Iš vaikystės..

Ką dauguma iš mūsų girdėjo vaikystėje

Pažiūrėsime į tavo elgesį.. Aš pagalvosiu.. Neišsigalvok!.. Aš taip pat daug ko noriu.. Nesąmonės.. Nečepsėk.. Kai užaugsi – man ačiū pasakysi!..

Nesuvalgysi sriubos – supilsiu tau ją už apykaklės!.. Kur leki?.. Eik lėčiau.. Pasiskubink.. Nebėk.. Viską suvalgyk.. Plauk rankas.. Išsivalyk dantis.. Patylėk.. Sakyk.. Atsiprašyk.. Pasisveikink.. Padėkok..

Ateik čia.. Atstok nuo manęs.. Eik žaisti.. Netrukdyk.. Žiūrėk po kojomis, nes nukrisi.. Tuo blogiau tau.. Tu dar mažas.. Tu jau didelis.. Eik miegoti.. Jau vėlu..

Aš dirbu.. Pažaisk vienas.. Apsirenk.. Ar nematai, kad aš užsiėmęs?.. Neklausinėk niekų.. Nenervuok.. Nekalbėk pilna burna..

Ir.. tai, ką mes norėjome girdėti

Aš myliu tave.. Aš laimingas, kad turiu tave.. Pasikalbėkime.. Pažaiskime?.. Pasisveikinkime.. Padėkokime.. Kaip jautiesi?.. O ką tu apie tai galvoji?

Bijai?.. Aš būsiu šalia.. Kodėl nenori?.. Ko norėtum?.. Kas tau patinka?.. Ką nori veikti? Nenusimink.. Pabandom dar kartą?..

Tu toks šaunus!.. Tu geras vaikas.. Papasakok man.. Būk atsargus.. Aš pasitikiu tavimi.. Ar galiu tau padėti?.. Man įdomu klausytis tavęs.. Tau puikiai sekasi!.. Tu gali.. Tu išmoksi..

Pasakyk man, jei aš klystu.. Atleisk man.. Tu patinki man toks, koks esi.. Kaip smagu būti drauge.. Ačiū tau..

Mylėkime vieni kitus! Kai meilė yra pirmoje vietoje – visa kita atsistoja į savo vietas 🙂 ..

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Jauniems tėveliams

Kūdikio gimimas – didelis džiaugsmas šeimoje. Kartu tai ir didelė atsakomybė, ir kitoks gyvenimo būdas, skirtas naujagimiui ir reikalaujantis kantrybės, dėmesingumo ir tiesiog.. fizinių jėgų.

Jei tėveliai tai supranta ir yra tam pasiruošę – jų kantrybė ir rūpestis po kelių pirmųjų mėnesių yra apdovanojami su kaupu augančio mažylio šypsena, jo pažintimi su supančiu pasauliu ir vis naujais jo įgūdžiais ir gebėjimais..

Šis tekstas – tarsi naujagimio laiškas savo tėveliams. Jis skirtas padėti tėveliams įveikti pirmuosius sunkumus po kūdikio gimimo ir perjungti akcentą nuo rūpesčių, susijusių su pirmųjų gyvenimo savaičių mažylio priežiūra – į jį patį.

Padovanokite mums 6 savaites..

“Brangūs mamyte ir tėveli,

Saugokite šį laišką kuo toliau nuo mano rankučių, toje vietoje, kur galėsite vėl ir vėl jį skaityti, kai jausitės pavargę ir prislėgti nuo užgriuvusių rūpesčių.

*Prašau, nelaukite iš manęs, ką tik gimusio mažylio, pernelyg daug ir nelaukite didelių žygdarbių iš savęs, tėvelių. Padarykite mums visiems dovaną mano gimimo proga – padovanokite mums 6 savaites.. Per šias 6 savaites aš truputį paūgėsiu, sustiprėsiu ir tapsiu jums labiau suprantamas, o jūs galėsite truputį pailsėti, atsikvėpti ir vėl atgauti jėgas.

*Prašau, maitinkite mane tuomet, kai aš alkanas – aš nežinojau alkio jausmo, kol buvau įsčiose, o laiko pojūtis ( “jau praėjo 2-3 valandos, ar dar ne?“) kol kas man taip pat nepažįstamas.

*Prašau, apkabinkite mane, glostykite, bučiuokite, glauskite prie savęs ir dainuokite man daineles kuo dažniau.. Aš juk visada buvau labai arti jūsų ir niekada nebuvau vienas, paliktas pats sau.

*Prašau, atleiskite, kad aš taip dažnai verkiu. Aš visai ne tironas, atsiųstas, kad paversčiau jūsų gyvenimą košmaru, tiesiog verksmas – tai vienintelis mano būdas pasakyti jums, kad ne viskas tvarkoje. Pakentėkite, prašau, truputį, ir aš greitai paūgėsiu ir verksiu mažiau, o bendrausiu su jumis – daugiau.

*Duokite sau laiko susipažinti su manimi ir suprasti, kas aš, ir kaip skiriuosi nuo jūsų, ir kaip daug galiu jums duoti. Atidžiai stebėkite mane, ir aš parodysiu jums, kaip mane nuraminti ir nudžiuginti.

*Atminkite, kad aš stipresnis ir ištvermingesnis, nei jums atrodo, ir aš galiu įveikti daugumą jūsų klaidų pasekmių, kurias jūs padarote, rūpindamiesi manimi. Kol jūs taip elgiatės iš meilės man, jos negali man pakenkti.

*Prašau, nenusivilkite, jei aš nebūsiu idealus mažylis, bet ir nesitikėkite iš savęs, kad būsite idealūs tėveliai.

*Prašau, nepamirškite rūpintis savimi: gerai maitinkitės, ilsėkitės, sportuokite, kad turėtumėte jėgų ir kantrybės rūpintis manimi. Neramaus mažylio priežiūra reikalauja daugiau poilsio mamytei.

*Mamyte ir tėveli, prašau, nepamirškite vienas apie kitą. Kaip aš galėsiu suprasti, kas yra meilė šeimoje, jei nebus pačios šeimos?

*Mąstykite perspektyviai. Toks, koks aš esu dabar, aš būsiu labai trumpą laikotarpį, nežiūrint į tai, kad dabar jis jums atrodo kaip amžinybė.. Ir nors mano dėka jūsų gyvenimas, greičiausiai, yra apverstas aukštyn kojomis, prašau, atminkite, kad greitai viskas sugrįš į savo vietas.

*Džiaukitės manimi – juk aš daugiau niekada nebūsiu toks mažas, kaip dabar 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems naujagimių tėveliams – džiaugsmo, meilės ir išminties 🙂 !

Pasaka apie tikrą ir netikrą guru

Kartą gyveno vienoje šalyje žmogus, kuris nusprendė pasiekti nušvitimą.

Todėl patraukė jis ieškoti guru – kad pamokytų jį, kaip tai pasiekti. Pagaliau surado vieną guru ir paklausė, ar negalėtų tapti jo mokiniu. Mokytojas pasidomėjo, ko jis norėtų išmokti. Mokinys pasipasakojo, ko atėjęs.

Guru atsakė:

– Nušvitimą pasiekti labai lengva. Tau net nereikia pas mane pasilikti, dabar sugrįžk namo, kiekvieną vakarą sėskis pusvalandžiui prieš veidrodį ir tiesiog užduok sau vieną vienintelį klausimą: “Kas aš esu? Kas aš?“

Mokinys paklausė:

– Ir viskas?.. Ne, tai negali būti taip paprasta!

– Patikėk, tai tikrai paprasta – atsakė guru, – bet jei tu man netiki, paieškok kitų guru ir paklausk jų.

– Labai dėkoju, – pasakė mokinys, – aš taip ir padarysiu.

Ir mokinys patraukė ieškoti kito guru, o kai jį surado – uždavė jam tą patį klausimą.

– O, tai labai sunku, tai užims daug laiko, – atsakė antrasis guru. – Tu turi pasilikti čia, prisijungti prie mūsų bendruomenės ir darbuotis iki devinto prakaito, negaudamas jokio atlygio.

Mokinį labai įkvėpė guru atsakymas, nes atitiko jo požiūrį apie kelią į tikrąjį nušvitimą. Jis visada galvojo, kad tai turi būti sunku.

Guru pasakė, kad nuo šiol jam teks valyti karvidę, ir kuo uoliau jis ją tvarkys, tuo greičiau pasieks nušvitimą. Mokinys sutiko, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad dabar jau jis teisingame kelyje!

Tačiau po ilgų penkerių metų sunkaus darbo mokinys pajuto, kad kažkaip labai jau ilgai tęsiasi jo mokinystė.. Ir nors mokinys dirbo labai uoliai, o karvidės buvo visada švarios, bet savyje jis jokių permainų nematė.

Todėl jis atėjo pas guru ir paklausė:

– Gerbiamas mokytojau, aš sąžiningai ir atsakingai dirbau pas jus penkerius metus, atlikdamas patį juodžiausią darbą. Aš nepraleidau nei vienos dienos ir niekada niekuo nesiskundžiau. Ar nemanote, kad jau atėjo laikas man pasiekti nušvitimą?

Guru jam atsakė:

– Na taip, man atrodo, kad tu jau pasiruošęs. Dabar paklausyk, ką tu turi toliau padaryti. Eik namo, ir kiekvieną vakarą prieš veidrodį pusvalandį užduok sau klausimą: “Kas aš esu?Kas aš?“

Mokinys nustebo ir visai sutriko po tokio guru atsakymo.. Jis paklausė:

– Atleiskite, bet dabar jūs pakartojote būtent tai, ką prieš penkerius metus man pasakė kitas guru.. Kaip tai suprasti?..

– Na, taip, jis teisus, bet juk tu juo nepatikėjai! – atsakė guru. – O aš.. aš galiu tik viena tau pasakyti: kažkas gi turėjo valyti mano karvidę!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Harmonija – vienybėje..

Mes visi norime harmoningo gyvenimo: svajojame apie Aukso amžių, Vandenio epochą ar Naująją erą.. Ir net nesvarbu, kaip tai pavadinsime, bet kiekvienas žmogus nori gyventi harmoningoje visuomenėje – laimingų žmonių visuomenėje.

Bet kai pažvelgiame į mūsų dabartinį gyvenimą – jame viskas vyksta atvirkščiai: nepraeina nė dienos be konfliktų, skandalų, neapykantos kurstymo. Priešiškumas atsirado net toje srityje, kurioje turi vyrauti meilė, harmonija ir santarvė – santykiuose tarp vyro ir moters.

Atrodytų, tai neįmanoma, bet gyvenimas rodo, kad įmanoma: vietoje natūralios traukos, meilės ir harmonijos tarp vyrų ir moterų įsigalėjo priešiškumas, konkurencija, tarpusavio priekaištai, pretenzijos, reikalavimai..

Taip vyksta todėl, kad vyrai ir moterys nutolo nuo savo prigimtinių savybių, ir vietoje natūralios tarpusavio traukos vyksta atstūmimas, nes vyrai praranda savo vyriškas savybes, o moterys – moteriškas.

Ir mes jau baigiame pamiršti, kad būtent žmonių prigimtinių lyties savybių pilna išraiška garantuoja santarvę, harmoniją ir laimingą gyvenimą ne tik šeimoje, bet ir visoje planetoje. Mes visi esame lygūs, bet pradėjome kovoti už vyro ir moters.. vienodumą.

Tačiau būtent kova už vienodumą braukia bet kokį skirtumą tarp lyčių. Mes nesusimąstome, kad tame skirtume – unikalumas, kai žmonės savo skirtingomis savybėmis papildo, praturtina vienas kitą, ir iš to gimsta harmonija.

Dabar net kalbos apie kažkokius skirtumus tarp lyčių laikomos atsilikimu. O ypač toli pažengusiose šioje srityje šalyse įžeidimu laikomas net bandymas užleisti moteriai vietą arba praleisti ją pirmą pro duris.

Ir įvairūs specialistai, gyvenimo būdo treneriai moko, kaip suvienodinti vyrus ir moteris, kaip priversti daryti juos tai, kas kartais visiškai prieštarauja jų prigimčiai.

Informacinė erdvė mirgėte mirga patarimais, kurie kursto egoizmą, vartotojišką požiūrį į žmones ir nesantaiką. Bet kažkodėl nuo to žmonės netampa laimingi.. Ir skyrybų statistika stulbina, o viltis, kad galima sukurti laimingą santuoką, jau tampa naivumo požymiu.

Akivaizdu, kad šis kelias neatvedė ir neatves mūsų į harmoniją. Turime pripažinti klydę ir atsigręžti į savo prigimtį. Taip, lyčių lygybė – aukščiausias gyvenimo dėsnis. Bet – lygybė, o ne vienodumas.

Žmonių lytis – tai prigimtinė duotybė, tai yra tai, su kuo mes jau gimstame ir pakeisti negalime. O jei tai duota – turime vystyti tai, kas mums suteikta prigimtimi.

Kiekviena iš lyčių turi tam tikras savybes, užduotis, savo stipriąsias puses ir būdus pasiekti gyvenimo tikslus. Ir tie tikslai niekaip vienas kitam neprieštarauja ir nesikerta – vyrui ir moteriai nėra dėl ko kovoti.

Atvirkščiai – skirtingos lyčių savybės papildo viena kitą ir kuria santarvę ir harmoniją. Jei to nesuvokiame – kurstome konfliktus šeimose ir visuomenėje. Ir, aišku, nusiviliame, nes primetami vaidmenys nedžiugina, o vietoje laimės atneša gilų nepasitenkinimą gyvenimu ir nuovargį nuo nesibaigiančių konfliktų.

Santuoka – tai vyro ir moters sąjunga, kur abu papildo vienas kitą. Tai ir yra vienybė: būti kartu, veikti skirtingai pagal savo prigimtį, bet dėl bendro tikslo. Vyras – dvasiškai ir fiziškai stiprus, kilnus, jis šeimoje – atrama ir ašis. Moteris – geraširdiška, tyra, švelni, skleidžianti meilę ir šviesą, kurianti šeimoje santarvę ir jaukumą.

Vystydami savo prigimtines savybes, mes augame dvasiškai ir tobulėjame. Meilė, rūpestis artimaisiais, savitarpio pagalba, bendri darbai ir tikslai suvienija šeimą ir suteikia galimybę išreikšti geriausius žmonių bruožus ir parodyti deramą pavyzdį vaikams.

Tiesiog liaukimės kovoti ir pradėkime mylėti – savo artimuosius, savo šeimą. Vystykime savo prigimtines savybes, kurkime harmoniją savo šeimose. Juk viskas prasideda nuo mažo: harmonija žmoguje – harmonija šeimoje – harmonija visuomenėje – harmonija planetoje.. Taip visi drauge ir sukursime Aukso amžių 🙂 ..

Iš paskaitų apie šeimą, parengė ruvi.lt