Tarp mūsų išaugo siena..

Mes dažnai girdime: nestatykite tarp savęs sienų, geriau nutieskite tiltus! Tai puiki tarpusavio santykių atgaivinimo praktika.

Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokias sienas aš jau pastačiau? Tarp savo ir kieno širdžių? Tarp manęs ir tėvų, sutuoktinio, vaikų, uošvės, anytos, draugo, draugės, kolegos?

Ir kokios sienos yra tarp mūsų? Juk jei mes tai suvokiame, mums bus lengviau nutiesti tiltą į kito žmogaus širdį. Pažvelkime, kaip aš kuriu santykius su kitais: pagal sienos ar pagal tilto principą?

Taigi, jei aš pastačiau Puikybės tiltą, jei skaitau kitą žmogų “žemesniu“ už save, juk aš: daugiau žinau, daugiau sugebu, aš geresnis, labiau patyręs, protingesnis ir t.t..

Tuomet aš galiu pastatyti tiltą, norėdamas PASIMOKYTI iš šito žmogaus, pamatyti jo stipriąsias puses, jo žinias, jo patirtį, jo geriausias charakterio savybes, kurių aš savyje dar neišugdžiau.

Aš pastačiau Nuoskaudų sieną? Galima nutiesti Taikos ir Atleidimo tiltą.

Pastatyta Nusivylimų siena? Gali būti sukurtas Dėkingumo artimam žmogui tilto projektas. Aš nustoju priekaištauti, aš pradedu įkvėpti artimą žmogų.

Yra Idealo siena, kai aš nepriimu artimo žmogaus tokio, koks jis yra, bet laukiu, kada jis pavirs princu iš pasakos, tobulu vaiku? Šiuo atveju pagelbės Priėmimo tiltas, kai aš suvokiu, kad mano sutuoktinis, mano vaikas jau geri tokie, kokie yra, su savo ypatumais, su savo pasiekimais, su savo charakteriu, su savo unikalumu.

Tarp mūsų Liūdesio siena? Laikas nutiesti gyvenimo Džiaugsmo tiltą, varyti iš namų niūrumą ir pradėti GYVENTI ĮDOMIAI. Tiesiog dabar. Keliauti pasivaikščioti, išmokti kažko įdomaus ir naudingo, kartu paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, susitikti su draugais, susiruošti į nedidelę kelionę ar žygį, kartu kažką sukurti ir t.t..

Tarp mūsų Nesupratimo siena? Tiltas “aš suprantu tave“ bus nutiestas dabar kaip niekad laiku. Pabūti artimo žmogaus vietoje, jo situacijoje, jo skausme ir džiaugsme, jo emocijose, pergyvenimuose, jo mintyse ir jo vertybėse. Ir tuomet pokalbis tarp mūsų bus kitoks, mes kalbėsimės viena kalba – mūsų širdžių ir sielų kalba.

Tarp mūsų Susvetimėjimo ir Šaltumo siena? Galima nutiesti Širdžių šilumos ir Sielų artumo tiltą, padaryti pirmą žingsnį link artimo žmogaus. Išlipti iš savo kiauto, sušildyti savo šypsena, humoro jausmu, apkabinimu, karšta žolelių arbata, miela žinute, muzika, kvapniu pyragu, šiltais prisiminimais ir vienijančiais planais.

Kokia bebūtų tarp mūsų siena, ją galima paversti Meilės tiltu, Geranoriško Bendravimo tiltu, Draugystės, Kantrybės ir Pagarbos tiltu. Ir tuomet mes tapsime šiek tiek artimesni, juk iš tiesų atstumas tarp mūsų labai mažas – iš širdies į širdį. Dabar mes šalia. Dabar aš su tavimi. Dabar aš girdžiu ir suprantu tave. Dabar mes drauge.

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Neišnaudota galimybė

Kartą miško keliu ėjo mažas berniukas su tėvu. Ir staiga priešais jie pamatė didžiulę vėjo nulaužtą šaką, kuri užstojo kelią ir trukdė eiti toliau.

– Kaip manai, tėti, ar pavyktų man patraukti šitą šaką nuo kelio? – paklausė berniukas.

Tėvas atsakė:

– Aš esu tikras, kad tau pavyks, bet.. jei tik išnaudosi visas galimybes.

Sūnus kaipmat ėmėsi darbo. Jis visais būdais bandė patraukti tą didžiulę šaką. Tačiau jam pritrūko jėgų..

Galiausiai jis pavargo ir nusiminęs pasakė tėvui:

– Ne, tėti, aš negaliu, ji man per sunki.

– Pabandyk dar kartą, – atsakė tėvas.

Vėl ir vėl berniukas bandė kelti, tempti, traukti šaką nuo kelio, bet visos jo pastangos buvo bergždžios.

– Tėti, juk tu matai, kad aš nieko negaliu padaryti.. – pasiguodė berniukas ir bandė toliau.

Tėvas dar kiek palaukė, stebėdamas sūnaus pastangas, paskui pasikvietė jį ir pasakė:

– Aš matau, kad tu labai stengiesi. Bet, sūneli, aš tikėjausi, kad tu išnaudosi visas galimybes..

– Bet aš padariau viską, ką galiu, tėti! Tikrai viską.. – atsakė sūnus.

– Tu nepadarei vieno labai svarbaus dalyko, – atsakė tėvas. -Tu nepaprašei mano pagalbos..

– Bet aš norėjau viską pats padaryti, juk jei prašysiu pagalbos – pasirodysiu silpnas ir kvailas..

Tėvas nusišypsojo, apkabino sūnų ir pasakė:

– Sūnau, prašyti pagalbos, kai padarei viską, ką gali – ne silpnumo, o išminties požymis! Nei vienas žmogus neturi tiek privalumų, resursų ar stiprybės, kad išspręstų visas pasitaikančias gyvenimo situacijas. Todėl labai dažnai mūsų jėga – vienybėje..

Ir.. tėvas su sūnumi kartu patraukė šaką nuo kelio ir nukeliavo toliau 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems, džiaukimės nuostabia vasara 🙂 !

Buskime..

Filmukas apie ardančią Žemę šiuolaikinę pramonę, apie vartojimo košmarą ir apie kalnus šiukšlių, kuriuos kasdien sukrauna uolūs vartotojai.

Laikas susimąstyti, laikas pabusti ir keistis.. Netiesa, kad pavieniai žmonės nieko negali! Kiekvienas žmogus gali susimąstyti, ar iš tiesų jam reikia tiek daiktų, ir – veikti, t.y., mažinti nepagrįstus ar primetamus poreikius ir galiausiai jų atsisakyti.

Turime būti atsakingais, sąžiningais, dvasingais Žmonėmis, o ne vartotojais.. Turime būti dėkingi Gamtai, kuri palaiko mūsų gyvybę ir atkurti sveiką sąveiką su ja. Ir tapti Kūrėjais, o ne griovėjais 🙂 ..

Krizė – tai akistata su tiesa

Visai neseniai buvo madinga nesusimąstant švaistyti laiką, jėgas ir pinigus. Siekti ir galėti. Be teisės suklysti ir patirti nesėkmę. Visko norėti ir viską turėti.

Šiandien reikia būti racionaliu. Jokio blaškymosi ir nereikalingų judesių. Jokių pirkinių ir išlaidų. Vartojimo era baigėsi.

Jau niekam nereikalingi dulkių siurbliai, inkrustuoti briliantais ir kedai su auksiniais raišteliais. Išlepintos poniutės nedaro manikiūro savo šuniukams. O oligarchai nevaidina sponsorių ir mecenatų. Liaudis neklausia – “Kas kaltas?“ ir “Ką daryti?“ O tik – “Kaip gyventi?“ ir “Kas bus su Tėvyne ir su mumis?“

O mes juk jau buvome atsipalaidavę ir patikėję gražiu gyvenimu. Patraukėme ilsėtis į šiltuosius kraštus, į Turkiją ir Egiptą. Pradėjome pirkti rūbus brangiuose salonuose. Persėdome į asmeninį transportą. Pakeitėme langus į plastikinius. Nusipirkome naujus baldus. Pradėjome vadinti savo firmeles korporacijomis, o vakarėlius su bendradarbiais – korporatyvais. Persirgome chronišku nuovargiu. Ir tapome užgrūdintais kapitalistinio fronto kariais.

Atsirado ir sustiprėjo naujas sluoksnis, pageidaujantis vadintis VIP-ais, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia “labai svarbi persona“. O tie, kas nepateko į šį ypatingų personų sluoksnį, puolė jį aptarnauti.

Gydytojai atidarinėjo specialias klinikas VIP-ams, VIP-ų vaikams ir net jų šuniukams. Artistai pagal iškvietimą aptarnavo garsius klientus jų namuose. Laikraščiai publikavo estrados žvaigždžių įkainius. “Mane užsakė šiandien pietums. Mašiną jau atsiuntė, ir aš jau važiuoju.“

Siuvėjos pradėjo vadintis kutiurje ir įtikinėjo užsakovus, kad “užuolaidos už šimtą dolerių – tai banalu, o už tūkstantį dolerių – paskutinis mados žodis.“ Ypatingą paklausą turėjo psi-industrija, kuri siūlė “visas psichologinių paslaugų rūšis“ – beveik kaip banke.

Atėjo “glamūro“ ir “piaro“ laikai. Ir mes beveik patikėjome, kad Madona – tai dainininkė, o planeta – tai prekybos centras. Mocartas – tai saldainiai, o Titanikas – atrakcionas. Niekas nepastebėjo sąvokų sukeitimo. Mes beveik patikėjome, kad galima viską pirkti ir parduoti. Himnas mesčioniškumui ir banalumui skambėjo iš visur. Ir tai buvo gyvas garsas.

Ir staiga atėjo ji. Visaapimanti, ciniška ir negailestinga Krizė. Ji pasijuokė iš mūsų planų ir sutrypė mūsų lūkesčius. Pareiškė pretenzijas ir pateikė sąskaitą. “Labai svarbios personos“ sutriko ir išsigando. Psichologai choru uždainavo, kad atėjo geriausias laikas “savęs paieškoms“. Tik nepasakė, kur ieškoti. Artistų kainos krito. Kas buvo niekuo ir tapo viskuo, vėl tapo savimi.

Net anekdotai pasikeitė. Jei anksčiau: “Jauna moteris išsinomuos auksinį narvelį. Tvarką ir gerus santykius garantuoju.“ Tai dabar: “Ištekėsiu krizės laikotarpiui. Skaniai gaminu, kalbu tyliai, galvos neskauda.“ Jei ir toliau taip bus, tuomet greitai moterys pradės tekėti už mylimų, o ne už turtingų…

O dar pas mus atsiras laiko, ir mes prisiminsime savo svajones. Grožio jau niekas nepirks, sugrįš tyrumas. Pavasarį sodinsime bulves ir gimdysime vaikus. Ir viskas atsistos į savo vietas. Ir mes suprasime, kad laimės nei uždirbti, nei nusipirkti neįmanoma.

Krizė – tai akistata su tiesa. Ir kuo greičiau tai suprasime, tuo greičiau viską įveiksime.

Pagal Elenos Rog publicistiką, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 ! Ir nepamirškime pasisaugoti per karščius!