Atramos taškas

Mums gali atrodyti, kad tas žmogus, kuris nuo pat vaikystės yra užgrūdintas negandomis, sugebės ir toliau lengvai jas įveikti.

Tačiau toli gražu taip nėra.

Atvirkščiai – gyvenimas įrodo, kad geriau negandas įveikia tie, kas turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą.

Tokių žmonių psichika turi atsparumo atsargas, todėl streso metu jie sugeba būti lankstūs ir išradingi, jie ieško pagalbos ir gali patys atgauti vidinę pusiausvyrą.

O tie, kas patyrė sunkią vaikystę, kas buvo priversti nuolat įveikti baimę ir skausmą be tėvų pagalbos – reaguoja į stresą labai aštriai ir puola arba į agresiją, arba į nusivylimą.

Todėl atminkime: kai mes apkabiname, guodžiame arba giname savo vaiką, mes, žinoma, nesusimąstome apie tai, kad, galbūt, po kelių dešimčių metų būtent šie mūsų žodžiai, mūsų apkabinimai, mūsų meilė gali išgelbėti jį nuo depresijos, nuo alinančio nepilnavertiškumo jausmo, nuo lemtingos klaidos, nuo bejėgiškumo nelaimės ar ligos atveju.

Bet tai suveikia būtent taip: kai praeina vaikystė, šitas šiltas ryšys lieka su juo – visam gyvenimui. Jo slaptas atramos taškas.

Pagal Liudmilos Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt

Mes visada paliekame pėdsakus

Mes visada paliekame pėdsakus.

Mes liečiamės vieni prie kitų jausmais, akimis, balsais, charakteriais ir svajonėmis. Mes pritraukiame, atstumiame, sugrąžiname, subrandiname, atsisveikiname, pakviečiame. Puoselėjame arba griauname savo ir kitų viltis, vertybes ir pasaulius…

Mes paliekame įspaudą vidinėje erdvėje tų, prie ko prisiliečiame. Mes nepraeiname nepastebėti, neprapuolame be žinios gyvenimo sūkuryje, jei nors kartą, tegul ir trumpai akimirkai, mes susitinkame. Net jei po to išsiskiriame. Išeiname ir negrįžtame. Net jei atgal – negalima.

Kartais mūsų pėdsakai vos įžiūrimi, juos padengia laiko dulkės, nuplauna lietūs. Bet, galbūt, kada nors, atsitiktinai ar sąmoningai, eidamas tuo pačiu keliu, primiršęs jus žmogus prisimins: mes čia buvome. Ir, galbūt, nusišypsos.

Kartais prisiminimai apie mus išlieka labai ryškūs, tarsi prisilietimai; garsūs, tarsi balsai tuščiame kambaryje; jaudinantys, kaip aromatai, atnešti vėjo pro atvirą langą.

O kartais mes visam gyvenimui įsimename tarsi atsainiai numesta nuorūka perdžiuvusiame miške, blykstelėjusia baisiu gaisru ir sudeginusia hektarus kažkieno sielos…

Ir negalima atsukti gyvenimo atgal, atsodinti laukus, išsaugoti sodus ir užgydyti randus, kuriuos mes po savęs palikome, ir nesvarbu – iš neišmanymo tai padarėme ar iš keršto.

Yra poelgiai, kurie liks su mumis, net jei mums pavyko išpirkti kaltę. Prisiminti juos – svarbu, kad daugiau aklai ar prabėgomis nesulaužytume to tyrumo, kurį žmonės taip saugo.

Taip, negalima perrašyti to, ką apie mus jau prisimena. Negalima nepadaryti to, kas jau padaryta. Ir vis dėl to galima pradėti kurti savo gyvenimą kitaip.

Juk tik nuo mūsų priklauso, kokius prisiminimus apie save paliksime pasauliui. Ar sugebėsime tapti žmonėms lietumi sausringą vasarą, švyturiu, krantu, jaukiais namais. Arba vaivorykšte dar tamsiame debesuotame danguje, kurią pamačius, sieloje taps truputį šviesiau.

Tiesiog prisiminkime, žengdami žingsnį kitų žmonių gyvenime: mes visada paliekame pėdsakus…

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Vasariškai jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kiek bešviestum iš išorės…

Kiek bešviestum iš išorės, bet jei viduje tamsu – ilgai žmogus negalės šviesti.

Tačiau jis su didžiuliu entuziazmu ieškos šviesos šaltinio, ir pripuolęs išsekins jį iki paskutinio lašo, vėl ir vėl sugrįždamas gauti gaivinančios energijos dozės ir palikdamas po savęs vien tik griaunančią, kraupią tylą.

Bet tikroji šviesa turi išskirtinį bruožą – jai nereikia papildymo iš išorės.

Ji užgimsta pačiose giliausiose sielos kertelėse, kaip amžina negęstanti liepsna, gebanti užsižiebti net iš pačios mažiausios kibirkšties.

Tikroji vidinė šviesa – tai mūsų dvasingumas, mūsų tyri ketinimai ir amžinos dvasinės vertybės.

Jei žmogus savo gyvenimo pagrindu renkasi meilę, tuomet jo sielos liepsna šildo ir tuos, kas yra šalia. Ir pasaulis spinduliuoja visai kitomis spalvomis, ir gyvenimas balansuoja į gerąją pusę.

Pasaulyje yra daug šviesių žmonių, dosniai dovanojančių savo šviesą, bet nesugebančių jos tausoti, ir – daug vos rusenančių, bet labai trokštančių surasti tą gyvybės šaltinį žmonių.

Tik apmaudu, kad šviesūs žmonės ne visada turi apsaugą savo šviesai. O tai vienintelė sąlyga, kad vėl ir vėl nesusmuktum išsekintas, pasilikęs tik mažą liepsnos kibirkštėlę, kurios vos pakanka, kad išliktum gyvas.

Dvasinei šviesai reikia apsaugos lygiai taip pat, kaip ir kūnui drabužių.

Ir gerumas ne tame, kad kristum kankinio mirtimi, atidavęs save iki paskutinio lašo, bet tame, kad neštum savo šviesos fakelą visiškoje tamsoje, kad būtum švyturiu sau ir tiems, kas eina iš paskos tokiu pačiu sudėtingu keliu beveik apčiuopomis.

Mūsų visų keliai skirtingi. O šaltinis – tas pats, vienas.

Ieškokite tokių, kaip ir jūs patys, keiskitės lygiaverčiai savo šviesa, ir atminkite, kad vidinė šviesa turi jėgą tik tuomet, kai yra saugoma, nešvaistoma iki paskutinio lašo ir dovanojama kitų gerovei.

Jūsų šviesa gali padėti įžiebti kitų žmonių vidinę šviesą, visais kitais atvejais – tai tik eilinė energijos dozė tiems, kas alkanas.

Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Būk tobula, sakė jie…

Dar vienas puikus tekstas apie išorinę įtaką. Apie informacinėje erdvėje moterims diegiamus elgesio, išvaizdos, mados ir mąstysenos šablonus, kurių taip daug, ir kurie keičiasi taip greitai, kad galiausiai pradeda prieštarauti vienas kitam, sukeldami ne tik chaosą mintyse, bet ir gilius vidinius prieštaravimus.

Tačiau suprasti tai galime tik stebėdami iš šalies įvairias informacines manipuliacijas. Arba kaip ši autorė – kuri surašė tuos visus besikeičiančius šablonus į vieną tekstą. Padėka autorei už jos vertingas įžvalgas ir gebėjimą pažvelgti į visa tai su taiklia ironija 🙂 !

*************

Būk tobula, sakė jie. Sijonas trumpokas. Iškirptė per gili. Kelnės pernelyg siauros. Neapsinuogink per daug. Neatidenk klubų. Žiūrėk, kad apatinių rūbų nesimatytų. Ir pečius pridenk. Palik erdvę vaizduotei. Renkis kukliau. Negundyk. Vyrai nekontroliuoja savęs. Vyrai turi ypatingus poreikius. Ko gi tu tokia senamadiška! Atsipalaiduok nors šiek tiek. Parodyk truputį kūno. Būk gundanti. Nešiok juodus rūbus. Ir aukštakulnius. Kur taip išsirėdei? Negalėjai normaliai apsirengti? Nusirenk šitą bliuzoną, visai apsileidai.

Būk tobula, sakė jie. Nebūk per daug stora. Nebūk pernelyg liekna. Nebūk tokia didelė. Nebūk tokia maža. Suvalgyk tai. Numesk svorį. Nevalgyk tiek daug. Neprisikimšk taip greitai. Užsisakyk salotas. Nevalgyk angliavandenių. Pamiršk desertus. Tau reikia lieknėti. Reikia tilpti į tą suknelę. Pradėk laikytis dietos. Žiūrėk, ką valgai. Valgyk salierą. Kramtyk lėtai. Gerk daug vandens. Reikia tilpti į tuos džinsus. Siaubas, tu atrodai kaip skeletas! Kodėl tu nevalgai? Tu blogai atrodai. Atrodai nesveikai. Suvalgyk burgerį. Vyrams patinka apkūnios moterys. Būk moteriška.

Būk tobula, sakė jie. Pašalink plaukus ant kūno. Nuskusk kojas. Nuskusk pažastis. Užtepk vašką ant veido. Vašką ant rankų. Nubalink odą. Pasidegink. Pašalink randus. Paslėpk strijas. Treniruok presą. Pastorink lūpas. Suleisk botokso į raukšles. Patempk veido odą. Įtrauk pilvą. Treniruok kojas. Atrodyk natūraliai. Būk savimi. Būk tokia, kokia esi. Pasitikėk savimi. Atrodai nenatūraliai. Tu persistengi. Vyrai nemėgsta tokių, kurios per daug stengiasi.

Būk tobula, sakė jie. Tau reikia makiažo. Prižiūrėk veidą. Slėpk trūkumus. Pabrėžk nosies kontūrą. Paryškink skruostus. Padažyk blakstienas. Nupiešk antakius. Pailgink blakstienas. Pasidažyk lūpas. Plaukai per trumpi. O dabar per ilgi. Galiukai šakojasi. Žiūrėk, plaukų šaknys ataugo. Patamsink plaukus. Pašviesink plaukus. Tu pražilai. Tave tai sendina. Atrodyk jaunai. Nesenk. Būk moterimi be amžiaus. Moterys neturi senti. Sena – negraži. Vyrai nemėgsta negražių.

Būk tobula, sakė jie. Saugok save tam vieninteliam. Būk tyra. Būk nekalta. Neflirtuok. Nebūk pasileidusi. Nebūk prieinama. Nebendrauk su kuo papuola. Neprarask orumo. Neprasidėk su daugeliu vyrų. Vyrai nemėgsta pasileidusių moterų. Nebūk tokia susikausčiusi. Linksminkis. Būk gundanti. Būk patyrusi. Pataikauk vyrams. Būk pasileidusi. Būk kieta. Būk ne tokia, kaip kitos.

Būk tobula, sakė jie. Nekalbėk per garsiai. Nekalbėk per daug. Neišsišok. Nesėdėk taip. Nestovėk taip. Kodėl tu tokia surūgusi? Nebūk tokia įžūli. Būk tyli. Nepritrauk dėmesio. Nebūk tokia emocinga. Neverk. Nesibark. Kentėk. Būk maloni. Prisitaikyk. Pakaitink jo ego. Tegul palaksto paskui tave. Vyrai nori to, ko negali turėti. Priversk jį siekti tavęs. Vyrai mėgsta nepasiekiamas. Vieną dieną tu tapsi gera žmona. Sutvarkyk jo rūbus. Paruošk vakarienę. Paimk jo pavardę. Palikai per brūkšnelį savo? Kvaila feministė. Pagimdyk jam vaikų. Tai pakeis tavo gyvenimą. Nenori vaikų? Vieną dieną užsimanysi.

Būk tobula, sakė jie. Stabdyk prievartą ir smurtą. Išmok apsiginti. Nevaikščiok vėlai vakare. Nesirenk iššaukiančiai. Nevaikščiok ten, kur tamsu. Vaikščiok su draugu. Ir tik geruose rajonuose. Palik kam nors žinutę, kur išvyksti. Nešiokis su savimi dujų balionėlį. Nusipirk saugumo švilpuką. Laikyk raktus rankoje. Eik į savigynos kursus. Būk drąsi. Patikrink bagažinę. Užrakink duris. Nevaikščiok viena. Nesišypsok nepažįstamiems. Nežiūrėk į akis. Niekuo nepasitikėk. Nesakyk “taip“. Nesakyk “ne“.

Tiesiog būk tobula, sakė jie.

Pagal sutrumpintą Kamilės Rainvile tekstą “Būk ledi, sakė jie“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kartais ateina tyla…

Kartais tavo viduje būna labai tylu.

Būna tokios dienos, kai vidinė tyla, kurios nereikia kažkaip specialiai siekti, su tavimi jau nuo pat ryto.

Ta tyla neateina kaip atsakas į jogą ar meditaciją, o tiesiog yra su tavimi nuo tos akimirkos, kai prasidėjo ši diena.

Tai tokia netikėta dovana, kurią kažkas padavė tau tiesiai į rankas…

O juk taip norisi kažkur bėgti, kažką veikti, kalbėti, rašyti, skubėti, planuoti… o vietoje viso šito – ta nelaukta jauki tyla viduje.

Lyg būtum per lietų atsidūręs namelyje miške. Už lango pila lietus kaip iš kibiro, o kambaryje traška malkos krosnyje…

O tu geri arbatą ir tiesiog klausaisi.

Pagal A. Kuzmino esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Šiltomis rankomis

Atiduosiu šiltomis rankomis…

Taip sakė mano močiutė, kuri nepripažino jokių paveldėto turto dalybų, ypač tokių, kurios dažnai suplėšo į skutelius bet kokius giminystės ryšius…

O man šie žodžiai reiškia žymiai daugiau…

Atiduoti šiltomis rankomis – reiškia, neatidėlioti savo gerumo ypatingiems atvejams, kurių, galbūt, niekada ir nebus…

Tai reiškia – būti šalia tuomet, kai visi nusigręžė… suteikti palaikymą… pabūti šalia…

Tai reiškia – pasitikėti žmogumi, ištiesti jam pagalbos ranką ir priimti jo netobulumą…

Aš šito mokausi… BŪTENT ŠITO…

Gyventi su šiltomis rankomis, o ne su didelėmis pretenzijomis, kai iškeli sąlygas, kabiniesi prie kiekvienos smulkmenos, arba žiūri į žmogų, kaip į savo nuosavybę ir tikiesi, kad jis kiekvieną akimirką atitiks tavo lūkesčius…

Artimumas neįmanomas ten, kur rankos šaltos…

Ir tai juntama net ten, kur yra gražus išorinis paveikslas, kurį apdoroja emociniu “fotošopu“… Matoma lygiai taip pat, kaip ir meistriškai apdorotoje nuotraukoje – gražu, bet netiesa…

Juk artimumas – ne išorinis vaizdas, ir net ne protas, mielieji… Nes šaltis dažnai sklinda ir nuo tobulai gražių, ir nuo mega-intelektualių…

Artimumas – tai geraširdiškumas, kurio rankos nuolat šiltos… plačiąja šio žodžio prasme…

Artimumas – kai tave myli net tuomet, kai esi beviltiškai palūžęs, ir ne visada įveiki tai, ką tau atneša įvairios gyvenimo aplinkybės…

Palaikykite už rankų artimą žmogų…

Arba net save patį…

Pajutote ryšį?…

Ar palaikote tą vienijančią jėgą, kuri skleidžia šviesą ir šilumą?… Ir ar sugebate priimti sugrįžtančią atsakomąją šviesą ir atsakomąją šilumą?…

Būtų gerai, jei taip…

Dalinkite meilę šiltomis rankomis…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Žakas Fresko: kaip mus formuoja aplinka

Žakas Fresko savo paskaitose ir knygose pabrėždavo, kad žmogų nuo pat gimimo formuoja aplinka: šeima, visuomenė, tautinės tradicijos, masinės informacinės priemonės. Tačiau dažniausiai žmonės nenori su tuo sutikti, teigdami, kad jų pasaulėžiūra, jų mąstymas ir elgesys – tai jų asmeninių pastangų rezultatas.

Bet ar visada taip yra? Ir kaip vyksta žmogaus pasaulėžiūros formavimas? Pažvelkime į tai plačiau.

Visi mes žinome, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų, ir poveikį turi ne tik žodžiai, bet daugiau – suaugusiųjų elgesys. O suaugę žmonės, savo ruožtu, perduoda savo vaikams tokį elgesio modelį, kokį jiems perdavė jų tėvai (šeimos tradicijos), ir ką propaguoja visuomenė.

Auklėjime ir vaikų ugdyme turi reikšmę ir tautos tradicijos, ir, žinoma, išorinės informacijos priemonės, kurios mūsų laikais tapo galinga manipuliavimo priemone. Tačiau vaikas, paauglys ar jaunuolis dar neturi tokios gyvenimo patirties, kad kritiškai įvertintų visą informaciją iš aplinkos, todėl visa tai tiesiog “sugeria“, ir ta informacija palengva formuoja jo pasaulėžiūrą.

Reikėtų pabrėžti, kad vis tik tėvai turi didžiausią poveikį vaikui, nes tam tikri įgūdžiai ir gebėjimai išsivysto iki tam tikro vaiko amžiaus, ir jei tas laikas praleistas – tuos įgūdžius išvystyti itin sunku ar net neįmanoma (“mauglio“ efektas). Be to, su tėvais vaikas praleidžia daugiausiai laiko, ir jei tėvai dvasingi, mylintys žmonės – dominuos būtent jų įdiegtos vertybės, o ne išorinės informacijos manipuliacijos.

O dabar pažvelkime į išorinę informaciją, kuri kasdien liete liejasi iš televizijos, radijo, filmų, interneto, reklaminių skydų ir t.t.., kuri tapo tokia įprasta, kad mes jos jau nepastebime, todėl nesusimąstome, kad ji daro mums poveikį.

Pabrėžkime – tai vyksta nuolat, nesustabdomu srautu. Ir net jei informacija tik kažkur fone, jei matoma tik prabėgomis, ir mums atrodo, kad mes nekreipiame į ją dėmesio – ji vis vien veikia mūsų sąmonę ir pasąmonę, o galiausiai pradeda įtakoti ir mūsų veiksmus.

Jei atidžiau pažvelgsime, visa išorinė masinė informacija – tai sistemos, kurioje mes gyvename, propaguojami idealai ir elgesio šablonai, kurie naudingi sistemai. T.y., žmonių elgesys turi būti valdomas ir prognozuojamas, todėl ir daromas nuolatinis informacinis poveikis.

Taigi, ką mes nuolat dabar girdime? Na, pavyzdžiui, kad turime išorinių priešų, kurie mums grasina ir kenkia; kad yra “pažangios ir civilizuotos“ tautos, o yra – beviltiškai nuo jų atsilikusios; kad pinigai yra didžiausia vertybė, kuri suteikia laisvę; kad šeima – tai atgyvena, o skyrybos – tai “normalu“; kad meilė ateina ir greitai praeina; kad auginti vaikus – reiškia aukoti jiems savo gyvenimą, nes vaikai  varžo laisvę; kad sveikas žmogus dabar – retenybė, o sveikata priklauso tik nuo medicinos; kad pagyvenę žmonės – nereikalinga našta, nes smukdo ekonomiką, be to, jie jau nieko nesupranta ir pavydi jaunimui jaunystės…

Pažįstama? Galime tęsti toliau – mes nuolat girdime, kad turime rūpintis tik savimi, kad kitų problemos – ne mūsų problemos; kad kova ir konkurencija – kelias į sėkmę; kad būtume laimingi – turime pirkti kuo daugiau statusą įrodančių daiktų;  kad neturtingi žmonės – tinginiai ir nevykėliai; kad vartotojiškas gyvenimas – tai progresas; kad būtume sveiki – turime vartoti brangius maisto papildus ir sportuoti su madingais sportiniais drabužiais; kad genetiškai modifikuoti produktai – visai nekenksmingi, kaip ir cheminiai maisto priedai; kad mes kilome iš beždžionių, ir t.t…

Naivu būtų manyti, kad visas šis kasdieninis informacinis srautas niekaip mūsų neveikia – jis ne tik veikia ir formuoja mūsų mąstymą, pasaulėžiūrą ir elgesį, bet ir slopina mūsų prigimtinį kūrybinį potencialą ir laisvą kritinį mąstymą.

Ir kadangi tai veikia daugumą žmonių – dominuoja šabloninis žmonių elgesys ir mąstymas, o jei kažką daro dauguma – tai atrodo teisinga: na, atrodytų, kaip gali dauguma klysti?..

Bet tuomet iš kur pasaulyje tiek bėdų, problemų, nelaimių, ir visos jos masinės, sisteminės (skurdas, priešiškumas, alkoholizmas, nusikaltimai, krizės ir t.t..), kodėl tiek daug žmonių kenčia nuo depresijų, vidinių prieštaravimų ir stresų? Kodėl žmonės dirba nemėgiamą darbą, gyvena be meilės, skiria savo energiją tam, kas nereikalinga ir su nerimu žvelgia į ateitį?

Dauguma iš mūsų suvokia, kad viskas prasideda nuo minčių, nuo pasaulėžiūros, nuo mūsų vertybių – tai gyvenimo pagrindas. Bet – kokios tos mintys, kokia pasaulėžiūra, kokios vertybės? Juk jei pasaulėžiūra harmoninga ir paremta dvasinėmis vertybėmis – tuomet ir gyvenimas turi būti šviesus ir harmoningas.

Ir nepamirškime, kad klaidinga pasaulėžiūra – tai ne žmonių kaltės ar nemokšiškumo klausimas. Tai gyvenimo aplinkos suformuoti elgesio šablonai, kuriuos žmonės priima, nes, visų pirma – nesitiki apgaulės, o antra – mano, kad tai vienintelis įmanomas gyvenimo būdas. Ir atsakingi už tai tie, kas daro tokią įtaką savanaudiškais tikslais.

Kaip išsivaduoti iš aplinkos daromo poveikio? Svarbiausia – vystyti sąmoningumą, stebėti gyvenimą ir savo minčių bei elgesio pasekmes, kuo dažniau užduoti sau svarbius gyvenimiškus klausimus – tai ugdo kritinį mąstymą, gebėjimą atskirti melą ir manipuliacijas.

Istorija rodo, kad visos savanaudiškos, melu grįstos sistemos galiausiai prieina savo logišką pabaigą, nes pažeidžia visus įmanomus žmonijos laisvos evoliucijos dėsnius. Prievarta grįstų sistemų neįmanoma ištaisyti ar patobulinti, jos turi natūraliai užgesti, kad gimtų nauja – orientuota į resursus, visų gerovę ir kūrybinį bendradarbiavimą gyvenimo sistema.

Mintys iš Žako Fresko pasisakymų, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !