Gerai savaitės pradžiai :)

Pasaka apie Dienos Misiją

Gyveno kartą pasaulyje Žmogus, kuris visą gyvenimą ieškojo savo pašaukimo. Jau tiek metų praėjo.. Jis jau visai neteko vilties ir ėmė melsti Dangaus pagalbos.

Ir štai vieną stebuklingą dieną jam pasirodė nuostabus Angelas, kuris perdavė jam tokį keistą laišką: “Kad atrastum tai, ko ieškai, pradėk nuo dienos misijos. Dideli pasiekimai susideda iš mažų gerų darbų.“

Žmogus nustebęs paklausė:

– Bet kas tai yra – dienos misija?

– Šiandien aš tau padėsiu tai suvokti. Ir tu pats viską suprasi, pats visko išmoksi. Nuo šiol kiekviena tavo diena bus pripildyta gilia prasme, bus nušviesta misija, kuri tau pagal jėgas ir kuri atneš tau laimę dėl suvokimo, kad ne veltui gyveni.

Žmogus apsidžiaugė tokia galimybe: ne tik misiją atrasti, bet ir su Angelu visą dieną praleisti. Čia tai bent!

Ir nuo tos akimirkos prasidėjo stebuklai. Pirmiausiai su Angelo pagalba Žmogus išmoko vietoje barnio bendrauti sąmoningai ir pasiekti bendrą supratimą ir susitarimą.

Angelas parodė į Dangų:

– Matai dvi didžiules Dangaus Sferas, viena iš jų panaši į baltą debesį, o kita – į juodą audros debesį?

– Aha, – išsižiojęs iš nuostabos, atsakė Žmogus.

– Tai štai – tai yra Žemės Taupyklės. Baltoji – Taikos Taupyklė, tamsioji – Priešiškumo ir Karų Taupyklė. Todėl kai šiandien tu nusprendei nesikivirčyti, tu padarei didžiulį įnašą į Taikos Taupyklę.

– O, skamba didingai! Ir ką tai reiškia?

– Tai, kad šiandien Žemėje diena bus ramesnė, bus daugiau taikos ir santarvės, gerumo ir atjautos. Ir kažko blogo būtinai bus mažiau. Bus daugiau Šviesos, žmonėms bus šilčiau ir jaukiau.

– O jei aš šiandien savo šeimoje būčiau sukėlęs “karą“?

– Tai papildytų Priešiškumo Taupyklę. Ir tuomet šis “įnašas“ taptų dar viena priežastimi įvairiems mažiems ir dideliems konfliktams. Skausmo ir kančios Žemėje būtų daugiau, pasklistų pykčio virusas. Taigi, gera naujiena yra ta, kad vieną dienos misiją tu jau puikiai įvykdei. Nori tęsti toliau?

– Žinoma! Aš ir nežinojau, kad tai taip paprasta, įdomu ir smagu!

– Taip, tokia jau ji, ta dienos misija!

Tai štai. Šios stebuklingos dienos eigoje Žmogus sužinojo, kaip:

– išsklaidyti neišmanymo miglą, skleidžiant šviesias Žinias (pasidalinti geru patarimu su žmogumi, kuriam jo reikia; pasidalinti Patirtimi, paaiškinti, papasakoti);

– išravėti kolektyvinės baimės ir panikos piktžoles savo palaiminimais ir palinkėjimais. Kai dauguma žmonių bijo to paties, tai labai didelė tikimybė, kad tai ir įvyks. Bet jei dienos bėgyje linkime žmonėms gerovės, tuomet negatyvios “pranašystės“ netenka savo galios! O ko palinkėti? Kažko aktualaus. Sutikote ligonį? Palinkėkite jam geros sveikatos! Išvykstančiam – geros kelionės; nuliūdusiam – laimės; būsimai mamytei – ramaus ir harmoningo nėštumo; nuskriaustam – atleidimo; abejojančiam – išmokti išgirsti savo širdį. Gyvenimas pats parodys – ką ir kam palinkėti, ką palaiminti. Ir nuostabių įvykių bus dar daugiau, juk gėris labai “užkrečiamas“;

– sukurti energetinį imunitetą. Toje erdvėje (namuose, gatvėje, rajone, mieste ir t.t.), kur žmonės daug barasi, keikiasi, apkalbinėja, smerkia, piktžodžiauja – ženkliai smunka energetinis imunitetas, ir žmonės pradeda dažniau sirgti. Tai štai. Ištaisyti visa tai paprasta: kur reikia – nutylėti, kur reikia – padėkoti, pasakyti kažką gero, įkvepiančio, sušildančio širdį, palaikančio. Ir tos erdvės imunitetas stebuklingai ims šviesėti, žmonės pradės sveikti ir išmoks gyventi tyrame pasaulyje;

– daryti stebuklus. Kai pasitaiko situacijos, kur gali padėti tik stebuklas, svarbu išmokti kreiptis pagalbos į Dangų. Nuoširdi malda daro tikrus išgijimo, išsigelbėjimo, apsaugos, gyvenimo pasikeitimo į gera stebuklus, ir dar daug daug begalinio gėrio;

– kurti gerų darbų virtinę. Kažkam tu padėjai ryte arba dieną, ir, žiūrėk, vakarop jau su nuostaba pamatai, kad gėris sugrįžta pas tave gera nuotaika, sveikata, harmonija šeimoje, įkvėpimu, ir ne tik! Visiems žmonėms šioje gėrio virtinėje atsitinka kažkas gero!

Kai Angelui atėjo laikas atsisveikinti su savo globotiniu, jis pasakė, kad per šią dieną labai pasikeitė ne tik pats Žmogus, bet ir pasaulis aplink jį. Ir ar ne tai yra pagrindinė gyvenimo misija ir prasmė?

Štai taip tą nuostabią dieną – per dienos misijos stebuklą – Žmogus atvėrė savo pašaukimo paslaptį. Ir tai gali kiekvienas!

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Visiems mums šviesios, gražios, stebuklingos savaitės 🙂 ! Didindami Gėrį, mes mažiname blogį Žemėje 🙂 ..

Reklama

Spalis..

Spalis žadina tave krentančių lapų šnaresiu. Net sapne girdi, kaip krenta lapai. Ir paskui visą dieną nori išsaugoti jo auksinę šviesą ir ypatingą tylą.

Tu smengi į Spalį, kaip prasmenga į sapną ar pasaką. Ištirpsti jame. Jo dangus – tai tavo akys, jo spalvos – tavo mintys, o jo tyla – tavo širdis.

Spalis tampa tavo siela, arba ji – Spaliu, ir tai jau vientisa. Lietūs nuplauna visas nereikalingas apnašas ir tai, iš ko jau išaugai.

O dangus – vis žemiau, vis arčiau – beveik apgaubia, lyg saugotų. Ir tau jau atrodo, kad tave kažkas myli. Eini šlapiais takeliais, kvėpuoji pirmu šaltuku ir jauti tą meilę, tarsi jaukią šilumą širdyje.

Spalis – tai spalvų, garsų ir kvapų koncentratas ir eliksyras. Kartus, saldus ir tirštas – kaip karštas šokoladas, taip pat sušildo ir pažadina tave gyvenimui. Jame įvyksta Būties šerdies apvilkimas pasakiškumu.

Kai po vasaros šėlsmo ir kvietimo į nežinią, dabar labiausiai norisi Sugrįžti. Į savo namus. Atpažinti ten kiekvieną daiktą ir visa širdimi pajusti ryšį su viskuo. Vėl atverti kasdieniškumą ir suvokti jį kaip savo paprastą laimę.

Klausytis, kaip užverda virdulys, tepti sviestą ant duonos ir saldžiai pasinerti į namų jaukumą: tylūs pašnekesiai, bandelė su kakava pusryčiams, pasaka prieš miegą, ar nesušalai, mielasis, ir kur gi padėjau šaliką?..  Ir pabaigti megzti pirštines.

O Spalio Stebuklas švyti auksu ir rubinu ryškiuose lapuose, pasklinda variu ant pilko asfalto zamšo, paverčia medžius gintarinėje žibintų šviesoje paslaptingais šilkiniais sodais.. Sugrąžina mums tikėjimą, kad Grožis gelbėja pasaulį. Kaip ir Meilė.

Spalis laiko tave už rankos, ir ranka jo dosni ir patikima. Ir tu vėl žinai, kaip gyventi.

Pagal Julijos Prozorovos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos ir spalvingos nuotaikos 🙂 !

Meilė “nemadinga“?..

Yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus poelgių ir jo vidinės būsenos. Elgiesi teisingai – jautiesi puikiai, laisvai, džiaugsmingai. Elgiesi neteisingai – atsiranda prislėgtumas, įtampa, pyktis.

Padarei gerą darbą, pamatei nuoširdžią šypseną – ir pačiam šviesiau širdyje. Kažką aprėkei, su kažkuo susibarei – ką gi, bjauri nuotaika kelioms artimiausioms valandoms garantuota!

Atrodytų, tokia paprasta logika, bet kodėl gi tuomet pasaulyje tiek nelaimingų žmonių? Ir atsakymas lyg ir paprastas: elkis teisingai ir jausies gerai! Bet iškyla logiškas klausimas: o kaip yra “teisingai“?

Poelgio teisingumas nustatomas žmogaus pojūčiais po jo. Jei kažką padaręs jautiesi gerai – reiškia, elgiesi teisingai, o jei jautiesi blogai – tuomet elgiesi neteisingai. Ir šito neįmanoma išmokti, kaip kokių matematikos taisyklių, tai galima tik pajusti.

Vienas šviesus žmogus labai seniai pasakė tokius žodžius: “Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi.“ Ir juk iš tiesų – jei vadovausimės šia taisykle, tuomet VISKAS stosis į savo vietas.

Nori įžeisti žmogų? Pagalvok, aš tau pačiam būtų malonu išgirsti tai, ką tu nori pasakyti. Nori apgauti? O kaip pasijusi, jei apgaus tave patį? Arba, atvirkščiai – ar tau pačiam bus malonu patirti kitų meilę, rūpestį, nuoširdumą, palaikymą, dėmesį?..

Tuomet kodėl žmonija lyg užkerėta eina visai kita linkme, kodėl sėja bedvasiškumą?.. Juk akivaizdu, kad dabar žmonėms taip trūksta meilės, nuoširdaus bendravimo, palaikymo.. Tačiau aplink mes matome vartotojišką gyvenimą, skandalus, intrigas, prievartą, melą, egoizmą, priešiškumą.

Belieka konstatuoti: atėjo 21 amžius ir.. meilė dabar “nemadinga“. Nes mylintis žmogus yra viso dabartinio gyvenimo bedvasiškumo priešingybė.

Informaciniai ruporai šaukia apie kūniškas aistras, intymų gyvenimą, savimeilę, bet beveik nieko nekalba apie tyrą, besąlygišką meilę ir dvasingumą. Visuomenę nuo pat mažens moko rūpintis tik savimi, savo egoistiniais poreikiais ir pramogomis.

O vartojimo filosofija nuolat skatina pirkti vis naujus ir naujus madingus daiktus: telefonus, kompiuterius, automobilius, elitinius butus ir namus, naujausių kolekcijų drabužius.. ir užkrečia žmones neįveikiama aistra pirkti dar ir dar.

Ir mes taip susergame ta pirkimo priklausomybe, kad kartais net nesuvokiame, kodėl mes taip norime buto miesto centre už kosminę kainą, kur begaliniai transporto kamščiai ir klaiki ekologija, kodėl perkame rankinuką ar batus už mėnesio algą.. Nes reklama tvirtina, kad tai paskutinis mados klyksmas, kad tai – prestižo reikalas.

Todėl bėgdami paskui visas šitas madingas “vertybes“ mes siekiame karjeros, lipame per galvas, piname intrigas, pavydime, patiriame stresą, kovojame, įgyjame kompleksus, lendame į paskolas. Kad paskui, gyvenimo saulėlydyje apsižvalgytume ir suprastume, kad paliekame po savęs nuolat išeinančias iš mados krūvas šlamšto. Ir pajustume gilų nepasitenkinimą gyvenimu..

Bet mus taip įtraukia toks bėgimas per gyvenimą, tos kovos, aistros ir intrigos! Iš kur gi tame bėgime atsiras laiko tyrai meilei?.. Tokiose sąlygose žmonės bendrauja su kitais tik tada, kai jiems iš jų ko nors reikia arba kai galima jais pasinaudoti.

O paskui žmonės stebisi – kodėl jų gyvenime tiek nusivylimų ir liūdesio?.. O juk viskas paprasta: ką neši pasauliui, tą jis tau ir sugrąžina. Arba: ką pasėsi, tą ir pjausi..

Nori meilės? Mylėk žmones. Nori nuoširdumo? Būk nuoširdus su kitais. Nori, kad tau sakytų tik tiesą? Būk sąžiningas su žmonėmis ir nemeluok. Nori dėmesio? Būk dėmesingas. Tiesiog pradėk daryti tai, ką norėtumei matyti savo gyvenime – štai ir visa laimės paslaptis!

Tačiau tai ne egoistinis noras, o bendros gerovės siekis, nes žmogus gali būti laimingas tik laimingų žmonių visuomenėje. Prisimenate – po savo norų ir darbų turime gerai jaustis, tuomet tai teisinga! Todėl pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes egoistas gyvena tik dėl savęs – jis nemoka besąlygiškai mylėti, nemoka gyventi dėl kitų, nemoka kurti bendros gerovės.

Besąlygiška meilė – žmones vienijanti jėga, mylėdami mes gyvename vieni dėl kitų ir visų labui. O vartotojiškas gyvenimas užgesina mūsų gebėjimą mylėti besąlygiškai ir paverčia mus šaltais, bedvasiais vartotojais materialistais.

Vartotojas nuolat siunčia pasauliui egoizmą, godumą, puikybę ir kaip atsaką gauna tą patį: jis valia-nevalia įsisuka į nuolatinio nepasitenkinimo, nusivylimo ir liūdesio ratą. Jis – bejausmis, “šaltas“ ir “kietas“, nes šilti žmogiški jausmai trukdo jo egoizmui. Meilę egoistas laiko silpnumu, sentimentalumu, senamadiška atgyvena..

Bet būtent meilė gali nutraukti šį užburtą bedvasiškumo ratą ir pažadinti žmones kurti kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Jau šiandien, jau dabar.

Todėl pradėkime kiekvienas nuo savęs: atverkime savo širdis tyrai, besąlygiškai meilei! Mylėkime – savo artimuosius, visus žmones, visą gyvybę, gamtą.. Ir meilė sugrįš ir augs, o pasaulis palengva prisipildys harmonija, džiaugsmu ir laime.

Nepamirškime: juk mes esame kūrėjai! Kurkime harmoniją, pajuskime bendros šviesios realybės kūrybos džiaugsmą 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Žmogus ir pasaulis

Vieną pilką, lietingą rudens savaitgalį mažas berniukas su savo tėvu buvo namuose. Tėvas dirbo – turėjo pasiruošti paskaitai, o mažylis, lyg tyčia, nenustygo vietoje: triukšmingai bėgiojo ir zujo aplink tėvą.

Tėvas nusprendė kažkuo užimti sūnų – iš senų žurnalų krūvos vieną išėmė, išplėšė iš jo spalvingą puslapį su pasaulio žemėlapiu, sukarpė į smulkius gabalėlius ir padavė sūnui:

– Aš sugalvojau tau įdomų žaidimą: surink iš šių gabalėlių pasaulio žemėlapį, gerai? O aš tuo tarpu padirbėsiu.

Berniukas susidomėjo ir pradėjo tyrinėti popieriaus daleles. O tėvas lengviau atsikvėpė ir vėl ėmėsi darbo – jis buvo tikras, kad sūnus kurį laiką bus užsiėmęs jo pasiūlyta dėlione.

Tačiau, tėvo nuostabai, berniukas jau po dešimties minučių sudėjo žemėlapį! Jis pakvietė tėvą, kad parodytų įveiktą užduotį.

Tėvas pagyrė sūnų ir paklausė:

– Kaip tau pavyko taip greitai sudėti žemėlapį?

– Žinai, tėveli, tai buvo lengva, nes kitoje žemėlapio pusėje buvo didelis žmogaus piešinys. Iš pradžių aš tiesiog apverčiau žemėlapio gabalėlius į kitą pusę, surinkau žmogaus piešinį, o paskui jį apverčiau ir gavau teisingai surinktą pasaulio žemėlapį. Aš pagalvojau: jei žmogus bus teisingas, tai ir pasaulis bus teisingas.

Tėvas nusišypsojo ir dar kartą pagyrė sūnų..

Jis pagalvojo: “Atrodytų, kokia paprasta, kasdieniška gyvenimo situacija, bet kokia netikėta ir vertinga mano sūnaus pamoka! Juk iš tiesų: jei žmogus bus teisingas, tuomet ir pasaulis bus teisingas..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !