Mylėkime…

Meilė – vienintelė jėga Žemėje, kuri auga ir didėja, kai mes ja dalinamės. Dalinkime dosniai meilę, ir ne tik savo artimiesiems, juk geras žodis palieka šilumą širdyje, įkvepia tikėjimą savimi, savo jėgomis, todėl – dažniau sakykime gerus žodžius žmonėms.

Dabar paplito cinizmas ir sarkastiškos pastabos, tačiau jos dar nieko nepadarė protingesniais arba laimingesniais, todėl kad meilė – stipriųjų prerogatyva, ir aš tikiu, kad tuomet, kai žmogus kažką daro su meile, jam padeda aukščiausios jėgos – ir jam viskas gaunasi, o bėdos jį aplenkia.

Mylėkime. Mylėkime šiais nelengvais laikais, mylėkime stipriau, nei paprastai – ir tuomet gyvenimas pagerės, ir tapsime stipresni kūnu ir dvasia.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir ramių, jaukių artėjančių švenčių mums visiems 🙂 !

Kažkas šviesaus užgimsta

Gimsta nuotaika, kurią norisi dovanoti. Semti samčiu iš Gėrio Šaltinio ir dalinti į mielas rankas.

Gimsta šiluma ir šviesios ateinančios tikrovės matymas, žingsnis po žingsnio, nuo vilties ženklų iki geros nuojautos pėdsakų. Ir todėl taip ramu širdyje.

Gimsta vėjas, įkvėpimo vėjas, troškimo gyventi įdomiai vėjas.

Daryti viską su įkvėpimu. Kaip žingeidus vaikas, skubėti pasitikti žinių ir stebuklingų “kasdieninių“ reikalų.

Juk viskas turi savo nepakartojamą skonį ir spalvą: ir išplautas puodelis, ir perskaitytas eilėraštis, ir nupieštas ant drobės nepažįstamosios vualis, ir atviras pokalbis virtuvėje su arbata ir pyragu.

Įkvėpimo vėjas sugrąžino šį, atrodytų, jau seniai pamirštą pojūtį – kai viskas gyvenime įdomu.

Viskas, kas pasirinkta. Ką norisi sukurti. Dėl ko norisi gyventi.

Ir tas – tas kažkas šviesaus – dabar užgimsta.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Dovanoti džiaugsmą…

Dovanodamas džiaugsmą kitiems, tu ir pats tampi laimingesnis.

Ši paprasta kiekvieno gruodžio tiesa  šildo širdį, kai aš renku dovanas, pakuoju dėžutes į spalvotą popierių, rūpestingai renku šventines dovanas iš to, ką mėgsta mano mylimi žmonės. 

Kiekvienam – savo. Tai, kas atlieps širdyje ir apkabins šiltu dėmesiu. Šiais metais norisi būtinai įdėti atvirutes ir parašyti tai, ką pasakyti asmeniškai kažkaip droviuosi, tai, kas gal neįprasta, bet labai svarbu!

Ko gero, visas gruodis – apie tai. Dovanoti džiaugsmą kitiems, kad ir pati pajusčiau šventinę nuotaiką, patikėčiau pasaka. Skleisti meilę, įžiebti girliandas tamsiausiu metų laiku ir tikėti, būtinai tikėti, kad tavo šviesūs langai nušvies kažkieno kelią.

Vis dažniau svajoju apie tai, kaip svarbu išsaugoti mielas tradicijas ir parodyti jas savo vaikams. Saugoti stiklinius žaisliukus, kuriuos močiutė su seneliu iki šiol laiko palėpėje senoje pašto dėžėje. Įjungti senus filmus ir animacinius filmukus, skaityti gražias knygas apie žiemą, iškirpti ažūrines popierines snaiges. Dovanoti pasaką tiems, kieno širdyje dar taip daug tikėjimo stebuklu…

Naujametinė nuotaika gimsta meilės dovanojimo procese.

Kai iškepi pačių paprasčiausių sausainių ir eini į svečius pas tėvus. Kai pasikvieti draugus į čiuožyklą ir įteiki mažas prasmingas dovanėles. Kai vaikštai po parduotuvę su pačiomis šilčiausiomis mintimis ir tiksliai žinai, kokią dovaną nupirkti pačiam artimiausiam žmogui, kad jis nusišypsotų ir viską suprastų.

Gruodis moko mus dovanoti, kurti ir šildyti, nelaukiant atsakomosios šilumos. Tai paradoksas, bet atiduodamas, tu gauni daug daugiau.

Nuoširdi padėka autorei! Pagal A. Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Žiemos stebuklas

Kiekviena žiema – tai kažkas neįtikėtino.

Atrodytų, slenka lėtai pilkos dienos, bet tereikia pradėti kristi sniegui, ir ore pasklinda tyras ir svaiginantis šventės aromatas.

Ir nesvarbu, kiek tau metų – vis vien norisi užvertus galvą žiūrėti į nubalusį dangų, ir apkabinti medžius, ir liesti purų sniegą, ir minti ornamentus ant balto žiemos apkloto.

Ir šypsotis norisi. Ir puoselėti tvirtą pojūtį: baltas sniego apklotas – tai pasakos priminimas, o kiekviena snaigė – stebuklo pažadas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Harmonijoje su prigimtimi

Įdomu, kaip užauga gėlė, jei ji nežino, kaip tai padaryti. Kaip plaukia žuvis, skrenda paukštis. Teka upė…

Jie, akivaizdu, tiesiog jaučia save, savo prigimtį ir gyvena su ja harmonijoje. Jie nesijaudina, teisingai kažką daro ar ne. Todėl, kad suvokdami save, supranta, kaip reikia.

O jei pasitaiko kliūtys ir tenka jas įveikti – jie nekovoja prieš pasaulį ieškodami kaltų. Jie tiesiog įvertina susidariusias sąlygas ir koncentruoja jėgas, kad įveiktų tas kliūtis. 

Ką daro augalas, kuris sudygsta po žeme, o paskui staiga atsiremia į asfaltą? Pyksta, kaltina, nekenčia? Vargu.

Jis ieško būdų pasiekti šviesą ir tik po to pradeda augti. Jausdamas save, išnaudodamas pilnu pajėgumu savo prigimtinį resursą. Prigimtinę jėgą.

Visa gyvybė sugeba aiškiai suvokti save, būti harmonijoje su savimi. Jausti poilsio ir aktyvumo eiliškumą. Sutelkti visas jėgas, jei tenka kažką įveikti.

O ar suvokiame mes save, savo prigimtį?  Ar jaučiame savo kūną, jo resursus, poreikius čia ir dabar? Ar rūpinamės savo būsena? Ar esame santarvėje su savimi, savo kūnu? Ar laiku ilsimės? 

Manau, giluminis savęs supratimas, rūpestis savimi, jautrumas, savęs suvokimas ateina iš harmoningos sąveikos su savo prigimtimi patirties. Gebėjimu aiškiai jausti ir valdyti save.

Nuo šios patirties viskas prasideda ir ja viskas remiasi. Harmonija su protu. Savo sielos poreikių suvokimas. Jautrumas dvasios balsui.

Taip ir atgimsta mūsų pilnatvė ir stiprybė. Ir tai leidžia keliauti per gyvenimą lengvai ir tyrai, net jei kartais tenka augti tamsoje ir pro asfaltą.

Padėka autorei! Pagal T.G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jis jau dabar vyksta…

Upės nereikia stumti. Ji teka pati.

Dažniausiai mes nepastebime, kad galima tiesiog gyventi.

Tiesiog.

Gyventi. 

Nesiblaškyti, nesistengti būti efektyviu. Neplanuoti kiekvieno savo žingsnio. Nesibaiminti dėl ateities, nesijaudinti dėl praeities. Tiesiog remiantis savo patirtimi – gyventi šiandien. Su tuo, kas yra. Tame, kas mus supa.

Ir tai nėra taip jau lengva. Sustoti savo kasdieniniame bėgime ir pastebėti, kad viskas, kas mus supa – tai ir yra mūsų gyvenimas.

Pabandykite – tai lyg į jūrą bristi – eiti į vandenį greitai arba lėtai (kaip kam patinka). Juk jūs nieko neplanuojate, kai brendate į vandenį, jūs tiesiog pajuntate, kaip vanduo paliečia jus, ir jūs jaučiate vandenį visu kūnu. Jūs negalite būti jūroje, bet jausti, kad esate ant kranto. Tai neįmanoma.

Ir kai susijungiate su vandens stichija – jūs pilnai ir visa savo esybe susiliejate su šia būtimi. Prisiminkite, kaip tai – būti tame, kas yra čia ir dabar – galima tiesiog plaukti ir visa savo esybe būti kiekvienoje akimirkoje.

Taip yra ir mūsų gyvenime – jis jau dabar vyksta. Tiesiog žiūrėkite. Stebėkite. Pajuskite. Gyvenkite.

Ir tuomet jūsų gyvenimo tėkmė parodys jums tai, kas būtent dabar jums svarbu. Ir jūs sugebėsite tai pamatyti. Todėl kad visa esybe dalyvausite savo būtyje.

Padėka autorei! Pagal S. Kilaru esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks dėsnis…

Yra toks paprastas dėsnis: jūs prarandate jėgas ir perdegate toje gyvenimo sferoje, kur nėra jūsų asmeninio identiškumo.

Bet kokia sąveika su gyvenimu, kurioje jūs – tai ne jūs, veda į griūtį.

Jei gyvenimo veikla arba santykiai nepalaikomi nuoširdumu ir identiškumu – tuomet tai baimė.

Štai kodėl jūs prarandate jėgas ir išsenkate, štai kodėl vietoje augimo gaunate griūtį.

Padėka autorei! Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !