Tylus vidinis balsas

Intuicija – vidinis balsas, kuris žino daugiau, nei protas. Ji ateina ne kaip garsi mintis ar raiški komanda.

Ji ateina kaip tylus suvokimas. Tarsi kažkas viduje šnabždėtų: “Ne dabar“, “Sustok“, “Padaryk kitaip“…

Ir kaip dažnai mes ignoruojame šį tylų balsą… Nes skamba jis lyg ir nelogiškai. Nes protas sako: “Tu turi tai padaryti, tu turi planų, kurių negali keisti“. Ir mes einame prieš intuiciją. O paskui stebimės, kad pavargome, susirgome, kad esame suirzę, nes viskas susiklostė ne taip.

Todėl kad intuicija – ne abstrakti “nuojauta“. Tai ryšys su tuo, kas daugiau, nei protas. Tai kūno balsas, sielos balsas, akimirkos balsas. Ji žino tai, ko protas dar nemato. Ji jaučia tai, ko nepaaiškinsi žodžiais.

Kai jūs mankštinatės, intuicija gali perspėti: “Pakaks, pailsėk“, – ji jaučia kūną geriau, nei protas. Arba jūs susiruošėte dirbti, bet jaučiate tylų vidinį pasipriešinimą – tai ne tinginystė. Tai vidinis perspėjimas, kad šiandien jums reikalingas poilsis. Kai kalbatės su žmogumi ir jaučiate, kad geriau patylėti – tai ne silpnybė, o išmintis.

Protas visada ieško naudos, logikos, plano, kontrolės. Intuicija – jaučia jūsų vidinę būseną. Ji siekia balanso. Ir jei išmoksime ją girdėti – gyvenimas bus aiškesnis, lengvesnis, natūralesnis.

Ne todėl, kad jūs atsisakysite veikti. O todėl, kad jūsų veiksmai sutaps su jūsų vidiniu ritmu. Tai ir yra pasitikėjimas savimi. Tam, kas giliau, nei protas – pasitikėjimas savo intuicija.

Padėka autoriui! Pagal O. Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Ką sėjame…

Ką mes bepadarytume ir kaip bereaguotume, pasekmės visada sugrįžta mums.

Ne pro šalį, ne kitiems žmonėms. O tiesiog į rankas – mūsų pačių vaisiai.

Ir, ko gero, svarbiausias suvokimas – kad tai ne “bausmė“ arba ne “apdovanojimas“, o Aiškumas: pasaulis nekeršija ir nelepina, o tiesiog augina. Būtent tai, kas buvo pasėta.

Tame daug vienatvės… bet ir daug Jėgos.

Nes jei vaisiai sugrįžta mums į rankas – reiškia, ir sėklos taip pat buvo mūsų rankose.

Padėka autorei! Pagal Amu Mom esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Matyti Tiesą

Sakoma: “Pasaulis – tai veidrodis. Tai, ką tu smerki kitame žmoguje – visada yra tavyje kaip kažkas iki galo neišspręsto ar nesuvokto.“

Bet, ne – tai ne visada tavo atspindys.

Kartais kitas žmogus tiesiog yra piktas, liūdnas, sutrikęs, arba pats smerkia tave.

Arba meluoja.

Arba pabėga, įskaudinęs tave.

O kartais tu iš tiesų gali pasitikėti savo paties jausmais, savo intuicija, savo nuojauta, savo giliu vidiniu Žinojimu.

Ir kartais esmė ne begaliniuose tobulumo paieškose, bandant suprasti savo projekcijas ir klaidas.

Tiesiog reikia tvirtai laikytis Tiesos, patvirtinant ją savo asmenine gyvenimo patirtimi ir kaskart įgaunant vis daugiau aiškumo, kad pamatytum viską taip, kaip yra iš tiesų.

Ir, beje… Kartais tu tikrai matai savo atspindį, bet negali to aiškiai suvokti.

Kartais tai iš tiesų tavo pyktis, liūdesys, baimė. Tavo paties neteisingas mąstymas. Tavo asmeninė nesuvokta projekcija, kurią tu numetei kitiems.

Todėl kiekvieną gyvenimo akimirką reikia ieškoti Tiesos.

Ir toms paieškoms nėra formulių. Nėra maršrutų žemėlapyje.

Nes Tiesa gyva.

Todėl būk dėmesingas, sąmoningas, atidus.

Nesutik su primityviais atsakymais.

Būk pasirengęs ŽIŪRĖTI.

Plačiai atvertomis tyrinėtojo akimis.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Tai nebrandumas

Kai žmogui nepakanka brandumo pripažinti, kad jis pasielgė su jumis neteisingai, įvyksta labai nemalonus dalykas.

Jis pradeda kurti istoriją apie jus. Kad jūs – “pernelyg emocingas“, “sudėtingas“, “toksiškas“, “amžinai nepatenkintas“, “reikalaujate per daug“, ir t.t…

Kodėl jis taip elgiasi? Todėl kad jam taip lengviau gyventi.

Juk daug paprasčiau apkaltinti kitą, nei sąžiningai pažvelgti į save ir pripažinti: “taip, aš buvau neteisus“, “ aš įskaudinau“, “aš nesusivaldžiau“, ir pan..

Todėl svarbu suprasti vieną dalyką – kartais žmonės iškreipia istoriją ne todėl, kad tai tiesa… Bet todėl, kad priešingu atveju jiems tektų susidurti su kaltės jausmu. Pripažinti, kad sugriovė kažką gero. Kad išdavė. Kad buvo nebrandūs, bailūs ar egoistiški.

Ir tuomet psichika renkasi gynybą. Paskelbia kaltu jus. Kad galima būtų ramiai miegoti ir toliau tikėti, kad tai ne jų kaltė.

Ir jei tenka su tuo susidurti, supraskite: kitų žmonių versijos neturi tapti jūsų tiesa.

Kartais žmogus blogai kalba apie jus ne todėl, kad jūs blogas, o todėl, kad tai vienintelis būdas jam nesusitikti su savimi tikruoju. Su tiesa.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Suprasti priežastį

Jei surinksite 100 juodų skruzdelių ir 100 raudonų skruzdelių ir įleisite jas visas į stiklinį ąsotį, nieko neatsitiks.

Bet jei paimsite ąsotį, stipriai papurtysite ir pastatysite ant stalo, skruzdelės pradės žudyti viena kitą.

Raudonosios skaito, kad juodosios – priešai, o juodosios skaito, kad raudonosios – priešai, tačiau tikrasis priešas šiuo atveju – žmogus, kuris papurtė ąsotį.

Tas pats vyksta ir visuomenėje.

Vyrai prieš moteris. Dešinieji prieš kairiuosius. Turtuoliai prieš vargšus. Jaunimas prieš pagyvenusius ir t.t…

Prieš pradėdami kovoti vienas su kitu, turime paklausti savęs: kas papurtė ąsotį?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

O ji yra, buvo ir bus

Aš mokausi suprasti gyvenimą.

Dabar aš žinau, kad visko visiems laikams nebūna. Žinau, kad žmonės ateina ir išeina. Taip, kartais pasilieka. Vieni ilgam, kiti ne. O ilgainiui visi gali išeiti.

Žinau, kad vienas ir tas pats žmogus gali šiandien tave mylėti, o rytoj nekęsti. Ir ne todėl, kad tu blogas, bet todėl, kad jis pasikeitė.

Supratau, kad tu gali būti ištikimas, gražus, nuoširdus, geras, pozityvus ir geranoriškas, bet – nemylimas.

Žinau, kad galima pradėti viską iš pradžių. Net jei tai darai tūkstantąjį kartą.

Žinau, kad besąlygiškai patikėjęs gyvenimu ir tuo, kad tau reikalinga patirtis, su kuria tu susiduri – tavo gyvenime jau nelieka vietos dramoms ir tragedijoms.

Aš žinau, kad tikėjimas savimi išlaisvina nuo skausmo. Jei tu priimi viską, kas su tavimi vyksta ir supranti, kad tai – ne už kažką, o kažkam. Tiksliau – tau.

Aš žinau, kad meilė yra. Buvo ir bus. Ir tik tu pats nusprendi, kas ji tau – gyvenimo deguonis, be kurio tu neištversi nė poros minučių, ar – skausmo ir nusivylimo šaltinis, kuris sudaužo į šipulius tavo pasaulį. Ir jei tu matei tik skausmą, reiškia, tu dar nesutikai Meilės.

Padėka autorei! Pagal Frida Nativ esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad joje tilptų visa žmonija…

Kaip manote, kaip ilgai gali tęstis priešiškumas šeimoje? Kiek galima kaupti nuoskaudas ant tėvų, vaikų, brolių ar seserų ir kitų giminaičių? Pagal tai, ką matome aplink, panašu, kad tai gali tęstis visą gyvenimą.

Tai baisu – didesnę gyvenimo dalį nešiotis sunkų akmenį širdyje, ir metų metais ginti vidinius skaudulius apsimestiniais abejingumo kiautais. Bet juk nėra to abejingumo ir negali būti. Negalime būti abejingi tėvams, vaikams, seserims, broliams, giminaičiams… Negali žmonės būti priešiški ir abejingi ir kitiems žmonėms, gyvenantiems įvairiose valstybėse ar tolimiausiuose planetos dalyse.

Šiame pasaulyje nėra kitų žmonių, išskyrus kiekvieną iš mūsų. Ir tik mūsų valioje nuspręsti – ar ir toliau gyvensime neapykantoje, ar pagaliau tai sustabdysime. Kažkas turi pradėti keisti priešiškumą į santarvę – kaip ir kiek gali. Kažkas turi tapti pavyzdžiu kitiems.

Pretenzijos, kaltinimai, agresija, priešiškumas – tai kartojasi metų metus, dešimtmečius ir per amžius.. Žmonės perduoda savo vidinę kančią kitiems, ir tuo pačiu skaudina juos. Kai žmogui skauda, jis bendrauja su kitais per savo skausmo prizmę, apie tai sakoma: sužeistas žeidžia kitus, o mylintis skleidžia meilę. Ir tai vyksta ne tik šeimose, bet ir visose žmonijos gyvenimo srityse.

Nežeiskime jau sužeistų. Dažniau užduokime sau klausimus: kodėl ir ko aš nekenčiu? Su kuo aš kovoju ir ko siekiu kovodamas? Kas laimi kovose ir vardan ko jos vyksta? Kam aš eikvoju savo gyvenimą ir kiek meilės aš skleidžiu aplinkiniams?.. 

Varžytis lengviau, nei bendradarbiauti. Kaltinti ir bartis daug paprasčiau, nei mokytis sutarti. Griauti lengviau, nei statyti. Naikinti greičiau, nei kurti. Bet juk neapykanta negali būti meilės ir santarvės pagrindu.

Neapykanta visada sėja tik neapykantą. Senuose mokymuose sakoma, kad geriausias mūšis – tai nepradėtas mūšis, nes tikras karys nebijo žūti, tačiau jis baiminasi dėl kitų žmonių gyvybių.

Išminties kelias negali būti priešiškumo keliu. Pasijuskime visumos dalimi, pradėkime savo vidinį darbą – mylėkime ir užjauskime ne žodžiais, o visa širdimi. Užauginkime meilę tokio dydžio, kad joje tilptų visa žmonija su jos skausmu ir paklydimais.

Kažkas turi tai padaryti. Tegul tai bus kiekvienas iš mūsų.

Padėka autorei! Pagal sutrumpintą Dina Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !