ruvi

Ar pagalvojote kada, kiek laiko mes skiriame nepagrįstai savikritikai ir kaip dažnai nepriimame savęs tokiais, kokie esame?

Tai svoris ne tas, tai figūra ne tokia, tai nosis siaubinga, tai akys ne tokios, tai šypsena negraži, o jau amžius.., amžius tai jau atskira plati tema… O nuotraukos?.. Jose visuomet “ne taip“ gaunamės, todėl dengiame veidą ir nusisukame: tik nefotografuokite, tik nefilmuokite manęs…

Bet juk tai tik mūsų pačių (dažniausiai įtakota ar iškreipta) nuomonė… Ne daugiau. Mes tyrinėjame save lyg per padidinamąjį stiklą ir bet koks mažiausias, mūsų nuomone, trūkumas tampa labai reikšmingu.

Bet ar žinote, kad kiti žmonės nemato tų mūsų sureikšmintų atskirų kūno dalių ar savybių. Jie mato visumą: kartu ir žvilgsnį, ir šypseną, ir kalbėjimo manierą, ir balsą, ir energetiką, ir charizmą…

Jie gali apskritai neatkreipti dėmesio į tai, dėl ko mes metų metais kankinamės… Pergyvename, kad su mumis kažkas ne taip, lygindami save su kitais arba pačių sugalvotais idealais.

Bet juk nėra idealių žmonių. O grožio standartai nuolat keičiami pagal įvairias mados tendencijas, todėl neįmanoma visko atitikti.

Tačiau yra amžinos vertybės ir nuostabios savybės, kurios jau savaime yra gražios: tai nuoširdumas, gerumas, atvirumas, humoro jausmas, lengvumas, geranoriškumas…

Juk yra žmonės, kurių nepavadinsi gražiais, bet pakanka jiems vos pradėti kalbėti.., ir mes negalime nuo jų atitraukti žvilgsnio… Bet pastebėjote – būna ir atvirkščiai?..

Todėl negaiškime laiko slogiai savikritikai. Mes visi esame unikalūs, saviti, nepakartojami…

Verčiau pastebėkime ir skleiskime gėrį – savyje ir gyvenime.

Padėka autorei! Pagal O. Tella tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra tokie žmonės… Jie planuoja. Patikslina. Turi lūkesčių. Kontroliuoja. Kad viskas būtų idealu. Kad visi veiktų pagal jų scenarijų. Kad tik nenutiktų nieko nenumatyto.

Jie tikisi, kad ir kiti žmonės pateisins jų lūkesčius: supras juos be žodžių, bus visada šalia, nuspės jų jausmus ir bus būtent tokie, kaip jie nori.

O kiti žmonės… ne visada pateisina jų lūkesčius… Nuvilia. Nes jie – kitokie. Jie turi savo pasaulėžiūrą, savo mintis, savo ketinimus. Jie negali atitikti kitų žmonių lūkesčių. Jie – saviti, jie gyvi žmonės.

Todėl tokie lūkesčiai – tai tiesiog siekis kontroliuoti. Egoizmas. Tai vadinama “kontrolės iliuzija“: kai žmogui atrodo, kad tada, kai jis viską kontroliuoja – tik tokiu atveju viskas bus gerai.

O iš tiesų tai iliuzija, nes gyvenimas – nenuspėjamas, ir neįmanoma visko sukontroliuoti: kai kurių įvykių, kitų žmonių, permainų gamtoje, ateities… Kontrolėje labai daug įtampos, o kai ji pradeda slysti iš rankų – žmogus pasijunta niekam tikęs, bejėgis…

Todėl vertėtų laiku atsisakyti tokio “visuotinio dispečerio“ vaidmens, o kartu – ir kankinančios įtampos bei nusivylimų. Suprasti, kad yra tai, ko neįmanoma kontroliuoti. Išmokti pasitikėti. Mylėti. Bendrauti. Sutarti…

Ir tai vienintelis būdas liautis gyventi nuolatinėje įtampoje.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pastebėjau įdomų dėsningumą. Tie, kas siekia nuolat kontroliuoti, dominuoti arba valdyti, paprastai yra labai vidiniai neramūs.

Jie gyvena įtampoje ir nuolatiniame konflikte su aplinkiniais. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Kad grubumas, spaudimas, pozicija be kompromisų – tai jėga.

Bet jei pažvelgsime atidžiau – po visu šiuo fasadu dažnai slypi giluminė baimė. Baimė suklysti, chaoso baimė, baimė būti pažeidžiamu, baimė, kad be kontrolės viskas sugrius.

Jie nepasitiki gyvenimu, nepasitiki kitais žmonėmis, nepasitiki savimi. Ir bando sulaikyti tai, ko sulaikyti neįmanoma – patį gyvenimą, kuris iš esmės yra nekontroliuojamas, nenuspėjamas, nuolat besikeičiantis.

Įdomu, kad tie, kas iš tiesų stiprūs, paprastai yra ramūs. Jie nedemonstruoja savo jėgos, nespaudžia, nekovoja dėl vietos po saule. Jie tiesiog gyvena. Ir to pilnai pakanka.

Prie jų linksta žmonės, juos gerbia, jais pasitiki. Kodėl? Todėl kad vidinė ramybė – tai pati didžiausia jėga. Jos nereikia demonstruoti, ji tiesiog yra.

Toks jau kontrolės paradoksas – kuo daugiau stengiamasi kontroliuoti, tuo mažiau kontrolės. Nes labai daug energijos išeikvojama nerimui ir kovai, kuri galiausiai baigiasi išsekimu.

O kai žmogus ramus, pasitiki savimi ir gyvenimu – viskas pradeda klostytis savaime sklandžiai. Ne todėl, kad kažkas tuo pasirūpino, bet todėl, kad žmogus netrukdo savo nerimu ir baimėmis.

Ką daryti, jei pastebime polinkį kontroliuoti? Pradėkime nuo mažų žingsnių – situacijoms, kur pasekmės nėra kritiškos, sąmoningai leiskime vystytis savo eiga, nekontroliuokime kiekvieno žingsnio.

Stebėkime savo nerimą, neslopindami jo. Ir laikui bėgant pamatysime, kad pasaulis nesugriūna be mūsų kontrolės, o mes patys tampame ramesni, laisvesni, laimingesni…

Juk tikroji jėga – ne valdyti kitus, bet valdyti save. Jei yra vidinė ramybė – sunku sutrikdyti, sunku išvesti iš pusiausvyros, sunku palaužti. Nes vidinė ramybė – tai mūsų tikroji jėga ir stiprybė.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pabandykime drauge pažvelgti, ar jūs einate savo dvasiniu keliu. Dvasinis kelias – tai Širdies kelias.

Įsivaizduokite, kad jūs turite viską, kad turite daugybę laisvo laiko, ir jums nereikia dirbti dėl pragyvenimo. Kuo tokiu atveju jūs norėtumėte užsiimti?

Galbūt, jūs norėtumėte piešti arba keliauti, o gal – darbuotis sode arba rūpintis gyvūnais? Viskas, ko jūs iš tikrųjų norite šiame gyvenime – tai ir yra jūsų Širdies kelias.

Kai jūs perjungiate savo dėmesį į savo dvasinį kelią, tegul nors ir retkarčiais, jūs pasipildote energija.

Dvasinis kelias aktyvuoja įkvėpimo ir gerovės procesus.

Pabandykite atrasti savo Širdies kelią, ir jūs atsidursite kūrybinės energijos Sraute, kuris pakreips jūsų gyvenimą teigiama linkme. Efektas bus netikėtas…

Padėka autoriui! Pagal Venestian esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Tam, kad suprasčiau ir priimčiau kažkokią informaciją arba kažkokį pasaulio reiškinį, reikalingas pagrindas, pasiruošimas – žinios, patirtis. Ir iki to pagrindo reikia nueiti tam tikrą kelią.

Pavyzdžiui, aš suprantu, jog nesugebu įvertinti sudėtingos matematikos užduoties sprendimo, suprasti kažkokių literatūros žanrų gilumos, tapybos ar muzikos stilių, todėl nepradėsiu jungtis į diskusijas šiomis temomis. Tam aš neturiu pasiruošimo ir raktų supratimui. Ir juo labiau neneigsiu jų vertingumo tik todėl, kad aš jų nesuprantu.

Todėl aš taip pat nelaukiu, kad kiti žmonės supras ir priims tai, ką aš siūlau ir kuo dalinuosi. Net su tais, kas turi apie tai supratimą – juk gali tiesiog nesutapti mūsų išvados, nuomonės, gali būti skirtinga patirtis, vertybės, pasaulėžiūra. Ir tai natūralu.

Visada įdomu keistis nuomonėmis, kažką patikslinti, išsiaiškinti. Bet bandyti kažką perkalbėti arba kažką įrodyti, manau – tuščias laiko eikvojimas. 

Būna ir taip, kad žmogui neįdomu gilintis į esmę to, ką tu jam siūlai. Jis tiesiog ateina pabūti su tavimi, pabendrauti. Jis dabar neturi jėgų ir noro rimtiems pokalbiams, ir todėl gali pradėti ginčytis, neigti, suirzta.

Kiekvienas žmogus gali suteikti asmeniškai mums kažkokią informaciją. Ir kartais svarbu atkreipti į ją dėmesį. Juk ta informacija gali būti būtent apie tai, kas šiuo metu mums yra svarbu ir reikalinga.

Kiekvienas iš mūsų, ypatingai dabar, turi labai daug ir asmeninių, ir socialinių užduočių, todėl svarbu teisingai paskirstyti energiją ir nukreipti ją į tikrai naudingą veiklą – sau, artimiems žmonėms, pasauliui.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Skambus žodis – “Misija“, tiesa? Žodis, kurį mes dažnai girdime filmuose, knyguose ir iš įvairių guru.

Kartais jis atrodo labai didingas ir labai rimtas… Ir mes galvojame: “Na, kokia gali būti ta mano misija? Aš gi tiesiog gyvenu, dirbu, mokausi, rūpinuosi artimaisiais…“

O kas, jei misija – tai nebūtinai kažkas didingo? Kas, jei tai yra kažkas, ką jūs jau darote?

Juk misija – nebūtinai pasaulio gelbėjimas ar įspūdingi atradimai. Tai gali būti jūsų unikalumas šiame pasaulyje… Tai, kaip jūs kalbate, šypsotės, kaip palaikote kitus. Tai, ką jūs skleidžiate erdvėje, kurioje atsiduriate.

Galbūt, jūsų misija – įkvėpti kitus, net jei nesate iškalbus. Arba savo pagalba sugrąžinti žmonėms gyvenimo džiaugsmą. Arba kurti jaukią palaikymo atmosferą, kad kiti sušiltų ir atsigautų…

Ar nesusimąstėte, kad būtent jūs – tas, kas gali padaryti kažką, ko kiti nesugeba? Ne todėl, kad jūs geresnis, bet todėl, kad jūs – kitoks.

Jūs turite savitą patirtį, savo požiūrį, savo kelią – ir būtent šis derinys yra unikalus. Niekas kitas negali padaryti to taip, kaip jūs. Todėl, kad kiti nėjo jūsų keliu.

O kas, jei misija – ne tai, ko reikia ieškoti, o tai, kas jau yra? Ir jūs jau vykdote ją, tiesiog to nepastebite. Ir jūsų knygos, jūsų pasirinkimai, jūsų susitikimai – visa tai veda jus ten, kur jūs turite būti.

Ir viskas, ko iš tiesų reikia – tai tiesiog būti savimi. Klausytis savęs. Pasitikėti savimi. Ir žinoti, kad jūs jau vykdote savo misiją. Net jei tai skamba didingai. Net jei negalite to paaiškinti paprastais žodžiais…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !