ruvi

Kartą atvažiavau pas seserį į svečius ir iš karto pasinėriau į jaukumo atmosferą, įsitaisiusi ant minkštos sofos. Jos šuniukas tuoj atsigulė prie mano kojų. Mes šnekučiavomės su sese, pasakojome paskutinius įvykius iš mūsų gyvenimo, juokavome. 

Sesuo pasiūlė kavos. “Vėloka jau…“ – pagalvojau, bet sutikau išgerti mažą puodelį. Ji iš tiesų padavė man mažą puodelį kavos, bet vos tik išgėriau gurkšnelį, supratau, kad tokios skanios kavos niekada neragavau.

– Sakyk, kokia tai kava?.. Nieko skanesnio nesu gėrusi…

Sesuo tik gūžtelėjo pečiais ir parodė pakuotę. Aš įsiminiau pavadinimą.

O vieną dieną sesuo paprašė prižiūrėti jos šunį, kol ji su šeima atostogaus. Ir aš panorau išsivirti tos skaniosios kavos… Išbandžiau visus kavos aparato režimus. Keičiau vandens proporcijas. Dėjau daugiau cukraus, mažiau cukraus ir visai be cukraus. Pyliau grietinėlę, kokosų pieną, migdolų pieną, įprastą pieną įvairiomis proporcijomis… Ir sėdėjau toje pačioje vietoje, ir šuniukas lygiai taip pat prie kojų įsitaisė. Ir kava buvo ta pati – net kavos pakelis tas pats. Bet buvo kitaip. Tiesiog paprasta kava, nieko ypatingo. 

Kai sugrįžo sesuo, susitikome su ja kavinėje. Užsisakėme kavos, ir vos išgėriau gurkšnelį… vėl pajutau tą nuostabų skonį…

Ir jau prie automobilio, pataisius jos šaliką, aš papasakojau apie visus savo bandymus išsivirti tokią pat skanią kavą, kaip jos… Ir kaip man nieko nesigavo. Nesigavo be jos. NIEKO.

Ji stovėjo priešais mane. Trejais metais vyresnė, bet visa galva žemesnė. Jos akyse pasirodė ašaros – neaišku, nuo stipraus vėjo, ar nuo mano žodžių. Ir staiga aš supratau patį svarbiausią dalyką… 

Kava – tai visuomet tik priemonė, o absoliučiai bet kurį SKONĮ sukuria tik žmonės. Mylimi žmonės sukuria nuostabiausią skonį. Su cukrumi ir be jo. 

Padėka autorei! Pagal Anna Enbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ar žinai, kad pavasarį žemė visada šnabžda: “Paklausyk, aš jau pabudau…“

Ir jei tu sugebėsi sustoti akimirkai, atidėti telefoną ir įkvėpsi pavasarinį orą, tuomet išgirsi gilų pavasario alsavimą – švelnų, vos juntamą. Jis – vėjyje, kuris liečia šakas su sprogstančiais pumpurais, žolėje, kuri stiebiasi į saulę, ir ypatingose žmonių šypsenose, kurias galima pamatyti tik pavasarį.

Bet ar žinai, kas pavasarį svarbiausia? Tai jo pažadas – plonytis kaip voratinklio siūlas, pažadas, kad gyvenimas visada tęsiasi. Kas benutiktų, pavasaris dabar nesitrauks. Juk gyvenimas – jis kaip patvinusi upė, kuri negali būti amžinai po ledu, ir dabar jis pabudo.

Ar jauti?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Pastaraisiais metais aš rašau išskirtinai apie meilę.

Apie įvairias jos formas ir išraiškas.

Aš absoliučiai įsitikinusi, kad tai – vienintelė tikra vertybė.

Meilė – tai, ką reikia skleisti ir didinti.

Dabar pasaulyje auga baimės ir neapykantos lygis.

Aš ne iš tų, kas gali užtikrintai pareikšti, kad “visa tai transformacijos“ ir “viskas tik į gera“, man svarbu tos tamsos atsvarai išsaugoti nors nedidelę šviesos salelę, kuri yra mano atsakomybės erdvėje.

Todėl, mielieji, aš ir toliau rašysiu apie meilę.

Ir man dabar svarbu skleisti meilę, nežiūrint į nieką.

Mylėti.

Padėka autorei! Pagal O. Vagner esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vieną dieną tai nutiko. Mes pažvelgėme į kalendorių, pažiūrėjome pro langą: pavasaris vis dėl to ateina. Po ilgų-ilgų žiemos metų (būtent metų!). Su dygiais susvetimėjimo vėjais, su didžiulėmis priešiškumo pusnimis, su abejingumo ledu. Šalta buvo žmonių širdims, nejauku, vieniša. Atvėso, sustingo žmonių jausmai.

Ir štai – pagaliau pavasaris ateina! Kalendoriuje ir širdyse. Sieloje ir už lango. Ir kas gi atvėrė šį stebuklą? Kieno darbai, žygdarbiai, kieno tai rankų darbas?

Mes užduodame klausimus ir labai atidžiai stebime. Kaip prasidėjo pavasaris? Pažvelgiame į netolimą praeitį. Pasirodo, viskas buvo svarbu. Tai absoliučiai kiekvieno geraširdiško, draugiško, mielo ir šaunaus žmogaus indėlis.  

Štai bėga vienas iš jų, skuba, plaikstosi jo šalikas vėjyje. O rankose saujelė šiltų žodžių. Surinko ką galėjo, kažką prisiminė (močiutės, mamos, tėvo švelnius žodžius). Kažką jis įkvėpė, o kažką išmokė tarti šiltus žodžius iš naujo. Šiltus, kaip ką tik iškepta duona, švelnius, kaip prisilietimai prie kūdikio. Juk reikia keisti visą vidinį pasaulį! Tirpkite, tirpkite sniego pusnys nuo žmogaus gerumo šiltų žodžių!

Ir tirpsta… O po sniegu, žiūrėk, ir pirmosios žibutės jau stiebiasi į šviesą. Pasirodė jos, skleidžia savo žiedus visų nuostabai ir džiaugsmui. Eina žmonės pro šalį, sustoja, gėrisi ilgai lauktomis pirmosiomis gėlėmis, o širdyse viltis užgimsta. Vien nuo tos mažos šiltų žodžių saujelės.

Net Sniego Karalius ir Karalienė susigraudino, ašarą braukia. Ilgai gyveno jie šaltu protu ir uždara širdimi. Nieko daugiau nei girdėti, nei žinoti nenorėjo. O čia staiga ir jų širdys atitirpo, šilti jausmai pabudo. Atšilimas į Žemę atėjo. Suskambėjo atgimimas.  

Ir žmonės susibūrė, kas tik galėjo atsiliepė. Ėmėsi maitinti alkanus, padėjo tiems, kam sunkiausia dabar, kas daug neteko. Išlikti ir atsigauti jiems padėjo tik žmogiškoji šiluma. Sušildė geru žodžiu, kvapnia duona pamaitino.

Ir paukščiai atskrido. Todėl kad paukščiai su džiaugsmu skrenda ten, kur pavasaris jau žengia pirmuosius žingsnius. Jie nori čiulbėti ten, kur gyvuoja gėris. Tuomet tupi jie ant šakelių ir dainuoja apie meilę, apie taiką, apie pasaulį. Pavasarį ir atgimimą skelbia.

Kažkas padrąsino vaiką, kažkas palaikė suaugusįjį – ir kaipmat pajuto: drauge mes viską galime įveikti! Kažkas apkabino tą, ant ko taip daug žiemos metų pyko, ir suprato, kad verčiau dalintis džiaugsmu, nei puoselėti blogį.

Kažkas pirmą kartą nuoširdžiai pasimeldė. Savais žodžiais, savo širdies paklausė. Juk visus žmones vienija vienodi troškimai: taikos, laimės, gerovės… Suskambo tyra malda įvairiomis kalbomis pasauliui ir už pasaulį. Ir pritilo jis, sukluso.

Ir saulė, matydama šiuos nuostabius pokyčius Žemėje ir žmonių širdyse, taip pat negalėjo neatsiliepti. Pasirodė iš už sniego debesų ir pradėjo šildyti. Dienos jau ilgesnės, pasidarė šviesu ir taip norisi padaryti visiems-visiems-visiems dar kažką tokio didelio, svarbaus, nuoširdaus, su meile…

Surinkti dar vieną saujelę gerų žodžių, nuoširdžiai nusišypsoti, ir pasinerti į gyvenimą naujame pasaulyje – pasaulyje, kur įvyko širdžių atšilimas.

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal N. Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Kovo lietus gaivus ir skambus. Jis ryžtingai nuplauna žiemos likučius ir slogią nuotaiką.

Kovo lietus rūpestingai derina naujojo pavasario melodijas ir aromatus. Jis dar niekur neskuba, bet palengva didina pavasarinio virsmo ritmą – iš pradžių viskas atsigauna lėtai, o paskui vis greičiau ir greičiau…

Kovo lietus pažeria mums daugybę pažadų: šilumos, skaisčios saulės, neaprepiamo giedro dangaus, naujų vilčių…

Ir mes kažkodėl jam tikime…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Kaip rašyti apie kažką gero, kai…

Bet būtent dabar ir svarbu rašyti apie gėrį, mielieji.

Tam, kad primintume sau arba tiems, iš ko tas gėris atimtas, kad yra kasdieniniai stebuklai.

Prisiminkime, kaip:

* plaka širdis, kai apkabiname mylimą žmogų;

* su kokiu pasitikėjimu laikosi už suaugusiojo rankos vaikas;

* kaip melodingai gieda paukščiai rytais;

* kaip mamos kepa pyragus ir kviečia arbatos;

* kaip malonu prižiūrėti kambarinius augalus;

* kaip gardžiai kvepia vasarą troškinys su šviežiais žalumynais;

* kaip džiugina draugų pasiekimai;

* kaip nuoširdžiai juokiasi vaikai;

* kaip nuramina žmonių širdies šiluma;

* kaip kutena padus žolė, kai eini basomis;

* kaip užsidega vakarais žvaigždės.

Sąmoningai pastebėdami gėrį, mes išliekame žmonėmis. Mes jaučiame ir branginame šio pasaulio grožį ir mylime visa širdimi.

Sodinti gerumo sėklas, o ne nekęsti – vienintelis būdas išsaugoti sveiką nuovoką šiame keistame besikeičiančiame pasaulyje.

Mes tai galime.

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !