Tu žinai

Tu viską žinai – visus atsakymus. Bet galbūt dar nepasiruošęs juos priimti ir kažkaip juos pritaikyti. 

Žmogus visada žino, kaip yra teisinga, ką jis jaučia ir ko iš tikrųjų nori. Žino ir jaučia širdimi.

Bet nevaldomas protas primeta kažkieno sugalvotus svetimus šablonus, įsitikinimus, apribojimus, baimes, svetimas “taisykles“.

Ir žmogus arba seka paskui juos, nuklysdamas nuo savo kelio, arba slepiasi už jų nieko nekeisdamas savo gyvenime.

O juk visi atsakymai – paviršiuje. Tereikia būti sąžiningu su savimi, pamatyti juos ir priimti. Nes kai žinai atsakymus ir sąžiningai pažvelgi į situaciją – labai greitai atrandi sprendimus, galimybes ir išeitį.

Tu viską žinai. Tiesiog sustok ir išgirsk savo širdies balsą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

O iš tiesų dvasingumas išlaisvina…

Jei jūs kažką matote kitame žmoguje, tai nebūtinai yra ir jumyse.

Iškreipta mintis apie žmogaus atspindį aplinkiniuose sukėlė daug triukšmo, o idėja apie visuotinį pakantumą viskam tapo eiline prievarta prieš žmogaus esybę.

Ne visada kitų elgesio priežastys yra jumyse. Kartais (visada) kitas žmogus – tai tiesiog žmogus, kuris turi savo pasaulio matymą ir sąmoningumo lygmenį, savo pergyvenimus ir būsenas, ir elgiasi taip, kaip jis sugeba elgtis. Tai nepriklauso nuo jūsų. Jūs galite tik stebėti jo saviraišką ir nuspręsti, norite jūs turėti su tuo reikalų, ar ne.

Jūs neprivalote priimti visų ir visko ir kaltinti save, jei nepavyksta to padaryti. Liaukitės prievartauti save. Tendencija į visuotinį pakantumą viskam, nepriklausomai nuo to, ką jūs jaučiate, įvaro jus į eilinį užburtą kankinio ratą. Atseit, mes visi turime kentėti, o jei jums tai nesigauna (o tai natūralu), tuomet jūs turite pasmerkti save už tai, kad esate nepakankamai dvasingas ir pakantus.

O iš tiesų dvasingumas išlaisvina. Jis nepaverčia jūsų kažkokių šablonų vergu. Jūs laisvi naudotis tuo, ką turite. Jūs laisvi patys spręsti, kurti ir viską rinktis savo gyvenime. Pakantumo viskam idėja varo jus į užburtą ratą – pareigą kentėti, kaltės jausmą ir savęs smerkimą už netobulumą.

Dvasingumo kelias negali sukelti tokių negatyvių vibracijų ir pojūčių.

Kai tampate sąmoningesni, jūs esate laisvesni ir mažiau priklausomi nuo bet kokių išorinių aplinkybių ir kitų žmonių elgesio. Jei kažkas šalia jūsų elgiasi niekingai, jūs neturite ieškoti priežasties savyje, ieškoti tame savo atspindžio ir bandyti priimti tai savyje. Nesukite sau galvos. Jūs turite teisę tiesiog apsisukti ir išeiti.

Sąmoningumas – tai gebėjimas matyti esmę ir laisvė būti savimi.

Padėka autorei! Pagal V. Vojtanik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Vasaris, jis toks…“

“O kaip jūs galvojote? – stebėjosi Mažasis Angelas. – Vasaris taip pat nori pabūti kovo mėnesiu. O todėl kad atsibodo siausti, pūsti šaltus vėjus, gąsdinti žmones šalčiais… Pavasario norisi. Šilumos ir lengvumo… Ir jei jau sniego – tai labai švelnaus, tokio puraus, besvorio, pūkuoto… O dar geriau ir visai be sniego – tegul sau balos tyvuliuoja, o šaltinėliai į visas puses čiurlena… Ir taip norisi laivelį į plaukiojimą paleisti… Į tolimus, ir visai nesvarbu, kokius, krantus… Tegul tiesiog plaukia… Kažkur…

O gal vėl sniego pažerti? Kad kiemsargiai turėtų kuo užsiimti. Nuo pat ryto takelius nukas, kad neliūdėtų… Ir žmonės, štai, pažiūrėk, kepures, kailinius iš karto apsivilko (juk vasaris vis dėl to!), o išėjo į gatvę – ten atšilimas…

Ir varnos jau sunerimo. “Vasari, – klausia, – tu žiema vis dėl to ar kaip?..“ O vasaris tik juokiasi stambių lašų nuo stogų barbenimu… Pokštininkas… Tik štai su saulute niekaip negali  susitarti. Miega ji dar. Užsiklojo miglotai-pilka debesų antklode ir paprašė iki kovo nežadinti. Arba net iki balandžio mėnesio… O ko jūs norėjote? Žiema…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jam reikalinga tavo meilė ir palaikymas

Lengva mylėti pasaulį, kai tavo aplinkoje viskas nuostabu. Lengva atsakyti tuo pačiu į jo išorinę ramybę, gerovę ir didingumą.

Tačiau būna laikai, kai tau atrodo, jog visas tave supantis pasaulis tiesiog išsikraustė iš proto, ir jis visai neieško būdų kažką tau paaiškinti, sukeldamas baimę ir neviltį.

Žinai, kaip tik tokiais būties momentais pasaulis yra bejėgis, ir labiausiai už viską jam reikalingi tavo palaikymas ir tavo meilė.

Būtent tavo. Meilė, nežiūrint į nieką, meilė-atjauta, meilė-didžiadvasiškumas, meilė-supratimas, meilė-paguoda.

Pabandyk, ir tu sužinosi, kad tokia meilė gali kurti stebuklus.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad jis sušiltų…

Norisi apkabinti visą pasaulį ir švelniai pasūpuoti jį delnuose…

Kad jis sušiltų…

Kad taptų šilta ir šviesu ten, kur šiandien šalta, tamsu ir daug įtampos.

Ir aš tikrai žinau, kad tai įmanoma.

Mes turime tiek daug vidinės jėgos. Tai malda. Tai Šviesa, sklindanti iš širdies. Tai gerumas ir švelnumas. Tai Meilė. Tai grožis.

Pradėję nuo ramybės ir šviesos savo vidiniame pasaulyje, skleisdami ją aplink, lyg medaus saldumą, lyg šiltą jėgų suteikiantį pieną, mes formuojame pačias palankiausias ištakas ir ateities įvykius.

Net jei šią akimirką to nesuvokiame.

Tegul pasaulis sušyla nuo mūsų meilės ir mūsų širdžių švelnumo…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Valentino diena“

Mažasis Angelas iš pat ryto kruopščiai karpė ryškiai raudonas širdeles… Daug-daug mažų ryškių širdučių. Ir svajojo, kaip mes jas į viršų, aukštai-aukštai… O vėjas jas pagaus, lengvai pasuks ir nuneš tolyn… 

Ir kažkam iš žmonių, ten, žemai, į delną nukris ne žvaigždė, o mažytė, sušildanti sielą širdelė… Ir dėl to pasidarys taip nuostabiai gera, ir šilta, ir neapsakomai ramu, ir kažkaip labai jauku…

Todėl kad mums reikia, kad mus tiesiog mylėtų… Ir dovanotų mums savo meilę… Ir priimtų mūsų meilę, nesusimąstydami, kodėl, kam ir kaip… Todėl kad meilė… ji juk niekada neklausia, kam ji reikalinga. Ji tiesiog yra… Ji mus šildo.. Ji dovanoja mums laimę…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Meilė viską gali

Vyras ir moteris, kurie moka atvirai pasikalbėti – patys geriausi psichologai vienas kitam.

Sudėtinga santykių psichologija jiems nereikalinga, jei jie gali atsiverti artimam žmogui, nuoširdžiai kalbėtis apie savo jausmus ir geranoriškai išsiaiškinti ar išspręsti iškilusius nesusipratimus ir problemas.

Kartais net paprasčiausi klausimai padeda suprasti situaciją ir rasti sprendimus: “Ko tu norėtum? Ko aš norėčiau? Ko aš iš tavęs tikiuosi? Ko tu iš manęs tikiesi? Kaip tu jautiesi? Kaip aš jaučiuosi? Kas mums dabar svarbiausia? Kaip galime tai išspręsti?“… ir t.t…

Atrodytų, paprasti klausimai, bet jie labai veiksmingi – atsakydami į juos, žmonės pamato sprendimus, atsiranda bendrumo pojūtis. Juk priekaištai ar pretenzijos įžiebia tik priešiškumą ir įtampą, o atviri nuoširdūs pokalbiai – suvienija žmones ir harmonizuoja santykius.

Tai meilės išraiška – atvirumas… Kaip ir geranoriškumas, pasitikėjimas, santarvė, nuoširdumas, rūpestis ir palaikymas… Meilė daro stebuklus 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kad būtų sveika sąveika

Yra žmonės, kuriems jūs galėtumėte padovanoti visą jūrą.

Jūrą savęs ir visko, kas jumyse yra ir ką jūs sugebate.

Jūrą bangų iš įvairiaspalvių nuotaikų. Jūrą emocijų. Jūrą įspūdžių. Jūrą švenčių.

Bet jiems nereikalinga jūsų jūra. Jiems pakanka stiklinės paprasto vandens. Ir jie paima ją iš jūsų. Ir net dėkoja už tai. Ir net sugrįžta, kad gautų dar vieną.

Ir praleidžia su jumis lygiai tiek laiko, kiek reikia, kad išgertų stiklinę vandens. O po to išeina. Jie išeina, o jūs liekate su savo neprašyta jūra, liedami apmaudo ašaras į jos sūrų kartėlį.

Ir netrukus patys tampate karčiai-sūrūs. Nepakantūs. Nelaimingi. Jūs pykstate ir kaltinate. Iš jūsų nepaėmė jūros, kurią jūs buvote pasiruošę atiduoti!

Ir tikrai, apmaudu. Bet jei gerai pagalvosite, pasirodys, kad niekas to ir neprašė. Paprašė trupučio vandens. Galbūt, todėl, kad jie jau turėjo savo jūrą… ne geresnę ir ne blogesnę nei jūsų, bet tokią, kokia jiems buvo artima ir reikalinga.

Todėl verta prisiminti, kad negalima keisti jūros į stiklinę vandens. Stiklinę – į stiklinę. Jūrą – į jūrą. O jei nieko – tai ir nieko. Tik tokiu atveju nebus nuskriaustų jūros dovanotojų ir nieko neįtariančių skriaudėjų, kurie norėjo ne plaukioti, o tiesiog atsigerti. Nebus priklausomų ir abejingų. Nebus reikalaujančių meilės ir tų, kurie nesugeba jos dovanoti.

O jei be metaforų – mielieji, nebandykite įpiršti žmonėms daugiau, nei jie nori priimti. Ir nesitikėkite atpildo didesnio, nei jie gali duoti.

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !