Pagal nuopelnus..

Gyveno kadaise vienas valdovas. Ir buvo jis toks savanaudiškas ir piktas, kad visi vadino jį Žiauriuoju.

Šalyje žmonės buvo engiami nepakeliamais mokesčiais, vyravo valdovo primetamos nuomonės diktatas, o gerai gyveno tik valdovo išrinktųjų ratelis, kuris pataikavo jam ir pritarė.

Žmonės jo nemylėjo, labai bijojo ir meldė Kūrėją, kad atsiųstų jiems kitą – gerą ir sąžiningą valdovą.

Bet štai vieną dieną valdovas netikėtai sukvietė visus žmones pas save. Žmonės ėjo ir drebėjo iš baimės, nežinodami, ką dar sugalvojo jų kankintojas..

Kai visi susirinko, valdovas kreipėsi į žmones:

– Aš žinau, kad padariau jums daug blogo, ir todėl jūs manęs nemylite. Bet nuo šiol aš pasižadu pasikeisti ir darbuotis visos šalies žmonių labui. Nuo šiol gyvensime santarvėje ir kursime kartu mūsų šalies gerovę. Leiskite man tai įrodyti savo darbais..

Žmonės nuščiuvo, susižvalgė.. Bet pasitarę nusprendė leisti valdovui pabandyti atgauti jų pasitikėjimą ir pagarbą.

Ir pradėjo valdovas gyventi taip, kaip pažadėjo savo liaudžiai..

Pirmiausiai išsiuntė į visus šalies kampelius savo atstovus, kurie aiškinosi žmonių poreikius ir rūpinosi jų įgyvendinimu. Paskui taisė kelius, statė mokyklas, namus ir gamyklas, tiesė tiltus ir vystė žemdirbystę..

Valdovas įvedė visiems sąžiningą atlygį už atliktą darbą, vienus mokesčius sumažino, kitus – visai panaikino ir skatino kiekvieną žmogų jungtis prie bendros gerovės kūrimo savo idėjomis ir sumanymais.

Gyvenimas ėmė sparčiai keistis ir klestėti.

Žmonės pasijuto tikrais savo šalies šeimininkais, juos vienijo kilnūs bendri tikslai. Ir, nors anksčiau tuo neįmanoma buvo patikėti, bet – žmonės ėmė gerbti ir mylėti savo vadovą..

O kartą vieno bendro susirinkimo metu žmonės jo paklausė:

– Vadove, mus labai džiugina tavo darbas ir visų mūsų pasiekimai šalyje. Šiandien jau sunku patikėti, kad buvo kitaip.. Ar galėtum mums atsakyti – kas paskatino tave taip stipriai pasikeisti?..

– Numaniau, kad vieną dieną jūs šito manęs paklausite, – nusišypsojo valdovas.

Ir, kiek patylėjęs, tęsė:

– Suprantate, kartais nelengva pamatyti save iš šalies, ypač kai apsupi save pataikūnais, nes tuomet jų dėka jautiesi teisus.. Bet vieną dieną aš vaikščiojau vienas mišku ir staiga pamačiau šunį, kuris vijosi lapę..

Pasivijęs jis kandžiojo lapę, ji ištrūkdavo, jis vėl vijosi, kol vargšė lapė šlubuodama pradingo miške – mat, šuo perjungė savo dėmesį į jojantį keliu raitelį.

Šuo puldinėjo žirgą, bet raitelis taip pliaukštelėjo šuniui botagu, kad šuo inkšdamas parkrito. Tada raitelis botagu skaudžiai paragino žirgą, šis pasibaidė, užkliuvo už akmens ant kelio ir parbloškė raitelį į šalikelę. Raitelis krito ir sulaužė koją..

Visa tai įvyko taip greitai, tarsi Kūrėjas man būtų parodęs dėsnį “kiekvienam pagal nuopelnus”.. Man lyg skraistė nuo akių nukrito, ir aš staiga suvokiau, kiek blogo esu padaręs tokiai daugybei žmonių.. ir koks baisus atpildas manęs už tai laukia!.

Padėkojau Kūrėjui už tokį praregėjimą ir tą pačią akimirką ryžtingai nusprendžiau atitaisyti padarytas skriaudas ir pradėti kurti Gėrį visų labui 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Gerumo bumerangas :) !

Labai įkvepiantis filmukas, kuris jau buvo anksčiau skelbtas, bet buvo ištrintas. Todėl vėl radau jį kitur ir vėl dalinuosi – verta 🙂 ..

Kaip dažnai mes pamirštame tas mažas, bet labai svarbias gyvenimo “smulkmenas” – mažus gerus darbus, kurie mus vienija ir kuria didelį Gėrį pasaulyje: gerą žodį, pagalbą, apkabinimą, rūpestį, skambutį, paguodą, padrąsinimą, šypseną, palaikymą 🙂 ..

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ..

Minios psichologija

Kai visuomenė vadinama minia, tai visada sukelia neigiamas emocijas – tai žemina ir prilygina žmones nemąstančių būtybių masei.. O kaip yra iš tikrųjų – tai tik žeminantis epitetas ar realybės įvardinimas?

Išskirtinis minios bruožas – ji yra lengvai įtakojama per autoritetus ir vadus, todėl negali ir nemoka mąstyti savarankiškai. Vadinamųjų autoritetų ar vadų nuomonė yra neginčijama, nors gali būti teigiami visiškai absurdiški dalykai.

Taip įtakojama gali būti ne tik liaudis, bet ir “elitas”, skirtumas tik tame, kad pastarajam gali būti suteikiama šiek tiek daugiau informacijos, kuri taip pat jiems yra neginčijama ir vienintelė teisinga.

Taip sutelkiama visuomenė, su kuria sąveikauja ir kurią valdo tam tikro istorinio laikotarpio asmenybės ir autoritetai. Tokie valdytojai žvelgia į liaudį kaip į tamsuolių minią, kurią gali visaip išnaudoti ir kartu tenkinti savo ambicijas ir garbėtrošką.

Jie nesibodi tam naudoti melą, spaudimą ir apgaulę – kad liaudis aklai paklustų ir būtų nuolatinėje baimėje. Šiam tikslui jie turi visus įrankius ir priemones – įstatymus, bausmes, informacines priemones ir t.t..

Taigi, veikiant tiesiogiai ar per šalutines mentalines manipuliacijas, kurių tikslas – paskatinti žmones vykdyti kažkieno interesus, galima įteigti įvairiausių dalykų..

Tokią įtaigą matome ir šiandieniniame pasaulyje, pavyzdžiui:

  • Žmonės gali sekti absurdiškais elgesio modeliais, kuriuos propaguoja televizija ir filmai;
  • Imti paskolas už grobuoniškus procentus ir jaustis laimingais, pakliuvus į finansinę vergovę;
  • Tapti nuolankiais vartotojais;
  • Nekęsti žmonių ar tautų, kurių niekada nėra matę gyvenime;
  • Garbinti netikras vertybes;
  • Kartoti gašlų ir palaidą “žvaigždžių” elgesį;
  • Beatodairiškai sekti “mada”;
  • Pasyviai ir nekritiškai priimti viską, ką skleidžia masinio informavimo priemonės;
  • Spaudžiant autoritetui, aklai priimti bet kokias naujas “normas”, kokios prieštaringos ar nesąžiningos jos bebūtų..

Galima būtų tęsti šį sąrašą, juk tokių pavyzdžių gyvenime – daugybė. Taip manipuliuojama žmonių sąmone ir paminama žmonių teisė rinktis: sukuriama laisvės iliuzija, kai galima rinktis tik iš to, kas yra siūloma.

Kodėl žmonės pasiduoda tokioms manipuliacijoms? Todėl, kad poveikis vykdomas nuolat, nuo pat žmogaus gimimo, dėl to gali susidaryti įspūdis, kad toks gyvenimas – vienintelis įmanomas ir “teisingas”. Dažnai žmonės net nesupranta, kad vykdo kitų primetamą valią.

Visa tai paaiškina, kodėl visuomenėje dažnai susiburia įvairios paauglių ir jaunimo grupuotės – jie priešinasi tokiam manipuliavimui ir sukuria “savo pasaulį”, kuriame visi kartu jaučiasi stiprūs, o kadangi dar neturi gyvenimo patirties, dažnai tampa net pavojingi aplinkiniams.

Kokia bebūtų “psichologinė minia” – ji žlugdo žmogaus individualumą, saviraišką ir atsakomybę, kurios pradingsta ir ištirpsta minioje. Ir tai neišvengiamai sukelia vidinius prieštaravimus ir psichinius sutrikimus.

Kyla klausimas – kodėl visuomenė priima tokį primetamą minios gyvenimo šabloną? Psichologai teigia, kad tam yra kelios priežastys:

  • Minia suteikia žmogui malonias galimybes skatinti savo gyvuliškus instinktus;
  • Išlaisvina nuo dorovinių vertybių laikymosi be kaltės jausmo;
  • Sukuria savo reikšmingumo ir stiprybės iliuziją, kai elgiasi “kaip visi”;
  • Atsiranda iliuzinis saugumo jausmas;
  • Galimybė panirti į konformizmą ir tinginystę, kai atitinka minios šablonus ir nesivarginti dėl dvasinio tobulėjimo;
  • Minimali atsakomybė – tik už savo siaurą specializaciją;
  • Nenoras ir baimė spręsti problemas ir imtis atsakomybės;
  • Nuolatinis vedlio, guru, vadovo poreikis ir garbinimas – už galimybę gyventi pagal paruoštus receptus ir scenarijus.

Akivaizdu, kad toks gyvenimo būdas – tai užslėpta vergovė. Džiugu, kad dabar vis daugiau žmonių bunda iš konformizmo iliuzijų, auga dvasiškai ir turi didžiulį poreikį gyventi kitaip – dorai, taikiai, kūrybingai, suvienijus žmonių idėjas ir pastangas bendrai visos žmonijos gerovei.

Sąmoningi, dvasingi žmonės yra atsakingi, altruistiški, geranoriški ir taikūs, jie turi bendrus tikslus, kurie nukreipti į visų žmonių, Žemės ir visos gyvybės harmoningą gyvenimą. Tai jau ne minia, o atsakinga bendruomenė.

O kaip gi vadovai? Jie yra ir bendruomenėje, bet jų “viršenybė” – tik jų patirties, išminties ir gebėjimo suburti žmones kilniems darbams dėka. Toks vadovas žiūri į tautą kaip mylintis tėvas, kuris suvokia savo atsakomybę ir linki tautai tik gero 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie minios psichologiją, parengė ruvi.lt)

Aukštyn, į Šviesą..

Ateina laikas, kai tu supranti, kad vaikštai ratu.

Tos pačios situacijos, tie patys susitikimai. Tušti pokalbiai, kaukės, dirbtinos šypsenos, šabloniniai klausimai apie gyvenimą..

Ir staiga tu supranti, kad visą laiką vaikštai aplink kalną, ir dabar jau pribrendai tam, kad kiltum aukštyn, į kalno Viršūnę.

Kai susiruoši į kelionę ir žengi pirmuosius žingsnius į viršų, netikėtai už nugaros pajunti kažkokį slegiantį sunkumą, kuris trukdo kilti.

Nusprendi pailsėti. Atsisegi kuprinę ir pamatai daugybę nereikalingos naštos. Viską apžiūrį ir šį kartą ištrauki Abejones. Meti jas į laužą, o kai jos sudega – patrauki toliau.

Keliauti jau lengviau, tačiau po kiek laiko vėl pajunti tą slegiantį sunkumą už nugaros.. Vėl atveri kuprinę, o ten – Pyktis, Baimė, Godumas, žalingi įpročiai..

Ryžtingai visko atsikratai ir pajunti didelį palengvėjimą, net lengvumą! Bet eidamas toliau, staiga pasijunti labai vienišas.. Juk ten, apačioje – šurmulys, linksmybės, pramogos, draugai..

Trumpam sustoji. Pažvelgi aukštyn ir pamatai Šviesą.. Abejonių jau nėra, todėl – vėl kyli aukštyn!

Ateina aiškus suvokimas, kad tas šurmulys apačioje – iliuzija ir bėgimas ratu, kurį tu jau labai gerai pažinai ir į kurį jau nenori sugrįžti.

Tvirtai nusprendi: viskas, kelio atgal tikrai nėra – tik pirmyn ir aukštyn!

Pažvelgęs žemyn, netikėtai pamatai ne tik horizonto liniją, bet ir naujus gražius peizažus, kurių anksčiau nematei ir net negalėjai įsivaizduoti, būdamas apačioje..

O vieną gražų rytą tu sutinki žmogų, kuris eina ta pačia kryptimi, bet įkopė kiek aukščiau. Jis pasisveikina, nusišypso tau ir ištiesia pagalbos ranką..

Bet.. tu pajunti, kad negali jam ištiesti rankos.. Vėl atsegi kuprinę ir pamatai, kad ten užsiliko Išdidumas. Ištrauki jį ir išmeti į prarają.

Ištiesi ranką bendrakeleiviui – ir tu jau ne vienišas.. Naujasis pažįstamas noriai dalinasi savo patirtimi ir pataria, ką dar nereikalingo galima išmesti ir kokias naudingas savybes vystyti, kad pakiltumėte į Viršūnę.

Dabar jau pakilimas darosi smagus ir įkvepiantis.. Jūs sutinkate vis daugiau pakeleivių, dalinatės patirtimi ir atradimais, kuriate bendrus planus Naujam Gyvenimui..

Ir dabar tu aiškiai supranti: tas vaikščiojimas apačioje ratu buvo reikalingas tam, kad užgimtų nenumaldomas troškimas judėti į priekį, kilti aukštyn, vystytis, kurti, augti ir tobulėti 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, parengė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (32)

Vartotojiška filosofija įtakoja šiuolaikinį gyvenimo būdą – dabar visais įmanomais būdais manipuliuojama žmonių sąmone, priverčiant žmones norėti to, ko jie patys nenori.

Tai tarsi kolektyvinė hipnozė, kurios pagalba žmonių sąmonė nukreipiama tam tikra linkme.

Ir tai liečia visas gyvenimo sritis. Todėl dauguma žmonių gyvena blaškydamiesi apibrėžtame dirbtinai sukurtų poreikių, norų, idėjų ir nuomonių rate, kurie neišvengiamai formuoja ir jų pasaulėžiūrą.

Jauniems žmonėms tai gali atrodyti patrauklu, nes sukuria laisvo pasirinkimo, judėjimo ir atsinaujinimo iliuziją. Tačiau su amžiumi dauguma žmonių suvokia, kad vartotojiškas gyvenimas yra parazitinis ir neturi nieko bendro su žmogaus saviraiška ir žmonijos evoliuciniais procesais.

Todėl dauguma brandžių žmonių yra apatiški, nusivylę ir kartais ciniški – tai tikrųjų vertybių, dvasinio augimo, harmonijos ir gyvenimo pilnatvės ilgesys.

************

Mūsų vidinė būsena tiesiogiai priklauso nuo to, į ką mes sutelkiame savo dėmesį. Jei mūsų jau nedomina įprastas gyvenimas, reiškia, mes “išaugome” iš senojo gyvenimo būdo (užbaigėme ciklą). Reiškia, nereikia bandyti sugrįžti į “seną vagą”.

Nuovargis ir liūdesys – dažni dvasinio augimo palydovai: dvasia veržiasi augti, plėstis ir keistis, o senieji mąstymo stereotipai ir gyvenimo įpročiai dar stipriai laiko senojoje paradigmoje. Tai vargina.

Tokiu gyvenimo periodu svarbu atsiverti augimui, nors po truputį keistis, atsisveikinti su pasenusiais mąstymo šablonais, neužsistovėti smerkime, negatyviuose apmąstymuose apie “išaugtą” realybę ir nepaskęsti vidiniuose prieštaravimuose.

Kai pavargote – judėkite lėtai, ramiai, neskubėdami. Tik nesustokite. Ieškokite įkvėpimo gamtoje, kūryboje, harmoningame bendravime, ieškokite naujos informacijos – ir netrukus gyvenimas pats nurodys tolimesnio dvasinio augimo kryptį.

************

Kai žmogus auga dvasiškai, jis pasiekia vis aukštesnės energijos dažnius, ir jo jau nedomina niekas, kas skleidžia žemo dažnio energiją. Tačiau mūsų realybė “daugiasluoksnė”, todėl čia tenka bendrauti įvairaus sąmoningumo ir dvasingumo žmonėms.

Tokiu atveju yra labai svarbus suvokimas, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo užduotis ir auga dvasiškai jam priimtiniausiu būdu. Jis yra svarbioje augimo pakopoje, kurios nepraėjęs, nepakils aukščiau.

Todėl – jokio smerkimo, raginimų ar įkyrių pamokymų. Jei ūgtelėjote dvasiškai – tapkite kitiems žmonėms Meilės ir Šviesos orientyru. Šviesa niekada nekovoja su tamsa: tą pačią akimirką, kai Šviesa ateina, tamsa pradeda sklaidytis..

************

Pagrindinė dvasinio augimo ir realių pokyčių sąlyga – nekovoti su senu ir atgyvenusiu pasauliu, bet kurti naują – šviesų ir harmoningą pasaulį. Laukti, kol kažkas viską pakeis – tas pats, kas nieko nepasodinus laukti gausaus derliaus.

Ir pradėti reikia nuo savęs – savo minčių, savo vidinio pasaulio, savo gyvenimo. Žmonėms kartais sunku patikėti, kad jie gali paveikti ir keisti realybę.

Tačiau tai – energijų apykaitos dėsnis: visuma veikia tos visumos dalį, o dalis – visumą. Niekada nepamirškime šito, ir atminkime, kad realybė kuriama dviem etapais: pirmiausia – mūsų sąmonėje, o paskui – ir realybėje.

Mes visi galime keisti realybę, tai mūsų prigimtinis gebėjimas. Ir visi galime sąmoningai rinktis – ką kurti, bet šiandien dar vis (nesąmoningai) pasiduodame iš šalies įtakojamai “kūrybai”..

Todėl jei norime harmonijos gyvenime, pagalvokime – kokie tikrieji mūsų poelgių motyvai. Jei tai godumas, pavydas, noras išsiskirti ar kitos negatyvios paskatos – kursime disharmoniją ir chaosą.

Kai mes ateiname pas žmones su savo vidine agresija, baimėmis ar nepykanta – mes tik sustipriname jų pačių vidinius pergyvenimus ir negatyvumą. Kai einame pas juos su meile ir šviesa – stipriname jų vidinę dvasinę stiprybę ir įkvepiame juos augti ir tobulėti.

Jei norime kurti harmoniją, mūsų motyvai turi būti nukreipti į visuotiną gėrį, santarvę, bendrą gerovę, laimę, kūrybą visų labui. Harmoningi veiksmai turi sutelkti, suvienyti, įkvėpti.

Kur dar tamsu – tapkime Šviesa. Kur jau nėra nei tikėjimo, nei vilties – atneškime Viltį ir Tikėjimą Gėriu. Kur trūksta džiaugsmo – padovanokime savo Širdies Šilumą. Kur gęsta Meilė – įžiebkime Besąlygiškos Meilės liepsnelę 🙂 ..

Tapkime Harmoningos Realybės Kūrėjais 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt