Kartais mes taip prislėgti žodžiu “reikia“, kad nespėjame atsikvėpti. Reikia-reikia-reikia…
Mus įtraukia problemos, darbai, buitis. Ir tuomet mes turime iš naujo mokytis norėti. Norėti smulkmenų… Kad iki šiurpulio norėtųsi atsikąsti apelsino arba apsimauti šiltas kojines. Arba kąsnelio sūrio. Arba susitikti su draugais.
Kai namuose nemalonumai, arba blogiau – kai užgriuvo kažkokios didelės bėdos, galima tiesiog panorėti lyžtelėti lietaus lašelį nuo rankos arba atsigerti vandens. Labai panorėti. Kiekviena ląstele. Ir padaryti.
Kai vejiesi didelę svajonę, prarasdamas gebėjimą norėti smulkmenų, tuomet nieko nematai lenktynių migloje, o išėjus į šviesą, jos neatpažįsti, todėl pajunti nusivylimą.
Visada kažko norėkite. Visada. Tegul tai bus smulkmenos. Bet panorėkite ir gaukite. Net jei tai tiesiog vandens gurkšnis… Ir šiame rituale yra dėsningumas. Tu pradėjai ir baigei veiksmą. Tu pajutai tai kiekviena ląstele. Ir tai atgaivina, nuramina ir suteikia jėgų judėti toliau.
Tai bus švyturėlis tirštoje migloje. Mažytė viltis. Panorėjai, ir kaipmat išsipildė. Šis mažas švyturėlis nušvies didelį kelią tamsoje. Net tuomet, kai atrodo, jog visos viltys jau visai užgeso… Tik tai bus tau švyturėliu, išsigelbėjimu, žiburiu, kad surastum kelią. Kad gyventum toliau…
Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !