jog nesupranta situacijos taip gerai, kad galėtų pasikliauti savo intuicija.

Galbūt, jis nėra nieko panašaus patyręs. Ir jis neiškelia savęs aukščiau jūsų, nevaidina visažinančio “guru“, nedalina iš aukšto neprašytų patarimų, bet nori sužinoti, kaip realiai jums padėti tokioje situacijoje.

Jis gerbia jūsų jausmus, jaučia jūsų būseną ir supranta, kad reikia padaryti viską, kad situacija būtų išspręsta kuo geriausiu būdu, subtiliai, kad nesužeistų dar labiau jūsų kenčiančios trapios sielos.

Klausdamas žmogus parodo, kad jis iš tikrųjų nori padėti būtent jums. Nevaidinti gelbėtojo ir nekalbėti tuščiai, bet – išgirsti jūsų parašymą ir padėti būtent taip, kad pagalba būtų kuo veiksmingesnė.

Ir jei klausimas “Kuo galiu dabar tau padėti?“ užduodamas nuoširdžiai, ir jei jums žmogus padeda taip, kaip jūs paprašėte (o šito jūs nesužinosite, jei nepaprašysite) – tuomet šiame klausime tikrai labai daug meilės ir geranoriškumo.

Galbūt, kažkam padės šie mano pamąstymai. Taip, gyvenime daug sunkumų, bet – nepamirškime, kad jame taip pat yra labai daug gerų žmonių, meilės ir nuoširdaus bendravimo. Branginkime tai.

Mylėkime ir palaikykime vieni kitus!

Pagal A. Sneg pamąstymus, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Draugystės stebuklas

Draugystė… tai kažkas labai ypatingo.

Kai absoliučiai nesvarbu, kiek kilometrų jus skiria. Jūs galite nesimatyti mėnesių mėnesius, galite retai skambinti vienas kitam, bet jūsų susitikimai visada labai ryškūs.

Jūs galite juokauti, kalbėtis valandų valandas apie viską ir žinoti, kad viskas, ką jūs pasakysite, liks tik tarp jūsų, ir jūsų nepažemins, bet būtinai palaikys. Ir tikės jumis net labiau, nei jūs patys.

Draugystė palaipsniui auga iš smulkmenų, kai jūs prisimenate, kiek šaukštelių cukraus draugas deda į arbatą ir kokį šokoladą labiausiai mėgsta. Ir jūs iš karto suprantate, kokia šiandien jūsų draugo nuotaika ir sugebate prisitaikyti prie jo.

Sako, draugą bėdoje atpažinsi, ir tai tikra tiesa, bet dar yra sakoma, kad draugą vis dėl to galima atpažinti ir džiaugsme. Todėl jei jūsų gyvenime yra bent vienas žmogus, kuris visada šalia ir bėdoje, ir džiaugsme – branginkite ir saugokite jį!

Draugystė – tai kuomet jūs lyg ir visiškai skirtingi, bet tuo pačiu ir visiškai panašūs. Jūs galite nesutarti kažkokiais klausimais, bet vis dėl to priimate savo draugo požiūrį.

Jūs priimate žmogų su visais jo pliusais ir minusais, charakterio ypatumais, ir jus tiesiog žavi jo šypsena.

Mielas mano drauge, aš myliu tave, ar girdi 🙂 ?

Pagal Olios Syčevos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !