Viską galima ištaisyti

Kodėl mes skaudiname savo tėvus? Ar todėl, kad jie kažkada mus baudė ar drausmino? Todėl, kad mums atrodo, kad jie kažkokie ne tokie – nepakankamai protingi, nelabai gražūs ir nejauni, nesugeba daug uždirbti, nemoka užmegzti naudingų ryšių, ne taip kalba, neteisingai galvoja ir per daug pamokslauja?

O ar turėjo jie galimybę ir pasirinkimą pragyventi savo gyvenimą kitaip? Gyventi darnų, šviesų gyvenimą, kupiną meilės ir šilumos, kur nieko netrūksta, kur nėra negandų ir netekčių. Ar gyveno jie kada nors tik asmeniškai dėl savęs?

Mes užaugome, o smulkios vaikiškos nuoskaudos, pretenzijos ir nesupratimas išliko. Visas sukauptas negatyvumas persekioja mus metų metus, lyg sniego lavina. Ar turime priežastį nuolat nešioti šią naštą savyje? Ar prisimename, kas mums dovanojo gyvenimą?

Bet kažkas trukdo atleisti ir patiems atsiprašyti už šiurkštumą ir įžūlumą, už nepateisintas viltis, suteiktą skausmą, abejingumą ir vienatvę. Kažkas nepaleidžia, trukdo laisvai gyventi. Mes nenorime pažvelgti į praeitį, o galbūt, verta atsigręžti, suprasti ir liautis teisti ir smerkti?

Pažvelgti ir į save – ar išmokome mylėti taip, kaip myli mus? Galbūt, mes per daug susireikšminę, todėl daug ką priimame kaip savaime suprantamus dalykus ir tiesiog nemokame pažvelgti tiesai į akis?

Kodėl taip lengvai galima imti viską, bet nieko neatiduoti? Kodėl net nesusimąstydami įskaudiname, neužjaučiame ir net kerštaujame? Todėl, kad tėvai viską priima ir viską atleidžia, tiki mumis ir nepraranda vilties, nežiūrint į nieką. Tėvų meilė beribė ir besąlygiška. 

Svetimiems žmonėms dažnai esame atidesni ir geresni, o būdami su artimaisiais mes nusimetame “kaukes“ ir leidžiame sau būti abejingais ir ciniškais egoistais.

Gaunasi, kad, deja, mes skriaudžiame tuos, kas mus labai myli ir ką mes mylime ir bijome prarasti, tačiau širdies gilumoje slepiame savo jausmus ir bijome sau tai pripažinti. Ir kažkodėl įsivaizduojame, kad tėvai bus su mumis visada.

Bet vieną dieną gyvenimas sustos ir nebus ką kaltinti. Ir mes jau nebūsime svarbiausi kažkieno gyvenime. Niekas neskaitys mums moralų ir nepalaikys mūsų siekių. Pasaulis nepasikeis – taip pat švies saulė, tačiau nebus šalia rūpestingų švelnių rankų ir mylinčių akių.

Nežadėkite skambinti tėvams. Todėl kad tikrai apie tai pamiršite šiandien, rytoj ar po savaitės, o jie lauks… Net neapgalvotai ištartas žodis gali juos įskaudinti. Paskambinkite tiesiog dabar, kad išgirstumėte širdžiai mielą balsą ir kad pasakytumėte, jog mylite juos ne už kažką, bet tiesiog už tai, kad jie yra, mylite taip, kaip vaikystėje…

Nedelskite… Viską galima ištaisyti, kuomet visi gyvi.

Padėka autorei! Pagal Asios Novikovos tekstą, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !

Pasakojimas “Skyrybos“

Na, taip jau nutiko. Taip būna. Nesutapo charakteriai. Nesugebėjo nusileisti vienas kitam. Trumpiau tariant, banali istorija: išsiskyrė ir pasidalino visą turtą. Žmonai atiteko šuo, o buvusiam vyrui katinas. Jie kartu užaugo. Kačiuką ir šuniuką vienu metu paėmė, kai susituokė. Tokie štai reikalai.

Visa kita vyras paliko. Tiesiog išėjo su katinu ant rankų. Juolab, kad kiekvienas turėjo savo automobilį. Išsinuomavo nedidelę studiją ir pradėjo naują gyvenimą.

Tik va katinas pradėjo liūdėti. Ir gulėjo visą laiką ant palangės. Žiūrėjo pro langą. Ir beveik nieko neėdė. Sublogo. Vyras pradėjo vežioti jį pas gydytojus. Bet tie negalėjo nustatyti diagnozės. Tiesiog paskyrė vitaminų ir visokių subalansuotų mišinių. Trumpiau tariant, pinigų išleido daug, bet naudos mažai tebuvo.

O vieną dieną buvusi žmona paskambino. Na, kaip ir buvusi. Juk skyrybos – ne vienos minutės reikalas. Net be bendro buto dalybų šiais laikais skyrybos užima daug laiko. Taigi, dar vis esama žmona paskambino ir paaiškino, kad turi didelę problemą ir prašo padėti, jei tik jam nebūtų sunku.

O reikalas štai koks. Šuo ėsti liovėsi, beveik visą laiką gulėjo koridoriuje, vis sunkiai atsidusdamas. Moteris vežiojo šunį pas veterinarus, bet naudos iš to buvo nedaug. Šuo tiesiog akyse nyko. Todėl ji ir nusprendė paprašyti vyro, kad jis paimtų ir atvežtų nors trumpam savo katiną. Gal tai padės.

Na, ką gi daryti? Juk skyrybos nereiškia, kad žmonės tampa priešais. Kartais ir draugais išlieka. Ir šį kartą tai buvo būtent toks atvejis. Vyras paėmė katiną ir atvažiavo.

O kai jis paleido savo pūkuotuką bute, kur jie anksčiau visi gyveno, šuo kaipmat puolė pasitikti savo seno draugo. Jie šokinėjo ir bėgiojo vienas paskui kitą. Ir apvertė absoliučiai viską bute. O paskui, jau pavargę, jie nuskubėjo į virtuvę maisto, o vėliau kambaryje ir užmigo drauge.

Na, nežadinsi gi katino, kai jis miega. Negalima vėl taip negailestingai juos išskirti. Reikia pasakyti, mielieji, kad moteris ir vyras labai mylėjo savo gyvūnus. Taigi, kol tie miegojo, jie tyliai nuėjo į virtuvę ir kartu paruošė sau pietus. Pietūs gavosi šventiniai, džiaugsmui nebuvo galo, nes juk gyvūnai valgyti pradėjo.

Taip prasėdėjo jie už stalo iki vakaro, o vakare vyras jau ir nevažiavo į savo nuomojamą butą. Šuo su katinu tyliai ir toliau miegojo. Juk nežadinsi jų, ar ne, gerbiamieji? Taigi, teko vyrui iki ryto pasilikti. O ir ko važiuoti kažkur naktį? Tuo labiau po šventinių pietų.

Štai taip buvo atšauktos skyrybos.

O jūs sakote, charakteriai nesutapo. Kažko ten nepasidalino. Viską jie teisingai padalino. Viską, kas nereikalinga – už durų. O viską, kas teisinga, tai yra, katiną ir šunį – į namus. Ir daugiau jų neišskirti. O kaip gi kitaip? Kitaip – niekaip 🙂 .

Padėka autoriui! Pagal Olego Bondarenkos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip šilta pavasario Saulė

Kaip pamilti žmones? Šia amžina tema nėra lengva svarstyti. Todėl kad meilė – toks nepaprastas jausmas… Meilė – dieviška žinia su saulėta misterijos aureole. Ir tuo pačiu metu tai asmeninis pojūtis. Ir, taip vadinama “abstrakti sąvoka“.

Kaip gi išreiškiama meilė? Mano supratimu, meilė – tai ne deginanti, bet sušildanti pavasario Saulė. Ir jos švelni šviesa ir spinduliai – tai meilės išraiška.

O jie būna įvairūs… kaip platūs dosnūs poelgiai, arba kaip mažos ir kuklios, ne iš karto pastebimos malonios smulkmenos – tarsi pirmi naivūs vaiko piešinukai, vaizduojantys Saulę. Bet juk iš tokių mielų smulkmenų ir susideda meilės pilnatvė, kuri dovanoja mums laimingas šypsenas.

Meilės išraiška gali būti ir ištiesta dosni ranka su sauja rūpestingai surinktų saldžių aviečių. Tai gali būti ir nuoširdi šypsena, skirta tik vienam žmogui. Ir kenčianti žmogaus siela akimirksniu pasveiksta, jo paties nuostabai. Ir tai ne tušti žodžiai, taip iš tiesų būna.

Šios smulkmenos – kaip perliukai ant gyvenimo siūlo… ir perliukai tie nevienodo dydžio, ir kiekvienas iš jų unikalus. Jie tikri – lyg iš vandenyno gelmių, kaip ir tikri jausmai – iš sielos gelmių.

Meilės, sielos šilumos ir nuoširdaus rūpesčio išraiškos yra daugybė būdų, lygiai tiek, kiek Saulės spindulių jūs galite nupiešti, o tai reiškia – be galo daug.

Net pasaulis taps truputį šviesesnis, jei progai pasitaikius, atversite duris moteriai arba pagyvenusiam žmogui. Arba užleisite vietą transporte tam, kam ji labiau reikalinga… Tai bus puikus gerumo gestas, dovanojantis pozityvumą abiems pusėms.

Meilė išreiškiama veiksmais. Tai visi žino. O štai apie žodžius nuomonė nevienareikšmiška. Ir aš nenorėčiau lyginti žodžių ir darbų. Jų neįmanoma palyginti. Jie savaip svarbūs.

Kiekvienas žodis turi savo reikšmę. Neatsargiu žodžiu galima sužeisti arba net pražudyti. O žodis, ištartas su meile, gali praskaidrinti žmogaus gyvenimą. Žinoma, labai svarbu, kaip ištarti tie žodžiai. Ir ką tuo metu byloja akys. Jei meilė yra, ji visur matoma: balse, žvilgsnyje, gestuose…

Labai svarbi pagarba bendravime. Kad neapgalvoti klausimai netrikdytų žmonių. Jei norime kažko paklausti ar pasitikslinti, darykime tai ne vien iš smalsumo, kalbėkime pagarbiai ir su meile.

Neretai meilės išraiška gali būti ir būtinybėje kartais patylėti, kažko neaštrinti. O būna akimirkos, kai nei žodžiai, nei patarimai apskritai nereikalingi. Reikia tik išklausyti žmogų. Išklausyti ir apkabinti. Suprasti, priimti be vertinimų ar smerkimo. Tuomet be žodžių pajunti žmogaus sielą.

Man teko matyti, kad daugelyje įstaigų yra priimta sutikti lankytojus su dirbtine šypsena, o atsisveikinant linkėti geros dienos. Jei atvirai, girdėti automatiškai visiems tariamus žodžius nėra malonu. Nes taip tariamos frazės praranda nuoširdumą ir emocinį vertingumą. Kam apskritai jas reikia sakyti, jei tai daroma formaliai ir atsainiai?

Kartą su manimi kažkas pasidalino paslaptimi, kaip neįsileisti negatyvių minčių, jei pastebime žmonėse tai, kas mums nelabai patinka. Tiesiog mintyse pasiųskime šviesos spinduliukus nusiminusiam, palinkėkime džiaugsmo nusivylusiam, pamatykime kažką gražaus žmoguje. Ir tuomet neliks vietos smerkimui ir susierzinimui.

Prisiminkime, kad kiekviename žmoguje būtinai yra kažkas gero: arba kažkoks išskirtinis gebėjimas, arba vertingas charakterio bruožas, arba, galbūt, kažkoks mielas išvaizdos ypatumas…

Todėl visiems mums galioja tas pats dėsnis: negaiškime laiko, svarstydami, ar mylime artimą žmogų, bet elkimės taip, tarsi jį mylėtume. Jei žvelgiame į žmogų su meile, mūsų bendravimas galiausiai tampa geranoriškas.

Bet kai elgiamės piktavališkai su tais, kas mums nepatinka, mes dar labiau didiname negatyvumą tarp mūsų. O kai keičiame savo požiūrį, ir jo atžvilgiu pasielgiame geranoriškai – mes mažiname arba stabdome negatyvumą.

Nėra lengva visus mylėti, ir, ko gero, nereikia stengtis to daryti. Svarbiausia – tiesiog elgtis žmoniškai. Būti kaip šilta pavasario Saulė 🙂 .

Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Šiltos ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

O kas, jei pabandysime kitaip?

Neretai moterys viena kitai skundžiasi: “Vyras manęs nesupranta, mes nuolat ginčijamės, pykstamės, baramės… Taip neįmanoma gyventi, viskas nusibodo, nežinau, ką toliau daryti…“

Ir kaip dažnai atsakymai į tokius skundus būna maždaug tokie: “ Nenusileisk, duok jam atsaką, o jei jau visiškai neįmanoma – nekentėk: bėk, palik jį, skirkis…“

O kas, jei… pabandyti tai išspręsti kitaip? Tiesiog skirti valandėlę laiko, ir, patogiai įsitaisius ant sofos, jaukiai pavakaroti – įsipilti saldžios arbatos su mėgiamais skanėstais, tyliai įjungti gražią muziką…

Ramiai apie viską pagalvoti ir užduoti sau klausimus: kodėl aš susiejau savo gyvenimą su šiuo žmogumi? Kodėl pagimdžiau mūsų bendrus vaikus, kurie paveldėjo pusę jo genų? Ką aš jam jaučiu?

Kodėl aš tiek laiko su juo pragyvenau, o šiuos klausimus sau užduodu tik šiandien? Ir kodėl mes nuolat pykstamės? Galbūt, mūsų meilę užgožė storas sluoksnis pretenzijų, nesusikalbėjimų, nuoskaudų ir ambicijų?

O gal aš niekur nebėgsiu ir nesiskirsiu? Gal aš vis dėl to pabandysiu įžvelgti visas mus jungiančias gijas ir jausmus? Ir, atmetusi visas savo ambicijas, pakviesiu jį kartu atsigerti arbatos?

Pažvelgsiu jam į akis ir paklausiu: “ Mylimas, kodėl mes visą laiką pykstamės? Aš daugiau taip nenoriu… Kaip manai, kada ir kodėl mes pradėjome tolti vienas nuo kito? Pasikalbėkime, apie tai, gerai? Atvirai, sąžiningai, ir be praeities priekaištų? “

Ir… mes nuoširdžiai papasakosime vienas kitam apie savo jausmus, išgyvenimus, planus ir svajones… kaip seni geri draugai. O paskui mes vėl mokysimės gyventi meilėje ir santarvėje. Juk mes – Šeima…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka “Meilės apsauga“

Moteris saugojo jį…

Ji saugojo jo gyvenimą. Pajutusi menkiausią pavojaus galimybę, ji meldė Dangų: “Jei jis dabar kelyje, jei jo tyko bėda, tegul jis bus saugomas mano meilės, tegul bus pakeista pikta lemtis, tegul jam viskas bus gerai…“ Ir bėda pasitraukdavo, įveikta mylinčios moters maldos jėga.

Ji saugojo jo svajones, įkvėpdavo jį: “Nepamiršk savo svajonių, nepamiršk savo siekių, tu viską įgyvendinsi. Aš tikiu tavimi ir žinau, kad tu gali pagelbėti daugeliui žmonių. Eik pirmyn ir atmink, kad aš su tavimi…“ Ir jo svajonės stiprėjo, o gyvenimo ženklai vedė tiesiai į numatytą tikslą, ir jis pasiekdavo viską, ką tik užsibrėždavo.

Ji saugojo jo miegą. Tyliai įeidavo į kambarį ir savo švelnia ranka vijo šalin nemigą. Ji tyliai dainavo jam lopšinę, glostė veidą: “Miegok, mano mylimas…“ Ir kvėpavimas jo aprimdavo, kūnas atsipalaiduodavo, ir jis užmigdavo su šypsena, nes jautėsi labai mylimas.

Ji saugojo jo ramybę. Pavargęs, nusivylęs ir sugniuždytas jis grįždavo namo. O ji, jausdama jo būseną net per atstumą, kaipmat atsidurdavo šalia ir dovanojo savo širdies šilumą ir šypsenos šviesą, sklaidydavo nuovargio kerus, apkabindavo, paguosdavo ir pažadindavo jėgas gyventi, tikėti ir mylėti.

Ji saugojo jo širdį. Sužeistas ar kenčiantis skausmą, jis visada jautė ją šalia. Ji šalia, ji visada šalia. Jis dėjo galvą ant jos kelių, o ji kantriai gydė visas jo likimo smūgių žaizdas. Skausmas palengva atlėgdavo, širdis jo atgydavo, vėl atgaudama gebėjimą mylėti. Ji buvo su juo, kai jis tylėjo ir girdėjo viską, ką jis norėjo pasakyti, kuo norėjo pasidalinti ir apie ką norėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Ir ji ne tik klausė, ji jautė pauzių ir daugtaškių prasmę, suprato kiekvieną atodūsį ir gestą, kiekvieną širdies dūžį ir žvilgsnį.

O jis saugojo ją…

Jis saugojo jos gyvenimą. Pavojaus akimirką jis jautė jos baimę ir bejėgiškumą ir meldė Dangų…

Taip gyveno jie šiame pasaulyje drauge ir saugojo vienas kitą, nežiūrint į nieką…

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Su pavasario švente, mielos Moterys – mylėkite, klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis 🙂 !

Apie gyvenimo patirties vertingumą

Kai žmonės skiriasi, neigdami, nuvertindami ir žemindami vienas kitą, jiems, turbūt, ne taip skaudu, nes paprasčiau skirtis su kažkuo, kas nelabai vertinga, arba, apskritai kenksminga. Tačiau gyvenimo strategijos atžvilgiu nuvertinimas – tai gyvenimo resursų švaistymas.

Kai mes nuvertiname žmogų ir mūsų santykius su juo, mes nuvertiname ir gyvenimo patirtį, kurią įgijome šiuose santykiuose. O tai reiškia, kad tai tuščiai nugyventas laikas. Todėl dažnai girdime: “Tiek laiko su (juo arba ja) sugaišau…“

Bet kas gi galiausiai lieka po išsiskyrimų, kurie vis dėl to įvyksta mūsų gyvenime? Lieka gyvenimo patirtis ir gebėjimas ją pritaikyti.

Bet mes daug sudėtingiau ir ilgiau skiriamės, kai pripažįstame kito žmogaus ir patirties su juo vertingumą. Sudėtingiau todėl, kad vis tik tenka pripažinti tą vertingumą. Liautis varžytis “tu vertingas – aš ne toks vertingas“, ir pripažinti savo vertingumą taip pat. Išgyventi liūdesį, atleidimą ir visas susitaikymo su situacija stadijas. Žodžiu, tai didelis vidinis darbas.

Tačiau išsiskyrimas su dėkingumu ir vertingumo pripažinimu subrandina gyvenimo patirties vaisius. Taip kiekvienas susitikimas kaupia patirtį, kuria vėliau mes galime pasinaudoti.

Bet jei nuvertiname patirtį su žmogumi, tuomet pakliūname į klastingus spąstus – kai turime vėl ir vėl kartoti tą nuvertintą patirtį. Ir todėl žmonės, kurie skiriasi per nuvertinimą, patenka į panašias situacijas daug kartų, kartodami savo “švilpiko dieną“, kad pagaliau gautų patirtį, kurią neigia.

Tuo tarpu žmonės, kurie sugeba įžvelgti bet kokios patirties vertingumą, išmoksta ją koreguoti, valdyti ir pakliūti jau į visai kitokias situacijas. O paskui sugeba jau net nepakliūti į situacijas, o patys organizuoti situacijas ir betarpiškai atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Ir tai įkvepia!

Beje, visa tai galima pritaikyti ne tik žmonių tarpusavio santykiams, bet ir įvairiausiai gyvenimo patirčiai. Kad pajudėtume toliau, svarbu atrasti, įvertinti ir suprasti vertingumą.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tarsi herbarijus

Viską galima pagadinti.

Juk viskuo žmogus dalinosi ir viską darė – lengvai, noriai, nesusimąstydamas, su džiaugsmu. Geras žodis, palaikymas, dovana, pagalba, bučiniai – viskas liejosi laisvai…

Bet pakanka pabandyti žmogų priversti, net lengvai spustelėti – ir viskas akimirksniu pasibaigs.

Ne, jis, kaip ir anksčiau, padės ir atsilieps; net pabučiuos, jei gerokai jį paspaus. Bet dabar jau viskas kitaip. Tai, ką nuoširdžiai ir be prievartos darė laisvas ir laimingas žmogus – viskas išnyko.

Tai kitoks žmogus ir kitokie santykiai. “Kodėl tu man nepaskambinai?“, “Atsiliepk pagaliau!“, “Duok man greičiau tai ir tai!“, “Man reikia, kad tu padarytum taip ir taip“, – tai pasidaro normalu. Ir tame lyg ir nieko baisaus.

Išskyrus tai, kad nelieka džiaugsmo. Ir viskas, kas buvo šviesu ir gražu, virsta prievole. O prievolė – ji pasidaro teisinga ir įprasta. O kaip gi – jei žmogus su jumis bendrauja, reiškia, jis privalo…

Bet laimė išnyko. Ir santykiai pasidarė sunkūs. Ir atsakymai tapo vis šaltesni ir santūresni dėl suprantamų priežasčių. Tai, ką darė laisvas ir laimingas žmogus iš visos širdies, su džiaugsmu, niekada nesugebės padaryti prievolininkas, atiduodantis skolą. O ypač – jei jis nieko neskolingas.

Ir todėl baigiasi meilė ir draugystė – jos negali būti grindžiamos prievarta. Santykiai tampa sausi ir šalti. Ir prisiminimai apie tai, kas kadaise buvo. Kaip iš kvepiančios ryškios gėlės sudžiovintas herbarijus.

Ir kvaila muzikantą versti groti, dailininką – tapyti paveikslus, o poetą – kurti eiles. Arba versti žmogų bendrauti. Arba išreikšti jausmus. Taip galima pasilikti vienatvėje, su išdžiuvusia rože – graudžiu prisiminimu apie meilę…

Su dėkingumu autorei – pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilei to pilnai pakanka…

Dažnai girdžiu moterų fantazijas: “Man reikia stipraus vyro, kad šalia jo galėčiau pasijusti silpna ir trapi“.

Atvirai pasakius, aš nelabai suprantu, apie jos kalba… Stiprus – tai koks?

“Pasakė – padarė?“ Na, tai ne jėga, o atsakomybė. “Žino, ko nori?“ Tai juk ne jėga, o kryptingumas. “Pasitikintis savimi?“ Tai tiesiog pasitikėjimas savimi, o ne jėga.

Koks gi tas “stiprus vyras“?

“Kad už jo, kaip už mūro sienos?“ Bet siena gali sugriūti, o griūdama prispausti tuos, kas šalia. Arba, galbūt, stiprus tuomet, kai į jį galima atsiremti? Tai juk ramstis, o ne stiprybė.

O gal kažkam jėga – tai kuomet “kumščiu per stalą“? Kažkokia kvaila jėga, nes toks kumščiu gali trinktelti ne tik per stalą…

O man jėga – tai būties būsena. Kaip kalnas. Kaip vandenynas. Tiesiog yra. Ir leidžia būti tam, kas šalia. Tokios formos ir tokio turinio, koks yra. Gyventi ir būti savimi.

Gali tapti namais. Jei prireiks – taps atrama. Pavargsi – švelniai palaikys ir leis pailsėti.

Ir ši jėga neišsenka. Todėl, kad jos daug. Todėl, kad ji galinga. Todėl, kad energija – iš pačio gyvenimo, o jėga – iš amžinybės.

Rami ir taiki būtis. Kur nieko niekam nereikia įrodinėti, tame tarpe ir sau pačiam.

Aš esu. Tu esi. Visoje pilnatvėje ir įvairovėje. Mes kartu. Ir meilei to pilnai pakanka.

Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Mylimas artimas žmogus

Esu įsitikinusi, kad sveikų santykių kriterijus – tai harmoningas bendravimas. Ir nieko daugiau. Visa kita – dėmesys, atsakomybė, rūpestis ir visa kita – tai tiesiog tokio bendravimo išdava.

Jei jūs galite su savo artimu žmogumi kalbėtis apie viską, absoliučiai apie viską, be smerkimo, be pertraukinėjimo, be kaltinimų, be nuvertinimų ir išjuokimo, reiškia, jums labai pasisekė arba jūs subrendote harmoningiems santykiams.

Visi žinome, kad žmonės, kurie pamilo vienas kitą, gali valandų valandas kalbėtis absoliučiai apie viską. Abejonės, pergyvenimai, patirtys, svajonės, viltys… Nėra jokių draudžiamų temų.

Tikras artimumas – tai visiškas atvirumas su kitu žmogumi, kaip su pačiu savimi. Bet tai nereiškia, kad turime gyventi nuolat atviraudami (visiems mums retkarčiais reikalinga vienatvė ir asmeninė erdvė), tai reiškia, kad kai tu nori pasidalinti savo pergyvenimais su artimu žmogumi, jis yra pasirengęs tavęs išklausyti. Su ketinimu suprasti. Su dėmesingumu. Su palaikymu.

Jis gali turėti kitokią nuomonę, gali nesutikti su tavimi, bet jis nedrums dar labiau tavo nestabilios būsenos. Jis palauks tinkamo momento arba parinks reikiamus žodžius, kad išreikštų savo nuomonę, neįžeisdamas tavęs.

Rūpestingas požiūris į artimą žmogų – štai kas charakterizuoja sveiką artimumą. “Aš neturiu būti skausmo šaltiniu mylimam žmogui“. Visada nuoširdumas ir švelnumas. Net nepritarimas – nežeidžiantis.

O jei žmogus vaidina viršesnį: “Va matai, tu esi nestabilios psichikos, tau reikia kažką su tuo daryti. Šauki, verki, pyksti – gydykis“, – bėkite kuo toliau nuo tokio “guru“. Ir kuo greičiau.

Mylintis žmogus taip nepasakys, nes tausoja tavo jausmus. Jis žino – jei tu pyksti, reiškia, tau dabar skaudu, ir jis tai supranta: “Viskas gerai, aš myliu tave“.

Mylintis žmogus negilins artimo žmogaus kančios. Nes jis jaučia tą kančią, ir jam lygiai taip pat skaudu. Tai tas pats, kas skaudinti patį save. Todėl, kad yra gilus tarpusavio ryšys.

Mylinčiam žmogui svarbu, kad jo artimas žmogus galėtų vystytis, išreikšti savo gebėjimus, įgyvendinti svajones, kad galėtų tikėtis supratimo ir palaikymo visose gyvenimo situacijose.

Mylimas žmogus turi būti laimingas – jei taip galvoja abu poroje, reiškia, jie jau turi sveikų santykių “cementą“.

O jei kažkas kankina tave, reiškia, jam neskauda, kai skauda tau. Juk tai akivaizdu, tiesa? Jei jis pamina tai, kas tau svarbu, jei nenori tavęs išklausyti, reiškia, jam nesvarbi tavo laimė. Ir tai taip pat akivaizdu. Ir jei jis, matydamas tavo pergyvenimus, dar labiau kaitina tavo emocijas, ar tai nerodo jo abejingumo? Ką tokiu atveju jis myli ir apie ką galvoja?

Jei jūs negalite bendrauti su artimu žmogumi, kaip su pačiu savimi, reiškia, kito artimo žmogaus, išskyrus save patį, jūs neturite.

Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

Būk tobula, sakė jie…

Dar vienas puikus tekstas apie išorinę įtaką. Apie informacinėje erdvėje moterims diegiamus elgesio, išvaizdos, mados ir mąstysenos šablonus, kurių taip daug, ir kurie keičiasi taip greitai, kad galiausiai pradeda prieštarauti vienas kitam, sukeldami ne tik chaosą mintyse, bet ir gilius vidinius prieštaravimus.

Tačiau suprasti tai galime tik stebėdami iš šalies įvairias informacines manipuliacijas. Arba kaip ši autorė – kuri surašė tuos visus besikeičiančius šablonus į vieną tekstą. Padėka autorei už jos vertingas įžvalgas ir gebėjimą pažvelgti į visa tai su taiklia ironija 🙂 !

*************

Būk tobula, sakė jie. Sijonas trumpokas. Iškirptė per gili. Kelnės pernelyg siauros. Neapsinuogink per daug. Neatidenk klubų. Žiūrėk, kad apatinių rūbų nesimatytų. Ir pečius pridenk. Palik erdvę vaizduotei. Renkis kukliau. Negundyk. Vyrai nekontroliuoja savęs. Vyrai turi ypatingus poreikius. Ko gi tu tokia senamadiška! Atsipalaiduok nors šiek tiek. Parodyk truputį kūno. Būk gundanti. Nešiok juodus rūbus. Ir aukštakulnius. Kur taip išsirėdei? Negalėjai normaliai apsirengti? Nusirenk šitą bliuzoną, visai apsileidai.

Būk tobula, sakė jie. Nebūk per daug stora. Nebūk pernelyg liekna. Nebūk tokia didelė. Nebūk tokia maža. Suvalgyk tai. Numesk svorį. Nevalgyk tiek daug. Neprisikimšk taip greitai. Užsisakyk salotas. Nevalgyk angliavandenių. Pamiršk desertus. Tau reikia lieknėti. Reikia tilpti į tą suknelę. Pradėk laikytis dietos. Žiūrėk, ką valgai. Valgyk salierą. Kramtyk lėtai. Gerk daug vandens. Reikia tilpti į tuos džinsus. Siaubas, tu atrodai kaip skeletas! Kodėl tu nevalgai? Tu blogai atrodai. Atrodai nesveikai. Suvalgyk burgerį. Vyrams patinka apkūnios moterys. Būk moteriška.

Būk tobula, sakė jie. Pašalink plaukus ant kūno. Nuskusk kojas. Nuskusk pažastis. Užtepk vašką ant veido. Vašką ant rankų. Nubalink odą. Pasidegink. Pašalink randus. Paslėpk strijas. Treniruok presą. Pastorink lūpas. Suleisk botokso į raukšles. Patempk veido odą. Įtrauk pilvą. Treniruok kojas. Atrodyk natūraliai. Būk savimi. Būk tokia, kokia esi. Pasitikėk savimi. Atrodai nenatūraliai. Tu persistengi. Vyrai nemėgsta tokių, kurios per daug stengiasi.

Būk tobula, sakė jie. Tau reikia makiažo. Prižiūrėk veidą. Slėpk trūkumus. Pabrėžk nosies kontūrą. Paryškink skruostus. Padažyk blakstienas. Nupiešk antakius. Pailgink blakstienas. Pasidažyk lūpas. Plaukai per trumpi. O dabar per ilgi. Galiukai šakojasi. Žiūrėk, plaukų šaknys ataugo. Patamsink plaukus. Pašviesink plaukus. Tu pražilai. Tave tai sendina. Atrodyk jaunai. Nesenk. Būk moterimi be amžiaus. Moterys neturi senti. Sena – negraži. Vyrai nemėgsta negražių.

Būk tobula, sakė jie. Saugok save tam vieninteliam. Būk tyra. Būk nekalta. Neflirtuok. Nebūk pasileidusi. Nebūk prieinama. Nebendrauk su kuo papuola. Neprarask orumo. Neprasidėk su daugeliu vyrų. Vyrai nemėgsta pasileidusių moterų. Nebūk tokia susikausčiusi. Linksminkis. Būk gundanti. Būk patyrusi. Pataikauk vyrams. Būk pasileidusi. Būk kieta. Būk ne tokia, kaip kitos.

Būk tobula, sakė jie. Nekalbėk per garsiai. Nekalbėk per daug. Neišsišok. Nesėdėk taip. Nestovėk taip. Kodėl tu tokia surūgusi? Nebūk tokia įžūli. Būk tyli. Nepritrauk dėmesio. Nebūk tokia emocinga. Neverk. Nesibark. Kentėk. Būk maloni. Prisitaikyk. Pakaitink jo ego. Tegul palaksto paskui tave. Vyrai nori to, ko negali turėti. Priversk jį siekti tavęs. Vyrai mėgsta nepasiekiamas. Vieną dieną tu tapsi gera žmona. Sutvarkyk jo rūbus. Paruošk vakarienę. Paimk jo pavardę. Palikai per brūkšnelį savo? Kvaila feministė. Pagimdyk jam vaikų. Tai pakeis tavo gyvenimą. Nenori vaikų? Vieną dieną užsimanysi.

Būk tobula, sakė jie. Stabdyk prievartą ir smurtą. Išmok apsiginti. Nevaikščiok vėlai vakare. Nesirenk iššaukiančiai. Nevaikščiok ten, kur tamsu. Vaikščiok su draugu. Ir tik geruose rajonuose. Palik kam nors žinutę, kur išvyksti. Nešiokis su savimi dujų balionėlį. Nusipirk saugumo švilpuką. Laikyk raktus rankoje. Eik į savigynos kursus. Būk drąsi. Patikrink bagažinę. Užrakink duris. Nevaikščiok viena. Nesišypsok nepažįstamiems. Nežiūrėk į akis. Niekuo nepasitikėk. Nesakyk “taip“. Nesakyk “ne“.

Tiesiog būk tobula, sakė jie.

Pagal sutrumpintą Kamilės Rainvile tekstą “Būk ledi, sakė jie“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !