Pasaka “Meilės apsauga“

Moteris saugojo jį…

Ji saugojo jo gyvenimą. Pajutusi menkiausią pavojaus galimybę, ji meldė Dangų: “Jei jis dabar kelyje, jei jo tyko bėda, tegul jis bus saugomas mano meilės, tegul bus pakeista pikta lemtis, tegul jam viskas bus gerai…“ Ir bėda pasitraukdavo, įveikta mylinčios moters maldos jėga.

Ji saugojo jo svajones, įkvėpdavo jį: “Nepamiršk savo svajonių, nepamiršk savo siekių, tu viską įgyvendinsi. Aš tikiu tavimi ir žinau, kad tu gali pagelbėti daugeliui žmonių. Eik pirmyn ir atmink, kad aš su tavimi…“ Ir jo svajonės stiprėjo, o gyvenimo ženklai vedė tiesiai į numatytą tikslą, ir jis pasiekdavo viską, ką tik užsibrėždavo.

Ji saugojo jo miegą. Tyliai įeidavo į kambarį ir savo švelnia ranka vijo šalin nemigą. Ji tyliai dainavo jam lopšinę, glostė veidą: “Miegok, mano mylimas…“ Ir kvėpavimas jo aprimdavo, kūnas atsipalaiduodavo, ir jis užmigdavo su šypsena, nes jautėsi labai mylimas.

Ji saugojo jo ramybę. Pavargęs, nusivylęs ir sugniuždytas jis grįždavo namo. O ji, jausdama jo būseną net per atstumą, kaipmat atsidurdavo šalia ir dovanojo savo širdies šilumą ir šypsenos šviesą, sklaidydavo nuovargio kerus, apkabindavo, paguosdavo ir pažadindavo jėgas gyventi, tikėti ir mylėti.

Ji saugojo jo širdį. Sužeistas ar kenčiantis skausmą, jis visada jautė ją šalia. Ji šalia, ji visada šalia. Jis dėjo galvą ant jos kelių, o ji kantriai gydė visas jo likimo smūgių žaizdas. Skausmas palengva atlėgdavo, širdis jo atgydavo, vėl atgaudama gebėjimą mylėti. Ji buvo su juo, kai jis tylėjo ir girdėjo viską, ką jis norėjo pasakyti, kuo norėjo pasidalinti ir apie ką norėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Ir ji ne tik klausė, ji jautė pauzių ir daugtaškių prasmę, suprato kiekvieną atodūsį ir gestą, kiekvieną širdies dūžį ir žvilgsnį.

O jis saugojo ją…

Jis saugojo jos gyvenimą. Pavojaus akimirką jis jautė jos baimę ir bejėgiškumą ir meldė Dangų…

Taip gyveno jie šiame pasaulyje drauge ir saugojo vienas kitą, nežiūrint į nieką…

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Su pavasario švente, mielos Moterys – mylėkite, klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis 🙂 !

Tiesiog laiminga

Anksčiau aš maniau, kad bloga diena – tai diena, kurioje karaliauja “blogas“ oras, diena, kuomet aš “blogos“ nuotaikos ir kuri kupina susitikimų su “blogais“ žmonėmis.

O gera diena – tai diena, kai “geras“ oras, kai mano nuotaika “gera“ ir diena kupina bendravimo su labai, na, labai jau “gerais“ žmonėmis.

Bet kažkodėl man nelabai patiko taip gyventi: priklausyti nuo to “blogo“ ir “gero“.

Ir aš palengva, po truputį, po žingsnelį, pradėjau mokytis būti tiesiog laiminga, be jokių sąlygų.

Kodėl?

Todėl kad oras visada geras. Jis gali būti kitoks, įvairus, bet visada stebuklingas. Ir jei tu švieti iš vidaus kaip saulė, tuomet matai grožį bet kurioje gamtos išraiškoje, geriesi ja, įsimindama visa širdimi, ką sugebėjai pajusti šią pavasario, vasaros, rudens, žiemos dieną.

Todėl kad mano nuotaika – visada gera. Ji gali būti įvairi, ir aš priimu ją visa širdimi. O kaip dar kitaip ją galima priimti? Ir ši tokia skirtinga mano nuotaika padeda pažinti save: kitokią, dar vieną, naują, kupiną paslapčių.

Todėl kad žmonės visada geri. Jie tiesiog skirtingi: mokosi iš skirtingos patirties, gali kitaip mąstyti ir jausti. Įdomu jų klausytis, įdomu juos stebėti, o jiems įdomu stebėti mane. Visi mes padedame vieni kitiems vystytis, kaip pasaulio tiesos atspindžiai.

Ir štai aš jau bėgu ir linksmai juokiuosi pagal pirmojo sniego muziką, spinduliuodama savo nuotaiką ir šypsodamasi visiems sutiktiems ir nesutiktiems geriems žmonėms…

Aš tiesiog laiminga!

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Jei žmogus nemyli…

Kaip kitas žmogus jus mato – tokį ir matys. Nieko nepasikeis, net jei jūs pusę pasaulio pakerėsite arba laimėsite grožio konkursą.

Jei padarysite didelį atradimą, pasiaukosite, pasieksite neįtikėtiną nušvitimą… Vis vien jis matys jus tokį, kokį matė visada.

Štai vienos moters vaikystėje močiutė nemylėjo ir skaitė negražia. Taip ir sakė, kaip vienoje dainoje dainuojama: “kodėl tu tokia baisi? Tu tokia baisi!“, – nors ji buvo paprasta raudonplaukė mergaitė. Ir ji priprato. Ji su ta močiute gyveno.Taip susiklostė gyvenimas. Baisi raudonplaukė mergaitė.

O vieną dieną ši mergaitė tapo nuostabia mergina. Grakšti, žavinga, su raudonų plaukų kupeta. Ji ėjo keliu į kaimą su savo močiute. Atleiskite, bet tiksliau – su energinga, pikta senole.

Ir stojo pakeleivingos mašinos – viena po kitos! Vairuotojai siūlėsi pavežėti gražią merginą su lengva balta suknele. Jie negalėjo akių atitraukti nuo jos grožio! Ir drovėjosi, kaip vaikai. Kartu, žinoma, siūlė pavežti ir močiutę.

Mergina šypsojosi atsisakydama. O jos toksiška močiutė ėjo ir garsiai šaukė: “Matai, kokia gi tu vis dėl to baisi! Todėl visiems tavęs gaila. Net pavežti siūlo iš gailesčio. Galvoja: tik pamanykite, kokia baisi mergiotė! Nagi, pavešiu aš ją. Juk gaila!“

Štai tokią istoriją papasakojo man graži pusamžė moteris.

Bet juk būtent taip ir yra! Ir net jei tu būsi žavinga, kaip Merilin Monro – piktai senutei tu būsi baisi. Ir net jei mokslininku genijumi būsi – jai būsi kvailas. Net jei būsi švenčiausias – būsi jai niekšas ir piktadarys. Akyse žmogaus, kuris nemyli…

Tai ar verta to klausyti? Reikia pamatyti savo atvaizdą mylinčių žmonių akyse. Geranoriškų žmonių. Tiesiog normalių žmonių. O į blankias piktos senolės akis žiūrėti nereikia. Ji baisi…

Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Mūsų vidinio pasaulio atspindys

Vienos moters namuose gėlės bujoja, tarsi lianos džiunglėse, o jos kaimynės namuose – gėlės vysta, nors daigus ir sėklas ir viena, ir kita, perka toje pačioje sodininkų parduotuvėje.

Vienas barista kavinėje verda ypatingai skanią kavą, o kitas – šiaip sau, nors abu naudoja tas pačias kavos pupeles, tokį patį pieną ir cukrų, griežtai laikosi proporcijų ir verda kavą tame pačiame kavos virimo aparate.

Kažkieno prabangiame bute – dukslus užsistovėjęs oras, o kažkieno – pyragų, vanilės, ir tiesiog neapsakomas jaukių namų kvapas, nors interjeras kuklus ir paprastas…

O tai reiškia, kad esmė ne daiguose ar sėklose, ne kavos rūšyje ir ne namų interjeruose. Esmė tame, kuo mes patys pripildome savo aplinką ir ką įdedame į įvairius veiksmus ir procesus.

Juk visos planetos, šalys, žmonės, gyvūnija, augmenija, jūros, mintys ir žodžiai turi savo energetiką, kuri yra labai skirtinga. Neįmanoma palyginti plėšrūno ir žolėdžio gyvūno. Kaimo stoties ir sostinės autobusų stoties atmosferos. Draugo ir priešo energetikos.

Mes užpildome savimi savo artimiausią aplinką, ir jei esame pikti, jei bijome – reiškia, ir visa mus supanti aplinka bus nejauki. O jei mylime ir esame geranoriški – tuomet ir mūsų aplinka bus užpildyta vidine šiluma, kurią mes skleidžiame.

Todėl mes pasijuntame blogai šalia piktavališkų ir žiaurių žmonių. Jaučiame skirtumą tarp kuriančio ir griaunančio žmogaus. Skleidžiančio meilę ar neapykantą.

Mūsų būsena, mūsų vidinis pasaulis visada veikia mūsų aplinką ir viską, su kuo mes susiduriame. Ir neįmanoma to poveikio suvaidinti, paslėpti, apgauti ar nuslopinti.

Todėl nesvarbu, ką mes darome – auginame gėles, verdame kavą ar rašome apsakymus – visur mes įdedame dalį savęs. Ir jei tai darome su meile – bujoja gėlės, gaunasi skani kava ir įdomūs apsakymai 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt 

Su pavasariu 🙂 ! Meilės, įkvėpimo, gerovės ir atgimimo mums visiems 🙂 !

Tai ir yra laimė

Kai kažkas piktuoju atsako į jūsų gerus darbus, arba jei kažkas sulaukia gerumo ir šilumos, kaip atsako į savo piktavališkumą – tai verčia susimąstyti apie tai, ką apskritai turime laikyti gėriu, ir kaip teisingai elgtis tokiose situacijose?

Bet pažvelkite, ko pasiekia toks piktavalis įžūlus žmogus?

Jis retai būna taikus, jo gyvenime nėra vietos ramybei ir pusiausvyrai, o nerimas ir šurmulys niekada jo nepalieka. Jis nuolat kažkur bėga ir tiki, kad sugebės kada nors pasivyti taip trokštamą laimę. Bet argi tai laimė?

Tačiau tas, kas yra doras ir geraširdis, kas geranoriškas su visais, to širdyje gyvuoja taika ir meilė. Pats gyvenimas jį palaiko, žmonės gerbia jį, o pats jis yra ramus ir tyras.

Tai nereiškia, kad geri darbai – tai būdas pasiekti laimingą ateitį. Tai reiškia, kad geras ir doras žmogus jau pats tampa laimės išraiška.

Tačiau ir blogi poelgiai ne iš karto gali turėti liūdnas pasekmes. Bet padarytas blogis tą pačią akimirką tampa būsimų negandų pradžia.

Dorumas ir gerumas neatveda į laimę – jie patys ir yra laimė…

Mintys iš Mahabharatos, parengė ruvi.lt

Gerumo ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Kantrybė

Yra kantrybė, prilygstanti vergystei…

Ta, kuria perpildyti pavergtieji, kai kažkas savivaliauja svetimame gyvenime, kai kažkas yra piktdžiugiškai žiaurus, kai kažkas gėdingai trokšta turėti po ranka gyvus patarnautojus, kurie žaibiškai pildo visus jų įnorius…

Nuo tokios kantrybės reikia vaduotis, kaip nuo nepakenčiamo kiauto… kaip nuo piktžolės-parazito… kaip nuo išdžiuvusio purvo kampuose…

Todėl kad ji išsekina, atima paskutines jėgas, išdegina vidinę būseną iki beviltiškumo užauginti joje nors mažą vilties stiebelį…

Bet taip negalima… negalima, mielieji…

Nes yra tikroji kantrybė….

Šviesi, tyli, išmintinga…

Kantrybė gyventi…

Nekeikti tų dienų, kurios nepateisino lūkesčių… nespjauti į savo praeitį… neskubėti kerštauti tiems, su kuo atėjo laikas skirtis… tiems, kas praėjo pro šalį…

Kantrybė gyventi…

Bet kokiu oru… bet kokiu metų laiku… bet kokiais niūriais laikais, kurie niekada neatima galimybės kurti savo mažą jaukų pasaulį negailestingo – didžiojo viduje…

Kantrybė gyventi…

Plečiant meilės ribas taip, kad nelaikytume savęs apdalintais tik todėl, kad šalia nėra kažko, kas apkabintų… Meilė ateina ten, kur yra meilė, o ne vien svajonės apie ją…

Kantrybė gyventi…

Keliauti per metus, susitaikant su savo amžiumi, nepavirstant komišku pabėgusios jaunystės paminklu… Gerbti savo asmeninį metų laiką, džiaugtis juo, atrasti jame tuos tylius, bet laimingus atspalvius, kurių nepastebi nekantrus jaunystės žvilgsnis…

Kantrybė gyventi…

Begaliniuose kamščiuose… nenumatytuose aplinkybėse… nuolatiniame pojūtyje, kad neįmanoma visur suspėti, viską išsiaiškinti, viską įveikti…

Kantrybė gyventi…

Diena iš dienos… besikeičiančiuose gyvenimo dekoracijose, kuriose viskas vyksta ne pagal tobulas autorių pjeses, kur viskas suprantama ir aišku, bet pagal individualius beprotiškus motyvus, gimstančius kiekvieno žmogaus galvoje…

Kantrybė… tiesiog kantrybė…

Nelaukti, nekaulyti, nesiskųsti likimu… pasijuokti iš kontrolės iliuzijos, kurios nėra ir nebus…

Kantrybė girdėti mylimus žmones, atleisti už savo ir kitų netobulumus, paleisti vaikus, palikti save ramybėje…

Kantrybė, be kurios gyvenimas – viso labo neperskaityta knyga, kurią pasiutusiu greičiu pravartė iki finalo, bet taip nieko ir nesuprato…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Trumpos įžvalgos

*Tyros mintys – kelio į šviesą pradžia.

*Dabar laikas, kai svarbesnis ne veiksmas, bet – sveika nuovoka.

*Kur mes beeitume – mes einame visi drauge.

*Evoliucija – kai žmonės tampa procesų bendrai visų gerovei dalyviais ir kūrėjais, o ne materialių daiktų vartotojais.

*Evoliucijos sustabdyti neįmanoma, o tai reiškia, kad pokyčiai – neišvengiami.

*Pokyčių progresija: iš pradžių evoliucijos kelyje žmogus vienas, o paskui su juo – visi.

*Bet kokie bandymai laikytis už to, kas atgyveno, tolygūs bandymams išsaugoti sniegą pavasarį.

*Ir ko tik neprarandi… kol ieškai.

*Psichinė sveikata – tai kuomet žmogus sugeba kurti, o ne griauti. Argi gali kurti beširdis, godus, savanaudis žmogus?

*Tiesa – ne teorija, ne filosofinė sistema, ne intelektualiniai išvedžiojimai. Tiesa visada tiksliai atitinka realybę.

*Didžiausias ir pavojingiausias melas – tai melas sau.

*Jei žmogus kažkuo klaidingai įsitikinęs, tai automatiškai nepaverčia jo klaidingos nuomonės tiesa.

*Daug takelių veda į kalną, bet vaizdas nuo kalno atsiveria visiems vienodas.

*Net lašas melo paverčia tiesą melu.

*Pyktis – būsena, kai liežuvis veikia greičiau už protą.

*Kad nereikėtų teisintis – tiesiog elkimės sąžiningai.

*Kai susiduri su tiesa, apima pojūtis, kad seniai tai žinojai, ir dabar tai prisiminei.

*Tiesa – tai visada aiškumo ir gaivumo gūsis.

*Sunkumai ir problemos išgyvenami žymiai lengviau, jei šalia yra žmogus, kuris palaiko ir padrąsina: “Mes tai įveiksime!“

*Kai negandos praeina, mes galiausiai jas pamirštame, bet visada prisimename tuos, kas buvo šalia negandų metu.

*Geriausias vaistas nuo visų bėdų ir ligų – meilė ir rūpestis.

*Tas, kas nušviečia kitų gyvenimą – ir pats niekada nelieka be šviesos.

*Gyvenimas visada suveda mus su žmonėmis, su kuriais mums pakeliui.

*Jei ryšys tarp žmonių tvirtas, tuomet visos problemos – laikinos ir išsprendžiamos.

*Tyrą žmogaus širdį gali įžvelgti tik žmogus su tyra širdimi.

*Džiaugsmas būtinas žmogui taip pat, kaip saulė, vanduo ir oras.

*Sušildyti žmogaus širdį galima tik gerumu ir nuoširdžiu rūpesčiu.

*Meilė – tai linkėjimas gero kitiems.

*Visais laikais patikimiausia “saugumo pagalvė“ – Žmoniškumas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !