************
Kai aš imu dukrą ant savo rankų ir ji pradeda čiauškėti kažką, daugiau gal sau pačiai, aš tarpais klausausi jos čiauškėjimo, tarpais pasineriu į savo mintis, o paskui staiga aiškiai suvokiu, kad jos mažytėje galvelėje telpa ištisas pasaulis ir vargiai ar aš sugebu bent dalinai į jį patekti. Ir ar verta bandyti?
Net ir savo vaiko siela panaši į nepažįstamą šalį su begale vingiuotų kelių ir takelių. Kiekviena mama galvoja, kad ji gerai žino ir supranta savo vaikus, tačiau ateina diena, kai bet kuris iš jų pasakys, kad taip nėra. Ir vis gi, sėdėdama su dukrele ant rankų, aš jaučiu, kad aš ne vieniša. Nėra didesnio artumo tarp dviejų žmonių, nei artumas tarp motinos ir jos vaiko, kurį ji laiko ant rankų.
Padėka autorei! Ištrauka iš S. Unset kūrybos
************
Visos močiutės moka skraidyti. Aš žinau, aš mačiau. Močiutės skraido ne taip jau aukštai, bet ir ne žemai. Taip, kad galėtų paglostyti savo anūkų galvas.
Močiutės už nugaros turi mažyčius sparnelius. Kaip laumžirgiai arba drugeliai. Po skarelėmis močiutės slepia pasakas, po kepurėmis – istorijas, o jų kišenėse – saldainiai.
Močiučių rankinėse guli ledinukai ir skėčiai. Močiutės mėgsta pirkti parduotuvėje duoną ir pieną, mėgsta sėdėti ant suoliuko ir stebėti vaikus.
Močiutės neišskrenda į pietus, kaip paukščiai. Jos visada pasilieka namuose.
Močiutės niekada nepyksta, jas galima tik nuliūdinti. Kai močiutės nuliūdusios, jos negali skraidyti, tik sėdi sau tylutėliai.
Sako, kad močiutės gali išskristi visiems laikams. Todėl močiutes reikia saugoti. Aš taip pat turėjau močiutę. Ir ji mokėjo skraidyti…
Padėka autorei! Pagal I. Zartaiskaja esė, vertė ruvi.lt
************
Meilės ir gerumo, saugios ir šviesios vaikystės mūsų vaikams 🙂 !