Tikėkite savimi..

Tikėkite savimi, kai jūsų sieloje pirmą kartą iškyla klausimai: kas aš, dėl ko gyvenu ir dėl ko gyvena visi mane supantys žmonės? Ir svarbiausias, labiausiai jaudinantis klausimas – o ar taip aš gyvenu?

Tikėkite savimi, kuomet atsakymai, kuriuos išgirsite iš širdies, nesutaps su tais, kuriuos nuo pat vaikystės skiepijo jums visuomenė, nesutaps su pačiu gyvenimu, į kurį įtraukė jus aplinkiniai.

Tikėkite tik širdies balsui, net jei patys artimiausi kalba jums priešingai. Nebijokite šito nesutapimo, atvirkščiai, žinokite, kad šiame jūsų nesutapime su supančiu pasauliu pasireiškė geriausia, kas yra jumyse – tas dvasinis pirmapradiškumas, kurio išraiška yra ne tik esminė, bet ir vienintelė mūsų būties prasmė..

Tikėkite savimi, kuomet sieloje jūsų yra ne noras būti pranašesniu už kitus, išsiskirti iš jų, turėti valdžią, tapti garsiu žmonių gelbėtoju ar geradėju (tokie norai dažnai yra apgaulingi), bet tikėkite savimi, kai svarbiausias jūsų sielos noras bus tapti sąžiningumo išraiška ir Kūrėjo vaiku.

Neieškokite tobulumo, kuris išaukština jus prieš kitus, neieškokite susireikšminimo: tapkite tuo, kuo nori jus matyti Kūrėjas, tas Kūrėjas, kuris įkvėpė mums gyvenimą, kuris gyvena mumyse ir kviečia mus į savo Meilės ir Santarvės buveinę.

Tikėkite savimi ir nukreipkite savo pastangas tik viena kryptimi: į meilės išraišką savyje – meilės besąlygiškos ir beribės, ir jūs padarysite viską, ką jūs galite padaryti ir savo gerovei, ir viso pasaulio gerovei.

Pagal L.N. Tolstojaus esė, vertė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Rugsėjis..

Jo saulėtos dienos išeinančios vasaros bučiniu švelniai paglosto plaukus, apkabina ir kviečia paskui save į rudens grožio, tylos, auksinių spalvų ir išminties gilumą..

Naktimis iš dangaus dar vis žyra žvaigždės, savo sidabriniu blykčiojimu primindamos papuoštos naujametinės eglės blizgesį.

Rugsėjis..

Rytais ir vakarais jau šalta. Todėl rengiamės striukes ar lietpalčius, bet vis dar ant vasarinių rūbų, nes vidurdienį oras pasikeičia ir apgaubia jaukia vasarine šiluma.

O virš vandens rytais jau tvyro kruopščiai nunertas rūkas, kuris pasklinda vis plačiau ir užkloja viską balta migla taip tirštai, kad net kaimynų namo visai nesimato.

Danguje – pirmoji šiais metais išskrendančių paukščių virtinė. Jie pajunta rudenį anksčiau nei visi, todėl skuba į šiltuosius kraštus, kad suspėtų išvengti susitikimo su kaustančiu šalčiu.

Rugsėjis..

Laikas surinkti paskutinius obuolius. Spausti sultis žiemai. Kad vėliau, kai įsigalės pilka dargana ir šaltis, atsidarytume perregimą indą su gintarinės spalvos skysčiu ir gertume koncentruotą vasarą iš mėgiamo puodelio.

Jaukūs rudens vakarai namuose, kai už lango barbena lietus.. Iki ašarų jauku ir šilta širdyje.. Ir norisi sustingti šioje akimirkoje, lyg gintaro gabalėlyje. Tylaus žavesio metas. Taikos su savimi metas.

Rugsėjis..

Laikas, kai užmieganti gamta švelniai apgaubia ramybe, kai širdyje apsigyvena mažas tyras angelas ir sušildo ją gerumu ir meile. Ir taip norisi tuo gerumu apkabinti visą pasaulį..

Autorė Ija Latan, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

O jei vaikai elgsis taip, kaip suaugusieji?

Vaikai visko mokosi iš suaugusiųjų. Bet suaugusieji ne visada susimąsto, kokį poveikį daro jų žodžiai vaikams ir kokį elgesio pavyzdį jie rodo.

Todėl kartais verta pažvelgti į savo elgesį iš šalies – ar jis sektinas, o susierzinus ar supykus – susilaikyti nuo emocingų pastabų. Tiesiog.. pažvelgti į save vaiko akimis 🙂 ..

Mūsų suaugę vaikai

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais..

Taip nepastebimai pralekia laikas, kai mes jiems nuolat reikalingi.. Kai galima paimti ant rankų, o paskui – už rankutės. O paskui – už rankos. Ir jis jau tą ranką traukte traukia – jis didelis! Arba mandagiai ištraukia – jis jau užaugo, jis jau suaugęs. Ir pasuka savo keliu, į savo gyvenimą, tas suaugęs buvęs vaikas..

Tėvai sutrikę: kaip, jau? Užaugo, o juk ką tik mažas buvo.. Kur tas mažas berniukas, maža mergaitė, kurie taip norėjo ant rankų, bijojo vieni miegoti, jei tėvų nėra šalia, kurie nuolat kvietė mamą arba tėtį..

Dabar nekviečia; puikiai apsieina be mūsų. Ir užmiega su kažkuo kitu, su kitu buvusiu vaiku..

Vaikai taip greitai užauga..

Ir taip greitai praeinanti vaikystė užimama auklėjimu, mokslu.. daug kuo.., ir taip mažai laiko lieka atviriems pokalbiams, apkabinimams ir bučiniams..

Ir žaidžiame su savo vaikais tiek nedaug – na, kaip gi žaisi, jei pamokos dar neparuoštos arba rankų darbeliai vaikų darželiui nepadaryti? Žaidimams nėra laiko, nes ir suaugusieji po darbų pavargę, o rytoj laukia eilinė darbo diena.

Ir, žinoma, atkakliai mokome savo atžalas savarankiškumo – visi apie tai tik ir kalba! Tai svarbiausia – kad būtų savarankiškas! Patys skubiname, kad greičiau užaugtų.

O paskui viens! – ir prieš mus jau suaugęs žmogus. Tiesiog jaunesnis už mus. Jis jau ne vaikas. Ir kaip paskui gailimės tų praleistų bendravimo akimirkų, nepasakytų gerų žodžių, išsprūdusių piktų pastabų, atsisakymo pažaisti, nes.. nėra laiko. Kada nors vėliau.

O to “vėliau“ jau nereikia. Vaikas užaugo – jis jau suaugęs. Ir dažniausiai jis gailisi ne to, kad mažai angliškų veiksmažodžių ar kažkokių formulių išmoko, per mažai būrelių lankė, mažai ekskursijose buvo ar mažai jį savarankiškumo mokė..

Dažniausiai tas suaugęs vaikas apgailestauja, kad per mažai su savo tėvais buvo. Mažai gulėjo ryte kartu lovoje apsikabinę. Ėjo pasivaikščioti ant rankų. Arba už rankos – dabar jau nėra jo rankos mūsų rankose.

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais.. Tai laikas, kai esame jiems reikalingi – brangime jį: pripildykime meile, nuoširdžiu bendravimu, pasitikėjimu. Nuo to priklausys, kokie suaugusieji bus mūsų vaikai..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Toks gaivus ruduo..

Ankstyvas ruduo – tai tikrų tikriausia psichoterapija, mielieji…

Kiekviena diena – kaip rankos, kurios apkabina tave tyliai ir švelniai, nekankindamos spiginančia saule ir gaivaus oro trūkumu…

Pakanka kvėpuoti rudeniu ir matyti jį, kad paleistume visą liūdesį, nustotume blaškytis ir liautumės laikyti svarbiu tai, kas jau seniai nesvarbu…

Slogi nuotaika ir depresija – tai niūri stereotipinė nuostata, kurią priima dauguma žmonių… Nesusimąstydami apie tai, kad visiškai nebūtina ją priimti…

Kai aš tiesiai klausiu žmonių, kurie jau pasirengę rudeninei depresijai, kodėl jie ruošiasi ją patirti, niekas iš jų nieko konkretaus man taip ir nesugeba atsakyti, išskyrus kažkieno sugalvotus argumentus apie lietų ir pilką dangų…

Bet joks lietus ir joks pilkas dangus dar niekam savaime nepakenkė, mielieji…

Tai tiesiog lietus ir tiesiog pilkas dangus…

Visa kita – mūsų pačių emocinis pasirinkimas…

Tai mes patys sprendžiame, kaip žvelgiame į orus, į gamtą, į gyvenimo aplinkybes, į kitus žmones, į pačius save…

Ir, todėl, nelaimingais, liūdinčiais, niekuo nesidžiaugiančiais mes galime būti ir gražiausiame pasaulio kampelyje…

O laimingais – bet kur, reikia tik noro…

Todėl mokykimės pilnavertiškai gyventi kiekvieną dieną, be svetimų šabloninių instrukcijų… Jų amžinai laukia ir reikalauja gyvenantys “autopilotu“žmonės, kurie niekada nebando mąstyti savarankiškai… Reikalauja svetimų, jau paruoštų… ir pyksta, jei jų negauna…

O kam gi, jei ne mums patiems, reikia išmokti girdėti save, ugdyti savo vidinę stiprybę ir nebijoti jokių metų laikų?…

Gyvenkime ryškų rudenį, įpindami oranžinius nukritusių lapų siūlus į pilkas lietaus kasas…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !