ruvi

Ir štai ateina akimirka, kai viskas, kas tau atrodė taip svarbu, staiga praranda buvusį reikšmingumą. Tarsi kažkas išjungė garsų triukšmą, kuris visą gyvenimą skambėjo fone. Tu nustoji bėgti. Nesieki dėmesio. Pritarimo. Nieko neįrodinėji. Sau, pasauliui, artimiesiems. Todėl kad viduje pagaliau pajunti ramybę. Tu pamatai, kiek daug jėgų atiduodi ne gyvenimui, o kovai su tuo, ko negali priimti.

Tu supranti, kad tiesa – ne išorėje. Ne pasiekimuose, ne tame, ką sukaupei. Tiesa tame, kiek tu sąžiningas pats su savimi. Kiek sąmoningumo tame, ką tu darai. Net tuomet, kai niekas nemato. Kiek tavyje meilės tuomet, kai labai sunku. Net tuomet, kai niekas neatsako tuo pačiu. Todėl kad meilė – ne sandėris. Tai būsena. Tai pasirinkimas.

Kartais sugrįžta seni jausmai. Baimė. Nepasitikėjimas. Vienatvė. Jie neišnyksta. Bet dabar tu sugebi būti su jais. Nebėgti, neslopinti. Tiesiog girdėti. Matyti. Jausti. Ir staiga supranti: jie daugiau nevaldo tavęs. Jie tiesiog ateina ir išeina. O tu lieki. Stipresnis. Ramesnis. Gilesnis.

Tu nešvaistai savęs beprasmybei. Tu nekalbi, jei neturi ką pasakyti. Nenori daryti to, kas tavęs neįkvepia. Todėl kad vertini laiką. Energiją. Žodį. Veiksmą. Dėmesį. Dabar viskas tavo gyvenime sąmoninga.

Ir tu supranti: laimė – ne euforija. Ne fejerverkai. Ne aplodismentai, ne pasiekimai. Laimė – tai rytas, kai tu pabundi be nerimo jausmo. Tai diena, kai tu darai tai, kas tave įkvepia. Tai ramus vakaras. Tai žmonės, su kuriais lengva. Tai mintys, kurios nežlugdo. Tai širdis, kuri šviečia…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pažvelgti paprasčiau… Neapsunkinti situacijų, su kuriomis susiduriame. Nepanikuoti, o geriau iš karto spręsti reikiama linkme. Situacija be emocijų leidžia pamatyti sprendimus. Viskas iš tiesų paprasčiau.

Džiaugtis paprastais dalykais. Neskirstant į smulkmenas ir reikšmingas progas.

Džiaugtis oru už lango, tuo, kad pabudai ryte, padėkoti už artimų žmonių rūpestį, pasidžiaugti tylos akimirkomis, džiaugtis gyvenimo stebėjimu, neįtikėtinais sutapimais ir įprastais įvykiais, džiaugtis susitikimais ir asmeniniais pasiekimais, džiaugtis maloniu vakariniu atsipalaidavimu-nuovargiu, džiaugtis, kuomet ateina idėjos, džiaugtis, kai galvoje visiška tyla, džiaugtis dovanomis ir pirkiniais, skaniai pagamintu maistu ir draugų istorijomis. Kaip gerai, kai visa tai yra!

Viskas taip paprasta. Viskas taip dvasinga. Tikra. Štai, visa tai šalia, pulsuoja, juda. Gyvenimas kvėpuoja su manimi vienu ritmu. Kai paprastumas manyje.

Nenorėti pakeisti kitų žmonių. Kaip gerai, kad jie šalia, tokie, kokie yra, gerai, kad jie gyvi, gerai, kad jie dalinasi savo širdies šiluma. Jie yra. Tu gali juos girdėti, matyti, apkabinti, tu gali jiems parašyti.

Ir kai tu augini savo širdyje tą paprastumą, tu pradedi vis daugiau ir dažniau pastebėti: Dieve, kiek daug gerų žmonių aplinkui… Su jais viskas tvarkoje! Apie viską galima ramiai, geruoju pakalbėti, išklausyti, suprasti, kažką suderinti, kažką nuspręsti. Žmonės geri, jie išklausys.

Viskas taip paprasta. Viskas taip tikra. Viskas taip artima ir vertinga.

Belieka tik su dėkingumu atsikvėpti, iškvėpti sukauptą įtampą ir pasakyti: viskas paprasčiau, daug paprasčiau…

Ir gyventi. Gyventi toliau. Su šypsena. Su meile. Kaip šiandien.

Apkabinu…

Linkiu jums laimės!

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

O gal tikrai reikia suprasti,

Kad palaikydami už rankos

Galime pajust sielos supančiojimą?

Supančiojimą savo jausmų…

Kad draugai ir meilė yra tik ramstis,

O vaikščioti turime išmokti patys…

Kad dovanoti bučiniai – tai laimės išraiška.

Ir suvokt, kad pralaimėjimas yra tik tam,

Kad pakiltum virš jo lengvai ir grakščiai.

O tai, ką padarysiu šiandien,

Rytoj duos daigą…

Todėl žinau, kad turiu kūrenti savo laužą,

Kad šilumoj galėčiau paimti už rankos,

Nebijant sielos pančių.

Kad galėčiau sušildyti draugą, o meilė –

Rastų kelią pas mane.

Kad matyčiau, kur eiti, nes galiu ir prarymoti.

Kad suvokčiau, kad ištartas “Sudiev“ – nėra

Atsisveikinimas.

Tai palinkėjimas draugui.

O man – naujo kelio pradžia…

Nuoširdi padėka autorei – Ritai! (pavardės, deja, nežinau…)

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būna taip sunku, kad galvoji – Dieve, na, duok nors kokį gerą ženklą…

Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą… Ir atrodo, kad taip bus visada.

Tai pats sudėtingiausias dalykas – tokią akimirką sprasti, kad sunkumai praeis.

Darbai atsiras, arba žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš. Galbūt, persikelsi į kitą miestą arba, atvirkščiai, apsigyvensi kaimo sodyboje.

Bus ir gerų naujienų – kažkas sukurs šeimą, kažkam gims vaikas, kažkas pasistatys namą…

O kažkas labai pavargs ir pasakys, kad jam viskas atsibodo, o kai pailsės, vėl svajos apie naujus darbus.

Kažkas eis gatve ir pasiguos, kad karščiai išsekino. Ir ta pačia gatve eis ir tėvas su vaiku. Ir tėvas nupirks vaikui ledų. Ir vaikas bus laimingas, ir šokinės iš džiaugsmo. Todėl kad vasara ir vaikystė. Todėl kad rytoj atostogos, ir tėtis pavėžins kaime senu motociklu.

Gyvenimas – jis visada toks permainingas…

O žmogui sudėtingiausia išgyventi nežinomybės periodą. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymų dar nėra. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo.

Bet svarbu atsiminti, kad tą pačią akimirką, kai tu atsidusai ir pažvelgei į dangų, štai būtent tą akimirką ir ateina atsakymas į tavo klausimus. Ir gyvenimas jau pradeda tiesti tau naujus kelius. Ir stato pirmuosius kelrodžius ženklus.

Tiesiog tu dar negali to atsekti…

Neskubėk, viskas bus savo laiku. Tau parodys maršrutus.

Ir į tavo klausimus būtinai ateis atsakymas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš turiu megztinį. Mano močiutė jį numezgė prieš daugelį metų.

Galbūt, jis dabar nemadingas, kažkam gali pasirodyti nelabai gražus, o ir jo spalva – kažkokia rusvai-pastelinė…

Bet aš jį nešioju. Kiekvieną rudenį. Kai namuose šalta.

Todėl, kad jis kvepia vaikyste. Pamenu, kaip sėdėjau šalia močiutės, kai ji mezgė, žiūrėjau į jos rankas, klausiausi jos pasakojimų.

Ji sakė: “Numegsiu tau šiltą megztinį, kad nešaltum.“ Kai močiutė pabaigė megztinį, mano džiaugsmas buvo begalinis! Ir aš nešalau.

Dabar močiutės nėra. O megztinis yra. Jis saugo jos šilumą. Jos rankas. Jos balsą.

Aš apsirengiu jį ir pasijuntu ramiau…

Aš turiu savo “sielos megztinį“ kuris sušildo mane, kai man pasidaro šalta.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Paklausyk, bet juk kiekvieną dieną vis vien pavyksta gyventi. Stebėti, kaip geltonuoja lapai, kaip į pavakarę vėjas išvaiko debesis, apnuogindamas šaltą rudeninį dangų…

Ką mes apie save begalvotume, mes nepraradome gebėjimo šypsotis, prisiminti gėrį, mylėti. Kaip mes bepavargtume, mes darome tai, ką galime, rūpinamės tais, kam reikia mūsų pagalbos ir nepamirštame savęs.

Mes susitinkame, bendraujame, klausomės muzikos, įterpdami miesto triukšmą arba aromatingą miško tylą. Einame pasivaikščioti, šildomės kavinėje, vaikštome į parduotuves.

Ir net tuomet, kai slepiamės nuo visų, kai aklinai uždarome duris ir vienatvėje glaudžiamės prie savo sezoninės melancholijos – mes gyvename toliau. Niekas nesustoja. Tiesiog kartais kažkas prapuola iš akiračio.

Paklausyk, juk vis dėl to yra tai, kas laiko mus už rankos, perveda per tamsius laikus, parodo kelią. Ateina į pagalbą: mylimojo apkabinimu, draugų skambučiais, gerais filmais, išmintingomis knygomis…

Nuolat primena, kad mes ne vieni, kad viskas anksčiau ar vėliau, bet susitvarkys.

Reikia tik gyventi ir jausti. Jausti ir kvėpuoti, pripildant plaučius vėsaus rudens prana…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !