Mėnuo: liepos 2010

Darbui atiduodame didelę dalį savo gyvenimo. Jau vien todėl negalima paversti to prievole ar nemalonia pareiga. Neabejotina, tai turi būti saviraiška – nesvarbu, kokį darbą beatliktume.. Kiekvienas žmogus turi unikalų gabumą ir tik jam būdingą išraišką, kūrybingas darbas visada reikalingas ir prasmingas. Žmogus, kuris dirba iš širdies, visada suteikia dvasingumo ir aukščiausią kokybę darbui, kurį atlieka.

Tokio darbo procesas ir rezultatas džiugina patį dirbantį ir tuos, kuriems jis atliekamas. Mes leidome save įtikinti, kad tik veikla, kuri atneša didelį pelną, yra teisinga ir gerbtina, ir pasijuntame menkais, jei neatitinkame šio požiūrio. Tuo tarpu kai išdrįstame gyvenime daryti tai, kas mums labiausiai prie širdies, mes atliekame tai, kam esame pašaukti šiame gyvenime ir jaučiame pilnatvę.

Tuomet pradeda veikti ne žmonių sugalvoti dėsniai, o dvasiniai dėsniai, pagal kuriuos mes iš gyvenimo gauname lygiai tiek, kiek įdedame savo pozityvios kūrybinės energijos. Tik tas žmogus, kuris dirba su entuziazmu, kūrybiškai, pilnai realizuoja save gyvenime. Ir tai neišmatuojama jokiais pinigais.. Jei darbas nemėgiamas, tuomet mes didelę savo gyvenimo dalį praleidžiame įtampoje ir negatyviuose išgyvenimuose. Ar verta, ar tam mes gimėme?

Mes negalime būti visi pagal komandą lyderiais, verslininkais ar gerbiamos profesijos atstovais – išorinis motyvas negali atskleisti žmogaus aukščiausio potencialo. Kiekvienas atsineša savo unikalų gabumą: vienas puikiai išreiškia save amatuose, kitas mene, trečias puikiai organizuoja žmones darbui ir gali imtis atsakomybės. Kiekvienas turime savo tikslus, kurie turėtų susilieti į bendrą tikslą – visuotiną gerovę.

Savo veikla mes turime saugoti ir palaikyti visų mūsų vienintelius namus – Žemę – taip, kaip ji palaiko mus.. Nuo to, kaip gyvena kiekvienas atskiras žmogus, priklauso visuomenės ir visos žmonijos gyvenimas. Nėra nesvarbių žmonių, visi mes esame viena, ir jei kažkas šioje Žemėje kenčia nuo kažkieno egoistinės veiklos, tai galiausiai kenkia ir mums visiems.

Gyvenime mes vadovaujamės arba asmeniniais, arba kolektyviniais, arba istoriškai suformuotais kartų įsitikinimais. Tuo tarpu yra gamtos, energijų sąveikų dėsniai, kurie veikia nepriklausomai nuo to, žinome apie juos ar ne. Mes esame natūralioje gyvenimo tekmėje, kai išdrįstame realizuoti savo pašaukimą, ir tuomet visada atsiranda poreikis tam, ką mes dirbame, nes mes esame harmonijoje, sąveikoje ir vienybėje su gamtos dėsniais.

To įrodymui apstu pavyzdžių gyvenime: sėkmės pasiekia netikėti, neordinarūs sprendimai, o ne veikla pagal senus šablonus. Ir tai logiška, nes savirealizacija negali būti apibrėžta standartais. Tobulėjimas ir progresas vyksta tuomet, kai žmonės žengia už ribų, kurios yra įprastos. Tai gali atlikti tik žmogus, kuris yra kūrybiškas ir neriboja savo dvasinio potencialo.

Dažniausiai mus riboja tik baimės neatitikti, neturėti lėšų pragyvenimui. Bet tai ir yra didžiausias stabdis žmogaus savirealizacijai. Nesvarbu, kokiomis emocijomis mes aktyvuojame savo gyvybines energijas – jos aktyvuojamos stipriomis, pastoviomis mintimis. Jei esame baimėje, mes viską, ko bijome ir pritraukiame į savo gyvenimą, tuo pačiu gesindami savo kūrybinį potencialą.

Mes visuomet pasirenkame patys: galvoti apie save kaip apie kūrėją, ar jaustis aplinkybių auka. Mes linkę pasiduoti visuotinei panikai, kuri aptemdo sąmonę ir gesina mūsų saviraišką. Kai esame baimėje, mes negalime pamatyti teisingų sprendimų, kurie skatina savirealizaciją. Baimė apriboja, sumenkina, sustingdo. Tuo tarpu tik realizuodami savo vidinį potencialą, mes galime būti laisvi ir laimingi.

Visada verta peržiūrėti, pasitikrinti savo požiūrį į darbą. Kartais mes esame juo nepatenkinti, nes tiesiog įpratome kritiškai mąstyti. Pakeitę savo neigiamą nuostatą į darbą, mes galime pamatyti jį kitomis spalvomis. O jei tai, ką dirbame, išties nedžiugina, žiūrėkime į tai kaip į laikiną pragyvenimo šaltinį ir greta būtinai ieškokime to, kas prie širdies.

Jei netekome darbo, nenuleiskime rankų ir nepasiduokime niūrioms mintims. Tik tas, kas tikrai nuoširdžiai ieško, visuomet randa. Ieškokime visais įmanomais būdais ir nenuvertinkime savęs, nepasiduokime panikai. Šiuo periodu išbraukime visas abejones ir negatyvias mintis ir pokalbius apie sunkmetį. Jokių “gal būt, norėčiau, bandysiu“, tik “ieškau, žinau, atrandu“. Tiksliai apibrėžkime sau, ko ieškome.

Prisistatydami darbdaviui, parodykime savo ryžtą dirbti, nesimenkinkime, rodydami perdėtą kuklumą. Aiškiai žinokime, kokio atlyginimo norime, kokiomis sąlygomis norime dirbti. Bet kokiomis ekonominėmis aplinkybėmis darbą visada atranda pirmiausiai tie, kurie pasitiki savimi, yra motyvuoti konkrečiam darbui ir pozityviai nusiteikę. Niūraus, nepasitikinčio savimi ir nežinančio ko nori žmogaus darbdaviai privengia, nes supranta, kad toks žmogus veiks visą kolektyvą ir darbo rezultatus.

Mes susikūrėme iliuziją, kad darbas yra kažkas sunkaus ir varginančio, kad tai nemaloni būtinybė. Tuomet kokiu būdu mes galime save išreikšti? Pakeitę savo požiūrį į darbą, mes tuo pačiu pakeičiame savo gyvenimo kokybę. Darbas turi džiuginti, nes tai vienintelė galimybė realizuoti save gyvenime. Jokie pinigai, joks įmantriausias poilsis ar pramogos nesuteiks gyvenimo pilnatvės, jei dirbsime nemėgiamą darbą.

Galime sakyti kad darbas – ne visas gyvenimas, bet tai labai didelė jo dalis. Todėl.. išdrįskime išreikšti savo unikalius gabumus, ir tuomet viskas gyvenime taps kūrybiška savirealizacija. Neveltui yra sakoma: “dirbkite tai, ką mėgstate, ir visa kita ateis pas jus“ 🙂 .. Ar sutinkate? 🙂

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Daugelyje dvasinio tobulėjimo praktikų tai būtina – turėti ir rašyti didelių ir smulkių darbų planą ir laikytis tam tikro režimo. Kažkodėl man tai ilgai kėlė pasipriešinimą, o kadangi esame meistrai teisinti savo įsitikinimus, tai ir aš sau tokį atradau – visiems žinomą: “jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam savo planus..“ Nuolat užduodavau šį klausimą seminaruose (pastiprinimui su patarle), kol kartą atsirado puikus dėstytojas, kuris man labai paprastai viską išaiškino.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai tarsi prieštarauja spontaniškam kūrybiškumui ir laisvei, tačiau laikytis tam tikro režimo savidisciplinai ir turėti aiškų suvokimą, ko gyvenime siekiame, yra būtina. Bet atrodytų, kiekvienas žmogus turi žinoti savo tikslus – juk gyvena, kažko siekia? Pasirodo, dažnai tai tėra regimybė, nes va būtent dėl savidisciplinos trūkumo ir prarandame aiškumą, ko gi mes siekiame gyvenime ir panyrame į gyvenimo automatizmą ir rutiną.

Klaidina dar ir tai, kad rutiną daugelis suvokiame kaip kasdienybę ir savaime suprantamą dalyką. O išsigelbėjimo nuo jos ieškome išoriniuose dalykuose – viskame, kas galėtų suteikti kažkokių ryškesnių išgyvenimų. Tai tarsi normalu – rutina kaitaliojama su pramogomis. Tada kas yra tas gyvenimas? Bėgimas nuo rutinos? Iš kur ji, kas ją sukuria?

Žvilgtelėkime į žodyną: “rutina – ilgą laiką nekitęs, dažnai pasenęs įprotis arba veiklos būdas; šabloniškumas, sustabarėjimas.“ Tai yra gyvenimo būdas, kai esame progreso, naujovių priešininkai ir kabinamės už senų ribojančių įpročių ar veiklos. Sunku patikėti, kad žmogus sąmoningai rinktųsi tokį gyvenimo būdą, dažniausiai į jį “įvažiuojame“ automatiškai, kai neturime aiškių planų ar prioritetų gyvenime, kai nėra savidisciplinos.

Paklaustas apie gyvenimo tikslus gyvenime, dažnas pasimeta ir negali atsakyti. Taip yra dėl to, kad įsisukame į rutiną gyvenime, kuri įtraukia į nesąmoningą gyvenimo būdą, ir tada mes bėgame lyg voverės rate. Tuomet ir laikas bėga greitai, ir pramogos pabosta, nes mažai kas begali nustebinti ar nudžiuginti. Sugrįžti į sąmoningumą ir padeda režimas ir bent minimalus planavimas.

Pradėti siūloma nuo atliktų per dieną darbų analizės. Kai gyvename rutinoje, atrodo, kad gyvenimas pilkas ir nieko ypatingo nepadarome. Tačiau surašius atliktus dienos darbus, dažnas maloniai nustemba, kiek naudingų darbų dienos bėgyje atlieka.. Bėda tik tame, kad gyvendami rutinoje, nepastebime jų ir nemokame jais pasidžiaugti: viskas lyg savaime suprantama ir įprasta..

Žmogaus gyvenimo potencialas yra tarsi beformė būties būsena, kuriai kiekvienas žmogus – sąmoningai arba ne – suteikia formą. Sąmoningam gyvenimo potencialo aktyvavimui reikalingi du elementai: aiškus ketinimas ir energija. Be šių dviejų sudedamųjų dalių žmogaus gyvenimo potencialas yra chaotiškoje būsenoje, beformis, neapibrėžtas ir neaiškus.

Mes dažnai manome, kad gyvenimo potencialas išryškėja ar atsiranda sudėtingose gyvenimo situacijose, bet jis yra mumyse nuo pat gimimo. Būtent liūdesys, nepasitenkinimas gyvenimu, nepasitikėjimas savimi pasireiškia tuomet, kai mes neišnaudojame savo gyvenimo potencialo. Ir atvirkščiai: kai jaučiamės žvalūs, kūrybingi ir pasitikintys savimi, mes pilnai manifestuojame savo gyvenimo potencialą.

Bet tam pirmiausiai reikia turėti tikslus ir ketinimus, todėl juos labai naudinga kartas nuo karto ne tik peržiūrėti, pakoreguoti ar užsibrėžti, bet ir užsirašyti. Tai motyvuoja ir atneša aiškumą gyvenime. Planai ir prioritetai gyvenime keičiasi, ir tam, kad gyventume sąmoningai ir kūrybiškai, mes turime žinoti, ko siekiame. Siekiant tikslų praverčia režimas, kuris pratina prie savidisciplinos, be kurios gyvenime apskritai sunku kažką pasiekti.

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad įsisukę į rutiną ir gyvenimo automatizmą, mes ne tik gyvename lyg pakibę, bet ir nesąmoningai atliekame daug veiksmų, kurie gali balansuoti tarp atidėliojimo arba kažko “pernelyg“. Nefiksuodami savo gyvenimo tikslų ir nesekdami gyvenimo ritmo, galime ir apsileisti arba, pavyzdžiui, pradėti pernelyg daug valgyti..

Kiekvienas esame gimęs kažkam labai svarbiam, ir tai neturi nieko bendra su standartais ar šablonais. Tas “kažkas“ yra kiekvieno mūsų širdyje 🙂 . Todėl, manau, patarlė apie tai, kad prajuokintume Dievą savo planais, yra sukurta tų, kurie gyvena rutinoje: tuomet išties gyvenimas bėga, blykčioja ir atrodo nevaldomas..

Ką jūs apie tai manote?

Ar visuomet sąmoningai darome pasirinkimus gyvenime? Tokius, kurie eina iš širdies ir padaro mūsų gyvenimą įdomų ir prasmingą? Jei to nedarome, tai mūsų gyvenimą apsprendžia išorinės aplinkybės, į kurias mes tegalime reaguoti – tuomet gyvenimas atrodo nevaldomas ar apspręstas likimo.. Tuo tarpu jau mokslininkai įrodė, kad kiekviename iš mūsų gyvena genijus, tik vieni žmonės jį visapusiškai išskleidžia, o kiti nedrįsta jo pažadinti..

Tai tarsi sėkla-užuomazga kiekviename žmoguje, kuriai užaugti ir išsiskleisti reikalingas mūsų sąmoningas postūmis ir pastovus dėmesys. Gyvenime mes galime veikti dviem būdais: iš centro (sąmoningi asmeniniai pasirinkimai), arba veikiami periferijos (prisitaikymas prie išorinių sąlygų). Pirmuoju atveju mes esame atsakingi savo gyvenimo šeimininkai, antruoju – esame visiškai valdomi aplinkybių, kurios kartais gali suteikti tik laisvės iliuziją.

Socialinės tradicijos per amžius buvo formuojamos taip, kad slopintų žmogaus individualumą ir kūrybiškumą. Tam yra daug priežasčių: istorinės, politinės, visuomenės sąmoningumo – tai taip pat grupelių žmonių sąmoningų pasirinkimų ir veiksmų rezultatas. Šiandien galime pasidžiaugti tuo, kad visuomenė padidėjusio informacinio srauto dėka sparčiai sąmonėja. Žmonės supranta, kokį potencialą turi savyje ir nori jį atskleisti – tai prigimtinis kiekvieno poreikis.

Tačiau išorinė informacija taip pat skiepija ir labai daug nerimo, kurį įsileidę netenkame pasitikėjimo savimi. Tuomet pasiduodame išoriniam poveikiui ir nedrįstame daryti savarankiškų pasirinkimų. Na, o pasirinkimai, siūlomi iš išorės ar padaryti už mus, visada bus ne tai, ko mums reikia, jie neatneš tikro džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo, nes jie ne mūsų, kokie nuostabūs jie beatrodytų..

Tuomet ir užklupusios nesėkmės atrodo nepakeliamos ir sunkiai išsprendžiamos, jų priežastis sunku suprasti ir pakeisti, jos mažai nuo mūsų ir priklauso. Tokiu atveju dažniausiai iš nevilties kuriame išorinius priešus ir gaištame laiką, kovodami su jais, nes iš esmės to sugalvoto mūšio laimėti negalime. Pradedame gyventi nuostatomis: “o ką aš galiu pakeisti.., aš nieko negaliu.., tikiuosi, kad viskas išsispręs.., norėčiau, kad būtų geriau.., vienas lauke ne karys..“ ir pan.

Tokios nuostatos visiškai uždaro mūsų vidines jėgas ir kūrybinį potencialą. Tampame niūriais prisitaikėliais, o gyvenimas spalvinasi tamsiomis spalvomis.. Savo nerimu jungiamės prie daugybės kitų nerimaujančių (televizija, žiniasklaida), ir į savo pasąmonę lyg magnetu pritraukiame viso pasaulio nerimą. Ar gali niūrios mintys kurti šviesią ateitį, žadinti kūrybiškumą ir entuziazmą? Žinoma, ne.

Todėl, jei nenorime jungtis į išorines primetamas programas, pirmiausiai prisiminkime, kad mes patys esame savo gyvenimo pradžių pradžia ir valdymo centras. Tik iš šio centro gali sklisti impulsai, galintys pakeisti ir harmonizuoti mūsų gyvenimą, nes tik mes patys žinome, kas mums yra geriausia. Todėl tarkime sau “taip“, grįžkime į save, įsiklausykime, ko gi mes iš tiesų norime šiame gyvenime, kam esame talentingi ir gabūs.

Kai mes darome savarankiškus sprendimus, aplinkybės mūsų jau nebeveikia, mes patys kuriame tas aplinkybes. “Aš norėčiau“ ir “aš renkuosi“ – du skirtingi suvokimai, įtakojantys mūsų gyvenimą. Jei mes norime kažko, įtakoti aplinkos, tai jau ne mūsų noras. Asmeninis pasirinkimas – tai tas, kuris ateina iš širdies, tai gilus troškimas, kurio siekiame, nežiūrint į jokias išorines aplinkybes. Mes tiesiog jaučiame, kad tai yra tikra.

Galiausiai mūsų vidiniai polinkiai ir talentai visvien pasireiškia gyvenime pomėgiais, tereikia išdrįsti veikti plačiau. Tai nereiškia, kad turime eiti ir versti savo gyvenimą aukštyn kojomis, tereikia užduoti sau klausimus – ką ir kaip norėtume daryti šiame gyvenime, kas mums atneša džiaugsmą. Yra toks energijų sąveikos dėsnis: kai mes tampame koncentruota (centru) spinduliuojančia energija (jėga), mes iš išorės pritraukiame tokias pačias energijas (panašus pritraukia panašų), kurių pagalba (sąveika) kuriame tokią realybę, kokį impulsą siunčiame iš centro.

Viskas išties paprasta, tereikia tapti tuo jėgos centru, bet tam reikia tą jėgą sukaupti, nes, kaip žinome, silpni impulsai neveikia, jie tiesiog išsisklaido. Taigi, supraskime pirmiausiai savo tikruosius troškimus ir kaupkime jėgą jų realizacijai: kai troškimas bus aiškus ir stiprus, būtinai ateis ir atitinkami impulsai iš išorės, kurių dėka suprasime, kokia linkme judėti siekiant savo tikslų.

Todėl pradžiai nusimeskime kiautus ir išorinius apribojimus ir mokykimės daryti savo pasirinkimus. Išmokime pasirinkti pirmiausiai smulkmenose – taip įgysime pasitikėjimo. Pradžiai “pasitreniruokime“ su smulkesniais (bet mūsų!!), sąmoningai pasirinktais norais: ką norime valgyti, kaip šiandien apsirengti, ką norime veikti laisvalaikiu, su kuo norime, su kuo nenorime bendrauti ir pan. Supraskime – tam, kad išmoktume daryti svarbius gyvenimo pasirinkimus, turime pamatyti pasirinkimo įgyvendinimo mechanizmą kasdieniniuose smulkiuose pasirinkimuose.

Būkime lankstūs: pasirinkimai gali keistis ir nebūtinai būti iš karto grandioziniai, nepamirškime ir atsakomybės už savo veiksmus ir gyvenimą. Pamatę, kad mes patys galime lengvai valdyti savo gyvenimą, išdrįsime (būtinai!!) užsibrėžti ir napoleoniškus tikslus 🙂 ! Prisimenate: ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.. Apsižvalgykime aplink: pasaulyje apstu pavyzdžių, kai žmonės net be specialaus išsilavinimo ar pasirengimo, tik entuziazmo ir begalinio tikėjimo savimi jėga pasiekdavo neįtikėtinų rezultatų, neatsižvelgdami į aplinkinių reakcijas..

Taigi, pirmyn – buskime, žadinkime kiekvienas savo prigimtinius talentus ir kūrybinę jėgą. Tik mūsų asmeniniai pasirinkimai iš širdies gilumos gali iš mažos pasitikėjimo savimi sėklelės užauginti nuostabų genijaus žiedą. Išdrįskime tik pasirinkti – patys, be įtakos. Tuomet būsime laimingi ir rodysime užkrečiantį pavyzdį aplinkiniams, ir bus dar daugiau laimingų žmonių, iš kurių tik ir gali gimti laiminga visuomenė 😀 ..

Tai kiekvieno žmogaus ramybės, bendravimo su artimaisiais ir poilsio oazė. Rytiečiai teigia, kad žmonės patys kuria savo namų energetiką, namų dvasią. Tai mūsų sukurta vidinė atmosfera, kuri gali veikti teigiamai, o gali ir kelti įtampą. Šiuolaikiniame pasaulyje namų atmosferai daro poveikį ir televizija bei radijas, be to, į namus dažnai “atsinešame“ slegiančių minčių apie darbą, nepasitenkinimą dėl smulkių ar stambesnių incidentų..

Mūsų emocijomis persisunkia visa namų erdvė ir veikia mus. Visi pastebėjome, kad įėjus į vienus namus, juose norisi būti, o iš kitų norisi kuo greičiau ištrūkti: tai namų energetika mus traukia arba atstumia. Namuose, kur žmonės draugiški, geranoriški, vyrauja jaukumas, ir atvirkščiai, jei namuose baramasi, iš pykčio trankomos durys, tvyro įtampa. Net tyla namuose gali būti raminanti arba slegianti.

Taigi, verta apie tai pagalvoti ir sąmoningai kurti jaukumą namuose, nes jokia išorinė prabanga jo sukurti negali. Todėl į namus – tik su gera nuotaika, su džiaugsmu dėl susitikimo su artimaisiais. O dienos įvykius – gal kartais ir nemalonius, ramiai aptarkime, išsivirę kvapnios arbatos. Gyvenimas margas, bet mes turime galimybę rinktis, kam atiduoti savo energiją – pozityvo ar negatyvo auginimui. Kokie mes, tokia ir mūsų aplinka..

Ne visada pavyksta prastą nuotaiką palikti už durų, todėl nuo senų laikų žmonės įvairiais būdais stengėsi kurti savo gerą namų dvasią. Slenkstis, namų durys yra namų pradžių pradžia, todėl ji buvo ypatingai prižiūrima. Senovės Romoje priešais namų duris buvo klojama mozaika, vaizduojanti grandine pririštą šunį. Tai buvo tarsi įspėjimas įsibrovėliams ir piktoms mintims.

Įvairiose šalyse virš durų ar ant jų buvo piešiami įvairūs atbaidantys simboliai ir ženklai, burtažodžiai arba žodžių kombinacijos. Paplitęs užrašas C.M.B, kuris dabar šifruojamas kaip trijų karalių pirmosios vardų raidės, iš tiesų turėjo kitą pirminę prasmę. Tai palaiminimas “Christus Mansionem Benedicat“, kuriuo buvo suteikiamas palaiminimas namams. Tokią pačią užduotį atlieka ir mandalos bei kabinami ant durų įvairūs vainikai.

Labai svarbus ir “tarpininkas“ tarp vidaus ir išorės – buto prieškambaris. Čia mes paliekame viską, ką atsinešėme iš lauko: batus, paltus, rankines, portfelius, o taip pat visas mintis, kurių dar nepalikome už durų. Labai svarbu, kad jame vyrautų tvarka, kad jis nebūtų užgriozdintas nenaudojamais daiktais. Nuo to, kas mus pasitinka įėjus į namus, labai priklauso mūsų nuotaika: tvarka ir jaukumas visuomet gerai nuteikia.

Čia galime pakabinti smagias atostogų, pačių fotografuotas gražias nuotraukas ar patinkančius paveikslėlius – tai visada pakels ūpą, įėjus į namus. Galime užrašyti ir įrėminti nuotaiką pakeliantį ar jumoristinį užrašą, pakabinti vaikų piešinių. Visada noriai grįšime namo, jei prieškambaris pasitiks mus tvarka ir jaukumu, kuriuos palaikys visi šių namų gyventojai.

Apie atskiras namų dalis parašysiu plačiau atskirai, o dabar apie tai, kas gerina mūsų namų atmosferą. Kardinaliausiai, žinoma, namų remontas, bet jo juk nedarome dažnai ir tik tam, kad gerintume namų atmosferą. Todėl yra paprastenis būdas – tvarkos magija, ir tam nereikia didelių pastangų, tik įprasti susidėti viską į vietas, o savo buitį organizuoti taip, kad kiekvienas daiktas turėtų savo vietą.

Negatyvią namų energiją puikiai neutralizuoja vanduo, todėl taip jauku išsiplovus namus. Išsivalius namus, galime uždegti žvakę ar pasmilkyti smilkalus – jie veikia tol, kol jaučiamas kvapas. Mūsų protėviai namus pasmilkydavo eglių spyglių dūmais arba džiovintu kiečiu, o sunkesniais atvejais, kai namuose kas nors susirgdavo ar namuose gyvendavo nuožmus pikčiurna, patalpas išrūkydavo degintu gintaru.

Namų energetiką gerai veikia ir medžio gabaliukai – jie sugeria negatyvią energiją į save. Tinka beržo, eglės ir ąžuolo nedideli gabalėliai. Stabilizuoja namų aplinką pušies, topolio, liepos medžio gabaliukai. O štai klevas, ieva, riešutmedis ir šermukšnis sugeba negatyvią energiją transformuoti į pozityvią, todėl juos naudinga išdėlioti ten, kur yra ligoniai. Šiuos medžio gabaliukus reikia keisti, senuosius sudeginti arba išmesti.

Namų erdvę harmonizuoja graži muzika, taip pat.. grojimas mušamaisiais instrumentais, tam tinka ir nedideli būgneliai. Tradiciniai kiniški oro varpeliai gali išsklaidyti energiją pačiose įvairiausiose vietose, todėl juos galime kabinti visur, kur tik jaučiame, kad reikia. Jie taip pat harmonizuoja į namus patenkančią energiją, todėl tinka kabinti ir prieškambaryje. Erdvės valymui tinka ir įvairūs neutralūs (kalnų krištolas, citrinas, rožinis kvarcas..) nenušlifuoti kristalai.

Feng Shui tvirtinimu, visi daiktai prisisotina ta energija, kuri aplink juos vyrauja. Todėl būkime atidūs meno dirbiniams, suvenyrams, statulėlėms, gobelenams, ypač atvežtiems iš svečių šalių. Jei turime kokį nors daiktą, kurį padovanojo dvasios mokytojas, šis daiktas ir toliau spinduliuos jo energiją. Žmogui, kuriuo žavimės, priklausęs daiktas atneša į mūsų namus pozityvią energiją. Nuostabūs energijos šaltiniai ir gamtos objektai – akmenukai, šakelės, lapai.

Visame pasaulyje nuo seno egzistuoja įvairiausi apsaugantys namus mistiniai simboliai. Juos piešdavo ant popieriaus (mandalos), siuvinėdavo, išdroždavo, gamindavo iš molio ar metalo. Jie buvo naudojami buitiniams rakandams papuošti, įvairiems namų drožiniams, audimų raštuose, rūbų ir puošybos detalėse. Dažniausiai naudojami buvo šie:

Apskritimas – vienas iš pačių seniausių ir galingiausių simbolių, išreiškiantis amžinybę, vienybę ir tobulybę. Trikampis – piramidžių jėgos, Šventosios Trejybės simbolis, stipri apsauga. Kvadratas – stabilumo ir jėgos, klestėjimo, gausos simbolis. Kryžius – pats seniausias pasaulyje talismanas, simbolizuojantis amžiną gyvenimą ir aukščiausių jėgų apsaugą nuo pikto.

Begalybės simbolis – ant šono gulinti aštuoniukė, amžinybės, gausos simbolis, turintis stiprų poveikį. Žvaigždės – simbolizuoja protą, kūrybą, sėkmę įvairiose veiklos sferose. Spiralė – išminties simbolis. Raudona, juoda arba balta spiralė teikia stiprią apsaugą nuo neigiamo poveikio. Kaip matome, tai ne tik gražūs raštai ar detalės, tai gilią prasmę turintys simboliai..

Mūsų namai yra mūsų išraiška, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar bus juose jauku ir gera. Mylėkime juos, puoselėkime, tuomet į juos bus visada smagu sugrįžti. Ir nesvarbu, kaip mes save namuose išreikšime, svarbu, kad tai būtų įtakota meilės – juk mūsų namų dvasia, mūsų namai-namučiai – yra mūsų kūrinys 😀 ..

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂