Gerumas

Šiandien mes esame turtingi – turime daug visokių reikalingų ir nelabai reikalingų daiktų, o dar labiau tikimės visko turėti rytoj.

Tai, žinoma, džiugu.

Tik nelabai linksma, kad mes, užhipnotizuoti šito turėjimo, neretai pamirštame, jog kiekvienas įsigytas daiktas užima tam tikrą vietą ne tik ant žemės ar parketo, bet ir žmogaus širdyje.

Patogiai įsikūręs, jis sugeba išstumti iš tos nedidelės širdies daug ką: meilę teisybei, sąžiningumą, dorumą, gailestingumą, užuojautą, kilnumą, dosnumą, mandagumą, orumą, grožio troškimą, svajonę…

Trumpai tariant, daiktas grasina išstumti GERUMĄ – ne sofistinį gerumą, bet tą didelį ir platų jausmą, kurį mūsų tėvai ir protėviai dėjo kertiniu akmeniu tarpusavio santykiams.

Kaip tik toks žmogaus gerumas, tegul ir keistokas, bet natūralus ir be reklamos, mane domina jau seniai.

Ir imponuoja tie žmonės, kurie jo nesidrovi kaip kokios senienos ar silpnumo apraiškos.

O juk būti geram kartais reikia kur kas daugiau drąsos negu būti blogam…

Mintys iš rašytojo Jono Mikelinsko kūrybos

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ..

Saulėto ir pavasariškai šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kartais reikia sulaukti…

Kartais reikia tiesiog sulaukti.

Išsiuntus laišką, sulaukti atsakymo.

Paleidus svarbią praeitį, sulaukti, kol nustos skaudėti. O kai jau neskaudės, pradėti pamažu eiti į priekį, nors nebus nei norų, nei jausmų, nei prasmės, ir atrodys, kad taip bus visada.

Nors naujos prasmės reikia tiesiog sulaukti.

Reikia sulaukti, kol tavyje atsilaisvins vieta kitokiam Tau ir kitokiems Kitiems. Kai nutils senosios melodijos, kad pamiltum naujas. Kai prisiminimai taps filmu, kurį stebi, bet kuriame jau nedalyvauji.

Reikia sulaukti.

Nesistengti nenuleisti rankų. Galų gale kartais palūžti – tai taip žmogiška.

Pasiduoti, sunegaluoti, išnykti iš radarų. Nesikelti iš lovos, neiti pasivaikščioti, su niekuo nesimatyti. Tylėti.

Gyventi pagal jėgas, suvokiant, kad dabar jėgų mažiau, nei norėtųsi. Ir kad tai praeis.

Reikia tiesiog sulaukti…

Pagal Olios Majer novelę, vertė ruvi.lt

Sielos tyla

Būna akimirkos, kai nesinori kalbėti, ir ne dėl to, kad nėra nuotaikos, o visiškai priešingai.

Pavyzdžiui, kai sėdi su mylimu žmogumi ant upės kranto ir stebi saulėlydį. Arba, negalvodamas apie nieką, važiuoji vaizdingu keliu po lengvais pūkiniais debesimis, pasitikdamas švelnų vėją, pievų gėlių kvapą, saulę ir nuostabią nežinomybę.

O gal eini per mišką, įsiklausydamas į sausų lapų ir šakų traškesį, uosdamas purios žolės, čiurlenančių upeliukų ir šilto oro kvapą. Tu nežinai, kur nuves kelias, bet tai visai nesvarbu. Plaukia vėjo genami debesys, o kas jei nuplaukus su jais – į spalvotą svajonių, švelnumo ir amžinos šviesos šalį?

Staiga netikėtai suvoki, kad svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar: žodžiai nereikalingi, o mintys tokios lengvos – nuskrenda tolyn už horizonto, palikdamos tave su savimi.

Bet tuštumos pojūčio nėra. Jautiesi tarsi indas kažko nežemiško, dieviško, kas užpildo tave iki kraštų. Ir kiekvienas žodis, ištartas tą akimirką, gali suardyti tą dievišką pilnatvę.

Dvasiškai pažengę žmonės, ko gero, pavadintų tai meditacija. O aš vadinu tai Sielos Tyla.

Sielos Tyla ateina netikėtai, kai vidinė audra nurimsta, o baimėmis ir įsitikinimais genamos bangos virsta idealia ežero lyguma, kurioje atsispindi Siela. Ji iš pradžių droviai liečia vandenį vienu piršteliu, o paskui tyliai pasineria, nesudrumsdama ežero lygumos.

Ežeras švyti, ir ta šviesa pasiekia širdį, kuri tuo metu vos girdimai plaka, tarsi bijodama sutrikdyti supančią tylą ir harmoniją. Tu negirdi jos plakimo, nejauti savo kūno, pripildyto kažkokia nepažįstama iki šiol jėga ir vidiniu praregėjimu.

Tu pasijunti tobulu Gamtos kūriniu, nes visi Gamtos kūriniai yra tobuli; jautiesi šio Pasaulio dalimi: dangaus, bekraščių pievų, miškų, stepių ir kalnų. Tu – galinga stichija, kuri gali būti griaunanti, bet gali tapti ir kažko naujo, didingo ir nuostabaus pradžia.

Tai va, Siela, iki valiai pasimėgavusi vandens procedūromis, išlipa iš ežero ir apsisiaučia dideliu minkštu rankšluosčiu, o paskutiniai gaivaus vandens lašeliai nuteka spalvotomis švytinčiomis srovelėmis.

Ežeras vis dar švyti švelnia šviesa, kuri jaukiai šildo iš vidaus ir pratęsia tylaus džiaugsmo būseną. Visas pasaulis tampa toks artimas, harmoningas ir suprantamas, tarsi būtų pavykę iššifruoti begalinės laimės instrukciją. Ir nuo to pasidaro saulėta ir lengva.

Ar jums teko kada nors matyti žmogų, kuris žiūri į jus plačiai atvertomis akimis, bet tarsi nemato jūsų, šypsodamasis kažkam nematomam, žinomam tik jam vienam?

Jis stebi Sielos maudynes. Tai absoliučiai laimingas žmogus, kuris apčiuopė savyje harmoniją, atrado raktą nuo visų užrakintų durų. Ir ar galės jis juo pasinaudoti, ar turės jis vėl galimybę paklausyti Sielos Tylos, priklauso tik nuo jo.

Manau, tokia galimybė tikrai bus, nes patyrus tokią akimirką plačiai atvertomis akimis, norisi patirti ją vėl ir vėl..

Pagal Liudmilos Markovos novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Meilė šildo..

Labai svarbu, kad niekas nešaltų…

Kad niekas nešaltų toje emocinėje ir fizinėje erdvėje, kurioje yra dviese…

Artimumas negali būti šaltas net tuomet, kai mes nesuprantame vienas kito, supykstame, nesutariame, pavargstame…

Artimumas – šilumos indikatorius santykiuose, mielieji…

Šilumos, kuri išlieka bet kokiose aplinkybėse…

Mes visada turime žinoti, kad turime vienas kitą… Kad būsime priimti po bet kokių nesėkmių… Kad patys ištiesime pagalbos ranką…

Sušildyti – meilės veiksmažodis…

Ir jei mes esame sušildyti, tuomet apie meilę kalbėti nebūtina…

Ir mes galime labai ilgai gražbyliauti apie nuostabius jausmus, bet jie bus tušti, jei žmogus neturi nei minutėlės tam, kad apkabintų be jokios priežasties, kad tiesiog pasikalbėtų, kad kažkur kartu nueitų… Tiesiog būtų šalia…

Mylite?…

Tuomet neleiskite sušalti!…

Pagal Lilios Grad miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !