Informacinis persisotinimas

Vis daugiau žmonių šiuolaikiniame pasaulyje skundžiasi išsiblaškymu, negebėjimu sutelkti dėmesį, apatija, užmaršumu, sunkumais įsimenant informaciją, negalėjimu skaityti ilgus tekstus.

Šios problemos dabar būdingos ir vyresnio amžiaus, ir vidutinio amžiaus, ir visai jauniems žmonėms – tai ne tik įvairaus amžiaus, bet ir įvairių profesijų žmonės.

Ir jie nelabai gilinasi, kodėl taip vyksta – jie viską pateisina nuovargiu, stresu ar amžiumi, nors visa tai nėra tikrosios priežastys. Ir, žinoma, dažniausiai bando tai išspręsti greičiausiu būdu – ieško stebuklingų piliulių smegenų veiklai gerinti..

Tačiau tikroji priežastis – tai išorinis informacinis srautas, kuriame dabar gyvena šiuolaikiniai žmonės. Kitaip tariant, žmonės beveik nuolatos, kartais ištisą parą, yra pasijungę prie informacinio srauto, todėl smegenys tiesiog nespėja visko apdoroti dėl informacinio persisotinimo.

Pavyzdžiui, tyrimais įrodyta, kad pastovūs interneto lankytojai dažniausiai perskaito tik apie 20% teksto, kuriuo susidomėjo, jie vengia ilgų pastraipų tekste. O nuolat pasijungę į internetą žmonės galiausiai pradeda skenuoti tekstą kaip robotai – skaito prabėgomis pavadinimą, pradžią, ieško raktinių žodžių, peršoka iš vienos pastraipos į kitą, paskaito pabaigą ir vertina informaciją tik iš pozicijos “persiųsti, pasidalinti“.

Dauguma šiuolaikinių žmonių sunkiai įveikia ilgus tekstus, nekalbant jau apie knygas. Net žmonės su gerais skaitymo įgūdžiais pastebi, kad ilgesnį laiką internete skaitydami tekstus, jie pradeda nesuvokti informacijos, todėl tenka skaityti vieną sakinį kelis kartus.

Taigi, gaunasi užburtas ratas: ilgų tekstų rašyti neverta, nes mažai kas juos skaito, o trumpai perteikti esmę ne visada įmanoma. Todėl masinė informacija darosi vis primityvesnė, su iššaukiančiomis antraštėmis ir bevertėmis vienadienėmis šokiruojančiomis temomis. Tai atbukina ir tekstų rašytojus, ir skaitytojus.

Nuolatinis informacinis srautas taip perkrauna žmogaus sąmonę, kad jis pasidaro vangus, išsiblaškęs ir paviršutiniškas. Jis sunkiai skaito, nerišliai rašo, jam sunku realiai bendrauti su žmonėmis. Jo kalboje apstu SMS žinučių lygio trumpinių, jaustukų, ištiktukų, bet jis taip puikiai fotografuoja “selfius“! Jis gyvena iliuzijoje, kad žino visas paskutines naujienas ir naujoves, nes nuolat nardo socialiniuose tinkluose.

Tačiau tas nuolatinis pasijungimas į informacinį srautą galiausiai virsta tikrų tikriausia priklausomybe – dauguma žmonių nepaleidžia iš rankų savo telefonų, planšečių, “smartfonų“, “aifonų“. Jie nepaleidžia jų iš rankų namuose, darbe, gatvėje, automobilyje, parduotuvėje, o atjungimas nuo interneto kelioms valandoms, nekalbant jau apie kelias dienas, sukelia jiems įtampą, paniką, nerimą.

Todėl jokios stebuklingos tabletės, maisto papildai ar kitokie išoriniai būdai sumažinti šią įtampą nepadės. Reikia tiesiog atgauti sveiką nuovoką ir naudotis mobiliuoju ryšiu išskirtinai pagal paskirtį ar iškilus būtinybei. Vienintelis būdas – maksimaliai riboti kasdieninį informacinį srautą ir sąmoningai rinktis būtiną informaciją.

Ir nepasiduokime tuštybei – tarsi tik su naujausiomis mobiliojo ryšio priemonėmis mes esame pažangūs, šiuolaikiški ir apsišvietę.. Didžioji dalis informacijos internete yra ne tik bevertė, bet ir kenksminga, nes ne tik sukelia psichinę įtampą, bet ir iškreipia pasaulėžiūrą bei nuovoką apie tikrąsias gyvenimo vertybes.

Skirkime daugiau laiko realiam, gyvam, nuoširdžiam bendravimui su žmonėmis.. Dažniau surenkime išvykas į gamtą, skaitykime knygas, kurkime.. Tai, kas tikrai vertinga ir svarbu gyvenime, mes jaučiame širdimi ir sužinome iš asmeninės patirties arba iš dvasingų žmonių išminties.

Tiesiog būkime sąmoningi, būkime budrūs. Puiku, kad gyvename informacinės gausos, didelių permainų ir evoliucinio proveržio laikais, bet – atidžiai rinkimės, kam iš tiesų verta skirti savo dėmesį ir savo gyvenimo energiją.

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Skirtinga vaikystė

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas atsakė:

– Dukrele, o kaip gyvena dabar jūsų karta be knygų skaitymo, užuojautos kitam, kuklumo, orumo, vienybės, nuoširdaus bendravimo? Be meilės.. Supranti, dabar visa tai baigia išstumti technologijos, o mes tuo gyvenome, todėl skaitau, kad esame laiminga karta..

– Laiminga?  – nustebo duktė.

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Žinai, mes nesėdėjome visą dieną prie televizoriaus, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus.. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete.. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, ir stiprino mus liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso..

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Mūsų tėvai nebuvo turtingi, jie nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo.. Mes klausėme savo tėvų, nes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus vaišino kukliu, bet sveiku maistu. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Taip, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs.. Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, o gyvas ir tiesioginis! Ir to neišmokys ir nepakeis jokios technologijos. To, dukrele, jūs dabar galite pasimokyti iš mūsų..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Apie vaikų emocijas

Kalbėdami apie vienokius ar kitokius auklėjimo metodus, tėveliai geru rezultatu dažniausiai laiko tai, kad jų vaikas tampa ramus, mažai verkia, nerodo kaprizų ir nekelia isterikų.

Tarsi vaikas verktų, pyktų, zirztų ar keltų isterikas tiesiog dėl savo malonumo ar iš įpročio. Tarsi vaikas neturi teisės išreikšti savo emocijas.

O juk nei vienas žmogus negali būti nuolat pozityvioje būsenoje – tai tiesiog nerealu, bet kodėl gi tuomet mes reikalaujame to iš vaiko?

Ne visi suaugusieji geba suvaldyti savo emocines reakcijas, o vaikas – tuo labiau. Ir tik suaugusieji gali išmokyti vaiką suprasti ir išreikšti savo emocijas. O reikalavimai nutilti, nezirzti, nerėkti tiesiog išmoko vaikus slopinti savo reakcijas ir jaustis “blogais“ ir “netikusiais“..

Todėl kad geriau suprastume savo vaikus, naudinga pabandyti įsivaizduoti save jų vietoje. Tarkim, jaučiamės blogai ar esame suirzę: neišsimiegojome, prasta savijauta, kažkas nesiseka ar kažkokios kitos priežastys slegia – kas tokiu atveju mums padeda?

Ar padės, jei kažkas iš namiškių jums pasakys: “Na, baik zyzti, nusibodo klausyti, juk jau ne mažas vaikas esi!“ Ne, tikrai nepadės, nes jums realiai bloga.

Arba pasakys: “Na, baik, visa tai niekai!“ Žinoma, ne, nes jums tai ne niekai.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Eik, paverk į savo kambarį, o kai nurimsi, pasikalbėsime!“ Ne, nepadės, nes pasijusite nesuprasti ir atstumti.

O jei pagrasins: “Klausyk, jei nebaigsi zyzti, aš su tavimi nesikalbėsiu!“ Po tokių žodžių jūs pasijusite dar labiau įskaudinti, nes jums dabar reikalinga pagalba ir palaikymas.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Aš nieko nesuprantu, ką tu čia murmi per ašaras, pasakyk normaliu balsu!“ Tikrai nepadės..

O ar padės jums nusiraminti, jei artimas žmogus pradės ant jūsų šaukti arba.. suduos jums?..

Kodėl tuomet visa tai sakome savo vaikams? Kodėl taip elgiamės?

Kai vaikas suirzęs, kai audringai išreiškia savo emocijas, verčiau pagalvokime – o kas padėtų mums nusiraminti?

Kiekvienam žmogui tokiu atveju padeda supratimas, palaikymas, pagalba, buvimas šalia. Kai blogai, labai svarbu jausti, kad esi mylimas ir kad tave supranta: “Taip, aš žinau, kaip tu jautiesi, ir žinok, kad aš visada šalia ir tave myliu.“ Ir tik tuomet, kai nurimsta emocijos, galima aptarti situaciją ir pradėti ieškoti sprendimų.

Ko reikia vaikui tokiu atveju? To paties, kaip ir suaugusiam – leisti vaikui išreikšti savo būseną, savo emocijas ir tiesiog būti šalia, apkabinti, priglausti. Paguosti, palaikyti: “Tu pyksti, tau blogai, tu suirzęs, taip būna visiems. Bet aš su tavimi ir labai tave myliu..“ Ir kuo vaikui sunkiau – tuo svarbiau jam tuo metu žinoti, kad jis yra mylimas.

Tik rami suaugusiojo reakcija į vaiko emocijas padeda jam nusiraminti. O nurimus reikia pasikalbėti – dėl ko vaikas taip jautėsi ir kaip galima išspręsti situaciją. Taip vaikas išmoksta pažinti save ir savo būsenas, išmoksta valdyti savo emocijas, išsikalbėti.

Jei tėvai teisingai reaguoja į vaiko būsenas, tuomet vaikas nesusitapatina su negatyviomis emocijomis – “blogas“, “piktas“, “netikęs“, jis išmoksta suprasti, kad gali būti įvairių nuotaikų ir emocijų, mokosi jas išgyventi, suprasti jų priežastis ir savarankiškai atrasti sprendimus.

Tėvų meilė, kantrybė, nuoširdumas padeda vaikui išugdyti sveiką psichiką, harmoningą ryšį su kitais žmonėmis ir gebėjimą adekvačiai vertinti realybę.

Ir kai suprantame, kad vaikai auklėjami tik suaugusiųjų asmeniniu pavyzdžiu – labai naudinga kartais įsivaizduoti save vaikų vietoje. Ir atminti, kad meilė daro stebuklus..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

“Nekalta“ kritika

Iš pradžių pasakys: tau reikėtų kitaip apsirengti. Paskui pasakys, kad reikia sulieknėti. Paskui – kad reikia energingiau gyventi ir žiūrėti į viską linksmiau! Optimistiškiau. Ir nesiskųsti. Pakeisti šukuoseną reikia. Perskaityti madingą knygą ir filmus savišvietai pasižiūrėti.

O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, kitaip apsirengsi ir pradėsi optimistiškai šypsotis, tau pasakys, kad tu jau per sena. Ir ką tuomet daryti?

Taip vienas vyras pasakė žmonai, su kuria dvidešimt penkis metus kartu pragyveno. Kai ji, vilkėdama madingą sportinį kostiumą, ėjo su juo į sudėtingą žygį su sunkia kuprine už nugaros.

Visą gyvenimą ji lieknėjo, plušėjo sporto salėje, stiprino presą ir darė tik tas šukuosenas, kurios patiko jos vyrui. Ir žiūrėjo filmus, kurie jam patiko. Ir skaitė knygas, kurias jis rekomendavo.

O per atostogas plaukė upėmis ir laipiojo kalnais. Ir vakarais prie laužo, vaikydama įkyrius uodus, dainavo dainas, kai vyras grojo gitara. Vyras mėgo būtent tokias atostogas. Todėl žmona viską darė taip, kaip jam patinka. Klausėsi kritikos. Stengėsi.

O paskui jis supyko, kad ji per lėtai eina su kuprine. Ir pasakė: tu jau per sena! Ir ką daryti su tokia kritika? Tai ne svoris ir ne šukuosena. Ne naujas filmas apie kosminę sąmonę, kurį galima pasižiūrėti.

Penkiasdešimt metų niekur nedėsi. Ir pasidaro sunku tempti kuprinę ir brautis per brūzgynus, dainuojant dainas… Ketvirtį amžiaus žmogus darė viską, ko norėjo kitas žmogus – kad išsaugotų santuoką. Kad mylėtų. Kad būtų savitarpio supratimas.

O paskui vyras dideliais žingsniais nuskubėjo tolyn. O ji sėdėjo ant kuprinės ir verkė – ji labai pavargo. Kaip mažas nykštukas, sėdėjo miške ir verkė. Be jokio optimizmo. Todėl, kad gyveno ne taip, kaip norėjo: marino save badu, prakaitavo sporto salėje, klaidžiojo miškais ir lipo į kalnus per atostogas.

O ji taip norėjo visai kitko: tylių vakarų prie jūros, norėjo kepti pyragėlius, kartais nueiti į kiną pasižiūrėti melodramos, turėti ilgus plaukus, kartais pagulėti su knyga ant sofos, nueiti į teatrą su gražia suknele…

Ji gyveno ne taip, kaip norėjo. Ji darė tai, kas patiko vyrui. Ji nenorėjo jo prarasti! O jis pasakė, kad ji sena ir paliko ją miške – ko gi ji taip lėtai velkasi?

Ji patraukė į stotį, palikusi miške tą sunkią kuprinę. Bilietui į traukinį pakako, o tai jau gerai. Važiavo ir žiūrėjo pro langą į niūrų mišką, iš kurio ji taip stebuklingai ištrūko…

Ji ištrūko. O kažkas – ne. Ir iki šiol lieknėja, kerpasi, ilsisi ir valgo ne taip, kaip norėtųsi, o taip, kaip reikia kitiems. Ir be reikalo. Todėl, kad paskui vis vien gali mesti miške. Nes mes per senos ir per lėtai tempiame kuprinę…

Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !