Pasaka apie atitirpusią širdį

Gyveno kartą žmogus su šalta širdimi, bet buvo toks savimyla, kad neskaitė to savo trūkumu. Atvirkščiai: jis gyrėsi, kad nejaučia jokio gailesčio niekam, kad nieko nemyli ir dėl nieko nepergyvena. Žodžiu – nejaučia nieko..

Vieną žiemos vakarą šis žmogus išėjo į miestą pasivaikščioti. Artėjo Naujieji Metai, oras buvo žvarbus, snigo. Žmogus buvo šiltai apsirengęs, todėl nusprendė užsukti prie naujametinės eglės, kuri buvo papuošta miesto aikštėje.

Pakeliui žmogus sutiko berniuką palaikais rūbeliais, kuris taip pat skubėjo link aikštės. Žmogus šaltai dėbtelėjo į berniuką, aplenkė jį ir paskubino žingsnį.

Prie naujametinės eglutės jiedu vėl susitiko. Žmogus norėjo prieiti arčiau apžiūrėti papuošimus, todėl besibraudamas stumtelėjo berniuką. Jis suklupo ir nustebęs pažiūrėjo į žmogų, kuris taip veržėsi prie eglės.

Tačiau jis net neatsisuko. Berniukas nubraukė nuo rūbų sniegą ir priėjo prie eglės – juk jis atėjo su tikslu: jis norėjo tyliai pasakyti savo naujametinį norą.. Berniukas tikėjo, kad Angelai jį tikrai išgirs..

Jis pažvelgė į puošnią eglę, pakėlė į akis į dangų ir tyliai ištarė:

– Mieli Angelai, kai aš ėjau čia, aš norėjau jūsų paprašyti, kad gaučiau dovanų šiltų rūbų, nes manieji visai susinešiojo, ir todėl man su jais labai šalta. Bet pakeliui aš pamačiau žmogų, kuris daug nelaimingesnis už mane, nes šąla jau seniai, ir, ko gero, gali pavirsti ledu.. Padovanokite jam karštą mylinčią širdį, kitaip jis niekada nebus laimingas.. Aš nežinau, kaip dar galėčiau jam padėti..

Berniukas dar ilgai stovėjo prie eglės, žiūrėdamas į žvilgančius žaisliukus. Staiga pajuto, kad kažkas palietė jo petį. Berniukas atsisuko ir pamatė tą patį žmogų – jis nusišypsojo ir padavė jam maišelį su šiltais drabužiais.

Berniukui tai buvo taip netikėta!. Jis labai apsidžiaugė, padėkojo žmogui, ir dar labiau džiaugėsi, matydamas šypseną jo veide.. “Dėkoju, mielieji Angelai už viską dėkoju! Jo ledinė širdis atitirpo, tai tikras šventinis stebuklas!” – pagalvojo berniukas🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio🙂 !

Žmoniškumas skleidžiasi Meilėje..

*Mūsų dienų auklėjimo paradoksas: tėveliai taip skuba (arba gyvenimo aplinkybės “skubina”) atiduoti vaikus į darželius “socializuotis”, kad vaikai netenka galimybės pilnai pamatyti ir įsisavinti namuose šeimos modelį.. Paskui tėvai stebisi – kodėl vaikas nemoka tvarkytis, atšiauriai bendrauja, nenori imtis atsakomybės, skuba ištrūkti iš namų..

*Dėl tokios ankstyvos socializacijos šeimos gyvenimas, kaip ir pas suaugusius, yra nustumiamas į antrąjį planą. Dėl to suaugę žmonės dažnai tik pradeda mokytis sugyventi savo sukurtoje šeimoje.. M0kytis suaugusiems nėra taip jau paprasta, todėl mokomasi per kivirčus, ginčus, nesutarimus, nesupratimą.

*O juk gyvenimo šeimoje ir harmoningo bendravimo geriausia išmokti būtent vaikystėje, tėvų šeimoje. Ne veltui anksčiau, norėdami geriau pažinti nuotaką ar jaunikį, labai atidžiai žiūrėdavo į jų tėvų šeimą ir giminę, jų gyvenimo būdą – mūsų protėviai gerai žinojo šį dėsningumą.

*Dar vienas mūsų laikais pamirštas dėsningumas – kur yra pagarba vyresniajai kartai, ten visada tvirtos šeimos. Pagarba vyresniesiems ugdoma tėvų rūpesčiu savo tėvais ir pagarba vyresniems žmonėms. Jei vaikai tai mato – jie taip pat rūpinsis savo tėvais ir gerbs vyresnius žmones. Taip išsaugoma šeimos ir giminės vienybė bei savitarpio pagalba, perduodama gyvenimo patirtis ir išmintis.

*Šeimą labai sutelkia bendri darbai ir tikslai: mama gali išmokyti dukrą įvairių rankdarbių, tvarkytis, ruošti maistą, o tėtis – pamokyti sūnų meistrauti, kažką sutaisyti ar konstruoti. Visa šeima gali dirbti sode, surengti žygį į mišką, kartu žaisti ar sportuoti, skaityti knygas ar žiūrėti filmą, aplankyti senelius.. o taip pat kartu mokyti vaikus saugoti gamtą, daryti gerus darbus, padėti kitiems žmonėms, ugdyti altruizmą ir vienybės pojūtį.

*Vaikai labai smalsūs ir imlūs: jie viską stebi ir girdi, jų sąmonėje įsirašo viskas, kas vyksta jų aplinkoje. Tai pirmos ir pačios ryškiausios gyvenimo pamokos, kurias žmogus prisimena visą gyvenimą. Vaikams didelę įtaką daro šeima ir giminė, ugdymo sistema ir mokytojai, masinio informavimo priemonės (vaikiški filmukai, knygos, filmai ir t.t..)

*Visi vaikai gimsta geri, žmoniški, ir tik aplinka lemia, ar vaiko žmoniškumas išsiskleis, ar bus užslopintas. Svarbiausia vaikui yra tėvų meilės išraiška: geranoriškumas, dėmesys, nuoširdumas, rūpestis, supratingumas – tėvų meilė suteikia vaikui saugumo pojūtį ir galimybę vystyti savo geriausias savybes ir talentus.

*Net patį neramiausią vaiką galima lengvai nuraminti, jei pradedame su juo ramiai, geranoriškai bendrauti ir žaisti, kalbėtis apie jam rūpimus dalykus – vaikai ypač gerai jaučia žmonių vidinę būseną (nuoširdumą, meilę arba pyktį, apsimetinėjimą ir pan.) ir atitinkamai į ją reaguoja.

*Šiuolaikiniame pasaulyje dar daug negatyvumo ir įtampos, kurią tėvai neretai “perkelia” į vaikų auklėjimą. Tai pasireiškia spaudimu, autoritarišku elgesiu, kontrole. Taip siekiama aklo paklusnumo, kuris laikui bėgant nutraukia tarpusavio pasitikėjimą ir šiltus ryšius. Griežtumas, kuris kartais reikalingas auklėjime, neturi būti nuolatinis, despotiškas ar žiaurus.

*Vaikai visada užsidaro, atsiriboja (arba paūgėję atsako tuo pačiu) nuo suaugusiųjų agresijos, pykčio ar abejingumo – jie pradeda gyventi savo pasaulėlyje arba pradeda ieškoti šilumos ir supratimo už šeimos ribų. Todėl tėvams kartais reikėtų pagalvoti – kokiais juos mato vaikai, ar jaučiasi vaikai šeimoje mylimi ir saugūs.

*Kiekvienas vaikas – ypatingas ir unikalus. Mylintys tėvai stengsis įžvelgti ir skatinti savo vaiko gebėjimus, o ne lygiuotis į kitus, kažkokius “madingus” standartus ar primesti vaikams savo asmeninius lūkesčius: “Geriau laimingas duonkepys, nei nekenčiantis grojimo muzikantas.. ”

*Nežiūrint į tai, kas vyksta aplinkui, šeima turi būti ir suaugusiems, ir vaikams gerumo ir harmonijos salele, kur juntama meilė, vienybė ir santarvė, kur ugdomi dori ir geri vaikai, kurie užaugę galės harmonizuoti ir visuomenės gyvenimą.

*Pati vertingiausia dovana, kurią gali įteikti tėvai savo vaikui – tie jie patys. Tėvai – svarbiausi žmonės vaiko gyvenime, kuriais vaikas pasitiki ir seka. Todėl tėvams reikia nuolat augti dvasiškai, plėsti savo sąmoningumą ir tobulėti – kad galėtų būti savo vaikui deramu pavyzdžiu, kad jų Meilėje vaikas užaugtų Geru Žmogumi🙂 .

Mintys iš paskaitų apie vaikų auklėjimą, parengė ruvi.lt

Ką pasėsi..

Valstietis ima dvi skirtingas sėklas ir sodina į tą pačią dirvą. Viena sėkla – cukrinio runkelio, kita – karčiojo pelyno.

Abi sėklos auga toje pačioje dirvoje, gauna tiek pat saulės ir vandens, tiek pat augimui reikalingų medžiagų.

Laikui bėgant, sudygsta du daigeliai, o vėliau užauga du vešlūs, bet labai skirtingi augalai: saldus cukrinis runkelis ir kartus pelynas.

Kodėl jie tokie skirtingi? Ar gamta buvo labai atšiauri pelynui, kad jo lapai tokie kartūs, ir, atvirkščiai – gamta buvo itin palanki saldžiajam runkeliui?

Ne, gamta buvo vienodai palanki abiems augalams – juk ji veikia pagal nekintamus dėsnius. Gamta tik padeda išryškinti skirtingų sėklų savybes.

Cukrinio runkelio sėkla turi jai būdingą savybę – saldumą, todėl augalas neturės jokių kitų savybių, išskyrus saldumą.

O pelyno sėkloje glūdi jai būdinga savybė – kartumas, todėl augalas neturės jokių kitų savybių, o tik kartumą.

Kokia sėkla – toks bus ir augalas..

O dabar įsivaizduokite, kad valstietis ateina prie pelyno krūmo, paragauja lapų ir.. labai supyksta, kad jie tokie kartūs!.

Dar daugiau: jis tikisi, kad pelyno lapai laikui bėgant pasidarys saldūs, todėl kasdien ateina prie pelyno krūmo, skina lapus ir vėl ragauja. Ir vėl supyksta, kad jie tokie kartūs..

Žinoma, valstietis taip nesielgs, juk jis žino, kad iš pelyno sėklos tikrai užaugs kartusis pelynas, ir jei jis nori saldaus augalo – jis pasodins saldaus augalo sėklą.

Valstietis žino: kokia sėkla – toks bus ir augalas.

Bet mūsų gyvenime taip nutinka: kartais mes esame neatidūs, o todėl nesusiejame savo veiksmų priežasčių ir jų pasekmių..

Mes sėjame neapykantą, bet labai norime meilės..

Sėjame pyktį, bet labai norime taikos ir ramybės..

Tačiau.. prisimenate: kokia sėkla – toks bus ir vaisius.

Arba: kokia priežastis – toks ir rezultatas, koks veiksmas – toks ir atoveiksmis.

Atminkime šį paprastą dėsnį.. Sėkime Gėrį savo gyvenime🙂 !.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio🙂 !

Praregėjimai

Mes norime matyti kupiną meilės pasaulį. Norime, kad mus mylėtų tokius, kokie esame. Bet patys iškeliame daugybę pretenzijų ir sąlygų mylimiems žmonėms..

Mes norime, kad pasaulyje būtų taika, kad nebūtų karų, nelaimių ir skausmo. Bet patys pradedame vidinę kovą tą pačią akimirką, kai kažkas neatitinka mūsų idealų ar įsitikinimų..

Mes norime gerumo ir šilumos. Bet gailime gerų žodžių artimiesiems, o šiltų jausmų išraišką laikome sentimentalumu ir silpnumu..

Mes norime būti laisvi. Bet pratrūkstame agresija kaskart, kai susiduriame su kitokia, nei mūsų, nuomone arba laisvai, nešabloniškai mąstančiais žmonėmis..

Kiekvieną kartą, kai mes “norime”.. prisiminkime, kad mūsų pasaulis prasideda nuo mūsų pačių..

************

Svarbu ne tik tai, ką mes kalbame ar darome, bet ir tai, kokie mes esame tuo metu. Tai, kokie esame – visos mūsų būties pagrindas.

Juk galima nuodais nutapyti labai gražų paveikslą, bet artintis prie jo bus pražūtinga. O galima nupiešti paprastą paveikslą gydomaisiais dažais, kurie išgydys.

Esmė visada tame – kokie mes. Mūsų vidinė būsena svarbiausia: koks vidus – toks ir poveikis aplinkai. O forma gali būti labai apgaulinga..

************

Jei jūs pasirinkote dvasinio augimo kelią ir kartais jus išmuša iš pusiausvyros – nenusiminkite. Juk tobulėjimo kelias yra svarbiausias mūsų gyvenime – keliaudami juo, jūs atsikratote visko, kas trukdo įžvelgti gyvenimo Tiesą.

Jūs kylate aukštyn, spirale, todėl nestabilumo akimirkos kartais neišvengiamos. Tačiau su kiekvienu vystymosi vingiu jų bus vis mažiau, nes jūsų mintys kaskart išsigrynina nuo dualumo iliuzijų: jūs išmokstate atskirti tikrąsias vertybes ir pradedate teisingai reaguoti į įvykius gyvenime.

Tai natūralus, palaipsninis kilimas į  vis aukštesnį sąmoningumą – iš dualumo į Širdies aukščiausią sąmonę. Bet kokiu atveju – nuolat skleiskite tyrą Meilę, išlikite ramūs, apgaubkite Meile kiekvieną situaciją ir pažvelkite į ją kaip į pamoką pakeliui į Šviesą.

************

Dauguma iš mūsų taip įprato negatyviai mąstyti, kad lengvumo, džiaugsmo ar laimės akimirkos gali atrodyti tarsi kažkokia anomalija, tarsi kažkoks negerumas gyvenime..

Mes taip įpratome priešintis gyvenimui: spręsti problemas, kovoti, įrodinėti, prisiversti, nerimauti, bijoti, reikalauti, varžytis, ginčytis.., žodžiu – gyventi nuolatiniu įtampos režimu. Nors tai sunku ir labai vargina, bet mes galvojame, kad tai ir yra “normalus” ir vienintelis įmanomas gyvenimo būdas.

“Normalus” ir “vienintelis” jis atrodo tik todėl, kad mes netikime arba tiesiog nežinome, jog galima gyventi kitaip – lengvai, taikiai, pozityviai, kūrybingai.. Meilėje ir Vienybėje su gamta, žmonija ir visa gyvybe, Harmonijoje su Kūrinijos dėsniais..

************

Kiekvienas turi turėti savo “jaukų kampelį”, savo asmeninę erdvę, kur gali pasisemti jėgų, pabūti tyloje ir atsigauti. Tai stebuklinga vieta, kur geriausia pabūti vienam.

Tačiau ši vieta neturi tapti slėptuve, į kurią mes pabėgame nuo kitų žmonių ar nuo jų atsiribojame. Tai turi būti jaukus kampelis, kuriame visada saugu ir šilta.

Ir tai gali būti namai ar žmogus, o gal ir “kampelis” savo paties širdyje.. Mes ten sugrįžtame, kai pavargstame, ar kai tiesiog reikia pabūti su savimi.. O atsigavę ir sušilę, galime sušildyti kiekvieną, kas užsuks, pritrūkęs šilumos..

************

Parengė ruvi.lt

Vedos apie kalbą ir tylėjimo galią

*Vedų kultūroje kalba laikoma žmogaus dvasinio tobulėjimo pagrindu, todėl buvo mokoma atidžiai sekti savo kalbą, o tylėjimas buvo prilygintas auksui.

*Kalba – tarsi žmogaus veidrodis: pagal ją galima atskirti išminčių nuo neišmanančio žmogaus. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas: iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas”.

*Kalba – ne tik mūsų vidinio pasaulio išraiška, bet ir gyvenimiškos energijos išraiška. Žmogus sparčiai išeikvoja savo gyvenimišką energiją, kai nuolat kažką kritikuoja, smerkia, apkalba, šmeižia, kai meluoja, reiškia pretenzijas, giriasi arba keikiasi.

*Kaip mes kalbame, taip ir gyvename.. Vedų teigimu, viena iš rimčiausių kliūčių dvasiniame tobulėjime – tai tuščios kalbos (pradžalpa). Jos sekte išsekina žmogų – jis pasidaro tingus, apatiškas, vangus ir netenka vidinių jėgų priešintis pagundoms ir nuopoliui.

*Tuščiai arba negatyviai kalbantis žmogus – tarsi namas atlapais langais ir durimis: jame susikaupia daug įtampos, pykčio, pakrikų ar paikų minčių, ir jos nevaldomai veržiasi į aplinką bei “nusėda” ant aplinkinių. Todėl būtina “valyti” savo mintis ir jausmus, kad savo kalbomis neterštume erdvės.

*Dori jausmai tylūs, o egoizmas – plepus, jam sunku patylėti ar pabūti tyloje: jis nori girtis, kritikuoti, pamokslauti.. Kuo žmoguje daugiau egoizmo – tuo jam sunkiau gerai galvoti ir kalbėti apie kitus žmones. Jei norime atsisakyti polinkio tuščiai ar negatyviai kalbėti – turime pirmiausiai atsikratyti egoizmo.

*Vedos pataria kalbėti žmogui tik tai, ką jis tiksliai žino ir kas jo gyvenimu patikrinta, ir tai, kuo jis gali geranoriškai su kitais pasidalinti. Pagrindinis kalbos naudingumo rodiklis – ji turi atnešti žmonėms gėrį.

*Neverta leistis į ilgas kalbas su tais žmonėmis, kurie yra priešiškai nusiteikę jūsų atžvilgiu arba su žmonėmis, kurie linkę apkalbėti kitus – bendravimas bus sunkus, kils priešprieša, ginčai ir įtampa.

*Kaip ir kūno askezė, žmogui būtina kalbos askezė. Tuščiažodžiauja ir daugžodžiauja neramus, liguistas, inertiškas protas. Kai žmogus sąmoningas ir dvasingas – jo protas ramus, jis valdo savo būseną, o jo kalba – trumpa ir aiški. Juk tiesai nereikia daug žodžių – ji paprasta ir aiški.

*Kad išvalytume savo protą ir savo mintis – Vedos pataria laikytis tylėjimo praktikos. Jos esmė – ne tik susilaikymas nuo kalbėjimo (kelioms valandoms, vienai dienai ir pan.), bet ir vidinio dialogo sustabdyme. Tai labai galinga apsivalymo praktika.

*Išorinis tylėjimas leidžia išgirsti savo vidinį balsą. Kai žmogus kalba arba nuolat apie kažką galvoja – jis to savo vidinio balso (intuicijos, pasąmonės, aukštesniojo “aš”) tiesiog negirdi, nes jo protas tampa inertiškas, šokinėja nuo vienos minties prie kitos.

*Tik tyloje galima susitikti su savimi, su savo esmių esme. Ir toks susitikimas ne visada malonus – juk pirmiausiai susiduriame su savo trūkumais, netobulumais, kuriuos reikia pripažinti. Tai nėra paprasta.

*Tylėjimas išlaisvina nuo vidinio nerimo ir emocinio nestabilumo – tyloje mes aiškiai pamatome jų priežastis, kurias galime pašalinti arba ištaisyti.

*Tyloje pradedame suprasti proto veikimo mechanizmus, todėl palaipsniui išmokstame jį valdyti. Juk jei nevaldome savo proto – jis pradeda valdyti mus, ir iš pasaulio pažinimo instrumento protas tampa mūsų šeimininku..

*Tylėjimo praktikos metu visos nuslopintos emocijos ir problemos, slaptos mintys, svajonės ir idėjos pradeda kilti į paviršių. Tai padeda apsivalyti ir išsigryninti: kažką paleisti, kažkam atleisti, suvokti savo klaidas ir dorybes, atgaivinti savo siekius, pamatyti tikrąsias vertybes gyvenime.

*Kaip taisyklė, patys stipriausi – tai patys tyliausi žmonės. Jie ramūs ir išmintingi, nes jų jėga – jų vidinis dvasinis potencialas. Jiems nereikia blaškytis, ieškoti atramos ir laimės išoriniame pasaulyje. Ramus protas ir vidinė pusiausvyra atveria tikrą gyvenimo išminties lobyną, todėl jų jėga ir laimė – visada su jais..

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt