Kategorija: Vyras ir moteris

Mes galime laiminti vienas kitą.

Juk ne paslaptis – jei moteris poroje jaučiasi mylima, ji pražysta. Ji pastebi, kad į ją žiūrima su meile. Ir tuomet viskas jai gaunasi kuo puikiausiai: niūniuodama dainą, laiminga, ji su meile šeimininkauja namuose ir darbuojasi. Jos žvilgsnis spinduliuoja, jos rankos paruošia neįtikėtinus skanėstus, jos eisena lengva, jos balsas šiltas ir melodingas, ji pati labai švelni ir sušildo viską aplinkui, joje pabunda pats Moteriškumas.

Štai ką gali padaryti mylimo vyro žvilgsnis, kuris mato savo mylimosios grožį ir po daugelio metų, ir po drauge patirtų džiaugsmų ir sunkumų.

Apie mylimos moters palaiminimus mes taip pat girdėjome. Ji šalia su tokiu tikėjimu, su tokiu nuoširdumu, su tokia besąlygiška meile, kuri paskatina skleistis Vyriškumą… Jis atranda save, atskleidžia stipriausias vyriškas savybes. Jis jaučia savo vidinę jėgą, kuri atrodo neišsenkama, nes su juo ji – jo mylimoji, jos žvilgsnis, jos palaikymas.

Ji dovanoja jam jėgą, o jis – jai. Ji pražysta, jis atsiveria. Abu drauge jie išreiškia save taip, kad būtent tai ir padaro juos laimingais, mylimais ir mylinčiais. Nuostabu, tiesa?

Tai kaip gi mes žiūrime į savo artimą žmogų? Kokiomis akimis? Koks mūsų žvilgsnis? Įžeidus, smerkiantis, piktas? Ar žvelgiame su meile į jį, ją?

Kaip svarbu, kaip be galo svarbu suprasti, kad grožis – žiūrinčiojo akyse, tikėjimas sėkme – žiūrinčiojo akyse. Pamatyti tą gėrį, kuris, galbūt, anksčiau liko nepastebėtas. Pamatyti tai, ką matai tik tu, tik tavo meilė mato tos nuostabios, amžinos sielos grožį.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Idealios poros… Kame jų paslaptis?

Galbūt, tame, kad jie nieieškojo vienas kito. Tiesiog kartą susitiko – ir atpažino. Kaip atpažįsta gimtos kalbos žodžius tarp svetimų kalbų. Kaip atpažįsta tą dainą, kurią dainavo vaikystėje, bet pamiršo žodžius – ir staiga vėl ją išgirdo.

Arba tame, kad nesistengė tapti idealiais. Nesižemino, nelaužė savęs, nevaidino “idealios puselės“‘ vaidmens. Tiesiog leido vienas kitam būti – įvairiais, betarpiškais, gyvais. Savimi tikraisiais. Ir pasirodė, kad tame tikrume yra savita tobula geometrija.

O galbūt, paslaptis – tyloje tarp jų? Toje pauzėje, kuri nebaugina, nereikalauja užpildymo, nešaukia “pasakyk ką nors“. Jie gali tylėti valandomis, ir ta tyla pasako daugiau, nei patys gražiausi prisipažinimai meilėje.

Arba tame, kad jie žiūri į vieną pusę. Ne nuolat vienas į kitą, o drauge – į pasaulį, į gyvenimą, į saulėtėkius ir sunkumus. Jie turi bendrą horizontą, bet tuo pačiu – kiekvienas turi savo takelį link jo.

Idealios poros – tai tie, kas: nedalina į “mano“ ir “tavo“, o žino, kad yra “mūsų“. Žino, kad galima ir susikivirčyti, bet dėl to nenustoja mylėti. Žino viens kito silpnybes, bet nenaudoja to kaip poveikio įrankio ir niekam apie tai nepasakoja. Ir po daugelio kartu pragyventų metų mato ir jaučia tą ugnelę, kuri juos sujungė.

Ir, svarbiausia – jie žino, kad nėra “idealių porų“. Jie tiesiog eina susikibę už rankų per gyvenimą ir kartais sustoja, kad paklaustų “Kaip tu? Aš su tavimi“.

Ir tame – visa paslaptis. Ne tame, kad jie neturi problemų, bet tame, kad jie turi vienas kitą. Ne iliuzinėje harmonijoje, bet gebėjime sugrįžti vienas pas kitą po bet kokių audrų.

O gal… idealumas – gebėjime nesureikšminti neidealumo?..

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Prisimink, kaip į tave žiūrėjo besąlygiškai tave mylintis žmogus. Senelis, močiutė, mama, tėvas, artimas žmogus, mažas vaikas…

Aš pagalvojau – kokie žmonės būtų laimingi, jei pamatytų save mylinčių juos žmonių akimis… Kai į tave žiūri su meile, tu atsispindi toje meilėje ir pamatai savo tyrą sielą.

Kodėl taip pražysta ir tampa neįtikėtinai graži moteris, kai ją myli? Todėl, kad ji žiūri į save mylinčio ją vyro akimis.

Į mus žiūri meilės akimis, kuomet mus priima, džiaugiasi mumis, net jei mes toli gražu nesame tobuli. O ir myli, tame tarpe, ir tą netobulumą… Todėl ir mylimi vaikai užauga laimingais suaugusiais su adekvačiu savęs suvokimu ir orumu, ir jie nesuka sau galvos, ar jie pakankamai “geri“, kad juos mylėtų.

Tai nereiškia, kad mylintys žmonės mus idealizuoja. Idealizacija – tai apie iliuzijas ir priklausomybę. Kalbame apie tyrą, besąlygišką meilę, kai žmoguje mato tai, kas jame yra geriausia, ir tuo nuoširdžiai džiaugiasi, o taip pat su meile padeda įveikti tai, kas žmogų griauna. Mylintys žmonės įkvepia, padeda augti ir šviesti maksimaliai ryškiai.

O juk daugelis neatlaiko ne tik mylinčio žmogaus žvilgsnio, bet ir paprasčiausių šiltų žodžių. Todėl, kad kaltinimai ir kritika jau tapo įprasti ir kasdieniški.

Bet esmė tame, kad mes žiūrime į kitus per savo vidinės būsenos prizmę. Ir kuo daugiau mumyse meilės, tuo daugiau jos ir mūsų požiūryje į kitus. Ir tai labai juntama.

Kokiomis akimis mes žiūrime į žmones?

Manau, jei dažniau pažvelgtume į save mylinčių žmonių akimis, o dar geriau – į mylinčių mus žmonių akis – tuomet ir meilės širdyje būtų daugiau, ir kitiems dovanotume daugiau meilės ir savo širdies šilumos…

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ateikite į viens kito gyvenimą…

Ateikite šilumos šaltiniu, o ne lediniu lietumi. 

Ateikite su pasitikėjimu, o ne su įtarinėjimais.

Ginti, o ne gintis. Spręsti klausimus, o ne išsigalvoti problemas.

Juoktis, o ne kivirčytis. Veikti, o ne dalinti pažadus.

Branginti, o ne ieškoti kitų.

Tiesiog ateikite. Kad išeiti nesinorėtų…

Antraip, kam visa tai?…

Padėka autorei! Pagal L.Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vyras ir moteris, kurie moka atvirai pasikalbėti – patys geriausi psichologai vienas kitam.

Sudėtinga santykių psichologija jiems nereikalinga, jei jie gali atsiverti artimam žmogui, nuoširdžiai kalbėtis apie savo jausmus ir geranoriškai išsiaiškinti ar išspręsti iškilusius nesusipratimus ir problemas.

Kartais net paprasčiausi klausimai padeda suprasti situaciją ir rasti sprendimus: “Ko tu norėtum? Ko aš norėčiau? Ko aš iš tavęs tikiuosi? Ko tu iš manęs tikiesi? Kaip tu jautiesi? Kaip aš jaučiuosi? Kas mums dabar svarbiausia? Kaip galime tai išspręsti?“… ir t.t…

Atrodytų, paprasti klausimai, bet jie labai veiksmingi – atsakydami į juos, žmonės pamato sprendimus, atsiranda bendrumo pojūtis. Juk priekaištai ar pretenzijos įžiebia tik priešiškumą ir įtampą, o atviri nuoširdūs pokalbiai – suvienija žmones ir harmonizuoja santykius.

Tai meilės išraiška – atvirumas… Kaip ir geranoriškumas, pasitikėjimas, santarvė, nuoširdumas, rūpestis ir palaikymas… Meilė daro stebuklus 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Yra žmonės, kuriems jūs galėtumėte padovanoti visą jūrą.

Jūrą savęs ir visko, kas jumyse yra ir ką jūs sugebate.

Jūrą bangų iš įvairiaspalvių nuotaikų. Jūrą emocijų. Jūrą įspūdžių. Jūrą švenčių.

Bet jiems nereikalinga jūsų jūra. Jiems pakanka stiklinės paprasto vandens. Ir jie paima ją iš jūsų. Ir net dėkoja už tai. Ir net sugrįžta, kad gautų dar vieną.

Ir praleidžia su jumis lygiai tiek laiko, kiek reikia, kad išgertų stiklinę vandens. O po to išeina. Jie išeina, o jūs liekate su savo neprašyta jūra, liedami apmaudo ašaras į jos sūrų kartėlį.

Ir netrukus patys tampate karčiai-sūrūs. Nepakantūs. Nelaimingi. Jūs pykstate ir kaltinate. Iš jūsų nepaėmė jūros, kurią jūs buvote pasiruošę atiduoti!

Ir tikrai, apmaudu. Bet jei gerai pagalvosite, pasirodys, kad niekas to ir neprašė. Paprašė trupučio vandens. Galbūt, todėl, kad jie jau turėjo savo jūrą… ne geresnę ir ne blogesnę nei jūsų, bet tokią, kokia jiems buvo artima ir reikalinga.

Todėl verta prisiminti, kad negalima keisti jūros į stiklinę vandens. Stiklinę – į stiklinę. Jūrą – į jūrą. O jei nieko – tai ir nieko. Tik tokiu atveju nebus nuskriaustų jūros dovanotojų ir nieko neįtariančių skriaudėjų, kurie norėjo ne plaukioti, o tiesiog atsigerti. Nebus priklausomų ir abejingų. Nebus reikalaujančių meilės ir tų, kurie nesugeba jos dovanoti.

O jei be metaforų – mielieji, nebandykite įpiršti žmonėms daugiau, nei jie nori priimti. Ir nesitikėkite atpildo didesnio, nei jie gali duoti.

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Sako, kad žmonės, kurie gyvena prie krioklio, negirdi vandens keliamo triukšmo.  O tie, kas gyvena kalnų papėdėje ar prie ežerų – anksčiau ar vėliau jau nepastebi juos supančio grožio.

Lygiai taip pat ir mes kartais nevertiname savo artimiausių žmonių ir to, ką jie mums nuolat besąlygiškai dovanoja – meilę, palaikymą, rūpestį… 

Kartais visa tai mums pradeda atrodyti lyg savaime suprantami dalykai.., o iš tiesų – tai ir yra didžiausias gėris šiame pasaulyje.

Kaip svarbu tai prisiminti ir būti dėkingais savo artimiesiems už nuolatinę jų meilės išraišką, už jų gerumą ir rūpestį.

Už tai, kad jie yra mūsų gyvenime.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Meilei nereikia priežasčių. Jei pradėsi ieškoti priežasčių, dėl kurių tu galėtum kažką pamilti, iš tiesų nerasi nei vienos.

Galima rasti priežastis prieraišumui, pagarbai, bendravimui. Bet nėra priežasčių meilei.

Tame ir yra jos esmė: ji pati yra visa ko priežastis. Todėl nėra ir negali būti jokių priežasčių meilei. Ji tiesiog yra. Ji yra tavyje. Ir tu esi meilė. Ir Dievas yra meilė.

Mes negalime jos apibrėžti, mes negalime jos suprasti. Bet mes matome, kaip ji veikia, ir matome jos daromus stebuklus – kai išskirti žmonės atranda joje vienybę, susvetimėję pradeda bendrauti, pasiekiama kas atrodė nepasiekiama, slėpiniai atsiveria, apgaulė išsisklaido, supriešinti apsikabina, gobšūs pradeda dalintis, nepatiklūs ima pasitikėti, kenčiantys atsigauna ir klesti, o praradę sveiką nuovoką atgauna ramybę šiame pasaulyje…

Ir viso to priežastis – meilė. Meilė be priežasčių.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !  

Sakoma, kad tuomet, kai mylime – mes užsidedame rožinius akinius ir matome žmogų ne tokį, koks jis yra.

Tai, žinoma, tiesa. Bet ne visa. Kai mylime, įvyksta dar kai kas.

Žmogus jaučia mūsų meilę ir bet kokiu atveju kažkaip į ją atsiliepia. Ir paprastai tas atsakas į meilę pažadina jame viską, kas yra geriausia, tai, koks jis galėtų būti be savo baimių, nusivylimo, traumų…

Ir būtent tokį mes jį matome. Ir jis iš tiesų tą akimirką toks ir yra.

Vėliau, žinoma, viskas sugrįžta ir atsistoja į įprastas vėžes.

Bet tai nereiškia, kad tai, ką mes matėme meilės akimis – netiesa.

Tiesiog šios tiesos kitaip neįmanoma pamatyti.

Padėka autoriui! Pagal K. Gringuto esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !