Levo Tolstojaus gyvenimas (1828m.-1910m.) iš pradžių buvo panašus į daugelio to meto turtingųjų gyvenimą: jaunas grafas mokėsi, puotavo ir linksminosi, o sulaukęs 35 metų vedė ir susilaukė vaikų, didino savo turtus ir siekė šlovės..
O štai jau perkopęs antrąją gyvenimo pusę, jis gerokai nustebino aplinkinius, nes atsiskyrė nuo pasaulietiško šurmulio ir pradėjo gyventi paprastą, natūralų gyvenimą: arė, sėjo, šienavo, skaldė malkas.., o visus savo poreikius sumažino iki minimumo.
Jis sakė:“ “Niekada neprašyk kito to, ką gali padaryti pats“. Jo luomo žmonėms tai buvo nebūdinga. Pats L. Tolstojus tai aiškino gyvenimo prasmės, tiesos paieškomis, bandymu suprasti būties dėsnius ir būti naudingu žmonėms bei kūrinijos evoliucijos procesams.
Tiesos paieškose jam buvo nelengva, ypač pradžioje – juk jis neturėjo bendraminčių, o visus jo bandymus aplinkiniai vertino kaip keistumą ar net nenormalumą.. Nežiūrint į nieką, savo gyvenimą L. Tolstojus paskyrė tarnystei žmonėms ir Dievui (ne religiniams autoritetams ir dogmoms).
Paskutinius 25 savo gyvenimo metus jis buvo vegetaras. Be to, atsisakė ne tik savo žemės ir turtų, bet ir Nobelio premijos. Ir buvo pirmas, atsisakęs autorinių teisių, o už religinių autoritetų nepripažinimą buvo atskirtas nuo bažnyčios.
Jis maištavo prieš išnaudojimą, parazitinį gyvenimo būdą ir nelygybę visuomenėje. Todėl įsteigė mokyklą valstiečių vaikams ir kiek pajėgė, rėmė skurdžiausiai gyvenančius. Jis gyveno taip, kaip mąstė ir rašė – pagal aukščiausius dorovės principus. Turėjo tam drąsos ir valios.
Levas Tolstojus parašė romanus: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Prisikėlimas“ ir kt., o taip pat daug apsakymų, straipsnių, pjesių ir filosofinių apmąstymų, išvertė į rusų kalbą Ezopo pasakėčias.
Tai vienas mylimiausių mano rašytojų, todėl šiandien – pamąstymai ir citatos iš Levo Tolstojaus kūrinių.
* Kiekvienas nori pakeisti žmoniją, bet niekas nesusimąsto apie tai, kaip pakeisti save.
* Dvasiškai stiprūs žmonės visada paprasti. Didinga tiesa slypi paprastume.
* Man atrodo, kad didžioji mūsų gyvenimo dalis užpildyta nenatūralių, dirbtinai įskiepytų poreikių tenkinimu, kurie tampa įpročiais. Todėl 9/10 mūsų triūso, kurį skiriame tų poreikių patenkinimui – yra beprasmiška veikla.
* Kiekvienas tegul pašluoja prie savo durų. Jei kiekvienas tai padarys – visa gatvė bus švari.
* Kenčia tik kūnas; dvasiai kančia nebūdinga. Kuo silpnesnis dvasinis gyvenimas, tuo daugiau kančios gyvenime. Todėl jei nenori kančios – gyvenk daugiau dvasia, o mažiau kūnu.
* Jei žmogus skaitys savo kūną vienintele vertybe, tuomet jis sutelks visas savo jėgas, kad kūnas turėtų skanų maistą, patogų būstą, gražius rūbus ir įvairiausių malonumų. Ir kuo daugiau jėgų žmogus išeikvoja savo kūnui, tuo mažiau jėgų lieka dvasiniam gyvenimui.
* Kuo mažiau pataikaujame kūnui – tuo daugiau laisvės turime. Ir, atvirkščiai – tik pradėk mėgautis maistu, drabužiais, būstu, pasilinksminimais – ir tavo darbams bei rūpesčiams nebus galo..
* Tik tuomet galiu būti laimingas, kai esu tvirtai įsitikinęs, kad mano veikla yra naudinga kitiems. Knyga ar kitas meno kūrinys gali būti naudingi žmonėms, bet gali būti ir visiškai beverčiai, ar net kenksmingi.
* Nėra tokių sąlygų, prie kurių žmogus negalėtų priprasti, ypač jei mato, kad visi aplinkiniai taip pat gyvena.
* Gyvendamas su žmonėmis nepamiršk to, ką sužinojai vienatvėje. Vienatvėje pagalvok apie tai, ką sužinojai bendraudamas su žmonėmis.
* Gyvenimo prasmė slypi žmogaus sąmonėje kaip gėrio siekis. Šio gėrio suvokimas ir vis platesnis pritaikymas gyvenime yra pagrindinis visos žmonijos tikslas ir darbas.
* Idealas – tai kelrodė žvaigždė. Be jos nėra tvirtos krypties, o jei nėra krypties – nėra gyvenimo.
* Tikėjimas yra žmogaus gyvenimo tikslo žinojimas, dėka kurio žmogus gyvena, o ne naikina save. Tikėjimas yra gyvenimo jėga. Jei žmogus gyvena, reiškia, jis kažkuo tiki. Jei netikėtų, kad dėl kažko verta gyventi, tuomet jis negyventų.
* Trumpiausias gyvenimo tikslo apibrėžimas galėtų būti toks: pasaulis vystosi ir tobulėja. Pagrindinė kiekvieno žmogaus užduotis – prisidėti prie to vystymosi.
* Nejaugi aš atsidūriau šiame pasaulyje trumpai akimirkai tik tam, kad primeluočiau, pripainiočiau, pridaryčiau kvailysčių ir pradingčiau?..
* Nusiramini tik tuomet, kai supranti, kad gyvenimas yra turinyje, o ne inde.
* Įsitikinimas, kad gyvenimas turi prasmę, duodamas žmogui kaip apdovanojimas už sąmoningą gyvenimą.
* Mums visada atrodo, kad mus myli už tai, kad mes geri. Ir net neįtariame, kad myli mus todėl, kad geri yra tie, kurie mus myli…
* Be meilės gyventi lengviau. Bet be jos nėra prasmės.
* Žmogus turi būti visada laimingas, jei laimė baigiasi – žiūrėk, kur suklydai.
* Laimė mieliau užsuka į tuos namus, kur gyvuoja gera nuotaika 🙂 .
(Parinko ir vertė ruvi.lt)
ruvi 