Tiesos efektas

Mūsų protas savitai priima tai, kas dažnai kartojama. Jei dažnai girdime kažkokią vieną mintį, jis galiausiai priima tai kaip tiesą. Net jei tai netiesa.

Pavyzdžiui, mes pamatome tam tikrą teiginį socialiniuose tinkluose, vėliau išgirstame tai iš pažįstamų, o paskui atsitiktinai pamatome panašų video.

Ir kažkurią akimirką tai jau nekelia abejonių ne todėl, kad mes tai patikrinome, bet todėl, kad tai tapo įprasta.

Tai vadinama tiesos efektu. Pakartojimų dažnumas stipresnis už faktus.

Taip paskleidžiamas melas, įvairi propaganda, klaidingi stereotipai ir elgesio šablonai, svetimi požiūriai į gyvenimą.

Todėl taip svarbu sekti, ką mes skaitome, matome ir girdime. Ne viskas, kas skamba dažnai ir įtikinamai, yra tiesa.

Kaip atskirti tiesą nuo melo? Būkime sąmoningi. Mąstykime kritiškai. Tikrinkime informaciją. Tai raktas į Tiesą.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Gyvas ryšys

Mes gyvename blizgių paviršių epochoje. Mums siūlo tobulą glotnumą.

Idealiai lygūs ekranai, virtuviniai fasadai be rankenų, minimumas baldų ir vizualinio triukšmo, be smulkmenų, kurios byloja apie žmogaus buvimą. Mados diktuoja sterilumą, laikino viešbučio numerio pojūtį, iš kurio tu išvyksi rytojaus rytą.

Kažkas įskilo? Išmesk. Nusitrynė? Nusipirk naują. Gyvenimas virto begaliniu katalogu, kuriame kiekvieno daikto galiojimo laikas trumpesnis, nei šiltos duonos.

Atrodo, kad tikra prabanga dabar – turėti daiktų, kurie beverčiai rinkoje, bet be galo brangūs tavo širdžiai. Kurie leidžia būti tau savimi – su visais netobulumais, raukšlėmis ir randais, paslėptais po rūbais.

Mūsų taktilinė atmintis nepakenčia tuštumos. Jai reikalingi pojūčiai. Jai reikalingas lininės staltiesės šiurštumas, kurią audė prosenelė ir kuri palietus primena senyvos, bet nuostabios moters veidą.

Atminčiai reikalinga močiutės žiedo su blankiu granatu vėsuma, kuris buvo išimamas iš dėžutės tik per dideles šventes. Žalvarinis senelio žiebtuvėlis. Jis seniai neveikia, bet šaltas metalas prisimena senelį gyvą. Kai suspaudžiu jį delne, aš jaučiu jo buvimą.

Pirštų atmintis be žodžių pasiekia sielą. Juk mes prisimename ne pačius daiktus, o tą jausmą, kuris kildavo juos palietus.

Šiurkšti pledo vilna, vėsus indo kruopoms paviršius, senovinės sagos dėžutėje nuo sausainių, odinis knygos viršelis, kuris suminkštėjo būtent ten, kur jį laikė ranka ilgais žiemos vakarais.

Daiktų vertingumas nematuojamas laiku ar parduotuvės čekiais, jis – tame giluminiame ryšyje, kurį mes jaučiame juos liesdami. Tie daiktai – mūsų nebylūs liudininkai. Jie tarsi sugeria mus, kaip jūros smėlis druską.

Jie tampa mūsų istorijų tęsiniu, prisimena mus tikruosius: besijuokiančius dėl pralieto pieno, verkiančius dėl pirmos nesėkmės, kruopščiai piešiančius paveikslėlius pirštu ant aprasojusio stiklo…

Ir kai už lango tirštėja sutema, o mieste pradeda gausti šaltas vėjas, ranka pati siekia ne kažko naujo, glotnaus ir madingo, o to paties seno vilnonio pledo su pablukusiais raštais. Todėl kad jis žino tavo pečių formą. Jis prisimena tave. Jis kvepia paguoda.

Pasaulyje, kur viskas keičiasi kartais per valandą, o ne metus, gyvybiškai būtina prisiliesti prie daiktų, kuriuos mes mėgome. Ir saugoti jų šilumą, kai aplink pasidaro pernelyg šalta ir baugu.

Padėka autorei! Pagal O. Majer tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Prisiminti, išskleisti sparnus…

Mažas paukštelis pamiršo, kad moka skraidyti… O paskui prisiminė ir nuskrido link saulės.

Vaikystėje mes radome kregždutę su sužeistu sparneliu. Išgydėme. Paleidome – o ji neskrenda…

Kol gijo sparnelis, ji kurį laiką neskraidė. Ir negalėjo iš karto prisiminti, kad moka skaraidyti.

O paskui pažvelgė į dangų, suspurdėjo sparnais – ir nuskrido link saulės…

Po traumos, nelengvo periodo, sunkių išbandymų mes taip pat kartais pamirštame, kad turime sparnus ir galime skraidyti. Reikia laiko, kad atsigautume, prisimintume.

Bet tu turi sparnus. Ir moki skraidyti. Duok sau laiko. Prisimink. O paskui pažvelk į dangų – ir skrisk į šviesą, meilę, džiaugsmą!

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai ji šviečia…

Ir štai ateina akimirka, kai viskas, kas tau atrodė taip svarbu, staiga praranda buvusį reikšmingumą. Tarsi kažkas išjungė garsų triukšmą, kuris visą gyvenimą skambėjo fone. Tu nustoji bėgti. Nesieki dėmesio. Pritarimo. Nieko neįrodinėji. Sau, pasauliui, artimiesiems. Todėl kad viduje pagaliau pajunti ramybę. Tu pamatai, kiek daug jėgų atiduodi ne gyvenimui, o kovai su tuo, ko negali priimti.

Tu supranti, kad tiesa – ne išorėje. Ne pasiekimuose, ne tame, ką sukaupei. Tiesa tame, kiek tu sąžiningas pats su savimi. Kiek sąmoningumo tame, ką tu darai. Net tuomet, kai niekas nemato. Kiek tavyje meilės tuomet, kai labai sunku. Net tuomet, kai niekas neatsako tuo pačiu. Todėl kad meilė – ne sandėris. Tai būsena. Tai pasirinkimas.

Kartais sugrįžta seni jausmai. Baimė. Nepasitikėjimas. Vienatvė. Jie neišnyksta. Bet dabar tu sugebi būti su jais. Nebėgti, neslopinti. Tiesiog girdėti. Matyti. Jausti. Ir staiga supranti: jie daugiau nevaldo tavęs. Jie tiesiog ateina ir išeina. O tu lieki. Stipresnis. Ramesnis. Gilesnis.

Tu nešvaistai savęs beprasmybei. Tu nekalbi, jei neturi ką pasakyti. Nenori daryti to, kas tavęs neįkvepia. Todėl kad vertini laiką. Energiją. Žodį. Veiksmą. Dėmesį. Dabar viskas tavo gyvenime sąmoninga.

Ir tu supranti: laimė – ne euforija. Ne fejerverkai. Ne aplodismentai, ne pasiekimai. Laimė – tai rytas, kai tu pabundi be nerimo jausmo. Tai diena, kai tu darai tai, kas tave įkvepia. Tai ramus vakaras. Tai žmonės, su kuriais lengva. Tai mintys, kurios nežlugdo. Tai širdis, kuri šviečia…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Iš tiesų viskas paprasčiau…

Pažvelgti paprasčiau… Neapsunkinti situacijų, su kuriomis susiduriame. Nepanikuoti, o geriau iš karto spręsti reikiama linkme. Situacija be emocijų leidžia pamatyti sprendimus. Viskas iš tiesų paprasčiau.

Džiaugtis paprastais dalykais. Neskirstant į smulkmenas ir reikšmingas progas.

Džiaugtis oru už lango, tuo, kad pabudai ryte, padėkoti už artimų žmonių rūpestį, pasidžiaugti tylos akimirkomis, džiaugtis gyvenimo stebėjimu, neįtikėtinais sutapimais ir įprastais įvykiais, džiaugtis susitikimais ir asmeniniais pasiekimais, džiaugtis maloniu vakariniu atsipalaidavimu-nuovargiu, džiaugtis, kuomet ateina idėjos, džiaugtis, kai galvoje visiška tyla, džiaugtis dovanomis ir pirkiniais, skaniai pagamintu maistu ir draugų istorijomis. Kaip gerai, kai visa tai yra!

Viskas taip paprasta. Viskas taip dvasinga. Tikra. Štai, visa tai šalia, pulsuoja, juda. Gyvenimas kvėpuoja su manimi vienu ritmu. Kai paprastumas manyje.

Nenorėti pakeisti kitų žmonių. Kaip gerai, kad jie šalia, tokie, kokie yra, gerai, kad jie gyvi, gerai, kad jie dalinasi savo širdies šiluma. Jie yra. Tu gali juos girdėti, matyti, apkabinti, tu gali jiems parašyti.

Ir kai tu augini savo širdyje tą paprastumą, tu pradedi vis daugiau ir dažniau pastebėti: Dieve, kiek daug gerų žmonių aplinkui… Su jais viskas tvarkoje! Apie viską galima ramiai, geruoju pakalbėti, išklausyti, suprasti, kažką suderinti, kažką nuspręsti. Žmonės geri, jie išklausys.

Viskas taip paprasta. Viskas taip tikra. Viskas taip artima ir vertinga.

Belieka tik su dėkingumu atsikvėpti, iškvėpti sukauptą įtampą ir pasakyti: viskas paprasčiau, daug paprasčiau…

Ir gyventi. Gyventi toliau. Su šypsena. Su meile. Kaip šiandien.

Apkabinu…

Linkiu jums laimės!

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

Suprasti, suvokti, pajusti…

O gal tikrai reikia suprasti,

Kad palaikydami už rankos

Galime pajust sielos supančiojimą?

Supančiojimą savo jausmų…

Kad draugai ir meilė yra tik ramstis,

O vaikščioti turime išmokti patys…

Kad dovanoti bučiniai – tai laimės išraiška.

Ir suvokt, kad pralaimėjimas yra tik tam,

Kad pakiltum virš jo lengvai ir grakščiai.

O tai, ką padarysiu šiandien,

Rytoj duos daigą…

Todėl žinau, kad turiu kūrenti savo laužą,

Kad šilumoj galėčiau paimti už rankos,

Nebijant sielos pančių.

Kad galėčiau sušildyti draugą, o meilė –

Rastų kelią pas mane.

Kad matyčiau, kur eiti, nes galiu ir prarymoti.

Kad suvokčiau, kad ištartas “Sudiev“ – nėra

Atsisveikinimas.

Tai palinkėjimas draugui.

O man – naujo kelio pradžia…

Nuoširdi padėka autorei – Ritai! (pavardės, deja, nežinau…)

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Įžiebti šviesą…

Kažkam tu būtinai pasirodysi laiku. Net jei apie tai nežinai. Vienas trumpas susitikimas su tavimi gali pakreipti kažkieno dieną pozityvia linkme. Įžiebti šviesą, o kartais – ir gyvenimą.

Kažkam labai svarbu išgirsti tai, ką gali pasakyti būtent tu. Išgirsti tavo patirtį, tavo požiūrius, tavo mintis, tavo viltis. Jis netaikys to savo gyvenime tiesiogiai – juk ne tame esmė, – bet, įkvėptas tavo drąsos būti atviru su kitais, jis galės tapti atviru pats su savimi. O tai jau labai daug.

Kažkas tikrai ieško to, kuo tu gali pasidalinti. Ieško, ir, galbūt, neranda, nes tu abejoji. Laikai visa tai savyje, neatveri durų. Ant jų visada kabo užrašas: “Uždaryta“. Tu gali neatverti plačiai durų, bet vis gi išdrįsk pasidalinti tuo, ką laikai savyje: daug kam reikalingas tavo pavyzdys.

Tai, ką tu gali pasakyti, padaryti, pasiūlyti, galbūt, reikalinga ne visiems, bet padaryk tai, pasakyk, pasiūlyk. Pabandyk.

Kartais šis žingsnis atrodo lyg šuolis per bedugnę, bet galiausiai tampa tiltu, kuris sujungia su tais, su kuo pakeliui. Ir be tavęs jūs nesusitiksite.

Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mum visiems 🙂 !

Jis visada toks permainingas…

Būna taip sunku, kad galvoji – Dieve, na, duok nors kokį gerą ženklą…

Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą… Ir atrodo, kad taip bus visada.

Tai pats sudėtingiausias dalykas – tokią akimirką sprasti, kad sunkumai praeis.

Darbai atsiras, arba žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš. Galbūt, persikelsi į kitą miestą arba, atvirkščiai, apsigyvensi kaimo sodyboje.

Bus ir gerų naujienų – kažkas sukurs šeimą, kažkam gims vaikas, kažkas pasistatys namą…

O kažkas labai pavargs ir pasakys, kad jam viskas atsibodo, o kai pailsės, vėl svajos apie naujus darbus.

Kažkas eis gatve ir pasiguos, kad karščiai išsekino. Ir ta pačia gatve eis ir tėvas su vaiku. Ir tėvas nupirks vaikui ledų. Ir vaikas bus laimingas, ir šokinės iš džiaugsmo. Todėl kad vasara ir vaikystė. Todėl kad rytoj atostogos, ir tėtis pavėžins kaime senu motociklu.

Gyvenimas – jis visada toks permainingas…

O žmogui sudėtingiausia išgyventi nežinomybės periodą. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymų dar nėra. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo.

Bet svarbu atsiminti, kad tą pačią akimirką, kai tu atsidusai ir pažvelgei į dangų, štai būtent tą akimirką ir ateina atsakymas į tavo klausimus. Ir gyvenimas jau pradeda tiesti tau naujus kelius. Ir stato pirmuosius kelrodžius ženklus.

Tiesiog tu dar negali to atsekti…

Neskubėk, viskas bus savo laiku. Tau parodys maršrutus.

Ir į tavo klausimus būtinai ateis atsakymas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !