Kažkas turi tai padaryti

Kaip manote, kaip ilgai gali tęstis priešiškumas šeimoje? Kiek galima kaupti nuoskaudas ant tėvų, vaikų, brolių ar seserų ir kitų giminaičių? Pagal tai, ką matome aplink, panašu, kad tai gali tęstis visą gyvenimą.

Tai baisu – didesnę gyvenimo dalį nešiotis sunkų akmenį širdyje, ir metų metais ginti vidinius skaudulius apsimestiniais abejingumo kiautais. Bet juk nėra to abejingumo ir negali būti. Negalime būti abejingi tėvams, vaikams, seserims, broliams, giminaičiams… Negali žmonės būti abejingi ir kitiems žmonėms, gyvenantiems įvairiose valstybėse ar tolimiausiuose planetos dalyse.

Šiame pasaulyje nėra kitų žmonių, išskyrus kiekvieną iš mūsų. Ir tik mūsų valioje nuspręsti – ar ir toliau gyvensime neapykantoje, ar pagaliau tai sustabdysime. Kažkas turi pradėti keisti priešiškumą į santarvę – kaip ir kiek gali. Kažkas turi tapti pavyzdžiu kitiems.

Pretenzijos, kaltinimai, agresija, priešiškumas – tai kartojasi metų metus, dešimtmečius ir per amžius.. Žmonės perduoda savo vidinę kančią kitiems, ir tuo pačiu skaudina juos. Kai žmogui skauda, jis bendrauja su kitais per savo skausmo prizmę, apie tai sakoma: sužeistas žeidžia kitus, o mylintis skleidžia meilę. Ir tai vyksta ne tik šeimose, bet ir visose žmonijos gyvenimo srityse.

Nežeiskime jau sužeistų. Dažniau užduokime sau klausimus: kodėl ir ko aš nekenčiu? Su kuo aš kovoju ir ko siekiu kovodamas? Kas laimi kovose ir vardan ko jos vyksta? Kam aš eikvoju savo gyvenimą ir kiek meilės aš skleidžiu aplinkiniams?.. 

Varžytis lengviau, nei bendradarbiauti. Kaltinti ir bartis daug paprasčiau, nei mokytis sutarti. Griauti lengviau, nei statyti. Naikinti greičiau, nei kurti. Bet juk neapykanta negali būti meilės ir santarvės pagrindu.

Neapykanta visada sėja tik neapykantą. Senuose mokymuose sakoma, kad geriausias mūšis – tai nepradėtas mūšis, nes tikras karys nebijo žūti, tačiau jis baiminasi dėl kitų žmonių gyvybių.

Išminties kelias negali būti priešiškumo keliu. Pasijuskime visumos dalimi, pradėkime savo vidinį darbą – mylėkime ir užjauskime ne žodžiais, o visa širdimi. Užauginkime meilę tokio dydžio, kad joje tilptų visa žmonija su jos skausmu ir paklydimais.

Kažkas turi tai padaryti. Tegul tai bus kiekvienas iš mūsų.

Padėka autorei! Pagal sutrumpintą Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Toks tyros meilės polėkis…

Turi moterys tokį bruožą – idealizuoti pasaulį. Kaip pievos gėlėmis savo namus, puošti nuostabiu maksimalizmu savo asmeninius prisiminimus.

Jei tai grožis – tuomet dieviškas, jei skausmas – tai nepakeliamas, jei giluma – tai bedugnė. Taip įdomiau įsiminti gyvenimą. Taip jis tampa lyg ir stebuklingas. Taip aukščiau skrieja siela.

Ir tegul iš tiesų viskas ne taip jau romantiška, ne taip stebuklinga, ne taip poetiška, net ne taip jau ir skausminga, tačiau gebėjimo suteikti dvasingumo savo likimui, perrašant tegul ne ateitį, bet bent jau praeitį – to iš jų neatimsi.

Joms maža šios realybės, todėl kad moters širdžiai, kupinai meilės, pasidaro ankštas pasaulis.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir kompromisas neišgelbės

Jokios priešingybės netraukia.

Na, nebent trims dienoms euforijos. O ketvirtą dieną prasideda – kai vienam anksti, o kitam vėlai…

Vienam reikia, o kitam nereikia…

Vienam žalia, o kitam raudona…

Vienam teisinga, o kitam neteisinga…

Vienam į dešinę, o kitam į kairę…

Vienam blogai, o kitam gerai…

Vienam ten, o kitam čia…

Vienam pagulėti, o kitam eiti…

Ir dar tūkstantis ir vienas neatitikimas.

Ir joks kompromisas neišgelbės.

O ir nevertėtų pamiršti, kad reali, o ne teorinė kompromiso esmė yra vis dėl to tame, kad mes dėl trapios taikos darome visai ne tai, ką norėtume daryti…

Mylėkite panašius 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Jie turi ateitį

Iš tiesų turi prasmę tik ilgalaikiai santykiai, kuomet žmogus, kuris šalia, tampa iš tikrųjų artimas.

Tu žinai visas jo intonacijas, jauti nuotaikas, žinai visas charakterio paslaptis, ir galiausiai žinai, kaip susitaikyti ir ko apskritai iš jo tikėtis.

Visos jo silpnybės ir trūkumai sukelia šypseną ir kažkokią šilumą širdyje. Ir tu gali jam atlaidžiai pasakyti: “tai tik isterija“, “nuleisk garą“, “ką šį kartą iškrėtei?“…

Tu nesistengi padaryti jam įspūdį, bet tampi pačiu savimi, tu žinai, kad myli ne tavo įvaizdį, o būtent tave. Ir todėl tau lengva. Tu nevaidini. Tu gyveni su juo. Ir tau svarbiausia, kad jis būtų laimingas.

Pastovūs santykiai – tai rimta, atsakinga, kartais sudėtinga.., bet jie to verti.

Todėl kad tokie santykiai turi ateitį.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Aš pasirinkau Meilę!

Jei paklausite manęs, ką man pavyko pasiekti gyvenime, atsakymas bus tik vienas: – Tai tapti truputį geresniu!

Ne namas, ne medis, net ne vaikai! Visa tai niekam nereikalinga, jei aš nebūsiu pagarbus su kitais, jei aš nesidalinsiu savo dvasinėmis vertybėmis.

Aš reikalingas savo artimiesiems pirmiausiai kaip žmogus su žmogiškais poelgiais. Aš reikalingas artimiesiems kaip šilumos ir rūpestingumo šaltinis. 

Viskas laikina šiame pasaulyje, bet išlieka prisiminimai, lieka pėdsakas žmonių širdyse. Koks jis bus?

Iš visų savo gebėjimų aš išskirčiau saviugdą. Iš visų pasiekimų – savęs keitimą į gerąją-šviesiąją pusę.

Kartą aš supratau, kad kova daugiau ne man. Žmogus nieko negali išsikovoti. Dar niekam nepavyko jėga priversti mylėti. Dar niekam nepavyko pasiimti į paskutinę kelionę kažkokius turtus arba pranašumo pojūtį.

O jei taip, tuomet kokia tame prasmė?

Kokia prasmė kovoti ir įrodinėti savo jėgą ar nuomonę. Tokiu būdu laimės nepasieksime!

Aš supratau, kad nelengva kalbėti žodžiais, bet taip paprasta kalbėti širdimi. Ši kalba visiems suprantama. Suaugusiems ir vaikams, gyvūnams ir paukščiams. Visas pasaulis supranta Meilę ir rūpestį.

Aš atmečiau viską, kas nereikalinga. Aš atsisakiau kovos dėl savo nuomonės harmonijos naudai. Aš atsisakiau menamų titulų ir vertybių. Aš atsisakiau valdingumo. Aš pasirinkau Meilę!

Aš pasirinkau vertybę, dėl kurios verta gyventi.

Aš daugiau nekovoju! Meilėje nebūna kovos, čia yra pagarba kito gyvenimui, čia yra begalinis dėkingumas už susitikimo akimirką su kitu žmogumi, kitokia nuomone.

Man daug kas pavyko. Svarbiausia – išvysti savo savitumą, pamatyti egoizmą ir išugdyti savyje pagarbą kito žmogaus gyvenimui.

Aš pasirinkau Meilę ir dabar vadovaujuosi ja diena iš dienos.

Ir jei manęs paklaustų apie gyvenimo prasmę, aš nesusimąstydamas atsakyčiau: Meilė, Gerumas, Dėkingumas!

Dėkoju gyvenimui 🙂 …

Padėka autoriui! Pagal V. Trojickio esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šeima – tai meilė…

Apie šeimą. Aš labai noriu pasikalbėti apie šeimą. Nes viskas taip sujaukta ir supainiota šioje gyvenimo srityje…

Juk mes visi buvome vaikai. Ir dauguma iš mūsų augo šeimose. Na, nejaugi viskas buvo taip blogai, kad nesinori kurti savo šeimos? Ir tęsti kažkokias geras tradicijas, kurias prisimename iš vaikystės, perimti jas?

Aš netikiu, kai man sako, kad dauguma šeimų yra nelaimingos, atsitiktinės, nepilnos, kuriose du žmonės tiesiog gyvena kartu dėl turto ir apgaudinėja vienas kitą.

Manau, kad žmonės dabar daugiau įpratę aptarinėti kažką blogo. Apkalbėti. Pasmerkti. O apie tai, kas yra gerai, niekas nekalba. Neįdomu. Kai yra gerai, ką dar apie tai galima pasakyti? 

Ir dauguma su pašaipa klausia – atseit, kam man šeima, aš ir taip viską turiu: butą, darbą, pinigų, draugų, turiu net šunį-medalistą, ir gyvenimas mano kunkuliuoja, tiesiog virte-verda, ir kondicionierius miegamajame yra, ir testamentas surašytas: žodžiu, viskas sustyguota ir numatyta.

O meilė? O kaip gi meilė? Nes šeima – tai meilė. Šeima – tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Kur tave visada palaiko.

Šeima – tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.

Šeima – tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Čia taip daug meilės. 

Šeima – tai kuomet visas pasaulis gali būti prieš tave, o tavo šeima – už tave ir su tavimi.

Šeima – kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose – gaminamo maisto kvapas. Kai gamini su meile, o ne todėl, kad reikia valgyti.

Šeima – tai kuomet jūs net per atstumą jaučiate vienas kitą.

Štai kas yra šeima. O ne vien vandens stiklinė senatvėje.

Bet dabar mūsų gyvenime labai daug “aš“. O juk šeima – tai “mes“. Mes – tai vieningas organizmas.

Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes – myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji – dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei. Net jei dėl kažko kartais nesutariate, jūs visada susitaikote, nes šeima – tai tavo artimiausi žmonės.

Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos. Arba sureikšmintas “ego“.

O šeima – tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas – ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos. Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti “laimingą“ – be įdaro. Ir kam jis atiteks – tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams. Tokią tradiciją mano tėvai sugalvojo.

O mūsų šeimoje – jau ne tik tėvų perduotos, bet ir naujos šeimos tradicijos: mes einame į žygius, ieškome įdomių maršrutų, atrandame naujas vietoves.

Ir dar mes puošiame naujametinę eglutę lapkričio mėnesį… Visi drauge 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Sonios Orešnikovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Pasaka “Absoliučiai Nepriklausoma Moteris“

Gyveno kartą Absoliučiai Nepriklausoma Moteris. Maždaug prieš porą metų ji tokia tapo – absoliučiai nepriklausoma. Ir tuo labai didžiavosi.

Ji pabusdavo nuskambėjus žadintuvui ir niekada negulinėjo lovoje. Jai buvo nesvarbu: gerti arbatą ar kavą. Ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui. Ir nugalėjo, tuo pačiu išbraukus iš savo raciono visus saldumynus ir kaloringus produktus. Todėl ji gėrė rytais vandenį ir valgė nesaldžią ir nesūrią avižinę košę.

Ji išsiskyrė su draugėmis, nes nenorėjo nuo jų priklausyti. Ji buvo visiškai abejinga pirkiniams – niekas neišdrįstų jai priekaištauti dėl to, kad dėl brangaus rūbo ji gali pamesti galvą. Ką jau ten pirkiniai! Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Jau praėjo daug mėnesių, kai ji išsiskyrė su savo mylimuoju (o juk vos netapo nuo jo priklausoma!)

Žodžiu, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, kad dar truputį – ir ji taps Idealia Moterimi.

Bet vieną šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo šnarėjimas. Ji atidarė. Svyruodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo Katė. Moteris net aiktelėjo:

– Tu?! Bet… Kaip? Tūkstantis kilometrų?!

– Aš ėjau čia metus, – ir Katė, įėjusi į namus, prigulė šalia krėslo kojos.

– Kodėl?

– Pasiilgau, – pažvelgė į ją Katė. – Aš negaliu gyventi be tavęs, be mūsų namų, be tavo vyro. Beje, o kur jis?

– Bet juk aš nuvežiau tave pas tetą į kaimą… Tu nesupykai?

– Tik iš pradžių pykau, – atsiduso Katė. – Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai būti nepriklausoma…

– Ir tapau! – Moters balsas staiga išdavikiškai suvirpėjo.

– Ką gi, sveikinu, – sušnabždėjo Katė. – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dieną-kitą ir grįšiu atgal.

Naktį Moteris krūptelėjo ir atsimerkė – ji visada pabusdavo nuo neaiškaus ilgesingo tuštumos pojūčio krūtinėje. Širdyje buvo šalta – tarsi kažkas įjungė viduje ventiliatorių. Ji ištiesė ranką, kad pasiektų raminamųjų – ir apčiuopė šiltą kailiuką. Katė pasislinko arčiau jos, atsigulė pašonėje, pradėjo murkti. Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje išnyko.

Praėjo trys dienos. Moteris atsibudo. Pusvalandį pagulėjo lovoje, paskui nuėjo į virtuvę ir išsivirė kavos su šokoladu. Paskui pasiėmė mobilųjį telefoną, paskambino savo mylimam vyrui ir pasakė jam svarbiausius žodžius: “Aš myliu tave!“ Paskui susitarė susitikti su drauge. Ir staiga pamatė Katę, sėdinčią prie durų…

– Išleisk mane, prašau, – pasiprašė Katė.

– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgėjo ašaros. – Bet dabar aš negalėsiu be tavęs!

– Nusiramink, – tarė Katė. – Aš tiesiog einu pasivaikščioti. Ir neužrakink durų, prašau. Juk nepriklausomybė – visai ne tai, ką tu galvoji. Tai vidinė laisvė. Tai – žinojimas, kad durys atviros. O dar – tai laimė dėl to, kad yra kažkas, pas ką tu pasiryžusi eiti pėsčiomis tūkstantį kilometrų…

Katė peržengė slenkstį, žvaliai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai.

Padėka autorei! Pagal Emos Gaus pasaką, vertė ruvi.lt

Viską galima ištaisyti

Kodėl mes skaudiname savo tėvus? Ar todėl, kad jie kažkada mus baudė ar drausmino? Todėl, kad mums atrodo, kad jie kažkokie ne tokie – nepakankamai protingi, nelabai gražūs ir nejauni, nesugeba daug uždirbti, nemoka užmegzti naudingų ryšių, ne taip kalba, neteisingai galvoja ir per daug pamokslauja?

O ar turėjo jie galimybę ir pasirinkimą pragyventi savo gyvenimą kitaip? Gyventi darnų, šviesų gyvenimą, kupiną meilės ir šilumos, kur nieko netrūksta, kur nėra negandų ir netekčių. Ar gyveno jie kada nors tik asmeniškai dėl savęs?

Mes užaugome, o smulkios vaikiškos nuoskaudos, pretenzijos ir nesupratimas išliko. Visas sukauptas negatyvumas persekioja mus metų metus, lyg sniego lavina. Ar turime priežastį nuolat nešioti šią naštą savyje? Ar prisimename, kas mums dovanojo gyvenimą?

Bet kažkas trukdo atleisti ir patiems atsiprašyti už šiurkštumą ir įžūlumą, už nepateisintas viltis, suteiktą skausmą, abejingumą ir vienatvę. Kažkas nepaleidžia, trukdo laisvai gyventi. Mes nenorime pažvelgti į praeitį, o galbūt, verta atsigręžti, suprasti ir liautis teisti ir smerkti?

Pažvelgti ir į save – ar išmokome mylėti taip, kaip myli mus? Galbūt, mes per daug susireikšminę, todėl daug ką priimame kaip savaime suprantamus dalykus ir tiesiog nemokame pažvelgti tiesai į akis?

Kodėl taip lengvai galima imti viską, bet nieko neatiduoti? Kodėl net nesusimąstydami įskaudiname, neužjaučiame ir net kerštaujame? Todėl, kad tėvai viską priima ir viską atleidžia, tiki mumis ir nepraranda vilties, nežiūrint į nieką. Tėvų meilė beribė ir besąlygiška. 

Svetimiems žmonėms dažnai esame atidesni ir geresni, o būdami su artimaisiais mes nusimetame “kaukes“ ir leidžiame sau būti abejingais ir ciniškais egoistais.

Gaunasi, kad, deja, mes skriaudžiame tuos, kas mus labai myli ir ką mes mylime ir bijome prarasti, tačiau širdies gilumoje slepiame savo jausmus ir bijome sau tai pripažinti. Ir kažkodėl įsivaizduojame, kad tėvai bus su mumis visada.

Bet vieną dieną gyvenimas sustos ir nebus ką kaltinti. Ir mes jau nebūsime svarbiausi kažkieno gyvenime. Niekas neskaitys mums moralų ir nepalaikys mūsų siekių. Pasaulis nepasikeis – taip pat švies saulė, tačiau nebus šalia rūpestingų švelnių rankų ir mylinčių akių.

Nežadėkite skambinti tėvams. Todėl kad tikrai apie tai pamiršite šiandien, rytoj ar po savaitės, o jie lauks… Net neapgalvotai ištartas žodis gali juos įskaudinti. Paskambinkite tiesiog dabar, kad išgirstumėte širdžiai mielą balsą ir kad pasakytumėte, jog mylite juos ne už kažką, bet tiesiog už tai, kad jie yra, mylite taip, kaip vaikystėje…

Nedelskite… Viską galima ištaisyti, kuomet visi gyvi.

Padėka autorei! Pagal Asios Novikovos tekstą, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !

Pasakojimas “Skyrybos“

Na, taip jau nutiko. Taip būna. Nesutapo charakteriai. Nesugebėjo nusileisti vienas kitam. Trumpiau tariant, banali istorija: išsiskyrė ir pasidalino visą turtą. Žmonai atiteko šuo, o buvusiam vyrui katinas. Jie kartu užaugo. Kačiuką ir šuniuką vienu metu paėmė, kai susituokė. Tokie štai reikalai.

Visa kita vyras paliko. Tiesiog išėjo su katinu ant rankų. Juolab, kad kiekvienas turėjo savo automobilį. Išsinuomavo nedidelę studiją ir pradėjo naują gyvenimą.

Tik va katinas pradėjo liūdėti. Ir gulėjo visą laiką ant palangės. Žiūrėjo pro langą. Ir beveik nieko neėdė. Sublogo. Vyras pradėjo vežioti jį pas gydytojus. Bet tie negalėjo nustatyti diagnozės. Tiesiog paskyrė vitaminų ir visokių subalansuotų mišinių. Trumpiau tariant, pinigų išleido daug, bet naudos mažai tebuvo.

O vieną dieną buvusi žmona paskambino. Na, kaip ir buvusi. Juk skyrybos – ne vienos minutės reikalas. Net be bendro buto dalybų šiais laikais skyrybos užima daug laiko. Taigi, dar vis esama žmona paskambino ir paaiškino, kad turi didelę problemą ir prašo padėti, jei tik jam nebūtų sunku.

O reikalas štai koks. Šuo ėsti liovėsi, beveik visą laiką gulėjo koridoriuje, vis sunkiai atsidusdamas. Moteris vežiojo šunį pas veterinarus, bet naudos iš to buvo nedaug. Šuo tiesiog akyse nyko. Todėl ji ir nusprendė paprašyti vyro, kad jis paimtų ir atvežtų nors trumpam savo katiną. Gal tai padės.

Na, ką gi daryti? Juk skyrybos nereiškia, kad žmonės tampa priešais. Kartais ir draugais išlieka. Ir šį kartą tai buvo būtent toks atvejis. Vyras paėmė katiną ir atvažiavo.

O kai jis paleido savo pūkuotuką bute, kur jie anksčiau visi gyveno, šuo kaipmat puolė pasitikti savo seno draugo. Jie šokinėjo ir bėgiojo vienas paskui kitą. Ir apvertė absoliučiai viską bute. O paskui, jau pavargę, jie nuskubėjo į virtuvę maisto, o vėliau kambaryje ir užmigo drauge.

Na, nežadinsi gi katino, kai jis miega. Negalima vėl taip negailestingai juos išskirti. Reikia pasakyti, mielieji, kad moteris ir vyras labai mylėjo savo gyvūnus. Taigi, kol tie miegojo, jie tyliai nuėjo į virtuvę ir kartu paruošė sau pietus. Pietūs gavosi šventiniai, džiaugsmui nebuvo galo, nes juk gyvūnai valgyti pradėjo.

Taip prasėdėjo jie už stalo iki vakaro, o vakare vyras jau ir nevažiavo į savo nuomojamą butą. Šuo su katinu tyliai ir toliau miegojo. Juk nežadinsi jų, ar ne, gerbiamieji? Taigi, teko vyrui iki ryto pasilikti. O ir ko važiuoti kažkur naktį? Tuo labiau po šventinių pietų.

Štai taip buvo atšauktos skyrybos.

O jūs sakote, charakteriai nesutapo. Kažko ten nepasidalino. Viską jie teisingai padalino. Viską, kas nereikalinga – už durų. O viską, kas teisinga, tai yra, katiną ir šunį – į namus. Ir daugiau jų neišskirti. O kaip gi kitaip? Kitaip – niekaip 🙂 .

Padėka autoriui! Pagal Olego Bondarenkos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip šilta pavasario Saulė

Kaip pamilti žmones? Šia amžina tema nėra lengva svarstyti. Todėl kad meilė – toks nepaprastas jausmas… Meilė – dieviška žinia su saulėta misterijos aureole. Ir tuo pačiu metu tai asmeninis pojūtis. Ir, taip vadinama “abstrakti sąvoka“.

Kaip gi išreiškiama meilė? Mano supratimu, meilė – tai ne deginanti, bet sušildanti pavasario Saulė. Ir jos švelni šviesa ir spinduliai – tai meilės išraiška.

O jie būna įvairūs… kaip platūs dosnūs poelgiai, arba kaip mažos ir kuklios, ne iš karto pastebimos malonios smulkmenos – tarsi pirmi naivūs vaiko piešinukai, vaizduojantys Saulę. Bet juk iš tokių mielų smulkmenų ir susideda meilės pilnatvė, kuri dovanoja mums laimingas šypsenas.

Meilės išraiška gali būti ir ištiesta dosni ranka su sauja rūpestingai surinktų saldžių aviečių. Tai gali būti ir nuoširdi šypsena, skirta tik vienam žmogui. Ir kenčianti žmogaus siela akimirksniu pasveiksta, jo paties nuostabai. Ir tai ne tušti žodžiai, taip iš tiesų būna.

Šios smulkmenos – kaip perliukai ant gyvenimo siūlo… ir perliukai tie nevienodo dydžio, ir kiekvienas iš jų unikalus. Jie tikri – lyg iš vandenyno gelmių, kaip ir tikri jausmai – iš sielos gelmių.

Meilės, sielos šilumos ir nuoširdaus rūpesčio išraiškos yra daugybė būdų, lygiai tiek, kiek Saulės spindulių jūs galite nupiešti, o tai reiškia – be galo daug.

Net pasaulis taps truputį šviesesnis, jei progai pasitaikius, atversite duris moteriai arba pagyvenusiam žmogui. Arba užleisite vietą transporte tam, kam ji labiau reikalinga… Tai bus puikus gerumo gestas, dovanojantis pozityvumą abiems pusėms.

Meilė išreiškiama veiksmais. Tai visi žino. O štai apie žodžius nuomonė nevienareikšmiška. Ir aš nenorėčiau lyginti žodžių ir darbų. Jų neįmanoma palyginti. Jie savaip svarbūs.

Kiekvienas žodis turi savo reikšmę. Neatsargiu žodžiu galima sužeisti arba net pražudyti. O žodis, ištartas su meile, gali praskaidrinti žmogaus gyvenimą. Žinoma, labai svarbu, kaip ištarti tie žodžiai. Ir ką tuo metu byloja akys. Jei meilė yra, ji visur matoma: balse, žvilgsnyje, gestuose…

Labai svarbi pagarba bendravime. Kad neapgalvoti klausimai netrikdytų žmonių. Jei norime kažko paklausti ar pasitikslinti, darykime tai ne vien iš smalsumo, kalbėkime pagarbiai ir su meile.

Neretai meilės išraiška gali būti ir būtinybėje kartais patylėti, kažko neaštrinti. O būna akimirkos, kai nei žodžiai, nei patarimai apskritai nereikalingi. Reikia tik išklausyti žmogų. Išklausyti ir apkabinti. Suprasti, priimti be vertinimų ar smerkimo. Tuomet be žodžių pajunti žmogaus sielą.

Man teko matyti, kad daugelyje įstaigų yra priimta sutikti lankytojus su dirbtine šypsena, o atsisveikinant linkėti geros dienos. Jei atvirai, girdėti automatiškai visiems tariamus žodžius nėra malonu. Nes taip tariamos frazės praranda nuoširdumą ir emocinį vertingumą. Kam apskritai jas reikia sakyti, jei tai daroma formaliai ir atsainiai?

Kartą su manimi kažkas pasidalino paslaptimi, kaip neįsileisti negatyvių minčių, jei pastebime žmonėse tai, kas mums nelabai patinka. Tiesiog mintyse pasiųskime šviesos spinduliukus nusiminusiam, palinkėkime džiaugsmo nusivylusiam, pamatykime kažką gražaus žmoguje. Ir tuomet neliks vietos smerkimui ir susierzinimui.

Prisiminkime, kad kiekviename žmoguje būtinai yra kažkas gero: arba kažkoks išskirtinis gebėjimas, arba vertingas charakterio bruožas, arba, galbūt, kažkoks mielas išvaizdos ypatumas…

Todėl visiems mums galioja tas pats dėsnis: negaiškime laiko, svarstydami, ar mylime artimą žmogų, bet elkimės taip, tarsi jį mylėtume. Jei žvelgiame į žmogų su meile, mūsų bendravimas galiausiai tampa geranoriškas.

Bet kai elgiamės piktavališkai su tais, kas mums nepatinka, mes dar labiau didiname negatyvumą tarp mūsų. O kai keičiame savo požiūrį, ir jo atžvilgiu pasielgiame geranoriškai – mes mažiname arba stabdome negatyvumą.

Nėra lengva visus mylėti, ir, ko gero, nereikia stengtis to daryti. Svarbiausia – tiesiog elgtis žmoniškai. Būti kaip šilta pavasario Saulė 🙂 .

Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Šiltos ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !