Apie gyvenimo patirties vertingumą

Kai žmonės skiriasi, neigdami, nuvertindami ir žemindami vienas kitą, jiems, turbūt, ne taip skaudu, nes paprasčiau skirtis su kažkuo, kas nelabai vertinga, arba, apskritai kenksminga. Tačiau gyvenimo strategijos atžvilgiu nuvertinimas – tai gyvenimo resursų švaistymas.

Kai mes nuvertiname žmogų ir mūsų santykius su juo, mes nuvertiname ir gyvenimo patirtį, kurią įgijome šiuose santykiuose. O tai reiškia, kad tai tuščiai nugyventas laikas. Todėl dažnai girdime: “Tiek laiko su (juo arba ja) sugaišau…“

Bet kas gi galiausiai lieka po išsiskyrimų, kurie vis dėl to įvyksta mūsų gyvenime? Lieka gyvenimo patirtis ir gebėjimas ją pritaikyti.

Bet mes daug sudėtingiau ir ilgiau skiriamės, kai pripažįstame kito žmogaus ir patirties su juo vertingumą. Sudėtingiau todėl, kad vis tik tenka pripažinti tą vertingumą. Liautis varžytis “tu vertingas – aš ne toks vertingas“, ir pripažinti savo vertingumą taip pat. Išgyventi liūdesį, atleidimą ir visas susitaikymo su situacija stadijas. Žodžiu, tai didelis vidinis darbas.

Tačiau išsiskyrimas su dėkingumu ir vertingumo pripažinimu subrandina gyvenimo patirties vaisius. Taip kiekvienas susitikimas kaupia patirtį, kuria vėliau mes galime pasinaudoti.

Bet jei nuvertiname patirtį su žmogumi, tuomet pakliūname į klastingus spąstus – kai turime vėl ir vėl kartoti tą nuvertintą patirtį. Ir todėl žmonės, kurie skiriasi per nuvertinimą, patenka į panašias situacijas daug kartų, kartodami savo “švilpiko dieną“, kad pagaliau gautų patirtį, kurią neigia.

Tuo tarpu žmonės, kurie sugeba įžvelgti bet kokios patirties vertingumą, išmoksta ją koreguoti, valdyti ir pakliūti jau į visai kitokias situacijas. O paskui sugeba jau net nepakliūti į situacijas, o patys organizuoti situacijas ir betarpiškai atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Ir tai įkvepia!

Beje, visa tai galima pritaikyti ne tik žmonių tarpusavio santykiams, bet ir įvairiausiai gyvenimo patirčiai. Kad pajudėtume toliau, svarbu atrasti, įvertinti ir suprasti vertingumą.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tarsi herbarijus

Viską galima pagadinti.

Juk viskuo žmogus dalinosi ir viską darė – lengvai, noriai, nesusimąstydamas, su džiaugsmu. Geras žodis, palaikymas, dovana, pagalba, bučiniai – viskas liejosi laisvai…

Bet pakanka pabandyti žmogų priversti, net lengvai spustelėti – ir viskas akimirksniu pasibaigs.

Ne, jis, kaip ir anksčiau, padės ir atsilieps; net pabučiuos, jei gerokai jį paspaus. Bet dabar jau viskas kitaip. Tai, ką nuoširdžiai ir be prievartos darė laisvas ir laimingas žmogus – viskas išnyko.

Tai kitoks žmogus ir kitokie santykiai. “Kodėl tu man nepaskambinai?“, “Atsiliepk pagaliau!“, “Duok man greičiau tai ir tai!“, “Man reikia, kad tu padarytum taip ir taip“, – tai pasidaro normalu. Ir tame lyg ir nieko baisaus.

Išskyrus tai, kad nelieka džiaugsmo. Ir viskas, kas buvo šviesu ir gražu, virsta prievole. O prievolė – ji pasidaro teisinga ir įprasta. O kaip gi – jei žmogus su jumis bendrauja, reiškia, jis privalo…

Bet laimė išnyko. Ir santykiai pasidarė sunkūs. Ir atsakymai tapo vis šaltesni ir santūresni dėl suprantamų priežasčių. Tai, ką darė laisvas ir laimingas žmogus iš visos širdies, su džiaugsmu, niekada nesugebės padaryti prievolininkas, atiduodantis skolą. O ypač – jei jis nieko neskolingas.

Ir todėl baigiasi meilė ir draugystė – jos negali būti grindžiamos prievarta. Santykiai tampa sausi ir šalti. Ir prisiminimai apie tai, kas kadaise buvo. Kaip iš kvepiančios ryškios gėlės sudžiovintas herbarijus.

Ir kvaila muzikantą versti groti, dailininką – tapyti paveikslus, o poetą – kurti eiles. Arba versti žmogų bendrauti. Arba išreikšti jausmus. Taip galima pasilikti vienatvėje, su išdžiuvusia rože – graudžiu prisiminimu apie meilę…

Su dėkingumu autorei – pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilei to pilnai pakanka…

Dažnai girdžiu moterų fantazijas: “Man reikia stipraus vyro, kad šalia jo galėčiau pasijusti silpna ir trapi“.

Atvirai pasakius, aš nelabai suprantu, apie jos kalba… Stiprus – tai koks?

“Pasakė – padarė?“ Na, tai ne jėga, o atsakomybė. “Žino, ko nori?“ Tai juk ne jėga, o kryptingumas. “Pasitikintis savimi?“ Tai tiesiog pasitikėjimas savimi, o ne jėga.

Koks gi tas “stiprus vyras“?

“Kad už jo, kaip už mūro sienos?“ Bet siena gali sugriūti, o griūdama prispausti tuos, kas šalia. Arba, galbūt, stiprus tuomet, kai į jį galima atsiremti? Tai juk ramstis, o ne stiprybė.

O gal kažkam jėga – tai kuomet “kumščiu per stalą“? Kažkokia kvaila jėga, nes toks kumščiu gali trinktelti ne tik per stalą…

O man jėga – tai būties būsena. Kaip kalnas. Kaip vandenynas. Tiesiog yra. Ir leidžia būti tam, kas šalia. Tokios formos ir tokio turinio, koks yra. Gyventi ir būti savimi.

Gali tapti namais. Jei prireiks – taps atrama. Pavargsi – švelniai palaikys ir leis pailsėti.

Ir ši jėga neišsenka. Todėl, kad jos daug. Todėl, kad ji galinga. Todėl, kad energija – iš pačio gyvenimo, o jėga – iš amžinybės.

Rami ir taiki būtis. Kur nieko niekam nereikia įrodinėti, tame tarpe ir sau pačiam.

Aš esu. Tu esi. Visoje pilnatvėje ir įvairovėje. Mes kartu. Ir meilei to pilnai pakanka.

Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Mylimas artimas žmogus

Esu įsitikinusi, kad sveikų santykių kriterijus – tai harmoningas bendravimas. Ir nieko daugiau. Visa kita – dėmesys, atsakomybė, rūpestis ir visa kita – tai tiesiog tokio bendravimo išdava.

Jei jūs galite su savo artimu žmogumi kalbėtis apie viską, absoliučiai apie viską, be smerkimo, be pertraukinėjimo, be kaltinimų, be nuvertinimų ir išjuokimo, reiškia, jums labai pasisekė arba jūs subrendote harmoningiems santykiams.

Visi žinome, kad žmonės, kurie pamilo vienas kitą, gali valandų valandas kalbėtis absoliučiai apie viską. Abejonės, pergyvenimai, patirtys, svajonės, viltys… Nėra jokių draudžiamų temų.

Tikras artimumas – tai visiškas atvirumas su kitu žmogumi, kaip su pačiu savimi. Bet tai nereiškia, kad turime gyventi nuolat atviraudami (visiems mums retkarčiais reikalinga vienatvė ir asmeninė erdvė), tai reiškia, kad kai tu nori pasidalinti savo pergyvenimais su artimu žmogumi, jis yra pasirengęs tavęs išklausyti. Su ketinimu suprasti. Su dėmesingumu. Su palaikymu.

Jis gali turėti kitokią nuomonę, gali nesutikti su tavimi, bet jis nedrums dar labiau tavo nestabilios būsenos. Jis palauks tinkamo momento arba parinks reikiamus žodžius, kad išreikštų savo nuomonę, neįžeisdamas tavęs.

Rūpestingas požiūris į artimą žmogų – štai kas charakterizuoja sveiką artimumą. “Aš neturiu būti skausmo šaltiniu mylimam žmogui“. Visada nuoširdumas ir švelnumas. Net nepritarimas – nežeidžiantis.

O jei žmogus vaidina viršesnį: “Va matai, tu esi nestabilios psichikos, tau reikia kažką su tuo daryti. Šauki, verki, pyksti – gydykis“, – bėkite kuo toliau nuo tokio “guru“. Ir kuo greičiau.

Mylintis žmogus taip nepasakys, nes tausoja tavo jausmus. Jis žino – jei tu pyksti, reiškia, tau dabar skaudu, ir jis tai supranta: “Viskas gerai, aš myliu tave“.

Mylintis žmogus negilins artimo žmogaus kančios. Nes jis jaučia tą kančią, ir jam lygiai taip pat skaudu. Tai tas pats, kas skaudinti patį save. Todėl, kad yra gilus tarpusavio ryšys.

Mylinčiam žmogui svarbu, kad jo artimas žmogus galėtų vystytis, išreikšti savo gebėjimus, įgyvendinti svajones, kad galėtų tikėtis supratimo ir palaikymo visose gyvenimo situacijose.

Mylimas žmogus turi būti laimingas – jei taip galvoja abu poroje, reiškia, jie jau turi sveikų santykių “cementą“.

O jei kažkas kankina tave, reiškia, jam neskauda, kai skauda tau. Juk tai akivaizdu, tiesa? Jei jis pamina tai, kas tau svarbu, jei nenori tavęs išklausyti, reiškia, jam nesvarbi tavo laimė. Ir tai taip pat akivaizdu. Ir jei jis, matydamas tavo pergyvenimus, dar labiau kaitina tavo emocijas, ar tai nerodo jo abejingumo? Ką tokiu atveju jis myli ir apie ką galvoja?

Jei jūs negalite bendrauti su artimu žmogumi, kaip su pačiu savimi, reiškia, kito artimo žmogaus, išskyrus save patį, jūs neturite.

Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

Būk tobula, sakė jie…

Dar vienas puikus tekstas apie išorinę įtaką. Apie informacinėje erdvėje moterims diegiamus elgesio, išvaizdos, mados ir mąstysenos šablonus, kurių taip daug, ir kurie keičiasi taip greitai, kad galiausiai pradeda prieštarauti vienas kitam, sukeldami ne tik chaosą mintyse, bet ir gilius vidinius prieštaravimus.

Tačiau suprasti tai galime tik stebėdami iš šalies įvairias informacines manipuliacijas. Arba kaip ši autorė – kuri surašė tuos visus besikeičiančius šablonus į vieną tekstą. Padėka autorei už jos vertingas įžvalgas ir gebėjimą pažvelgti į visa tai su taiklia ironija 🙂 !

*************

Būk tobula, sakė jie. Sijonas trumpokas. Iškirptė per gili. Kelnės pernelyg siauros. Neapsinuogink per daug. Neatidenk klubų. Žiūrėk, kad apatinių rūbų nesimatytų. Ir pečius pridenk. Palik erdvę vaizduotei. Renkis kukliau. Negundyk. Vyrai nekontroliuoja savęs. Vyrai turi ypatingus poreikius. Ko gi tu tokia senamadiška! Atsipalaiduok nors šiek tiek. Parodyk truputį kūno. Būk gundanti. Nešiok juodus rūbus. Ir aukštakulnius. Kur taip išsirėdei? Negalėjai normaliai apsirengti? Nusirenk šitą bliuzoną, visai apsileidai.

Būk tobula, sakė jie. Nebūk per daug stora. Nebūk pernelyg liekna. Nebūk tokia didelė. Nebūk tokia maža. Suvalgyk tai. Numesk svorį. Nevalgyk tiek daug. Neprisikimšk taip greitai. Užsisakyk salotas. Nevalgyk angliavandenių. Pamiršk desertus. Tau reikia lieknėti. Reikia tilpti į tą suknelę. Pradėk laikytis dietos. Žiūrėk, ką valgai. Valgyk salierą. Kramtyk lėtai. Gerk daug vandens. Reikia tilpti į tuos džinsus. Siaubas, tu atrodai kaip skeletas! Kodėl tu nevalgai? Tu blogai atrodai. Atrodai nesveikai. Suvalgyk burgerį. Vyrams patinka apkūnios moterys. Būk moteriška.

Būk tobula, sakė jie. Pašalink plaukus ant kūno. Nuskusk kojas. Nuskusk pažastis. Užtepk vašką ant veido. Vašką ant rankų. Nubalink odą. Pasidegink. Pašalink randus. Paslėpk strijas. Treniruok presą. Pastorink lūpas. Suleisk botokso į raukšles. Patempk veido odą. Įtrauk pilvą. Treniruok kojas. Atrodyk natūraliai. Būk savimi. Būk tokia, kokia esi. Pasitikėk savimi. Atrodai nenatūraliai. Tu persistengi. Vyrai nemėgsta tokių, kurios per daug stengiasi.

Būk tobula, sakė jie. Tau reikia makiažo. Prižiūrėk veidą. Slėpk trūkumus. Pabrėžk nosies kontūrą. Paryškink skruostus. Padažyk blakstienas. Nupiešk antakius. Pailgink blakstienas. Pasidažyk lūpas. Plaukai per trumpi. O dabar per ilgi. Galiukai šakojasi. Žiūrėk, plaukų šaknys ataugo. Patamsink plaukus. Pašviesink plaukus. Tu pražilai. Tave tai sendina. Atrodyk jaunai. Nesenk. Būk moterimi be amžiaus. Moterys neturi senti. Sena – negraži. Vyrai nemėgsta negražių.

Būk tobula, sakė jie. Saugok save tam vieninteliam. Būk tyra. Būk nekalta. Neflirtuok. Nebūk pasileidusi. Nebūk prieinama. Nebendrauk su kuo papuola. Neprarask orumo. Neprasidėk su daugeliu vyrų. Vyrai nemėgsta pasileidusių moterų. Nebūk tokia susikausčiusi. Linksminkis. Būk gundanti. Būk patyrusi. Pataikauk vyrams. Būk pasileidusi. Būk kieta. Būk ne tokia, kaip kitos.

Būk tobula, sakė jie. Nekalbėk per garsiai. Nekalbėk per daug. Neišsišok. Nesėdėk taip. Nestovėk taip. Kodėl tu tokia surūgusi? Nebūk tokia įžūli. Būk tyli. Nepritrauk dėmesio. Nebūk tokia emocinga. Neverk. Nesibark. Kentėk. Būk maloni. Prisitaikyk. Pakaitink jo ego. Tegul palaksto paskui tave. Vyrai nori to, ko negali turėti. Priversk jį siekti tavęs. Vyrai mėgsta nepasiekiamas. Vieną dieną tu tapsi gera žmona. Sutvarkyk jo rūbus. Paruošk vakarienę. Paimk jo pavardę. Palikai per brūkšnelį savo? Kvaila feministė. Pagimdyk jam vaikų. Tai pakeis tavo gyvenimą. Nenori vaikų? Vieną dieną užsimanysi.

Būk tobula, sakė jie. Stabdyk prievartą ir smurtą. Išmok apsiginti. Nevaikščiok vėlai vakare. Nesirenk iššaukiančiai. Nevaikščiok ten, kur tamsu. Vaikščiok su draugu. Ir tik geruose rajonuose. Palik kam nors žinutę, kur išvyksti. Nešiokis su savimi dujų balionėlį. Nusipirk saugumo švilpuką. Laikyk raktus rankoje. Eik į savigynos kursus. Būk drąsi. Patikrink bagažinę. Užrakink duris. Nevaikščiok viena. Nesišypsok nepažįstamiems. Nežiūrėk į akis. Niekuo nepasitikėk. Nesakyk “taip“. Nesakyk “ne“.

Tiesiog būk tobula, sakė jie.

Pagal sutrumpintą Kamilės Rainvile tekstą “Būk ledi, sakė jie“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

“Tinkami“ žmonės

Visi mes esame girdėję, kaip žmonės, kurie nori sukurti šeimą, sako: “Aš noriu surasti tinkamą man žmogų.“ Tai gali reikšti tik štai ką: kad kažkur gyvena būtent jam idealiai tinkantis žmogus, ir kad tokį žmogų galima surasti.

Tačiau tai labai abejotina idėja. Kodėl? Todėl, kad nėra “tinkamų“ vyrų ar moterų. Ir ką reiškia“tinkami“? Dažniausiai turima omenyje, kad žmogus “turi“ atitikti kažkieno lūkesčius ir reikalavimus. Bet tokių nėra.

Taip, mūsų artimas žmogus gali pabandyti prisiderinti prie mūsų lūkesčių, bet jei jis to nedaro ar jam tai nepavyksta, tai nereiškia, kad jis “netinkamas“. O surasti tą, kuris/kuri “tinka“ iš pat pradžių – tai jau iliuzija..

Nors, atrodytų, lyg ir logiška: jei jau ieškai, tai reikia tiksliai žinoti – ko ieškai. Bet kaip dažnai žmonės būtent artimo žmogaus paieškoms “nusipiešia“ tokias jo savybes, kurios ne tik nerealios, bet ir tarpusavyje nesuderinamos.

Pavyzdžiui, merginos ir moterys ieško romantiškų, ramių ir švelnių, bet tuo pačiu – tokių vyrų, už kurių jos jaustųsi kaip “už akmeninės sienos“… O vyrai svajoja apie gražias, rūpestingas ir jaukumą namuose kuriančias moteris, bet kartu – ir ryžtingas, stiprias karjeristes.

Ir retas susimąsto, ar apskritai įmanomas štai toks derinys viename žmoguje, ir.. ar pats žmogus bus “tinkamas“ tokiam idealiam nusipieštam “paveikslui“.

Tačiau nežiūrint į tai, vis dėl to dauguma žmonių elgiasi būtent taip: iš pradžių nusipiešia “tinkamo“ žmogaus vaizdą, o paskui jau ieško tokio žmogaus, kurį galima “įsprausti“ į šio vaizdo rėmus.

O toliau jau žmonės mato tai, ką nori matyti – juk santykių pradžioje mes visi linkę idealizuoti… Ir jei tolimesnis bendravimas nesiriša – “Na, ką darysi, juk jam/jai, deja, toli iki mano idealo“, todėl – “Skiriamės, nes netinkame vienas kitam, ieškosiu kito/kitos…“

Taip galima ieškoti labai ilgai, ir – nerasti.. Ir ne tik todėl, kad tas sugalvotas idealas pernelyg “idealus“, bet todėl, kad tai egoistiškas požiūris, kuris neskatina kurti ir vystyti santykių su žmonėmis, su kuriais pajuntame artimumą.

Juk galima nukreipti savo energiją į begalines idealo paieškas (net būnant santuokoje), arba – į santykių kūrimą ir palaikymą. Tačiau negalima vienu metu suderinti šių dviejų veiksmų.

Ir jei pajutome simpatiją, trauką žmogui – vystykime toliau santykius, kurkime tarpusavio ryšį, mokykimės sutarti ir susitarti. Na, deja, nėra idealių žmonių, tačiau tikrai galima sukurti šiltus, draugiškus, harmoningus tarpusavio santykius, kur kiekvienas žmogus išreiškia savo gražiausias savybes.

Ir tai neturi nieko bendro su egoistiškais lūkesčiais. Nes geri santykiai yra palaikomi nuolat. Palaikomi ir kuriami abiejų žmonių. O “tinkamumas“ ar “netinkamumas“ santykiuose tereiškia, kad žmonės tiesiog nemoka sutarti – suprasti, išgirsti, susitarti, susiderinti..

O kaip gi meilė? Pasirodo, meilė gyvena tik ten, kur yra santarvė ir vienybė. Meilė ir yra tas sakralinis tarpusavio ryšys, tas pagrindas, kuris skatina mus išreikšti geriausias savybes santykiuose.

Tai tarpusavio ryšys, kur nėra egoizmo, kur nesutarimai nevirsta konfliktais. Ryšys, kuris susieja žmones visam gyvenimui ir kuris tik tvirtėja metams bėgant, nežiūrint į nieką..

Mylėkime – tyrai ir besąlygiškai – tuomet tikrai būsime tinkami vienas kitam 🙂 ..

“Savo žmogaus“ pojūtis

Neseniai manęs paklausė, kaip atpažinti savo žmogų. Ir pirma mintis, kuri atėjo į galvą – džiaugsmas. Ne ta euforija, kurią santykių pradžioje patiria įsimylėję žmonės, nes džiaugsmas sutikus savo žmogų visai kitoks – tai džiaugsmas dėl to, kad šis žmogus yra Žemėje.

Ir jis toks, koks yra, su visomis savo savybėmis, gebėjimais ir charakteriu. Tai džiaugsmas ne tik dėl savęs: “Kaip man gerai su juo“, tai džiaugsmas dėl to, kad jis apskritai yra.

Su savo žmogumi, žinoma, norisi kuo daugiau bendrauti, bet tu nesi prie jo liguistai prisirišęs. Tau gerai tuomet, kai jam gerai. Net jei neįmanoma ar nesigauna būti drauge, tu laimingas, kad jis tiesiog gyvena ir kad jis gali būti laimingas.

Su savo žmogumi tu jauti tokį savitarpio supratimą, kurio, ko gero, niekuomet gyvenime nebuvai patyręs. Tave priima bet kokioje būsenoje, nesvarbu, esi piktas, tave ištiko isterija, esi nelabai gražus, nusišneki, droviesi, esi egoistiškas.. žodžiu, esi gyvas ir netobulas. Tačiau savas žmogus, kaip niekas kitas, nuoširdžiai ir giliai mylėdamas, gali tau pasakyti, kur tu klysti ar skaudini.

Su savo žmogumi tu nuolat augi dvasiškai. Ir tas augimas vyksta visomis kryptimis. Su savo žmogumi drąsiau atveri savo gabumus, išryškini savo tikslus ir planus, išplėti interesų ir pomėgių sferą, o jūs abu pilnai išreiškiate moteriškumą ir vyriškumą. Su savo žmogumi jauti pilnavertiškumą, pilnatvę, pasitikėjimą.

Su savo žmogumi ramu. Tai nereiškia, kad negali kilti nesutarimų ar nesusipratimų, bet tai reiškia, kad yra gilus ramybės pojūtis, tarsi tavo siela būtų atradusi namus. Juk nesutarimai artimų žmonių neišskiria, bet pamoko atrasti vis daugiau sąlyčio taškų.

Su savo žmogumi nėra tradicinių vyro-moters žaidimų net suartėjimo etape. Simpatija, geranoriškumas – taip, yra, bet nėra jokių manipuliacijų ar savanaudiškumo. Bendravimas vyksta su giliu tarpusavio pagarbos ir lygiavertiškumo pojūčiu.

Su savo žmogumi auga sąmoningumas. Subtiliau jauti ir aiškiau suvoki gyvenimą. Geriau supranti save, atveri tai, kas skausminga ir nesuvokta, supratingai žvelgi į jo ir savo traumas. Iš esmės, žmonės tokiuose santykiuose psichologiškai palaiko ir gydo vienas kitą.

Sutikti savo žmogų – didelė laimė ir nemažas išbandymas. Kad viską, kas aprašyta, gautume iš kito žmogaus – turime išmokti visa tai jam duoti. Priešingu atveju, net jei labai norėsime sutikti savo žmogų, mes nebūsime tokiam susitikimui pasirengę.

Susitikimas su savo žmogumi ardo įprastas schemas ir modelius, skatina mus keistis, augti ir plėsti savo pasaulėžiūrą. Bet laimė, kurią suteikia bendravimas su savo žmogumi – su niekuo nepalyginama, todėl verta visų mūsų dvasinių pastangų.

Mylėkime ir būkime mylimi.

Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Moteris vyro akimis

Visos moterys nori būti gražios, visos nori meilės. Tai suprantama. Tik neaišku, kodėl dauguma moterų, svajojančių apie tyrą meilę, pačios pradeda nuo apgaulės.

Aš matau jaunas ir brandžias moteris, ir kiekviena iš jų savotiškai graži. Matau, kaip jos nepriima savo natūralaus patrauklumo ir nori tapti dar gražesnės, suprasdamos tą grožį kažkaip labai jau savaip.

Jos daro įmantrias šukuosenas, dažo veidus, apnuogina kojas, ir tuo pačiu užgožia gamtos dovanotą grožį, tapdamos standartinėmis “barbėmis“, pritraukiančiomis tokius pačius beveidžius “kenus“ šabloninių santykių žaidimams, kad, kaip įprasta, būtų apgautos tų žaidimų pabaigoje.

Nelaukite pasakų princų, jei pačios tik apsimetate princesėmis.

Jei neriatės iš kailio, kad taptumėte manekene – sulauksite tokio pačio narcizo, nutrumpinsite sijoną – užkabinsite mergišių, ieškosite pažinčių naktiniame klube – gausite vienkartinę “pažintį“, vaidinsite jauną mergaitę – įsivaikinsite infantilų berniuką, bandysite manipuliuoti – pakliūsite į tokio pačio manipuliatoriaus rankas.

Ir vėl graudžiai verksite, kad neliko tikrų vyrų..

Negudraukite, ir pasaulis nesiųs jums ironiško atsako.

Galbūt, apgaulė – pernelyg aštrus žodis, galbūt, po juo slepiasi baimė atrodyti negražia? O aš jums pasakysiu štai ką: negražių moterų nėra. Tikrai.

Yra tik moterys, kurios bando mums tai įrodyti: “aš negraži, todėl, pažiūrėk, kaip aš pasidažiau blakstienas ir lūpas, kaip pagilinau iškirptę ir apnuoginau kojas. Dabar mano išvaizda kaip reklama ekrane: ryški, traukia dėmesį..“ Bet.. už to ekrano nieko nėra, tik laidai ir dulkės..

Bet juk vyras myli ne veidą. Jį trikdo ir atgraso nuolat rodomas apnuogintas kūnas.

Moters patrauklumas – giluminis ir labai subtilus. Vyrą traukia moters vidinė šviesa.. Jis įsimyli moters esybę, jos moterišką prigimtį, o tik po to žavisi jos veidu ir figūra.

Poetai, šlovinantys moters grožį, apdainuoja būtent tą vidinę šviesą, kuri atsispindi moters veide ir kūne. Mylintis vyras gali žavėtis ir liekna, ir apvalių formų moterimi, ir gali pats stebėtis, kad ji “neatitinka“ jo kadaise susigalvotų idealų..

Vyrai myli ne akimis.. Tai būtų pernelyg primityvu. Galbūt, jų dėmesį gali trumpam patraukti išorinis blizgesys, bet vertina ir brangina jie tikrai visai ne tai.

Vyrai tiesiog jaučia tą vidinę moters šviesą ir mato ją moters judesiuose, jos eisenoje, jos balse.. Ir tos šviesos neįmanoma standartizuoti, nupiešti grimu ar padirbti.. Nes tai unikali ir nepakartojama šviesa.

Moteriai nereikia stengtis atitikti kažkokius išorinio grožio standartus.. Jai tereikia išreikšti savo moterišką prigimtį – tuomet ji graži, patraukli, harmoninga.

Tuomet jai nereikės vaidinti “princesės“ ir  ieškoti “princo“, nes jos švelni moteriška energija tikrai pritrauks brandžią vyrišką energiją.

Neapgaudinėkite savęs ir kitų. Tiesiog būkite savimi.

Pagal A. Baranovo tekstą, vertė ruvi.lt

Savas žmogus

Su savu žmogumi ir perpildytame vagone jauku ir gerai. Net labai gerai: galima prisiglausti prie savo žmogaus ir jį apkabinti. O tilpti galima dviese ant vienos kėdės – ir nieko, vietos pilnai pakanka. Tai, kas vyksta aplink, ne taip jau ir svarbu…

O su nuostabiu, geru, respektabiliu, bet ne mūsų žmogumi, net prabangiame “ultra-incluzive“ viešbutyje sunku gyventi viename numeryje. Visi šio žmogaus įpročiai mus slegia ir erzina. Įprotis keltis vos prašvitus arba vėlai gultis. Knarkimas erzina, net jei jis tylutėliai knarkia, šitas žmogus.

Įprotis garsiai skalauti burną po dantų valymo erzina. Įprotis sėdėti ant sofos ne taip, kaip reikia. Ištiesia kojas ir trukdo mums. Ir dar kalba be perstojo. Arba tyli, kaip kelmas…

Niekur nuo jo nesidėsi, nuo šito žmogaus, net dideliame numeryje. Jis nuolat painiojasi po kojomis ir šmėžuoja prieš akis. Ir ilgam užima vonios kambarį.. Ankšta ir nejauku.

Net jei einame drauge vandenyno pakrante, ne mūsų žmogus įsigudrina mus užkliudyti arba eina ne mūsų tempu. Nepatogu su juo vaikštinėti. Laukti jo arba žingsniuoti pernelyg greitai, kad neatsiliktume…

Turbūt, ne mūsų žmogus jaučiasi lygiai taip pat: jam ankšta, nepatogu ir slogu. Bet jis taip pat elgiasi mandagiai ir neišsiduoda… Ir laukia, kada kankinimas ankštu bendrabūviu pasibaigs, net jei mes prabangiausiame kurorte kartu atostogaujame.

Arba kartu dirbame viename kabinete. Arba kartu važiuojame vagone. Nesvarbu; bet koks priverstinis buvimas kartu mus slegia, jei šalia – ne mūsų žmogus.

Ir bet kokio nepatogaus buvimo kartu mes net nepastebime, jei žmogus – savas. O mes – jam savi. Štai taip ir važiuotume visą gyvenimą drauge, prisiglaudę vienas prie kito.

Arba gyventume kartu; kol traukinys atvažiuos į galinę stotelę. Ilgai-ilgai… Tai pagrindinis savo žmogaus požymis: mums neankšta drauge. Ir niekas neerzina, neapsunkina.

O jei tai prasidėjo – susierzinimas, reiškia, kažkas ne taip. Mes tolstame vienas nuo kito, kai buvimas kartu apsunkina, o ne gelbėja nuo pasaulio sunkumų. Mes nustojame būti “savais“, ir pirmas požymis – susierzinimas ir suvaržymas.

Viešbutyje ar vagone – nesvarbu. Bet taip prasideda atitolimas ir susvetimėjimas. Tai pagrindinis požymis ir signalas.

Pagal A.V. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Senieji Mokymai apie giminės jėgą

Šiuolaikinių žmonių visuomenė suskaldyta, supriešinta, praradusi vienybės pojūtį, ir tai liečia ne tik valstybių ar žmonių tarpusavio santykius, bet ir giminės santykius.

Žmonės dabar domisi savo protėviais dažniau tam, kad atrastų kilmingų giminaičių ir kad tai suteiktų jiems priežastį pasididžiuoti prieš kitus. Tuo tarpu santykiai su gimine, net su artimiausiais žmonėmis, neretai yra šalti arba savanaudiški – tai vartotojiško gyvenimo, susvetimėjimo ir priešiškumo visuomenėje pasekmės.

Tačiau žmogus be ryšio su gimine, be jos palaikymo – tarsi medis be šaknų. Ryšys su gimine yra subtilus, galintis suteikti pilnatvę ir gyvenimo jėgų. Jei žmogus to ryšio atsisako – nesvarbu, sąmoningai ar ne – atsiriboti nuo tam tikros savo giminės energetinės struktūros iš protėvių patirties, su kuria jis yra susietas ir kūnu, ir dvasia, jis negali.

Kiekvienas naujai gimęs žmogus giminėje – ilgos, nenutraukiamos grandinės dalis. Giminėje gali būti įvairių žmonių – dorų ir nedorų, tačiau kiekvienas naujas giminės narys gali kardinaliai pakeisti giminės energetinę struktūrą ir į gerą, ir į blogą pusę, kuri neišvengiamai veiks ir ateities kartas.

Žinios apie giminę ir ryšiai su ja – žmogaus dvasinės brandos, atsakomybės ir sąžinės klausimas. Galima atsiriboti nuo giminių, galima su jais nebendrauti, bet negatyvus ir net neutralus nusiteikimas jų atžvilgiu neapsaugos nuo tęstinumo giminėje – ir pats žmogus, ir jo vaikai gali paveldėti netikėtų charakterio bruožų ir nesuprasti: iš kur tai, į ką jie atsigimė?..

Todėl reikia domėtis savo protėvių gyvenimo istorijomis, jų talentais ir savybėmis, o taip pat palaikyti gerus santykius su artimais žmonėmis ir jokiu būdu jų nebloginti – tai padeda ne tik suprasti protėvių poelgių motyvus, bet ir išgryninti, atnaujinti giminės liniją ir sąmoningai formuoti pozityvius, dorus savo vaikų bruožus asmeniniu pavyzdžiu.

Mūsų protėviai gerai žinojo giminės tęstinumo papročius ir jų laikėsi, nes savo gyvenimu patyrė, kad tai yra teisinga ir duoda gerus rezultatus – palaiko vienybę tarp šeimos ir giminės narių, sutelkia sunkią akimirką ir išsaugo dvasines bendražmogiškas vertybes ir patirtį, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Dorovė, vienybė, geranoriškumas, meilė, pagarba, rūpestis kiekvienu giminės nariu, bendri vienijantys tikslai ir bendra visų gerovė buvo laikomi savaime suprantamais, nes žmonės vadovavosi sveika nuovoka ir patirtimi. Jie gerbė vyresnius, bendrai augino vaikus, palaikė jaunimą, susitelkdavo bendriems darbams, padėdavo sunkiu metu, ruošdavo bendras šventes, dalindavosi ir džiaugsmu, ir rūpesčiu.

Vienas iš pamirštų papročių, kuris sujungdavo kelių kartų žmones – tai šeimos ir giminės narių palaiminimas: tarsi nematoma giminės apsauga, gerumo palinkėjimas. Laimindavo visus giminės narius kasdien, tiesiog gerai dienai. O paprašyti vyresniųjų giminės narių ar protėvių palaiminimo prieš svarbius gyvenimo įvykius buvo savaime suprantamas dalykas – tai suteikdavo stiprybės ir pasitikėjimo.

Ir tai ne mistika ar kažkokios atgyvenusios senienos – giminės papročiai buvo perduodami iš kartos į kartą, nes padėjo išsaugoti viską, kas suteikia gyvenimui prasmę ir pilnatvę. Tik dori ir dvasingi žmonės laimingi, tik turėdami bendrus vienijančius tikslus žmonės jaučiasi svarbūs ir reikalingi.

Taigi – negalima net galvoti blogai apie artimus žmones, nekalbant jau apie apkalbas, kenkimą ar piktavališkumą jų atžvilgiu. Kaip ir kaltinti tėvus ar kitus gimines dėl nederamo elgesio – verčiau pabandyti suprasti, kokiose sąlygose jie augo ir gyveno, kokie buvo jų elgesio motyvai. Ir – atleisti, apsivalyti, tuo pačiu išrišant neapykantos, kaltės, pykčio mazgus giminės struktūroje ir nutiesiant ateities kartoms tyrą ir šviesų kelią.

Pakanka vieno dvasingo ir šviesaus žmogaus giminėje ir jo nuoširdaus noro keisti ir gerinti giminės santykius – ir visa giminė gauna impulsą atsigauti ir apsivalyti. Kiekvienas žmogus gali apsispręsti tapti tokiu gerumo ir harmonijos švyturiu savo giminėje ir sukurti tvirtą vienybės pagrindą visiems.

Žmonės negali būti laimingi, kai elgiasi negatyviai – nekenčia, pykstasi, kenkia kitiems – ir tai liečia ne tik giminę, bet ir visą žmoniją. Tačiau norėdami didelių, reikšmingų ir pozityvių pokyčių visai žmonijai, mes turime harmonizuoti santykius ir savo artimiausioje aplinkoje – šeimoje ir giminėje.

Harmonija šeimoje ir giminėje ir yra tie maži žingsneliai į mūsų didelį bendrą tikslą – harmoniją visoje Žemėje. Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 ..

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !