Apie priekaištus

Ar pastebėjote, kiek daug žmonių bendrauja priekaištų forma? Ir dažniausiai jie to net nepastebi, nes jiems tai atrodo normalu. Toks bendravimas dabar labai paplitęs – jį matome šeimose, darbovietėse, draugų ir kaimynų santykiuose.

Kai įprantame priekaištauti, tuomet labai sunku atsekti, kad būtent priekaištai tampa konfliktų priežastimi bendravime. Juk priekaištai – užslėpta agresija, psichoemocinė prievarta prieš kitą žmogų, todėl visada sulaukia atsakomosios agresijos.

Priekaištai – tai nuolat išsakomi kaltinimai kitam žmogui, kurie sukelia jam kaltės jausmą ir poreikį apsiginti. Besigindamas žmogus taip pat gali pradėti priekaištauti, o tai neišvengiamai dar labiau aštrina konfliktą. Ir jei žmonės taip bendrauja nuolatos – santykiai pasidaro skausmingi ir griaunantys.

Kaip gi skamba priekaištai mūsų bendravime? Tai visada vertinimas iš teisuolio pozicijos: “Aš vertinu tavo veiksmus kaip blogus ir tuo pačiu smerkiu tave”. Kitaip tariant, vertinamas ne kažkoks veiksmas, bet smerkiamas žmogus, atlikęs tą veiksmą.

Pavyzdžiui: “Tu vėl padarei kažką ne tą ar ne taip.. Tu neteisingai tai darai.. Tu amžinai viską sugadini.. Tau nieko negalima patikėti.. Tu nieko nemoki..”, ir pan.

Toks bendravimas ardo bet kokius santykius ir galiausiai liūdnai baigiasi, nes persmelktas priešiškumu, nuolatiniais barniais ir yra kupinas nuolatinių dramatiškų situacijų. Tai nesveiki santykiai, kurie nuodija žmonių psichiką ir sveikatą.

Jei norime tai pakeisti, turime suprasti, kad nuolatiniai priekaištai bendravime – tai labai blogas įprotis, kurio galime sąmoningai atsisakyti ir pradėti mokytis bendrauti harmoningai.

Kartais mes net nesuvokiame, kad priekaištaudami sukeliame kaltės jausmą žmogui ir pradedame tuo kaltės jausmu manipuliuoti. Todėl pirmiausiai stabdykime bet kokį ketinimą pasmerkti ar pažeminti žmogų.

Išmokime geranoriškai paprašyti, o ne priekaištauti – pavyzdžiui, išreikšti savo jausmus ir vertinti veiksmą, o ne žmogų: “Mane tai nuliūdino, prašau, nedaryk taip daugiau”, arba: “Aš tikiu tavimi, pasistenk, prašau”, “Ko gero, aš neteisingai tave supratau, gal galėtum paaiškinti?”, ir pan.

Kai nustojame priekaištauti, žmogui atkrenta būtinybė gintis ar kažkaip kitaip agresyviai reaguoti. Prašymas vietoje priekaišto – tai paprastas būdas nustoti griauti santykius ir pradėti kurti harmoningą, geranorišką bendravimą.

Tačiau prašydami turime atminti, kad prašymas – tai tik pasiūlymas sutikti arba atsisakyti to, ko prašome, todėl turime būti pasirengę priimti ir atsisakymą.

Bet kokiu atveju – visus veiksmus turime derinti su žmonėmis, gerbdami kiekvieno pasirinkimo laisvę. O priekaištaudami pasirinkimo laisvės kitiems nesuteikiame, nes prievarta primetame savo valią, įsijautę į teisuolio ir teisėjo vaidmenį.

Turime išmokti nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, ko tikimės iš artimų žmonių, o taip pat išklausyti tai, ko jie iš mūsų tikisi – tik taip galime suprasti vieni kitus, derinti savo veiksmus ir galutinai atsisakyti priekaištų bendravime.

Elgdamiesi negatyviai, niekada nesukursime gerų santykių, todėl juose neturi būti spaudimo, prievartos ar pažeminimo – o juk visa tai mes darome net nesusimąstydami, kai priekaištaujame kitam žmogui..

Tiesiog užduokime sau klausimą: ko mes siekiame savo bendravime? Jei norime harmonijos – elkimės pozityviai: mylėkime, būkime dėmesingi ir rūpestingi vieni kitiems, būkime geranoriški 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Harmonizuojanti Meilės jėga..

*Meilės energija – kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti Visatos jėga. Meilės formulė įrašyta kiekviename Visatos atome, tame tarpe ir žmonėse. Įsivaizduojate –  tai reiškia, kad mes esame Meilė! Visada tai atminkime.

*Tas, kas sukurtas iš Meilės ir Šviesos, negali sąmoningai sėti chaoso ir tamsos – jis daro tai tik pakliuvęs į “ego” spąstus. “Ego” sukelia sumaištį žmonių sąmonėje, sulaiko augimą ir evoliuciją, įtraukdamas žmones į destrukcijos ir degradacijos bedugnę.

*Bet “ego” nuopolis nesitęsia amžinai, nes amžina yra tik Meilė. Todėl jos gyvybinė jėga prasikala lyg daigelis per asfaltą – ji ir yra pati gyvybė, ir jai nėra jokių kliūčių atgimti ir suklestėti vėl ir vėl, įveikus bet kokias nepalankias sąlygas. Tokia Meilės prigimtis, tame jos amžina kurianti ir harmonizuojanti jėga.

*Geležis, kurios negalima perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, kuri “išlydo” blogį, o gerumas – pagrindinė jos išraiška.

*Meilė – ne vien gražūs žodžiai, ne kūno aistros ar savanaudiški sandėriai. Išreikšti Meilę reiškia nuolat eiti į pasaulį su savo širdies šiluma. Išreikšti Meilę – reiškia būti pačia Meile kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Išreikšti Meilę – reiškia skleisti ją visiems. Taip myli tikras Kūrėjas.

*Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu ir turtingu – pakanka būti geru ir mylinčiu.. Kad išreikštumėte savo meilę Kūrėjui – nebūtina pulti ant kelių – reikia padėti pakilti suklupusiems nuo gyvenimo sunkumų ar nelaimių..

*Visi žmonės yra apdovanoti kažkokiais talentais, visi yra Kūrėjai, ir tik Meilė padeda mums atskleisti savo talentus ir kurti. Viskas, kas išreiškiama Meilėje ir su Meile – atneša Gėrį pasauliui.

*Mylintis žmogus kiekviename pamato gėrį arba jo užuomazgas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jis neskiria gėrio nuo blogio, tačiau taip nėra: jis viską supranta, bet aiškina viską iš Meilės pozicijos.

*Kūnui reikia priežiūros ir sveikatos. Protui reikia idėjų ir išminties. Sielai reikia tyrų emocijų ir jausmų. Dvasiai reikia stiprybės ir kūrybinės išraiškos. Harmonija yra tuomet, kai atrandame visų šių komponentų balansą. Meilė ir yra tas balansas..

*Tas, kas myli – niekada neapgaus. Tas, kas myli – niekada neišduos. Tas, kas myli – niekada neišsižadės. Tik gebantis besąlygiškai mylėti yra tam pasiryžęs. Pavydas, išdavystė, pretenzijos, aistros, intrigos – egoizmo “dramos”, bet ne meilė.

*Egoistų jausmai nebrandūs: jų meilė riboja, savinasi, reiškia pretenzijas. Jie tik mokosi mylėti, o todėl ir išgyvena tokias varginančias dramas. Brandžių, dvasingų žmonių meilė išlaisvina, padeda augti, kurti, vienytis ir tobulėti. Brandžių žmonių meilė kuria harmoniją.

*Tam, kad transformuotume visas žemas, tamsias, negatyvias energijas mūsų išvargintame pasaulyje, turime pasitelkti vienintelę harmonizuojančią jėgą – tyrą, besąlygišką Meilę. Kai tik ji taps pagrindine mūsų realybės vertybe, visi netobulumai – baimė, neapykanta, godumas, melas, konfliktai ir t.t.., ištirps lyg sniegas kaitrioje pavasarinėje saulėje.

*Mums būtina “perkrauti” savo protus, atverti savo širdis ir kurti naują realybę, kurioje viskas remsis Meile. Tuomet ir gims Harmonija, nes Meilė viską ištaiso.. Ir tai ne revoliucija, ne perversmas, o Pabudimas.

Linkiu visiems Besąlygiškos Meilės, tyrų minčių, šviesių idėjų, kilnių poelgių, draugystės, savitarpio pagalbos ir santarvės.. Dabar mums visiems tai būtina. Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (38)

Kas yra besąlygiška meilė, kokia ji?

Besąlygiška meilė tyra ir šviesi: kai mylime ne todėl, kad žmogus turi tam tikras savybes, kurios mums patinka, bet kuomet mylime nežiūrint į nieką, be jokių sąlygų ar reikalavimų.

Bet šiandien mes vis dažniau matome sandorius – kai “myliu tave už kažką, ir nemyliu, jei elgiesi ne taip, kaip aš noriu”.. Kai egoizmas, pavydas, savininkiškumas ar liguistas prisirišimas tampa tarpusavio santykių pagrindu.

Tokie santykiai atneša nusivylimą ir iliuziją, kad meilė yra vien kančia.. O pasinėrę į šią iliuziją apie meilės kančias, mes vis labiau atitolstame nuo suvokimo, kas gi yra tikroji besąlygiška meilė.

Tuo tarpu besąlygiška meilė – tai gaivinanti gyvenimo versmė, kuri ištrina “aš’ ir “tu” ribas ir sujungia žmones į nedalomą visumą. Jie patys tampa ta tyra Meile, jie tampa gaivinančia versme viskam aplinkui, viskam, prie ko prisiliečia..

************

Kai mylime, mes padedame žmogui atskleisti jo vidinį grožį, jo pačias geriausias savybes ir talentus. Mes matome žmoguje net mažiausias harmonijos užuomazgas ir padedame joms išsiskleisti.

Tai galime palyginti su medžio auginimu iš mažytės sėklos.. Mes žinome, kad iš tos sėklos užaugs didelis medis – pasodiname ją ir laistome, paskui rūpinamės gležnu daigeliu, kol galiausiai jis suveši gražiu, didingu medžiu.

Meilė puoselėja ir palaiko, meilė rūpinasi, saugo ir brangina. Meilė nekelia jokių sąlygų: ji nereikalauja iš lelijos, kad ši virstų rože, o iš rožės – kad ji virstų lotosu.

Ji nelaukia atlyginimo ar atsako už savo rūpestį, ji tiesiog yra, ji švelniai pažadina visą gėrį ir visas tobulėjimo galimybes, kurios yra kiekviename žmoguje.

Tokia Meilės esmių esmė – didinti harmoniją ir nešti gėrį pasauliui..

************

Meilė – tai visada augimas, plėtimasis, tobulėjimas, laisvė, harmonija. Meilė negali užsibaigti, apsiriboti prisirišimu ar užsidaryti mažame dviejų pasaulėlyje.

Myli ne tas, kas daug ir gražiai kalba apie meilę, bet tas, kurio širdyje yra meilė, ir žmogus ją išreiškia savo kasdieniniais darbais. Meilė turi būti matoma, juntama: ji turi gyventi, augti, skleistis..

Mylėti – reiškia kiekvieną akimirką atnešti kažką gero pasauliui. Jei mylintis žmogus ateina ten, kur yra ligonis – ligonis pasijunta geriau; jei mylintis žmogus ateina ten, kur pykstasi – barniai pasibaigia; jei jis ateina pas nusivylusį viskuo žmogų – tam žmogui kaipmat palengvėja.

Kai žmogus tyrai ir besąlygiškai myli, jo meilė sklinda vis plačiau – taip meilės banga auga ir galiausiai apima visą žmoniją.. Tai susisiekiančių indų dėsnis – štai kodėl mylintis žmogus padeda visos žmonijos dvasiniam augimui.

************

Laikas eina pernelyg lėtai tiems, kas laukia.. Laikas toks permainingas tiems, kas gyvena baimėje! Ir toks slegiančiai slenkantis tiems, kas liūdi..

Laikas taip žaibiškai pralekia džiaugsmo akimirką! Bet tiems, kas myli – laikas neegzistuoja..

Mylėkime 🙂 !..

*************

Parengė ruvi.lt

Švelni kurianti jėga – moteriškumas..

*Švelniose moters rankose – raktas į šeimos laimę. Moteris gali sutelkti šeimą, sukurti jaukumą namuose ir harmoniją bendravime. Ir tai yra svarbiausia moters realizacijos sritis, atnešanti laimę moteriai, visiems jos šeimos nariams ir visuomenei.

*Didžiausia moters vertybė – jos būsena, jos vidinė šiluma. Moteriškumas – tarsi jauki liepsnelė, prie kurios gera pabūti ir sušilti. Jei moteris moteriška – šeimoje bus meilė, pagarba, tvarka, santarvė ir laimė, o namai – jauki oazė, kur visiems gera sugrįžti, kur visi laukiami ir apgaubiami nuoširdžiu rūpesčiu.

*Kad būtų moteriška, moteriai nieko nereikia specialiai daryti – tereikia tiesiog išlikti savimi.. Moteriškumas – tai moters prigimties natūralumas. Moters jėga ne tame, kad sukiotų vyro galvą jai norima kryptimi, bet tame, kad padėtų vyrui vystyti jo geriausias savybes. Mylėti žmogų reiškia linkėti jam gero..

*Moteris gali savo rankomis sunaikinti vyro vyriškumą, jei tik atsisako savo moteriškumo. Ir, atvirkščiai – jei moteris pilnai išreiškia savo moteriškas savybes, tuomet ir vyras pilnai išreiškia savo vyriškumą. Tokiu atveju žmonės papildo vienas kitą ir gimsta harmoninga sąveika.

*Moteriškumą žlugdo viskas, kas nukreipia moterį į konkurencijos, ambicijų ir jėgos sferą. Vystydama savyje nebūdingus jai vyriškus bruožus, moteris negali nejausti diskomforto, nes vyriškos savybės užgožia jos natūralumą, jos tikrąją prigimtį. Paradoksalu, bet siekdamos lygybės su vyrais, moterys pradeda su jais konkuruoti..

*Vyrai visada priešinasi nemoteriškam moters elgesiui – grubumui, spaudimui, žeminimui.. Ir kiekvienas vyras šį protestą išreiškia savaip: tylėjimu, nenoru būti namuose, abejingumu namiškiams, agresija, vengimu atlikti vyriškus darbus, polinkiu į azartinius žaidimus, neištikimybe, alkoholio vartojimu ir t.t..

*Moteriškumas – ne silpnumas, o subtilumas.. Dabar daug kalbama apie moters emocijų nepastovumą, tarsi tai – neatsiejama moters elgesio ypatybė. Tačiau tas emocijų nepastovumas tėra moters nebrandumas. Išmintinga moteris žino, kad nuotaiką namuose kuria būtent ji, todėl išmoksta valdyti savo emocijas šeimos labui.

*Ir nepainiokime tikrojo, vidinio moteriškumo ir dirbtino – išorinio, kuris tik padeda sukurti moteriškumo įvaizdį mados, parfumerijos, kosmetikos ir įvairių grožio procedūrų industrijų pagalba. Tikrasis moteriškumas – tai būsena, kuri pasireiškia ir moters išvaizdoje nepaprastu žavesiu.

*Šiuolaikinis pasaulis kupinas agresyvumo ir konkurencijos, todėl moteriai išsaugoti moteriškumą nėra paprasta. Moterys aktyviai dalyvauja socialiniuose procesuose, siekia saviraiškos darbe, o tam dažnai yra aukojami šeimos interesai. Iš kitos pusės – būtent tikrasis moteriškumas gali išgelbėti šį pasaulį nuo agresijos.

*Taika ir santarvė pradedama kurti šeimoje, o šeima – tai moters kūrybos sfera, todėl kiekviena moteris turi atsakyti sau į klausimus – kokia ji savo šeimoje, ar pakankamai skiria dėmesio savo artimiesiems, ar išsaugo savo prigimtines savybes ir kaip ji gali harmonizuoti šį pasaulį.

*Moters rankose – raktas ne tik į šeimos laimę, bet ir į harmoniją pasaulyje. Moters gerumas, dvasingumas, širdies šiluma, išmintis, dėmesingumas ir rūpestingumas – jos švelni jėga, kuri daro tikrus stebuklus.

*Moteris turi kilnią misiją šioje Žemėje – būti neišsenkančiu meilės, džiaugsmo, šviesos, grožio šaltiniu ir kurti Harmoniją 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Vedos apie harmoniją šeimoje

*Gyvenime matome nemažai šeimų, kai žmones sujungia meilė, bet laimingos poros jie taip ir nesukuria. Kodėl taip vyksta, juk žmonės tuokiasi, puoselėdami pačius gražiausius tikslus bendram gyvenimui?

*Ir iš tiesų: kai žmonės įsimyli, jie sukuria bendrą energetinį lauką, arba kitaip – poros energiją, kurioje dviese susijungia į viena. Ir kuo gilesnė sąveika tarp vyro ir moters – tuo stipresnė poros energetika, tuo brandesnė jų meilė ir pozityvesnis poveikis visiems aplinkiniams. Būtent įsimylėjimo fazėje ypač ryškiai juntama poros pozityvi energija: juntamas entuziazmas, apima pojūtis, kad viskas kartu įmanoma!. Žmonės tiesiog laimingi kartu..

*Galime įsivaizduoti poros energiją kaip švytintį rutulį, kuriame yra du mylintys žmonės, sujungti daugybe šviesos spindulių. Kuo stipresni ir tyresni jausmai – tuo ryškiau šviečia jų bendras energetinis laukas. Abipusė sąveika: švelnumas, dėmesys, rūpestis, pagalba, geranoriškumas sustiprina meilę ir kuria harmoniją poros gyvenime.

*Tuo tarpu negatyvumas, patekęs į poros energetinį lauką, gesina šviesias energijas ir aptraukia jį niūriomis spalvomis.  Neapykantos, agresijos ar pykčio proveržiai veikia lyg žaibas, kuris perskelia poros lauką į dalis, atmesdamas sutuoktinius tolyn vienas nuo kito. Abejonės, melas, apgaulė, noras dominuoti, pavydas – lyg kenkėjai, kurie palengva graužia poros lauką iš vidaus. Bet koks užgimęs ir vystomas negatyvumas tarp sutuoktinių – kelias į santykių griūtį.

*Taigi, bendras energetinis poros laukas užgimsta įsimylėjimo laikotarpyje, ir gali harmoningai vystytis, jei žmonės palaiko vienas kitą, nepraranda pozityvaus tarpusavio ryšio. Bet esmė čia slypi dar ir tame, kad kiekvienas turi įnešti savo indėlį, atitinkantį jo prigimtį: vyras – vyrišką, moteris – moterišką.

*Kad sukurtume šeimoje laimingus santykius,  turime pirmiausiai suprasti, kuo vyriška energija skiriasi nuo moteriškos energijos: turime pažinti vyrišką ir moterišką pradą ir juos suvienijus, kurti harmoniją poroje.

*Jei, pavyzdžiui, moteris pradeda vystyti savyje vyriškas savybes ir reikštis kaip vyras šeimoje – tuomet vyrui neliks nieko kito, tik priešintis pradžioje, o paskui.. jis galiausiai pradės elgtis kaip moteris, arba – ieškos būdų “pabėgti” iš šeimos. Tokiu atveju apie harmoniją negali būti net kalbos – susikeitę vaidmenimis, pamynę savo prigimtinį pradą, abu jausis nelaimingi ir kurs destrukciją savo santykiuose.

*Ir, atvirkščiai: kai vyras neišreiškia savo prigimtinių vyriškų savybių – ryžtingumo, gebėjimo greitai reaguoti ir priimti sprendimus, gebėjimo imtis atsakomybės už šeimą – tuomet visas šias savybes bus priversta vystyti ir išreikšti jo sutuoktinė. Rezultatas tas pats: susipriešinimas, destrukcija ir griūtis.

*Šiuolaikiniai žmonės susipainioja sąvokose apie moteriškumą ir vyriškumą – jie tai supranta kaip užslėptą nelygybę ir diskriminaciją. Lygybės visiems žmonėms siekis yra pozityvus – visi turi turėti vienodas galimybes gyvenime. Tačiau lygybė nereiškia vienodumo. Norime to ar ne – bet vyrai ir moterys turi skirtingą prigimtį.

*Moteriška energija – tai jausmų sfera, meilės erdvė, širdies šiluma, gyvenimo išmintis, gerumas.. Ji kuria šeimos energetikos atmosferą, šilumą jausmuose, santarvę santykiuose, jaukumą namuose.. Jos širdis atvira, ji skleidžia besąlygišką meilę, apgaubia visus šiluma ir nuoširdžiu rūpesčiu.

*Moters meilė, jos moteriškumas įkvepia vyrą būti vyrišku, išreikšti savo prigimtinį vyrišką pradą – veikti ir kurti šeimos, giminės ir visuomenės labui. Jis turi namus, kuriuose yra laukiamas, kur jis atsigauna ir pailsi, kur jo išklauso, palaiko ir supranta. Jo šeima ir namai – ramybės ir laimės oazė šiame pasaulyje.

*Jei moters širdis uždara – ji šalta ir pragmatiška. Jos santykiai iš išskaičiavimo: lengvai prileidžia prie savo kūno, bet paniškai bijo kažką įsileisti į širdį, todėl šiltų, harmoningų santykių sukurti negali.  Tokios būna vadinamos “stiprios” moterys, kurių dabar labai daug įvairiose veiklumo reikalaujančiose srityse ir kurių išskirtinis bruožas – gili vidinė vienatvė, vienišumas.

*Vyriška energija – kūryba, veiklumas, išorinis aktyvumas, dvasinė stiprybė, atsakomybė. Stiprus vyriškas pradas, vyro meilė įkvepia moters moteriškumą – su tokiu vyru moteris jaučiasi saugi ir laiminga, ji su džiaugsmu palaiko ir kuria harmoniją šeimoje.

*Ir tai nereiškia, kad tik vyras turi išlaikyti šeimą, o moteris – dirbti tik namų ūkio darbus. Moteris gali turėti darbą, gali prisidėti prie šeimos uždarbio, tačiau ji neturi keisti savo moteriškos prigimties – moteriškumo: švelnumo, gerumo, gebėjimo besąlygiškai mylėti, užjausti, suprasti.

*Harmonija šeimoje – tai lygiavertė vyriškos ir moteriškos energijų apykaita, iš kurios gimsta vienybė. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris yra svarbiausi savo sferoje, todėl kovoti dėl viršenybės yra beprasmiška. Juk harmoninga sąveika praturtina visus – taip kuriama erdvė besąlygiškai meilei, kūrybai ir visapusiškam tobulėjimui 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt)

Matyti ir skleisti Gėrį..

Mūsų gyvenime daug negatyvumo: egoizmo, priešiškumo, savanaudiškumo, pavydo, godumo, todėl žmonės dabar į pasaulį ir į kitus žmones dažniausiai žiūri per negatyvumo prizmę.

Mes nustojome matyti gėrį žmonėse. Ir net tuomet, kai susiduriame su tikrai geru žmogumi, pradedame ieškoti jame trūkumų ir “klijuoti” jam visokias negatyvias savybes.

Ir jei jau esame prieš kažkokį žmogų nusiteikę – jokie geri jo poelgiai to nusiteikimo nepakeis.. O bendravime vis dažniau prasimuša kandumas, pašaipa ar net atviras kito žmogaus žeminimas.

Šeimoje – nesibaigiančios pretenzijos, auklėjime – besąlygiško paklusnumo reikalavimai, draugystėje – kritika, neprašyti patarimai ir pamokymai. Ir mes net nesusimąstome, kad tokiu elgesiu neigiamai veikiame kitų gyvenimą, o kartais net galime suluošinti žmonių likimus.

Ir visa tai dėl negatyvios prizmės, arba – “juodų akinių”, per kuriuos žiūrime į pasaulį. Bet laikui bėgant tai tampa negatyviu požiūriu ir.. labai blogu įpročiu, kuris apsunkina gyvenimą ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

Teisingumo dėlei turime pripažinti, kad niekas negimsta su negatyviu požiūriu į pasaulį – tai yra įgyjamas bruožas. Iš kur? Iš mūsų aplinkos: tai negatyvios informacijos kasdieninis srautas, sunkios ekonominės sąlygos, psichologinė įtampa šeimoje.

Negatyvų požiūrį visada lydi prislėgta būsena ir susierzinimas, kurie ir išeina į paviršių bendraujant. Visada. Apie tai yra rytiečių posakis: “Kuo pripildytas indas – tas iš jo ir pasipils, kai jį užkliudysi..”

Taigi, tai nėra kažkoks žmogaus piktybiškumas, o tiesiog negatyvios įtakos pasekmė, kurią galime ištaisyti. Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet.. atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui.

Todėl – keiskimės: mokykimės besąlygiškai mylėti ir matyti gėrį žmonėse. Juk meilė – mus vienijanti jėga, o geranoriškumas – nuoširdaus bendravimo pagrindas. Kai matome gerąsias žmonių savybes – įkvepiame ir juos geriems darbams!

Tai patvirtina ir vienos Pietų Afrikos genties tradicija, kuri gyvuoja iki šiol, ir kurią “civilizuotam” vakariečiui sunku suprasti. Jos esmė tokia: jei kažkas gentyje pasielgia blogai – visa gentis meta savo darbus ir apsupa ratu prasikaltusįjį.

Ir tuomet kiekvienas iš eilės – nuo mažiausio iki vyriausio – vaizdžiai, su visomis detalėmis, pasakoja apie stovinčio rato centre žmogaus gerus darbus, kuriuos jis padarė savo gyvenime. Tai gali tęstis kelias dienas, o paskui gentis priima atgal į savo glėbį apsivaliusį gentainį..

Nuostabi tradicija ir tikro žmoniškumo apraiška, kuri patvirtina dėsnį: gerumas gimsta tik iš gerumo. Visi mes suklystame, bet ištaisyti savo klaidą galime tik geru elgesiu. Ir jei plačiau – tik darydami gerus darbus galime padaryti pasaulį geresniu.

O posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus gyvena pagal savo prigimtį – žmoniškumą – ir harmonizuoja bei tobulina šį pasaulį.

Apie tai mūsų tautos šviesuolis Vydūnas rašė:

“Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais”.

Kuo daugiau gerų žmonių – tuo greičiau išnyksta palankios sąlygos blogiui gyvuoti. Ką pasėsime – tą ir skinsime.. Sėkime Gėrį – visas žmogiškas dorybes – tuomet skinsime meilę, vienybę ir taiką 🙂 .