Šiandien aš dovanoju tau vėlyvą rudenį.
Atsigerk jo kartaus lietaus, įkvėpk auksines paskutinių lapų žiedadulkes, apglėbk plačiai atmerktomis akimis sujauktą dangų, įsileisk į save žiemos nuojautą – aš vaišinu.
Todėl kad tikrai žinau viena: tas ruduo, stebuklingas rudas lapinas, svaiginantis lapų sūkuriais, pažadinantis pragmatiškoje sieloje poezijos žodžius – jis ne drumzlinose balose, ne peršlapusiuose batuose, ne lapų lašuose ant langų ir veidų, ne išskrendančių paukščių klegesyje – ne…
Ruduo – žmogaus sieloje. Kaip ir pavasaris, vasara, bet koks metų laikas ir bet koks oras.
Ir todėl tam pačiam lietui kažkas su džiaugsmu ir apsivalymo pojūčiu išties savo rankas, o kitas niūriai susirauks, nubrauks kartu su savo liūdesiu lietaus lašus ir stipriau susiverš lietpaltį.
Metų laikai – mumyse, o lietus… tiesiog lyja. Jame nėra gėrio ir blogio atspalvių, nėra džiaugsmo ar liūdesio. Lyja kartais ir mūsų sielose, bet to nemoko mokykloje, apie tai nepasakoja tėvai.
Šiandien aš dovanoju tau rudenį, suvyniotą į žodžius.
Imk ir atmink, kad tai, kokia taps ši keista dovana, kuo ji taps – lengva šypsena ar ilgesingu žvilgsniu pro langą – priklauso tik nuo tavęs.
Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !