Šiandien mes reikalingi vieni kitiems

Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien. Dabar.

Mylėkime, nes meilė – amžina vertybė.

Švieskime, nes ir pats mažiausias spindulėlis gali parodyti kelią.

Padėkime, nes dalindamiesi mes suartėjame dar labiau.

Mes reikalingi mūsų planetai. Harmoningi, mylintys, vieningi. Mes turime išsaugoti tikėjimą šviesia ir kupina gėrio ateitimi.

Mūsų pasaulis išgyvena sunkius laikus, bet jei kiekvienas iš mūsų išsaugos savo mažame vidiniame pasaulėlyje pusiausvyrą, tuomet ir didžioji Realybė suras atramos tašką.

Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien. Dabar.

Laikas atidėti telefoną ir pažvelgti į mylimas akis, prisiglausti ir pabūti drauge. Laikas išjungti televizorius, liautis skaityti naujienas. Ir tiesiog iškepti sausainius, pastatyti lėlėms namą ir pasinerti į vaikystės pasaulį kartu su vaikais.

Laikas rūpestingai pripildyti krepšius ir aplankyti pagyvenusius senelius ir močiutes, kuriems taip reikalingas mūsų dėmesys.. Pažiūrėti kartu juodai-baltų nuotraukų albumus, pagirti blynus ir prisiminti gerus laikus.

Senasis pasaulis, iliuzijų ir tuščių materialinių vertybių pasaulis dabar griūva vardan žmogaus dvasingumo. Mes reikalingi vieni kitiems be veidmainystės ir melo, be išskaičiavimo ir priklausomybės.

Mes reikalingi vieni kitiems kaip dvasingi žmonės.

Kalbėkimės apie tai, kas tikrai svarbu, kad ištrauktume nuoširdumą iš savo kiautų.

Nuoširdžiai rūpinkimės vieni kitais, ir tuomet meilės planetoje bus daugiau.

Padėkime atgauti tikėjimą tiems, kas palūžo.

Mes tai įveiksime. Visi drauge.

Pagal Anios Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Gerumo, meilės, pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Psichologinė higiena

Visi, be abejo, gerai žino kūno higienos taisykles epidemijos metu, tačiau ne mažiau svarbi yra ir psichologinė higiena. Ir tai ne tik nuotaikos klausimas – mūsų psichikos būsena tiesiogiai veikia organizmo imunitetą, todėl žmonės su psichikos sutrikimais dažniau suserga, tame tarpe ir sezoninėmis infekcinėmis ligomis.

Informacinis bumas dėl epidemijos, kuris jau vadinamas infodemija – tapo dar vienu dideliu išbandymu žmonijai. Ir sveika nuovoka šiame begaliniame informaciniame sraute dažnai yra užslopinama baimės skleidimu, isteriškais pareiškimais ar tiesiog profesinės etikos trūkumu.

Todėl turime išmokti atsiriboti nuo nereikalingo informacinio triukšmo ir skirti savo dėmesį tik tam, kas šiuo metu tikrai yra reikšminga.

Pirmiausiai – ribokime informaciją apie epidemiją. Neskaitykime naujienų apie tai, kad “kažkur.. ir vėl.. gal būt.. nepatvirtintais duomenimis..“ Žinoma, įvykiai pasaulyje labai svarbūs, juk visi mes esame susieti, bet dabar mums pirmoje eilėje svarbu tai, kas vyksta mūsų mieste, gyvenvietėje, valstybėje – kad galėtume remtis ta informacija ir orientuotis mūsų kasdieniniame gyvenime.

Jei nuolat pergyvensime dėl viso pasaulio – neužteks jokių dvasinių ir fizinių jėgų. Susitelkti, palaikyti, padėti ir rūpintis dabar reikia pirmiausiai tais, kurie arčiausiai – tai mūsų visų pareiga sunkiu metu. Kiekvienas žmogus pasaulyje dabar turi daryti tai, ką gali, ir ten, kur jis yra šiuo metu – tai ir yra reikšmingi veiksmai visų gerovei.

Todėl nepaverskime naujienų apie epidemiją kasdieniniu serialu. Jei kiekvieną dieną kažką apie tai skaitysime, rašysime ar kalbėsimės su artimaisiais – tai suformuos stabilų įprotį. Epidemija praeis, o įprotis nerimauti išliks, ir gali prireikti nemažai laiko ir pastangų, kad jo atsikratytume ir susigrąžintume normalią būseną. Verčiau nukreipkime savo dėmesį ir energiją į kažką, kas padeda išsaugoti vidinę ramybę ir stabilumą.

Jei pastebime, kad nerimaujame akivaizdžiai per daug – sutriko miegas ar apetitas, pasidarėme irzlūs, pradėjome panikuoti – skubiai apribokime išorinę informaciją ir persijunkime į kažkokią įprastą veiklą, kuri duoda greitus gerus rezultatus. Tai gali būti buities darbai, fiziniai pratimai, pasivaikščiojimas gamtoje, sodo darbai, mėgiamos knygos skaitymas, rankdarbiai ar įdomus filmas. Juk kokie bebūtume stiprūs, bet kai visi aplink šaukia: “baisu.. blogai.. negaliu tylėti.. siaubas!..“ – mes taip pat pradedame panikuoti.

Kriziniu nestabiliu metu mažiau planuokime ir daugiau orientuokimės pagal situaciją. Mūsų planai šiuo metu gali būti nerealūs, o tai tik dar labiau sekins ir taip jau nestabilią mūsų psichinę būseną. Veikime pagal aplinkybes toje realybėje, kurioje esame dabar, o ilgalaikius planus atidėkime geresniems laikams.

Ir, svarbiausia – ieškokime patikimos informacijos. Epidemiologijos ir virusologijos klausimais gali kalbėti tik tos srities specialistai. Jų informacija visuomet remiasi patikrintais skaičiais ir faktais, ir niekuomet nesiremia emocijomis. Ir kuo daugiau tų faktų, tuo geriau.

Be to, turime suprasti, kad galutinius teisingus atsakymus mes sužinosime tik tuomet, kai epidemija pasibaigs ir bus surinkti bei apdoroti visi duomenys. Epidemija skelbiama ne pagal ligos sunkumą, o pagal susirgusių skaičių įvairiose šalyse. Ir kol epidemija nepasibaigė, daryti išvadų apie jos atsiradimo priežastis, sunkumą, mirtingumą ir plitimo greitį yra neįmanoma.

Taigi, visus skleidžiančius paniką ryžtingai meskime už mūsų sąmonės borto 🙂 ! Visi mes atsidūrėme sudėtingoje, niekam iki šiol nepatirtoje situacijoje, todėl jauskime atsakomybę, nesunkinkime jau ir taip nelengvos padėties. Saugokime vieni kitus 🙂 ! Susitelkę tikrai viską įveiksime 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Tiesiog… tyliai gyventi

Pačiomis tamsiausiomis dienomis, pilnomis abejonių ir baimių, kai labiausiai trūksta tikėjimo savimi ir patikimos atramos, kai gyvenimo tėkmė neša tave nuo krantų vis tolyn, o tu dar nežinai, kad moki plaukti, bet jau nesieki kojomis dugno – kaip tai beatrodytų paradoksalu, bet apnikusios panikos chaose išsigelbėjimas ateina iš tuštumos.

Iš nusivylimo. Iš bejėgiško susitaikymo su tuo, kad, taip, jis vėl atėjo – tas nepakenčiamas ledinis laikas, ir jau niekaip nepavyks jo išvengti.

Kai nepadeda niekas ir nieko. Kai joks palaikymas nepalaiko, o viskas išorėje atrodo svetima: nėra už ko nusitverti.  Kai viskas išbandyta ir nieko nesuveikė. Ir, atrodo, kad tai jau pabaiga.

Bet taip nėra. Tai nesitęs amžinai.

Nebus amžinai skaudu. Bet kokiu atveju, nebus taip skaudu.

Vieną rytą tu pasijusi geriau, nors vakare atrodė, kad užmiegi pragare. Vieną dieną tu pastebėsi, kad šypsaisi dažniau, ir tai tave nustebins, o paskui šypsosies vis dažniau: gyvenimas ima viršų.

O dabar tavo užduotys labai paprastos: tam tikram laikui tapti mažesniu ir lėtesniu. Apsisiausti, jei šalta, įjungti šviesą, jei tamsu. Užvirti arbatą, susiriesti į kamuoliuką.

Daryti tiek, kiek gali šiandien. Pajusti tą ribą, kai dar pakenčiama, bet toliau eiti jau negali. Atidėti masę “reikėtų“ ir “noriu“ iki geresnių laikų – o jie būtinai ateis, nors kol kas jų dar nesimato horizonte.

Dabar reikia tiesiog tyliai gyventi – atsargiai ir lėtai. Taip, kad pastebėtum, jog kvėpuoji. Kad saulė pakyla ir leidžiasi. Kad vėl atėjo pavasaris…

Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Mes atrasime vienybę

Mes visi esame pažeidžiami.

Bet viskas bus gerai. Tikrai bus.

Mes sutiksime šią situaciją visi drauge su meile, humoru ir kantrybe. Mes verksime visi drauge, mes juoksimės visi drauge.

Mes atrasime vienybę mūsų susvetimėjime.

Ir todėl didžiausios negandos vieną dieną pasibaigs. Nes mes daug ko išmoksime.

O dabar mums teks susidurti su labai sunkiais savo jausmais.

Tai baimė. Neviltis. Senojo gyvenimo būdo praradimas. Mūsų planų griūtis.

Mes išmoksime žiūrėti tiesiai į save. Nėra kur eiti eiti, išskyrus savo vidų. Nėra kur bėgti, nėra kur pasislėpti.

Reikšmingas karantinas.

Mes išmoksime žiūrėti tiesiai į savo liūdesį. Į savo nerimą. Mes susitiksime su ta savo dalimi, kuri nori būti kažkur kitur, su kažkuo kitu. Mes susidursime akis į akį su ta savo dalimi, kuri nori daryti kažką kito, turėti kitokią patirtį, gyventi kitoje realybėje, gyventi kažkokiame kitokiame gyvenime.

Mes paleisime tą ateitį, kurią planavome. Mes leisime išnykti iliuzinei ateičiai, išsilaisvinsime nuo jos ir nubrauksime dėl to ašarą.

Mes sugrįšime prie esamos būties tvirtumo ir šilumos.

Mes pradėsime viską iš pradžių, čia ir dabar, statysime naują namą ant naujo pagrindo. Mes tyrinėsime naują gyvenimo būdą.

Kuris iš pradžių pasirodys mums keistas, bet kupinas galimybių. Mes keliausime lėčiau. Būsime geresni. Tylesni.

Mes atvirai kalbėsimės apie gyvenimą, nepastovumą ir netektis. O taip pat apie tai, ką mes galvojame apie permainas, kurios įvyko su mumis ir mūsų artimaisiais.

Mes išmoksime labiau vertinti gyvenimą. Taip, ko gero, mes išmoksime labiau vertinti gyvenimą.

Ir išmoksime gyventi atviromis širdimis prieš bet kokias stichijas. Pasinersime į nežinomybę ir atrasime ten savo išsigelbėjimą.

Niekas iš mūsų neapsaugotas nuo permainų. Niekas neišvengs senų, įprastų formų griūties. Tokia aukščiausia tvarka, taip buvo visada.

Jei žvelgsime iš tokio taško, suprasime, kad nieko blogo neįvyko. Krizė reiškia tiesiog “posūkio momentą“, ir niekas iš mūsų neišvengs šio posūkio.

Senojo pasaulio griūtis užleidžia vietą naujojo pasaulio gimimui. Taip buvo visada.

Ir mes būtinai viską įveiksime, jei eisime su Meile. Humoru. Kantrybe.

Mes atsinaujinsime. Būsime pasiryžę permainoms. Būsime stipresni, nei anksčiau.

Aš siunčiu jums visą savo meilę, mano draugai.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Sveika nuovoka ir žmoniškumas..

Į sudėtingas, netikėtas, o tuo labiau – globalias negatyvias situacijas gyvenime pakliūname retai. Todėl natūralu, kad žmonės pasijunta bejėgiai ir nesaugūs: jie išsigąsta, sutrinka, pasimeta, panikuoja..

Globalios kritinės situacijos, kokioje mes dabar visi ir atsidūrėme, iš pradžių atrodo kažkokios nerealios dėl savo netikėtumo, todėl daugeliui žmonių pasikeitęs gyvenimas atrodo tarsi filmas, į kurį nesinori žiūrėti, nes jis labai jau skiriasi nuo ankstesnio įprasto gyvenimo.

Taip, žmonės sutrinka, nes reikia greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, reikia išmokti gyventi kitaip. O jei tai epidemija, bauginančios ligos pavojus – žinoma, žmones apima panika.

Ir nereikia kaltinti žmonių dėl keisto elgesio ar vadinti jų kvailais – juk būtent netikėtumo efektas ir užplūdusios emocijos skatina juos elgtis neadekvačiai. Įsijungia elementari baimė už savo gyvybę – tai savisaugos instinktas, kuris gena mus visais būdais saugotis ir vengti pavojaus.

Todėl vieni saugosi visą dieną dėvėdami kaukes ir pirštines, kiti viską nuolat dezinfekuoja ir plauna kas pusvalandį rankas, treti nusiperka kalnus maisto ir vaistų atsargai, kiti paniškai vengia kitų žmonių, užsibarikaduoja namuose ir seka visas naujienas, tuoj pat persiųsdami jas savo draugams ir pažįstamiems..

Tai normalu, tai mūsų reakcijos į nestandartines ir netikėtas aplinkybes. Tačiau kaip elgtis, kad tos reakcijos nevirstų panika, arba dar blogiau – masine psichoze? Nes iš tiesų labai nelengva išsaugoti sveiką nuovoką, kai aplink toks globalinis nerimo ir baimės fonas.. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad stresas ir bet kokia ilgalaikė psichikos įtampa sekina žmogaus imuninę sistemą.

Pirmiausiai – apsipraskime su mintimi, kad karantinas dėl epidemijos jau vyksta, kad tai tikrai ne filmas. Ir – kad tai nevyks amžinai. Atminkime, kad panika, baimė ir negatyvios emocijos niekada nepadeda, o tik dar labiau sekina mūsų psichiką ir apsunkina situaciją.

Imkimės būtinų, elementarių saugumo priemonių, veikime pagal situaciją – be fanatizmo ir kraštutinumų. Stenkimės išsaugoti sveiką nuovoką, o visą išorinę informaciją vertinkime kritiškai – neįsitraukime į begalines naujienų paieškas, neskaitykime šokiruojančių prognozių, nežiūrėkime niūrių analitinių televizijos laidų.

Mus gąsdina tai, ko mes nesuprantame arba nežinome, todėl stenkimės kiek įmanoma plačiau išsinagrinėti vykstančius reiškinius ir ieškokime tik patvirtintos, patikimos informacijos. Tai suteiks pasitikėjimo ir padės išsaugoti vidinę stiprybę, kurios sunkiu metu tikrai prireiks.

Stenkimės kaip įmanoma greičiau įveikti tą blaškymosi ir emocingų reakcijų periodą. Prisimenate – visais laikais kritinėse situacijose panikuojantys ir paniką keliantys žmonės buvo laikomi pavojingais kenkėjais, nes jie dar labiau apsunkina ir taip jau sunkią situaciją. Tik sveika nuovoka ir vidinė ramybė leidžia mums atrasti geriausius sprendimus.

Ir apie žmoniškumą.. Visi globalūs įvykiai mums labai ryškiai parodo, kaip esame visi susieti, kad nėra “mano“ ar “ne mano“ problemų – yra tik visų mūsų gyvenimas ir esame “MES“. Žmonija.. Ir viskas, kas vyksta pasaulyje, liečia mus visus.

Visos kritinės situacijos išryškina mūsų tikrąsias savybes, tai savotiškas lakmusas, kuris parodo, kokie mes esame iš tikrųjų. Ir nesvarbu, kas tai – pavieniai žmonės ar valdžios atstovai, tautos ar valstybės.. Bendros bėdos nuplėšia kaukes ir parodo tikruosius visų veidus.

Taigi, kokie mes esame bėdoje?.. O juk bet kokias negandas galime įveikti susitelkę, susivieniję, veikdami bendrai gerovei.. Ir mūsų vienybė, tarpusavio pagalba ir palaikymas sustiprina mus ir įkvepia tikėti mūsų visų gera ateitimi..

Todėl – apsižvalgykime: gal šalia yra išsigandusių, kenčiančių, vienišų žmonių? Padėkime kam galime ir kuo galime, padrąsinkime sutrikusius, palaikykime vieni kitus! Visais laikais ir bet kokiose negandose žmoniją visada gelbėjo žmoniškumas..

Mylėkime ir saugokime vieni kitus 🙂 ! Mes tikrai viską įveiksime. Būtinai! Sveikatos ir dvasinės stiprybės mums visiems!

Rūta