Sistemos pokyčius reikėtų pradėti nuo savęs

Bet kokia sistema, ribojanti ir kontroliuojanti žmogų – šeima tai, mokykla ar kitas socialinis institutas – grindžiama vidiniais jos narių apribojimais. Ir, iš esmės, nieko daugiau ir nėra, išskyrus tuos vidinius apribojimus. Be jų sistema nustoja gyvuoti. Bet kokia. Net kalėjimo sistema.

Todėl sistemos lūžis ar pokyčiai prasideda nuo žmogaus vidinio lūžio ar pokyčių. Nuo šablonų griovimo ir susidūrimo su asmeninės realybės išvirkščiąja puse.

Tam, kad pakeistume kažką išorėje, tenka keisti save. Ir tik nuo savęs verta pradėti.

Aš sutinku daugybę žmonių, kuriuos stipriai ir griaunančiai veikia jų šeimos sistema. Ir visi bandymai kažką įtikinti, paskatinti arba priversti neveikia. Bet vos tik ženklus pokytis įvyksta vieno žmogaus viduje, tuomet ir visa jo aplinka negali išlikti nepakitusi, kaip jos nariai besipriešintų.

Svarbus kiekvienas konkretaus žmogaus mažiausias žingsnelis. Tvirta pozicija. Pastovumas ir aiškumas. Stipri vidinė ašis, kuri tampa atspirties tašku, kurio pagalba perverčiamas didelis pasaulis.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Kas per mane ateina į šį pasaulį?..

Norėdami pažinti save, mes daugybę kartų užduodame sau klausimą: “Kas aš esu?“ Tačiau ieškodami atsakymo į šį klausimą, galime pakliūti į spąstus ir klystkelius, kurie neišvengiamai stabdo mus savęs pažinimo kelyje.

Mes tampame priklausomi nuo tų, kas, mūsų manymu, duoda atsakymą į šį klausimą. Ir visai nesusimąstome apie tai, kad toks žmogus gali turėti savanaudiškų interesų ir sėkmingai mumis manipuliuoti.  

Bet ir mes patys kuriame įvairiausius įvaizdžius, kurie vis tvirčiau pririša mus prie išorinės formos. Mes tampame pažeidžiami, kai paleidžiame “didybės manijos“ arba “mažo žmogaus komplekso“ programas. Iš esmės, mes patys aktyvuojame programas, kurios maitina tuštybės arba menkumo pojūčius.

Ir jei mes būsime sąžiningi su savimi, tuomet pamatysime, kad visa tai neišvengiamai ne tik sukelia gilų nusivylimą, bet ir atima daugybę energijos, kad atkurtume jėgas, kurias išeikvojame dirbtinai palaikomai saviidentifikacijai.

Todėl, galbūt, mes vis tik ne visai teisingai keliame klausimą savęs pažinimo kelyje? Galbūt, teisingiau būtų paklausti: “O kas per mane ateina į šį pasaulį?“

Nors, žinoma, kiekvienas gali užduoti šį klausimą savaip: “Ką aš nešu žmonėms?“, “Kuo pripildyta mano erdvė?“, “Kokias energijas aš skleidžiu?“

Štai tokie klausimai ir maksimaliai nuoširdūs atsakymai į juos gali mus atvesti į tai, ko mes iš tikrųjų ieškome.

Į savo Aukščiausios Esybės atvėrimą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Pavasarinės šilumos ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tai laimė…

Kas yra laimė?

Mes galvojame, kad būti laimingu – reiškia džiaugtis, o būti visada laimingu – tai reiškia džiaugtis visada ir viskuo.

Bet tai neįmanoma.

Man laimė – ne džiaugsmas, o dvasinė ramybė ir vidinio pasaulio pusiausvyra.

Tai ne vieta ir net ne kelias.

Laimė – tai būdas, kuriuo eini tuo keliu: kai eini neskubėdamas, bet ir nelėtini žingsnio, nieko nestumdai ir neleidi savęs stumdyti, tu eini be viršsvorio kuprinėje ir neslopini savo jausmų.

Kai eini su giliu įsitikinimu, kad šis kelias – tavo. Ir toks ėjimo būdas būtinai atves tave ten, kur tu ir turi būti.

Tai ir yra laimė.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kad netaptume kopijų kopijomis

Aš už tai, kad mes ištrauktume iš galvos tą laidą, kuris sujungia mus su vartotojiškos visuomenės Matrica. Vietoje to, kad nesusimąstydami čiuptume viską, ką siūlo mums pasaulis, grįstas Norais, verčiau įjunkime Savo Galvą ir filtruokime visą išorinę informaciją per klausimo “o ar tikrai man tai reikalinga?“ prizmę.

Juk tai paprasta – pirkti tai, ką reklamuoja. Ir rengtis taip, kaip “madinga“. Labai paprasta – žiūrėti filmus, serialus, klausytis populiarios muzikos, skaityti siūlomas knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Ir nepastebėti, kaip stipriai visa tai veikia mūsų mąstymą ir sąmonę.

Tai jau gatavas produktas. Pirk. Gaišk tam savo laiką. Gyvenk taip, kaip tau demonstruoja. Bet juk… Tai svetima. Tos formos, vaizdai, garsai – svetimi. Svarbu – suprasti, kas iš tiesų tau reikalinga.

Tu gali nusipirkti “madingą“ energetinį gėrimą. “Tu viską gali“, aha. O galima išsiaiškinti, kas iš tikrųjų naudinga organizmui ir pačiam paruošti gėrimą, kuris tikrai suteiks tau natūralios energijos.

Galima nusipirkti madingą rūbą. O galima nusipirkti tai, kas tinka būtent tau, neatsižvelgiant į aplinkinių nuomonę. Galima gyventi pagal filmų, serialų, dainų scenarijus. O galima įsiklausyti į Save ir suprasti, kaip tau pačiam norisi gyventi, be išorinio poveikio į tavo pasirinkimus.

Mūsų gyvenime pernelyg daug svetimų minčių, svetimų garsų, svetimų nuomonių. Mūsų gyvenime taip trūksta “mūsų“… Ir kad netaptume “kopijų kopijomis“, turime išmokti suvokti, kas – mūsų, o kas – primesta mums iš šalies.

Padėka autoriui! Pagal Said Šy tekstą, vertė ruvi.lt

Vidinė pilnatvė

Būti gyvu, reiškia, jausti atgarsį į šviesą… į bundančią dieną… į savo norą ją pragyventi.

Žmogiškoji pilnatvė lengvai atpažįstama pagal mūsų gebėjimą nesikankinti dėl negaunamų iš svetimų rankų deficitų, mielieji…

Nes juk pilnatvė sugeba atsiliepti į tuos kasdieninius kūrinijos slėpinius, kurie nepavaldūs akims ir jausmams tų, kas kenčia nuo vidinės tuštumos pojūčio.

Arba tie slėpiniai atrodo jiems pernelyg paprasti, pernelyg nereikšmingi, pernelyg netinkantys tam, kad galima būtų pasisemti iš jų jėgų.

Pilnatvė ateina pas žmones, kad džiaugtųsi tuo, kas juose yra, o ne tam, kad skaičiuotų, ką kiti gali jiems duoti.

Tame ir slypi paslaptis, kodėl vieni iš mūsų skleidžia meilę, o kiti pildo nusivylusių sąrašus…

Aš visuomet pasilieku viltį į šviesą net ten, kur ji laikinai nepasiekiama, lyg abonentas, kuris atsidūrė už ryšio zonos ribų.

Ir aš visada matau šią šviesą tose akyse, kur gebėjimas mylėti yra stipresnis už siekį griauti.

Šviesos jums, mielieji… pilnatvės… būties tyrumo… ir neišsenkančio gebėjimo mylėti…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš laikiau tave ant rankų…

Šiandien, kai mano jėgos beveik išseko ir viskas, apie ką aš galėjau galvoti, tai kaip skirti bent porą minučių sau – tu staiga užmigai ant mano rankų. Manęs laukė milijonas reikalų, bet aš nesiėmiau nei vieno iš jų.

Todėl kad vietoje visų darbų… aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš turėjau išimti indus iš indaplovės ir perplauti kalną visko, kas susikaupė kriauklėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš ruošiausi surinkti skalbinius iš džiovyklos ir surūšiuoti juos, ir perskalauti drabužius, kuriuos vakar pamiršau išimti iš skalbyklės.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau nusiprausti po dušu, išsidžiovinti plaukus, ir net, galbūt, šiek tiek pasidažyti.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš planavau atsakyti į keletą laiškų iš darbo ir paskambinti visiems, kieno skambučius praleidau per pastarąsias tris dienas.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Man reikėjo sutvarkyti svetainę, kur tu išbarstei dribsnius, ir surinkti po visus namus išmėtytus žaislus.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau pavakarieniauti ir tuo pačiu peržiūrėti susikaupusias sąskaitas ir laiškus, kurie gulėjo nuo pirmadienio ir jau suspėjo užaugti į nemažą krūvelę vidury stalo.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš norėjau nunešti ir paguldyti tave į lovelę, ir buvau tikra, kad tu neprabusi, jei taip padarysiu. Ir, ko gero, tau pačiam būtų patogiau miegoti savo lovelėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Tavo mažos kojytės, besiremiančios į krėslą, rodos, tik vakar vos siekė jo kraštą. Aš jaučiu tavo kvėpavimą ant savo odos, tavo rankos apsivijo mano kaklą… labai labai greitai ateis tas laikas, kai mieliau rinksies erdvią lovą, o ne miegą ant mano rankų.

Žinai, aš atradau ramybę ir pilnatvę tą akimirką, kai iš daugybės dienos reikalų pasirinkau patį prasmingiausią…

Laikyti tave ant savo rankų.

Pagal Regan Long, ketverių vaikučių mamos, esė, vertė ruvi.lt

Artimųjų meilės ir širdžių šilumos visoms visoms Mamytėms 🙂 !

Tu visada šalia

Mama. Labai trūksta pokalbių su tavimi “apie gyvenimą“. Norisi ateiti į mūsų senuosius namus. Užvirti arbatos. Pirmą nuovirą tu būtinai išpilsi: na, juk dulkėtas! Įdėsi į vazelę cukruotus vaisius: ananaso žiedus, citrinos gabalėlius, riešutus. Kažką pasakosi. Aš klausysiu, siurbčiodama arbatą, pritardama linktelėsiu, tylėsiu. Pati skaniausia arbata pasaulyje!

Mama. Kur tu sėmeisi jėgų, kad rankos nenusvirtų? Kad ištvertum sunkumus? Kad eitum į priekį? Tavo gyvenimas – lyg nuolatinių išbandymų ruožas. Kliūtys, sunkumai, nusivylimai ir bėdos…

– Aš girdžiu, kaip paukšteliai iš pat ryto čiulba, matau, kaip saulė kyla. Ir man taip gera… Gėles palaistau. Zylutes palesinu. Džiaugsmas.

Mama. Labai norisi tave apkabinti. Prisimenu, kaip atėjai pasiimti manęs iš darželio. Jauna. Su žydra berete, kurią pati nusimezgei! Su rausvai dažytomis lūpomis. Lūpų dažai kvepia vanile. Mama! Aš nuskyniau tau pirmųjų gelsvų gėlyčių!

– Kaip jos vadinasi? Šalpusnis? Aaa. Atsiminsiu.

Aš įsmeigiu gėlytę mamai į beretę. Štai dabar mano mama tiesiog nuostabi!

Mama. Kodėl aš tavęs beveik nesapnuoju? Nors pasimatytume. Tais baisiausiais mano gyvenimo metais tu ateidavai pas mane sapnuose beveik kasdien. Aš bandžiau suprasti, kodėl. Dabar žinau. Perspėdavai. Duodavai man ženklą iš viršaus.

Mama. Tavo telefono numeris iki šiol neištrintas. Kartais jį surenku. Skambinu į amžinybę. O gal… atsiliepsi.

Mama. O tavo anūkas jau beveik užaugo sulig manimi. Tave peraugo! Ir iki šiol mėgsta baltą sūrį. Prisimeni, tu jį išmokei? Pasiskaninant medumi.

Mama. Kartais visai neturiu jėgų. Kartais jaučiuosi išsekusi. Tuomet žiūriu į tavo portretą, kurį nutapė mūsų kaimynas dailininkas. Juk jis buvo įsimylėjęs tave. Prisimeni? Žiūriu. Prašau. Tu net iš ten padedi. Jaučiu tai.

Kokie gi laimingi tie, kieno galvą iki šiol gali paglostyti darbščios motinos rankos, kas gali išgirsti švelniai tariamus žodžius: “vaikeli mano“, “dukrele“, “sūneli“…

Jei turite tėvus – mylėkite, lankykite, skambinkite, džiuginkite, branginkite.

Padėka autorei! Pagal Elenos Čebotarevos esė, vertė ruvi.lt

Pasakojimas “Skyrybos“

Na, taip jau nutiko. Taip būna. Nesutapo charakteriai. Nesugebėjo nusileisti vienas kitam. Trumpiau tariant, banali istorija: išsiskyrė ir pasidalino visą turtą. Žmonai atiteko šuo, o buvusiam vyrui katinas. Jie kartu užaugo. Kačiuką ir šuniuką vienu metu paėmė, kai susituokė. Tokie štai reikalai.

Visa kita vyras paliko. Tiesiog išėjo su katinu ant rankų. Juolab, kad kiekvienas turėjo savo automobilį. Išsinuomavo nedidelę studiją ir pradėjo naują gyvenimą.

Tik va katinas pradėjo liūdėti. Ir gulėjo visą laiką ant palangės. Žiūrėjo pro langą. Ir beveik nieko neėdė. Sublogo. Vyras pradėjo vežioti jį pas gydytojus. Bet tie negalėjo nustatyti diagnozės. Tiesiog paskyrė vitaminų ir visokių subalansuotų mišinių. Trumpiau tariant, pinigų išleido daug, bet naudos mažai tebuvo.

O vieną dieną buvusi žmona paskambino. Na, kaip ir buvusi. Juk skyrybos – ne vienos minutės reikalas. Net be bendro buto dalybų šiais laikais skyrybos užima daug laiko. Taigi, dar vis esama žmona paskambino ir paaiškino, kad turi didelę problemą ir prašo padėti, jei tik jam nebūtų sunku.

O reikalas štai koks. Šuo ėsti liovėsi, beveik visą laiką gulėjo koridoriuje, vis sunkiai atsidusdamas. Moteris vežiojo šunį pas veterinarus, bet naudos iš to buvo nedaug. Šuo tiesiog akyse nyko. Todėl ji ir nusprendė paprašyti vyro, kad jis paimtų ir atvežtų nors trumpam savo katiną. Gal tai padės.

Na, ką gi daryti? Juk skyrybos nereiškia, kad žmonės tampa priešais. Kartais ir draugais išlieka. Ir šį kartą tai buvo būtent toks atvejis. Vyras paėmė katiną ir atvažiavo.

O kai jis paleido savo pūkuotuką bute, kur jie anksčiau visi gyveno, šuo kaipmat puolė pasitikti savo seno draugo. Jie šokinėjo ir bėgiojo vienas paskui kitą. Ir apvertė absoliučiai viską bute. O paskui, jau pavargę, jie nuskubėjo į virtuvę maisto, o vėliau kambaryje ir užmigo drauge.

Na, nežadinsi gi katino, kai jis miega. Negalima vėl taip negailestingai juos išskirti. Reikia pasakyti, mielieji, kad moteris ir vyras labai mylėjo savo gyvūnus. Taigi, kol tie miegojo, jie tyliai nuėjo į virtuvę ir kartu paruošė sau pietus. Pietūs gavosi šventiniai, džiaugsmui nebuvo galo, nes juk gyvūnai valgyti pradėjo.

Taip prasėdėjo jie už stalo iki vakaro, o vakare vyras jau ir nevažiavo į savo nuomojamą butą. Šuo su katinu tyliai ir toliau miegojo. Juk nežadinsi jų, ar ne, gerbiamieji? Taigi, teko vyrui iki ryto pasilikti. O ir ko važiuoti kažkur naktį? Tuo labiau po šventinių pietų.

Štai taip buvo atšauktos skyrybos.

O jūs sakote, charakteriai nesutapo. Kažko ten nepasidalino. Viską jie teisingai padalino. Viską, kas nereikalinga – už durų. O viską, kas teisinga, tai yra, katiną ir šunį – į namus. Ir daugiau jų neišskirti. O kaip gi kitaip? Kitaip – niekaip 🙂 .

Padėka autoriui! Pagal Olego Bondarenkos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !