Viską galima ištaisyti

Kodėl mes skaudiname savo tėvus? Ar todėl, kad jie kažkada mus baudė ar drausmino? Todėl, kad mums atrodo, kad jie kažkokie ne tokie – nepakankamai protingi, nelabai gražūs ir nejauni, nesugeba daug uždirbti, nemoka užmegzti naudingų ryšių, ne taip kalba, neteisingai galvoja ir per daug pamokslauja?

O ar turėjo jie galimybę ir pasirinkimą pragyventi savo gyvenimą kitaip? Gyventi darnų, šviesų gyvenimą, kupiną meilės ir šilumos, kur nieko netrūksta, kur nėra negandų ir netekčių. Ar gyveno jie kada nors tik asmeniškai dėl savęs?

Mes užaugome, o smulkios vaikiškos nuoskaudos, pretenzijos ir nesupratimas išliko. Visas sukauptas negatyvumas persekioja mus metų metus, lyg sniego lavina. Ar turime priežastį nuolat nešioti šią naštą savyje? Ar prisimename, kas mums dovanojo gyvenimą?

Bet kažkas trukdo atleisti ir patiems atsiprašyti už šiurkštumą ir įžūlumą, už nepateisintas viltis, suteiktą skausmą, abejingumą ir vienatvę. Kažkas nepaleidžia, trukdo laisvai gyventi. Mes nenorime pažvelgti į praeitį, o galbūt, verta atsigręžti, suprasti ir liautis teisti ir smerkti?

Pažvelgti ir į save – ar išmokome mylėti taip, kaip myli mus? Galbūt, mes per daug susireikšminę, todėl daug ką priimame kaip savaime suprantamus dalykus ir tiesiog nemokame pažvelgti tiesai į akis?

Kodėl taip lengvai galima imti viską, bet nieko neatiduoti? Kodėl net nesusimąstydami įskaudiname, neužjaučiame ir net kerštaujame? Todėl, kad tėvai viską priima ir viską atleidžia, tiki mumis ir nepraranda vilties, nežiūrint į nieką. Tėvų meilė beribė ir besąlygiška. 

Svetimiems žmonėms dažnai esame atidesni ir geresni, o būdami su artimaisiais mes nusimetame “kaukes“ ir leidžiame sau būti abejingais ir ciniškais egoistais.

Gaunasi, kad, deja, mes skriaudžiame tuos, kas mus labai myli ir ką mes mylime ir bijome prarasti, tačiau širdies gilumoje slepiame savo jausmus ir bijome sau tai pripažinti. Ir kažkodėl įsivaizduojame, kad tėvai bus su mumis visada.

Bet vieną dieną gyvenimas sustos ir nebus ką kaltinti. Ir mes jau nebūsime svarbiausi kažkieno gyvenime. Niekas neskaitys mums moralų ir nepalaikys mūsų siekių. Pasaulis nepasikeis – taip pat švies saulė, tačiau nebus šalia rūpestingų švelnių rankų ir mylinčių akių.

Nežadėkite skambinti tėvams. Todėl kad tikrai apie tai pamiršite šiandien, rytoj ar po savaitės, o jie lauks… Net neapgalvotai ištartas žodis gali juos įskaudinti. Paskambinkite tiesiog dabar, kad išgirstumėte širdžiai mielą balsą ir kad pasakytumėte, jog mylite juos ne už kažką, bet tiesiog už tai, kad jie yra, mylite taip, kaip vaikystėje…

Nedelskite… Viską galima ištaisyti, kuomet visi gyvi.

Padėka autorei! Pagal Asios Novikovos tekstą, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !

Pasaka: “Gerai, bet blogai“

Gyveno kartą berniukas. Jo tėvai kadaise svajojo tapti įžymybėmis: mama svajojo apie dainininkės karjerą, o tėvas norėjo tapti būgnininku roko grupėje.

Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Mama dirbo kasininke universalinėje parduotuvėje, o tėtis – vairuotoju. Gyveno pasiturinčiai. Sūnų atidavė į muzikos mokyklą.

Tėvai tikėjo, kad jų berniukas tai jau tikrai taps įžymybe, bet vaikas kentėjo. Jis tiesiog nekentė fortepijono, ir kartais specialiai susižalodavo pirštus, kad gautų atleidimą nuo muzikos pamokų.

Tuomet tėvai pervedė sūnų į vokalo pamokas, tačiau berniukas valgė sniegą ir ledus, kad užkimtų, bet nepasidavė. Ko tik nesugalvodavo tėvai: ir apdovanoti bandė, ir baudė – nieko nepadėjo.

Kai tik turėdavo laisvo laiko, berniukas savo kambaryje imdavo žirkles ir siūdavo drabužius lėlėms. Kartą tėvas aptiko jį besiuvant: “ Motin, išmesk visas adatas, siūlus ir medžiagų skiautes! Tu tik pažiūrėk, ką jis sugalvojo! Gėdą visai giminei daro! Argi tai vyriškas užsiėmimas – lėlėms rūbus siūti? Nagi, imk į rankas gitarą ir mokykis etiudus groti!“

Tuo metu tėvai buvo pervedę berniuką į gitaros klasę. Berniukas verkė ir nesklandžiai brązgino nekenčiamo instrumento stygas.

Atgaiva jam tapdavo atostogos – jis išvažiuodavo visai vasarai pas močiutę ir ten į valias galėjo siūti drabužius kaimynų vaikų lėlėms.

Praėjo daug metų, berniukas užaugo ir tapo talentingu garsiu modeliuotoju. Savo tėvams jis nupirko didelį, gražų namą.

Vakarais mama su tėvu gėrė arbatą verandoje ir apgailestavo: “Ech, kaip gaila, kad sūnus taip ir netapo muzikantu!“

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išklausykite…

Leiskite žmogui pasakyti tai, ką jis nori jums pasakyti. O jau po to galima į tai sureaguoti.

O ne atvirkščiai, kaip nutiko šiandien parduotuvėje. Neišvaizdus kukliai apsirengęs vyras, ir, ko gero, ne visai blaivas, palietė moters petį. Iš nugaros priėjo, palietė jos petį ir norėjo kažką pasakyti. O moteris taip grubiai jam atrėžė, atseit, atsikabink, ko reikia? Matyt, ji buvo dėl kažko suirzusi.

Vyras iš netikėtumo net atsitraukė. Sutriko. Ir padavė moteriai pinigus. Sumurmėjo: “Jūs ką tik prie kasos pametėte.“ Ir nuėjo.

Moteris stovėjo su ta kupiūra rankoje. Kaip kvailė, atleiskite. Jai buvo nepatogu. Ji net nepadėkojo, nes jai buvo nepatogu. Ji nuraudo. Ji nepikta, bet tiesiog suirzusi, kaip ir mes visi.

Leiskite žmogui pasakyti. Išklausykite. Ir asmeniškai, ir telefonu. Ir internete nerašykite iš karto piktų pranešimų, nepajutę atgalinio ryšio. O juk mes dažnai taip elgiamės.

Bet juk vos kelias minutes kartais tereikia palaukti. Ir atgauti pamestus pinigus. Arba tiesiog – nesugadinti nuotaikos sau ir kitiems.

Arba tiesiog – neprarasti artimo žmogaus.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik kelios minutės

Tos kelios minutės vis vien atsiras…

Todėl kad viskam yra ribos.

Ribos pačiai ilgiausiai dienai, kuri išsunkė visus jėgos likučius. Tam, kas iš pradžių atrodo būtina, o vėliau jau pasirodo nereikalinga. Tiems, kas galvoja, kad tu neišsekinamas. Nors, ko gero, tokiems ribų tikrai nėra.

Tačiau tu jas turi, o tai reiškia, kad tos kelios minutės vis vien atsiras.

Tik tavo minutės. Tik tavo tylos arba tik tavo muzikos minutės. Tik tavo minčių. Tik tavo laisvės. Minutės tik tam, ką tu gali padaryti savo labui tiesiog dabar…

Tegul jos bus… būtinai bus. Ne kartais. Ir ne taip, tarsi lauktum jų kaip tos šventės, kuri būna tik kartą metuose.

Jos labai reikalingos, kad sustotum ir atsikvėptum, o paskui pamatytum, iš ko susideda tavo gyvenimas, ir ar vertas tas tavo išsekimas visko, ko tu tiesiog nespėji pamatyti ir realiai patirti.

Tik kelios minutės. Bet kartais jos dovanoja metų metus.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tai tu…

Tu – tiesos ir laisvės tyrinėtojas.

Tegul tavęs nebaugina, kad tokiems, kaip tu, čia nesugalvotos taisyklės, nenutiesti maršrutai. Tai tau teks juos nutiesti, pažymėti žemėlapiuose.

Tai tu klysi ir galvosi, kad jau viską galutinai sugadinai, o paskui suvoksi – taip, gal tai buvo ir ne pats geriausias sprendimas, bet jei aš čia, po šiuo birželio dangumi, po rugpjūčio žvaigždynais, su širdimi, perpinta saulėtais siūlais, kuri vos sutalpina visą šią laisvę, bijūnus ir nuostabią muziką – galbūt, visa tai ne beprasmiška?

Tai tu – bučiuosi ne tuos, laužysi terminus, auginsi gėles, pamirši pasveikinti tuos, kas tau brangūs, pasuksi ne ten dideliame kelyje.

Tai tu – atkartosi pasaulį žvilgsniu ir žodžiu, liudysi realybę pačiu savo buvimu, draugausi su miestais ir jūra, gydysiesi nuo slogos, suspėsi į paskutinį seansą, parašysi spontaniškai kažką panašaus į “galvoju apie tave visą dieną“ arba “koks saldus oras šią vasarą, net galva svaigsta“, būsi tuo svarbiu pakeleiviu, būsi tuo, kas stebi, būsi tuo, nuo ko neatitraukia įsimylėjusių akių.

Būsi šioje tikrovėje.

Padėka autorei! Pagal esė iš projekto “Kit ne spi“, vertė ruvi.lt

Ramios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Yra žmonės…

Yra žmonės, kurie nežino, kaip svarbu tai, kad jie yra šiame pasaulyje.

Yra žmonės, kurie nežino, koks kartais svarbus jų pasirodymas kažkieno gyvenime.

Yra žmonės, kurie nežino, kiek džiaugsmo dovanoja kitiems jų geranoriška šypsena ir palaikymas.

Yra žmonės, kurie nežino, koks gėris kitiems yra bendravimas su jais.

Yra žmonės, kurie nežino, kad kartais savo žodžiu ar veiksmu jie įkvepia kitus gyventi.

Yra žmonės, kurie nežino, kad jie – dangaus dovana mums, ir mes juos labai branginame…

Bet jie galėtų tai sužinoti, jei mes jiems tai pasakytume 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !

Sugrįžimas į save

Kai sugrįždavau į save – tvirtai uždarydavau duris į praeitį.

Kai sugrįždavau į save – su vaiko smalsumu atverdavau duris į dabartį.

Kai sugrįždavau į save – su atvira širdimi ir užmerktomis akimis jaučiau daugybę ateities durų.

Kai sugrįždavau į save – suvokdavau atsakomybę už kiekvieną savo pasirinkimą.

Kai sugrįždavau į save – pajusdavau, kaip sudėtingi dalykai palaipsniui darydavosi vis paprastesni, o tai reiškia, kad tapdavo gyvi, tikri.

Kai sugrįždavau į save – liaudavausi bandyti pakeisti kitus.

Kai sugrįždavau į save – labiau tikėjau ir jaučiau, nei bandžiau ieškoti įrodymų.

Kai sugrįždavau į save – liaudavausi kaltinti save už tai, ko dar nepadariau, bet dažniau pastebėdavau tai, kas jau padaryta.

Kai sugrįždavau į save – nustodavau manyti, kad yra kažkas neįmanomo.

Kai sugrįždavau į save – suvokdavau, kad išmokti branginti galima ir be netekčių.

Kai sugrįždavau į save – pastebėjau, kad sugrįžtu tuo pačiu keliu, kuriuo prieš daugelį metų aš išėjau nuo savęs pačio…

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Ironiška proza: “Mama Feisbuke“

O, siaube! Mano mama išmoko naudotis Feisbuku! Na, žinoma, tai puiku. Aš pats jai kadaise patariau. Tačiau net neįsivaizdavau, į ką tai išsirutulios.

Dabar ji įdėmiai seka mano įrašus ir gyvai į juos reaguoja, nepraleisdama nei vieno. Būtų jos valia, ji visus priverstų paspausti ženklą “Patinka“. Pasijutau kažkokiu mamos sūneliu. Prisiminiau kadaise girdėtą frazę: “Tu šaunuolis, nes esi mano sūnelis!“ O juk man greitai sukaks keturiasdešimt…

Daug ką prisiminiau. Pamenu, kai pirmą kartą pasikviečiau merginą į namus ( buvau septyniolikos metų), mama tuoj puolė mus vaišinti ir mane girti:

– Mano Algelis – toks šaunuolis! Puikiai mokosi, tiek padeda man namuose…

Na, koks Algelis?! Norėjau skradžiai grindis prasmegti pas kaimynus. Mergina springo iš juoko, o mūsų bendravimas taip ir užsibaigė neprasidėjęs. Ir aš tuomet tvirtai nusprendžiau merginų į namus daugiau nekviesti.

Bet kai sulaukiau dvidešimties, viskas kažkaip užsimiršo, ir aš vėl pasikviečiau į namus merginą. Mes su ja aktoriniame mokėmės. Mama labai apsidžiaugė, nes aš į namus nieko nekviečiau, ir ji pagalvojo, kad aš neturiu merginos. Šį kartą mano mama pasinėrė į prisiminimus:

– Oi, pamenu, kai Algelis mokėsi septintoje klasėje, būdavo, maudau jį, o jis prašo į vonią jo mylimą meškiuką atnešti. Aš aiškinu jam, kad negalima meškiuko šlapinti, o jis į ašaras…

Mergina pažvelgė į mane su neslepiama nuostaba, o aš pasijutau kažkokiu apsiseilėjusiu berniuku-kvaileliu… Septintoje klasėje mane mama maudė! Žaisliuko prašiau! Pasirodo, iš to džiaugsmo mano mama supainiojo septintą klasę su mano septyniais metais.

Ir štai dabar mano mama Feisbuke! Kiekvieną kartą su nerimu atveriu savo puslapį, bijodamas pamatyti mamos komentarą:

– Kas mano Algelį skriaus, turės reikalą su manimi! Ir nepamirškite spausti žvaigždutę “Patinka“. Ką, jis veltui čia rašo, stengiasi? Žiūrėkite man!

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių akimirkų mums visiems 🙂 !

Ir – pasisaugokime, kad neperkaistume: https://ruvi.lt/2012/08/06/kaip-neperkaisti-karsta-vasaros-diena/!