Kategorija: Vyras ir moteris

Gerai, kai laiku pradedi branginti tai, kas yra tavo gyvenime ir darai viską, ką gali, kad išsaugotum tai. Brangini ir džiaugiesi, kad tai yra.

Vaikai, tėvai, mylimi ir mylintys žmonės, draugai…

Kaip dažnai mums tai atrodo savaime suprantama. Įprotis. O iš tiesų tai didžiulė Dovana.

Kaip besiklostytų santykiai, kaip gerai, kad jie apskritai yra. Ir kai artimi žmonės yra, kai esi tu, viską galima pagerinti, pakeisti, ištaisyti.

O kartais žmonės tiesiog išeina iš mūsų gyvenimo. Dar ir todėl, kad atliko tai, ką turėjo atlikti mūsų gyvenime, ir turi eiti toliau. Ir mūsų keliai išsiskiria.

Mes nežinome, kiek mums lemta eiti drauge per gyvenimą su kažkokiu žmogumi.

Todėl taip svarbu patirti bendravimo pilnatvę, mylėti visa širdimi tuos, kas tau svarbus, brangus, kas taip artimas tavo Sielai.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė. vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Meilė neturi tapti pančiais artimiems žmonėms. Tai besąlygiškas laisvų žmonių tarpusavio ryšys. Ir būtent laisvė suteikia tvirtumą ir saugumą santykiams.

Juk meilė – tai laisvė, bet ne ta laisvė, kuri nepripažįsta atsakomybės. Meilė – tai geranoriškai priimti įsipareigojimai, kurių laikomasi, ir pasirinkimo laisvė, kurią turi žmonės.

Mylėti – tai gebėjimas būti tikru draugu: būti kartu džiaugsme ir bėdoje, palaikyti ir padrąsinti, suprasti ir užjausti.., bet ir pajusti, kada žmogui reikia pabūti vienam.

Meilė – tai nuoširdus rūpestis artimu žmogumi. Laisvai įsipareigojęs žmogus brangina santykius, todėl ištikimybė, santarvė, pasitikėjimas, šeimos gerovė – jam savaime suprantami dalykai.

Meilė – tai saugumas. Tai reiškia, kad artimas žmogus santykiuose gali būti savimi: jis gali būti silpnas ir kupinas jėgų, gali abejoti ar suklysti, gali sirgti ar prastai atrodyti, būti geros ar prastos nuotaikos… Mylintis žmogus priima savo artimąjį visokį, ir jis žino, kad jo niekada neišduos.

Vaikai turi žinoti, kad šeima – saugiausia vieta pasaulyje. Pagyvenę tėvai turi žinoti, kad jie mylimi ir reikalingi. Vyrui šeimoje svarbu žinoti, kad žmona jį myli, nežiūrint į jo pasiekimus darbe. Žmona turi žinoti, kad mylimas žmogus bus šalia, nepriklausomai nuo amžiaus pokyčių…

Ir visa įmanoma ne dėl gražių pažadų ar garsių priesaikų, o todėl, kad yra gilus ir tikras jausmas.

Visa tai įmanoma, kai žmones sieja tyra, šviesi, besąlygiška Meilė…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš nežinau didesnio džiaugsmo už džiaugsmą jausti meilę, švelnumą ir dėkingumą.

Tokiomis akimirkomis širdis skleidžiasi, išsiplečia už kūno ribų ir tampa mini-Saule.

Meilė, švelnumas, dėkingumas visada tolygiai, jaukiai šviečia. Bet kažkokiais momentais tai įsijungia pilnu pajėgumu.

Kai žiūri į mylimą žmogų arba galvoji apie jį su ypatingu švelnumu. Apkabini, paglostai vaiką. Labai nuoširdžiai dėkoji kažkam artimam arba tolimam. Gėriesi gyvūnu. Žaviesi gamtos grožiu. Unikalia dangaus spalva…

Tai – ypatingi momentai, kai viskas, kas ir taip visada džiugina, sustiprėja šimtus, tūkstančius kartų. Galbūt, dėl to, kad giliai tai pajunti. Be nerimo ir lūkesčių.

Tyra, šviesi, besąlygiška, dieviška meilė, švelnumas, dėkingumas. Sustiprinta žmogaus gebėjimu matyti, girdėti, įkvėpti aromatą, paliesti, pajusti.

Ir tu su tuo susilieji, tame ištirpsti. Tavęs tarsi nėra.

Yra tik beribis švelnumas. Yra tik begalinis dėkingumas visiems ir viskam, kas įjungė visa tai pilnu pajėgumu. Dėkingumas Kūrėjui už gebėjimą taip jausti.

Yra tik besąlygiška Meilė.

Tokiomis akimirkomis prisimeni save tikrąjį ir tą vietą, iš kur atėjo tavo Siela. Prisimeni Namus.

Tikrąją Meilę.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šeima – tai ne tik giminės. Aš turiu omenyje tikrą šeimą, o ne tik biologinius ryšius. Tai erdvė, kuri mus įkvepia svarbiems darbams.

Ateidami į šeimą, mes ateiname į tam tikrą ratą, kuriame visi už vieną ir vienas už visus. Ir nėra nieko, kas palaiko ir įkvepia taip, kaip šeima – mielos akys, patikimos rankos, šiltas glėbys, savitas humoras, tvirtas kiekvieno ryšys su visais, kuris išlaikė ne vieną gyvenimo išbandymą ir išgrynino visus prioritetus.  

Kai aš kalbu apie tai, aš žinau, kad tie žmonės, kuriuos aš skaitau šeima, žino, kad tai aš apie juos. Net jei mes toli ir apskritai ne giminės.

Padėka autorei! Pagal N. Rubštein esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvieno iš mūsų gyvenime buvo arba yra žmonės, kuriems linkime labos nakties, net jei jie mūsų negirdi… Žmonės, apie kuriuos pagalvojame, vos pramerkę ryte akis…

Net jei jų dabar nėra šalia, jie visada su mumis, todėl kad jie – mūsų širdyje. Ir mes šypsomės, galvodami apie juos ir tikime, kad mūsų vidinė šviesa, kurią jiems siunčiame, būtinai juos pasieks.

Kartais jie labai tolimi, bet – tokie be galo mums artimi… Ir mes visada taip laukiame susitikimo su jais, taip norime juos pamatyti ir apkabinti…

Taip gera išgirsti jų tokį mielą širdžiai balsą: “Labas, tai aš!“ Ir net jei matomės labai retai, susitikę bendraujame betarpiškai, lyg būtume vakar išsiskyrę.

Artimos sielos, draugai, mylimi žmonės, savi žmonės – įvairiai juos vadiname. Juos mylime, jų pasiilgstame, už juos meldžiamės, linkime jiems gero…  

Jie visada, visada su mumis – mūsų kasdienybėje ar kelionėse, mūsų prisiminimuose ar mintyse…

Nes jie – mūsų širdyje…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Prie visų įmanomų gyvenimo dėsnių pridurčiau dar vieną: “Neskaudink“.

Tame tiek gilumos ir prasmės.

Juk kaip dažnai, kai su kažkuo susipykstame, kai praleidžiame ilgą laiką automobilių kamštyje arba tiesiog ne ta koja išlipame iš lovos, mes pradedame skaudinti savo artimus žmones. Piktu žodžiu, grubiu poelgiu, savo abejingumu. Sąmoningai ar ne – neturi reikšmės.

Žmogus jautrus ir trapus. Žmogus labai pažeidžiamas. O mus mylintys žmonės pažeidžiami dar labiau. Jie atviri mums, jie mumis pasitiki, todėl nelaukia iš mūsų klastos ar smūgio į nugarą.

Neįtikėtinai lengva prarasti žmogų. Ir labai baisu. Bet mums kažkodėl atrodo, kad jei myli, tai ir pakentės, ir viską atleis.

Ir iš tiesų, pakentės, atleis. Vieną, kitą, trečią kartą, kol skausmas nepavirs viena didele žaizda. Kai tiesiog jau nebeliks jėgų mylėti.

O rytoj-poryt gera nuotaika būtinai sugrįš. O žmogus – ne.

Mes atėjome į šį pasaulį, kad mylėtume vieni kitus. Kad kurtume savo mažą, gerą, šiltą pasaulį didelio pasaulio viduje. Kaip dažnai mes tai pamirštame.

O juk taip svarbu išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje. Rūpintis ir saugoti tuos, kas šalia. Kad nesugriautume. Kad neprarastume. Kad išsaugotume tai, kas brangiausia gyvenime.

Neskaudink. Tai labai daug. Tai svarbu. Tai vertinga.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt.

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Iš visų stebuklų, kuriuos mums siūlo gyvenimas Žemėje, didžiausias – tai Meilė.

Meilė užpildo gyvenimą prasme…

Ji daro stebuklus. Ji atneša šviesą ten, kur viešpatauja tamsa, neša viltį ten, kur įsigalėjo beviltiškumas.

Ji mūsų didysis mokytojas ir dovana, kuri mums nuolat siunčiama.

Meilė – stipriausia jėga pasaulyje.

Ji nematoma, jos negalima išmatuoti, bet tuo pačiu ji tokia galinga, kad gali per akimirką viską pakeisti ir suteikti nepalyginamai didesnį džiaugsmą, nei bet kokie materialūs daiktai.

Kai jūs mylite, niekas negali jūsų meilės atimti. Tik jūs patys galite jos atsisakyti.

Meilė – tai Visatos magija. Ji gali sukurti viską iš nieko.

Ką tik jos nebuvo, ir staiga – ji pasirodo visu savo grožiu, ir jūs kaipmat pasijuntate pakylėtas, o jūsų širdyje tyliai skleidžiasi palaima.

Ir kiek daug nuostabių dalykų ji sukuria tiesiog iš oro: šypsenas, juoką, šiurpuliukus per odą, švelnius žodžius, mielus vardus, laimės ašaras, ir visų pirma – patį gyvenimą.

Mes gimėme iš meilės. Be jos čia nebūtų ir mūsų.

Didžiausias Meilės stebuklas – tai jos gebėjimas nušviesti viską, prie ko ji prisiliečia…

Nuoširdi padėka! Pagal B. de Andželis esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Sutikę artimą žmogų, atminkite, kad susitikote jūs ne tam, kad griautumėte savo gyvenimus, ne tam, kad kartu pasinertumėte į vartotojišką gyvenimą, ne tam, kad eilinį kartą skaudintumėte vienas kitą, ne tam kad išsivaduotumėte nuo vienatvės.

Jūs susitikote, kad padėtumėte vienas kitam geriau suprasti save ir šį pasaulį. Kad nuoširdžiai pagelbėtumėte vienas kitam. Kad dovanotumėte laimę.

Ir kad atneštumėte ne dar vieną dramą – kurių ir taip pakanka, o sukurtumėte gražią Meilės istoriją ir nuostabų žmogaus, kaip dvasinės būtybės, pakilimo ir tobulėjimo Kelią. 

Jūs susitikote, kad drauge sėtumėte ir daugintumėte išmintį, grožį ir gerovę. Dovanodami vienas kitam bendravimo džiaugsmą, ugdydami savyje kantrybę, supratimą, pagarbų ir globėjišką požiūrį, palikdami po savęs tikėjimą meile ir viską, kas geriausia.

Jūs susitikote, kad patirtumėte Meilę.

Padėka autorei! Pagal Lenos Eltang esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žmona sako vyrui: “Nemėtyk kojinių kur papuola namuose.“ Jis sako: “Aha“, ir vis vien išmėto. Keista, ar ne? O žmonai apmaudu, ji pasijuto ignoruojama, jai atrodo, kad jos nemyli, nežiūrint į tai, kiek ji visko daro šeimai.

O kadangi taip nutinka ne pirmą kartą, ji pajunta bejėgiškumą ir apmaudą, kurie sukelia vidinę įtampą ir pyktį, ir tokia būsena balansuoja tarp minčių apie skyrybas ir konflikto proveržio.

O vyras nesupranta – na, pamiršo jis porą kartų padėti kojines prie skalbinių, bet gi nepiktybiškai, o automatiškai, nes labai skubėjo užsiimti savo darbais. Ir jokių piktų kėslų, kam gi taip iš karto – nemyli, skyrybos?..

Ir štai būtent šią akimirką, kai visiems taip skaudu ir apmaudu, reikia bandyti išsiaiškinti – kodėl taip elgiamės, ir iš kur tokios emocijos ir būsenos. Tuomet dar galima sustoti, tuomet ne viskas prarasta.

Tiesiog atsisėsti ir ramiai pasikalbėti apie savo jausmus. Įsivaizduoti save sutuoktinio vietoje – kaip jis jaučiasi šioje situacijoje? Paklausti, kokie jo jausmai ir papasakoti jam apie savo jausmus.

Ir išaiškės, kad žmona visai nenori skirtis, bet nori, kad vyras ją apkabintų ir pasakytų šiltus žodžius. O ir vyras nenori mėtyti savo kojinių kur papuola, bet jam reikia pagalbos, kad pakeistų šį savo įprotį – ir tai daug lengviau padaryti, kai vyras pagaliau supranta, ką jaučia žmona, kai pamato kojines ant grindų.

– Aš supratau! Kai padedu kojines į vietą, aš tuo pačiu patvirtinu, kad myliu tave ir gerbiu tavo darbą namuose, tiesa?

– Taip, ir ne tik – taip tu prisidedi prie tvarkos ir jaukumo mūsų namuose…

– Gerai, aš išmoksiu, bet galbūt ne iš karto, man prireiks šiek tiek laiko ir tavo supratimo, jei kartais suklysiu.

Štai taip meilė ir artumas išsklaido pyktį ir skausmą, kurie neperauga į konfliktą ir griūtį. Todėl, kad kalbamės apie tai, ką jaučiame. O jei nesikalbame – santykiai tampa tiesiog funkcionalūs ir emociškai plastikiniai: išorėje viskas gražu, o viduje – viskas blogai. Tai tiesus kelias į susvetimėjimą.

Kalbėkimės – apie savo jausmus, apie mūsų bendrą gyvenimą, apie mielus kasdieninius rūpesčius. Kad pyktis meilės neišstumtų… Nes tik meilė viską ištaiso.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Vėl ir vėl. Kiekvienoje papasakotoje istorijoje, arba istorijoje, kuri saugoma kažkur giliai, kaip didžiausia paslaptis – aš matau tai. Tarsi raudona gija, pagrindinis akordas ir impulsas, paliekantis pėdsaką viso gyvenimo kelyje…

Tai taip paprasta ir tuo pačiu sudėtinga. Taip ryškiai akivaizdu ir taip kruopščiai slepiama. Taip būtina ir kartu taip nepripažįstama. Taip nuostabu ir tuo pačiu taip baugu…

Kiekvienas ieško savo žmogaus.

Ir… kaip sudėtinga kartais tai pripažinti. Net pačiam sau sudėtinga. Sau gal net pirmiausiai. Jautru. Skaudu. Baugu.

Tačiau. Vienaip ar kitaip. Su didžiausia viltimi arba beveik netekus vilties. Juk visi jie tokie skirtingi – žaismingi romantikai, išmintingi filosofai, amžini optimistai, juokingi keistuoliai, niūrūs cinikai.., net užkietėję vienišiai ar atsiskyrėliai, einantys savo užsibrėžtu keliu, kuriems, atrodytų, nieko nereikia, tik to savo kelio… taip, net ir jie.

Visi jie… Ieško savo Ypatingo Žmogaus.

To, su kuriuo gali visada būti savimi. Skambėti unisonu, perpinant du gyvenimus į vieningą simfoniją, tuo pačiu neprarandant savo unikalaus skambėjimo.

To, su kuriuo galima nerti į gilumą. Keliauti po visatas – vidines ir išorines, tyrinėti pasaulį, sinchroniškai jį pajusti, ir – atsispindėti, atsispindėti, atsispindėti vienas kito akyse.

To, su kuriuo norisi eiti į RYTOJŲ, kuriant bendrą pasaulį, gyvenimą, bendrą kelią. Žinant, kad tai bus ypatingas rytojus. Ir viskas bus neįtikėtinai ypatinga. Ypatingos dienos. Ypatingi pokalbiai. Ypatingi prisilietimai. Ypatingi žodžiai. Ypatingos akimirkos.

Ir tu pats galėsi pasijusti ypatingu. Neįtikėtinai. Magiškai. Ypatingu.

Argi tai nenuostabu?..

Taip sudėtinga ir tuo pačiu – taip paprasta.

Padėka autorei! Pagal K. Mesing esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !