Tai laimė…

Kas yra laimė?

Mes galvojame, kad būti laimingu – reiškia džiaugtis, o būti visada laimingu – tai reiškia džiaugtis visada ir viskuo.

Bet tai neįmanoma.

Man laimė – ne džiaugsmas, o dvasinė ramybė ir vidinio pasaulio pusiausvyra.

Tai ne vieta ir net ne kelias.

Laimė – tai būdas, kuriuo eini tuo keliu: kai eini neskubėdamas, bet ir nelėtini žingsnio, nieko nestumdai ir neleidi savęs stumdyti, tu eini be viršsvorio kuprinėje ir neslopini savo jausmų.

Kai eini su giliu įsitikinimu, kad šis kelias – tavo. Ir toks ėjimo būdas būtinai atves tave ten, kur tu ir turi būti.

Tai ir yra laimė.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kad netaptume kopijų kopijomis

Aš už tai, kad mes ištrauktume iš galvos tą laidą, kuris sujungia mus su vartotojiškos visuomenės Matrica. Vietoje to, kad nesusimąstydami čiuptume viską, ką siūlo mums pasaulis, grįstas Norais, verčiau įjunkime Savo Galvą ir filtruokime visą išorinę informaciją per klausimo “o ar tikrai man tai reikalinga?“ prizmę.

Juk tai paprasta – pirkti tai, ką reklamuoja. Ir rengtis taip, kaip “madinga“. Labai paprasta – žiūrėti filmus, serialus, klausytis populiarios muzikos, skaityti siūlomas knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Ir nepastebėti, kaip stipriai visa tai veikia mūsų mąstymą ir sąmonę.

Tai jau gatavas produktas. Pirk. Gaišk tam savo laiką. Gyvenk taip, kaip tau demonstruoja. Bet juk… Tai svetima. Tos formos, vaizdai, garsai – svetimi. Svarbu – suprasti, kas iš tiesų tau reikalinga.

Tu gali nusipirkti “madingą“ energetinį gėrimą. “Tu viską gali“, aha. O galima išsiaiškinti, kas iš tikrųjų naudinga organizmui ir pačiam paruošti gėrimą, kuris tikrai suteiks tau natūralios energijos.

Galima nusipirkti madingą rūbą. O galima nusipirkti tai, kas tinka būtent tau, neatsižvelgiant į aplinkinių nuomonę. Galima gyventi pagal filmų, serialų, dainų scenarijus. O galima įsiklausyti į Save ir suprasti, kaip tau pačiam norisi gyventi, be išorinio poveikio į tavo pasirinkimus.

Mūsų gyvenime pernelyg daug svetimų minčių, svetimų garsų, svetimų nuomonių. Mūsų gyvenime taip trūksta “mūsų“… Ir kad netaptume “kopijų kopijomis“, turime išmokti suvokti, kas – mūsų, o kas – primesta mums iš šalies.

Padėka autoriui! Pagal Said Šy tekstą, vertė ruvi.lt

Vidinė pilnatvė

Būti gyvu, reiškia, jausti atgarsį į šviesą… į bundančią dieną… į savo norą ją pragyventi.

Žmogiškoji pilnatvė lengvai atpažįstama pagal mūsų gebėjimą nesikankinti dėl negaunamų iš svetimų rankų deficitų, mielieji…

Nes juk pilnatvė sugeba atsiliepti į tuos kasdieninius kūrinijos slėpinius, kurie nepavaldūs akims ir jausmams tų, kas kenčia nuo vidinės tuštumos pojūčio.

Arba tie slėpiniai atrodo jiems pernelyg paprasti, pernelyg nereikšmingi, pernelyg netinkantys tam, kad galima būtų pasisemti iš jų jėgų.

Pilnatvė ateina pas žmones, kad džiaugtųsi tuo, kas juose yra, o ne tam, kad skaičiuotų, ką kiti gali jiems duoti.

Tame ir slypi paslaptis, kodėl vieni iš mūsų skleidžia meilę, o kiti pildo nusivylusių sąrašus…

Aš visuomet pasilieku viltį į šviesą net ten, kur ji laikinai nepasiekiama, lyg abonentas, kuris atsidūrė už ryšio zonos ribų.

Ir aš visada matau šią šviesą tose akyse, kur gebėjimas mylėti yra stipresnis už siekį griauti.

Šviesos jums, mielieji… pilnatvės… būties tyrumo… ir neišsenkančio gebėjimo mylėti…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš laikiau tave ant rankų…

Šiandien, kai mano jėgos beveik išseko ir viskas, apie ką aš galėjau galvoti, tai kaip skirti bent porą minučių sau – tu staiga užmigai ant mano rankų. Manęs laukė milijonas reikalų, bet aš nesiėmiau nei vieno iš jų.

Todėl kad vietoje visų darbų… aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš turėjau išimti indus iš indaplovės ir perplauti kalną visko, kas susikaupė kriauklėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš ruošiausi surinkti skalbinius iš džiovyklos ir surūšiuoti juos, ir perskalauti drabužius, kuriuos vakar pamiršau išimti iš skalbyklės.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau nusiprausti po dušu, išsidžiovinti plaukus, ir net, galbūt, šiek tiek pasidažyti.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš planavau atsakyti į keletą laiškų iš darbo ir paskambinti visiems, kieno skambučius praleidau per pastarąsias tris dienas.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Man reikėjo sutvarkyti svetainę, kur tu išbarstei dribsnius, ir surinkti po visus namus išmėtytus žaislus.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau pavakarieniauti ir tuo pačiu peržiūrėti susikaupusias sąskaitas ir laiškus, kurie gulėjo nuo pirmadienio ir jau suspėjo užaugti į nemažą krūvelę vidury stalo.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš norėjau nunešti ir paguldyti tave į lovelę, ir buvau tikra, kad tu neprabusi, jei taip padarysiu. Ir, ko gero, tau pačiam būtų patogiau miegoti savo lovelėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Tavo mažos kojytės, besiremiančios į krėslą, rodos, tik vakar vos siekė jo kraštą. Aš jaučiu tavo kvėpavimą ant savo odos, tavo rankos apsivijo mano kaklą… labai labai greitai ateis tas laikas, kai mieliau rinksies erdvią lovą, o ne miegą ant mano rankų.

Žinai, aš atradau ramybę ir pilnatvę tą akimirką, kai iš daugybės dienos reikalų pasirinkau patį prasmingiausią…

Laikyti tave ant savo rankų.

Pagal Regan Long, ketverių vaikučių mamos, esė, vertė ruvi.lt

Artimųjų meilės ir širdžių šilumos visoms visoms Mamytėms 🙂 !

Tu visada šalia

Mama. Labai trūksta pokalbių su tavimi “apie gyvenimą“. Norisi ateiti į mūsų senuosius namus. Užvirti arbatos. Pirmą nuovirą tu būtinai išpilsi: na, juk dulkėtas! Įdėsi į vazelę cukruotus vaisius: ananaso žiedus, citrinos gabalėlius, riešutus. Kažką pasakosi. Aš klausysiu, siurbčiodama arbatą, pritardama linktelėsiu, tylėsiu. Pati skaniausia arbata pasaulyje!

Mama. Kur tu sėmeisi jėgų, kad rankos nenusvirtų? Kad ištvertum sunkumus? Kad eitum į priekį? Tavo gyvenimas – lyg nuolatinių išbandymų ruožas. Kliūtys, sunkumai, nusivylimai ir bėdos…

– Aš girdžiu, kaip paukšteliai iš pat ryto čiulba, matau, kaip saulė kyla. Ir man taip gera… Gėles palaistau. Zylutes palesinu. Džiaugsmas.

Mama. Labai norisi tave apkabinti. Prisimenu, kaip atėjai pasiimti manęs iš darželio. Jauna. Su žydra berete, kurią pati nusimezgei! Su rausvai dažytomis lūpomis. Lūpų dažai kvepia vanile. Mama! Aš nuskyniau tau pirmųjų gelsvų gėlyčių!

– Kaip jos vadinasi? Šalpusnis? Aaa. Atsiminsiu.

Aš įsmeigiu gėlytę mamai į beretę. Štai dabar mano mama tiesiog nuostabi!

Mama. Kodėl aš tavęs beveik nesapnuoju? Nors pasimatytume. Tais baisiausiais mano gyvenimo metais tu ateidavai pas mane sapnuose beveik kasdien. Aš bandžiau suprasti, kodėl. Dabar žinau. Perspėdavai. Duodavai man ženklą iš viršaus.

Mama. Tavo telefono numeris iki šiol neištrintas. Kartais jį surenku. Skambinu į amžinybę. O gal… atsiliepsi.

Mama. O tavo anūkas jau beveik užaugo sulig manimi. Tave peraugo! Ir iki šiol mėgsta baltą sūrį. Prisimeni, tu jį išmokei? Pasiskaninant medumi.

Mama. Kartais visai neturiu jėgų. Kartais jaučiuosi išsekusi. Tuomet žiūriu į tavo portretą, kurį nutapė mūsų kaimynas dailininkas. Juk jis buvo įsimylėjęs tave. Prisimeni? Žiūriu. Prašau. Tu net iš ten padedi. Jaučiu tai.

Kokie gi laimingi tie, kieno galvą iki šiol gali paglostyti darbščios motinos rankos, kas gali išgirsti švelniai tariamus žodžius: “vaikeli mano“, “dukrele“, “sūneli“…

Jei turite tėvus – mylėkite, lankykite, skambinkite, džiuginkite, branginkite.

Padėka autorei! Pagal Elenos Čebotarevos esė, vertė ruvi.lt

Pasakojimas “Skyrybos“

Na, taip jau nutiko. Taip būna. Nesutapo charakteriai. Nesugebėjo nusileisti vienas kitam. Trumpiau tariant, banali istorija: išsiskyrė ir pasidalino visą turtą. Žmonai atiteko šuo, o buvusiam vyrui katinas. Jie kartu užaugo. Kačiuką ir šuniuką vienu metu paėmė, kai susituokė. Tokie štai reikalai.

Visa kita vyras paliko. Tiesiog išėjo su katinu ant rankų. Juolab, kad kiekvienas turėjo savo automobilį. Išsinuomavo nedidelę studiją ir pradėjo naują gyvenimą.

Tik va katinas pradėjo liūdėti. Ir gulėjo visą laiką ant palangės. Žiūrėjo pro langą. Ir beveik nieko neėdė. Sublogo. Vyras pradėjo vežioti jį pas gydytojus. Bet tie negalėjo nustatyti diagnozės. Tiesiog paskyrė vitaminų ir visokių subalansuotų mišinių. Trumpiau tariant, pinigų išleido daug, bet naudos mažai tebuvo.

O vieną dieną buvusi žmona paskambino. Na, kaip ir buvusi. Juk skyrybos – ne vienos minutės reikalas. Net be bendro buto dalybų šiais laikais skyrybos užima daug laiko. Taigi, dar vis esama žmona paskambino ir paaiškino, kad turi didelę problemą ir prašo padėti, jei tik jam nebūtų sunku.

O reikalas štai koks. Šuo ėsti liovėsi, beveik visą laiką gulėjo koridoriuje, vis sunkiai atsidusdamas. Moteris vežiojo šunį pas veterinarus, bet naudos iš to buvo nedaug. Šuo tiesiog akyse nyko. Todėl ji ir nusprendė paprašyti vyro, kad jis paimtų ir atvežtų nors trumpam savo katiną. Gal tai padės.

Na, ką gi daryti? Juk skyrybos nereiškia, kad žmonės tampa priešais. Kartais ir draugais išlieka. Ir šį kartą tai buvo būtent toks atvejis. Vyras paėmė katiną ir atvažiavo.

O kai jis paleido savo pūkuotuką bute, kur jie anksčiau visi gyveno, šuo kaipmat puolė pasitikti savo seno draugo. Jie šokinėjo ir bėgiojo vienas paskui kitą. Ir apvertė absoliučiai viską bute. O paskui, jau pavargę, jie nuskubėjo į virtuvę maisto, o vėliau kambaryje ir užmigo drauge.

Na, nežadinsi gi katino, kai jis miega. Negalima vėl taip negailestingai juos išskirti. Reikia pasakyti, mielieji, kad moteris ir vyras labai mylėjo savo gyvūnus. Taigi, kol tie miegojo, jie tyliai nuėjo į virtuvę ir kartu paruošė sau pietus. Pietūs gavosi šventiniai, džiaugsmui nebuvo galo, nes juk gyvūnai valgyti pradėjo.

Taip prasėdėjo jie už stalo iki vakaro, o vakare vyras jau ir nevažiavo į savo nuomojamą butą. Šuo su katinu tyliai ir toliau miegojo. Juk nežadinsi jų, ar ne, gerbiamieji? Taigi, teko vyrui iki ryto pasilikti. O ir ko važiuoti kažkur naktį? Tuo labiau po šventinių pietų.

Štai taip buvo atšauktos skyrybos.

O jūs sakote, charakteriai nesutapo. Kažko ten nepasidalino. Viską jie teisingai padalino. Viską, kas nereikalinga – už durų. O viską, kas teisinga, tai yra, katiną ir šunį – į namus. Ir daugiau jų neišskirti. O kaip gi kitaip? Kitaip – niekaip 🙂 .

Padėka autoriui! Pagal Olego Bondarenkos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks gaivus balandis…

Balandis – gaivaus oro, žydro dangaus su virtinėmis debesų ir kuklių pirmųjų gėlių mėnuo.

Jame karklo šakelių lankstumas ir švelnumas persipina su tylaus džiaugsmo pojūčiu dėl sugrįžusios šilumos. Nutirpo sniegas, išdžiuvo takeliai, ir dabar jais šokinėja saulės spinduliukai… Širdis persipildo kažkokiu tyliu ir jaukiu jausmu. Pagarbos gamtai jausmu.

Balandžio takeliai atveda pas pačius artimiausius žmones.

Atvažiuoti visa šeima pas močiutę ir senelį, iškepti kvapnias vanilines bandeles pagal dešimtmečiais patikrintą receptą, ir kaip vaikystėje kruopščiai papuošti baltu kremu užlietus putnius keksus. Prisiminti svarbiausius dalykus ir padėkoti už dabartį. Pajusti, kad su pavasariu širdį užpildo tyrumas, šviesa, gerumas…

Balandis – tylos metas, praskaidrintas švelniomis pavasario dainomis. Laikas atverti langus ir įleisti gaivaus oro po ilgos žiemos šalčių. Įleisti šilumą, išplauti langus, pakabinti švarias užuolaidas ir surengti arbatos popietę balkone.

Gaudyti momentą “dabar“ ir suprasti, kad laimei daugiau ir nereikia. Tu esi čia ir dabar, maudaisi pavasario švelnume… Ir to pilnai pakanka.

Padėka autorei! Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaka “Atjautos Pavasaris“

Taip jau būna: mūsų gyvenime prasideda išbandymų laikotarpis. Ir nors sakoma, kad viskas, kas nutinka – į gera, bet to gero dar reikia sulaukti. Tu išgyveni eilę sunkumų, mokaisi gyvenimo pamokas, laikai įskaitas ir egzaminus, keitiesi, matai, kaip griūva iliuzijų sienos, jauti, kaip nusivylimas keičia lūkesčių įtampą…

Taip ir man nutiko. Tą dieną man buvo labai sunku. Tokioje būsenoje vienatvė buvo nepakeliama. Širdis šaukėsi paguodos, šilumos, palaikymo, supratimo. O mano artimieji ir draugai staiga sutartinai pritrūko laiko, jie šalinosi manęs lyg užkrato: atseit, aiškinkis pati, tai tavo gyvenimas, ką pasėsi – tą ir pjausi.

Kur eiti? Mūsų Šaltų Širdžių Miestas jau seniai prarado žinias apie Atjautos meną. Ar dar yra gerų žmonių šiame pasaulyje?

Ieškodama tos Atjautos aš ėjau per miestą, bet atsakas buvo tik vien:

– šaltumas ir abejingumas (aš čia nieko dėtas; tai ne mano problemos);

– susierzinimas (mano problemų taip pat niekas nesprendžia; geriau užsiimk kažkuo rimtu; kaip jūs man visi nusibodote; atstokite, jūs man trukdote);

– neprašyti patarimai (išgerkite arbatos, raminančių ir gerai išsimiegokite; eikite namo, atsipalaiduokite; reikia teisingai gyventi, ir jums nereikės Atjautos, gyvenkite kaip aš);

– godumas (o jūs nusipirkite pas mus naujausią vaistą nuo problemų, jos tiesiog išsilaksto nuo jo akimirksniu!);

– gailestis (oi tu vargšele, nelaimėlė, kaip tu prisikentėjai, ir kaip gi tu toliau gyvensi…);

– liūdesys ( taip, viskas blogai, bus dar blogiau; ir aš niekam nereikalingas, ir manęs niekas nemyli);

– egoizmas (aš jums geriau apie save papasakosiu, ir man taip buvo, tik daug baisiau, jūs tik paklausykite…);

– veidmainystė (reikia visą laiką šypsotis ir sakyti, kad viskas gerai, tuomet niekas su savo Atjauta jums nebus reikalingas);

– smerkimas (tai jūs patys dėl visko kalti; tai dėl jūsų pačių viskas taip nutiko, taip kad jūs patys visko nusipelnėte, gal tai jus bent kažko pamokys).

Kas atsitiko su mūsų širdimis? Kas jas užšaldė, kas užkerėjo? Kaip ištirpdyti tą abejingumo ledą?

Aš ėjau per niūrų miestą, ir mano širdžiai buvo labai šalta. Ir gėda. Nes aš prisiminiau, kad lygiai taip pat ir aš elgiausi su savo artimaisiais, su savo draugais. O juk jie mano ARTIMIEJI, mano DRAUGAI! Gyvenimo išbandymų metu, kai jiems buvo taip reikalingas mano palaikymas, aš arba nusigręždavau nuo jų, bijodama užsikrėsti jų problemomis, arba pamokslavau, jausdamasi geresnė ir protingesnė už juos.

Aš ėjau ten, kur buvo daugiau žmonių, gal tikėdamasi rasti atsakymus į savo klausimus, o gal norėdama pasislėpti, užgožti sąžinės balsą.

Ir staiga aš pamačiau kažką nepaprasto. Minia žmonių stebėjo jaunojo fokusininko pasirodymą, kuriam buvo kokių dvylika metų. Neįtikėtinu būdu jis rodė tikrus stebuklus: jo rankose atsirasdavo tai rožė, kurią jis tuoj pat įteikdavo moteriai, tai oro balionėliai, kurie atitekdavo laimingam mažyliui, tai graži lėlė…

Tas vaizdas sukėlė man mintį, kad viskas, kas yra vertinga, gražu, nuostabu, yra mūsų širdyse. Reikia tiesiog pažadinti Atjautą Šaltų Širdžių Mieste. Ir pradėti, žinoma, nuo savęs.

Tą vakarą aš pasijutau lyg mažas vaikas, kuris mokosi vaikščioti ir kalbėti – taip sunkiai man ėjosi Atjautos mokslas: atidžiai klausytis, nepertraukiant; mokytis suprasti vietoje smerkimo ir pamokslavimo; apkabinti; dovanoti dėmesį ir palaikymą, viltį, meilę ir tikėjimą. 

Mūsų šeimoje prasidėjo ilgai lauktas atšilimas: suskambėjo džiaugsmo lašeliai ir sučiurleno juoko upeliukai; atskrido laimės paukštės; išsiskleidė švelnumo ir gerumo žiedai. 

Ir, svarbiausia, įsijungė stebuklinga gerumo virtinė: mano artimieji ir draugai pradėjo dovanoti pabudusią po ilgo miego Atjautą visiems, kam jos labai reikėjo. O tie, savo ruožtu, perdavė toliau šią brangią dovaną – būti jautriu, suprantančiu, nuoširdžiu, žmonišku.

Štai taip į mūsų miestą atėjo ilgai lauktas Atjautos Pavasaris.

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt