Savas žmogus

Su savu žmogumi ir perpildytame vagone jauku ir gerai. Net labai gerai: galima prisiglausti prie savo žmogaus ir jį apkabinti. O tilpti galima dviese ant vienos kėdės – ir nieko, vietos pilnai pakanka. Tai, kas vyksta aplink, ne taip jau ir svarbu…

O su nuostabiu, geru, respektabiliu, bet ne mūsų žmogumi, net prabangiame “ultra-incluzive“ viešbutyje sunku gyventi viename numeryje. Visi šio žmogaus įpročiai mus slegia ir erzina. Įprotis keltis vos prašvitus arba vėlai gultis. Knarkimas erzina, net jei jis tylutėliai knarkia, šitas žmogus.

Įprotis garsiai skalauti burną po dantų valymo erzina. Įprotis sėdėti ant sofos ne taip, kaip reikia. Ištiesia kojas ir trukdo mums. Ir dar kalba be perstojo. Arba tyli, kaip kelmas…

Niekur nuo jo nesidėsi, nuo šito žmogaus, net dideliame numeryje. Jis nuolat painiojasi po kojomis ir šmėžuoja prieš akis. Ir ilgam užima vonios kambarį.. Ankšta ir nejauku.

Net jei einame drauge vandenyno pakrante, ne mūsų žmogus įsigudrina mus užkliudyti arba eina ne mūsų tempu. Nepatogu su juo vaikštinėti. Laukti jo arba žingsniuoti pernelyg greitai, kad neatsiliktume…

Turbūt, ne mūsų žmogus jaučiasi lygiai taip pat: jam ankšta, nepatogu ir slogu. Bet jis taip pat elgiasi mandagiai ir neišsiduoda… Ir laukia, kada kankinimas ankštu bendrabūviu pasibaigs, net jei mes prabangiausiame kurorte kartu atostogaujame.

Arba kartu dirbame viename kabinete. Arba kartu važiuojame vagone. Nesvarbu; bet koks priverstinis buvimas kartu mus slegia, jei šalia – ne mūsų žmogus.

Ir bet kokio nepatogaus buvimo kartu mes net nepastebime, jei žmogus – savas. O mes – jam savi. Štai taip ir važiuotume visą gyvenimą drauge, prisiglaudę vienas prie kito.

Arba gyventume kartu; kol traukinys atvažiuos į galinę stotelę. Ilgai-ilgai… Tai pagrindinis savo žmogaus požymis: mums neankšta drauge. Ir niekas neerzina, neapsunkina.

O jei tai prasidėjo – susierzinimas, reiškia, kažkas ne taip. Mes tolstame vienas nuo kito, kai buvimas kartu apsunkina, o ne gelbėja nuo pasaulio sunkumų. Mes nustojame būti “savais“, ir pirmas požymis – susierzinimas ir suvaržymas.

Viešbutyje ar vagone – nesvarbu. Bet taip prasideda atitolimas ir susvetimėjimas. Tai pagrindinis požymis ir signalas.

Pagal A.V. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Harmoningi santykiai

Pagrindinis sveikų tarpusavio santykių kriterijus – tai harmonija bendravime. Daugiau nieko. Visa kita – dėmesys, atsakomybė, rūpestis – tai tiesiog harmonijos išdava.

Jei galite su artimu žmogumi kalbėtis apie viską, apskritai apie viską – be smerkimo, be ginčų, be nuvertinimo ar išjuokimo, be ambicijų ir nuoskaudų, be kaltinimų – reiškia, jums labai pasisekė, nes jūs subrendote santykiams, kurie grindžiami meile ir harmonija.

Mylintys vienas kitą žmonės gali valandų valandas kalbėtis absoliučiai apie viską. Abejonės, idėjos, pergyvenimai, pomėgiai, svajonės.. Nėra temų, kurių jie neaptaria.

Artimi santykiai yra tuomet, kai tu gali būti atviras su kitu žmogumi, kaip su pačiu savimi. Ir tai nereiškia, kad turi nuolat atvirauti (mums visiems kartais reikalinga vienatvė ir asmeninė erdvė), tai reiškia, kad tuomet, kai vienas iš jūsų pasirengęs pasidalinti, kitas yra pasirengęs išklausyti. Ir nori suprasti. Užjausti. Palaikyti.

Jis gali turėti kitokią, gal net kardinaliai priešingą nuomonę, gali nesutikti su tavimi, bet jis nesiginčys ir nekurstys dėl to konflikto. Jis tiesiog palauks tinkamo momento arba parinks reikiamus žodžius, kad neįžeisdamas tavęs išreikštų savo mintis.

Žmonės brangina ir saugo vienas kitą – tai charakterizuoja sveikus santykius. “Aš neturiu būti skausmo priežastimi mylimam žmogui.“ Visada tik gerumas, nuoširdumas ir švelnumas. Net nepritarimas – tylus ir geranoriškas.

Mylintis žmogus nevaidina daugiau žinančio, nesusireikšmina, nežemina: “Na matai, tu pati (s) kalta (s), tau reikia kažką su savimi daryti.. Tu nežinai ko nori.. Gydykis..“ Ne, mylintis žmogus niekada taip nepasakys.

Jis to nepasakys, nes tausoja tavo jausmus. Jei tu pyksti, reiškia, tau negera, ir jis tai supranta. Nuramins: “Viskas gerai, aš tave myliu.“ Jis negilins tavo skausmo, nes jam skauda taip pat, kaip ir tau. Mylintys žmonės gerai jaučia vienas kitą.

“Mylimas žmogus turi būti laimingas“. Toks suvokimas poroje – tarsi sveikų santykių cementas. Mylintiems žmonėms taip natūralu padėti įgyvendinti abiejų siekius, vystyti talentus, suprasti ir palaikyti sudėtingose gyvenimo situacijose.

Ir jei kažkas skaudina tave, reiškia, jis nesigilina į tai, ką tu jauti. Jam tai nesvarbu. Jei jam nerūpi tavo siekiai ir talentai, reiškia, tavo laimė jam nerūpi. Jei jo nejaudina tavo pergyvenimai, reiškia, jis abejingas tau. Galbūt, jis dar nesubrendo harmoningiems santykiams?

Ir jei tu negali bendrauti su artimu žmogumi, kaip norėtum, kad bendrautų su tavimi – reiškia, tu dar neturi artimo žmogaus. Nes artimumas – tai harmonija bendravime. O visa kita – tai tiesiog harmonijos išdava..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Senieji Mokymai apie giminės jėgą

Šiuolaikinių žmonių visuomenė suskaldyta, supriešinta, praradusi vienybės pojūtį, ir tai liečia ne tik valstybių ar žmonių tarpusavio santykius, bet ir giminės santykius.

Žmonės dabar domisi savo protėviais dažniau tam, kad atrastų kilmingų giminaičių ir kad tai suteiktų jiems priežastį pasididžiuoti prieš kitus. Tuo tarpu santykiai su gimine, net su artimiausiais žmonėmis, neretai yra šalti arba savanaudiški – tai vartotojiško gyvenimo, susvetimėjimo ir priešiškumo visuomenėje pasekmės.

Tačiau žmogus be ryšio su gimine, be jos palaikymo – tarsi medis be šaknų. Ryšys su gimine yra subtilus, galintis suteikti pilnatvę ir gyvenimo jėgų. Jei žmogus to ryšio atsisako – nesvarbu, sąmoningai ar ne – atsiriboti nuo tam tikros savo giminės energetinės struktūros iš protėvių patirties, su kuria jis yra susietas ir kūnu, ir dvasia, jis negali.

Kiekvienas naujai gimęs žmogus giminėje – ilgos, nenutraukiamos grandinės dalis. Giminėje gali būti įvairių žmonių – dorų ir nedorų, tačiau kiekvienas naujas giminės narys gali kardinaliai pakeisti giminės energetinę struktūrą ir į gerą, ir į blogą pusę, kuri neišvengiamai veiks ir ateities kartas.

Žinios apie giminę ir ryšiai su ja – žmogaus dvasinės brandos, atsakomybės ir sąžinės klausimas. Galima atsiriboti nuo giminių, galima su jais nebendrauti, bet negatyvus ir net neutralus nusiteikimas jų atžvilgiu neapsaugos nuo tęstinumo giminėje – ir pats žmogus, ir jo vaikai gali paveldėti netikėtų charakterio bruožų ir nesuprasti: iš kur tai, į ką jie atsigimė?..

Todėl reikia domėtis savo protėvių gyvenimo istorijomis, jų talentais ir savybėmis, o taip pat palaikyti gerus santykius su artimais žmonėmis ir jokiu būdu jų nebloginti – tai padeda ne tik suprasti protėvių poelgių motyvus, bet ir išgryninti, atnaujinti giminės liniją ir sąmoningai formuoti pozityvius, dorus savo vaikų bruožus asmeniniu pavyzdžiu.

Mūsų protėviai gerai žinojo giminės tęstinumo papročius ir jų laikėsi, nes savo gyvenimu patyrė, kad tai yra teisinga ir duoda gerus rezultatus – palaiko vienybę tarp šeimos ir giminės narių, sutelkia sunkią akimirką ir išsaugo dvasines bendražmogiškas vertybes ir patirtį, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Dorovė, vienybė, geranoriškumas, meilė, pagarba, rūpestis kiekvienu giminės nariu, bendri vienijantys tikslai ir bendra visų gerovė buvo laikomi savaime suprantamais, nes žmonės vadovavosi sveika nuovoka ir patirtimi. Jie gerbė vyresnius, bendrai augino vaikus, palaikė jaunimą, susitelkdavo bendriems darbams, padėdavo sunkiu metu, ruošdavo bendras šventes, dalindavosi ir džiaugsmu, ir rūpesčiu.

Vienas iš pamirštų papročių, kuris sujungdavo kelių kartų žmones – tai šeimos ir giminės narių palaiminimas: tarsi nematoma giminės apsauga, gerumo palinkėjimas. Laimindavo visus giminės narius kasdien, tiesiog gerai dienai. O paprašyti vyresniųjų giminės narių ar protėvių palaiminimo prieš svarbius gyvenimo įvykius buvo savaime suprantamas dalykas – tai suteikdavo stiprybės ir pasitikėjimo.

Ir tai ne mistika ar kažkokios atgyvenusios senienos – giminės papročiai buvo perduodami iš kartos į kartą, nes padėjo išsaugoti viską, kas suteikia gyvenimui prasmę ir pilnatvę. Tik dori ir dvasingi žmonės laimingi, tik turėdami bendrus vienijančius tikslus žmonės jaučiasi svarbūs ir reikalingi.

Taigi – negalima net galvoti blogai apie artimus žmones, nekalbant jau apie apkalbas, kenkimą ar piktavališkumą jų atžvilgiu. Kaip ir kaltinti tėvus ar kitus gimines dėl nederamo elgesio – verčiau pabandyti suprasti, kokiose sąlygose jie augo ir gyveno, kokie buvo jų elgesio motyvai. Ir – atleisti, apsivalyti, tuo pačiu išrišant neapykantos, kaltės, pykčio mazgus giminės struktūroje ir nutiesiant ateities kartoms tyrą ir šviesų kelią.

Pakanka vieno dvasingo ir šviesaus žmogaus giminėje ir jo nuoširdaus noro keisti ir gerinti giminės santykius – ir visa giminė gauna impulsą atsigauti ir apsivalyti. Kiekvienas žmogus gali apsispręsti tapti tokiu gerumo ir harmonijos švyturiu savo giminėje ir sukurti tvirtą vienybės pagrindą visiems.

Žmonės negali būti laimingi, kai elgiasi negatyviai – nekenčia, pykstasi, kenkia kitiems – ir tai liečia ne tik giminę, bet ir visą žmoniją. Tačiau norėdami didelių, reikšmingų ir pozityvių pokyčių visai žmonijai, mes turime harmonizuoti santykius ir savo artimiausioje aplinkoje – šeimoje ir giminėje.

Harmonija šeimoje ir giminėje ir yra tie maži žingsneliai į mūsų didelį bendrą tikslą – harmoniją visoje Žemėje. Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 ..

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Visi geri žmonės panašūs

Skirtingi žmonės. Taip viena sutuoktinių pora nusprendė. Ir padavė pareiškimą skyryboms. Ir laukdami skyrybų, pažėrė vienas kitam daugybę pretenzijų ir priekaištų, prisiminę seniai kauptas nuoskaudas ir nesupratimo momentus.

Ir kalbėjo apie tuščiai prarastą laiką. Ir turtą aršiai dalinosi. Ir, aišku, giminės prisijungė ir iš vienos, ir iš kitos pusės, dalindami patarimus ir kurstydami nesutarimų ugnį.

Ir šitie skirtingi žmonės eilinį kartą važiavo pas juristą kovoti dėl namo ir sklypo. O pakeliui jų automobilis sugedo; ir, kol vyras kažką taisė, prie jų mašinos priėjo šunelis taksiukas, visas purvinas ir išsekęs. Ir labai liesas. Jis, matyt, pasimetė. Ir šlubčiojo viena letenėle. O gal jį išvarė – juk būna pikti žmonės pasaulyje.

Ir sutuoktiniai, toliau besibardami, paėmė taksiuką ir nuvažiavo pas veterinarą. Ir ten atliko tyrimus ir rentgeną; ilgai ten buvo, pas juristą pavėlavo. Gydytojas pasakė, kad letenėlės lūžio nėra, bet šuneliui reikalinga ramybė ir gera mityba. Ir vyras su žmona nuvažiavo namo, įtaisė taksiukui gultą ir pradėjo jį gydyti.

Geras šunelis pasitaikė, tik labai kažkuo išgąsdintas ir nervingas. Tereikėjo pakelti balsą – ir taksiukas pradėdavo inkšti ir susigūždavo. Ir slėpėsi. Taip kad sutuoktiniai baigė barnius ir užsiėmė šunelio gydymu.

Ir, žinote, nieko, susitaikė. Pamiršo nesutarimus ir nuoskaudas. Galbūt, suprato, kodėl jie dvidešimt metų kartu pragyveno – ne tokie jau jie skirtingi žmonės. Geri žmonės labai panašūs, kaip štai šitie vyras ir žmona. Ir putlutis taksiukas taip pat dabar į juos panašus.

Taip kad bartis ir pyktis visi gali, visko būna. O nuvežti šunelį pas veterinarą – ne visi. Ir su tokiais gerais žmonėmis galima gyventi. Ir susitaikyti. Ir daug ką atleisti. Viskas praeina, o gerumas lieka.

Ir meilė sugrįžta… Iš tiesų ne tokie jau mes skirtingi.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Prašau, tikėkite savo Vyrais!

Tikėkite savo Vyrais. Sūnumis, broliais, tėvais, seneliais, draugais, sutuoktiniais ir mylimaisiais. Tikėkite taip, kaip tai moka tik Moterys: su šiluma ir meile, su didele kantrybe ir jautria širdimi.

Įkvėpkite juos dideliems darbams. Sugrąžinkite jiems tikėjimą savimi, kai palaužti sunkumų, jie jį praras. Tikėkite savo Vyrais ir, prašau, atminkite, kad “tikėjimas“ ir “ištikimybė“ – tai tas pats. Saugokite ištikimybę jiems, laukite ir tikėkitės geriausio.

Nelyginkite savo Vyrų su kažkuo kitu. Kiekvienas iš jų yra unikalus, o palyginimas dažnai žeidžia savigarbą. Pasakykite jiems, kad jie – patys-patys. Patvirtinkite tai savo meile ir darbais.

Atminkite, kad net atsitiktinai ištartas aštrus Moters žodis gali įkristi į Vyro širdį abejonės sėkla, kuri vieną dieną subujos nepasitikėjimo ūgliu. Jie apie tai jums nieko nepasakys, bet kaskart mintimis sugrįš prie to pokalbio, o vėliau tyliai įrodinės sau ir visam pasauliui, kad yra verti meilės ir pagarbos. O jie yra verti. Ir be jokių įrodymų.

Nežeiskite Vyrų savo netikėjimu jų jėgomis. Nežeminkite jų orumo nuolatine kritika ir nenurodinėkite, ką jiems daryti. Atsakomybė gimsta per pasitikėjimą, o ne per kontrolę. Noras kurti gimsta iš įkvėpimo.

Lengva mylėti pasitikintį savimi ir brandų Vyrą. Bet net patiems stipriausiems ir drąsiausiems kažkada buvo reikalingi tie, kas jais tikėjo.

Tikėkite savo Vyrais tuomet, kai jie negali atrasti savęs. Tikėkite jais ir tada, kai jie neuždirba pinigų. Tikėkite, kai jie paklydo savam Kelyje. Tikėkite, kai jie negali būti stiprūs. Aplinkybės nesvarbios. Tiesiog tikėkite.

Argi ne jautrios mylinčių Moterų širdys tūkstančius kartų sugrąžindavo gyvenimui Vyrus, kurie palūždavo, įgyvendindami didingą idėją? Argi ne graži Moters širdis moka mylėti taip kantriai ir pasiaukojančiai, kad Vyrai patiki, jog visko pasiekia savo jėgomis?

Argi ne mūsų misija būti jiems ir Motina, ir Seserimi, ir Dukra, ir Mylimąja, ir Bendražyge? Argi ne Moteris, pagimdžiusi Vyrą, tampa ta, su kuria jis lygina visas vėliau jo gyvenime sutiktas moteris?

Jūs sakote, kad tai ne tas vyras, kuriuo norisi tikėti? O jūs pabandykite. Pabandykite tapti TA, kuri TIKI.

Pagal Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (61)

Mylėti – reiškia dovanoti savo meilę besąlygiškai, be jokių lūkesčių. Ir kuo daugiau meilės dovanojame, tuo daugiau jos mūsų gyvenime. Meilė panaši į bumerangą – ji visada sugrįžta.. Ir sugrįžta su kaupu, ir kartais iš ten, iš kur mes visai nesitikime.

Meilė beribė, ji niekada nesibaigia, vienintelis būdas ją prarasti – tai liautis ją dovanoti kitiems. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nepatiria meilės – jie laukia, kol kažkas juos pamils, bet nemyli patys. Tai galima palyginti su sėdėjimu prie neužkurto laužo: juk nesušilsime, kol jo neužkursime..

Meilė besąlygiška, tyra, ji nieko nereikalauja mainais. Laimingos meilės visam gyvenimui paslaptis paprasta: mylintys žmonės neskaičiuoja, ką gali gauti iš santykių, jie nesvarstydami dovanoja savo meilę nuolat ir besąlygiškai..

************

Meilė – gyva energija, todėl mylėti gali sąmoningi žmonės. O mieganti sąmonė yra uždaryta, “robotizuota“ įvairiomis išorinėmis technokratinėmis programomis, elgesio šablonais ir iliuzijomis, todėl tiesiog negali suvokti – kas yra meilė ir nesugeba mylėti.

Tame ir yra esminis skirtumas tarp miegančios sąmonės ir gyvos energijos. Miegančios sąmonęs žmogus nesugeba mylėti – jis gali imituoti meilės išraiškas, kopijuoti jas, bet tame nebus gyvos energijos.

Štai kodėl sakoma, kad sąmoningas žmogus gyvena atvira širdimi, iš širdies: jis jaučia ir gali išreikšti gyvą energiją – meilę.

************

Mes dažnai girdime: meilė buvo, bet praėjo, jis (ji) pasirodę ne toks, tai ne mano žmogus ir pan.. Ir galima ieškoti “savo žmogaus“ be galo, vėl ir vėl nusivilti, bet kol nesuprasime – kas yra meilė, istorija kartosis.

Žmonės galvoja, kad santuoka – tai graži dėžutė, kurioje yra viskas, ko reikia laimei: harmonija, draugystė, meilė, santarvė.. Tačiau tiesa yra tame, kad ta “dėžutė“ – pradžioje tuščia. Ir žmonės įdeda į ją tai, ką turi savyje, ir paimti gali tik tai, ką įdeda. Ir jei ima daugiau, nei įdeda – “dėžutė“ ištuštėja..

Meilė yra žmonėse, todėl problema ne “geresnio ir tinkamesnio“ paieškose, o mūsų gebėjime besąlygiškai mylėti ir išreikšti meilę – rūpintis, atleisti, suprasti, dovanoti, branginti, palaikyti, padrąsinti.. Ir, žinoma, matyti žmoguje geriausia ir padėti jam išskleisti geriausias savybes.

************

Pretenzijos, lūkesčiai, ambicijos.. Vyras pyksta ant žmonos, nes tikėjosi, kad ji susiprotės paruošti jam pusryčius į darbą. Žmona pyksta ant vyro, nes galvojo, kad jis nupirks jai gėlių. Vaikas pyksta ant tėvų, nes jie turėjo susiprotėti, kad jam reikalingas naujas konstruktorius..

Taigi, mes iš pradžių sugalvojame, kaip turi elgtis kiti žmonės, o paskui pamatome, kad jie taip nesielgia, ir, galiausiai – pykstame ant jų už tai.

O jei nuo pat vaikystės mus mokytų mylėti kitus žmones, visą gyvybę, gamtą, mūsų planetą.. Tuomet vietoje pykčio, pretenzijų, lūkesčių, ambicijų, neapykantos ir baimės žmonių širdyse gyventų meilė. Tuomet žmonės būtų geri, šeimos – tvirtos ir laimingos, o žmonija – kūrybinga ir vieninga.

************

Meilė – tai saugumas. Mylėdami žmonės gali būti savimi ir žinoti, kad ir džiaugsme, ir bėdoje mylimas žmogus bus šalia ir niekada neišduos.

Saugumo pojūtis svarbus visiems šeimos nariams – vaikams, tėvams, seneliams. Visi jie turi žinoti, kad nepriklausomai nuo įvykių gyvenime ar aplinkybių, šeima visada palaikys, supras, pagelbės. Visada.

Ir tai ne pažadai ir ne priesaikos – tai yra tai, kas gyvenime tikra, vertinga ir gilu. Apie tai nekalbama, tiesiog žmonės gyvena taip, kad visi artimieji nuolat jaustų meilę, rūpestį ir žinotų: namai – saugiausia ir jaukiausia vieta pasaulyje, nes šeima – artimiausi ir mylintys žmonės..

************

Laimės būsena – sveikatos šaltinis.. Kiekvienas žmogus nori būti sveikas ir laimingas, nes sveikata ir laimė – persipynusios ir neatsiejamos: nelaimingas žmogus negali būti sveikas, o sergantis – negali būti laimingas. Tai patvirtina ir psichosomatika.

Ir tik tyra, besąlygiška meilė mus įkvepia, gydo, gaivina, pripildo kūrybine energija.. Meilės išraiška – tai visada harmoningi jausmai ir emocijos, o vidinė harmonija – tai ir sveikata, ir laimė. Mylėkime vieni kitus 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt

Jauniems tėveliams

Kūdikio gimimas – didelis džiaugsmas šeimoje. Kartu tai ir didelė atsakomybė, ir kitoks gyvenimo būdas, skirtas naujagimiui ir reikalaujantis kantrybės, dėmesingumo ir tiesiog.. fizinių jėgų.

Jei tėveliai tai supranta ir yra tam pasiruošę – jų kantrybė ir rūpestis po kelių pirmųjų mėnesių yra apdovanojami su kaupu augančio mažylio šypsena, jo pažintimi su supančiu pasauliu ir vis naujais jo įgūdžiais ir gebėjimais..

Šis tekstas – tarsi naujagimio laiškas savo tėveliams. Jis skirtas padėti tėveliams įveikti pirmuosius sunkumus po kūdikio gimimo ir perjungti akcentą nuo rūpesčių, susijusių su pirmųjų gyvenimo savaičių mažylio priežiūra – į jį patį.

Padovanokite mums 6 savaites..

“Brangūs mamyte ir tėveli,

Saugokite šį laišką kuo toliau nuo mano rankučių, toje vietoje, kur galėsite vėl ir vėl jį skaityti, kai jausitės pavargę ir prislėgti nuo užgriuvusių rūpesčių.

*Prašau, nelaukite iš manęs, ką tik gimusio mažylio, pernelyg daug ir nelaukite didelių žygdarbių iš savęs, tėvelių. Padarykite mums visiems dovaną mano gimimo proga – padovanokite mums 6 savaites.. Per šias 6 savaites aš truputį paūgėsiu, sustiprėsiu ir tapsiu jums labiau suprantamas, o jūs galėsite truputį pailsėti, atsikvėpti ir vėl atgauti jėgas.

*Prašau, maitinkite mane tuomet, kai aš alkanas – aš nežinojau alkio jausmo, kol buvau įsčiose, o laiko pojūtis ( “jau praėjo 2-3 valandos, ar dar ne?“) kol kas man taip pat nepažįstamas.

*Prašau, apkabinkite mane, glostykite, bučiuokite, glauskite prie savęs ir dainuokite man daineles kuo dažniau.. Aš juk visada buvau labai arti jūsų ir niekada nebuvau vienas, paliktas pats sau.

*Prašau, atleiskite, kad aš taip dažnai verkiu. Aš visai ne tironas, atsiųstas, kad paversčiau jūsų gyvenimą košmaru, tiesiog verksmas – tai vienintelis mano būdas pasakyti jums, kad ne viskas tvarkoje. Pakentėkite, prašau, truputį, ir aš greitai paūgėsiu ir verksiu mažiau, o bendrausiu su jumis – daugiau.

*Duokite sau laiko susipažinti su manimi ir suprasti, kas aš, ir kaip skiriuosi nuo jūsų, ir kaip daug galiu jums duoti. Atidžiai stebėkite mane, ir aš parodysiu jums, kaip mane nuraminti ir nudžiuginti.

*Atminkite, kad aš stipresnis ir ištvermingesnis, nei jums atrodo, ir aš galiu įveikti daugumą jūsų klaidų pasekmių, kurias jūs padarote, rūpindamiesi manimi. Kol jūs taip elgiatės iš meilės man, jos negali man pakenkti.

*Prašau, nenusivilkite, jei aš nebūsiu idealus mažylis, bet ir nesitikėkite iš savęs, kad būsite idealūs tėveliai.

*Prašau, nepamirškite rūpintis savimi: gerai maitinkitės, ilsėkitės, sportuokite, kad turėtumėte jėgų ir kantrybės rūpintis manimi. Neramaus mažylio priežiūra reikalauja daugiau poilsio mamytei.

*Mamyte ir tėveli, prašau, nepamirškite vienas apie kitą. Kaip aš galėsiu suprasti, kas yra meilė šeimoje, jei nebus pačios šeimos?

*Mąstykite perspektyviai. Toks, koks aš esu dabar, aš būsiu labai trumpą laikotarpį, nežiūrint į tai, kad dabar jis jums atrodo kaip amžinybė.. Ir nors mano dėka jūsų gyvenimas, greičiausiai, yra apverstas aukštyn kojomis, prašau, atminkite, kad greitai viskas sugrįš į savo vietas.

*Džiaukitės manimi – juk aš daugiau niekada nebūsiu toks mažas, kaip dabar 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems naujagimių tėveliams – džiaugsmo, meilės ir išminties 🙂 !