ruvi

Kai žmoguje gęsta vidinė šviesa, tai ne tik nuovargis ar prasta nuotaika.

Tai būsena, kai siela jau nesiremia savo vidiniu šaltiniu ir pradeda gyvuoti iš energijos stygiaus: savęs smerkimu, baime, nerimu, įpročiu užsitarnauti meilę ir dėmesį.

Tokiu atveju žmogus ne tik netenka gyvenimo džiaugsmo – jis netenka savo gyvybinės energijos. Todėl atsiranda beprasmybės, abejingumo viskam pojūtis ir įspūdis, kad gyvenimas neteko spalvų, prigeso. 

Vidinė šviesa sugrįžta ne tuomet, kai keičiasi aplinkybės, o tuomet, kai žmogus liaujasi ieškoti atramos išorėje. 

Tuomet, kai jis vėl atgauna savo vidinę stiprybę ir ja remiasi. 

Tai vidinis darbas, kai žmogus pats, sąmoningai, atsiriboja, išsilaisvina nuo baimės, nuo klaidingų įsitikinimų apie save ir pasaulį.  

Ir – vėl sugrįžta į gyvą meilės, stiprybės ir tyro džiaugsmo šaltinį…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Aš visada tikėjau, kad Šviesa yra kiekviename iš mūsų!

Ir ką besakytų neurofiziologai, kad, atseit, šiuo tikėjimu aš pritraukiu į savo gyvenimą tokius žmones ir tuo pačiu gaunu patvirtinimą savo tikėjimui, tačiau aš tikrai žinau, kad mano širdis neklysta…

Nėra šiame pasaulyje blogų žmonių!

Yra tik palūžę, miegantys, kenčiantys… Juos įbaugino, apgavo, užprogramavo…

Jų Sielos užrakintos.

Jų Vidinė Šviesa užgeso.

Skausmas, pyktis, neapykanta, agresija ima viršų, kai nėra Meilės.

Todėl aš prašau jūsų – prisiminkite! Prisiminkite, kokie buvote dar visai neseniai.

Prisiminkite tuos, kas ištiesė jums ranką. Tuos, kas pamatė jūsų vidinę Šviesą. Tuos, kas mylėjo jus taip, kad jūsų Sielos ugnis neužgeso net pačiu sunkiausiu metu.

Prisiminkite save!

Pamatykite save žmonėse, kurie kenčia ir ištieskite jiems ranką…

Tiems, kam gyvybiškai reikalinga jūsų Meilė.

Vienintelė šypsena, vienas geras žodis, vienas padrąsinantis prisilietimas gali atnešti į žmogaus gyvenimą tą pačią Šviesą, kuri vėl įžiebs jo Sielos ugnį.

Padėka autorei! Pagal Goar esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra labai paprastas būdas susijungti su Siela. Paprastas, bet užtikrintas.

Darykite kuo daugiau gerų darbų.

Yra žmonės, kurie net nieko nepradėję, jau nerimauja dėl to, kad gali atiduoti pernelyg daug. Ir užduoda labai daug klausimų, tarsi bandydami išsiderėti garantiją, kad savo gerais darbais jie nenuskriaus savęs.

Manau, kad yra tik vienas būdas suprasti ir išmokti – reikia tiesiog veikti. Ir vieną dieną jūs pajusite neapsakomai įkvepiančią būseną: didžiulį jėgų antplūdį, entuziazmą, tyrą džiaugsmą, o nuovargį kaip ranka nuims. Atsiras daugybė originalių idėjų, kurios niekada į galvą neateidavo, ir pojūtis – kad pasaulis bendradarbiauja su tavimi tavo geruose darbuose.

Tokia būsena ir yra ryšio su Siela patvirtinimas: viskas tvarkoje, jūs esate gyvenimo tekmėje. Siela net nevadovauja – ji stovi priešakyje ir veikia pati. Prasidėjo tikras gyvenimas, ir jūs esate jo centre! Bent kartą tai patyrę, jūs jau niekada nepamiršite šio pojūčio.

Nėra atgrasesnio reiškinio, nei žmogus, kuris logiškai argumentuoja, kodėl nereikia “visur lįsti su savo gerais darbais“. Jis tikrai niekada nepatyrė Sielos džiaugsmo dėl to, kad ji yra savo vietoje ir daro tai, kas jai mieliausia.

Ir kalbame ne apie profesiją, o apie gerumą ir pagalbą. Apie tarnystę visų labui.

Viskas paprasta – Siela visada sukuria veiksmo impulsą. Visada. Ir jei jūs išmoksite jo nepraleisti, tuomet daugiau jau niekada neklausite “kaip susijungti su savo Siela“. Tiesiog liaukitės derėtis, neleiskite protui “argumentuotais“ išvedžiojimais užgožti širdies impulso.

Net elgeta turi kuo pasidalinti, ir jam visada suteikiama galimybė pasitarnauti Kūrėjui ir žmonėms savo gerais darbais.

Dar daugiau – geri darbai geriausiai už viską pasaulyje apvalo Sielą. Ir nereikia jokių praktikų, nereikia daugybės valandų maldos ir atgailos, nereikia nieko transformuoti. Jūsų darbai – tai pati veiksmingiausia praktika ir technologija.

Žinau, kad kažkas norės paprieštarauti ir pasidalinti savo karčia patirtimi, kai “baudžiama už gerus darbus“ arba kai “rodomas juodas nedėkingumas“.

Tačiau ir šiuo atveju atsakymas paprastas: jei jaučiate įkvepiantį impulsą – veikite, jei ne – geriau nieko nedarykite.

Bet jei aplinkybės verčia jus kažką daryti, tiesiog priremia prie sienos – tuomet tai šimtaprocentinė pamoka. Todėl reikia tai atskirai išnagrinėti. Bet – visada! Absoliučiai visais atvejais tai bus pamoka susireikšminimui ir puikybei… Būdas išugdyti geraširdiškumą ir kuklumą. Ir kuo didesnis bus pasipriešinimas – tuo labiau jus rems prie sienos.

Leiskite Sielai užimti pagrindinę vietą. Tai labai paprasta – tiesiog darykite gerus darbus 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Ajgul Adylbajeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš pradžių tu gamini pagal svetimus receptus, kurie gali atrodyti skanūs, o gali ir nuvilti.

O paskui sukuri savo. Ir jis tampa geriausiu. 

Taip su viskuo. Ir visur: santykiuose, profesijoje, motinystėje.

Už mus mūsų gyvenimo niekas neiškeps. Ką paruošėme, tą ir valgome.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lr

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 ! 

Džiaugsmą iš delno į delną – kaip Amžinąją Ugnį mes perduodame vienas kitam.

O rankos tokios skirtingos: jaunos, stiprios, truputį pavargusios, švelnios, tvirtos, ryžtingos, mažos, juodos nuo suodžių, šiurkščios nuo darbų, drąsios dėl žinojimo “kodėl ir vardan ko“.

Ir kažkas dalinasi pavasario rieškučiomis, perduoda vienas kitam pasakojimus apie atitirpstančios gimtinės žemės kvapą. 

O kažkas atneša ištroškusiems galimybę numalšinti vilties ir tikėjimo ateitimi troškulį – šviesia, draugiška, galinga, ir būtinai-būtinai netolima – ir tik tokia ateitimi.

Štai vienas perduoda iš delno į delną didžiulį džiaugsmą dėl įvykdyto žygdarbio.

O kitas perduoda iš rankų į rankas patį gyvenimą, ir maitina iš rankos, kaip patį artimiausią ir labai-labai brangų, meilės ir rūpesčio išsiilgusį žmogų.

Tokios skirtingos, bet labai reikalingos, laiku ateinančios į pagalbą mūsų rankos.

O štai gauta iš kažkieno rankų gerosios vilties paukštelė. Ji gieda, nežiūrint į nieką, atgaivina viską aplinkui žvalumu ir neįtikėtinu įkvėpimu. Ir net pačioje juodžiausioje tamsoje ir gūdžių laikų migloje, skamba būsimų permainų ir labai laukiamų įvykių giesmė. Giedok, paukštele balsingoji! Giedok mums visiems! Giedok savo šviesią nuojautą. Giedok ir piešk gėrio jėgų triumfo kontūrus.

Mes perduodame džiaugsmą iš delno į delną.

Šiltu žodžiu, taika širdyje, apkabinimu per atstumą, reikalingomis žiniomis, savalaike išmintimi, meile visiems laikams.

Ir nenutrūksta ši gyva grandinėlė. Įveikia neįmanomas ribas. Įeina į netikėtumų erdvę, tačiau neišnyksta iš akių, bet šviečia dar ryškiau, dar stipriau, dar plačiau. Virsta amžinybe.

… Kaip Amžinąją Ugnį perduodame pasaulį vienas kitam.

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !