Gerumo banga

Tempiu iš sodo kibirą vynuogių, o už nugaros svarainiai kuprinėje ridinėjasi. Ir staiga girdžiu:

– Vach, kokia gražuolė! Kokia laimė tave matyti!

Žiūriu – priešais vyras eina, akivaizdžiai pietietis. Ne į telefoną žiūri. Į mane žiūri. Į kibirą mano su vynuogėmis. Ir šypsosi.

“Žinome mes jus, kalnų erelius. Jums visos gražuolės“, – pagalvoju, o pačiai – šypsena jau iki ausų…

Užeinu į parduotuvę, žiūriu į veidrodinę vitriną – oho, net žandai nukaito! Išraudau, akys dega, nuo šypsenos duobutės veide – o juk viso labo pro šalį einantis vyras gražuole pavadino. 

Tuoj pat ir nugara išsitiesino, ir plaukai nuo kaktos nubraukti. Pažiūrėjau į pardavėją mėsos skyriuje, o jos akyse – pilkas liūdesys. Ir pykčio kibirkštėlės gynybai. Taip, matyt, pervargo nuo pirkėjų, kad pasirengusi pirmoji pulti. Juolab, peilis po ranka.

– Kaip smagu jus matyti! – pasisveikinu. – Koks gražus jūsų šalikėlis, tiesiog nuostabus…

Ir ką? Na, gal kiek pergyriau jos šalikėlį, bet mano gera nuotaika tiesiog liejosi per kraštus. Reikėjo ja pasidalinti!

Žiūriu – migla išsisklaidė, pykčio kibirkštys užgeso. O vietoje jų šviesa akyse atsirado – švelni tokia, dangaus spalvos.

– Ačiū! – šypsosi man pardavėja. – Ką jums pasiūlyti?

Na, ir pražydo ji, tikra gražuolė! Ir šalikėlis ant jos kaklo į šalikėlį pasidarė panašus, o ne į blankų skudurėlį.

Grįžtu namo, rankose nešdama maistą katinui. O čia kaimynė priešais ateina – pikta, kaip šimtas velnių.

– Jei jau turite katę, tai bent jau maitinkite ją! Ji mano Margiuko maistą vagia, juoda bestija!

Margiukas – tai didžiulis šuo, kuriam mano katė – tarsi vieno kąsnio sumuštinis. O ir  Margio dubuo maistui didesnis už pačią katę su visa jos uodega. Bet kaimynei nieko neįrodysi. Ji dabar už savo Margį pasiruošus ir mane, ir mano katę sutriuškinti.

Jei tai būtų nutikę anksčiau, aš tik pasidžiaugčiau proga papasakoti kaimynei, ką aš galvoju apie ją ir jos šunį. Bet šiandien, na, visai nesinori bartis. Šiandien mano tokia nuotaika – aš pasirengusi kiekvieną sutiktą Margį paglostyti ir pamaitinti.

– Kaip aš džiaugiuosi jus matydama! – pasisveikinu. – Toks geras jūsų šunelis, tiesiog trūksta žodžių. Gal norite – šį mėsos gabaliuką jam atiduosiu. Kaip tik iš parduotuvės einu, ką tik nupirkau.

Žiūriu – ogi piktavališka kaimynės grimasa virsta gana miela šypsena! Akyse – geranoriškumas, balse – draugiškos gaidelės.

– Na, ką jūs, per daug gerai bus mano besočiui. Geriau aš jūsų katytę pavaišinsiu. Kis-kis-kis… Ateik čia, mano gražuole!

Mano katei net akys ant kaktos iššoko! Tokio meilumo iš tos, kuri ją pikčiausiais žodžiais iš kiemo varė – ji nesitikėjo…

O juk viskas prasidėjo nuo to, kad vienas praeivis pasakė kitai praeivei :“Kokia laimė tave matyti!“ Taip, galbūt, ir ne jai pasakė, galbūt, jis tiesiog telefonu kalbėjosi.

Bet, vis vien – jis paskleidė gerumo bangą!

Sakykite kuo daugiau gerų žodžių vieni kitiems! Tiesiog taip, be jokios priežasties.

Ir jūs pamatysite – kas bus 🙂 ..

Padėka autorei! Pagal Irinos Pogdurskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir kompromisas neišgelbės

Jokios priešingybės netraukia.

Na, nebent trims dienoms euforijos. O ketvirtą dieną prasideda – kai vienam anksti, o kitam vėlai…

Vienam reikia, o kitam nereikia…

Vienam žalia, o kitam raudona…

Vienam teisinga, o kitam neteisinga…

Vienam į dešinę, o kitam į kairę…

Vienam blogai, o kitam gerai…

Vienam ten, o kitam čia…

Vienam pagulėti, o kitam eiti…

Ir dar tūkstantis ir vienas neatitikimas.

Ir joks kompromisas neišgelbės.

O ir nevertėtų pamiršti, kad reali, o ne teorinė kompromiso esmė yra vis dėl to tame, kad mes dėl trapios taikos darome visai ne tai, ką norėtume daryti…

Mylėkite panašius 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Dėžutė su sagomis


Kartą sporto salėje aš pamačiau berniuką metų penkerių. Kol jo mama sportavo, jis ramiai sau sėdėjo prie švediškos sienelės. Mažylis skraidino oru įsivaizduojamą laivą ir vos girdimai komandavo šturmanui: “Vairas į kairę! Borto dešinėje rykliai!“

Jis buvo laimingas.

Pertraukose tarp pratimų jo mama su neslepiamu susierzinimu ragino sūnų: “Eik į bėgimo takelį! Pabandyk pažaisti su kamuoliu! Paimk šokdynę!“

Vaikas linksėjo galva, bet liko savo vietoje. Moteris vėl ir vėl kalbino jį pajudėti.

O aš prisiminiau antrąjį psichologijos fakulteto kursą. Mes nagrinėjome auklėjimo dėsningumus.

Pasodinsi choleriką karpyti žirklėmis – pasiruošk pleistą. Šūktelsi ant melancholiko – pasėsi priešiškumą sau.

Priversi sangviniką rašyti dailyraštį – pamatysi jo ašaras. Nusiųsi flegmatiką į “linksmuosius startus“ – sukelsi komediją.

Temperamentas – jis nesikeičia. Mažylis nedaro kažko specialiai tam, kad jus supykdytų – tiesiog jo gyvenimo ritmas kitoks. O mes – arba priimame tai, arba – pykstame, susierziname, kankinamės. 

Mano mama dažnai prisimena, koks “auksinis vaikas“ aš buvau: “Duodi tau dėžutę su sagomis, ir pusantros valandos gali užsiimti bet kokiais darbais!“

Aš tų savo sagų neprisimenu. Bet mama tvirtina, kad aš jas rūšiavau pagal formą, spalvą ir skylučių kiekį. Stačiau piramides ir dėliojau įvairias geometrines figūras. Aš buvau laiminga.

Ir kai mano dukrelei sukako dveji, aš su džiaugsmu įteikiau jai šeimos relikviją – motiniškos ramybės simbolį – dėžutę su sagomis. Ir ką gi? Visas dėžutės turinys akimirksniu buvo pažertas ant grindų. Gražiai, su trenksmu, įspūdingai. Dukrelė buvo laiminga.

Atvirai pasakysiu – man buvo nelengva ramiai priimti šį netikėtą fejerverką. Bet vėliau aš supratau akivaizdų dalyką, kuris padeda mums išvengti konfliktų.

Kiekvienas turi savo dėžutę su sagomis 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Anos Grin pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Taip visada būna

Mažas pagerinimas veda į didesnius.

Visada taip būna – išvalai dulkes lentynoje, o paskui pats nepastebi, kaip pradedi generalinę tvarką. Arba imiesi dėlioti tvarkingai kojines stalčiuje – ir visą spintą sutvarkai, viską į vietas sudedi. Geri rezultatai įkvepia, o maži pagerinimai veda į didesnius.

Man skarelę gražią padovanojo, ją reikėjo prie kažko priderinti. Todėl, kad skarelė labai vertinga, artimo žmogaus dovanota. Ir aš paltą tai skarelei nupirkau. Ir net naują lūpdažį. Ir nuotaika pasitaisė, taip visada būna, kai gerumo gyvenime daugėja.

Taip ir žmogui galima padaryti kažkokį mažą gerą darbą – ir nuo to prasidės globaliniai geri pokyčiai. Geras žodis, nuoširdus palaikymas, nedidelė dovanėlė, kuri nudžiugins ar papuoš žmogų ir paskatins keistis.. Ir sutikti gerus žmones, ir puikiai su jais pabendrauti – juk nuotaika gera! 

Todėl maži geri darbai – jie visai ne maži. Jie gali pakeisti gyvenimą į gerąją pusę ir atnešti didelę, didelę laimę… Mažas gėris sušildo mažą širdį šiame dideliame pasaulyje. Ir prasideda geri pokyčiai. Taip visada būna. 

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Viskam savo laikas

Jei tau atrodo, kad tu kažką darai, o pokyčių nėra, tai tau tik taip atrodo.

Juk tam, kad augalas užaugtų, sėkla turi sudygti. Praeis tam tikras laikas, kol augalo stiebas iš akiai nematomos požemio karalystės, kur sėkla bręsta ir keičiasi, prasikals į šviesą ir taps nuostabiu medžiu arba gėle.

Mes dažnai nuvertiname savo veiklą tik todėl, kad tą akimirką, kai mums to norisi, mes nematome rezultato, kurio tikimės. Mums reikia skubiai, čia ir dabar, ir būtent taip, o ne kitaip. Bet – ne… Ir kaip dažnai tai sukelia nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, neviltį, ir tu jau nenori tęsti to, kas tau buvo taip svarbu. Todėl taip daug lieka atidėta, neužbaigta, nepasiekta…

Tačiau, žinoma, būna įvairios situacijos. Kartais tu darai tai, kas iš tiesų tau visai nereikalinga – tik todėl, kad tai primetė sociumas arba kažkas įkalbėjo. Arba tie siekiai gali tau pakenkti. Arba tu darai tai neteisingai. Arba bandai daryti tai, kam kol kas neturi nei fizinių, nei emocinių resursų…

Bet dažniausiai – dar ne laikas. Pokyčiai vyksta. Prisimeni: kaip sėklos, kuri bręsta po žeme, stiebas lėtai, bet užtikrintai kalasi į šviesą. O tavyje – per tas nematomas akiai vidines transformacijas, kurios būtinos, kad pasiektumei tai, ką užsibrėžei. Viskas juda ir vystosi savo natūraliu tempu.

Todėl žvelk ramiai ir su pagarba į tai, ką darai, jei tiki tuo, ko sieki. Ir tiesiog toliau daryk tai, ką gali. Ir vieną dieną iš tavo pasėtos sėklos užaugs nuostabi permainų gėlė.

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Gromovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Tavo saugumo salelė…

Kai tavo pasaulis pradeda griūti, tu automatiškai persikeli į pačią stabiliausią jo teritoriją.

Taip ginasi psichika.

Ji anestezuoja tavo skausmą, tavo šoką, tavo stresą tais būdais, kuriuos tu mėgsti arba sugebi geriausiai atlikti, ir kurie tampa ta gelbėjimo valtimi, su kuria tu papuoli į neutralius laikino nereagavimo į realybę vandenis.

Pamenu močiutę su jos didžiuliais skiautinių pledais… buvo laikai, kai ji siuvo juos dieną ir naktį, pavirsdama į tylintį robotą, metodiškai karpantį senus užvalkalus į margaspalves skiautes.

Tai reiškė, kad viskas blogai…

Mano draugas Lioška sunkiais gyvenimo periodais bėgo, kaip Forestas Gampas, bet kokiu oru, matuodamas savo neviltį kilometrais…

Maja, mano miela, geroji draugė Maja… Kai aš ją aptikdavau piešiančią ant grindų, susuktais viršugalvyje į kuodą plaukais, aš suprasdavau, kad ji, kaip ir mano močiutė… turi rimtų problemų.

Kai man pranešė apie sesers netektį, aš padėjau telefono ragelį, paėmiau iš lentynos knygą ir skaičiau ją, neatsitraukdama, iki sekančio ryto.

Nežinau, apie ką ji buvo. Bet žinau, kad tuo metu ji mane apsaugojo. 

Vienas mano pacientas prisipažino, kad visus savo sukrėtimus išgyvena garaže, perrinkdamas instrumentus ir meistraudamas nedidelėmis staklėmis.

Stasas… mano draugas, sunkių periodų metu, kai net stipriausia farmakologija tampa bejėgė – jis tampa savanoriu, padėdamas gulintiems ligoniams, jis dovanoja savo užuojautą bejėgiams, ir tokiu būdu įveikia savo kančią.

O kas tau artima?

Ką tu gali?

Kame turi galimybę pasislėpti, kai sunku?

Pagalvok apie tai dabar.

Nelauk, kol tavo pasaulis susiūbuos… deja, bet patvarių, niekada nesudrumsčiamų pasaulių dar nėra…

Ir todėl taip svarbu turėti tą patikimą salelę, į kurią tu žengsi tą akimirką, kai pagalba dar kelyje, ir apskritai neaišku, ar ji bus.., tokiais atvejais reikia pasikliauti savimi ir savo jėgomis.

Viskas praeina, praeis ir sunkūs periodai.

Tegul kiekvienas turi kur žengti… kad iš pradžių tiesiog išgyventų, o jau po to gydytų savo karčias žaizdas.

Tebūnie taip.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tiesos Grožis

Apskritai, nušvitimas – tai neįtikėtinai paprasta.

Tiesiog liaujiesi žiūrėti į pasaulį per koncepcijų prizmę ir pradedi matyti ne tai, kaip “turi būti“, kaip tave išmokė – o tai, kaip iš tiesų yra.

Yra posakis: “būkite kaip vaikai“. O kodėl – kaip vaikai?

O todėl, kad vaikai dar nieko nežino apie koncepcijas. Jie nežino, kaip viskas “turi būti“; jie mato pasaulį tokį, koks jis yra.

Žinoma, tokiu atveju subyra daugybė dalykų, kuriuos įpratome skaityti grožiu, – tačiau atgimsta peržengiantis visus apribojimus ir koncepcijas Tiesos Grožis: be rausvų, žydrų ar kitokių spalvotų akinių. Tiesiog – Grožis.

Gal net truputį apmaudu – kad viskas taip paprasta.

Taip, viskas labai paprasta. Ir kuo paprasčiau – tuo nuostabiau…

Pagal nežinomo autoriaus esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !