Kad patirtume Meilę…

Sutikę artimą žmogų, atminkite, kad susitikote jūs ne tam, kad griautumėte savo gyvenimus, ne tam, kad kartu pasinertumėte į vartotojišką gyvenimą, ne tam, kad eilinį kartą skaudintumėte vienas kitą, ne tam kad išsivaduotumėte nuo vienatvės.

Jūs susitikote, kad padėtumėte vienas kitam geriau suprasti save ir šį pasaulį. Kad nuoširdžiai pagelbėtumėte vienas kitam. Kad dovanotumėte laimę.

Ir kad atneštumėte ne dar vieną dramą – kurių ir taip pakanka, o sukurtumėte gražią Meilės istoriją ir nuostabų žmogaus, kaip dvasinės būtybės, pakilimo ir tobulėjimo Kelią. 

Jūs susitikote, kad drauge sėtumėte ir daugintumėte išmintį, grožį ir gerovę. Dovanodami vienas kitam bendravimo džiaugsmą, ugdydami savyje kantrybę, supratimą, pagarbų ir globėjišką požiūrį, palikdami po savęs tikėjimą meile ir viską, kas geriausia.

Jūs susitikote, kad patirtumėte Meilę.

Padėka autorei! Pagal Lenos Eltang esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik Meilė viską ištaiso

Žmona sako vyrui: “Nemėtyk kojinių kur papuola namuose.“ Jis sako: “Aha“, ir vis vien išmėto. Keista, ar ne? O žmonai apmaudu, ji pasijuto ignoruojama, jai atrodo, kad jos nemyli, nežiūrint į tai, kiek ji visko daro šeimai.

O kadangi taip nutinka ne pirmą kartą, ji pajunta bejėgiškumą ir apmaudą, kurie sukelia vidinę įtampą ir pyktį, ir tokia būsena balansuoja tarp minčių apie skyrybas ir konflikto proveržio.

O vyras nesupranta – na, pamiršo jis porą kartų padėti kojines prie skalbinių, bet gi nepiktybiškai, o automatiškai, nes labai skubėjo užsiimti savo darbais. Ir jokių piktų kėslų, kam gi taip iš karto – nemyli, skyrybos?..

Ir štai būtent šią akimirką, kai visiems taip skaudu ir apmaudu, reikia bandyti išsiaiškinti – kodėl taip elgiamės, ir iš kur tokios emocijos ir būsenos. Tuomet dar galima sustoti, tuomet ne viskas prarasta.

Tiesiog atsisėsti ir ramiai pasikalbėti apie savo jausmus. Įsivaizduoti save sutuoktinio vietoje – kaip jis jaučiasi šioje situacijoje? Paklausti, kokie jo jausmai ir papasakoti jam apie savo jausmus.

Ir išaiškės, kad žmona visai nenori skirtis, bet nori, kad vyras ją apkabintų ir pasakytų šiltus žodžius. O ir vyras nenori mėtyti savo kojinių kur papuola, bet jam reikia pagalbos, kad pakeistų šį savo įprotį – ir tai daug lengviau padaryti, kai vyras pagaliau supranta, ką jaučia žmona, kai pamato kojines ant grindų.

– Aš supratau! Kai padedu kojines į vietą, aš tuo pačiu patvirtinu, kad myliu tave ir gerbiu tavo darbą namuose, tiesa?

– Taip, ir ne tik – taip tu prisidedi prie tvarkos ir jaukumo mūsų namuose…

– Gerai, aš išmoksiu, bet galbūt ne iš karto, man prireiks šiek tiek laiko ir tavo supratimo, jei kartais suklysiu.

Štai taip meilė ir artumas išsklaido pyktį ir skausmą, kurie neperauga į konfliktą ir griūtį. Todėl, kad kalbamės apie tai, ką jaučiame. O jei nesikalbame – santykiai tampa tiesiog funkcionalūs ir emociškai plastikiniai: išorėje viskas gražu, o viduje – viskas blogai. Tai tiesus kelias į susvetimėjimą.

Kalbėkimės – apie savo jausmus, apie mūsų bendrą gyvenimą, apie mielus kasdieninius rūpesčius. Kad pyktis meilės neišstumtų… Nes tik meilė viską ištaiso.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kiekvienas to ieško…

Vėl ir vėl. Kiekvienoje papasakotoje istorijoje, arba istorijoje, kuri saugoma kažkur giliai, kaip didžiausia paslaptis – aš matau tai. Tarsi raudona gija, pagrindinis akordas ir impulsas, paliekantis pėdsaką viso gyvenimo kelyje…

Tai taip paprasta ir tuo pačiu sudėtinga. Taip ryškiai akivaizdu ir taip kruopščiai slepiama. Taip būtina ir kartu taip nepripažįstama. Taip nuostabu ir tuo pačiu taip baugu…

Kiekvienas ieško savo žmogaus.

Ir… kaip sudėtinga kartais tai pripažinti. Net pačiam sau sudėtinga. Sau gal net pirmiausiai. Jautru. Skaudu. Baugu.

Tačiau. Vienaip ar kitaip. Su didžiausia viltimi arba beveik netekus vilties. Juk visi jie tokie skirtingi – žaismingi romantikai, išmintingi filosofai, amžini optimistai, juokingi keistuoliai, niūrūs cinikai.., net užkietėję vienišiai ar atsiskyrėliai, einantys savo užsibrėžtu keliu, kuriems, atrodytų, nieko nereikia, tik to savo kelio… taip, net ir jie.

Visi jie… Ieško savo Ypatingo Žmogaus.

To, su kuriuo gali visada būti savimi. Skambėti unisonu, perpinant du gyvenimus į vieningą simfoniją, tuo pačiu neprarandant savo unikalaus skambėjimo.

To, su kuriuo galima nerti į gilumą. Keliauti po visatas – vidines ir išorines, tyrinėti pasaulį, sinchroniškai jį pajusti, ir – atsispindėti, atsispindėti, atsispindėti vienas kito akyse.

To, su kuriuo norisi eiti į RYTOJŲ, kuriant bendrą pasaulį, gyvenimą, bendrą kelią. Žinant, kad tai bus ypatingas rytojus. Ir viskas bus neįtikėtinai ypatinga. Ypatingos dienos. Ypatingi pokalbiai. Ypatingi prisilietimai. Ypatingi žodžiai. Ypatingos akimirkos.

Ir tu pats galėsi pasijusti ypatingu. Neįtikėtinai. Magiškai. Ypatingu.

Argi tai nenuostabu?..

Taip sudėtinga ir tuo pačiu – taip paprasta.

Padėka autorei! Pagal K. Mesing esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai ir yra meilė

Eglė visada žalia. O beržas būna plikas, sausas, negražus.

O būna beržas ir sodriai-žalias, auksinis, medaus geltonumo. Ir ant kranto žalia eglė rūpestingai apkabina beržą. Koks jis bebūtų.

Ir tyli upė teka kaip laikas. Kaip gyvenimas.

Tas, kas jus myli ir priima visokį – gražų ir negražų, linksmą ir liūdną, seną ir jauną, piktą ir švelnų – su tuo ir reikia pasilikti ant laiko upės kranto.

Laimingas tas, kurio gyvenime yra toks žmogus.

Dėl jo ir gyvename. Dėl to, kas mūsų nepaliks, jei mes pasikeisime.

Tai ir yra meilė.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kažkas turi tai padaryti

Kaip manote, kaip ilgai gali tęstis priešiškumas šeimoje? Kiek galima kaupti nuoskaudas ant tėvų, vaikų, brolių ar seserų ir kitų giminaičių? Pagal tai, ką matome aplink, panašu, kad tai gali tęstis visą gyvenimą.

Tai baisu – didesnę gyvenimo dalį nešiotis sunkų akmenį širdyje, ir metų metais ginti vidinius skaudulius apsimestiniais abejingumo kiautais. Bet juk nėra to abejingumo ir negali būti. Negalime būti abejingi tėvams, vaikams, seserims, broliams, giminaičiams… Negali žmonės būti abejingi ir kitiems žmonėms, gyvenantiems įvairiose valstybėse ar tolimiausiuose planetos dalyse.

Šiame pasaulyje nėra kitų žmonių, išskyrus kiekvieną iš mūsų. Ir tik mūsų valioje nuspręsti – ar ir toliau gyvensime neapykantoje, ar pagaliau tai sustabdysime. Kažkas turi pradėti keisti priešiškumą į santarvę – kaip ir kiek gali. Kažkas turi tapti pavyzdžiu kitiems.

Pretenzijos, kaltinimai, agresija, priešiškumas – tai kartojasi metų metus, dešimtmečius ir per amžius.. Žmonės perduoda savo vidinę kančią kitiems, ir tuo pačiu skaudina juos. Kai žmogui skauda, jis bendrauja su kitais per savo skausmo prizmę, apie tai sakoma: sužeistas žeidžia kitus, o mylintis skleidžia meilę. Ir tai vyksta ne tik šeimose, bet ir visose žmonijos gyvenimo srityse.

Nežeiskime jau sužeistų. Dažniau užduokime sau klausimus: kodėl ir ko aš nekenčiu? Su kuo aš kovoju ir ko siekiu kovodamas? Kas laimi kovose ir vardan ko jos vyksta? Kam aš eikvoju savo gyvenimą ir kiek meilės aš skleidžiu aplinkiniams?.. 

Varžytis lengviau, nei bendradarbiauti. Kaltinti ir bartis daug paprasčiau, nei mokytis sutarti. Griauti lengviau, nei statyti. Naikinti greičiau, nei kurti. Bet juk neapykanta negali būti meilės ir santarvės pagrindu.

Neapykanta visada sėja tik neapykantą. Senuose mokymuose sakoma, kad geriausias mūšis – tai nepradėtas mūšis, nes tikras karys nebijo žūti, tačiau jis baiminasi dėl kitų žmonių gyvybių.

Išminties kelias negali būti priešiškumo keliu. Pasijuskime visumos dalimi, pradėkime savo vidinį darbą – mylėkime ir užjauskime ne žodžiais, o visa širdimi. Užauginkime meilę tokio dydžio, kad joje tilptų visa žmonija su jos skausmu ir paklydimais.

Kažkas turi tai padaryti. Tegul tai bus kiekvienas iš mūsų.

Padėka autorei! Pagal sutrumpintą Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Toks tyros meilės polėkis…

Turi moterys tokį bruožą – idealizuoti pasaulį. Kaip pievos gėlėmis savo namus, puošti nuostabiu maksimalizmu savo asmeninius prisiminimus.

Jei tai grožis – tuomet dieviškas, jei skausmas – tai nepakeliamas, jei giluma – tai bedugnė. Taip įdomiau įsiminti gyvenimą. Taip jis tampa lyg ir stebuklingas. Taip aukščiau skrieja siela.

Ir tegul iš tiesų viskas ne taip jau romantiška, ne taip stebuklinga, ne taip poetiška, net ne taip jau ir skausminga, tačiau gebėjimo suteikti dvasingumo savo likimui, perrašant tegul ne ateitį, bet bent jau praeitį – to iš jų neatimsi.

Joms maža šios realybės, todėl kad moters širdžiai, kupinai meilės, pasidaro ankštas pasaulis.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir kompromisas neišgelbės

Jokios priešingybės netraukia.

Na, nebent trims dienoms euforijos. O ketvirtą dieną prasideda – kai vienam anksti, o kitam vėlai…

Vienam reikia, o kitam nereikia…

Vienam žalia, o kitam raudona…

Vienam teisinga, o kitam neteisinga…

Vienam į dešinę, o kitam į kairę…

Vienam blogai, o kitam gerai…

Vienam ten, o kitam čia…

Vienam pagulėti, o kitam eiti…

Ir dar tūkstantis ir vienas neatitikimas.

Ir joks kompromisas neišgelbės.

O ir nevertėtų pamiršti, kad reali, o ne teorinė kompromiso esmė yra vis dėl to tame, kad mes dėl trapios taikos darome visai ne tai, ką norėtume daryti…

Mylėkite panašius 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Jie turi ateitį

Iš tiesų turi prasmę tik ilgalaikiai santykiai, kuomet žmogus, kuris šalia, tampa iš tikrųjų artimas.

Tu žinai visas jo intonacijas, jauti nuotaikas, žinai visas charakterio paslaptis, ir galiausiai žinai, kaip susitaikyti ir ko apskritai iš jo tikėtis.

Visos jo silpnybės ir trūkumai sukelia šypseną ir kažkokią šilumą širdyje. Ir tu gali jam atlaidžiai pasakyti: “tai tik isterija“, “nuleisk garą“, “ką šį kartą iškrėtei?“…

Tu nesistengi padaryti jam įspūdį, bet tampi pačiu savimi, tu žinai, kad myli ne tavo įvaizdį, o būtent tave. Ir todėl tau lengva. Tu nevaidini. Tu gyveni su juo. Ir tau svarbiausia, kad jis būtų laimingas.

Pastovūs santykiai – tai rimta, atsakinga, kartais sudėtinga.., bet jie to verti.

Todėl kad tokie santykiai turi ateitį.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Aš pasirinkau Meilę!

Jei paklausite manęs, ką man pavyko pasiekti gyvenime, atsakymas bus tik vienas: – Tai tapti truputį geresniu!

Ne namas, ne medis, net ne vaikai! Visa tai niekam nereikalinga, jei aš nebūsiu pagarbus su kitais, jei aš nesidalinsiu savo dvasinėmis vertybėmis.

Aš reikalingas savo artimiesiems pirmiausiai kaip žmogus su žmogiškais poelgiais. Aš reikalingas artimiesiems kaip šilumos ir rūpestingumo šaltinis. 

Viskas laikina šiame pasaulyje, bet išlieka prisiminimai, lieka pėdsakas žmonių širdyse. Koks jis bus?

Iš visų savo gebėjimų aš išskirčiau saviugdą. Iš visų pasiekimų – savęs keitimą į gerąją-šviesiąją pusę.

Kartą aš supratau, kad kova daugiau ne man. Žmogus nieko negali išsikovoti. Dar niekam nepavyko jėga priversti mylėti. Dar niekam nepavyko pasiimti į paskutinę kelionę kažkokius turtus arba pranašumo pojūtį.

O jei taip, tuomet kokia tame prasmė?

Kokia prasmė kovoti ir įrodinėti savo jėgą ar nuomonę. Tokiu būdu laimės nepasieksime!

Aš supratau, kad nelengva kalbėti žodžiais, bet taip paprasta kalbėti širdimi. Ši kalba visiems suprantama. Suaugusiems ir vaikams, gyvūnams ir paukščiams. Visas pasaulis supranta Meilę ir rūpestį.

Aš atmečiau viską, kas nereikalinga. Aš atsisakiau kovos dėl savo nuomonės harmonijos naudai. Aš atsisakiau menamų titulų ir vertybių. Aš atsisakiau valdingumo. Aš pasirinkau Meilę!

Aš pasirinkau vertybę, dėl kurios verta gyventi.

Aš daugiau nekovoju! Meilėje nebūna kovos, čia yra pagarba kito gyvenimui, čia yra begalinis dėkingumas už susitikimo akimirką su kitu žmogumi, kitokia nuomone.

Man daug kas pavyko. Svarbiausia – išvysti savo savitumą, pamatyti egoizmą ir išugdyti savyje pagarbą kito žmogaus gyvenimui.

Aš pasirinkau Meilę ir dabar vadovaujuosi ja diena iš dienos.

Ir jei manęs paklaustų apie gyvenimo prasmę, aš nesusimąstydamas atsakyčiau: Meilė, Gerumas, Dėkingumas!

Dėkoju gyvenimui 🙂 …

Padėka autoriui! Pagal V. Trojickio esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šeima – tai meilė…

Apie šeimą. Aš labai noriu pasikalbėti apie šeimą. Nes viskas taip sujaukta ir supainiota šioje gyvenimo srityje…

Juk mes visi buvome vaikai. Ir dauguma iš mūsų augo šeimose. Na, nejaugi viskas buvo taip blogai, kad nesinori kurti savo šeimos? Ir tęsti kažkokias geras tradicijas, kurias prisimename iš vaikystės, perimti jas?

Aš netikiu, kai man sako, kad dauguma šeimų yra nelaimingos, atsitiktinės, nepilnos, kuriose du žmonės tiesiog gyvena kartu dėl turto ir apgaudinėja vienas kitą.

Manau, kad žmonės dabar daugiau įpratę aptarinėti kažką blogo. Apkalbėti. Pasmerkti. O apie tai, kas yra gerai, niekas nekalba. Neįdomu. Kai yra gerai, ką dar apie tai galima pasakyti? 

Ir dauguma su pašaipa klausia – atseit, kam man šeima, aš ir taip viską turiu: butą, darbą, pinigų, draugų, turiu net šunį-medalistą, ir gyvenimas mano kunkuliuoja, tiesiog virte-verda, ir kondicionierius miegamajame yra, ir testamentas surašytas: žodžiu, viskas sustyguota ir numatyta.

O meilė? O kaip gi meilė? Nes šeima – tai meilė. Šeima – tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Kur tave visada palaiko.

Šeima – tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.

Šeima – tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Čia taip daug meilės. 

Šeima – tai kuomet visas pasaulis gali būti prieš tave, o tavo šeima – už tave ir su tavimi.

Šeima – kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose – gaminamo maisto kvapas. Kai gamini su meile, o ne todėl, kad reikia valgyti.

Šeima – tai kuomet jūs net per atstumą jaučiate vienas kitą.

Štai kas yra šeima. O ne vien vandens stiklinė senatvėje.

Bet dabar mūsų gyvenime labai daug “aš“. O juk šeima – tai “mes“. Mes – tai vieningas organizmas.

Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes – myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji – dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei. Net jei dėl kažko kartais nesutariate, jūs visada susitaikote, nes šeima – tai tavo artimiausi žmonės.

Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos. Arba sureikšmintas “ego“.

O šeima – tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas – ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos. Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti “laimingą“ – be įdaro. Ir kam jis atiteks – tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams. Tokią tradiciją mano tėvai sugalvojo.

O mūsų šeimoje – jau ne tik tėvų perduotos, bet ir naujos šeimos tradicijos: mes einame į žygius, ieškome įdomių maršrutų, atrandame naujas vietoves.

Ir dar mes puošiame naujametinę eglutę lapkričio mėnesį… Visi drauge 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Sonios Orešnikovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !