Mėnuo: spalio 2021

Tempiu iš sodo kibirą vynuogių, o už nugaros svarainiai kuprinėje ridinėjasi. Ir staiga girdžiu:

– Vach, kokia gražuolė! Kokia laimė tave matyti!

Žiūriu – priešais vyras eina, akivaizdžiai pietietis. Ne į telefoną žiūri. Į mane žiūri. Į kibirą mano su vynuogėmis. Ir šypsosi.

“Žinome mes jus, kalnų erelius. Jums visos gražuolės“, – pagalvoju, o pačiai – šypsena jau iki ausų…

Užeinu į parduotuvę, žiūriu į veidrodinę vitriną – oho, net žandai nukaito! Išraudau, akys dega, nuo šypsenos duobutės veide – o juk viso labo pro šalį einantis vyras gražuole pavadino. 

Tuoj pat ir nugara išsitiesino, ir plaukai nuo kaktos nubraukti. Pažiūrėjau į pardavėją mėsos skyriuje, o jos akyse – pilkas liūdesys. Ir pykčio kibirkštėlės gynybai. Taip, matyt, pervargo nuo pirkėjų, kad pasirengusi pirmoji pulti. Juolab, peilis po ranka.

– Kaip smagu jus matyti! – pasisveikinu. – Koks gražus jūsų šalikėlis, tiesiog nuostabus…

Ir ką? Na, gal kiek pergyriau jos šalikėlį, bet mano gera nuotaika tiesiog liejosi per kraštus. Reikėjo ja pasidalinti!

Žiūriu – migla išsisklaidė, pykčio kibirkštys užgeso. O vietoje jų šviesa akyse atsirado – švelni tokia, dangaus spalvos.

– Ačiū! – šypsosi man pardavėja. – Ką jums pasiūlyti?

Na, ir pražydo ji, tikra gražuolė! Ir šalikėlis ant jos kaklo į šalikėlį pasidarė panašus, o ne į blankų skudurėlį.

Grįžtu namo, rankose nešdama maistą katinui. O čia kaimynė priešais ateina – pikta, kaip šimtas velnių.

– Jei jau turite katę, tai bent jau maitinkite ją! Ji mano Margiuko maistą vagia, juoda bestija!

Margiukas – tai didžiulis šuo, kuriam mano katė – tarsi vieno kąsnio sumuštinis. O ir  Margio dubuo maistui didesnis už pačią katę su visa jos uodega. Bet kaimynei nieko neįrodysi. Ji dabar už savo Margį pasiruošus ir mane, ir mano katę sutriuškinti.

Jei tai būtų nutikę anksčiau, aš tik pasidžiaugčiau proga papasakoti kaimynei, ką aš galvoju apie ją ir jos šunį. Bet šiandien, na, visai nesinori bartis. Šiandien mano tokia nuotaika – aš pasirengusi kiekvieną sutiktą Margį paglostyti ir pamaitinti.

– Kaip aš džiaugiuosi jus matydama! – pasisveikinu. – Toks geras jūsų šunelis, tiesiog trūksta žodžių. Gal norite – šį mėsos gabaliuką jam atiduosiu. Kaip tik iš parduotuvės einu, ką tik nupirkau.

Žiūriu – ogi piktavališka kaimynės grimasa virsta gana miela šypsena! Akyse – geranoriškumas, balse – draugiškos gaidelės.

– Na, ką jūs, per daug gerai bus mano besočiui. Geriau aš jūsų katytę pavaišinsiu. Kis-kis-kis… Ateik čia, mano gražuole!

Mano katei net akys ant kaktos iššoko! Tokio meilumo iš tos, kuri ją pikčiausiais žodžiais iš kiemo varė – ji nesitikėjo…

O juk viskas prasidėjo nuo to, kad vienas praeivis pasakė kitai praeivei :“Kokia laimė tave matyti!“ Taip, galbūt, ir ne jai pasakė, galbūt, jis tiesiog telefonu kalbėjosi.

Bet, vis vien – jis paskleidė gerumo bangą!

Sakykite kuo daugiau gerų žodžių vieni kitiems! Tiesiog taip, be jokios priežasties.

Ir jūs pamatysite – kas bus 🙂 ..

Padėka autorei! Pagal Irinos Pogdurskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mažas pagerinimas veda į didesnius.

Visada taip būna – išvalai dulkes lentynoje, o paskui pats nepastebi, kaip pradedi generalinę tvarką. Arba imiesi dėlioti tvarkingai kojines stalčiuje – ir visą spintą sutvarkai, viską į vietas sudedi. Geri rezultatai įkvepia, o maži pagerinimai veda į didesnius.

Man skarelę gražią padovanojo, ją reikėjo prie kažko priderinti. Todėl, kad skarelė labai vertinga, artimo žmogaus dovanota. Ir aš paltą tai skarelei nupirkau. Ir net naują lūpdažį. Ir nuotaika pasitaisė, taip visada būna, kai gerumo gyvenime daugėja.

Taip ir žmogui galima padaryti kažkokį mažą gerą darbą – ir nuo to prasidės globaliniai geri pokyčiai. Geras žodis, nuoširdus palaikymas, nedidelė dovanėlė, kuri nudžiugins ar papuoš žmogų ir paskatins keistis.. Ir sutikti gerus žmones, ir puikiai su jais pabendrauti – juk nuotaika gera! 

Todėl maži geri darbai – jie visai ne maži. Jie gali pakeisti gyvenimą į gerąją pusę ir atnešti didelę, didelę laimę… Mažas gėris sušildo mažą širdį šiame dideliame pasaulyje. Ir prasideda geri pokyčiai. Taip visada būna. 

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš pat ryto galvoje staiga suveikė Puikių Naujienų Agentūra, pritarianti mano vidiniam protestui prieš šiuolaikinius “njusmeikerius“, kurie įsitikinę, kad topinės naujienos turi būti išskirtinai šokiruojančios, bauginančios, kiršinančios atgrasioms priešybių kovoms, sukeliančios pasibodėjimą arba džiaugsmingai skalaujančios kažkieno apatinius baltinius…

O kodėl gi ne naujiena – spalio saulė, staiga pasipuošusi lengva rudens spalvų skrybelaite ir žaismingai žvelgianti į akis kiekvienam, kas tai pastebėjo?

Kodėl ne naujiena romantiškas lietus, į kurį reikia skubėti su ryškiu skėčiu ir fotografuoti šūsnį nuotraukų prisiminimui?

Kodėl ne naujiena štai ta pora sūpynėse ir džiaugsmingai nuskambėjęs moters balsas: “Aš sutinku!“?

Kodėl negalima pasidžiaugti sumaniais mažyliais, kurie pradėjo pirmuosius savo mokslo metus?

Kodėl negalima pasidžiaugti ta vidine šviesa, kurią spinduliuoja tie senoliai, kurie atėjo pasivaikščioti į seną parką?

Kodėl negalima parodyti iki šiol perpildytų knygynų, kad paneigtume niūrius tvirtinimus, jog skaitanti tauta buvome tik kažkada, labai seniai?

Ir kodėl negalima pasiklausyti nuostabaus gatvės saksofono melodijų?

Kodėl negalime atsikelti šiek tiek anksčiau, kad neskubėdami paruoštume pusryčius ir be skubos pažvelgtume į akis savo mylimiems žmonėms, ir pasikalbėtume apie kažką paprasto, bet labai svarbaus?

Kodėl negalima prisiminti pagaliau, kad kiek cinizmo bebūtų pilama ant viso to grožio, kuris yra šiame pasaulyje, jis vis vien niekur nedingo ir nedings?

Ir gal mes patys galėtume pasimokyti įžvelgti nuostabias geras naujienas, kurios sugeba suteikti, o ne atimti viltį, ir nors truputį atkurti pusiausvyrą karčiose gyvenimo aplinkybėse?

Gražaus ryto, mielieji…

Turiu gerą naujieną – gyvenimas tęsiasi… ir mes drauge su juo.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt