Mėnuo: vasario 2012

Pinigai: priemonė ar tikslas?

Šiandien dauguma žmonių sėkmę sieja tik su pinigais. Nors intuityviai jaučia, kad taip neturi būti, todėl už deklaruojamų tikslų – kūrybos, laimės, pilnatvės, labai dažnai slepiamas slaptas motyvas – pinigų siekis. Galima sakyti – nieko čia blogo, tokia mūsų gyvenimo realybė.. Bet kodėl ji tokia?

Jei nematome tikrosios situacijos ir sistemos, kurioje gyvename, tuomet rizikuojame paskęsti savigraužoje ir nepilnavertiškumo pojūtyje dėl savirealizacijos problemos. Mes gyvename rinkos sąlygomis, kur pelno gavimas yra pagrindinė visuomenės varomoji jėga. Ne socialinis teisingumas, humaniškumas, kūryba, o pelnas.

Net žmogus ir jo gabumai tapo preke – už kiek sugeba save parduoti, tokią vertę ir turi.. Pinigai tapo ne pragyvenimo priemone, o pagrindiniu tikslu. Todėl visa ko pagrindas – pinigų dominantė, vedanti į kovą dėl įtakos sferų ir valdžios, konkurenciją, išnaudojimą, gamtos niokojimą ir visa tai lydinčią dvasinę degradaciją.

Kadangi tai yra sistema, pinigai dominante tampa ir turtingiems, ir nepasiturintiems. Vieniems – kaip azartas “daryti“ pinigus, neribotai vartoti ir daryti įtaką politikoje ir ekonomikoje. Kitiems – kad galėtų tiesiog išgyventi.

Visuomenė suskaldoma: iš vienos pusės – mažai apmokami darbai, kuriuose atlyginimas – lyg “didžiųjų“ teikiama malonė (bet ir išgyvenimo sąlyga), iš kitos – veikėjai, kurių veikla apima viską, iš ko galima gauti didelį pelną leistinais ir neleistinais būdais.

Net patys turtingiausi pripažįsta, kad rinka iš esmės yra amorali, nes pelnas svarbesnis už dvasinius dalykus. Todėl visos žmogaus gyvenimo sritys paverčiamos pelno darymu. Ypač tos, kurios yra gyvybiškai svarbios kiekvienam žmogui – taip garantuojamas pelnas.

Pavyzdžiui, maisto pramonė ir kitos būtinos prekės – čia visiems pažįstamas raktinis žodis “kyla“. Suprantama, pačios kainos negali kilti, jos sąmoningai keliamos. Maža to – mums dar “sumaitinamos“ tonos chemikalų, kurios kažkam taip pat neša pelną.

Arba medicina – taip tampriai susieta su farmacijos pramone, kad be šūsnies receptų iš gydytojo kabineto neišeisi. Švietimas taip pat palaipsniui atiduodamas pelno siekiantiems, todėl jaunas žmogus jau savo gyvenimo pradžioje klampinamas į skolas. Skaudi tema – ekologija, nes gamtos resursai niokojami dėl pelno.

Darbas – apibrėžti šią sąvoką darosi vis sunkiau, nes sąžiningai dirbantis žmogus menkinamas mažu atlyginimu, o štai pinigų “darytojai“ garbinami, nors jų veiklos rezultatai dažnai žinomi ir juntami tik jiems patiems. Sandėriai ir išskaičiavimas paplito net asmeniniuose žmonių santykiuose..

Beje, įdomus faktas: 12-ojo (2004m) Europos Psichiatrų Kongreso pagrindinis klausimas buvo “Apie interesų konfliktą psichiatrijoje“. Šis klausimas iškilo todėl, kad vadinamieji antriniai interesai psichiatrijoje (finansai, politika, draugų ir giminių protegavimas) pradėjo dominuoti aukščiau pirminių interesų (pacientų sveikata, studentų mokymas, mokslo progresas).

Buvo konstatuota, kad tokia situacija – ne tik psichiatrijoje, bet ir visose kitose žmogaus veiklos sferose: mene, moksle, politikoje, ekologijoje, medicinoje ir t.t.. Mokslas daugelyje šalių pavirto bizniu – jis “dirba“ tam, kas daugiau moka, o galutinis (mokslinis) tikslas pasidaro nesvarbus.

Tai ką gi daryti, ir ar įmanoma kažką padaryti – juk ilgą laiką buvo formuojama ir palaikoma būtent pinigų dominantė? Kaip teigia biologijos mokslų daktarė I. Jermakova, tyrinėjusi dominantės principą – ji gali būti pakeista tik nauja, stipresne dominante.

Akivaizdu, kad žmonija vis aiškiau suvokia tikrąją situaciją, nes žmonės pavargo nuo neteisingumo, melo ir išnaudojimo – todėl permainos tikrai trokštamos ir įmanomos. Tam turėtų būti formuojama naujoji dvasinė-intelektualinė dominantė pagal šiuos esminius principus:

1. Gamtoje ir visuomenėje vykstančių procesų aiškus supratimas.
2. Dvasinis ir dorovinis žmonių auklėjimas.
3. Žmogaus, kaip visumos daleles suvokimas – visuomenės, valstybės, planetos, visatos.
4. Naujoji sistema turi remtis aukštomis ekologiškai saugiomis technologijomis, saugančiomis biosferą ir pačią civilizaciją.
5. Atsakomybė ir griežta kenksmingos žmogui ir gamtai veiklos kontrolė.

Aišku, sunku įsivaizduoti tai, ko niekada nebandėme, bet, manau, būtinai išbandysime, nes pasaulis alsuote alsuoja permainų troškimu :). Pinigų dominantės sistema yra atvirai parazitinė, vedanti žmoniją į pražūtį. Pinigai gali būti pragyvenimo priemonė, sąžiningo atlygio už darbą priemonė, bet ne tikslas.

Kaip manote?

Apie progresą

Kaip manote – progresuoja žmonija ar ne? Ir nuo ko priklauso progresas? Jei lyginsime vežimaitį, pakinkytą arkliais ir reaktyvinį lėktuvą – taip, čia skirtumas akivaizdus. Tačiau negalime vadinti progresu tik technikos tobulinimą – tai turi būti visaapimantis procesas, nukreiptas visos žmonijos labui.

Lotyniškai “progressus“ – pažanga, vystymosi kryptis iš žemesnio į aukštesnį, į tobulesnės formas. Platesne prasme – aukštesnė organizacija, harmoninga adaptacija aplinkoje, evoliucinių galimybių augimas; priešingybė – regresas. Progresas įmanomas tuomet, kai nėra regreso – kaip, pasirodo, paprasta..

Sociologų teigimu, šiuolaikinės visuomenės progresas – vienpusis, technokratinis. Žinoma, kalbame apie pastarųjų 200 metų mokslinį-techninį progresą. Jis buvo vystomas nepaisant moralės ir gamtos dėsnių – todėl šiandien turime tiek ekonominių, ekologinių ir dvasinių-moralinių problemų.

Pavyzdžiui, mokslininkai daug padirbėjo, išrasdami atominę energiją, ir galėtume tai pavadinti progresu, jei ne išradimo panaudojimas piktam – atominiai ginklai, kurie skirti žmonių ir net pačios planetos naikinimui. Todėl tai – akivaizdus regreso pavyzdys.

Taip pat ir išradimai, kurie dubliuoja tai, ką žmogus pats gali lengvai padaryti. Niekas neginčija buitinės technikos, informacinių technologijų ar transporto reikalingumo – tačiau tai turi būti adekvati pagalba, o ne priemonės, be kurių mes jaučiamės bejėgiai.

Antraip tai tarsi ramentai sveikam žmogui, su kuriais jis įpranta nejudėti, neskaityti, neskaičiuoti, nemąstyti.. O juk gamtoje veikia visiems žinomas dėsnis: viskas, kas nenaudojama arba mažai naudojama – palaipsniui atrofuojasi.

Progresu negalima vadinti ir veiklos tik dėl pelno – tai skatina žmogų ar grupę žmonių pavojingoms manipuliacijoms dėl asmeninės naudos. Tai, deja, tapo mūsų kasdienybe visose gyvenimo srityse, todėl tebeklesti apgavystės, susipriešinimas, konkurencija, išnaudojimas, ciniškumas.

Ir tai tik nedidelė dalis mūsų problemų.. Ar galime problemas vadinti pažanga? Žinoma, ne. Šiandien vis daugiau žmonių supranta, kad būtent visuotinė gerovė yra progreso kriterijus. Naivu tikėtis, kad vienas žmogus ar grupė žmonių gali būti laimingi nelaimingoje visuomenėje. Individas negali gyvuoti be visuomenės, o visuomenė – be individo.

Todėl jei iš tiesų norime progreso, turime kurti socialiai orientuotą gyvenimo sistemą, kurioje mokslinis-techninis vystymas nukreiptas visuotiniam gėriui. Pažangos kriterijai paprasti: ar tampa žmonės visuomenėje fiziškai sveikesni, dvasiškai stipresni ir laimingesni?

Yra tam tikros bazinės žmogiškos vertybės, kurių dėka gali būti kuriama laiminga visuomenė. Tai:

– Laisvė;
– Teisingumas;
– Gyvenimo trukmė;
– Gyvenimo tikslas;
– Socialinis optimizmas;
– Šeimos tvirtumas;
– Gimstamumas, rūpestis vaikais;
– Pozityvumas žmonių santykiuose;
– Pagarba pagyvenusiems žmonėms.

Jokiais valdžios veiksmais neturi būti pažeidžiamos šios bazinės žmogiškos vertybės, antraip blogėja visos visuomenės gyvenimas, nes šios vertybės įgauna priešingas savybes ir tampa visuomenės problemomis.

Tuo tarpu šių vertybių vystymas ir palaikymas veda į progresą, nes atskleidžia geriausias žmogiškas savybes – vienybės pojūtį, dvasinį ir kūrybinį potencialą, dorovingumą.

Progresas yra pasikeitimai į gera ir siekis visapusiškai tobulėti, todėl turime pirmiausiai aiškiai pamatyti – kas yra kas. Ir, žinoma, atsisakyti neefektyvių ir pavojingų veiksmų bei nustoti savo veiksmais palaikyti atgyvenusią vienpusio (technokratinio) vystymosi sistemą.

Kaip manote?

Saugokime dvasinius sodinukus

Pasodinę jauną medelį, mes turime jį saugoti nuo įvairių pavojų tam, kad jis galėtų išgyventi. Vienas iš tokių pavojų – vandens trūkumas.

Mes turime reguliariai laistyti sodinuką, kol jis išleis stiprias šaknis ir pasieks vandeningą sluoksnį, kad turėtų maitinimą nepriklausomai nuo išorinių sąlygų.

Lygiai taip pat turime saugoti ir mūsų užgimusį “aš“ nuo dvasinių žinių troškulio.

Mes galime tai padaryti, bendraudami su dvasiškai turtingais žmonėmis, lankydami seminarus, dalyvaudami diskusijose dvasinėmis temomis, o taip pat medituodami ir melsdamiesi.

Mes maitiname savo dvasinius sodinukus kasdienine malda, meditacija ir dvasinių tekstų skaitymu.

Dar vienas pavojus – sodinukus gali apgraužti netoliese besiganančios ožkos. Todėl jauną medelį reikia laikinai aptverti, kad ožkos nepasiektų jaunų lapų ir ūglių.

O kuomet medelis užaugs ir jo lapai bus ožkoms nepasiekiami, tvorelę galima bus išardyti ir nesibaiminti dėl medžio.

Dabar medis stiprus ir saugus, dabar jis pats gali suteikti ožkoms pavėsį nuo kaitrios saulės ir apsaugoti nuo lietaus bei sniego. Dabar medis ožkoms bus naudingas.

Taip ir mes: savo dvasinio augimo pradžioje turime saugotis bendravimo su bedvasiais žmonėmis tam, kad sustiprėtų mūsų vidinis tikėjimas ir disciplina.

Šis apribojimas, žinoma, negalioja šeimos nariams, kuriuos mes mylime ir kuriems turime padėti.

Taip pat šis draudimas negalioja tiems, kam reikia mūsų pagalbos. Šis apribojimas liečia tik paviršutiniškus visuomeninius kontaktus.

Vengdami tų, kurie negatyviai žvelgia į dvasines vertybes ir bendraudami su dvasingais žmonėmis, mes palaipsniui auginame iš savo dvasinių sodinukų didelius stiprius medžius – tokius, kuriems jau nereikia apsaugos.

Mes galime daugiau nesibaiminti įvairių negatyvių poveikių, nes jie jau nepakenks mūsų esmei, pagrindui.

Dabar mes, kaip tie galingi dideli medžiai, galime suteikti paguodą, meilę ir išmintį net tiems, kas anksčiau galėjo mus nuvesti į šalį nuo pasirinkto kelio.

Išsiaiškinkite – kas jūs: sodinukas ar subrendęs medis, ir veikite atitinkamai :).

(autorius – R. E. Nadžemi)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Dominantė

Šį terminą ir pačią sąvoką įvedė psichofiziologas A. A. Uchtomskis. Žodyne dominantė (lot. dominans – viešpataujanti) – pagrindinis, vyraujantis bruožas, idėja, požymis. Psichologijoje tai vyraujanti mintis, kuri įtakoja žmogaus elgesį.

Dominantės principas – smegenų veiklos mechanizmas, kurio dėka visos organizmo pajėgos mobilizuojamos vienos prioritetinės užduoties vykdymui. Iliustruoti tai galima paprastu pavyzdžiu: tarkime, žmogus alkanas. Kokia pagrindinė (dominuojanti) jo mintis bus tokiu atveju?

Žinoma, apie maistą! Ir jis negalės galvoti apie nieką kitą, kol nepavalgys. O įsimylėjusio žmogaus dominuojančios mintys bus apie mylimą žmogų, jaunos mamos – apie kūdikį, sergančio – apie sveikatą arba ligą, priklausomo nuo alkoholio žmogaus – apie alkoholį.

Dominantes turime visi, ir šis principas yra naudingas, jei yra valdomas – būtent jo dėka visą savo energiją galime kryptingai panaudoti tam tikro darbo atlikimui ar tikslo siekimui. Juk jei tą pačią energiją skaidysime dviems, trims ar daugiau darbų, tuomet ne tik išsklaidysime energiją (viskam po truputį), bet ir rizikuosime visko neatlikti.

Dominantės skirstomos į fiziologines (jas turi ir gyvūnai) – alkis, troškulys, savisaugos instinktas ir pan.; išorines – kurioms priskiriamos įvairios įtakos; ir aukštesniąsias, kurių dėka mes esame žmonės – tai visi moralės ir dorovės principai, žinių ir savirealizacijos poreikiai.

Jos nulemia ne tik mūsų elgesį, bet ir pasaulėžiūrą. Per savo dominantę žmogus mato šį pasaulį – pavyzdžiui, užėję į tą patį butą, žmonės matys jį skirtingai. Statybininkas pirmiausiai pastebės darbų kokybę, buto pirkėjas – kambarių išdėstymą, patogumą ir triukšmą už lango, dailininką sudomins vaizdas pro langą, turtingą – prabanga, t.y., kiekvienas matys “savo“.

Net save vertiname remdamiesi savo dominantėmis: jei manome, kad esame nepatrauklūs ar nepakankamai gabūs, arba atvirkščiai, kad esame ypatingi – tuomet būsime įsitikinę, kad taip galvoja ir aplinkiniai.

Jei pažvelgsime į šiuolaikines išorines įtakas, tai ryškiausiai yra palaikoma pinigų dominantė. Kokiu būdu? Pastoviu darbo vietų trūkumu, mažais atlyginimais, kreditų sistema. Jei žmogus netenka darbo, netenka ir pragyvenimo šaltinio, todėl dėl pinigų jis pasiryžęs viskam.

Taip pinigai tampa sėkmės ir išgyvenimo kriterijumi. Priklausomybė nuo jų veda į tai, kad darosi nesvarbu, kaip juos gauti, todėl tokiais žmonėmis lengva manipuliuoti. Kai dominante tampa pinigai, tuomet automatiškai nuvertinamos visos žmogiškos dvasinės vertybės – tą aiškiai matome visi.

Štai kokia dominuojančių minčių jėga. Todėl labai svarbu – ar suvokiame jas ir kaip jomis pasinaudojame. Nesuvoktos, nevaldomos dominantės turi tendenciją augti ir didėti – toks mūsų psichikos mechanizmas. Būtent dėl to vystosi negatyvumas, depresijos, neurozės, kompleksai ir priklausomybės.

Kovoti su jomis taip pat beprasmiška – jas galime tik pakeisti naujomis, stipresnėmis, bet realiai įvykdomomis – tuomet mūsų energija padalinama (tokiu būdu susilpninant senąją dominantę), ir palaipsniui nukreipiama į naująją dominantę.

Sekime savo mintis – jos gali būti mūsų pačių sukurtos ar įtakotos, o tapusios dominantėmis jos pradeda veikti mūsų gyvenimą. Jei norime keistis, sąmoningai keiskime savo vyraujančias mintis – tegul jos bus kupinos meilės ir humanizmo – tuomet visų mūsų gyvenimas prisipildys laime ir džiaugsmu :).

Ką apie tai manote?

Laiko ėdikai

Na, kas nėra su tuo susidūręs: savaitgalio rytą, vos įsispyrę į šlepetes – prie kompiuterio, ir nors buvo planuota daug ką padaryti – deja-deja, taip ir likome su šlepetėmis prie kompiuterio.. visą dieną. Galime sakyti, kad kompiuteris yra laiko ėdikas, tačiau tą ėdiką savo veiksmais palaikome mes patys!

Todėl tik patys galime atsekti – kam mes leidžiame savo laiką ir pašalinti tuos laiko ėdikus. Žinoma, gali būti ir nenumatyto laiko gaišinimo – pavyzdžiui, automobilių kamščiuose ar eilėse įvairiose įstaigose, kurias galime užpildyti prasminga veikla, pvz., knygos skaitymu.

O ir ne kiekvieną laiko tarpą būtinai turime kažkuo užpildyti – svarbiausia, kad nepastebimai įtraukianti veikla netrukdytų atlikti būtinus ar numatytus darbus. Būtent tokia veikla ir vadinama laiko ėdiku – tai laikas, kurį praleidžiame tuščiai, nesvarbiems užsiėmimams.

Kokie tai užsiėmimai? Daugumai mūsų jie gerai pažįstami:

– Kompiuteris, internetas – sukurti tam, kad taupytų mūsų laiką, bet.. būtent čia didžiulis įtraukiančios veiklos spektras:

1. Klaidžiojimas internete – vietoje 5 minučių galima užsisėdėti visą dieną. Todėl visuomet turėkime aiškų tikslą – ko ieškome ir nesiblaškykime.

2. Žaidimai, bendravimas socialiniuose tinkluose ir forumuose. Užmegzti ryšį, padiskutuoti konkrečiu klausimu, susitarti dėl susitikimo – naudinga ir reikalinga. O štai žiūrinėti nuotraukas, komentuoti draugus – įtraukiantis laiko gaišinimas. Todėl naudinga nusistatyti laiko limitą, pvz., valandą į dieną.

3. Internetinio pašto peržiūra. Dažniausiai pasiklystame prenumeratos sraute, todėl reikėtų kruopščiai ją rinktis – atsisakyti nebūtinos ir palikti tik tą, kuri tikrai reikalinga. Rūšiuokime laiškus, blokuokime visus nereikalingus, o paštą įpraskime peržiūrėti kartą-du į dieną.

– Polinkis atidėlioti svarbius darbus, užsiimant nereikšmingais darbais. Atrodo nekaltai: trumpam į internetą, pokalbis su kolega, kaimynu, spaudos peržvelgimas ir pan.. Rezultatas – svarbus darbas neatliktas ir vėl atidėtas, arba daromas paskubomis. Išeitis – planuoti dienos darbus ir drausmingai laikytis grafiko.

– Gulinėjimas, kuris dažnai “derinamas“ su kitu laiko ėdiku – televizoriumi. Pomėgis gulinėti veda į tinginystę ir pasyvumą gyvenime (tai neliečia poilsio po darbų). Na, o televizorių įpraskime įjungti tik tuomet, jei norime pažiūrėti konkrečią laidą ar filmą.

– Polinkis daug kalbėti (plepėjimas). Atima labai daug laiko, tačiau temos dažniausiai – “iš tuščio į kiaurą“ – apkalbos, emocingi gyvenimo aptarimai ir patarimai. Puiki terapinė priemonė nuo tuščio plepėjimo – įrašyti tokį pokalbį ir jo pasiklausyti ;)..

– Žalingi įpročiai. Pertraukėlės parūkymui tik atrodo nekaltos: kelios minutės per savaitę susideda į valandas, plius žmogus per jas dar ir gadina savo sveikatą. Tą patį galima pasakyti ir apie išgertuves, tik laiko ir sveikatos čia prarandama dar daugiau.

Kaip išvengti laiko švaistymo? Pirmiausia – būti dėmesingais tam, ką darome, tuomet neįsitrauksime į tuščią laiko gaišimą. Turime aiškiai suprasti, kad tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti: laiko švaistymas ilgainiui gali tapti blogu įpročiu ir negatyviai veikti mūsų gyvenimą.

Todėl svarbu pastebėti laiko ėdikus ir pradėti valdyti savo laiką:

– Nustatykime, kokie veiksmai sugaišina daugiausiai laiko, naudinga užsirašyti – kiek. Kuomet pamatome – kiek – atsiranda motyvas ištaisyti situaciją.

– Nuolatos pasitikslinkime gyvenimo prioritetus – jie keičiasi. Kai žinome, kas mums svarbiausia, tuomet tam ir skiriame savo laiką.

– Atsilaisvinusį laiką reikia efektyviai panaudoti – mokykimės jį organizuoti ir planuoti. Jei būtina – kažko pilnai atsisakykime, o veiklai, kurią ribojame, nustatykime konkretų laiką – kada ja užsiimsime.

Ir.. nebūkime sau pernelyg griežti – juk mes ne robotai, kartais galime praleisti dieną ir su šlepetėmis prie kompiuterio :). Svarbu, kad nuo to nenukentėtų nei mūsų artimieji, nei mūsų prioritetiniai gyvenimo darbai :).

Laimė tai…

Gyvenimo simfonija (R. E. Nadžemi)

Gyvenimas panašus į simfoniją, kur kiekvienas iš mūsų – tarsi instrumentas, grojantis savo nepakartojamą partiją šiame nuostabiame muzikiniame kūrinyje. Nei vienas instrumentas negali sugroti kitam parašytos melodijos. Kiekvienas turi savo nepakartojamą muzikinę partiją. Kiekvienas svarbus ir reikalingas tam, kad būtų pasiekta harmonija.

Jei mes, būdami instrumentais, grojame savo melodiją nederindami jos su kitais instrumentais, tuomet mes kuriame disharmoniją. Jei mes nepastebime Kosminio Dirigento ženklų, tuomet mes trukdome sklandžiai atlikti Žemės Simfoniją.

Jei muzikinis instrumentas pameta savo natas ir pamiršta, ką turi groti, tuomet greičiausiai jis pradės mėgdžioti kitus. Tačiau toks grojimas jau nebus nepakartojama partija. Jam nesuteiks tikros laimės ir džiaugsmo kitiems instrumentams parašytų muzikinių partijų atlikimas.

Be to, jei instrumentas išderintas, atlikti sklandžiai melodiją jis negalės. Instrumentą reikia kasdien derinti ir juo groti.

Ar jūs žinote savo partiją? Ar atliekate ją? Ar esate pasiryžę atlikti įvairias Kosminio Dirigento siūlomas partijas?

Laimė tai…

Laimė gyvena paprastą gyvenimą… Ji šalia, tereikia ją pamatyti…

Laimė – tai pirmasis rytinis spindulys, draugiškai žadinantis ir užpildantis kambarį šiluma ir jaukumu;

Laimė – šiltos arbatos puodelis speiguotą dieną;

Laimė – vaiko dovanota pūkuotų pienių puokštė, sraigė, bučinukas…;

Laimė – kuomet skubančioje minioje pamatai draugišką šypseną;

Laimė – tai žiemą ant palangės pražydusi gėlė;

Laimė – ryški vaivorykštė danguje po lietaus;

Laimė – kuomet naktį guli ant žolės ir stebi žvaigždėtą dangų;

Laimė – kai laikai ant rankų kūdikį ir jis šypsosi tau;

Laimė – kai žinai, kad esi reikalingas, kad tave prisimena;

Laimė – kuomet brangūs žmonės yra laimingi;

Laimė – tai apkabinimas;

Laimė – matyti, kaip nušvinta žmogaus veidas, išvydus tave;

Laimė – kuomet eini namo ir žinai, kad tavęs laukia;

Laimė – tai palaikymas sunkią akimirką;

Laimė – kūrybinis procesas, netikėtos įkvepiančios mintys;

Laimė – kuomet suaugę vaikai sako savo tėvams, kad myli juos;

Laimė – kai pasitiki tavimi ir tu pasitiki;

Laimė – jaukiai įsisukus į pledą skaityti knygą;

Laimė – tai gebėjimas mylėti, dovanoti gerumą, suprasti, dalintis;

Laimė – tiesiog laikytis už rankų;

Laimė – bendrumo ir vienybės pojūtis…

Kiekvienas iš mūsų gali tęsti šių gražių akimirkų sąrašą. Atrodytų – tik akimirkos, bet jų teikiama laimė tokia didelė! Kai išmokstame matyti laimę paprastuose dalykuose, nuoširdžiai nustembame: kiek daug laimės mūsų gyvenime!.. 🙂

Visiems linkiu gražaus savaitgalio! 😀

Homo Amans

* Meilė – pats gyvenimo pulsas. Niekas negali būti be meilės – tai neįmanoma. (Ošo)

* Meilės aritmetikoje vienas plius vienas yra viskas, o štai du minus vienas – nelieka nieko. (M. McLauglin)

* Meilės, kurią spinduliuoja kitas žmogus, šaltinis yra tavo paties širdyje. (D. Čopra)

* Laimė didėja, kai ja daliniesi su kitais. (Z. De Lametri)

* Meilė – taurus jausmas, jos reikalauja būties harmonija, be jos nėra ir negali būti gyvenimo. (A. Gercenas)

* Įsimylėjimas meilėje – tas pats, kaip vaikystė gyvenime. (Ž.Polis)

* Meilė apima visas gerąsias žmogaus savybes. (H. Balzakas)

* Žmogus turi būti visada laimingas, jei laimė baigiasi, žiūrėk, kur suklydai. (L. Tolstojus)

* Mylėti – kito laimėje atrasti savo paties laimę. (G. Leibnicas)

* Laimė – ne galutinis tikslas, o būdas keliauti per gyvenimą. (D.Didro)

* Meilės įvairovės ieškojimas – bejėgiškumo požymis. (H. Balzakas)

* Tyrumas meilėje – tai neturėjimas piktos valios mintyse ir poelgiuose. (Ramta)

* Pavyduolio meilė panašesnė į neapykantą. (Moljeras)

* Laimingas tas, kuris laimingas savo namuose. (L. Tolstojus)

* Meilės energija rami, džiaugsminga, įkvepianti. Meilė negali tempti žemyn, ji visuomet veda į priekį. (Ošo)

* Meilė brangesnė už turtus; ji deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti; ji – visas pasaulis, nors ją galima apkabinti abiem rankom. (M. Jokajus)

* Niekados niekas nesiskundė, kad buvo per daug mylimas. (L. Tolstojus)

* Norintis daryti gera beldžiasi į uždarytus vartus; mylintis – randa vartus atidarytus. (R. Tagorė)

* Tikras žmogus, idealus žmogus – Homo Amans – mylintis žmogus. (J. Riurikovas)

* Ką jūs bedarytumėte – gėrio ir meilės pasaulyje turi daugėti! (Ramta)

* Štai esminė tiesa: meilė yra kiekviename, ir kiekviename yra gebėjimas mylėti ir būti mylimu. (Ošo)

* Meilė – ne likimas ar pasisekimo rezultatas, ji “neateina ir neišeina“, mes kuriame ją, dovanojame ir dalinamės. (A. Džeksonas)

* Pasakyti “aš tave myliu“ užtrunka kelias sekundes, o parodyti, kaip – visą gyvenimą.

Beje, ši diena taip pat primena mums, kad beliko pora savaičių iki pavasario ;)! Mylėkime, dosniai dovanokime savo širdžių šilumą, ir pasaulis sužydės! 🙂

Harmonija

Harmoniją nėra paprasta apibrėžti. Tačiau atpažįstame ją visuomet pagal nenusakomą gilią ramybę ir palaimą. Taip yra todėl, kad visi mes turime poreikį harmonijai ir intuityviai jos siekiame – nes esame visumos dalis ir mumyse įdėtas siekis veikti harmoningai.

Žodyne harmonija (gr. harmonia – darna) įvardinama kaip visumos ir jos dalių, vidaus ir išorės, turinio ir formos atitikimas, santaika, vienybė. Nuo senų laikų įvairūs dvasiniai mokymai ir filosofai ieškojo harmonijos principų.

Pavyzdžiui, Dao filosofai ir budistai harmoniją vadino vidurio keliu, pusiausvyros būsena – pagrindiniu gyvenimo tikslu, vedančiu į vienybę su Dangaus ir Žemės dėsniais. Kaip atpažinti harmoniją? Juk tai nėra subjektyvus suvokimas gražu-negražu, patinka-nepatinka. Tai pirmiausiai visuotinis darnos principas.

Harmonijai priskiriami šie požymiai:

1. Vienybė ir darna – nuoseklumas, visų elementų sąveika. Tai aiškiai matome gamtoje: Saulė ir Žemė, oras ir vanduo visapusiškai sąveikauja sudarydami harmoningą sistemą ir palaikydami gyvybę.

2. Priešybių vienybė, kontrastai (poliariškumas). Priešingų savybių susijungimas vienybės vardan, gyvybės gimimas. Harmonijos atpažinimas per kontrastus.

3. Saikas. Tai, kas žemiau ar aukščiau saiko principo – nėra harmoninga. Viskas, kas pernelyg – griauna, o kas nepakanka – gesina.

4. Proporcingumas. Harmoninga sistema visuomet susideda iš dviejų ar daugiau elementų, tarp kurių turi būti tam tikras santykis, arba proporcija. Gamtoje tai išreikšta sakraline geometrija, kurios proporcijas galime matyti ir žmogaus kūne. Harmonija visuomet išreiškiama lakoniškomis ir griežtomis formomis.

5. Pusiausvyra. Ideali pusiausvyra – simetrija, stabilumas. Simetriją matome gamtoje ir žmogaus kūne. Pusiausvyra – tai ir metų laikai bei įvairūs ciklai, apykaitos procesai.

6. Aiškumas – neatsiejamas harmonijos požymis, kuriam svetimas slaptumas ir chaotiškumas. Tai sistemos logiškumas, akivaizdi struktūra ir organizacija, aiškiai matomi ir suprantami dėsningumai.

7. Tikslingumas, atitikimas, sutapimas. Sistema, kurioje kiekvienas elementas giminingas kitiems ir priklauso vienas nuo kito, kiekvienas savo vietoje (ten, kur ir turi būti) – jei kurį nors pašalinsime – suardysime harmoniją.

8. Grožis. Jį apibrėžti taip pat sunku, kaip ir pačią harmoniją. Grožį matome arba jaučiame kaip kažką nuostabaus, kame nėra nieko negatyvaus – tai gali būti jausmai, žmogus, vietovė, gamta, mintys, meno ar muzikinis kūrinys, bendravimas, poelgiai..

9. Didingumas. Viskas, kas sukurta remiantis aukščiausiomis dvasinėmis savybėmis, kas visada pakylėja dvasiškai ir įkvepia.

10. Tobulumas. Jį galima apibrėžti taip: tobula tai, kas neturi nei trūkumų, nei pertekliaus – nei atimti, nei pridėti; tiek, kiek reikia. Tai pilnatvė, kur nėra dviprasmiškumų.

Atpažinti harmoniją lengva – ji visuomet sukelia gražius jausmus, įkvepia geriems darbams, bendradarbiavimui ir kūrybai. O harmonijos pažeidimas (disharmonija), atvirkščiai – sukelia visą gamą negatyvių jausmų. Bet kokių negatyvių būsenų ir nesėkmių priežastis yra neharmoningumas.

Būti harmoningais galime išmokti taip pat, kaip ir visų kitų dalykų. Tai reiškia harmonizuoti, o ne griauti ir nepasiduoti negatyvioms proto nuostatoms. Harmonijos siekis palengva išstumia visas neharmoningas būsenas ir keičia gyvenimą.

Ir pirmiausiai tai atsispindi mūsų santykiuose – su pačiu savimi, su savo šeima, artimaisiais ir giminėmis, su draugais ir kolegomis, kaimynais ir tėvynainiais, su savo miestu, valstybe, su supančia gamta, Visata ir Kūrėju.. Jei esame harmoningi, reiškia, esame bendrakūrėjai – pilnavertė didelės visumos dalis 🙂 .

Su šypsena :)

* Dieve, koks beprotiškas laikmetis: iš proto pradėjo eiti net ir tie, kurie jo neturėjo.

* Šviesa sklinda greičiau už garsą. Todėl kai kurie žmonės tiesiog švyti, kol nepradeda kalbėti..

* Ji tokia graži, kad jau negali būti nei gera, nei protinga.

* Protingi naudojasi kompiuteriu tam, kad sutaupytų laiką, kvaili – kad jį švaistytų.

* Niekas taip nesuartina žmonių, kaip visuomeninis transportas.

* Mokykla – tai vieta, kur mokytojai reikalauja iš mokinių idealaus visų dėstomų dalykų žinojimo, tuo tarpu patys gerai žino tik vieną.

* Pasaulyje nėra amžino variklio, bet užtat yra daugybė amžinų stabdžių.

* Tikras diplomatas visuomet žino – ko paklausti, jei nežino, ką atsakyti.

* Jei norite pusryčių į lovą – miegokite virtuvėje.

* Jei nori būti šiuolaikinė, mūsų dienų moteris turi visada atrodyti kaip jauna mergina, rengtis kaip berniukas, galvoti kaip vyras ir dirbti kaip arklys.

* Paskaičiuota, kad keturmetis per dieną užduoda vidutiniškai 473 klausimus!

* Atminkite: ką bedarytumėte žmonėms už akių, jūs visuomet tai darote Dievo akivaizdoje.

* “Mes pradėjome gyventi geriau“ – pasakė valdžia. “O kada pradėsime geriau gyventi mes?“ – pagalvojo liaudis.

* Laimė – tai kuomet atsakant į klausimą “kaip gyveni?“ nereikia meluoti.

* Didelis kyšis net prokurorą paverčia advokatu.

* Žmonės gali pamiršti tai, ką jūs pasakėte. Gali pamiršti ir tai, ką padarėte. Bet jie niekuomet nepamirš to, ką jūs privertėte juos pajusti.

* Pirkote loterijos bilietą ar ne – tikimybė išlošti loterijoje vienoda.

* Niekas taip netrikdo moters, kaip prašymas trumpai papasakoti apie save.

* Prieš miegą programuotojas pasistato prie lovos dvi stiklines: pilną – jei norės atsigerti, ir tuščią – jei nenorės.

* Ir vis dėlto aukštakulniai – unikalus dalykas: apsiavei – elegantiška moteris, nusiavei – laimingas žmogus.

* Jei moteris nori kažko saldaus, ji visuomet save įtikins, kad tortas, kurį ji valgo – dietinis.

* Kaktusas – tai nusivylęs gyvenimu agurkas.

* Jei namų tvarkymas prasideda nuo kompiuterio klaviatūros valymo, tuomet tuo jis ir pasibaigia.

* Žmonės sunkiai atpažįsta melą todėl, kad nenori žinoti tiesos.

* Jei jūs galvojate, kad jus visi pamiršo – pabandykite praleisti kelias neapmokėtas sąskaitas už komunalines paslaugas.

* Gyvenimas – tai toks teatras, kurio scena Žemėje, o žiūrovų salė – Danguje.

* Jei moteris tyli, reiškia, ji miega.

* Juokas mažina įtampą organizme ir stiprina imuninę sistemą. Šešiamečiai juokiasi vidutiniškai 300 kartų į dieną. Suaugę – tik 15-100 kartų į dieną 🙂 .

(mintys iš interneto platybių :))

Šypsokimės :), smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂