Tavo akyse…

Mes galime laiminti vienas kitą.

Juk ne paslaptis – jei moteris poroje jaučiasi mylima, ji pražysta. Ji pastebi, kad į ją žiūrima su meile. Ir tuomet viskas jai gaunasi kuo puikiausiai: niūniuodama dainą, laiminga, ji su meile šeimininkauja namuose ir darbuojasi. Jos žvilgsnis spinduliuoja, jos rankos paruošia neįtikėtinus skanėstus, jos eisena lengva, jos balsas šiltas ir melodingas, ji pati labai švelni ir sušildo viską aplinkui, joje pabunda pats Moteriškumas.

Štai ką gali padaryti mylimo vyro žvilgsnis, kuris mato savo mylimosios grožį ir po daugelio metų, ir po drauge patirtų džiaugsmų ir sunkumų.

Apie mylimos moters palaiminimus mes taip pat girdėjome. Ji šalia su tokiu tikėjimu, su tokiu nuoširdumu, su tokia besąlygiška meile, kuri paskatina skleistis Vyriškumą… Jis atranda save, atskleidžia stipriausias vyriškas savybes. Jis jaučia savo vidinę jėgą, kuri atrodo neišsenkama, nes su juo ji – jo mylimoji, jos žvilgsnis, jos palaikymas.

Ji dovanoja jam jėgą, o jis – jai. Ji pražysta, jis atsiveria. Abu drauge jie išreiškia save taip, kad būtent tai ir padaro juos laimingais, mylimais ir mylinčiais. Nuostabu, tiesa?

Tai kaip gi mes žiūrime į savo artimą žmogų? Kokiomis akimis? Koks mūsų žvilgsnis? Įžeidus, smerkiantis, piktas? Ar žvelgiame su meile į jį, ją?

Kaip svarbu, kaip be galo svarbu suprasti, kad grožis – žiūrinčiojo akyse, tikėjimas sėkme – žiūrinčiojo akyse. Pamatyti tą gėrį, kuris, galbūt, anksčiau liko nepastebėtas. Pamatyti tai, ką matai tik tu, tik tavo meilė mato tos nuostabios, amžinos sielos grožį.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jų paslaptis

Idealios poros… Kame jų paslaptis?

Galbūt, tame, kad jie nieieškojo vienas kito. Tiesiog kartą susitiko – ir atpažino. Kaip atpažįsta gimtos kalbos žodžius tarp svetimų kalbų. Kaip atpažįsta tą dainą, kurią dainavo vaikystėje, bet pamiršo žodžius – ir staiga vėl ją išgirdo.

Arba tame, kad nesistengė tapti idealiais. Nesižemino, nelaužė savęs, nevaidino “idealios puselės“‘ vaidmens. Tiesiog leido vienas kitam būti – įvairiais, betarpiškais, gyvais. Savimi tikraisiais. Ir pasirodė, kad tame tikrume yra savita tobula geometrija.

O galbūt, paslaptis – tyloje tarp jų? Toje pauzėje, kuri nebaugina, nereikalauja užpildymo, nešaukia “pasakyk ką nors“. Jie gali tylėti valandomis, ir ta tyla pasako daugiau, nei patys gražiausi prisipažinimai meilėje.

Arba tame, kad jie žiūri į vieną pusę. Ne nuolat vienas į kitą, o drauge – į pasaulį, į gyvenimą, į saulėtėkius ir sunkumus. Jie turi bendrą horizontą, bet tuo pačiu – kiekvienas turi savo takelį link jo.

Idealios poros – tai tie, kas: nedalina į “mano“ ir “tavo“, o žino, kad yra “mūsų“. Žino, kad galima ir susikivirčyti, bet dėl to nenustoja mylėti. Žino viens kito silpnybes, bet nenaudoja to kaip poveikio įrankio ir niekam apie tai nepasakoja. Ir po daugelio kartu pragyventų metų mato ir jaučia tą ugnelę, kuri juos sujungė.

Ir, svarbiausia – jie žino, kad nėra “idealių porų“. Jie tiesiog eina susikibę už rankų per gyvenimą ir kartais sustoja, kad paklaustų “Kaip tu? Aš su tavimi“.

Ir tame – visa paslaptis. Ne tame, kad jie neturi problemų, bet tame, kad jie turi vienas kitą. Ne iliuzinėje harmonijoje, bet gebėjime sugrįžti vienas pas kitą po bet kokių audrų.

O gal… idealumas – gebėjime nesureikšminti neidealumo?..

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ten, kur jūsų laukia

Namisėdai sugrįžti namo net po trumpo išsiskyrimo su savo asmeniniu rojumi – didžiulis džiaugsmas.

Kur aš bebūčiau, aš skubu namo.

Man tai geriausia terapija, ir pats patikimiausias būdas nusimesti nuovargį.

Atsidurti ten, kur nei karto nebuvo blogai, nyku, pavojinga…

Erdvė, kurioje mes gyvename, mielieji, gali būti bet kokia, jei norisi į ją sugrįžti, jei joje iš tiesų gydo net sienos, jei joje lengva ir sielai, ir kūnui.

Ir taip svarbu saugoti savo namus nuo piktų žodžių, nuo griūties, nuo purvo, nuo galimybės įskaudinti jų gyventojus…

Atmosfera – tai ne apie interjerus iš paveiksliukų, bet apie tai, ką tu jauti, kai atsiduri ten, kur tau gera.

Apie geranoriškumo pojūtį, apie šilumą, apie humoro kibirkštėles, apie rūpestį, apie jaukumą, apie kūrybą, ir apie tai, kad gyvenantys čia žmonės – gyvena meilėje.

Sugrįžkite namo… tegul jums niekada nebus ten šalta, ir tegul būtinai jūsų ten kažkas laukia.

Ar yra kas nors svarbesnio?

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Visiems žinoma tiesa

Manau, jei jūsų gyvenime ilgai kažkas nepavyksta, nežiūrint į visas pastangas ir daugybę bandymų, reiškia, tai ir neturi įvykti. Na, bent jau ne dabar. Arba ne su tuo žmogumi. Ne šiose aplinkybėse.

Taip jums bus geriau. Net jei šiuo metu dėl to apmaudu, ir visa tai atrodo neteisinga, bet vėliau, laikui bėgant, jūs suprasite, kad gyvenimas apsaugojo jus nuo dar didesnių nusivylimų.

Visiems žinoma tiesa – nesilaužti į uždarytas duris. Bet kiekvienas pats turi tai pajusti. Žengėte kelis žingsnius link tikslo, nesigauna – reiškia, reikia sustoti. Nesureikšminti situacijos. Perjungti savo dėmesį į kažką kitką.

Gali būti, kad vėliau jūs pakeisite veiksmų algoritmą arba tikslo siekimo būdas praras aktualumą.

Ateis laikas – visos durys atsivers, jei jūs žinote, kur jums reikia eiti. Arba neatsivers – jei bus teisingiau ten neiti…

Padėka autorei! Pagal L. Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Vidinė ramybė ir pusiausvyra

Vidinės ramybės ir pusiausvyros (balanso) paslaptis paprasta: reikia atrasti, pajusti savo gyvenimo tempą. Ne tą, kurį primeta kiti. Ne tą, kuris “priimtas“ visuomenėje. O savo. Tikrąjį. Tą, kuriame jūs lengvai kvėpuojate, aiškiai mąstote, laisvai gyvenate.

Tai jūsų prigimtinis greitis. Ne lėtas ir ne greitas, o – jūsų. Tai greitis, kai jūs turite pakankamai energijos. Kai spėjate ir darbuotis, ir ilsėtis, ir mąstyti, ir jausti. Kai nėra pojūčio, kad jūs nuolat vėluojate. Ir nėra pojūčio, kad lekiate, kažką praleisdami.

Tiesiog prisiminkite, kaip jaučiatės, kaip veikiate, kai jūsų niekas neskubina, nevertina, nepriekaištauja. Kai jūs veikiate ramiai ir noriai. Tai ir yra jūsų vidinis tempas.

Mes gyvename pasaulyje, kur mus nuolat bandoma skubinti: skubios naujienos, greiti atsakymai, trumpi terminai, nauji iššūkiai ir išbandymai… Ir mes įsitraukiame į tą šurmulį… Pradedame bėgti, atsiranda irzlumas ir įtampa. Taip mes ir prarandame savo tempą…

Vidinio tempo pažeidimas – pagrindinė vidinio chaoso priežastis. Kai gyvename ne savo greičiu – prasideda nerimas, vidiniai prieštaravimai, irzlumas, nepilnavertiškumo pojūtis.

Todėl dažniau stebėkite savo būseną. Ir jei dėl kažkokių priežasčių: skubėjimo, išorinio spaudimo ar svetimos įtakos pastebėjote pirmuosius vidinės įtampos požymius – trumpam sustokite. Ramiai, be smerkimo įvertinkite savo būseną ir pripažinkite, kad išsimušėte iš savo ritmo. O po to sugrįžkite į jį: jei reikia – sulėtinkite, arba, jei sustojote ar užstrigote – pradėkite po truputį veikti.

Kai gyvename savo tempu, viskas gaunasi daug lengviau. Darbai – be įtampos, poilsis – be kaltės jausmo, bendravimas – be irzlumo. Mes neeikvojame savo energijos kovai su savimi, neįsitraukiame į išorinį chaosą.

Vidinės ramybės ir pusiausvyros paslaptis ne sudėtingose praktikose, ne ilgose meditacijose, o paprastame gebėjime jausti savo gyvenimo tempą. Savo tempu – visada aišku ir saugu. Savo tempu – visada teisinga.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pajusti dvasingumą…

Nedalinkime savo gyvenimo į dvasinį ir materialų.

Mokykimės pamatyti dvasingumą kiekvienoje savo gyvenimo akimirkoje, kiekvienoje gyvenimo situacijoje, viskame…

Mokykimės pajusti dvasingumą įprastoje buityje, žemiškuose reikaluose, bendravime, savo kasdienybėje…

Mokykimės suteikti dvasingumo kiekvienai savo dienai, kokia ji bebūtų, skleisdami visur savo Sielos Šviesą.

Ir jūs atversite naujus dvasinius horizontus, ir net nustebsite – koks nuostabus ir įdomus gali būti Gyvenimas! Ir tuomet būsite be galo dėkingi Gyvenimui (Kūrėjui, Sielai) už viską…

Su meile –

Magda Fjunija

Padėka autorei! Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sugrįžk…

Mes daug kalbame apie tai, kaip svarbu išeiti, išsiskirti ir kažką užbaigti, kai ateina laikas. Tai tikrai sarbu.

Bet šiandien, man atrodo, ne mažiau svarbu pasakyti: reikia išmokti sugrįžti. Į savo svajones, kurios šaukia, nežiūrint į menkus šansus. Pas žmones, kurie ir toliau gyvena mūsų širdyje, nepaisant išsiskyrimo. Prie žodžių, kuriuos būtina pasakyti. Į jausmus, kurie liko neišgyventi.

Reikia išmokti sugrįžti, kad atleistume, jei svarbu atleisti. Ir dar – paprašyti atleidimo. Sugrįžti, kad laiku suspėti, padaryti, susitaikyti, pripažinti ir prisipažinti. Apkabinti. Išgirsti.

Dabar man šis gebėjimas daug reikšmingesnis, nei gebėjimas atleisti ir užbaigti. Turbūt, tai apie balansą.

Šiandien ypatingai norisi išgirsti iš kažko seniai matyto, bet vis dar artimo, tą paprastą ir labai šiltą žodį: sugrįžk. Ir pasakyti tam, kas atkeliavo: sveikas sugrįžęs…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tylus prisilietimas

Tu gali ir nežinoti, bet, galbūt, tavo vidinė šviesa pažadina aušrą sielose, kurios išgyveno tamsią naktį…

Tavo žodžiai, ištarti iš širdies, galėjo tapti inkaru, kuris išgelbėjo kažką nuo nuopolio.

Tavo ramus žvilgsnis buvo tuo nebyliu “aš matau tave“, kurio kažkam taip trūko ilgus metus…

Tavo nuoširdi šypsena nepažįstamajam tapo vilties sėkla, kuri sudygo tamsoje, kaip gėlė per asfaltą.

Tu nematei, kaip: kažkas vėl ir vėl skaitė tavo pranešimą, kad pajustų šilumą; kažkas prisiminė tavo juoką, kaip talismaną nuo vienatvės; kažkas nusprendė nenuleisti rankų, prisiminęs, kad yra tokie žmonės, kaip tu…

Tu – kažkam kaip paslaptinga žvaigždės šviesa, kuri nemato savo šviesos. Tu – kaip vėjas, kuris nežino, kieno bures jis pripildo judėjimui į priekį…

Ir net tomis dienomis, kai tau atrodo, kad tu “tiesiog esi“, tu nepastebi, kad savo kvėpavimu, žvilgsniu, vidine tyla tu keiti šio pasaulio audinį.

Todėl kad ten, kur yra nors vienas šviesos spindulėlis, skilimas tamsos sienoje neišvengiamas.

Šviesk, net jei tu nematai – kam.

Juk patys nuostabiausi stebuklai įvyksta tuomet, kai mes tiesiog esame šviesos šaltiniais kelyje tų, kas pamiršo, kaip uždegti šviesą savyje.

Padėka autoriui ! Pagal O. Elmalah esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !