Palaikymas, rūpestis, vienybė..

Geriausia, ką žmonės gali suteikti vieni kitiems – tai palaikymas, nuoširdus rūpestis ir vienybės pojūtis..

Kai nėra svetimų bėdų, kai niekas abejingai nenukerta: “ne mano problemos..“ Kai žmogus žino, kad jei tik reikės, jis kiekvieną akimirką gali ir pats pagalbos sulaukti, ir suteikti kitiems palaikymą.

Tame mūsų vienybės ir besąlygiškos meilės išraiška, tame – mūsų žmoniškumas ir dvasingumas. Todėl svarbu mokytis kurti aplink save gerumo erdvę, kurioje žmonės gali kurti, mylėti, džiaugtis, atsiverti, atsigauti ir rasti paguodą sunkią akimirką.

Nes tai mums visiems labai labai – tiesiog gyvybiškai svarbu..

Vaikui šeimoje svarbu žinoti, kad tėvai myli jį besąlygiškai – supranta jį, padeda išskleisti geriausias jo savybes, išklauso, padrąsina ir palaiko. Gyvendamas geranoriškoje, mylinčioje šeimoje, vaikas ir pats išmoksta mylėti ir rūpintis kitais..

Palaikymas ir nuoširdus rūpestis šeimoje – tai tvirtas suvokimas, kad galima visada kreiptis į artimuosius ir džiaugsme, ir bėdoje. Visiems šeimos nariams svarbu žinoti, kad šalia – artimiausi ir patikimiausi žmonės, kad šeima – tai meilės, santarvės ir gerumo oazė..

Draugams svarbu žinoti, kad yra draugai – žmonės, su kuriais gali būti savimi, kurie niekada nenusisuks, nepaliks bėdoje, neišduos. Tai žmonės, kurie džiaugiasi draugo laime ir kurių palaikymas suteikia stiprybės net tuomet, kai esame išsekę, nusivylę ir pavargę..

Ir taip visose gyvenimo srityse – šeimoje, draugystėje, giminystėje, darbe, moksle, kaimynystėje, valstybių santykiuose – kad būtų darni sąveika, reikalinga vienybė, tarpusavio pagalba, santarvė, rūpestis bendra gerove.

Bet.. mes gyvename ne rojuje, todėl visi kartais klystame, abejojame, bijome, liūdime. Ir ta vidinė kančia mus stabdo, neleidžia išskleisti savo kūrybinį potencialą, išreikšti savo geriausias savybes. Ir būtent tokiomis sunkiomis akimirkomis keli paprasti palaikymo žodžiai ar tiesiog buvimas šalia, išklausymas ar konkreti pagalba, gali ne tik padrąsinti, bet ir išgelbėti..

Taip, mes visi žinome, kad mūsų pagrindinis energijos ir stiprybės šaltinis – mumyse, kad nereikėtų per daug pasikliauti išorine pagalba. Bet.. mes esame žmonės.. O žmonija – tai vientisas organizmas, kuris gali veikti darniai tik tada, kai visos jo dalys palaiko ir papildo viena kitą.

Dėl to ir vienybės siekis – natūrali, prigimtinė mūsų visų būsena. Ir norisi tarpusavio palaikymo ir rūpesčio ne tik todėl, kad esame kartais nusilpę, bet ir todėl, kad visi mes intuityviai jaučiame, jog be darnios kiekvieno žmogaus būsenos negali būti visos žmonijos vienybės ir harmonijos.

Štai kodėl mums visiems svarbus palaikymas, kuris, iš esmės yra ne “išorinė pagalba“ kitiems, bet mūsų intuityvus siekis atkurti vienybę – harmoningą visos žmonijos gyvenimą.

Todėl kiekvienas žmogus, kuris padeda kitiems nežiūrint į nieką – harmonijos kūrėjas. Net jei jam sako, kad geras žmogus – ne profesija, o už akių jo pasiryžimą visiems padėti vadina kvailumu..

Tiesiog giliai širdyje toks žmogus tvirtai žino, kad palaikymas mums visiems yra gyvybiškai svarbus. Jis žino, kad tik vienybėje yra žmonijos stiprybė ir evoliucinė jėga, ir kol yra kenčiantys ir abejingi kito kančiai žmonės – vienybė tarp žmonių yra suskaldyta.

Todėl.. Mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, padėkime vieni kitiems – šiltu žodžiu, šypsena, nuoširdžiu pokalbiu, geru palinkėjimu ir veiksmu 🙂 !

Būkime gerais, palaikančiais draugais, sutuoktiniais, tėvais, seneliais, vaikais, kaimynais.. Būkime tiesiog gerais žmonėmis visiems – taip atkursime vienybę, taip žmonija pagaliau atsigaus ir suklestės 🙂 ..

Kai “prisilieti“ prie kito žmogaus

…Štai priešais tave žmogus. Toks, koks yra. Kalbasi su tavimi. “Liečia“ tave savo širdimi. Atsiveria tau.

Galbūt, jis tai daro atsargiai, bet vis gi jis “rodo“ savo sielą, ir kartais jis daro tai, pats to nesuvokdamas…

O ką tokiu atveju darai tu? Ar nepradedi savo protinių “išskaičiavimų“?

Tave domina, kiek šis žmogus uždirba, koks jo socialinis statusas, ką jis valgo, geria, kur mokėsi, kuo dirba, ar pakankamai protingas, o gal kvailas, kokiose sąlygose gyvena, koks jo automobilis, butas, kokius drabužius jis nešioja?..

Sąrašą galima tęsti…

Ar tave iš tikrųjų tai domina? Ir kodėl?

Paklausk savęs, kodėl tave domina šie dalykai, ir atsakymas tau daug ką atvers.

Kas tai? Nuolatinis siekis susireikšminti? Vartotojiškas požiūris? Vidinė egoistiškos asmenybės baimė, kurios tu pats savyje nesuvoki?..

…O ar tu nenorėtum tiesiog pabandyti “prisiliesti“ prie kito žmogaus sielos, pažinti ją, “pasikalbėti“ su ja? “Pažvelgti“ į pačią širdies gilumą žmogaus, kuris dabar priešais tave?..

Patikėk, jei tu pabandysi atsisakyti proto “išskaičiavimų“, tu išmoksi “matyti“ supančių tave žmonių sielas, išmoksi suprasti jų “kalbą“. Suprasti savo sielą…

Pabandyk…

Pagal Amu Mom esė, vertė ruvi.lt

Gražios savaitės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pilnatvė

Pilnavertis džiaugsmas ateina savaime, kai nieko neskauda. Apskritai nieko. Nei Sielos, nei Kūno. Kai tavyje nėra jokios kančios.

Tuomet visa tavo esybė išsilaisvina nuo blokų, ir palaima, taip ilgai slopinta ir nepriimama, gaivinančia versme užpildo tave.

Bet žmogui visada kažką skauda.

Skausmas atsiranda ten, kur spazmas, blokas.

Mūsų sąlygose pilnai išsilaisvinti nuo spazmo sudėtinga, nes jis yra kuriamas tikslingai. Mūsų spazmas – kolektyvinis.

Todėl visi, ieškantys pilnatvės, gyveno atsiskyrėlių gyvenimą, kad pašalintų pagrindinį trukdį – išorinio pasaulio spaudimą ir spazmą.

Bet dabar mes neturime tokios galimybės. Belieka vienas kelias – judėti link Pabudimo. Nes tik ten mus su džiaugsmu sutiks Laisvė. Tik ten, tik tame – totalinis išsilaisvinimas.

Nuo skausmo iki palaimos tik vienas žingsnis – Sąmoningumas. Praregėjimas. Žmogus pabunda, ir bloką, užgožusį palaimą, šluote nušluoja Aiškios Šviesos uraganas.

Ir geležinės spazmo letenos atsileidžia. Palaima pradeda sruventi ir sugrįžta į savo vietą.

Juk blokas ir skausmas primena mums: “Tu netekai dalies savęs, savo Sąmoningumo! Sugrįžk. Vėl tapk šeimininku. Užpildyk save Savimi! Sugrąžink Palaimą!“

Skausmas – ne Norma.

Palaima – Norma.

Sugrįžk į savo normalumą.

Nuo skausmo iki Palaimos tik vienas žingsnis – Sugrįžimas į Save.

Pagal Aigul Adylbaevos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Iš priešiškumo – į vienybę..

Mūsų laikmetis vadinamas vis augančio streso ir depresijų laikmečiu, todėl dauguma žmonių tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Ir.. iš tiesų – tai jau tapo mūsų visų objektyvia realybe..

Stresai vargina, dėl to ir vaduojasi žmonės iš jų kaip įmanydami – dažniausiai stengiasi užslopinti juos įvairiausiais būdais, t.y., kovoja su pasekmėmis. Tačiau vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: “Kodėl  tiek streso mūsų gyvenime? Kokios priežastys juos sukelia? Kodėl tiek žmonių kenčia nuo depresijos?..“

Juk nuolatinė įtampa žmonių gyvenime – tai nesveikos visuomenės požymis, nes žmonės negali nei ramiai gyventi, nei kurti, nei tobulėti, jei nuolat patiria stresą, jei gyvena baimėje, kovoje ir įtampoje.

Mūsų laikais žmogaus sąmonė užimta nesibaigiančių problemų ir sunkumų sprendimu. Tai tarsi begalinis bėgimas su kliūtimis: vos tik žmogus išsprendžia vieną problemą, tuoj iškyla nauja, o po to dar ir dar.., ir dažnai žmogus net nespėja nei atsikvėpti, nei susigaudyti, kaip su tuo susitvarkyti.

Dėl to ir svyra rankos, ir silpsta motyvacija apskritai kažką daryti, atsiranda nusivylimas, prislėgta būsena, depresija, anomija. Ir tai ne žmogaus gabumų, stiprybės ar silpnumo klausimas – tiesiog mes gyvename pokyčių laikotarpiu, kai senoji gyvenimo sistema išsisėmė ir išsigimė, todėl tapo problemų šaltiniu.

Pereinamasis laikotarpis visada nelengvas, nes reikia atsisakyti senojo mąstymo šablonų ir veiksmų, kurie vėl ir vėl įtraukia į kovą, konkurenciją, priešiškumą, susiskaldymą – visa tai ir yra ne tik streso ir depresijų ištakos, bet ir visų socialinių bėdų ir nelaimių priežastys.

Žmonės negali gyventi nuolatiniame strese, mūsų psichika to negali atlaikyti – tai patvirtina psichiatrai ir psichologai, tačiau.. visi bandymai psichologinėmis terapijomis ar medikamentais užslopinti ar išgydyti depresiją tėra nesibaigianti kova su pasekmėmis.

Kad pasikeistų arba išnyktų negatyvios pasekmės – turi keistis arba išnykti priežastys, t.y., neturi būti priežasčių, kurios sukelia stresą ir depresiją. Mes turime pradėti kitaip gyventi, kitokioje vertybių sistemoje, ir, pirmiausia – kitaip mąstyti, tapti dvasingais žmonėmis.

Mus nuo pat vaikystės mokė, kad gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas, kad turime nuolat kovoti su kitais, kad išsikovotume vietą po saule.. Ir mes tuo vadovavomės gyvenime, nes taip gyveno visi, todėl tai atrodė teisinga.

Mūsų gyvenimas tapo kova už būvį, o kur kova, ten viskas persunkta priešiškumu, agresija, baime ir neapykanta – ir žmogaus būsena, ir visuomenės būsena. Žmonės pradeda kovoti visur ir su visais: jie ginčijasi, siekia pranašumo, žemina, varžosi, manipuliuoja, išnaudoja, žlugdo..

Ir kartais sunku patikėti, kad žmonės gali būti tokie pikti, agresyvūs, žiaurūs.. Bet tai yra žmonių sužeistos psichikos išraiška – sužeistas žmogus žeidžia ir kitus, nes žmogų valdo jo būsena, jo vidinė įtampa, jo baimės ir vidiniai prieštaravimai.

Žmoniją jau gerokai išvargino ir išsekino visos kovos, konkurencija, nesantaika. Jau mažai ką beįkvepia perspektyva spręsti nesibaigiančias problemas, nuolat ieškoti priešų ir kovoti. Žmonės nori gyventi sveikoje visuomenėje, bendradarbiauti visų gerovei, mylėti, nuoširdžiai bendrauti, sukurti sau ir savo vaikams harmoningą realybę ir įkvepiančią ateities perspektyvą.

Kaip to pasiekti? Atsisakyti amžinos kovos, priešiškumo idėjos ir visko, kas griauna mūsų visų vienybę ir santarvę, nes kovojantis žmogus visur mato priešus, jis negali kurti, nes yra griovėjas.

Reikia tapti gyvenimo Kūrėju. Išsilaisvinti nuo kaustančio sąmonę negatyvaus ir agresyvaus mąstymo – juk mes neturime jokių priešų, išskyrus neapykantą savo širdyje.

Išskleisti, vystyti gražiausias prigimtines dvasines savybes – sąžinę, besąlygišką meilę, vienybę, atsakomybę, kūrybingumą – ir vadovautis jomis savo kasdieniniame gyvenime.

Evoliucija, žmonijos tobulėjimas – tai sąmonės skaidrėjimas, dvasinių vertybių išgryninimas ir gilios vidinės transformacijos. Todėl palaipsniui melą keičia tiesa, neapykantą – meilė, konkurenciją – bendradarbiavimas, kančią – laimė, egoizmą – altruizmas, griovimą – kūryba, priešiškumą – vienybė..

Ir šios gilios vidinės transformacijos būtinai, neišvengiamai ir labai natūraliai pradeda keisti ir žmonių elgesį bei mūsų visų realybę. Buskime.. Tapkime aktyviais mūsų visų Harmoningos realybės Kūrėjais 🙂 ..

Gražios ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !