Suprasti priežastį
Jei surinksite 100 juodų skruzdelių ir 100 raudonų skruzdelių ir įleisite jas visas į stiklinį ąsotį, nieko neatsitiks.
Bet jei paimsite ąsotį, stipriai papurtysite ir pastatysite ant stalo, skruzdelės pradės žudyti viena kitą.
Raudonosios skaito, kad juodosios – priešai, o juodosios skaito, kad raudonosios – priešai, tačiau tikrasis priešas šiuo atveju – žmogus, kuris papurtė ąsotį.
Tas pats vyksta ir visuomenėje.
Vyrai prieš moteris. Dešinieji prieš kairiuosius. Turtuoliai prieš vargšus. Jaunimas prieš pagyvenusius ir t.t…
Prieš pradėdami kovoti vienas su kitu, turime paklausti savęs: kas papurtė ąsotį?
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
O ji yra, buvo ir bus
Aš mokausi suprasti gyvenimą.
Dabar aš žinau, kad visko visiems laikams nebūna. Žinau, kad žmonės ateina ir išeina. Taip, kartais pasilieka. Vieni ilgam, kiti ne. O ilgainiui visi gali išeiti.
Žinau, kad vienas ir tas pats žmogus gali šiandien tave mylėti, o rytoj nekęsti. Ir ne todėl, kad tu blogas, bet todėl, kad jis pasikeitė.
Supratau, kad tu gali būti ištikimas, gražus, nuoširdus, geras, pozityvus ir geranoriškas, bet – nemylimas.
Žinau, kad galima pradėti viską iš pradžių. Net jei tai darai tūkstantąjį kartą.
Žinau, kad besąlygiškai patikėjęs gyvenimu ir tuo, kad tau reikalinga patirtis, su kuria tu susiduri – tavo gyvenime jau nelieka vietos dramoms ir tragedijoms.
Aš žinau, kad tikėjimas savimi išlaisvina nuo skausmo. Jei tu priimi viską, kas su tavimi vyksta ir supranti, kad tai – ne už kažką, o kažkam. Tiksliau – tau.
Aš žinau, kad meilė yra. Buvo ir bus. Ir tik tu pats nusprendi, kas ji tau – gyvenimo deguonis, be kurio tu neištversi nė poros minučių, ar – skausmo ir nusivylimo šaltinis, kuris sudaužo į šipulius tavo pasaulį. Ir jei tu matei tik skausmą, reiškia, tu dar nesutikai Meilės.
Padėka autorei! Pagal Frida Nativ esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kad joje tilptų visa žmonija…
Kaip manote, kaip ilgai gali tęstis priešiškumas šeimoje? Kiek galima kaupti nuoskaudas ant tėvų, vaikų, brolių ar seserų ir kitų giminaičių? Pagal tai, ką matome aplink, panašu, kad tai gali tęstis visą gyvenimą.
Tai baisu – didesnę gyvenimo dalį nešiotis sunkų akmenį širdyje, ir metų metais ginti vidinius skaudulius apsimestiniais abejingumo kiautais. Bet juk nėra to abejingumo ir negali būti. Negalime būti abejingi tėvams, vaikams, seserims, broliams, giminaičiams… Negali žmonės būti priešiški ir abejingi ir kitiems žmonėms, gyvenantiems įvairiose valstybėse ar tolimiausiuose planetos dalyse.
Šiame pasaulyje nėra kitų žmonių, išskyrus kiekvieną iš mūsų. Ir tik mūsų valioje nuspręsti – ar ir toliau gyvensime neapykantoje, ar pagaliau tai sustabdysime. Kažkas turi pradėti keisti priešiškumą į santarvę – kaip ir kiek gali. Kažkas turi tapti pavyzdžiu kitiems.
Pretenzijos, kaltinimai, agresija, priešiškumas – tai kartojasi metų metus, dešimtmečius ir per amžius.. Žmonės perduoda savo vidinę kančią kitiems, ir tuo pačiu skaudina juos. Kai žmogui skauda, jis bendrauja su kitais per savo skausmo prizmę, apie tai sakoma: sužeistas žeidžia kitus, o mylintis skleidžia meilę. Ir tai vyksta ne tik šeimose, bet ir visose žmonijos gyvenimo srityse.
Nežeiskime jau sužeistų. Dažniau užduokime sau klausimus: kodėl ir ko aš nekenčiu? Su kuo aš kovoju ir ko siekiu kovodamas? Kas laimi kovose ir vardan ko jos vyksta? Kam aš eikvoju savo gyvenimą ir kiek meilės aš skleidžiu aplinkiniams?..
Varžytis lengviau, nei bendradarbiauti. Kaltinti ir bartis daug paprasčiau, nei mokytis sutarti. Griauti lengviau, nei statyti. Naikinti greičiau, nei kurti. Bet juk neapykanta negali būti meilės ir santarvės pagrindu.
Neapykanta visada sėja tik neapykantą. Senuose mokymuose sakoma, kad geriausias mūšis – tai nepradėtas mūšis, nes tikras karys nebijo žūti, tačiau jis baiminasi dėl kitų žmonių gyvybių.
Išminties kelias negali būti priešiškumo keliu. Pasijuskime visumos dalimi, pradėkime savo vidinį darbą – mylėkime ir užjauskime ne žodžiais, o visa širdimi. Užauginkime meilę tokio dydžio, kad joje tilptų visa žmonija su jos skausmu ir paklydimais.
Kažkas turi tai padaryti. Tegul tai bus kiekvienas iš mūsų.
Padėka autorei! Pagal sutrumpintą Dina Ričards tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Peder B. Helland – Trust Me
Laikas tam, kas svarbiausia
Sukurti savo mažytį pasaulį tarp skubos, triukšmo ir šurmulio vandenyno…
Pasaulį, kur saulės spinduliai skverbiasi į miegantį užtamsintą kambarį ir švelniai paliečia nosį… Kur rytais kvepia karštais traškiais kruasanais…
Kur šiltas gėlių aromatas taip jaukiai apgaubia savo gaivumu, kur norisi pamiršti visus reikalus ir keliauti pasivaikščioti be jokio tikslo, įsimetus į pintą krepšį sulčių, mėgiamą užrašų knygutę ir tuos pačius kruasanus…
Kur yra laiko patiems svarbiausiems dalykams: išgirsti, kaip šnara žolynai kvapniame lubinų lauke, paliesti pirštų galiukais perregimus vėsios rasos karoliukus, surinkti į delną žemuogių ir su pasimėgavimu suvalgyti iki paskutinės uogos, skanaujant sultingą minkštimą ir smulkučius grūdelius…
Kur siela laisva nuo pančių: “Aš neturiu laiko“, “Man negalima“…
Kur taip šilta širdyje, o už nugaros plazda plonyčiai, kaip drugelio, sparnai…
Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Savo dėmesį – Savo gyvenimui
Dabar visko tiek daug: pranešimų, priminimų, naujienų, laiškų, video…
Ir visa tai kėsinasi į mūsų vidinį pasaulį, braunasi į asmeninę erdvę. Trikdo ramybę ir harmoniją. “Užsiregistruok… Pirk… Naudingas pasiūlymas … Apsilankyk… Didelė nuolaida…“ Mums nuolat kažką primeta, siūlo, sukelia abejones, blaško, sujaukia sąmonę.
Periodiškai mes tiek šituo viskuo persisotiname, kad pradeda šlubuoti sveikata. Fizinė ir psichinė. Ir dažniausiai mes to nepastebime arba nesusiejame su informacine perkrova.
Mums visiems protarpiais gyvybiškai reikalinga atsikvėpti ir atsijungti nuo informacinių srautų. Išjungti telefoną. Tiesiog leisti psichikai pailsėti ir nors trumpam atsiriboti nuo pastovių stimulų: socialinių tinklų, reklamos, naujienų, žaidimų ir serialų.
Kai protas nuolat gauna ryškius greitus stimulus, jis pradeda veikti “automatu“, o paprasti dalykai – knyga, pasivaikščiojimas gamtoje, gyvas pokalbis – pradeda atrodyti nuobodūs. Tačiau tik atsisakę greitų ir – dažniausiai beprasmiškų stimulų – mes galime vėl atgauti gebėjimą aiškiai mąstyti ir jausti gyvenimą.
Pagalvokime, kokia informacija mums svarbi ir reikalinga, o ko galime atsisakyti. Skirkime savo dėmesį – Savo gyvenimui…
Kai pradedame sąmoningai dalyvauti savo gyvenime – džiaugiamės paprastais kasdieniniais dalykais, nuoširdžiai bendraujame, mielai būname gamtoje – tai nereiškia, kad mes atsisakome “šiuolaikiškumo“, tai reiškia, kad mes sugrįžtame į … Gyvą Gyvenimą.
Parengė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Nes tai – pagrindas
Anksčiau buvo ryšys su gamta. Dabar – su įvairiais prietaisais. Ir tai keičia viską.
Anksčiau žmonės turėjo ryšį su gamta. Ne ta prasme, kad visi dirbo laukuose, bet gilesne prasme. Jie jautė žemę po kojomis. Jie žinojo, kada sodinti, kada nuimti derlių, kada ilsėtis.
Jie girdėjo vėją, matė žvaigždes, jautė vandenį. Ir tai suteikdavo jiems atramą. Jie buvo daug ramesni, jautė vidinę pusiausvyrą. Jie neturėjo mūsų patogumų ir komforto, bet jie turėjo tai, ką praradome mes: ryšį. Su gyvu pasauliu. Su gamtos ciklais. Su savimi.
O mes dabar susieti su įvairiais prietaisais: telefonais, kompiuteriais, ekranais. Mes žiūrime į juos daugiau, nei vienas kitam į akis. Mes gauname informaciją, bet prarandame pojūčius. Mes bendraujame, bet neturime jausmų.
Mes žinome viską, bet nesuprantame svarbiausio dalyko. Tarsi mus kažkas atitraukia nuo gamtos. Tarsi kažkas bando mus nuvesti į kitą realybę. Dirbtinę, greitai besikeičiančią, nuolat vartojančią.
Aš ne prieš technologijas. Jos naudingos, jos suteikia mums galimybių. Bet aš už balansą. Už tai, kad mes nepamirštume, jog turime kojas, kad vaikščiotume žeme. Turime rankas, kuriomis galime liesti medžius, glostyti gyvūnus, apkabinti žmones. Turime širdį, kad galėtume jausti.
Ir ryšys su gamta – ne romantika, ne “eko-tema“. Tai pagrindas. Be jo mes prarandame atramą, ramybę, aiškumą. Be jo mes tampame neramūs, irzlūs, tušti.
Pabandykite šiandien. Išeikite bent minutėlei į lauką. Pažvelkite į dangų, palieskite žemę, žolę, lapus. Išjunkite telefono garsą. Pasiklausykite tylos…
Tai ne pabėgimas nuo pasaulio. Tai sugrįžimas į save. Ir tai gali būti svarbiausia, ką jūs padarėte šiandien.
Padėka autoriui! Pagal Orel Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Merin Warger – Rainy Days
Štai tau ir receptas
Jei kasdien kažkam skirsime maksimumą energijos, tai pradės greitai augti.
Skirsi džiaugsmui – užaugs džiaugsmas. Skirsi nerimui, nepasitenkinimui – tai ir užaugs. Viskas paprasta.
Energija – tarsi biudžetas. Štai tau tam tikra suma ir eikvok ją viskam, kam tik nori.
O kiek energijos skiriama apgailestavimui dėl praeites, nerimui dėl ateities? Lūkesčiams dėl to, kas, galbūt, niekada neįvyks. Iliuziniams “siaubo scenarijams“, kuriuos režisuoja neramus protas. Savikritikai, savigraužai, kaltės jausmui dėl to, ką kiti pagalvos. Įsivaizduojamiems dialogams su skriaudėjais, kaltų paieškoms…
O jei visą šią energiją, kuri išmetama į bedugnę, skirsime tam, kas tau ištiesų brangu ir vertinga?
Taip, būtent! Visa tai augs, klestės ir didės.
Štai tau ir laimės receptas. Imi maksimumą energijos ir skiri ją tam, kas norėtum, kad augtų.
Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 