Dažniau prisiminkime mylimus žmones..

Kad jūs žinotumėte, kaip keičiasi jūsų veidas, kai kalbate apie tuos, ką mylite.

Apie vaiką, apie močiutę, apie senelį, apie tėvus, apie mylimą žmogų. Net apie šuniuką ar kačiuką.

Visa įtampa dingsta, visos raukšlelės išsilygina, o iš akių sklinda šilta šviesa. Lūpose – švelni šypsena.

Ir tokia meilės šviesa jus keičia – jūs tampate neįtikėtinai gražūs. Neįtikėtinai geri. Švelnūs. Ir dalelė šios šviesios meilės energijos persiduoda kitiems. Tokiomis akimirkomis jumis galima gerėtis arba nutapyti jūsų portretą.

Nuostabios ir trumpalaikės tokios akimirkos mūsų gyvenimo šurmulyje ir rūpesčiuose. Reikia dažniau prisiminti tuos, ką mes mylime. Su kuo sieja nuoširdus ryšys. Kas gerumu užpildo mūsų širdį…

Ir tuomet visi bus gražesni ir gražesni. Švelnesni ir geresni. Geraširdingesni vieni kitiems – meilė mus daro geraširdiškais.

Ir juk taip nedaug tereikia – pasikalbėti su žmogumi apie tuos, ką jis myli. Kad jis prisimintų. Ir prisipildytų šviesa. Ir kitus pripildytų.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Meilė – ji nežemiška

Meilė – ji ne iš čia. Ji – iš kito, iš dvasinio pasaulio. Ji ten kitokia. Ne ta, prie kurios mes čia įpratome.

Tai tyra energija. Atvira ir visaapimanti. Besąlygiška. Neginčytina. Beribė. To dvasinio gyvenimo energija: ji ir maistas, ir deguonis. Vienintelė įmanoma gyvavimo forma.

Čia kitaip. Čia apskritai viskas kitaip. Čia santykiai su savo taisyklėmis ir žaidimais. Su scenarijais, kuriuos sugalvoja ego. Žmonės galvoja, kad tai ir yra meilė.

Ji ir čia kartais nutinka. Kaip blykstelėjimas. Greitai. Trumpai. Giliai. Bet žmonės negali jos išlaikyti. Tyros sąmonės neilgam pakanka. Visiško pasitikėjimo. Visiško atvirumo. Meilė atsiveria pernelyg trumpam. O po to… Po to – ego santykiai.

Kažkam daugiau pasiseka – jie atpažįsta savo giminingą sielą. Tiems, kas prisimena savo esybę. Būtent jiems nutinka tai, kas retai tarp žmonių pasitaiko. Meilė. Tikra retenybė – galbūt, dešimtys, šimtai tokių porų. Bet ne tūkstančiai. Ir tikrai – ne milijonai.

Penkiasdešimt metų tyros meilės. Taip būna. Nes pasitiki ir atsiveria. Besąlygiškai. Beatodairiškai. Jaučia tą gilų vidinį ryšį ir palaiko jį, gyvena juo.

Kitiems taip nesigauna. Ego trukdo. Apribojimai. Patirtis. Baimė. Stereotipai. Netikėjimas dvasine žmogaus prigimtimi, Vieningos Sąmonės neigimas.

Gyvenimas – įprastas, kasdieninis, leidžia nesigilinti į jausmus. Paviršutiniškumas. Komfortas ir patogumai – tai suprantama, tai galima paliesti. Tai matoma.

O širdies mažai kas teklauso. Pernelyg daug triukšmo. Žmonės ieško naudos. Daugiau tiki analize, logika, nei tuo, ką jaučia. Širdis uždara. Taip lengviau gyventi. Taip galima ir visą gyvenimą pragyventi. Be jausmų, šaltu protu.

O širdžiai reikia visko ir visiems laikams. Pilnai. Ji nemoka pusiau ar patogiai. Ji – viskas. Ir viskame gyvena.

Tie, kas tai suvokė, paviršutiniškai nemoka. Ieško. Laukia. To, kas taip pat nemoka paviršutiniškai. Arba nenori. Paviršutiniškai nesigauna. Gaunasi rimtai ir giliai.

Dvasia traukia dvasią. Susijungti. Atkurti. Vėl pajusti. Kaip namuose. Meilę. Artimumą.

Todėl kad tikra – tai taip, kaip ten…

Pagal Lilios Achremčik novelę, vertė ruvi.lt

Toks svarbus palaikymas..

Dvi gyvenvietes vienoje kalnuotoje vietovėje skyrė gilus tarpeklis.

Kad galėtų susisiekti, gyventojai nusprendė pastatyti pakabinamą tiltą iš keturių storų trosų. Du apatinius trosus jie tvirtai sujungė lentelėmis, kuriomis galima buvo eiti. O du viršutiniai trosai buvo kaip turėklai, už kurių galima buvo laikytis einant tiltu.

Laikui bėgant gyventojai taip priprato prie šio tilto, kad galėjo juo perbėgti, nesilaikydami už viršutinių trosų. Net vaikai drąsiai bėgiojo tiltu, pamiršdami turėklus.

Tačiau vieną dieną du viršutiniai trosai kažkur dingo.

Anksti ryte žmonės susirinko prie tilto iš abiejų pusių, bet niekas nesiryžo žengti net žingsnio tiltu be trosų-turėklų..

Kol trosai buvo – žmonės galėjo eiti ir nesilaikydami, tačiau be jų tiltas pasirodė sunkiai įveikiamas.

Taip ir mūsų tėvai.. Kol jie yra, mums atrodo, kad mes pilnai galime apsieiti ir be jų. Tačiau kai tik jų netenkame, mes pradedame suprasti, koks svarbus mums yra jų palaikymas gyvenime..

Saugokime, mylėkime, branginkime savo tėvus ir būkime dėkingi už jų besąlygišką meilę ir palaikymą!

Gražiausi sveikinimai su artėjančia Tėvo diena visiems tėveliams, seneliams ir proseneliams 🙂 !

Paprasti gyvenimo stebuklai

Susitikome su draugu kavinėje. Užsisakėme kavos ir pradėjome kalbėtis.

– Ir kuo tu dabar užsiimi? – paklausiau jo.

– Praktikuoju stebuklus gyvenime.. – rimtai atsakė jis.

– Tai kažkoks slaptas poveikis ar burtai? – nustebęs paklausiau.

– Na, ne visai taip. Bet galiu pateikti tau pavyzdį iš gyvenimo.

Jis nutilo, patraukė kavos puodelį į šoną ir tęsė toliau:

– Štai, pažiūrėk į dirbančią salėje padavėją. Ji dabar dirba visiškai viena ir sukasi kaip įmanydama: bėga, blaškosi, bandydama įvykdyti klientų užsakymus, kurie pilasi tarsi iš gausybės rago.. Ji pradeda nerimauti, skuba, tampa neatsargi, išsiblaškiusi, ji gali išmesti padėklą iš rankų..

Bet.. Pakanka nors vienam žmogui padavėjai nuoširdžiai nusišypsoti, kai ji pavėluotai atneša valgius ir gėrimus, padėkoti jai ir tiesiog pasakyti: “nieko baisaus“. Viskas. Tą pačią akimirką jos nerimas išsisklaido, ji aprimsta ir jau negalvoja, kad viskas beviltiška ir kad ji nieko nespėja. Ir jos elgesys pasikeičia: ji nustoja blaškytis ir pradeda geranoriškai kalbėtis su klientais ir šypsotis.

Ir štai užeina eilinis kavinės lankytojas, tai kavinės savininkas. Jis užsisako kavos ir sėdasi už staliuko. Jis iš pat ryto prastai nusiteikęs – todėl, kad pramiegojo, kad susipyko su žmona, kad šiandien jo dar laukia daugybė darbų.. Bet padavėja sutinka jį su šypsena, atneša kvapnią kavą, palinki gražios dienos.. Ir jis jau šypsosi, jau svarsto: “na, ne taip jau viskas blogai, o ir kava skani kaip niekad, ir oras puikus, ir koks gražus vaizdas pro langą!..“

Šio žmogaus rytas jau pasikeitė: jo nuotaika pakili, o išeidamas iš kavinės jis linki padavėjai geros dienos ir taip pat šypsosi.. Ir su tokia nuotaika jis eina dirbti, jis pasidalins savo puikia nuotaika su darbuotojais, ir jie lengvai įveiks visus dienos darbus.

Tačiau prie išėjimo jį netyčia šlapia šluota užkabina valytoja, palikdama ant jo šviesių kelnių šlapią dėmę.. Vos ne su ašaromis akyse ji prašo jai atleisti, siūlosi išvalyti kelnes.. Bet jis tiesiog nusišypso ir atsako: “nieko tokio, visko būna..“, ir.. abu nusišypso.

O juk galėjo ją aprėkti, nubausti, gal net iš darbo atleisti. O ši valytoja vos galus su galais suduria – išlaiko ir maitina savo penkerius vaikus.. Bet dabar viskas gerai. Ir visa tai – dėl paprasto vaikinuko, kuris nusišypsojo padavėjai..

Draugas vėl nutilo, baigė gerti kavą ir pakvietė padavėją. Padėkojo jai, nusišypsojo, palinkėjo geros darbo dienos.. O aš pamačiau dėkingumo šilumą padavėjos akyse ir gražią jos šypseną..

Draugas pažiūrėjo į mane ir plačiai šypsodamasis pasakė:

– Štai tokie tie mano stebuklai 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Dovanokime vieni kitiems didžiausią stebuklą – savo širdžių šilumą 🙂 !