Pavargę nuo gyvenimo žmonės

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir likusį gyvenimą ji ruošiasi praleisti mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės.

Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas. Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną. Būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ Girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas. Kiekvieno vadovo svajonė. Neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. Ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes…

Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Ar tikrai reikia?

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk iš tiesų tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime.

Visa tai nesvarbu.

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas.

Pavargę žmonės palaipsniui keičia viską ir keičiasi patys. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje.

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku.

Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Pagal Anos Petrovos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Visi geri žmonės panašūs

Skirtingi žmonės. Taip viena sutuoktinių pora nusprendė. Ir padavė pareiškimą skyryboms. Ir laukdami skyrybų, pažėrė vienas kitam daugybę pretenzijų ir priekaištų, prisiminę seniai kauptas nuoskaudas ir nesupratimo momentus.

Ir kalbėjo apie tuščiai prarastą laiką. Ir turtą aršiai dalinosi. Ir, aišku, giminės prisijungė ir iš vienos, ir iš kitos pusės, dalindami patarimus ir kurstydami nesutarimų ugnį.

Ir šitie skirtingi žmonės eilinį kartą važiavo pas juristą kovoti dėl namo ir sklypo. O pakeliui jų automobilis sugedo; ir, kol vyras kažką taisė, prie jų mašinos priėjo šunelis taksiukas, visas purvinas ir išsekęs. Ir labai liesas. Jis, matyt, pasimetė. Ir šlubčiojo viena letenėle. O gal jį išvarė – juk būna pikti žmonės pasaulyje.

Ir sutuoktiniai, toliau besibardami, paėmė taksiuką ir nuvažiavo pas veterinarą. Ir ten atliko tyrimus ir rentgeną; ilgai ten buvo, pas juristą pavėlavo. Gydytojas pasakė, kad letenėlės lūžio nėra, bet šuneliui reikalinga ramybė ir gera mityba. Ir vyras su žmona nuvažiavo namo, įtaisė taksiukui gultą ir pradėjo jį gydyti.

Geras šunelis pasitaikė, tik labai kažkuo išgąsdintas ir nervingas. Tereikėjo pakelti balsą – ir taksiukas pradėdavo inkšti ir susigūždavo. Ir slėpėsi. Taip kad sutuoktiniai baigė barnius ir užsiėmė šunelio gydymu.

Ir, žinote, nieko, susitaikė. Pamiršo nesutarimus ir nuoskaudas. Galbūt, suprato, kodėl jie dvidešimt metų kartu pragyveno – ne tokie jau jie skirtingi žmonės. Geri žmonės labai panašūs, kaip štai šitie vyras ir žmona. Ir putlutis taksiukas taip pat dabar į juos panašus.

Taip kad bartis ir pyktis visi gali, visko būna. O nuvežti šunelį pas veterinarą – ne visi. Ir su tokiais gerais žmonėmis galima gyventi. Ir susitaikyti. Ir daug ką atleisti. Viskas praeina, o gerumas lieka.

Ir meilė sugrįžta… Iš tiesų ne tokie jau mes skirtingi.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Prašau, tikėkite savo Vyrais!

Tikėkite savo Vyrais. Sūnumis, broliais, tėvais, seneliais, draugais, sutuoktiniais ir mylimaisiais. Tikėkite taip, kaip tai moka tik Moterys: su šiluma ir meile, su didele kantrybe ir jautria širdimi.

Įkvėpkite juos dideliems darbams. Sugrąžinkite jiems tikėjimą savimi, kai palaužti sunkumų, jie jį praras. Tikėkite savo Vyrais ir, prašau, atminkite, kad “tikėjimas“ ir “ištikimybė“ – tai tas pats. Saugokite ištikimybę jiems, laukite ir tikėkitės geriausio.

Nelyginkite savo Vyrų su kažkuo kitu. Kiekvienas iš jų yra unikalus, o palyginimas dažnai žeidžia savigarbą. Pasakykite jiems, kad jie – patys-patys. Patvirtinkite tai savo meile ir darbais.

Atminkite, kad net atsitiktinai ištartas aštrus Moters žodis gali įkristi į Vyro širdį abejonės sėkla, kuri vieną dieną subujos nepasitikėjimo ūgliu. Jie apie tai jums nieko nepasakys, bet kaskart mintimis sugrįš prie to pokalbio, o vėliau tyliai įrodinės sau ir visam pasauliui, kad yra verti meilės ir pagarbos. O jie yra verti. Ir be jokių įrodymų.

Nežeiskite Vyrų savo netikėjimu jų jėgomis. Nežeminkite jų orumo nuolatine kritika ir nenurodinėkite, ką jiems daryti. Atsakomybė gimsta per pasitikėjimą, o ne per kontrolę. Noras kurti gimsta iš įkvėpimo.

Lengva mylėti pasitikintį savimi ir brandų Vyrą. Bet net patiems stipriausiems ir drąsiausiems kažkada buvo reikalingi tie, kas jais tikėjo.

Tikėkite savo Vyrais tuomet, kai jie negali atrasti savęs. Tikėkite jais ir tada, kai jie neuždirba pinigų. Tikėkite, kai jie paklydo savam Kelyje. Tikėkite, kai jie negali būti stiprūs. Aplinkybės nesvarbios. Tiesiog tikėkite.

Argi ne jautrios mylinčių Moterų širdys tūkstančius kartų sugrąžindavo gyvenimui Vyrus, kurie palūždavo, įgyvendindami didingą idėją? Argi ne graži Moters širdis moka mylėti taip kantriai ir pasiaukojančiai, kad Vyrai patiki, jog visko pasiekia savo jėgomis?

Argi ne mūsų misija būti jiems ir Motina, ir Seserimi, ir Dukra, ir Mylimąja, ir Bendražyge? Argi ne Moteris, pagimdžiusi Vyrą, tampa ta, su kuria jis lygina visas vėliau jo gyvenime sutiktas moteris?

Jūs sakote, kad tai ne tas vyras, kuriuo norisi tikėti? O jūs pabandykite. Pabandykite tapti TA, kuri TIKI.

Pagal Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kartais gėris – visai šalia

Iš esmės, viskas gyvenime sutvarkyta išmintingai ir paprastai.

Na, bent jau daugeliu atvejų.

Ir juk taip dažnai matome: žmogus visą pasaulį apkeliauja, ieškodamas laimės.

Kaip ir viena moteris: kur tik ji nebuvo! Kokiuose tik pasaulio kampeliuose neatostogavo! Ir treningus lankė, ir seminarus, ir į stačiausias aukštumas kopė. Pinigų uždirba – ir vėl važiuoja meilės ieškoti.

Ir… galų gale ji ištekėjo už savo laiptinės kaimyno. Labai laimingai. Ir dabar jie niekur nevažinėja, nes statosi namą…

Arba vienas žmogus ieškojo sau gero darbo. Ir gyveno įvairiose šalyse, daug sunkumų išgyveno. Paskui teko sugrįžti – ir puikus darbas atsirado, tiesiog visai šalia namų; jį priėmė į stambią įmonę ir geras pareigas pasiūlė.

Nemanau, kad tai, kas mums reikalinga – yra labai toli nuo mūsų. Ir kad rasti tai, kas “reikalinga“ neįtikėtinai sunku. Keista, bet paprastai viskas šalia.

Ir daug žmonių susitvarkė savo gyvenimą: sutiko savo meilę ar gerą darbą surado neiškeldami nė kojos iš namų – prie kompiuterio.

Gėris gyvenime – dažnai šalia. Tiesiog kartais mes jo nematome. Ir leidžiamės į sekinančią kelionę, – o paskui rankomis skėsčiojame: taigi štai ji, mūsų laimė. Ji gi šalia buvo!

Viskas sutvarkyta išmintingai ir paprastai. Ir tai, kas mums reikalinga, yra visai šalia, kaip taisyklė – kartais už kelių metrų. Arba – valandų…

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !