Tiesiog paleisk tą iliuziją
Kiekvienas gyvenime daro viską, ką tuo metu gali, net tada, kai jam atrodo, kad jis viską daro blogai.
Kiekvienas turi savo svajones, savo košmarus, savo skausmą ir savo vidines kovas, kurių tu kartais negali suprasti.
Tau nėra būtinybės pritarti kitų žmonių veiksmams.
Tau nėra būtinybės bandyti juos kažkuo įtikinti arba juos “žadinti“.
Tau nėra būtinybės pateisinti tai, kas jau įvyko.
Tiesiog paleisk iliuziją, kad visa tai galėjo būti kitaip.
Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Svarbiausia dvasinė praktika
Kartą vienas žmogus parašė man: “Aš taip norėčiau skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, bet, pats suprantate – darbas, žmona, vaikai…“
Ko gero, jis dar nesuvokė, kad jo šeima ir darbas ir yra jo dvasinė praktika, ir ji kur kas veiksmingesnė bei prasmingesnė, nei meditacija snieguotuose Himalajuose. Aš atsakau už savo žodžius, nes už mano pečių – ir viena, ir kita.
Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Žvelgdami į kasdienybės veidrodį, jūs vis giliau pažįstate save tokį, koks esate, pažįstate kitus žmones ir jus supantį pasaulį. Mokydamiesi iš savo poelgių dėsningų pasekmių, jūs įgaunate išminties, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje.
Dvasinė praktika prasideda žemėje, o ne danguje.
Šis suvokimas nušvietė mane vieną rytą prieš ketvirtį amžiaus, kai aš tyliai sėdėjau ir meditavau. Tuo metu prie manęs priėjo mano trejų metų dukrelė ir timptelėjo už rankovės, reikalaudama dėmesio.
Atsakydamas aš piktai sušnibždėjau: “Neliesk manęs, aš medituoju!“ Ir tą pačią akimirką supratau, kad praleidau patį svarbiausią dalyką savo dvasinėje praktikoje: apkabinti dukrelę tuo metu buvo daug svarbiau, nei eilinį kartą pakartoti mantrą.
Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę ar reinkarnaciją, atsakydamas aš būtinai paklausiu – o kaip reikalai jų gyvenime su saviraiška, dienotvarke, mankšta, sveika mityba, su nuoširdumu ir gerumu santykiuose su žmonėmis?
Nes gyvenimo kasdienybė – svarbiausia dvasinė praktika…
Padėka autoriui! Pagal D. Millmen tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Kartais reikia sulaukti…
Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentai, kai rožė dėl kažkokių priežasčių nedžiugina, o muzika daugiau nejaudina mūsų, arba geras švelnus žmogus, su kuriuo gyvename kartu daugelį metų, jau negali nuraminti mūsų širdies.
Nuotaikų kaita būdinga žmogui, kaip šviesos ir šešėlių kaita, kai susikaupia debesys, kurie užgožia saulę, o paskui – ir vėl išsisklaido…
Tačiau nuotaikų kaita gali tapti tikra kančia, jei ją išgyvendami mes pradedame galvoti, jog tai rožė kalta, kad nežavi mūsų savo spalva ir kvapais, kad muzika jau ne tokia gera, jei nejaudina mūsų, arba, dar blogiau – kai mes kategoriškai pareiškiame, kad mūsų artimiausias žmogus daugiau jau nėra nei toks geras, nei įdomus.
Tiesą sakant, tai blogiausia, ką mes galime padaryti, išgyvendami nuotaikų kaitą – daryti štai tokius kategoriškus vertinimus ir išvadas. Žinoma, žmonės ir aplinkybės keičiasi, bet mes niekada nesugebėsime adekvačiai vertinti realybės, jei nepripažinsime patys sau, kad mūsų nuotaikų kaita kartais gali užtemdyti gebėjimą aiškiai matyti ir jausti tai, kas vyksta mūsų gyvenime.
Dažniausiai emociniai svyravimai prasideda tuomet, kai kažkas kardinaliai keičiasi mūsų gyvenime, kai reikia atgauti vidinį prasmės pojūtį, kai sunku išsaugoti vidinę pusiausvyrą.
Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris pasistatė namą ant skardžio prie jūros, kad jo namą kartais apgaubtų rytinis rūkas. Tačiau vieną rytą tirštas rūkas nusistovėjo ir nesisklaidė visą mėnesį. Žmogus neteko vilties sulaukti giedrų dienų, paskubomis pardavė namą ir išvažiavo. Bet po savaitės, kai jis išvyko, rūkas išsisklaidė…
Taip ir mūsų gyvenime: kartais dėl kažkokių priežasčių mūsų širdį apgaubia tirštas rūkas, ir neretai visas tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, ar užteks mums tos tylios vidinės drąsos, kad sulauktume dienos, kai rūkas išsisklaidys…
Padėka autoriui! Pagal Marko Nepo esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Yanni – Nightingale
Tie geraširdiški žmonės…
Jie tokie ypatingi, tie geraširdiški žmonės… Jie tarsi švyturiai tamsoje.
Jie sugalvoja jums pateisinimus, jei jūs patys nieko nepaaiškinate. Jie nepyksta, net jei jums yra už ką atsiprašyti.
Jie mato jumyse tik geriausia net tuomet, kai elgiatės nelabai gerai…
Jei jums sunku, jie patrauks į šalį visus savo reikalus ir bus šalia – paguos, nuramins ir įkvėps jus.
Jų žodyne nėra žodžių “aš užimtas“ ar “neturiu laiko“. Jie visada atras jums laiko, net jei jūs neatsakysite tuo pačiu kai palaikymo reikės jiems.
Ir jums kartais nesuprantama, kodėl jie tokie… Jautrūs, dėmesingi, rūpestingi, nuoširdūs, atviri.., ir – visada pasiryžę padėti kuo tik gali.
Ir jums kartais taip keista, kad jie atiduoda taip daug savęs kitiems, nelaukdami už tai jokio atsako… Ir jų nesustabdo kitų nedėkingumas ar šaltumas.
Ir stebina, kaip neišsenka jų širdies šiluma ir gerumas… Ir visada taip džiugina jų tyrumas… Jie tarsi šviesos švyturiai pasaulyje, kur dar tiek daug tamsos.
Kažkam gali atrodyti, kad neįmanoma būti geraširdišku mūsų pasaulyje. Kad tas gerumas – netikras ar suvaidintas.
Tačiau jis yra! Geraširdiškumas – tai žmogaus širdies šiluma, kuri sušildo visus, kurią jaučia visi: žmonės, gyvūnai, augalai…
Ir žinote ką? Tik tokių žmonių širdies šilumos dėka mūsų visų širdys nevirsta ledu 🙂 …
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Pagal būseną
Žmonės iš tiesų mato pasaulį pagal savo vidinę būseną.
Geras žmogus dažniau pastebi gėrį. Ramus žmogus mato esmę. Mylintis – kažką šviesaus net netobulume.
O žmogus, kuriame daug neapykantos, baimės, nuoskaudų ir pykčio – dažnai skleidžia tai savo santykiuose, pokalbiuose ir požiūryje į kitus.
Todėl svarbu štai ką suprasti: ne viskas, kas tau sakoma, liečia tave.
Kartais kritikuoja tave ne todėl, kad tu blogas, o todėl, kad žmogui viduje bloga. Ir nuvertina kartais ne todėl, kad tu nepakankamai geras, o todėl, kad tavo šviesoje kažkas stipriau jaučia savo vidinę tamsą.
Net ir tikrai talentingi, išmintingi, geri ir gražūs žmonės susiduria su kritika, pavydu ir pykčiu. Todėl reikia tiesiog liautis sieti kai kurių žmonių vidinę įtampą su savo vertingumu.
Ir jei kažkas tave įskaudino, pašiepė ar įžeidė – tai, galbūt, tavęs visai neliečia. Greičiausiai, žmogus tiesiog parodė tau, kaip atrodo jo vidinis pasaulis…
Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Tylus vidinis balsas
Intuicija – vidinis balsas, kuris žino daugiau, nei protas. Ji ateina ne kaip garsi mintis ar raiški komanda.
Ji ateina kaip tylus suvokimas. Tarsi kažkas viduje šnabždėtų: “Ne dabar“, “Sustok“, “Padaryk kitaip“…
Ir kaip dažnai mes ignoruojame šį tylų balsą… Nes skamba jis lyg ir nelogiškai. Nes protas sako: “Tu turi tai padaryti, tu turi planų, kurių negali keisti“. Ir mes einame prieš intuiciją. O paskui stebimės, kad pavargome, susirgome, kad esame suirzę, nes viskas susiklostė ne taip.
Todėl kad intuicija – ne abstrakti “nuojauta“. Tai ryšys su tuo, kas daugiau, nei protas. Tai kūno balsas, sielos balsas, akimirkos balsas. Ji žino tai, ko protas dar nemato. Ji jaučia tai, ko nepaaiškinsi žodžiais.
Kai jūs mankštinatės, intuicija gali perspėti: “Pakaks, pailsėk“, – ji jaučia kūną geriau, nei protas. Arba jūs susiruošėte dirbti, bet jaučiate tylų vidinį pasipriešinimą – tai ne tinginystė. Tai vidinis perspėjimas, kad šiandien jums reikalingas poilsis. Kai kalbatės su žmogumi ir jaučiate, kad geriau patylėti – tai ne silpnybė, o išmintis.
Protas visada ieško naudos, logikos, plano, kontrolės. Intuicija – jaučia jūsų vidinę būseną. Ji siekia balanso. Ir jei išmoksime ją girdėti – gyvenimas bus aiškesnis, lengvesnis, natūralesnis.
Ne todėl, kad jūs atsisakysite veikti. O todėl, kad jūsų veiksmai sutaps su jūsų vidiniu ritmu. Tai ir yra pasitikėjimas savimi. Tam, kas giliau, nei protas – pasitikėjimas savo intuicija.
Padėka autoriui! Pagal O. Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
2002- When I See You Again
Ką sėjame…
Ką mes bepadarytume ir kaip bereaguotume, pasekmės visada sugrįžta mums.
Ne pro šalį, ne kitiems žmonėms. O tiesiog į rankas – mūsų pačių vaisiai.
Ir, ko gero, svarbiausias suvokimas – kad tai ne “bausmė“ arba ne “apdovanojimas“, o Aiškumas: pasaulis nekeršija ir nelepina, o tiesiog augina. Būtent tai, kas buvo pasėta.
Tame daug vienatvės… bet ir daug Jėgos.
Nes jei vaisiai sugrįžta mums į rankas – reiškia, ir sėklos taip pat buvo mūsų rankose.
Padėka autorei! Pagal Amu Mom esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 