Šventė – širdyje..

Psichologinė sveikata didele dalimi priklauso nuo brandaus gebėjimo gyventi aktualiomis emocijomis, mielieji…

Tai reiškia, tokiomis emocijomis, kurias mes iš tiesų išgyvename, o ne norėtume išgyventi…

Kiekvieną gruodį aš girdžiu seną dainelę apie tai, kad štai, esą, ir mandarinus valgome, ir ikrais užkandame, ir eglutę papuošiame, o naujametinė nuotaika taip ir neateina…

O toliau – nostalgiški opusai iš praeities, kurioje ir sviestas riebesnis, ir šventės šventiškesnės, o meilė – tikresnė…

O gal jau pakaks?..

Pakaks gręžiotis į idealizuotą iki neregėtų aukštumų praeities paveikslą, tuo pačiu sistemingai nuvertinant dabartį…

Pakaks galvoti, kad viskas, kas gali būti geriausio, jau buvo arba dar bus ateityje… nes iš tiesų mūsų nėra nei ten, nei ten…

Visi mes – čia!

Ir tai vienintelė vieta, kur galime kažką padaryti…

Pakaks vaidinti užsitęsusias neateinančios nuotaikos dramas…

Na, neatėjo, ir neatėjo…

Laikas pripažinti visas savo būsenas ir priimti jas…

Pagalvokite apie tai, kad neįsitraukimas į stereotipines visuotines šventes gali liudyti visai ne apie tai, kad jūs nesugebate džiaugtis, o atvirkščiai, kad jūs įgavote brandų poreikį skaityti švente tik tai, kas tikrai svarbu, o visai ne tai, ką visi automatiškai švenčia, net nesusimąstydami apie tai, ar tai šventė jiems asmeniškai…

Galbūt, jums atėjo laikas kurti naujas šventes, arba, jūs galiausiai įgijote teisę apsieiti visai be jų?…

Pasvarstykite apie tai…

Pajuskite savo požiūrį į bet kokius įvykius, o ne tai, ką jums skiepijo nuo pat vaikystės…

Liaukitės drovėtis savo nenoro pjaustyti tonas salotų, arba dainuoti su visais iki ryto seniai pabodusias nuvalkiotas dainas…

Liaukitės drovėtis savo ketinimo 31 gruodžio gultis miegoti 9 valandą vakaro…

Liaukitės drovėtis savo tikrų jausmų ir emocijų…

Drovėkitės tų, kurias jūs primygtinai imituojate, kad tik neišsiskirtumėte iš daugumos…

Kurkite savo gyvenimą, sekdami tikrosiomis vertybėmis ir poreikiais…

Ir švęskite tik tai, ką jūs iš tiesų norite švęsti, o ne tai, kas priimta…

Šventė – tai kuomet šventė jumyse, o ne išorėje…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Palaikymas, rūpestis, vienybė..

Geriausia, ką žmonės gali suteikti vieni kitiems – tai palaikymas, nuoširdus rūpestis ir vienybės pojūtis..

Kai nėra svetimų bėdų, kai niekas abejingai nenukerta: “ne mano problemos..“ Kai žmogus žino, kad jei tik reikės, jis kiekvieną akimirką gali ir pats pagalbos sulaukti, ir suteikti kitiems palaikymą.

Tame mūsų vienybės ir besąlygiškos meilės išraiška, tame – mūsų žmoniškumas ir dvasingumas. Todėl svarbu mokytis kurti aplink save gerumo erdvę, kurioje žmonės gali kurti, mylėti, džiaugtis, atsiverti, atsigauti ir rasti paguodą sunkią akimirką.

Nes tai mums visiems labai labai – tiesiog gyvybiškai svarbu..

Vaikui šeimoje svarbu žinoti, kad tėvai myli jį besąlygiškai – supranta jį, padeda išskleisti geriausias jo savybes, išklauso, padrąsina ir palaiko. Gyvendamas geranoriškoje, mylinčioje šeimoje, vaikas ir pats išmoksta mylėti ir rūpintis kitais..

Palaikymas ir nuoširdus rūpestis šeimoje – tai tvirtas suvokimas, kad galima visada kreiptis į artimuosius ir džiaugsme, ir bėdoje. Visiems šeimos nariams svarbu žinoti, kad šalia – artimiausi ir patikimiausi žmonės, kad šeima – tai meilės, santarvės ir gerumo oazė..

Draugams svarbu žinoti, kad yra draugai – žmonės, su kuriais gali būti savimi, kurie niekada nenusisuks, nepaliks bėdoje, neišduos. Tai žmonės, kurie džiaugiasi draugo laime ir kurių palaikymas suteikia stiprybės net tuomet, kai esame išsekę, nusivylę ir pavargę..

Ir taip visose gyvenimo srityse – šeimoje, draugystėje, giminystėje, darbe, moksle, kaimynystėje, valstybių santykiuose – kad būtų darni sąveika, reikalinga vienybė, tarpusavio pagalba, santarvė, rūpestis bendra gerove.

Bet.. mes gyvename ne rojuje, todėl visi kartais klystame, abejojame, bijome, liūdime. Ir ta vidinė kančia mus stabdo, neleidžia išskleisti savo kūrybinį potencialą, išreikšti savo geriausias savybes. Ir būtent tokiomis sunkiomis akimirkomis keli paprasti palaikymo žodžiai ar tiesiog buvimas šalia, išklausymas ar konkreti pagalba, gali ne tik padrąsinti, bet ir išgelbėti..

Taip, mes visi žinome, kad mūsų pagrindinis energijos ir stiprybės šaltinis – mumyse, kad nereikėtų per daug pasikliauti išorine pagalba. Bet.. mes esame žmonės.. O žmonija – tai vientisas organizmas, kuris gali veikti darniai tik tada, kai visos jo dalys palaiko ir papildo viena kitą.

Dėl to ir vienybės siekis – natūrali, prigimtinė mūsų visų būsena. Ir norisi tarpusavio palaikymo ir rūpesčio ne tik todėl, kad esame kartais nusilpę, bet ir todėl, kad visi mes intuityviai jaučiame, jog be darnios kiekvieno žmogaus būsenos negali būti visos žmonijos vienybės ir harmonijos.

Štai kodėl mums visiems svarbus palaikymas, kuris, iš esmės yra ne “išorinė pagalba“ kitiems, bet mūsų intuityvus siekis atkurti vienybę – harmoningą visos žmonijos gyvenimą.

Todėl kiekvienas žmogus, kuris padeda kitiems nežiūrint į nieką – harmonijos kūrėjas. Net jei jam sako, kad geras žmogus – ne profesija, o už akių jo pasiryžimą visiems padėti vadina kvailumu..

Tiesiog giliai širdyje toks žmogus tvirtai žino, kad palaikymas mums visiems yra gyvybiškai svarbus. Jis žino, kad tik vienybėje yra žmonijos stiprybė ir evoliucinė jėga, ir kol yra kenčiantys ir abejingi kito kančiai žmonės – vienybė tarp žmonių yra suskaldyta.

Todėl.. Mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, padėkime vieni kitiems – šiltu žodžiu, šypsena, nuoširdžiu pokalbiu, geru palinkėjimu ir veiksmu 🙂 !

Būkime gerais, palaikančiais draugais, sutuoktiniais, tėvais, seneliais, vaikais, kaimynais.. Būkime tiesiog gerais žmonėmis visiems – taip atkursime vienybę, taip žmonija pagaliau atsigaus ir suklestės 🙂 ..

Kai “prisilieti“ prie kito žmogaus

…Štai priešais tave žmogus. Toks, koks yra. Kalbasi su tavimi. “Liečia“ tave savo širdimi. Atsiveria tau.

Galbūt, jis tai daro atsargiai, bet vis gi jis “rodo“ savo sielą, ir kartais jis daro tai, pats to nesuvokdamas…

O ką tokiu atveju darai tu? Ar nepradedi savo protinių “išskaičiavimų“?

Tave domina, kiek šis žmogus uždirba, koks jo socialinis statusas, ką jis valgo, geria, kur mokėsi, kuo dirba, ar pakankamai protingas, o gal kvailas, kokiose sąlygose gyvena, koks jo automobilis, butas, kokius drabužius jis nešioja?..

Sąrašą galima tęsti…

Ar tave iš tikrųjų tai domina? Ir kodėl?

Paklausk savęs, kodėl tave domina šie dalykai, ir atsakymas tau daug ką atvers.

Kas tai? Nuolatinis siekis susireikšminti? Vartotojiškas požiūris? Vidinė egoistiškos asmenybės baimė, kurios tu pats savyje nesuvoki?..

…O ar tu nenorėtum tiesiog pabandyti “prisiliesti“ prie kito žmogaus sielos, pažinti ją, “pasikalbėti“ su ja? “Pažvelgti“ į pačią širdies gilumą žmogaus, kuris dabar priešais tave?..

Patikėk, jei tu pabandysi atsisakyti proto “išskaičiavimų“, tu išmoksi “matyti“ supančių tave žmonių sielas, išmoksi suprasti jų “kalbą“. Suprasti savo sielą…

Pabandyk…

Pagal Amu Mom esė, vertė ruvi.lt

Gražios savaitės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pilnatvė

Pilnavertis džiaugsmas ateina savaime, kai nieko neskauda. Apskritai nieko. Nei Sielos, nei Kūno. Kai tavyje nėra jokios kančios.

Tuomet visa tavo esybė išsilaisvina nuo blokų, ir palaima, taip ilgai slopinta ir nepriimama, gaivinančia versme užpildo tave.

Bet žmogui visada kažką skauda.

Skausmas atsiranda ten, kur spazmas, blokas.

Mūsų sąlygose pilnai išsilaisvinti nuo spazmo sudėtinga, nes jis yra kuriamas tikslingai. Mūsų spazmas – kolektyvinis.

Todėl visi, ieškantys pilnatvės, gyveno atsiskyrėlių gyvenimą, kad pašalintų pagrindinį trukdį – išorinio pasaulio spaudimą ir spazmą.

Bet dabar mes neturime tokios galimybės. Belieka vienas kelias – judėti link Pabudimo. Nes tik ten mus su džiaugsmu sutiks Laisvė. Tik ten, tik tame – totalinis išsilaisvinimas.

Nuo skausmo iki palaimos tik vienas žingsnis – Sąmoningumas. Praregėjimas. Žmogus pabunda, ir bloką, užgožusį palaimą, šluote nušluoja Aiškios Šviesos uraganas.

Ir geležinės spazmo letenos atsileidžia. Palaima pradeda sruventi ir sugrįžta į savo vietą.

Juk blokas ir skausmas primena mums: “Tu netekai dalies savęs, savo Sąmoningumo! Sugrįžk. Vėl tapk šeimininku. Užpildyk save Savimi! Sugrąžink Palaimą!“

Skausmas – ne Norma.

Palaima – Norma.

Sugrįžk į savo normalumą.

Nuo skausmo iki Palaimos tik vienas žingsnis – Sugrįžimas į Save.

Pagal Aigul Adylbaevos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !