Tikras draugas

Kiekvienas žmogus nori turėti tikrą draugą gyvenime, kiekvienas nori tyros, besąlygiškos, nuoširdžios draugystės. Ir kad tai būtų ne tik kartu smagiai praleistas laikas ar gražios nuotraukos iš bendro poilsio. Bet kad tai būtų tvirtas ryšys. Abipusis patikimas tarpusavio ryšys bet kokiose gyvenimo aplinkybėse.

Ar gali būti, ar yra tokia draugystė? Žinoma, yra, tik mūsų dabartinėje realybėje tikrosios dvasinės gyvenimo vertybės dažnai yra tiesiog apverstos, iškreiptos, o mūsų suvokimą apie jas sujaukia įsikerojęs egoizmas, savanaudiškumas, vartotojiškas požiūris į gyvenimą.

Todėl galvodami apie draugystę, žmonės labai gerai žino, kokio norėtų sau draugo: patikimo, ištikimo, supratingo, pasiryžusio visada išklausyti ir padėti, būti šalia kai sunku, ir tokio.. su kuriuo visada jauku ir smagu! Tačiau retai susimąsto – o kokie gi jie patys yra draugai?..

Kaip dažnai draugystė būna tarsi ramstis gyvenime: nuolat lengvinantis gyvenimą tam, kuris remiasi, ir – vis sunkesnė našta tam, į kurį remiasi. Arba – kai žmogus draugu pasirenka kažką, kuo žavisi ir iškelia aukščiau savęs. O neretai – kai žmogus draugą laiko žemesniu už save ir skaito, kad jis turi vos pašaukus vykdyti tai, kas tuo metu tam žmogui reikalinga.

Toks iškreiptas suvokimas apie draugystę įtakoja žmonių santykius, kurie visada baigiasi nusivylimu ir santykių nutraukimu. Todėl vos nutinka kažkas (kartais net menkas nesusipratimas, nekalbant jau apie rimtus išbandymus), kas neatitinka susigalvotų lūkesčių –  ir santykiai pradeda byrėti arba galiausiai nutrūksta.

Nes ten, kur yra pažeminimas ar išaukštinimas, kur ieškoma naudos, kur kiekvienas galvoja tik apie save – negali būti sveiko, tvirto, ilgalaikio tarpusavio ryšio. Juk būtent sudėtingos gyvenimo situacijos, nelaimės, bėdos išryškina tikrąsias, o ne deklaruojamas žmonių savybes, todėl ištikus bėdai, žmogus neretai išgyvena ne tik skaudinančią situaciją, bet ir žmonių, kuriuos laikė draugais, išdavystę.

Tai neatsiejama draugystės dalis: jei atsitiko bėda – susirenka draugai, ieško sprendimo, padeda ir palaiko, kol situacija normalizuojasi. Ir, reikia pripažinti, dauguma žmonių yra linkę padėti kitiems sunkiu metu, nes tai yra mūsų prigimtis, mūsų normali žmogiška, dvasinė savybė, todėl kenčiantys žmonės dažniausiai pagalbos sulaukia – jei ne iš draugų, tai iš kitų žmonių, ir kartais iš ten, iš kur jie nesitiki.

Įdomu ir tai, kad rimtas draugystės išbandymas – ne tik bėdos, bet ir kito žmogaus laimė, kūrybiniai ar profesiniai pasiekimai. Tikras draugas visada pastebės savo draugo pasiekimus ir pasidžiaugs jo laime. O jei draugas egoistas – netikėtai gali pasireikšti pavydas, ignoravimas, bandymas sumenkinti pasiekimus ar pažeminti žmogų.

Neretai draugystės išbandymu tampa ne ilgas išsiskyrimas, bet.. ilgesnis buvimas kartu, pavyzdžiui, jei tenka dirbti kartu, ilgiau pagyventi kartu arba kartu atostogauti. Kasdieniniai bendri rūpesčiai, buitis, bendri piniginiai reikalai, vėl gi – išryškina žmonių tikrąsias savybes, todėl kartais suardo ir ilgametes draugystes.

Ne kiekviena draugystė išlaiko ir išbandymą atvirumu – kai draugas tiesiai pasako apie kažkokią savybę, klaidą ar situaciją, kai pasako apie tai, kas geriau matosi iš šalies arba apie tai, ko žmogus nenori matyti arba nesupranta.

Draugystės išbandymu gali tapti ir ilgalaikės draugo problemos ar bėdos, kuomet tai tęsiasi kelis mėnesius ar net kelis metus. Tai gali būti netektys, avarijos, rimtos ligos, depresijos, sunki materialinė padėtis, nelaiminga santuoka, vaikų problemos, ir pan.

Taigi, draugystė – žmonių tarpusavio ryšys, kuris yra abiejų pusių nuolat palaikomas ir puoselėjamas. Tvirtas, patikimas, gyvenimo aplinkybėmis išbandytas ryšys.

Draugystė – besąlygiškas, tyras, gilus žmonių ryšys, išreiškiamas pačiomis gražiausiomis žmogaus dvasinėmis savybėmis: meile, vienybe, rūpesčiu, nuoširdumu, sąžiningumu, supratimu, atleidimu, palaikymu, pagalba, ištikimybe, pasitikėjimu, dėkingumu, pasiaukojimu..

Ir jei būsime gerais, tikrais draugais – gyvenimas tikrai padovanos mums gražią ir tyrą draugystę 🙂 ..

Kokia didelė laimė turėti tikrą draugą! Ir kokia laimė žinoti, kad esi kitiems žmonėms draugas.. Branginkime ir saugokime draugystę ir savo draugus 🙂 !.

Geros savaitės ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Asmeninė Laiminga Epocha

Aš manau, kad absoliučiai kiekvienas iš mūsų turi vieną kartą triukšmingai arba tyliai, bet atšvęsti Savo Asmeninės Nelaimingos Epochos Pabaigą.

Tai reiškia visiems laikams ištraukti save iš užsitęsusių dramų, karčių priklausomybių ir prisirišimų, vienpusių jausmų, iš žeminančios manipuliatoriaus patirties, ir dar labiau iš žeminančio pakibimo ten, iš kur reikia bėgti kuo greičiau..,  iš beprasmiškų lūkesčių, nevertinamo pasiaukojimo, išdavysčių.

Visiems laikams, mielieji.

Be ilgų aiškinimų, bet su išskirtiniu ryžtingumu.

Tiesiog todėl, kad taip reikia.

Tiesiog todėl, kad ateitų pagaliau Savo – Asmeninė Laiminga Epocha.

Priešingu atveju jai tiesiog nebus kur ateiti.

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Tikroji dvasinė jėga

Daugelį iš mūsų stebina taip vadinamieji “dvasiniai guru“, kurie įžeidinėja, niekina ir žemina savo mokinių žmogiškąjį orumą ir net priekabiauja prie jų. Vardan Tiesos. (Kokia tokia “Tiesa“ gali būti iki tiek žiauri?)

Ir tiems, kas su tuo susiduria, verta atkreipti dėmesį, kad neretai ta “ideali“, “rami“,  “transcendentinė“ išorė slepia nuo žmonių akių užslopintą vidinį chaosą ir betvarkę.

Esmė tame, kad iš tikrųjų harmoningas žmogus nežemina, neniekina ir neįžeidinėja kitų žmonių. Tuo tarpu tai, kas žmogaus viduje neišgydyta, nesuvokta, nepripažinta, neišvengiamai veržiasi į paviršių ir skaudina aplinkinius.

Ir visas užslopintas žmogiškumas tokiu atvejubus nukreiptas į tai, kad būtų išsaugotas “gero“ žmogaus įvaizdis. Dar blogiau, kai tie visi ignoruojami baimės, nusivylimo ir pykčio balsai, kurie kausto žmogų, nukreipiami “nušvitusiojo“ vaizdinio palaikymui.

Jei visa tai nebus pripažinta, jei žmogus nesiims atsakomybės už savo vidinę būseną, tuomet jis taps žiauriu ir cinišku manipuliatoriumi. Jo vidinės traumos, vidinė “tamsa“ įtakos jo elgesį ir vers kontroliuoti, slopinti, žeminti, kaltinti kitus ir savintis jų vidinę jėgą, kad nors trumpam pats pasijustų stipresniu.

Toks žmogus tiesiog pradeda negirdėti kitų, nepriklausomai nuo vaizduojamo “nušvitimo“, pasekėjų kiekio, šventyklų ar turimos valdžios. Jo žmoniškumas giliai užslėptas, jis tik vaidina visų reikalų “ekspertą“, “guru“ ar “tobulą būtybę“.

Jis įsivaizduoja, kad turi išsvajotą valdžią prieš kitus, o iš tiesų jis bėga nuo savo vienatvės, abejonių, skausmo ir prasmės paieškų.

Ir tas bėgimas vyksta tiek ilgai, kol žmogus neaptinka savo tikrosios dvasinės jėgos: tai atvira, švelni ir sąžininga, tyra ir jausminga, ir nors dažnai sudaužyta, bet užjaučianti ir mylinti Žmogaus Širdis.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Tikėkite savimi..

Tikėkite savimi, kai jūsų sieloje pirmą kartą iškyla klausimai: kas aš, dėl ko gyvenu ir dėl ko gyvena visi mane supantys žmonės? Ir svarbiausias, labiausiai jaudinantis klausimas – o ar taip aš gyvenu?

Tikėkite savimi, kuomet atsakymai, kuriuos išgirsite iš širdies, nesutaps su tais, kuriuos nuo pat vaikystės skiepijo jums visuomenė, nesutaps su pačiu gyvenimu, į kurį įtraukė jus aplinkiniai.

Tikėkite tik širdies balsui, net jei patys artimiausi kalba jums priešingai. Nebijokite šito nesutapimo, atvirkščiai, žinokite, kad šiame jūsų nesutapime su supančiu pasauliu pasireiškė geriausia, kas yra jumyse – tas dvasinis pirmapradiškumas, kurio išraiška yra ne tik esminė, bet ir vienintelė mūsų būties prasmė..

Tikėkite savimi, kuomet sieloje jūsų yra ne noras būti pranašesniu už kitus, išsiskirti iš jų, turėti valdžią, tapti garsiu žmonių gelbėtoju ar geradėju (tokie norai dažnai yra apgaulingi), bet tikėkite savimi, kai svarbiausias jūsų sielos noras bus tapti sąžiningumo išraiška ir Kūrėjo vaiku.

Neieškokite tobulumo, kuris išaukština jus prieš kitus, neieškokite susireikšminimo: tapkite tuo, kuo nori jus matyti Kūrėjas, tas Kūrėjas, kuris įkvėpė mums gyvenimą, kuris gyvena mumyse ir kviečia mus į savo Meilės ir Santarvės buveinę.

Tikėkite savimi ir nukreipkite savo pastangas tik viena kryptimi: į meilės išraišką savyje – meilės besąlygiškos ir beribės, ir jūs padarysite viską, ką jūs galite padaryti ir savo gerovei, ir viso pasaulio gerovei.

Pagal L.N. Tolstojaus esė, vertė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Rugsėjis..

Jo saulėtos dienos išeinančios vasaros bučiniu švelniai paglosto plaukus, apkabina ir kviečia paskui save į rudens grožio, tylos, auksinių spalvų ir išminties gilumą..

Naktimis iš dangaus dar vis žyra žvaigždės, savo sidabriniu blykčiojimu primindamos papuoštos naujametinės eglės blizgesį.

Rugsėjis..

Rytais ir vakarais jau šalta. Todėl rengiamės striukes ar lietpalčius, bet vis dar ant vasarinių rūbų, nes vidurdienį oras pasikeičia ir apgaubia jaukia vasarine šiluma.

O virš vandens rytais jau tvyro kruopščiai nunertas rūkas, kuris pasklinda vis plačiau ir užkloja viską balta migla taip tirštai, kad net kaimynų namo visai nesimato.

Danguje – pirmoji šiais metais išskrendančių paukščių virtinė. Jie pajunta rudenį anksčiau nei visi, todėl skuba į šiltuosius kraštus, kad suspėtų išvengti susitikimo su kaustančiu šalčiu.

Rugsėjis..

Laikas surinkti paskutinius obuolius. Spausti sultis žiemai. Kad vėliau, kai įsigalės pilka dargana ir šaltis, atsidarytume perregimą indą su gintarinės spalvos skysčiu ir gertume koncentruotą vasarą iš mėgiamo puodelio.

Jaukūs rudens vakarai namuose, kai už lango barbena lietus.. Iki ašarų jauku ir šilta širdyje.. Ir norisi sustingti šioje akimirkoje, lyg gintaro gabalėlyje. Tylaus žavesio metas. Taikos su savimi metas.

Rugsėjis..

Laikas, kai užmieganti gamta švelniai apgaubia ramybe, kai širdyje apsigyvena mažas tyras angelas ir sušildo ją gerumu ir meile. Ir taip norisi tuo gerumu apkabinti visą pasaulį..

Autorė Ija Latan, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

O jei vaikai elgsis taip, kaip suaugusieji?

Vaikai visko mokosi iš suaugusiųjų. Bet suaugusieji ne visada susimąsto, kokį poveikį daro jų žodžiai vaikams ir kokį elgesio pavyzdį jie rodo.

Todėl kartais verta pažvelgti į savo elgesį iš šalies – ar jis sektinas, o susierzinus ar supykus – susilaikyti nuo emocingų pastabų. Tiesiog.. pažvelgti į save vaiko akimis 🙂 ..

Mūsų suaugę vaikai

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais..

Taip nepastebimai pralekia laikas, kai mes jiems nuolat reikalingi.. Kai galima paimti ant rankų, o paskui – už rankutės. O paskui – už rankos. Ir jis jau tą ranką traukte traukia – jis didelis! Arba mandagiai ištraukia – jis jau užaugo, jis jau suaugęs. Ir pasuka savo keliu, į savo gyvenimą, tas suaugęs buvęs vaikas..

Tėvai sutrikę: kaip, jau? Užaugo, o juk ką tik mažas buvo.. Kur tas mažas berniukas, maža mergaitė, kurie taip norėjo ant rankų, bijojo vieni miegoti, jei tėvų nėra šalia, kurie nuolat kvietė mamą arba tėtį..

Dabar nekviečia; puikiai apsieina be mūsų. Ir užmiega su kažkuo kitu, su kitu buvusiu vaiku..

Vaikai taip greitai užauga..

Ir taip greitai praeinanti vaikystė užimama auklėjimu, mokslu.. daug kuo.., ir taip mažai laiko lieka atviriems pokalbiams, apkabinimams ir bučiniams..

Ir žaidžiame su savo vaikais tiek nedaug – na, kaip gi žaisi, jei pamokos dar neparuoštos arba rankų darbeliai vaikų darželiui nepadaryti? Žaidimams nėra laiko, nes ir suaugusieji po darbų pavargę, o rytoj laukia eilinė darbo diena.

Ir, žinoma, atkakliai mokome savo atžalas savarankiškumo – visi apie tai tik ir kalba! Tai svarbiausia – kad būtų savarankiškas! Patys skubiname, kad greičiau užaugtų.

O paskui viens! – ir prieš mus jau suaugęs žmogus. Tiesiog jaunesnis už mus. Jis jau ne vaikas. Ir kaip paskui gailimės tų praleistų bendravimo akimirkų, nepasakytų gerų žodžių, išsprūdusių piktų pastabų, atsisakymo pažaisti, nes.. nėra laiko. Kada nors vėliau.

O to “vėliau“ jau nereikia. Vaikas užaugo – jis jau suaugęs. Ir dažniausiai jis gailisi ne to, kad mažai angliškų veiksmažodžių ar kažkokių formulių išmoko, per mažai būrelių lankė, mažai ekskursijose buvo ar mažai jį savarankiškumo mokė..

Dažniausiai tas suaugęs vaikas apgailestauja, kad per mažai su savo tėvais buvo. Mažai gulėjo ryte kartu lovoje apsikabinę. Ėjo pasivaikščioti ant rankų. Arba už rankos – dabar jau nėra jo rankos mūsų rankose.

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais.. Tai laikas, kai esame jiems reikalingi – brangime jį: pripildykime meile, nuoširdžiu bendravimu, pasitikėjimu. Nuo to priklausys, kokie suaugusieji bus mūsų vaikai..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !