Neįtikėtinas dosnumas

Kartą vienas labai gobšus žmogus atėjo pasitarti pas išminčių.

Jis pasiguodė senoliui, kad labai daug dirba prekiaudamas, kad saugo kiekvieną monetą, kad nuolat ieško būdų padidinti savo pelną ir kad dėl savo apsukrumo susikrovė didžiulius turtus.

Papasakojo jis ir apie savo šeimą bei giminaičius – kaip šie pavydi jam, kaip nuolat pašiepia vadindami įvairiausiais įžeidžiančiais žodžiais.

– Tik pamanykite: juk aš žinau, kad jie taip kalba tik todėl, kad patys yra tinginiai ir netikėliai! – susijaudinęs dėstė gobšuolis. – Jie pavydi man, nes patys nemoka taupyti. O mane už mano taupumą ir apsukrumą apšaukė godžiu savanaudžiu!

Išminčius ramiai išklausė. Paskui labai rimtai ištarė:

– Jie neteisūs. Dosnesnio žmogaus aš nesu matęs savo gyvenime.

– Tikrai?! – su nuostaba ir nepatiklumu paklausė gobšuolis.

– Tikrai, – patvirtino išminčius. – Juk jiems tik atrodo, kad tu gobšus ir savanaudis, o iš tikrųjų tavo dosnumas yra beribis..

Gobšuolio veidą nušvietė palaiminga šypsena..

– Tu taip stengiesi, visas savo jėgas atiduodi, – ramiai tęsė senolis, – o juk vieną dieną visi tavo sukaupti turtai atiteks tavo giminaičiams, ir net tiems, kurių tu taip nekenti.. Iš tiesų – tavo dosnumas neįtikėtinas!..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio🙂 !

Vedos apie aukas, labdarą ir sąveiką

Vedų tradicijoje auka arba labdara yra prasminga tik tuomet, kai atneša žmogui, grupei žmonių arba žmonijai absoliutų gėrį. O suprasti – kas yra absoliutus gėris – gali tik dvasingas ir tyras žmogus.

Mūsų pasaulyje absoliutaus gėrio sąvoka yra iškreipta dėl skirtingo žmonių sąmoningumo, todėl dažniausiai apsiriboja savanaudiškumo kriterijais.

Egoistinės paskatos (godumas, puikybė, pavydas ir pan.) formuoja nesveikus žmonių tarpusavio santykius ir nesveiką visuomenę, kurioje įsivyrauja nelygybė.

Kai yra nelygybė – yra ir skurstantis bei vargstantis žmonių sluoksnis. Šie žmonės ir tampa ta terpe, kurios pagalba savanaudiški žmonės demonstruoja savo “gerumą” labdara ir aukomis.

Ir esmė net ne tame, kad jie daro tai savanaudiškai, o tame, kad jie nesuvokia, kad jų veiksmuose nėra gėrio, nes savo aukomis jie nepanaikina nelygybės ir skurdo priežasčių, o tik laikinai užglaisto ryškiausiai matomas pasekmes.

Vedos aiškina, kad neišmanymo (tamoguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja ne vietoje, ne laiku, ne tai ir ne tiems žmonėms. Savo aukomis jie gali pažeminti kitą žmogų, padaryti jo gyvenimą dar blogesniu arba pasinaudoti juo.

O aistros (radžaguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja kažką kitiems tik savanaudiškais tikslais: dėl gero įvaizdžio arba dėl noro gauti kažką mainais.

Darnos (satvaguna) sąmonės lygmens žmonės viską daro kitų labui besąlygiškai, nuoširdžiai ir su meile. Jie dalinasi viskuo, kuo gali (daiktais, maistu, žiniomis..) ir gerai jaučia – kokios pagalbos kam reikia. Jie suvokia, kad kiekvienas besąlygiškai atliktas geras darbas didina absoliutų gėrį Žemėje ir tuo pačiu keičia visų gyvenimą.

Įdomu tai, kad visų gunų žmonės daugiau ar mažiau jaučia poreikį nors kartais pagelbėti kitiems, nors ir daro tai pagal savo suvokimą. Ir tai galima paaiškinti: taip patenkinamas prigimtinis žmonių bendravimo, bendradarbiavimo poreikis. Kitaip tariant – harmoningos sąveikos dėsnis.

Šis dėsnis veikia visur gamtoje ir visoje kūrinijoje: viskas turi tikslą, viskas veikia visų ir kiekvieno labui, vyksta natūrali apykaita, iš vienų procesų gimsta kiti, viskas vystosi ir tobulėja. Šio dėsnio pažeidimas iškreipia harmoningus procesus ir sudaro sąlygas laikinai disharmonijai.

Taip užgimsta susiskaldymas, susvetimėjimas, bedvasiškumas. O vien materialių poreikių užvaldytam žmogui nelengva tai suvokti, nes jo tikslai apsiriboja asmeniniu gerbūviu. Jam sunku dalintis, rūpintis, padėti, jis nemato savęs kaip žmonijos dalelės, nekalbant jau apie platesnį savęs suvokimą – kaip kūrinijos dalies ir bendrakūrėjo.

Taigi, materialios aukojimo ir labdaros formos – tai tolimas harmoningos sąveikos dėsnio atspindys. Kad sugrįžtume į harmoningą sąveiką, pirmiausiai turime atsisakyti egoizmo paskatų savo kasdieniniuose veiksmuose.

Juk kokia mūsų veiksmų paskata (motyvas) – tokie ir rezultatai. Ir kartais išoriškai auka gali atrodyti kilniai, bet jei slapta už tai tikimės kažkokio atpildo – tai neturi nieko bendro su gėriu.

Todėl Vedos ragina būtinai kasdien daryti gerus darbus – tik taip galime atsikratyti egoizmo ir visų jo apraiškų. Reikia mokytis besąlygiškai mylėti, dalintis, padėti, rūpintis ir nuoširdžiai linkėti visiems laimės.. Kasdien.

Bujojantis ir dominuojantis egoizmas žmonių santykiuose ir visuomenėje nesitęs amžinai, jis gali būti (ir bus) sustabdytas vienu būdu – atgaivinant harmoningą sąveiką tarp žmonių. Harmonija – tai viskas, kas skatina žmones augti ir vystytis: besąlygiška meilė, vienybė, taika, dorovė, kūryba..

Tuomet nereikės aukų ir labdarų, nes nebus skurstančių ir vargstančių – juk bus panaikintos skurdo ir vargo priežastys. Tuomet užgims bendri žmonijos tikslai, atgims mūsų vienybė ir bendradarbiavimas visų ir kiekvieno labui. Sugrįš Harmonija į mūsų gyvenimą🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Laimės paieškos

Vieną dieną Mokytojas pasakė savo mokiniams:

– Aš pasidalinau su jumis viskuo, ką žinojau. Bet dabar turime atsisveikinti, nes surasti savo laimę gyvenime turėsite patys.

– Mokytojau, bet aš girdėjau, kad laimė greitai baigiasi, kad kiekvienam ji vis kitokia.. Kaip tuomet mes ją atrasime? – paklausė vienas mokinys.

– Yra vienas neišsenkantis laimės šaltinis, – atsakė Mokytojas. – Tas, kas jį suranda, yra laimingas visą gyvenimą. Ieškokite..

Atsisveikino mokiniai su savo Mokytoju ir sutarė sugrįžti pas jį po kelerių metų, kad papasakotų apie savo paieškas.

Greitai prabėgo laikas.. Pirmasis mokinys negrįžo, jis atsiuntė Mokytojui tik laišką: “Aš radau laimės šaltinį. Tai – valdžia. Aš sėkmingai lipu valdžios laiptais ir tikiuosi pasiekti aukščiausią pakopą.”

Antrasis mokinys taip pat perdavė Mokytojui žinią raštu: “Laimės šaltinis – turtas.”

Trečiasis mokinys nei pasirodė, nei laiško parašė. Bet Mokytojui papasakojo, kad jo mokinys tapo kariu ir išvyko į svetimą šalį kariauti. “Matyt, mano mokinys nusprendė savo laimę jėga užkariauti.. ” – su liūdesiu pagalvojo Mokytojas.

Praėjo dar keleri metai, ir vieną dieną Mokytoją aplankė ilgai lauktas ketvirtasis mokinys.

– Mokytojau, aš tapau gydytoju. Gydžiau žmones ir mačiau, kokie jie laimingi tampa, kai pasveiksta.. Kokia laimė, kad galiu padėti žmonėms!  – pasidalino savo patirtimi mokinys.

Mokytojas nusišypsojo ir džiaugsmingai tarė:

– Tu supratai patį svarbiausią dalyką! Jei suteiki žmonėms laimės – ji visada bus su tavimi. Juk darydamas gerus darbus, darai geresniu šį pasaulį.. O neišsenkantis laimės šaltinis – tai ir yra siekis daryti gerus darbus. Ir kuo daugiau žmogus semiasi iš šio stebuklingo šaltinio, tuo daugiau laimės jo gyvenime🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio🙂 !

Tyra, beribė, amžina…

*Meilė – tai visą Kūriniją palaikanti, kurianti ir vienijanti Jėga. Žmogaus noras mylėti ir būti mylimam – tai gilus vidinis poreikis palaikyti ryšį su šia kuriančia Jėga.

*Kai žmogus besąlygiškai myli – jis tampa Kūrėjo bendražygiu, bendrakūrėju. Besąlygiška meilė susieja jį su Aukštesniąja realybe – per tokį žmogų pasireiškia Kūrėjo meilė Žemėje.

*Tačiau žmonių meilės išraiška gali būti skirtinga, ji priklauso nuo žmonių sąmoningumo ir dvasinio brandumo. Tyra, besąlygiška meilė yra tik ten, kur yra harmonija.

*Mažiausia negatyvumo apraiška – pavydo, įtarumo, egoizmo, pykčio, godumo, savanaudiškumo ir pan. – pradeda ardyti meilę. Kai tik suardoma harmonija – meilė išnyksta. Jos vietą užima kūniškos aistros.

*Tikroji meilė nuolat duoda ir dovanoja, o kūniška – visada tik ima. Kūniška meilė degina ir griauna, o besąlygiška meilė – įkvepia ir atgaivina. Besąlygiška meilė – ištikima, nes tas, kas myli, negali išduoti. Jei yra neištikimybė – tai tik kūniška meilė.

*Kūniška meilė gali trukti metus, du, o kartais ir ilgiau, bet galiausiai nutrūksta. Tokiu atveju meilė sąlygota, nes žmogų myli už kažką: už tai, kad gražus arba turtingas, protingas arba darbštus. Kol žmogus turi tai, už ką jį myli – jį mylės. Kai tik tai praras – meilė pasibaigs.

*Tikroji meilė – be sąlygų, be reikalavimų, be kančios. Ji atneša džiaugsmą ir gėrį. Mylintis žmogus spinduliuoja ypatingą energiją, kurią visi jaučia: jį myli ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų, nesušildytų besąlygiška meilė. Meilės akivaizdoje visas blogis tirpsta.

*Besąlygiška meilė niekada nesibaigia, tai begalinis ir nenutrūkstamas procesas – ji nuolat auga, sklinda ir sugrįžta.. Jei žmogus pusę dienos myli, o pusę nekenčia – tai ne meilė.

*Mylėti palankiose gyvenimo sąlygose gali kiekvienas žmogus, bet išsaugoti meilę, kai prasideda sunkumai, nelaimės ar ligos, gali tik dvasiškai stiprus ir doras žmogus.

*Be meilės žmonėms neįmanoma pažinti vienas kito. Juk pažinimas – tai sąmoningas vidinis ryšys tarp žmonių. Toks ryšys įmanomas tik meilėje. Be meilės žmonės svetimėja. Jei žmogus mato tik kito trūkumus – jis jo nemyli, o todėl negali pilnai pažinti.

*Besąlygiškai mylintis žmogus mato ir tai, kas išoriškai dar neatsivėrė kitame žmoguje ir kitiems yra nematoma. Mylėti žmogų – reiškia matyti visą jo vidinį grožį, gėrį ir didingumą. Atverti tikrąjį žmogaus vidinį grožį gali tik besąlygiška meilė.

*Besąlygiškos meilės pabudimas – tarsi antras gimimas. Kai žmoguje pabunda meilė, jo gyvenimas įgauna naują prasmę: jis pakyla į aukštesniąją gyvenimo gamą, kur daug šviesos, o todėl pradeda aiškiai matyti realybę.

*Meilė atveria galimybę matyti tiesą apie save ir Kūriniją, gyvenimo išmintį ir grožį. Kol meilės šviesa neatveria žmogaus širdies – jo sąmonė miega, o todėl klaidžioja iliuzijose ir negali aiškiai matyti tiesos.

*Į meilę kasdien žvelkime kaip į nuolat augantį švelnų sodinuką, kuris keroja, klesti ir skleidžiasi gražiausiais žiedais. Meilė nėra kažkas statiško – tai begalinis augimo ir plėtimosi procesas.

*Meilė – kurianti Visatos jėga, kiekvieną akimirką nešanti kažką naujo. Joje viskas auga, užgimsta ir atsinaujina, todėl mylintis žmogus kupinas naujų minčių, idėjų ir siekių. Tik mylintis žmogus gali tapti tikru kūrėju – tokiu, kuris kuria visų labui ir gerovei.

*Meilės kelias – vienintelis kelias, kuriuo žmogus gali eiti nieko nesibaimindamas. Meilė švelni, bet galinga: ji ištirpdo visas kliūtis, apsaugo nuo tamsos jėgų ir išveda į šviesą. Tai vienintelė jėga, kurios neįveikia jokie ginklai. Tai turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tai išmintis, kuri niekada neišblėsta..