Mėnuo: lapkričio 2018

Tokia paprasta laimė..

Šiandien vėl tikra istorija – vienos moters pasakojimas apie tai, kaip dažnai materialūs siekiai ir daiktai užgožia tikrus, šiltus žmonių jausmus ir tarpusavio ryšį.

Gyvenau idealų, “kaip iš paveikslėlio“ ir – nelaimingą gyvenimą..

Mes gyvename nedideliame name. Ir jame užtenka vietos mudviem su vyru, keturiems vaikams, dviems šunims, dviems katėms, paukšteliams ir įvairiems gyvūnams, kurie apsigyveno mūsų vyriausios dukters kambaryje.

Name vietomis girgžda grindys, o plytelės virtuvėje prašosi remonto. Žiemą paryčiais namuose šaltoka, nes senoji krosnis ne visada gerai kaista. Kambariuose daug įvairiausios elektronikos ir senų baldų.

Aš myliu šį nediduką namelį. O grindų girgždesys – tarsi muzika mano sielai, todėl, kad tai mūsų Namai.

Ir man visai nesvarbu, kad kaimynų namai didesni ir brangesni. Nesvarbu, kokios markės jų automobiliai ir kur jie praleidžia savo prabangias atostogas. Aš nelyginu mūsų gyvenimų.

Aš nenoriu idealaus gyvenimo, “kaip iš paveikslėlio“. Ir tam yra priežasčių.

Esmė tame, kad prieš daugelį metų aš buvau ištekėjusi už kito vyro, su kuriuo mes turime du vaikus. Tą žmogų labiau domino materialios vertybės, pramogos ir malonumai, nei šeima.

Mes turėjome didelį naują namą gražioje vietoje šalia ežero. Turėjome puikius automobilius ir jachtą. Mus vadino “auksine porele“, nes idealiai atitikome tą šeimos vaizdinį, kurį primeta mums visuomenė.

Bet už uždarų durų buvo visai kitokia istorija. Ten buvo gyvenimas, perpildytas alkoholiu, kvaišalais, neištikimybe ir žiaurumu. Ten buvo gyvenimas su žmogumi, kuriam nuolat kažko trūko, ten vyravo liūdesys ir neviltis. O vaikai jei ir matė savo tėvą, tai tik įniršusį ir rėkiantį ant jų motinos arba gulintį lovoje.

Gyvendama su juo aš jaučiausi tarsi lediniame kamuolyje.. Gyvenimas už namo ribų atrodė laimingas ir švytintis, o viduje aš iš visų jėgų stengiausi susidoroti su slegiančiomis aplinkybėmis, tačiau ką aš bedaryčiau, viskas tik blogėjo. Išoriškai mes kėlėme pavydą draugams ir kaimynams, o viduje viešpatavo naktinis košmaras, kuris vos nepražudė manęs ir vaikų.

Laimei, man pavyko ištrūkti. Man padėjo šeima ir draugai, kurie galiausiai suprato, kas iš tikrųjų vyksta. Ir man su vaikais pavyko pradėti naują gyvenimą. Paskui aš sutikau savo vyrą, kuris pamilo mano vaikus kaip savus, o paskui mums gimė dar du vaikai. Ir štai mes nusipirkome šitą labai mažą namelį.

Taip, jame gal dar ne viskas sutvarkyta ir dar daug ko trūksta. Bet tai mažas namelis, kuriame viešpatauja meilė, pagarba ir daug džiaugsmo. Namelis, kuriame visi jaučiasi saugūs ir laimingi. Kur, gal būt, kartais šaltoka, bet šilta nuo mūsų širdžių šilumos.

Tai mažas namelis, kuriame du vyresnieji vaikai net nesvajoja apie didelį prabangų namą, nes suprato, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Ir jie nuolat kalba apie tai, kaip myli šiuos nedidelius namus ir kad niekur daugiau nenori persikelti. Ir mes niekur nesikelsime.

Mes ne ideali “šeima iš paveikslėlio“. Ir nenorime ja būti. Mano gyvenimo patirtis parodė, kad mes nežinome, kas vyksta už kitų žmonių namų durų.

Taip pat aš supratau, kaip nuostabu džiaugtis tuo, ką dabar turime. Mylėkite savo gyvenimą. Negalvokite apie tai, ką turi kiti. Negalvokite apie tai, ką jums pirkti ir apie ką svajoti siūlo visuomenė.

Jei jūsų namuose viešpatauja meilė, pagarba, savitarpio pagalba ir rūpestis – jūs esate pasakiškai turtingi!

Ir negalvokite apie idealią “šeimą iš paveikslėlio“.. Patikėkite, jie mielai atsisakytų savo šešių miegamųjų namo dėl tos meilės ir širdžių šilumos, kuri yra jūsų nedideliuose jaukiuose Namuose 🙂 ..

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Minimalizmas be fanatizmo

Mūsų dienomis minimalizmas labai populiarus: mes galime atrasti ne tik daug straipsnių su patarimais šia tema, bet ir labai savotiškų šio gyvenimo būdo interpretavimų.

Vieni žmonės minimalizmą supranta kaip išskirtinai interjero dizaino kryptį – didelės erdvės, mažai spalvų, mažai baldų, arba, atvirkščiai – mažos erdvės ir labai asketiška buitis.

Žmonės, kurie bando pasveikti nuo vartotojiško gyvenimo priklausomybių, minimalizmą supranta tik kaip nereikalingų daiktų atsikratymą pagal formulę “perku-išmetu“.

Nemažai jaunimo minimalizmą supranta labai tiesiogiai: asmeniniai daiktai, kurie telpa į vieną kuprinę, dviratis arba mažas automobilis, nedidelis butas su būtiniausiais daiktais, ir – minimumas įsipareigojimų gyvenime.

O kaip yra iš tiesų? Žinoma, geras bet koks būdas, kuris mus moko sąmoningai tvarkyti savo gyvenimą, suprasti tikruosius poreikius, vadovautis bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir tobulėti.

Tačiau būtent minimalizmo filosofija padeda atsikratyti visko, kas trukdo žmogui suprasti save patį, nes įsitraukęs į bėgimą paskui norus ir troškimus, žmogus paskęsta tarp daiktų, pramogų ir vis naujų įgeidžių, o tai sukelia nuolatinį stresą ir galiausiai – sveikos nuovokos praradimą.

Minimalizmas – tai gyvenimo būdas. Ne interjero ar drabužių mada ir ne skausmingas savęs ribojimas. Tai gyvenimo būdas, kuris padeda atgauti sveiką nuovoką ir sąmoningai įvertinti materialių daiktų vaidmenį mūsų gyvenime. Tai vartotojiško gyvenimo priešingybė.

Juk vartotojiškas gyvenimas – tai daugybė primetamų dirbtinų poreikių, kuriuos žmonės galiausiai pradeda laikyti būtinybe ir kurie neretai perauga į liguistą priklausomybę nuolat pirkti.

Minimalizmas – tarsi budizmo filosofijos atgarsis, atėjęs iki mūsų dienų.. Juk budizmas nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai!  Ir jei mes nuolat vaikomės geidžiamų objektų – tampame nuolatinių nusivylimų aukomis. Budizmas moko valdyti savo mintis ir atpažinti iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Todėl minimalistinį gyvenimą galime pavadinti sąmonės nušvitimu – kai žmogus žvelgia į savo gyvenimą ir aiškiai pamato – kas jam trukdo harmoningai gyventi ir kas gyvenime yra iš tiesų svarbu ir reikalinga.

Svarbiausias dalykas, ko išmokstame gyvendami minimalistiškai – tai sąmoningas požiūris į gyvenimą. Sąmoningas žmogus intuityviai siekia aiškumo: tiesos, santarvės, sąžiningumo su savimi ir kitais žmonėmis, vienybės, gyvenimo pilnatvės.

Paprastumą, kurį propaguoja minimalizmas, pasiekiame atsikratę visko, kas padaro mūsų gyvenimą painiu ir sudėtingu. Tai liečia visas gyvenimo sritis: informaciją, buitį, mitybą, bendravimą, darbą, laisvalaikį, pomėgius.. Viskas turi būti natūralu, tikra ir tikslinga.

Todėl nuolat pirkdami vis naujus daiktus ir juos išmesdami, mes negalime sakyti, kad jau gyvename minimalistiškai. Arba –  fanatiškai save viskame ribodami. Arba – įsirengę minimalistinio dizaino interjerą ar pirkdami natūralių medžiagų daiktus ir rūbus.

Minimalizmas – pirmiausiai mūsų sąmonės būsena: tyra, šviesi, kūrybinga. O kokia mūsų sąmonė – tokia ir mūsų realybė.. Nes sąmonė – mūsų gyvenimo pagrindas ir pradžių pradžia: jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys ir visas gyvenimas.

Pasirinkę minimalizmą, turime pažvelgti giliau į jo esmę – tai gyvenimo būdas, tai kelias į paprastumą. Ir būtent tame paprastume slypi Tiesa..

Parengė ruvi.lt

Gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Saugoti ir branginti

Man ne tiek svarbu, KĄ žmogus padarė, kiek tai, ko jis NEPADARĖ…

Aš niekada neskaičiavau, kiek esu dėl savęs padariusi, ir niekada nemaniau, kad kažkas “tylėdamas turi padaryti mane laiminga“… visa tai vienaląsčio vartotojo svajonės…

Bet aš ypatingai vertinu tai, kad manęs neapgavo, nepažadėjo neįvykdomų dalykų, neišdavė, nelygino su kitais, nepažemino…

Man nereikalingos dovanos po to, kai mane pažemino…

Nereikalingi atsiprašymai po nuolatinio skaudinimo…

Nereikalingi sugrįžimai po išėjimų…

Man neturi prasmės žodžiai ir pažadai po apgaulės…

Su manimi nereikia pasilikti po išdavystės…

Ir mėnulio nuo dangaus man nereikia po to, kai purvinais batais sutrypė mano sielą…

Todėl neskubėkite, žmonės, galvoti apie tai, kaip jus myli, stebėdami gražius gestus ir poelgius… dažniausiai taip elgiamasi dėl savęs, o ne dėl jūsų.. žmonės taip mėgsta susireikšminti, vaidindami Kalėdų Senelį…

Geriau pažvelkite truputį giliau ir supraskite, kad JŪSŲ žmogus gali būti pats paprasčiausias… ne supermenas… ne “myliu-nupirksiu-nuvešiu“… ne puošnių puokščių dovanotojas… bet tas, kuris greičiau pats iškentės bet kokį skausmą, nei suteiks jį jums…

Meilė – tai kuomet saugo ir brangina, o ne glaisto kaltę tris kartus per savaitę…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Gerumas žadina gerumą..

Kartais atrodo, kad pasaulis yra persunktas negatyvumu.. Oficialioje informacinėje erdvėje niekas nerašo gerų naujienų: antraštės šaukia apie įvairius skandalus, intrigas, korupciją, krizes, bėdas ir nelaimes.

Tačiau Gerumas pasaulyje yra! Galbūt, jis tylus ir kuklus, bet kiekvienas iš mūsų savo gyvenime tikrai su juo susiduria 🙂 . Ir tai suteikia Viltį ir pažadina mumyse Gerumą 🙂 ..

Paskaitom – tai tikros istorijos iš mūsų gyvenimo.

************

Dirbu laiškaneše mūsų miestelio pašte. Kartą pavasarį buvo labai šalta, žvarbi ir vėjuota diena. Įbėgau į laiptinę ir sušalusiomis rankomis dėliojau paštą į dėžutes. Tuo metu iš pirmo aukšto buto išėjo nepažįstama moteris ir pakvietė mane arbatos..

Sunku apsakyti, kaip buvau jai dėkinga už tą gerumą ir šilumą tokią niūrią dieną!

************

Atvažiavau į degalinę ir pastebėjau tarp automobilių vaikščiojantį vyrą, kuris kažko prašė vairuotojų. Priėjo ir prie mano automobilio ir paaiškino, kad paliko rankinę su telefonu ir pinigine namuose ir paprašė, kad įpilčiau nors kelis litrus benzino, kad galėtų nuvažiuoti iki namų.

Įpyliau 7 litrus į jo automobilį, nes daugiau tiesiog neturėjau pinigų. Jis labai dėkojo, prašė telefono numerio, kad galėtų grąžinti pinigus, bet aš skubėjau, todėl atsisveikinau ir išvažiavau.

O po kelių dienų toje pačioje degalinėje aš vėl sutikau tą vyrą. Jis labai apsidžiaugė, kai pamatė mane ir atsidėkodamas įpylė į mano automobilį.. pilną baką benzino! Sakė, kad laukė čia manęs kelias dienas..

Jaučiausi nejaukiai taip gausiai apdovanota, bet jis pasakė, kad visi vairuotojai tada atsisakė jam padėti.. išskyrus mane.

************

Kai mokiausi pradinėse klasėse, draugavau su viena mergaite iš nesėkmingos šeimos.

Kartą jos mama paliko ją pas mus savaitgaliui, bet neatsiėmė daugiau nei savaitę. Mano draugė labai nuliūdo, nes artėjo jos gimtadienis.

Tačiau mano tėvai surengė jai šaunią gimtadienio šventę su tortu, balionais ir dovanomis..

Aš iki šiol prisimenu jos nuostabą, šypseną ir laimingas akis.

************

Važiuoju šiandien metro ir matau merginą su standžiai aptempiančia pilvuką striuke. Pagalvojau, kad ji nėščia, todėl užleidau jai vietą.

O ji.. atsisėdo, pradėjo atsiseginėti striukę, žiūri į mane ir kažkaip gudriai šypsosi.. O iš striukės netikėtai pasirodo didelio katino galva, ir dabar jau abu linksmai žiūri į mane. Šypsausi ir aš..

************

Šią savaitę mūsų laiptinėje pakabino skolininkų už komunalines paslaugas sąrašą. Tarp jų buvo ir močiutė, gyvenanti virš manęs – skurdžiai gyvenanti veteranė pensininkė. Namo gyventojų susirinkime ją dėl to gėdino, o ji tyliai teisinosi, kad žiemą neužtenka pensijos visiems mokesčiams.. Bet jų tai nejaudino.

Po kelių dienų aš surinkau jos sąskaitas iš pašto dėžutės ir už viską sumokėjau. Išleidau ir stipendiją, ir beveik visą atlyginimą, bet aš dėl to nesigailiu. Tegul bent kelis mėnesius močiutė pagyvens ramiai.

************

Vakar mano tėtis grįžo iš darbo ir padovanojo mamai gražią puokštę raudonų rožių. Tiesiog taip, be progos.. Mamai tai buvo labai malonu, bet netikėta, todėl ji pasitikslino – kokia proga gėlės.

O tėtis tik nusišypsojo ir papasakojo, kad šiandien darbe vyrai gerą pusdienį skundėsi savo žmonomis, o jis jų beklausydamas suprato, koks jis yra laimingas, kad po 35 santuokos metų neturi kuo pasiskųsti!

Tėvų meilė mane sušildo ir įkvepia..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Geros savaitės 🙂 !

Lapkritis..

Lapkritis – gamtos nuogumo metas. Lengvumas, trapumas ir tylus drovumas dėl gamtos nusimesto rūbo..

Šviežiu šaltuku kvepia šalčio sukaustyti paskutiniai krentantys medžio lapai. Gamta nusiima pavargusias ryškias spalvas. Žvarbu..

Tai gamtos grafikos metas. Mono metas. Solo metas.

Perregimi pilki medžiai tyliai stovi ir laukia balto sniego rūbo. Melsvų debesų fone gamta atrodo bespalvė ir sustingusi. Šąla..

Ir žmonės autobusų stotelėje, ir skubantys praeiviai siaučiasi šiltus šalikus, segasi iki viršaus paltų ir striukių sagas, maunasi pirštines, slepiasi po šiltomis kepurėmis ir skėčiais. Žmonės tarsi futliaruose..

Išeinantis rudens žvarbumas užleidžia vietą artėjančiam žiemos gaivumui. Vėjai ir reti saulės šypsniai pro debesis.. Šalti lietūs, besikeičiantys su šlapdriba.

Tyla ir ramybė palengva užpildo ne tik kiekvieną gamtos kampelį, bet ir kiekvieno žmogaus širdį..

Tai taikos su savimi ir apsivalymo metas. Tylių apmąstymų ir nebylaus žavesio metas.

O su pirmuoju sniegu širdyje suskamba krištoliniai džiaugsmo varpeliai, ir namų šiluma apgaubia taip švelniai, tarsi rūpestingos mamos rankos..

Ir taip jauku gerti vasaros žolynėlių arbatą iš mėgiamo puodelio! Vakaroti su artimiausiais žmonėmis.. Kepti pyragus, skaityti knygas, eiti pasivaikščioti žibintų šviesoje.. Taip iki ašarų jauku ir gera širdyje..

Tai metas, kai gniaužia kvapą nuo švelnumo, kai širdyje ilgam apsigyvena mažas, geras ir švelnus angelas, kai brangini tai, ko nepastebi vasaros šurmulyje.

Tai santarvės, ramybės ir gerosios vilties metas 🙂 ..

Visiems šilto ir jaukaus savaitgalio 🙂 !

Sąmonės pokyčiai – realybės pokyčiai

Mes gyvename pokyčių laikais, ir dauguma žmonių tai supranta ir intuityviai jaučia, bet realius pokyčius pastebi ne visi. Kodėl?

Todėl, kad iki šiol senoji sistema vis dar gyvuoja, ir iš paskutiniųjų, visais būdais bando užvaldyti žmonių dėmesį ir sudaryti įspūdį, kad viskas yra ir bus kaip buvę, nes kitaip tiesiog “neįmanoma“.

Todėl, kad viskas yra valdoma per informaciją (TV, reklama, MIP, švietimo sistema..), nes tam, kad žmonės palaikytų gyvenimo sistemą, reikia, kad jie tikėtų ja, t.y., palaikytų ją formuojamu iš išorės mąstymu – pasaulėžiūra, įsitikinimais, šablonais, idėjomis ir žiniomis.

Mūsų sąmonė – pirminė, ji yra mūsų gyvenimo pagrindas, pradžių pradžia ir jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys. Pokyčiai, kurie dabar vyksta – tai pirmiausiai mūsų sąmonės pokyčiai, kurie įtakos ir mūsų elgesio bei mūsų realybės pokyčius.

Sąmonės pokyčiai – tai evoliucinis procesas, jie nebūna žaibiški ar vienkartiniai, tačiau jie vyksta nuolatos. O nepastebi žmonės tų pokyčių todėl, kad žiūri į tai, kas vyksta išorėje ir laukia išskirtinai išorinių pokyčių, nesusiedami savo sąmonės poveikio išoriniams įvykiams.

Todėl gimsta nusivylimas, nuovargis, bejėgiškumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Tačiau sąmonės pokyčiai vyksta, nepriklausomai nuo to, tiki tuo žmonės, ar ne – tereikia atidžiau pažvelgti į mūsų gyvenimą. Ir dauguma žmonių ne tik visa tai pastebi, bet ir aktyviai dalyvauja mūsų realybės pokyčiuose.

Pažvelkime į ryškiausius, jau visiems matomus žmonių sąmonės pokyčius, kuriems, galbūt, nesuteikiame svarbios reikšmės, bet jie ir yra tos “pirmosios kregždutės“, įrodančios didelių realybės pokyčių pradžią.

Pirmiausiai yra pastebimas dvasinis žmonių pabudimas. Žmonės dabar plačiai domisi tuo, kas anksčiau buvo priskiriama mistikai – tai minties energija, priežasties-pasekmės dėsnis, meditacija, senieji dvasiniai mokymai, įvairios dvasinės praktikos. Auga susidomėjimas ir psichologija, žmonių tarpusavio santykių harmonizavimu, žmonių sveika sąveika su gamta ir visa gyvybe. Ir žmonės tuo domisi savarankiškai – tam, kad išmoktų sąmoningai valdyti ir harmonizuoti gyvenimą. Vis labiau vertinamos bendražmogiškos vertybės – meilė, tiesa, laisvė, vienybė, sąžiningumas, bendradarbiavimas visų labui.

Dar viena labai ryški sąmonės pokyčių tendencija – sveika gyvensena. Tai liečia mitybą – žmonės renkasi sveiką organinį maistą, augina daržoves ir vaisius, tampa vegetarais. Keičiasi ir požiūris į sveikatą – ateina suvokimas, kad sveikata priklauso ne nuo medicinos, o nuo gyvenimo būdo. Taip pat matome vis daugiau sportuojančių, persikeliančių gyventi arčiau gamtos žmonių.

Pasikeitė požiūris į žalingus įpročius. Dar visai neseniai svaigalai buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis – šventės, pramogos, įvairūs renginiai, laisvalaikis ir visi svarbūs gyvenimo įvykiai buvo neįsivaizduojami be alkoholio. Blaiviai gyvenantys žmonės buvo labai didelė retenybė, juos laikė keistuoliais arba ligoniais, ir tai buvo dažniau vyresnio amžiaus žmonės. Ir nors svaigalų neginčijamą žalą mokslininkai įrodė dar praeito amžiaus pradžioje, žmonijos sąmoningo blaivėjimo procesas buvo ilgas. Dabar gi matome vis daugiau blaiviai gyvenančio jaunimo, kurie sąmoningai atsisako svaigalų, sparčiai plinta visuomenėje ir negatyvus požiūris į svaigalus.

Vartotojiško gyvenimo atsisakymas – taip pat ryški mūsų dienų tendencija. Žmonės renkasi minimalizmą ir paprastumą, mokosi atskirti savo būtinuosius ir primetamus poreikius. Ir vis daugiau žmonių keičiasi tvarkingais, bet jau nenešiojamais rūbais, perka naudotą, bet gerai veikiančią buitinę techniką, o daiktus keičia tik tuomet, kai jie sugenda nepataisomai. Taip atgaunama sveika nuovoka ir adekvatus požiūris į tikruosius poreikius, o vartotojiškas gyvenimo būdas palengva, bet nenumaldomai gęsta.

Laisvas informacijos pasirinkimas ir dalinimasis. Nors interneto paplitimas turi šalutinių poveikių – savotišką priklausomybę ir daug bevertės ar net kenksmingos informacijos, tačiau jo dėka griūva galimybė masiškai kontroliuoti žmonių sąmonę. Žmonės dabar sąmoningai atsisako MIP skleidžiamos informacijos ir ne tik renkasi arba rašo informaciją patys, bet ir dalinasi ja su kitais: taip plinta kūrybinis bendradarbiavimas ir savitarpio pagalba, auga vienybė ir sklinda evoliucinės idėjos.

Žmonės nepasitiki valdžia ir netiki esamos sistemos perspektyvomis. Besikartojančios ekonominės krizės, kariniai konfliktai pasaulyje, auganti korupcija, skurdas, mokesčių našta, socialinė nelygybė, bedarbystė ir sunkėjančios gyvenimo sąlygos verčia pažvelgti į visų šių problemų priežastis. Kalbos, šūkiai, lozungai ir pažadai jau netenkina žmonių – jie nori matyti valdžios darbų socialinį reikšmingumą ir konkrečius visų gyvenimą gerinančius rezultatus.

Keičiasi žmonių požiūris į darbą. Daug žmonių dirba nemėgiamą, sunkų darbą už algą, kurios vos užtenka išgyvenimui, nes būtiniesiems poreikiams – būstui ar kitiems dideliems pirkiniams tenka imti paskolą. Daugybė žmonių serga depresija, kuri susijusi su darbu – jie bijo netekti darbo arba jaučia išsekimą ir nuovargį dėl didelių darbo krūvių. Todėl žmonės nepasitiki esama darbo sistema ir ieško kitokių būdų uždirbti, kuria perspektyvius, bendrą gerovę kuriančius projektus.

Auga nepasitikėjimas švietimo sistema. Žmonės pastebi, kad esama švietimo sistema neefektinga, sustabarėjusi, todėl ieško alternatyvių būdų auklėti savo vaikus – ieško pažangių auklėjimo sistemų ir ugdymo įstaigų, pasirenka mokyti vaikus namuose. Aukštojo mokslo sistema taip pat negarantuoja nei darbo, nei įgytų žinių pritaikymo praktikoje – dauguma pabaigusių aukštuosius mokslus dirba ne pagal specialybę.

Taigi, manau, ne vienas žmogus skaitydamas atpažino ir savo dabartinę būseną.. Svarbiausia, ką dabar gali padaryti kiekvienas žmogus – labai atidžiai pažvelgti į mūsų realybę ir pamatyti ją tokią, kokia ji yra iš tiesų, o ne tokią, kokią mums piešia masinio informavimo priemonės (MIP).

Atsibusime tikrai visi ir pamatysime, kokioje nesveikoje, kokioje iškreiptoje visuomenėje mes visi gyvename.. O atiduodami savo dėmesį šios sistemos skleidžiamam informaciniam srautui, mes atiduodame savo sąmonę ir gyvenimo jėgą sistemai, kuri beviltiškai paseno ir kuriai lemta pabaigti savo gyvavimą.

Ir dar – stebėkime žmones, kurie jau pabudo, kurie gyvena dvasingai, kurie savo kasdieniniu gyvenimu įrodo, kad galima gyventi dorai ir sąžiningai net gęstančios senosios realybės chaose. Tai labai įkvepia ir motyvuoja! Jie tikrai yra, ir jų vis daugėja, tik apie juos nepasakoja viešoje informacinėje erdvėje..

Evoliuciniai procesai jau vyksta – kiekvienas žmogus gali juose dalyvauti, ir kiekvienas yra labai svarbus – taip palengva susijungs visų pabudusių, dvasingų žmonių pajėgos ir mes visi pajusime ir pamatysime mažų gerų darbų didingas, harmoningas pasekmes ir naujos realybės užgimimą.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tikri Žmonės

Kažkas važiuos į balių, o kažkas – ne, nes reikia pasilikti namuose su sergančiu vaiku arba su senyvu tėvu. Arba eiti į nemėgiamą sunkų darbą ir uždirbti pinigų maistui ir drabužiams šeimai. Ir reikia sukasti lysves, plauti grindis, ruošti maistą, perrengti gulintį senelį arba važiuoti su mama į ligoninę.

Fi, kaip tai nuobodu ir beviltiška.. Ir visai neįdomu. Juk moko visai kitko: kaip geriau atrodyti baliuje, kaip teisingai apsirengti, kaip nustumti varžovę ir suvilioti princą. Arba gauti geras pareigas rūmuose.

O tą, kuris nevažiuoja į balių, dar ir moko, ir kritikuoja, ir sako: “reikia gyventi kuo plačiau! Reikia gyventi dėl savęs! Juk balius greitai pasibaigs!“

Tyli tarnystė, kasdieninis pasiaukojimas – to niekas nevertina. Vertina sėkmę, šlovę ir turtus. Ir niekina tuos, kas negali į balių važiuoti. O patys gyvena taip, tarsi jų balius niekada nesibaigs.

Tačiau balius baigiasi, ateina senatvė ir negalios. Ir tada taip reikalingas pasidaro tas, kuris nevažiuos į balių, tas, kuris pasiliks kartu ir neišeis, nepaliks. Ir atsigerti paduos, ir atsisės šalia, ir pasikalbės. Arba plušės virtuvėje ir tvirtins, kad niekur nenori eiti – nuoširdžiai tvirtins.

Štai tokių žmonių dėka ir laikosi šis pasaulis. O visai ne tų, kurie rūpinasi tik savimi ir geriau už visus šoka ir linksminasi..

Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (65)

Kažkaip nepastebimai mes prarandame paprastumą, natūralumą ir nuoširdumą.. Viskas darosi taip sudėtinga, dirbtina, netikra: mūsų aplinka, mūsų santykiai, mūsų vertybės, net mūsų išvaizda ir saviraiška.

Noras atrodyti, o ne būti, siekis atitikti diktuojamus šablonus ir vaidinti kažką, kuo nesame toks didelis, kad mes nesusimąstydami dėl to aukojame savo unikalumą, savo nepakartojamus gebėjimus ir talentus.

O bendravimas – ar daug mūsų aplinkoje žmonių, su kuriais sieja paprasti, nuoširdūs santykiai, tikra draugystė? Net šeimose trūksta atvirumo, pasitikėjimo ir tyros besąlygiškos meilės..

Vaidyba, šablonai, savanaudiškumas, pretenzijos, manipuliacijos, susireikšminimas, egoizmas, intrigos – gyvenimas tikrai darosi panašus į teatrą. Tarsi ne gyvename, bet vaidiname vaidmenis ir vis keičiame kaukes.

O juk paprastumas – tai mūsų esmių esmė, gyvenimo tiesa ir tyrumas. Ne veltui sakoma, kad paprastume slypi tiesa, todėl ją jaučiame širdimi. Ir širdį visada sušildo ir džiugina nuoširdumas, natūralumas, paprastumas.. nes tai yra tikra.

************

Propaguojamas jaunystės kultas sujaukia žmonių sveiką nuovoką: jauniems žmonėms atrodo, kad jie bus amžinai jauni ir kad jie yra gyvenimo šeimininkai, o visi kiti tiesiog nuvertinami: esą, vaikai dar nieko nesupranta, o vyresni žmonės jau nieko nesupranta..

Jaunimas pamiršta, kad patys dar visai neseniai buvo vaikai, ir – kad neišvengiamai juda link vyresniųjų.. Ir nėra jokių būdų, jokių piliulių ar plastinės chirurgijos stebuklų, kurie galėtų apgauti gamtos dėsnius.

Todėl – gerbkime patį gyvenimą, kiekvieną jo tarpsnį ir kiekvieną žmogų šiame gyvenime.. Visi mes esame svarbūs ir kiekvienas žmogus, nesvarbu – tai vaikas, jaunuolis ar brandus žmogus – žino kažką, ko nežinome mes ir gali mus kažko išmokyti.

Pajuskime vienybę su visais. Vienybėje gimsta sveika sąveika tarp žmonių: pagarba, meilė, draugystė, savitarpio pagalba, bendra kūryba, vienijantys tikslai visų gerovei.. Gimsta harmonija.

************

Dvasinis brandumas – ne žmogaus amžiaus klausimas. Dvasiškai brandūs gali būti ir jauni, ir vyresni žmonės. Jų išskirtinės savybės – sąmoningumas, atsakingumas ir sąžiningumas.

Jie labai gerai supranta realybę – sistemą, kurioje gyvename, iliuzijų pinkles, manipuliacijas žmonių sąmone. O taip pat žino visatos dėsnius, harmoningo gyvenimo principus, aukščiausias dvasines vertybes ir vadovaujasi tuo savo kasdieniniame gyvenime.

Dvasiškai brandūs žmonės visada turi aukštus, kilnius tikslus bendrai gerovei ir – jokio savanaudiškumo, materialaus vartotojiškumo ar tuščių pramogų. Jie vertina gyvenimo laiką ir skiria jį asmeninių savybių tobulinimui, pagalbai kitiems žmonėms, savišvietai, kūrybai.

Dvasiškai brandūs žmonės – išmintingi, mylintys, kuklūs. Savo gyvenimu jie tyliai harmonizuoja šį pasaulį.

***********

Saviraiška – tai chroniško nepasitenkinimo savo gyvenimu nebuvimas, o ne isteriškas bėgimas paskui “sėkmingumo“ atributus, kuriuos propaguoja įvairūs sėkmingo gyvenimo “treneriai“.

Jie tvirtina, kad per kelias dienas ar mėnesius jų organizuojamų kursų įmanoma pasiekti tobulumo aukštumas, tereikia: pakelti savo … nuo sofos, pamedituoti, parašyti kelis puslapius tikslų, surašyti savo pretenzijas tėvams, giliai pakvėpuoti, vizualizuoti brangiausius rūbus, automobilius, namus.., ir – laimingas ir sotus gyvenimas garantuotas!

Ir žmonės patiki tokiais pažadais, nes saldžios kalbos sukelia iliuzinę euforiją, kuri labai greitai baigiasi, pasibaigus kursams. O ir “treneriai“ už savo veiklą atsakomybės nesiima: jei kažkas nesiseka pagal jų “teoriją“, reiškia, žmogus pats kaltas – mažai stengėsi..

Todėl po tokių “treningų“ dauguma žmonių puola į dar didesnę neviltį, gimsta dar didesnis nepasitikėjimas savimi ir gilūs vidiniai prieštaravimai. Nes tai galima palyginti su bandymu ištraukti žuvį iš vandens ir mokyti ją laipioti medžiais..

Negali būti sugalvotų greitos laimės trafaretų, kurie tinka visiems. Yra bendražmogiškos dvasinės vertybės – tiesa, dorovė, meilė, laisvė, vienybė, kurias žmonės jaučia širdimi, nes tai yra mūsų prigimtis.

O jei gyvename pagal savo prigimtį – jaučiamės laimingi ir galime išreikšti savo unikalius talentus ir gebėjimus. O tai ir yra aukščiausia saviraiška..

************

Parengė ruvi.lt