Aš turiu kišeninį angelą…

Aš turiu kišeninį angelą.

Jis beveik kaip  tikras: šviesus, su sparnais, tik labai labai mažytis. Ir gyvena jis mano kišenėje.

Kartais jis būna kaprizingas, sėdasi man ant peties ir čiauška plonu balseliu kažkokia keista, man nežinoma kalba. Tuomet aš maitinu jį auksaspalvėmis soromis ir cukraus gabalėliais, ir jis aprimsta, vėl slepiasi kišenėje ir tylutėliai šnopuoja.

O man pasidaro šilta. Net jei žiema, ir sniegas maišosi su vėju, aštriomis atplaišomis braižydamas veidą, bet tą akimirką man pasidaro labai šilta. Ir aš einu per šėlstančią vėtrą ir švelniai šypsausi, įsiklausydamas į tą tylų šnopavimą.

Kartais aš einu pasivaikščioti su savo angelu ir ilgai tylėdamas stebiu, kaip jis, juokingai prunkštaudamas, išlenda iš mano kišenės ir nustebęs žvalgosi aplinkui.

Jis mato stebuklą geltonuose rudeniniuose lapuose, praeivių numintoje žolėje, katėje ant namo laiptų, juokingame storame vabale, nerangiai apvirtusiame ant nugaros – visose tose smulkmenose, prie kurių aš taip įpratau, kad jų jau nepastebiu…

… Ir kartu su juo aš pradedu žiūrėti į jas iš naujo, kitaip, per jo mažų stebuklų prizmę. O kai einu miegoti, jis užlipa pas mane ant lovos, susiriečia į kamuoliuką ir užmiega kartu su manimi, nes nemėgsta būti vienas…

Ir jei kažkas, praeidamas pro šalį gatvėje, atsisuka į mane ir pagalvoja su šviesaus pavydo gaidele: “pažiūrėkite, koks jis laimingas, tiesiog švyti iš vidaus“, tai žinokite, kad esmė ne manyje, tiesiog mano palte pasislėpė kišeninis angelas, o jo naivi vaikiška šviesa yra stipresnė už niūrią mūsų keisto gyvenimo tamsą.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kai tarp mūsų – saulė..

Kai tarp jūsų saulė – visi lietūs lieka išorėje…

Išorėje pasilieka žmonės, kurie nori tą saulę užgesinti… Apdega savo kibias rankeles, bet nepasiekia…

Išorėje – aplinkybės, galinčios išskirti… Žodžiai, kurie gali sužeisti taip, kaip ne kiekvienas ringo kovotojas pasiryžtų… Nesuskaičiuojamos pagundos, kurios bejėgės prieš saulę…

O dabar – svarbiausia…

Sako, kad tarpusavio santykiai – tai sunkus darbas… tačiau jei atvirai, aš nežinau, kaip tai padaryti, o kompromisais aš netikiu… Bet jūs galite bandyti tai padaryti…

O štai su saule – nieko negalima padaryti. Nėra būdų…

Ji jau tokia – arba yra, arba nėra… Ir jokių garantijų, jokių taisyklių…

Todėl kad saulė – tai gilus artimas ryšys, nematomais saitais susiejantis, atrodytų, kartais nesuderinamus žmones…

Bet taip tik iš išorės atrodo, o viduje saulė susieja tuos, kurie idealiai sutampa iki menkiausios dalelės, iki milimetro…

Tuos, kurių regimi trūkumai tampa vidinės traukos centru… Be palyginimų… Be kanonų… Be kažko dar, ką sugalvoja žmonės, kurie niekada nėra buvę toje saulės teritorijoje…

Todėl, jei jau į ją papuolėte – tiesiog džiaukitės ir nekurkite planų, kaip stipriau įsikibti, kad kuo ilgiau išsilaikytumėte…

Tai ne jūsų jėgoms…

Tiesiog gyvenkite su šia saule ir mėgaukitės kiekvienu jos spinduliu…

Nedozuodami savęs ir nekontroliuodami, kiek kitas atidavė…

Tiesiog mylėkite… su įkvėpimu… su švelniais prisilietimais… su sakraliniu pojūčiu kito žmogaus, kaip pačio savęs dalelės.

Šitos laimės negalima valdyti… Ja galima tik džiaugtis, mielieji…

Saulės jums…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Savas žmogus

Su savu žmogumi ir perpildytame vagone jauku ir gerai. Net labai gerai: galima prisiglausti prie savo žmogaus ir jį apkabinti. O tilpti galima dviese ant vienos kėdės – ir nieko, vietos pilnai pakanka. Tai, kas vyksta aplink, ne taip jau ir svarbu…

O su nuostabiu, geru, respektabiliu, bet ne mūsų žmogumi, net prabangiame “ultra-incluzive“ viešbutyje sunku gyventi viename numeryje. Visi šio žmogaus įpročiai mus slegia ir erzina. Įprotis keltis vos prašvitus arba vėlai gultis. Knarkimas erzina, net jei jis tylutėliai knarkia, šitas žmogus.

Įprotis garsiai skalauti burną po dantų valymo erzina. Įprotis sėdėti ant sofos ne taip, kaip reikia. Ištiesia kojas ir trukdo mums. Ir dar kalba be perstojo. Arba tyli, kaip kelmas…

Niekur nuo jo nesidėsi, nuo šito žmogaus, net dideliame numeryje. Jis nuolat painiojasi po kojomis ir šmėžuoja prieš akis. Ir ilgam užima vonios kambarį.. Ankšta ir nejauku.

Net jei einame drauge vandenyno pakrante, ne mūsų žmogus įsigudrina mus užkliudyti arba eina ne mūsų tempu. Nepatogu su juo vaikštinėti. Laukti jo arba žingsniuoti pernelyg greitai, kad neatsiliktume…

Turbūt, ne mūsų žmogus jaučiasi lygiai taip pat: jam ankšta, nepatogu ir slogu. Bet jis taip pat elgiasi mandagiai ir neišsiduoda… Ir laukia, kada kankinimas ankštu bendrabūviu pasibaigs, net jei mes prabangiausiame kurorte kartu atostogaujame.

Arba kartu dirbame viename kabinete. Arba kartu važiuojame vagone. Nesvarbu; bet koks priverstinis buvimas kartu mus slegia, jei šalia – ne mūsų žmogus.

Ir bet kokio nepatogaus buvimo kartu mes net nepastebime, jei žmogus – savas. O mes – jam savi. Štai taip ir važiuotume visą gyvenimą drauge, prisiglaudę vienas prie kito.

Arba gyventume kartu; kol traukinys atvažiuos į galinę stotelę. Ilgai-ilgai… Tai pagrindinis savo žmogaus požymis: mums neankšta drauge. Ir niekas neerzina, neapsunkina.

O jei tai prasidėjo – susierzinimas, reiškia, kažkas ne taip. Mes tolstame vienas nuo kito, kai buvimas kartu apsunkina, o ne gelbėja nuo pasaulio sunkumų. Mes nustojame būti “savais“, ir pirmas požymis – susierzinimas ir suvaržymas.

Viešbutyje ar vagone – nesvarbu. Bet taip prasideda atitolimas ir susvetimėjimas. Tai pagrindinis požymis ir signalas.

Pagal A.V. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Laikas su savimi

Kartais ateina laikas pakelti tiltus, jungiančius su išoriniu pasauliu…

Todėl kad kontaktuoti su juo skaudu…

Net su artimiausiais tau žmonėmis…

Ir tai ne nuoskaudų teritorija…

Tai vidinio lūžio signalas, kurio niekas, išskyrus tave patį, nepašalins…

Ir tu užsidarai savo laisvanoriškoje vienatvėje, kad suprastum – ką ir kur tu darai ne taip…

Kieno asmeninę erdvę pažeidei, o kam leidai pažeisti savąją…

Kur skauda iki kraštutinio nusivylimo laipsnio…

Ir ką su tuo viskuo daryti…

Pakelkime tiltus ne tam, kad pabėgtume…

Bet tam, kad suprastume… sustiprėtume… eitume savo keliu…

Ir viskas būtinai tęsis toliau…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Įkvėpimui..

*Svarbiausi mūsų gyvenime – artimi žmonės: jie svarbesni už darbą, pomėgius, pramogas.. Kai yra artimi žmonės, visa kita gyvenime taip pat daug sklandžiau klostosi. Branginkime ir saugokime juos. Artimi žmonės – didžiausia laimė ir palaikymas šiame pasaulyje.

*Gyvenimo patirtis įgyjama per daugelį metų. Būtent dėl to vyresni žmonės yra verti pagarbos, nes vyresniosios kartos patirtis yra labai svarbi. Perduodama iš kartos į kartą gyvenimo išmintis yra vertingiausia, juk ji – žmonijos evoliucijos garantas.

*Draugystė gyvuoja nuolat palaikoma dėmesiu, pokalbiais, susitikimais, bendra veikla, savitarpio pagalba. Tvirtas, ilgalaikis ryšys užgimsta tik tarp dvasiškai artimų žmonių. Egoistų draugystė paprastai trumpa – ji nutrūksta dėl pavydo, apkalbų, išdavysčių, konkurencijos.

*Senti nesinori, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi.. O patikimiausias būdas dėl to neliūdėti – mažiau akcentuoti skaičius. Patikėkite, kai jums bus 50, jūs galvosite, kad 30 – tai vaikystė.. O juk švęsdami savo trisdešimtmetį, pagalvojote: “oho, jau 30!.“ O būdami 90, savo 50 metų amžių vertinsite kaip nuostabią jaunystę.. Todėl – neleiskime skaičiams apkartinti savo gyvenimo!

*Kūryba įprasmina gyvenimą, suteikia galimybę saviraiškai. Kūrybingam žmogui kiekviena diena tampa įkvepiančia patirtimi. Kūryba – ne tik meninė išraiška, tai ir kūrybinis mąstymas, ir kūrybinis požiūris į bet kokią veiklą: nuo namų ruošos iki įvairiausių darbų racionalizacijų.. Būkime kūrėjais savo gyvenime!

*Vartotojiškas gyvenimas pavergia žmones: atima laiką, primeta norus, iškreipia sveiką nuovoką. Todėl labai svarbu išmokti atskirti tikruosius poreikius nuo primetamų. Kuo mažiau daiktų, tuo daugiau laisvės.

*Skola, paskolos – įmantri vergovės forma, verčianti gyventi praeitimi ir baime prarasti, nes žmonės naudojasi tuo, kas jiems dar nepriklauso.

*Visos mūsų žinios – tarpinės. Mes nuolat mokomės iš gyvenimo, tai nesibaigiantis procesas: kiekvienas mūsų atrastas atsakymas iškelia vis naujus klausimus.. Būkime atviri ir žingeidūs, mokykimės atskirti tiesą nuo melo. Žinios be patirties – tuščios, taip pat ir žinios, kurių neįmanoma pritaikyti gyvenime.

*Mes negalime pakeisti kitų žmonių, bet jei keičiamės patys, dėsningai keičiasi ir kitų žmonių reakcija į mus. Visi žmonės jaučia nuoširdumą ir geranoriškumą, todėl tik gerumu galime tikėtis gerumo iš kitų žmonių.

*Daugybę dalykų gyvenime mes priimame kaip savaime suprantamus: orą, vandenį, gamtos gėrybes ir grožį, artimų žmonių meilę ir rūpestį, galiausiai – kūrėją ir visą kūriniją.. Dėkingumas padeda mums atkurti sveiką sąveiką su aplinka, su žmonėmis ir su pačiu gyvenimu. Dėkokime už viską, dėkokime kasdien – tai suteikia gyvenimo pilnatvės pojūtį. Dėkingi žmonės laimingi – jie mato juos supantį gėrį.

*Mūsų intuicija, mūsų širdies balsas – didžiulė jėga, kuri padeda atrasti teisingus atsakymus ir geriausius sprendimus bet kokioje gyvenimo situacijoje. Ji niekada neklysta. Jei norime ją išgirsti – turime leisti nurimti emocijoms.

*Paprasčiau – geriau. Gyvenimas kupinas iliuzijų, prievolių, melo ir apgaulės, kurie padaro jį labai sudėtingu ir painiu. Visa tai įtraukia, sukausto, apriboja. Kiekvienas žmogus gali atpainioti tą sudėtingumų kamuolį ir atmesti tai, kas tikrai nebūtina. Paprastas gyvenimas atlaisvina erdvę kūrybai, džiaugsmui, bendravimui..

*Meilė – atsakymas į visus klausimus.. Meilė – visko, kas yra geriausia, pradžia ir pagrindas.. Meilė – švelni vienijanti jėga.. Mylėdami tyrai ir besąlygiškai, mes tampame šviesos ir gėrio šaltiniais.. Mylėkime vieni kitus 🙂 !

Parengė ruvi.lt