Energetinė higiena

Svarbu nepamiršti apie energijos tyrumą. Nuo energijos kokybės priklauso mūsų gyvenimo kokybė.

Ir tai, pirmiausiai, mūsų minčių higiena. Kiekviena mūsų mintis – tam tikro dažnio vibracija. Ji pakelia nuotaiką, gerina savijautą, įkvepia ir suteikia džiaugsmą, arba – išsekina, atima jėgas.

Todėl svarbu filtruoti informaciją. Nes tai – taip pat energija: kurianti arba griaunanti. Žmonės minta informacija lygiai taip pat, kaip ir maistu.

Svarbu sekti, kur mūsų dėmesys. Kur jis nukreiptas, tą ir gauname. Žvelgiame į gėrį ir meilę – pildomės gėriu ir meile, ir, atvirkščiai – negatyvumas pripildo negatyvumu.

Prisimenate pasakojimą apie bitę ir musę, kurios toje pačioje pievoje pamatė skirtingus dalykus? Taip ir mūsų mintys – gali būti nukreiptos į įvairias sritis, ir mūsų gyvenimas bus užpildytas tuo, į ką mes žiūrime.

Taip pat ir žmonės mūsų gyvenime – su jais mes nuolat keičiamės energijomis, vyksta mūsų energijų apykaita: mes spinduliuojame – jie spinduliuoja.

Energetinė higiena – tai fizinė sveikata, vidinė ramybė, harmonija, džiaugsmas. Todėl svarbu išsaugoti savo energijos tyrumą.

Žinoma, mūsų laikais tai nėra lengva, bet kai viduje – pilnatvė, tuomet viskas klostosi palankiausiu būdu.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Saviapgaulė

Vis daugiau žmonių pavargsta nuo neatitikimo tarp to, ką jie jaučia ir to, ką jie deklaruoja… tarp to, kas jie yra ir to, kokį įvaizdį palaiko… tarp to, ką jie žino širdies gilumoje ir to, kuo verčia save tikėti…

Psichikai visa tai – nepakeliamas krūvis.

Jai tenka nuolat sekti savo būseną: redaguoti atmintį, paruošti pasiteisinimus, slopinti kūno signalus, kontroliuoti reakcijas, vengti tam tikrų temų, ieškoti išorinių savo versijos patvirtinimų ir apsupti save tais, kas sutiks dalyvauti šioje absurdiškoje konstrukcijoje…

Galiausiai tam, kad palaikytų šį vidinį melą, eikvojamas milžiniškas kiekis energijos. Todėl kyla toks didžiulis nuovargis.

Iš tiesų, saviapgaulė – vienas iš labiausiai žmogaus psichikos energiją eikvojančių procesų. Jis reikalauja žymiai daugiau jėgų, nei tiesa.

Nes tiesa gyvuoja pati savaime, o melą tenka nuolat aptarnauti.

Padėka autorei! Pagal K. Messing tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Paprastos mielos akimirkos…

Atmintyje dažnai įsirašo visai ne tie momentai, į kuriuos mes spėjame nukreipti objektyvus ir pozuoti teisingu rakursu su gražia šypsena.

Mūsų atmintyje – vėlyvų obuolių aromatas, įsimintinas susitikimas stotyje, mylimų rankų švelnumas, mamos šypsena, perskaityta per vieną naktį nuostabi knyga, trumpas pokalbis apie kasdienybę, senas oranžinis meškinas ant spintos…

Vertinga dažnai tampa ne tai, ką mes taip vertinome.

Todėl ir nesinori daugiau švaistytis paprastomis dienomis, galvojant, kad jose nėra nieko ypatingo.

Yra.

Jų tyras ir nuostabus paprastumas, kurio labai ilgiesi vėliau, jei ateina griūties ir negandų dienos…

Ir dar pradedi suprasti, kad laimė neturi milžiniškų failų su profesionaliu montažu, koreguojančiu net menkiausius trūkumus.

Todėl ir neskubini daugiau laiko net slapčiausių svajonių išpildymui… vertini kiekvieną gyvą akimirksnį visko, ką tu gali pamatyti ir pajusti tiesiog dabar.

Tik taip įsižiebia nematomi meilės gyvenimui žibintai, kurie gali suteikti viltį pačioje gūdžiausioje tamsoje…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Toks jis, rugsėjis…

Jo saulėtos dienos išeinančios vasaros bučiniu švelniai paglosto plaukus, apkabina ir kviečia paskui save į rudens grožio, tylos, auksinių spalvų ir išminties gilumą.

Naktimis iš dangaus dar vis žyra žvaigždės, savo sidabriniu blykčiojimu primindamos papuoštos naujametinės eglės blizgesį.

Rugsėjis…

Rytais ir vakarais jau šalta. Todėl rengiamės striukes ar lietpalčius, bet vis dar ant vasarinių rūbų, nes vidurdienį oras pasikeičia ir apgaubia jaukia vasarine šiluma.

O virš vandens rytais jau tvyro kruopščiai nunertas rūkas, kuris pasklinda vis plačiau ir užkloja viską balta migla taip tirštai, kad net kaimynų namo visai nesimato.

Danguje – pirmoji šiais metais išskrendančių paukščių virtinė. Jie pajunta rudenį anksčiau nei visi, todėl skuba į šiltuosius kraštus, kad suspėtų išvengti susitikimo su kaustančiu šalčiu.

Rugsėjis…

Laikas surinkti paskutinius obuolius. Spausti sultis žiemai. Kad vėliau, kai įsigalės pilka dargana ir šaltis, atsidarytume perregimą indą su gintarinės spalvos skysčiu ir gertume koncentruotą vasarą iš mėgiamo puodelio.

Jaukūs rudens vakarai namuose, kai už lango barbena lietus… Iki ašarų jauku ir šilta širdyje… Ir norisi sustingti šioje akimirkoje, lyg gintaro gabalėlyje. Tylaus žavesio metas. Taikos su savimi metas.

Rugsėjis…

Laikas, kai užmieganti gamta švelniai apgaubia ramybe, kai širdyje apsigyvena mažas tyras angelas ir sušildo ją gerumu ir meile. Ir taip norisi tuo gerumu apkabinti visą pasaulį…

Pagal Ija Latan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būti kuo esame

Mes neprivalome įveikti gyvenimo aplinkybės geriausiai už visus.

Mes privalome tik viena – būti gyvi. Būti žmonėmis. Nieko daugiau.

O gyvi žmonės kartais verkia galutinėje stotelėje, nes muzika ausinėse sutapo su išsiskyrimo skausmu. Gyvi žmonės kartais kvepia prakaitu, kalba kvailystes ir nori miegoti lygiai devintą vakare.

Ieško likimo ženklų atsitiktiniuose susitikimuose ir horoskopuose, bando pagreitinti arba sulėtinti laiką, nepastebėdami, kad tai sekinančiai beprasmiška. Įjungia ryškias lempas, geria kavą dvyliktą nakties, ginčijasi su savo organizmu, kuris tiesiog nori atsigulti ir nejudėti iki sekančio pavasario.

Gyvi žmonės pavargsta “gaudyti tėkmes“, “vibruoti visatos dažniu“ ir “būti geriausia savo versija“. Pavargsta nuo blizgių žurnalų marketingo, kai kiekvieną jų dieną persveria realus gyvenimas – su gumulėliais košėje ir išsikrovusiu telefonu.

Jie nustoja kurti pasaulio užkariavimo planus ir sąžiningai pripažįsta: išeiginę dieną žygdarbis – tai išeiti iš namų, ir, galbūt, jei labai pasiseks, išvirti sriubą, o ne užplikyti greito gaminimo makaronus verdančiu vandeniu. O vietoje treniruotės atsigulti ant grindų ir žiūrėti į lubas. Puikios lubos. Gerai laikosi.

Mes turime teisę gyventi šioje planetoje, net jei šiandien nieko nepagaminome, nesukūrėme ir nepardavėme. Mes pernelyg ilgai bandėme būti įdomūs, produktyvūs, nepakeičiami kiekvieną dieną. O šiandien pabandykime tiesiog būti gyvi. Būti tais, kuo mes esame. Jausti tai, ką jaučiame, o ne tai, kas “teisinga“. Mylėti, kaip galime tik mes. Gyventi toliau, dalintis gyvenimu su artimaisiais.

Kartais to pakanka, kad pasaulis gyvuotų toliau.

Padėka autorei! Pagal O. Majer tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai laikas sugrįžti…

Nieko iš esmės nepasikeitė, tu vis taip pat pabundi rytais, prausiesi, užverdi kavą, tingiai rąžaisi pusryčiaudamas, tik su kiekviena diena už lango vis tamsiau.

Ir vieną dieną tavo žadintuvas suskambės, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste ruduo.

Ruduo panašus į keistą ligą: iš pradžių tu gėriesi spalvų kaita, žarstai rankomis nukritusius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nežemišką liūdesį ir pajunti tylų švelnumą mylimiems ir artimiems žmonėms, tarsi rytoj su paskutiniu nukritusiu ant asfalto lapu išnyks ir jie.

Bet laikui bėgant poetiška rudens nuotaika išsisklaido, apnuogindama medžius, šaltį, niūrią darganą ir pirmąjį sniegą, kuris greitai tirpsta ir virsta purvu po sušalusių žmonių kojomis niūriais veidais.

Bet kuo šalčiau ir kuo niūresnė tamsa išorėje, tuo jaukesnė atrodo šilta šviesa namuose.

Ir jei vasara – laikas bėgti iš namų savo paaugliškos sielos neišsipildžiusių svajonių pasitikti, tai vėlyvas ruduo – laikas sugrįžti.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

O ką iš tiesų manai tu?

Ar kartais susimąstome, ko iš tiesų mes patys norime? Ką patys galvojame?

Nes susidaro įspūdis, kad šiandien mums siūloma labai daug (pernelyg daug?) atsakymų…

Kaip teisingai maitintis… Kaip teisingai gyventi… Kaip teisingai auklėti vaikus… Kaip teisingai kurti santykius… Kaip rasti tinkamą darbą… Kaip teisingai medituoti… Kaip teisingai įveikti krizes…

O dabar dar ir dirbtinis intelektas su jo žaibiškais atsakymais visais gyvenimo klausimais…

Tačiau tame slypi paradoksas – mes dabar galime gauti bet kokią informaciją, bet… vis rečiau girdime save… Ko iš tiesų mes norime. Ką iš tiesų patys galvojame…

Nes prieš užduodami klausimą sau, mes skubame pažvelgti, ką apie tai galvoja kiti… Ko nori kiti. Klausiame kitų nuomonės. Ieškome paaiškinimų. Abejojame. Stengiamės atitikti. Ignoruojame vidinius prieštaravimus.

Iš vienos pusės – gerai, kad yra tiek informacijos. Bet juk mums visai nebūtina žinoti kuo daugiau arba visko, kas yra virtualioje informacinėje erdvėje.

Mums svarbu – neprarasti ryšio su savimi tikruoju. Neprarasti gebėjimo mąstyti savarankiškai. Kartais tiesiog sustoti ir paklausti savęs: “O ką aš apie tai galvoju?“, “ Ką aš dabar jaučiu?“, “ Ką aš renkuosi?“…

Nes, pasirodo, kad laisvė šiandien – ne galimybė gauti bet kokią informaciją. Tikroji laisvė – tai gebėjimas neprarasti savęs išorinės informacijos šurmulyje.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tiesiog… gyventi

Pastebėjau, kad žmonės mano aplinkoje (ar apskritai pasaulyje?) pradėjo jausti nuovargį nuo begalinių gyvenimo lenktynių.

Štai, rodos, dar visai neseniai iš kiekvieno lygintuvo skambėjo “sėkmės filosofija“. Vos prieš dešimtmetį merginos, lyg išprotėjusios, supirkinėjo kažkokius rankinukus už neįtikėtiną kainą, o vyrai pirko už kreditus brangiausius automobilius, kad neatsiliktų nuo kitų “sėkmingųjų“.

Ir jei ne visiems, tai tikrai daugeliui, žmogaus vertingumas buvo tolygus jo įsigytų daiktų sumai. Buvo net tokie vieši pasirodymai internete – žmonės sunešdavo į vieną kampą visus savo daiktus ir užrašydavo: “štai ką aš užgyvenau būdamas 35-rių“.

O dabar labai palengva, sunkiai, tarsi žali daigeliai pro storą asfaltą, prasimuša naujos tendencijos, ir kaip žmogus, jautrus viskam, kas vyksta aplinkui, aš negaliu to nepastebėti.

Žmonės pavargo. Jie jau matė daugybę tų, kas paaukojo viską dėl tokios išorinės sėkmės, ir buvo išmesti už borto, neretai dar ir su didžiulėmis skolomis. Jie tapo dar visai jaunų žmonių infarktų ir insultų liudininkais, kurie pavertė savo gyvenimą nuolatine kova.

Jie matė, kaip nedėkingi paveldėtojai skubiai neša į šiukšlyną kilimus ir krištolą, kuriuos visą gyvenimą rūpestingai saugojo močiutė. Paprastų programų dėka jie suprato, kaip organizuoja prabangius interjerus internete blogeriai.

Žmonės pavargo nuo informacinio srauto, nuo agresyvaus marketingo spaudimo. Nuo reklamos, nuo koučerių, gyvenimo mokytojų, garsiai skelbiančių savo lozungus ir viliojančius į savo sektas, lyg gatvių pirkliai.

Žmonės tiesiog nori gyventi.

Galbūt, jie suprato, kad yra riba, už kurios nuolatinės rato sukimo pastangos yra nevertos rezultato. Už kurios “sėkmingas sėkmingumas“ įgauna kartų ankstyvo senėjimo, sekinančio darbo ir nutukimo atspalvį. Riba, už kurios trokštamos materialios gėrybės nesuteikia džiaugsmo, nes žmogus, kuris yra pastovaus streso būsenoje, tiesiog negali džiaugtis.

O galbūt, jie suprato, kad pats vertingiausias, esminis ir svarbiausias mūsų gyvenimo resursas – tai mūsų gyvenimo laikas. Ir jei ilgai koncentruojame savo žvilgsnį į tai, ko mes neturime, galime nesuspėti pasidžiaugti tuo, kas yra.

Kaip sako mano močiutė: jei dėl darbo nespėji pamatyti, kokios šiandien spalvos dangus – tuomet eina sau toks darbas…

Padėka autorei! Pagal Morena Morana tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !