Tai taip paprasta..

Tai taip paprasta – pristabdyti ties bala ant kelio, kad praeivis galėtų toliau ramiai sau keliauti: tuomet ir jo paltas, ir jūsų sąžinė išliks švarūs..

Tai taip paprasta – pasakyti vaikui, kuris netyčia sudaužė lėkštę: “nieko tokio, mažyli, šukės laimę neša!“, o ne šaukti ant jo taip, tarsi jis ne lėkštę, o jūsų širdį būtų sudaužęs..

Tai taip paprasta – paskambinti mamai arba tėvui dabar, o ne rytoj ir ne kada nors, “kai bus laiko“, nes tai artimi žmonės, kurie myli jus besąlygiškai ir kuriems jūs dabar reikalingi taip, kaip jums buvo reikalingi jūsų tėvai vaikystėje..

Tai taip paprasta – tyliai išklausyti ir nesiginčyti, jei su kažkuo nesutinkate, o energiją, kuri išnaudojama dygiems komentarams ir beprasmiškiems ginčams, skirti kūrybai..

Tai taip paprasta – būti dėkingais ir pasakyti “ačiū“ už tai, kad jums užleido vietą, padėjo jums, kažką iš širdies palinkėjo, palaikė jus ar kartu su jumis pasidžiaugė – juk tai šviesiausios žmonių gerumo akimirkos, kurių bėgdami per gyvenimą dažnai nepastebime..

Tai taip paprasta – pasakyti “ne“ viskam, kas jums svetima, kas sujaukia jūsų vidinį pasaulį: išjungti blogas naujienas, nežiūrėti reklamos, neklausyti apkalbų, atsiriboti nuo negatyvios įtakos..

Tai taip paprasta – parašyti trumpą mielą žinutę: “myliu“, “aš su tavimi“ arba “ačiū tau“,  tiesiog taip, be jokios progos, ir pasidžiaugti, nes jums labai pasisekė, kad turite kam ją parašyti..

Tai taip paprasta – kartais leisti pabūti sau spontaniškais, pabūti savimi, pabūti kitokiais: linksmais, o kartais truputį juokingais.. Ir – tiesiog pramiegoti.., arba išeiti pasivaikščioti lietingą dieną, jaukiai pasislėpus po skėčiu.., arba kažką sukurti: nupiešti, nulipdyti, sumeistrauti, pagroti, pasiūti.., arba paruošti šeimai išskirtinius pusryčius ir suvalgyti omletą ar grikių košę iš šventinio servizo..

Tiesiog nuostabu, bet tokie maži, mieli, šilti mūsų žodžiai ir veiksmai kuria mūsų kasdieniniame gyvenime paprastą, bet taip reikalingą kiekvienam žmogui Laimę..

Ir tai tikrai paprasta – tiesiog pasakykite “ne“ viskam, kas jus griauna, ir – “taip“ viskam, kas padaro laimingais jus ir jus supančius žmones 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂 !

Svarbus kiekvienas, keičiantis pasaulį..

Šiame video – penkiolikmetės Gretos Tiunberg iš Švedijos kalba Jungtinių Tautų klimato konferencijoje, kuri vyko 2018 metais Lenkijoje. Stebina ir žavi šios paauglės drąsa įvardinant šiuolaikinio pasaulio problemų priežastis, kurias ne kiekvienas suaugęs drįsta pamatyti.

O čia šis pasisakymas lietuvių kalba:

“Žmonės sako, kad Švedija – maža šalis ir neturi reikšmės, kuo ji užsiima. Bet aš supratau, kad tu negali būti mažas, kai keiti pasaulį į gera. Bet kad tai padarytume, mes turime kalbėti aiškiai, net jei mums nejauku apie tai kalbėti.

Jūs tik tai ir darote, kad nuolat kalbate apie pastoviai augančią žaliąją ekonomiką, nes bijote prarasti savo populiarumą. Jūs tik tai ir darote, kad kalbate apie būtinybę judėti toliau, remiantis tomis pačiomis neprotingomis idėjomis, kurios ir sukūrė visą šį chaosą aplink.

Ir tai vyksta tuo metu, kai vienintelis protingas sprendimas, kurį mes turime priimti – tai paspausti ekstremalų stabdymą.

Jūs nepakankamai brandūs, kad pripažintumėte tiesą. Net šią naštą jūs užmetate ant mūsų pečių – vaikų pečių. Bet man nerūpi mano nepopuliarumas. Man rūpi sąžiningas klimato ir gyvybės planetoje problemų sprendimas.

Mūsų civilizacija buvo paaukota vardan to, kad tam tikrai nedidelei grupei žmonių būtų suteikta galimybė uždirbti didžiulius pinigus. Mūsų biosfera buvo paaukota vardan to, kad turtingi žmonės tokioje šalyje, kaip mano, galėtų gyventi prabangoje. Už šios mažumos prabangą mes sumokame daugumos kančiomis.

2078 metais aš švęsiu savo 75 gimtadienį. Jei aš turėsiu vaikų, galbūt, jie praleis tą dieną su manimi. Galbūt, jie paklaus manęs apie jus. Galbūt, jie paklaus manęs, kodėl mes nieko nedarėme, kai galėjome kažką padaryti.

Jūs sakote, kad mylite savo vaikus labiausiai už viską pasaulyje. Ir vis dėl to jūs ir toliau vagiate jų ateitį tiesiog jų pačių akyse. Ir kol jūs neskirsite dėmesio tam, ką turite padaryti, vietoje to, kas politiškai naudinga, mes neturime vilties.

Mes negalime įveikti krizės nereaguodami į ją kaip į krizę. Mums reikia tausoti žemės resursus. Mums reikia orientuotis į lygybę. Ir jei dabartinėje sistemoje mums taip sudėtinga atrasti sprendimus, tuomet gal mums verta pakeisti pačią sistemą?

Mes atėjome čia ne tam, kad maldautume pasaulio lyderių pasirūpinti mumis. Jūs ignoravote mus praeityje, jūs ignoruosite mus ir vėl. Mes neturime laiko atsiprašymams, jis tiesiog baigėsi.

Mes atėjome čia šiandien, kad pareikštume, jog pokyčiai jau vyksta. Nesvarbu, patinka tai jums ar ne. Tikroji valdžia priklauso visiems žmonėms.“

Vertė ruvi.lt

Apie nesugrįžimo taškus gyvenime

Dvasinio augimo kelyje – atskiro žmogaus ir žmonijos – yra momentai, kai pasikeitimai jau tampa ne teorinėmis žiniomis, bet gyvenimo dalimi, nes mes pasiekiame tam tikrą nesugrįžimo į senąjį gyvenimo būdą tašką.

Tokiais momentais keičiasi viskas, nes mes tiesiog negalime gyventi taip, kaip anksčiau – gimsta nenumaldomas troškimas žengti už įprasto gyvenimo apribojimų, stiprėja natūralus poreikis tobulėti dvasiškai. O mes dar nelabai mokame gyventi naujai, todėl dar vis kyla abejonių, bet mes tikrai žinome, kad jau negrįšime atgal..

Pavyzdžiui, dabar daugeliui žmonių ateina suvokimas, kad jie jau negali gyventi paviršutiniškai, vartotojiškai, nesusimąstant apie tai, ką ir kodėl darome gyvenime – jau nesinori pirkti vis naujus reklamuojamus daiktus, elgtis savanaudiškai, pramogauti ar bendrauti tik iš neturėjimo ką veikti, ieškoti naujų vienadienių įspūdžių, žiūrėti TV, gyventi pagal diktuojamus šablonus, kovoti, meluoti, pavydėti ar kažko bijoti.

Visa tai norisi palikti praeityje, nes darosi ne tik neįdomu, koktu, bet ir atrodo beprasmiška, tarsi daugybę kartų žiūrėtume tą patį filmą.. Mes visa savo esybe trokštame patraukti visus ribojančius rėmus ir patirti ne “kažką naujo“, bet nevaržomai išreikšti savo kūrybinį potencialą, savo šviesiausias prigimtines dvasines savybes.

Paprasčiau tariant – palikti ištirtą, pažįstamą iki smulkmenų ir jau varžančią vartotojiško materializmo, egoizmo erdvę ir žengti į platesnę – supančios aplinkos ir savęs pažinimo, sveikos sąveikos su žmonėmis, vienybės ir kūrybos erdvę.

Tačiau senasis pasaulis tebegyvuoja, ir jame dar gyvena dauguma žmonių – bendra visų mūsų realybė keičiasi ne taip greitai.. Todėl šis asmeninis nesugrįžimo taškas ir senosios pasaulėžiūros griūtis gali gąsdinti, dėl to kartais žmonės bando sugrįžti atgal.

Toks žmogus galvoja: “Na, ką aš čia išsigalvoju?.. Viskas gerai, reikia gyventi kaip visi, įprastą gyvenimą, ne taip jau viskas blogai.. Eisiu, įsijungsiu kokį filmą, savaitgalį nueisiu į barą prasiblaškyti.. Nes kitaip visai nuneš stogą nuo tų visų nušvitimų ir prašviesėjimų..“

Natūralu, kad kyla tokios mintys, nes tai, kas įprasta, “paleidžia“ sunkiai, o ir nežinomybė gąsdina. Tačiau sukaupta informacija ir įgyta gyvenimo patirtis jau įgauna inercijos jėgą, todėl sustabdyti pokyčių neįmanoma.

Juk svarbiausias pokytis – ne išorinis, o vidinis, giluminis, kuris pradeda įtakoti ir išorinius pokyčius. Kiekviename žmoguje yra prigimtinis tobulėjimo ir dvasinio augimo poreikis, ir per klaidas ar sąmoningai, bet mes nuolat augame. Ir kiekvienoje sąmoningumo augimo pakopoje tiesiog ateina praktinio dvasingumo laikas, kai pereiname nuo kalbų – prie darbų.

Ir kaskart mes pradedame nuo švaraus lapo, bet pasitikėjimas savo jėgomis ir kūrybos džiaugsmas ateina tik tuomet, kai pamatome ir pajuntame pokyčių rezultatus – jie visuomet būna geri, o negatyvumo gali įnešti tik automatiškai, iš įpročio naudojami “senojo gyvenimo“ mąstymo ir elgesio šablonai ar kabinimasis į praeitį.

Mes negalime vienu metu “sėdėti ant dviejų kėdžių“, negalime vienu metu būti ir pirmokais, ir dvyliktokais, ir studentais.. Ateina metas, kai turime žengti tolimesnius, logiškus žingsnius – subręsti, padaryti išvadas ir remiantis patirtimi, kurti platesnių, aukštesnių galimybių realybę. Ir kartais turime tai padaryti pirmieji..

Tačiau visas pasaulis, bendra žmonijos realybė keičiasi būtent tų žmonių dėka, kurie sugeba praeiti tokį nesugrįžimo tašką ir atverti naujos realybės vystymosi tendencijas. Jei žmogus praeina jį vieną kartą – kiti kartai būna jau paprastesni ir lengvesni, nes jis jau turi tokią patirtį ir geba matyti gyvenimo ženklus ir naujai atsiveriančias galimybes.

Tokie žmonės tampa įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems ir natūralių evoliucijos procesų pradininkais. Jie dažniausiai tyliai gyvena savo gyvenimą ir iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau vos susidūrę su jais gyvenime, aplinkiniai kaipmat pajunta jų vidinę dvasinę jėgą, širdies šilumą ir geranoriškumą.

Kiekvienas sąmoningai evoliucijos keliu einantis žmogus gerai suvokia atsakomybę už tai, ką jis daro gyvenime, jis jaučia vienybę su jį supančiu pasauliu, žmonija ir visa gyvybe, todėl jo veiksmai ar žodžiai harmonizuoja viską, su kuo jis susiduria.

Turime suprasti, kad tokiuose dvasinio augimo nesugrįžimo taškuose neveikia tokios priemonės, kaip: “kažką išoriškai pakeisti“, “truputį pataisyti“ ar “pakoreguoti tai, kas jau yra“ – šiuose taškuose iš pagrindų keičiama viskas, todėl viskas daroma iš esmės kitaip, ir tai turi atnešti vis didesnę visuotinę gerovę. Nes dvasinė evoliucija ir yra vystymasis iš susipriešinimo ir egoizmo – į vienybę ir altruizmą, iš žemesnių formų – į aukštesnes.

Bet senoji atgyvenusi realybė turi stiprią inercinę jėgą, kuri yra visais būdais palaikoma poveikio priemones turinčių žmonių grupių, kurie nenori pokyčių, nes bijo prarasti savo išskirtinę padėtį. Bet evoliucijos sustabdyti neįmanoma..

Nesugrįžimo taškai dvasinio augimo kelyje – rimtas dvasinio brandumo ir vidinės stiprybės išbandymas kiekvienam žmogui ir visai žmonijai. Tačiau su kiekvienu tokiu išbandymu gimsta vis gilesnis gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimas ir tvirta vidinė motyvacija būti evoliucinių procesų dalyviais 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Toks jau tas pavasaris..

Vis labiau mus visus apglėbia pavasarinės gaivos šiluma, nors ir žiema trumpam vis dar sugrįžta 😉 ..

Prasideda tas kasmetinis metų laikų kaitos mūšis, kurį galėtume pavadinti “Niekas nenorėjo trauktis“.. Toks jau jis, tas pavasaris..

Ir visa tai ne taip jau lengvai pakelia mūsų nervų sistemos, mielieji.. Taip kad jūs, prašau, saugokite save.. ir artimuosius savo..

Nedarykite staigių emocinių judesių.. Supratingai atleiskite suirzusiems nuo varginančių sezoninių pokyčių.. Greitu žingsniu traukitės iš bet kokių griaunančių teritorijų..

Nekovokite. Laimėkite Neįsitraukimu į kovą, todėl kad tai – geriausia pergalė iš visų pergalių..

Ir stiprinkitės vitaminais!

Ne tais, kurie iš vaistinės buteliukų, o tikrų tikriausiais – tais, kurie yra kiekvieno žmogaus širdyje.. Tai spalvotos džiaugsmo, švelnumo, šypsenų, meilės, vilties, kūrybos “piliulės“..

Užvirkite šviežią arbatą.. Ruoškite skanius pusryčius.. Renkitės pavasariniais rūbais..

Neimkite nieko iš dulkėtos vakarykštės dienos.. Nieko – iš dar nesukurto rytojaus.. Ir viską – iš  tyros, atgimimu dvelkiančios ir pavasarinės saulės nušviestos šiandienos..

Juk vis dėl to – pavasaris 🙂 !..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Nereikalaukime iš savęs per daug

Juk mes visi gyvi žmonės. Kartais silpni, pavargę, suirzę; mūsų resursas ne begalinis.

Viena jauna mama dekretinėse atostogose su trečiu vaiku atsisėdo ir apsiverkė iš bejėgiškumo. Todėl, kad vos tik susitvarkai – ir vėl betvarkė.

Žaisliukai, daiktai, indai, puodeliai… Vyresnieji vaikai bėgioja ir šūkauja. Su pačiu vyriausiu reikia pamokas ruošti, rašyti raides ir skaičius.

Ir, svarbiausia, nuo tvarkymo momentaliai nelieka nė pėdsako. O kriauklė vėl užsipildo purvinais indais. Indaplovė sugedo. Košė prisvilo. Puodelis sudužo ir reikia šukes surinkti.

Vienas vaikas prašo atsigerti, kitas tiesiog verkia, trečias kviečiasi pagalbos: uždavinio negali išspręsti.

O namuose betvarkė. Ant kilimo trupiniai, nors ką tik jį valė su siurbliu. Ir niekaip neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, niekaip!

Kuo daugiau ji stengėsi ir viską plovė, valė, dėliojo į vietas, tuo baisesnis atrodė viską griaunantis chaosas. Jis momentaliai prarydavo jos darbo vaisius.

Paruoštas maistas suvalgytas, ir vėl neplautų indų krūva. Daiktai tepėsi… Tai buvo užburtas ratas. Todėl ji ir pravirko.

Taip jau būna: kuo labiau nori viską sutvarkyti, kuo daugiau dedi pastangų, tuo didesnis chaosas. Griebiesi vieno – kitkas jau sulūžo ar susitepė. Kitko imiesi – sugenda tai, ką jau padarei.

Ir dar kažką jau reikia daryti, laikas spaudžia. O jėgų jau nėra.

Bet juk tai ir yra gyvenimas. Jis niekada neleidžia visko sutvarkyti vieną kartą ir visiems laikams. Būna tokie periodai, kai neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, ir tai normalu.

Ir nereikia pervargti iki ašarų – palengva, pagal galimybes reikia tiesiog palaikyti tvarką. Nesiblaškant. Ir spręsti problemas tada, kai jos iškyla. Ir tuomet nieko baisaus nenutiks, viskas susitvarkys savaime.

Ir kasdien bus vis lengviau, jei mes nesiblaškysime. Mes išsaugosime save ir savo jėgas. O vėliau arba remontą padarysime, arba į naujus namus persikelsime. Arba pas mus atsiras daugiau laiko ir galimybių.

Svarbiausia – tausoti save. Ir nepervargti, nekaltinti savęs, nereikalauti neįmanomų dalykų. Tai tiesiog toks periodas.

O paskui bus viskas kitaip. Žymiai geriau. Ir tai ne tik apie tvarką namuose. Tai apskritai – apie tvarką gyvenime…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt