Jie ten, kur meilė…

Angelai tikrai yra.

Jie tokie pat realūs, kaip ir meilė, nors jie neturi sparnų ir perregimų kūnų. Ir jie visada šalia – kad sušildytų mūsų širdis, kad apgaubtų mus gerumu ir švelniu padrąsinimu: “tu ne vienas…“

Prisimeni – juk būdavo dienų, kai atrodė, kad širdyje toks sunkumas, lyg joje būtų sudėta visa žmonijos kančia, kai norėjosi sėsti į tuštutėlį traukinį ir važiuoti toli-toli, palikus visus ir viską.

Kai eini gatve, tarsi irtumeis per pilką miglą, nematydamas nei žmonių, nei pastatų. Ir nesvarbu – tuo metu šviečia saulė, lyja ar sninga, bet tu eini lyg per miglą, pasinėręs į savo niūrius apmąstymus.

Ir staiga… tu pastebi tą žvilgsnį – tarsi švyturį tamsoje, kuris nukreiptas tiesiai į tave… Ir akimirksniu viskas pasikeičia – lyg kažkas tavyje būtų įžiebęs saulę.

Tai galėjo būti draugas, pažįstamas ar seniai matytas klasiokas. Ir, galbūt, pokalbis nebuvo ilgas, ir, rodos, nieko ypatingo neįvyko, bet tu pajutai tą apgaubiančią ramybę, jo akių šilumą ir širdį užliejusį gerumą.

O atsisveikinęs pastebėjai, kad sunkumas krūtinėje išnyko, dar pagalvojai: “pats dangus man tave atsiuntė…“ Ir taip aiškiai pajutai tą stebuklingą pasikeitimą ir palengvėjimą – atgimė spalvos, garsai ir šviesūs jausmai širdyje.

Taip, tai dangaus pasiuntiniai-angelai, ir tai gyvi, realūs žmonės, kurių širdyse – tyra, besąlygiška meilė. Supranti, jie visada šalia, ir žvelgia į mus tyromis vaikų akimis, išmintingų senolių akimis ir visų-visų mylinčių žmonių akimis…

Ir dar: nepamiršk, kad ir tu kažkam, kam dabar liūdna ir sunku – gali tapti tikrų tikriausiu angelu! Nes tavo širdyje – meilė… Ir pats dangus nukreipia tave apgaubti jį gerumu ir švelniai padrąsinti: “tu ne vienas…“ 🙂

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Klausykite savo širdies..

Ne, visai nebūtina keltis pusę šešių ryto, kad Dievas padėtų. Jis padeda ir tiems, kas keliasi vėliau.

Nebūtina gerti du litrus vandens per dieną. Pakanka tiek, kiek jums norisi.

Ir būti pakilios nuotaikos kiekvieną dieną nebūtina, kad pajustume gyvenimo pilnatvę. Galima liūdėti, patirti ramybę, supykti taip pat galima, o jau pajusti slogią nuotaiką lapkričio pabaigoje – tai tikrai visai natūralu.

Nuolat mąstyti pozityviai ir šviesiai taip pat nebūtina. Periodiškai galvoti: “kaip viskas įkyrėjo, pasiųsčiau visus kuo toliau…“ – tai normalus darbinis procesas.

Gliutenas ir laktozė, tarp kitko, taip pat visai normalūs.

Kad darytume didingus darbus, nebūtina būti energingu ekstravertu. Ramūs intravertai-melancholikai taip pat dirba labai efektyviai.

Nebūtina atitikti modelio ūgį ir svorį, kad tave mylėtų vyras, vaikai ir naminiai gyvūnai.

Nebūtina bėgti maratonų, jei nesinori bėgioti. Galima vaikščioti, šokti, plaukti arba mėtytis sniego gniūžtėmis. Pirkti abonementą į sporto salę taip pat nebūtina.

Visai nebūtina atitikti kažkokius madingus standartus. Ir apskritai nebūtina stengtis visiems patikti.

Nebūtina niekada neklysti, žinoti viską pasaulyje ir niekada nepakliūti į kvailas situacijas. Nebūtina visiems darbuotojų atrankos specialistams palikti neišdildomą įspūdį ir atitikti pačio vertingiausio darbuotojo įvaizdį.

Ir dar nebūtina rytais apsipilti lediniu vandeniu, pirkti drabužius komplektais, medituoti, gauti trečią aukštąjį išsilavinimą ir turėti savo paskyrą socialiniuose tinkluose.

Ir kas smagiausia – visiškai nebūtina klausytis tų, kas tvirtina, jog žino absoliučiai viską apie šį gyvenimą 🙂 .

Pagal Oksanos Fadejevos esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Palaikanti jėga

Esminiuose gyvenimo pokyčiuose žmogus visada vienišas.

Taip, jūs galite gyventi poroje, jūsų santykiai labai artimi, jūs mylite vienas kitą – ir tai yra puiku. Jūs einate drauge per gyvenimą, jūs suteikiate vienas kitam palaikymą ir saugumą.

Ir visas jūsų bendras gyvenimas įrodo, kad esate nedaloma visuma.

Bet vos tik prieinate svarbių vidinių pokyčių ribą, jūs kaipmat pajuntate gilią vienatvę. Nes šis žingsnis visada žengiamas vienatvėje, pasikliaujant tik savimi. Ir tai gali bauginti…

Tačiau… Sutikite: po visų tų paieškų ir pokyčių taip gera žinoti, kad yra artimas žmogus, kuris visada jūsų laukia, ir su kuriuo galite pasidalinti savo atradimais ir naujais pojūčiais!..

Kokia tai didelė palaikanti ir įkvepianti jėga 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Tamsa prieš aušrą

Nenusimink.

Taip, vakarai bus vis tamsesni, o rūkas rytais – vis tirštesnis. Posūkis, ties kuriuo dar vakar prasidėjo kelias į namus, pavirs labirinto pradžia, o žemėlapio, kaip jau įprasta, niekas tau neduos. Žibintai prisipildys lietaus vandeniu, ir taps labiau panašūs į akvariumus, nei į šviesos šaltinius.

Bet niekas – patikėk man – neužgesins tavo vidinės šviesos, net negalvok apie tai. Ir jei sugebėsi nuolat prisiminti, kad turi tokią nepaprastą dovaną, tuomet tapsi švyturiu šioje Žemėje.

Paklausyk.

Sienos, išaugusios greičiau iš baimės, nei iš betono ir plytų – iškreips žodžius, taps apribojimu prisilietimams. Viskas, kas buvo pasakyta, praeis kreivų veidrodžių karalystę prieš pasiekiant ausis to, kam tai buvo skirta.

Bet tai nesutrukdys vėl ir vėl ieškoti bendros kalbos. Kurti ją iš tylėjimo ir tylos, švelnumo ir vienybės. Ir sekti, kad šį kartą į pačią esmę nepakliūtų galimybė pakenkti.

Tęsk savo kelionę.

Nesivadovauk melu: “aš silpnas, aš nieko nesugebu“. Arba: “palauksiu, pasislėpsiu, ir viskas praeis“.

Bet ženk nors vieną žingsnį. O paskui dar vieną. Veiksmai virsta realybe. Įžiebk ugnį. Saugok šilumą. Nupink iš džiaugsmingų dienų auksinių siūlų apklotą ir užmesk jį ant tamsios nakties, kuri apgaubė tavo miestą ir tavo širdį.

Negalvok apie tamsą ir baimę, nes greitai ateis pavasaris, sulauk jo.

Su mumis kiekvieną sekundę nutinka kažkas reikšmingo ir svarbaus, ir tai gali viršyti visą tavo įsivaizduojamą grožį ir didybę.

Ir kokia laimė, kad tu supranti, apie ką aš dabar kalbu.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Svarbu atgauti pusiausvyrą

Atgauti pusiausvyrą neaiškioje situacijoje…

Tai, ko gero, yra svarbiausia dabar, kai viskas taip miglota…

Tačiau kokiu būdu pusiausvyra atgaunama taip, kad pajustume apčiuopiamą vidinio nerimo ir baimės sumažėjimą?…

Tik tuo, kas tinka būtent jums, mielieji…

Ir kažkam pakaks tiesiog išsimiegoti, paslėpus kuo toliau visus žadintuvus…

Kažkam pabūti su gerais draugais ir jaukiu bendravimu išsklaidyti niūrius vidinius debesis…

Kažkam išsikalbėti iki ryto, tokiu būdu išliejus sukauptus savo vienatvės skausmo ir nuovargio vagonus…

Kažkam prisiminti, kad šeima – tai šiluma ir pasitikėjimas, o ne atsitiktinių žmonių bendrabutis…

Kažkam – liautis kontroliuoti kiekvieną savo ir kitų žingsnį…

Kažkam – pagaliau suprasti, ko gi jis nori…

O kažkam – leisti save mylėti, kurti, keisti savo gyvenimą, nelaukiant geresnių laikų…

Būdų yra daugybė, ir kiekvienas gali atrasti tinkamą…

Nereikia pasiduoti nevilčiai, net jei atrodo, kad viskas beviltiška…

Giliai įkvėpkite ir maksimaliai iškvėpkite…

Tai gyvenimas…

O tai reiškia, kad neaiški situacija – tai viso labo vėjas virš stogų, kuris vieną dieną nurims…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir ramybės mums visiems 🙂 !

Lapkritis…

Rudeninis spalvų žaismas pamažu blėsta.

Dangumi plaukia žemi lietaus debesys, blunka po kojomis auksiniai medžių lapai, į šiltuosius kraštus skuba paskutiniai paukščių pulkai, oras kaime pakvimpa krosnies dūmais… O tamsoje taip jaukiai šviečia namų langai…

Ateina tamsusis metų laikotarpis, ir visi jį sutinka savaip.

Kažkam patinka pasivaikščiojimai po pilku dangumi, kiti su liūdesiu prisimena šiltas dienas, kažkas džiaugiasi vėsaus oro gaiva ir laukia pirmojo sniego, kažkas kepa pyragus, mezga šiltas kojines arba skaito knygas, o kiti su artimaisiais geria kvapnią vasaros žolelių arbatą…

Ir kokia bebūtų jūsų nuotaika dabar – tegul kiekvieno laukia jaukūs namai ir nuolat šildo tai, kas pripildo jūsų širdį tyliu džiaugsmu šį žvarbų lapkritį 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (72)

Ramybė – tai būsena, kuomet mūsų neblaško negatyvios, destruktyvios mintys. Kai nekankina baimė, nerimas, pyktis, godumas, egoizmas, pavydas.. Kai mes pasitikime savimi, gyvenimu ir Kūrėju.

Ramybė – tai būsena, kuomet tai, ką darome, turi prasmę ir teikia džiaugsmą. Kai sugebame išsaugoti ir nešti šviesą net pačiu tamsiausiu metu. Kai gyvename santarvėje su supančiu pasauliu ir visa savo esybe jaučiame, kad esame jo dalis. Kai esame dėl visų.

Kai patiriame tokią vidinę ramybę, tuomet galime ir kitiems dovanoti palaikymą, meilę, padrąsinimą, viltį.. Būti švyturiu tamsoje.

************

Nerimas – natūrali reakcija į nestabilumą, nežinomybę, netikrumą, bet.. būtent tai ir charakterizuoja mūsų epochą. Tarsi eitume nestabiliu pagrindu, neturėdami jokių kriterijų, dvasinių vertybių, protėvių paveldo, pozityvios ateities perspektyvos.. Todėl daugumą kankina klausimas: kaip gyventi? Ir nėra kam užduoti šį klausimą.

Tarsi visi būtume įsukti į kažkokį keistą bėgimą dėl bėgimo. Ir visos naujausios technologijos nepalengvina mūsų gyvenimo, nes laiką, kurį jos sutaupo, mes turime skirti daugybei darbų, pareigų, prievolių.., o ne ramiam poilsiui, kūrybai, bendravimui. Ir mes nieko nespėjame, nes viskam neužtenka laiko, o beprotiškas gyvenimo tempas jau sunkiai pakeliamas mūsų kūnui ir psichikai.

Todėl – dažniau sustokime, skirkime dėmesį savo vidiniam pasauliui, dvasinėms vertybėms, ramiems apmąstymams, gamtai, bendravimui su artimaisiais, kūrybai. Kiek galime, atsiribokime nuo automatizmo, robotizavimo ir technokratijos – juk esame gyvi žmonės.. Todėl mūsų gyvenimą turi motyvuoti ne problemos ir bėdos, o galimybės ir perspektyvos visų gerovei.

************

Kai pinigai tampa didžiausia vertybe visuomenės gyvenime, tuomet žmoniškumas, dvasingumas ir vienybė išnyksta. Pradeda keroti gobšumas, cinizmas, pavydas, siekis pasipelnyti bet kokiais būdais, apgavystės, sukčiavimai..

Pinigai iškreipia visas sritis, kurias paliečia, nes pakeičia pirminį tikslą – tikslu pasipelnyti. Tuomet pagalba virsta paslaugomis, galimybės – skola, santuoka – sandėriu, o būtinieji poreikiai – nepritekliumi..

Todėl matome tiek gyvenimo tragedijų, kai žmonės neturi lėšų sumokėti už operacijas, mokslą ar būstą, kai bylinėjasi dėl turtų su artimiausiais žmonėmis. Sulaužyti likimai, skurdas, netektys.. Bet.. mums ciniškai pareiškia: “nieko asmeniško, tai tik biznis..“ O juk ši frazė – tikrų tikriausias nužmogėjimo simbolis.

************

Kai mes galvojame, kad augame dvasiškai, tobulėjame – mes iš tiesų vis labiau tampame Savimi, atgaiviname savo prigimtinį dvasingumą. Mes tarsi “išlukštename“ save, atmesdami viską, kas netikra, primesta, kas svetima mūsų prigimčiai.

Tai panašu į pabudimą iš sapno – atsibudę jaučiame gyvenimą visa savo esybe: gėrimės jo spalvomis ir gyvybės įvairove, džiaugiamės, galėdami išreikšti savo gražiausias savybes bendravime.. Mes suvokiame, kad atėjome harmonizuoti šį pasaulį, skleisti savo širdies šviesą, mylėti, kurti bendrą gerovę, vienytis..

Ir jei matome dar vis “miegančius“ žmones, nesipiktinkime – nepamirškime, kad ir mes patys neseniai miegojome ir buvome į juos taip panašūs.. Juose taip pat rusena jų vidinė Šviesa, kuri laukia savo valandos.. Ir jie būtinai atsibus. Visi žmonės galiausiai atsibus.

************

Pasaulį išgelbės ne pinigai, ne revoliucijos, ne reformos – pasaulį išgelbės dvasingi žmonės: taikūs, mylintys, darbštūs, sąžiningi, atsakingi.. Tik tokie žmonės gali sukurti pagrindą gyvenimui, kur dvasingumas – pati didžiausia vertybė 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Apie kritinį mąstymą

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad vieni visiškai pasitiki bet kokia išorine informacija, o kiti –  nuolat ieško patvirtinančių įrodymų, ypač jei informacija atrodo jiems abejotina ar nepatikima.

Ir, žinoma, mums akivaizdus tokių žmonių mąstymo skirtumas – vieni remiasi viešais autoritetais, pakartodami jų nuomonę, o kiti ieško pirminės informacijos šaltinių, įvykių liudininkų pasakojimų arba faktų.

Toks žmonių mąstymo skirtumas sukelia ginčus ir konfliktus. Todėl svarbu suprasti, kodėl taip yra – vieni tiki, o kiti – tikrina? Ypač tai svarbu krizių ar socialinių sukrėtimų metu, nes tokiais atvejais žmonės nori žinoti viską apie vykstančius procesus, o prieštaringa informacija ar ginčai tik dar labiau didina nerimą, įtampą ir nesaugumo pojūtį.

Be to, jau dauguma žmonių suprato, kad ginčuose niekada negimsta tiesa – juk kiekviena pusė gina savo poziciją, o įrodyti greitai kažkam kitokią, dažnai priešingą poziciją, tiesiog neįmanoma, nes žmogus to iš principo nepriims, net jei gaus neginčytinus įrodymus.

Tiesa gimsta taikaus, geranoriško dialogo metu, kai sąmoningi, žingeidūs, kūrybingi žmonės dalinasi savo patirtimi, įžvalgomis, ir jų pokalbio tikslas – pasidalinti žiniomis, sujungti, apibendrinti, atrasti sąlyčio taškus, bendradarbiauti, o ne – pažeminti, susireikšminti, nukrypti į negatyvias emocijas ar asmeniškumus.

Taip ir su informacija: svarbus tikslas (kam ji mums reikalinga) ir informacijos šaltinis – kad netaptume tik nepatikrintos informacijos gavėjais ir perdavėjais, arba, dar blogiau – “sugadintais telefonais“, kurie interpretuoja ar iškreipia informaciją neatpažįstamai, klaidindami kitus žmones. Tai asmeninės atsakomybės klausimas.

Todėl labai svarbu kritiškai vertinti ir tikrinti informaciją – kad neapsigautume ar nebūtume apgauti, nes galime susidurti ir su sąmoningai skleidžiamu melu, ir su iškreipta informacija, kuria aklai tiki ją skleidžiantys žmonės. Juk informacija formuoja ne tik mūsų nuomonę, bet ir mūsų pasaulėžiūrą, o galiausiai – ir mūsų gyvenimą.

Kritinis informacijos vertinimas – tai mąstymo procesas, mąstyti kritiškai gali sąmoningas žmogus. Svarbi detalė – aiškiai mąstyti galime tik būdami visiškai ramūs, kai emocijos neįtakoja ir neblaško mūsų mąstymo. Todėl jei informacija mus sutrikdė, išvedė iš pusiausvyros – nusiraminkime, o tik po to ieškokime patikimų įrodymų ir faktų.

Kritinis mąstymas – tai gebėjimas užduoti teisingus klausimus, surasti ir ištirti patikimus informacijos šaltinius, palyginti informaciją su jau turimomis žiniomis ar savo asmenine patirtimi, naudotis savo intuicija, numatyti įvykių tendencijas, argumentuoti savo poziciją, atpažinti melą ir manipuliacijas. Tai labai vertinga savybė.

O kaip gi atsiranda viskuo aklai tikintys, ir – kritiškai mąstantys žmonės? Gebėjimas kritiškai mąstyti formuojasi vaikystėje, ir jei niekas to neužslopina (nes besivystantis vaikas užduoda labai daug klausimų, yra žingeidus, iniciatyvus, kūrybingas, smalsus, aktyvus..) , tuomet jo sąmoningumas, žingeidumas ir kritinis mąstymas išlieka visam gyvenimui. Jei tik tėvams ir pedagogams pakanka kantrybės, dėmesingumo ir išminties..

Jei ši savybė užslopinama vaikystėje, tuomet žmogaus kritinis mąstymas yra silpnas, dėl to jis lengvai pasiduoda kitų įtakai, yra priklausomas nuo kitų nuomonės, nepasitiki savimi. Bet nežiūrint į tai, jis periodiškai patiria akistatos su savimi akimirkas ir užduoda sau egzistencinius klausimus, todėl gali bet kada pradėti vystyti savo gebėjimą mąstyti kritiškai – juk tai prigimtinė mūsų savybė, kurią galime atgaivinti.

Kritinis mąstymas – labai svarbi žmogaus prigimtinė savybė, kuri suteikia mums laisvę adekvačiai vertinti realybę ir kurti sveiką sąveiką su žmonėmis ir aplinka. Nes tik su Tiesa ir Tiesoje mes galime gyventi harmoningai 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !