Atverkime širdis, skleiskime Meilę..

Meilė gyvena mūsų širdyje.. Todėl mylėti mums taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Jei mes mylime – mums daugiau nieko nereikia, o jei nemylime – tuomet neturi reikšmės, kiek ir ko turime..

Meilę sukausto baimė, neapykanta, egoizmas – tuomet širdis sušąla, užsiveria, ir žmogus pradeda ieškoti meilės išorėje. O tereikia.. prisiminti, kad Meilė visada yra mumyse, atverti savo širdį ir pasiųsti Meilę pasauliui 🙂 .

Mes galime užpildyti Meile visą savo gyvenimą. Galime pasiųsti ją viskam, apie ką galvojame, ką darome, su kuo susiduriame, prie ko prisiliečiame 🙂 .. Ir tą pačią akimirką viskas pradeda stebuklingai keistis..

Pradėkime jau dabar.. tai labai lengva:

Rašote laišką? Pasiųskite mintimis Meilę tam, kam rašote..
Kažką kuriate? Pripildykite Meile savo kūrinius.
Pasiųskite Meilę artimiems žmonėms, vaikams, tėvams, draugams, kaimynams..
Pripildykite Meile savo namus.
Apgaubkite Meile savo naminius gyvūnus ir augalus.
Apgaubkite Meile viską, ką turite..

Kaskart, kai kažkam siunčiame savo Meilę, mes pajuntame šilumą širdyje, dėkingumą ir begalinį džiaugsmą 🙂 . Juk Meilė dalinama auga..

Todėl nestabdykime jos stebuklingo srauto, pasiųskime ją dar plačiau:

Pasiųskime Meilę Žemei, Saulei, augmenijai ir gyvūnijai..
Pasiųskime Meilę žmonijai ir visam pasauliui.
Apgaubkime Meile visus kenčiančius.
Pasiųskime Meilę ir tiems, kas suteikia kitiems skausmą – kad sušiltų jų širdys, kad jie patys pradėtų mylėti, tuomet jiems net mintis nekils kažką skriausti..

Meilė daro stebuklus. Meilė – didelė kurianti ir vienijanti jėga.

Tiesiog atverkime savo širdis ir kasdien siųskime gaivinantį Meilės srautą pasauliui.. Ir jei tai darys dauguma žmonių, tuomet ne tik jų širdyse, bet ir visame pasaulyje įsigalės Taika. Mylintis žmogus visada taikus 🙂 ..

Artėjančių švenčių proga visiems siunčiu savo Meilę 🙂 ..

Linkiu, kad Meilė įsižiebtų visų žmonių širdyse, sušildytų kiekvieną ir taptų galinga mus visus vienijančia jėga 🙂 .

Mylėkime vieni kitus.. Tai didžiausias Stebuklas ir Gėris 🙂 ..

Šviesių, tyrų, gerų švenčių visiems 🙂 !

Pasimatysime jau sekančiais metais 😀 ..

Rūta

Burtininkų šalis

Labai seniai, kažkur toli-toli, pačiame Visatos pakraštyje, apsigyveno Burtininkai. Jie gyveno atsiskyrę, nes turėjo nuostabų gebėjimą – suteikti gyvybę žodžiams.

Įsivaizduokite – pakakdavo Burtininkui ištarti žodį, kaip šis kaipmat atgydavo! Todėl Burtininkai kalbėjo nedaug. Didesnę dalį laiko jie tylėjo.

Gali pasirodyti, kad taip gyventi labai nuobodu. Bet Burtininkai turėjo daugybę nebylių darbų.

Juk tam, kad išsaugotų savo stebuklingą gebėjimą, jie turėjo kiekvieną akimirką gryninti savo mintis, stebėdami supančio pasaulio grožį. Jie grožėjosi margaspalviais drugeliais, saulės ir mėnulio blyksniais vandenyje, šviesos žaismu lietaus lašeliuose…

Burtininkų širdyse gyveno Meilė, todėl jų ištarti žodžiai papildydavo juos supantį pasaulį nauja gyvybe ir grožiu.

Žinoma, kad Burtininkams nieko netrūko. Jei kažkoks daiktas sugesdavo, jie tyros minties ir žodžio pagalba jį atnaujindavo.

Tačiau kad ir kaip atsiskyrę gyveno Burtininkai, gandai apie jų gebėjimą suteikti gyvybę žodžiams pasklido labai toli.

Ir nemažai keliautojų patraukė ieškoti Burtininkų miesto – daug žmonių norėjo išmokti gaivinti žodžius. Juk tai taip šaunu: pasakei žodį – ir viskas! Be to, iš tokio gebėjimo galima bet kurioje šalyje gerokai pasipelnyti…

Keliautojus Burtininkai pasitiko geranoriškai. Jie ištarė: “Krėslai!“, ir pavargę keliautojai galėjo patogiai pailsėti. Ištarė: “Vaišės!“, ir keliautojai atsidūrė už skaniausiomis vaišėmis padengto stalo.

“Va čia tai bent! – galvojo svetimšaliai. – Jei mes išmoktume taip, galėtume neįtikėtinai pralobti!“

Ir tuomet svetimšaliai kreipėsi į Burtininkus:

– Mes atėjome pas jus iš tolimų neturtingų šalių. Mūsų liaudis ne tokia stipri ir graži, kaip jūsų. Mes negalime statyti tokių gražių namų ir kurti tokius gražius daiktus, o mums to labai reikia. Išmokykite mus suteikti gyvybę žodžiams – ir gyvenimas mūsų šalyse taps geresnis.

Burtininkai bandė gestais aiškinti keliautojams, kad pirmoji tokio stebuklo sąlyga – tyros mintys, bet žmonės jų nesuprato. Tuomet Burtininkai ištarė “Tyros mintys!“, ir daugybė blizgučių pažiro aplink. Ir ten, kur jos nukrito, skleidėsi gražiausios gėlės…

Keliautojai žiūrėjo į visa tai apstulbę.

– Jūs matėte?.. – kalbėjo vieni susižavėję.

– Visa tai niekai! Tik pamanyk – tyros mintys, jie sako taip tik todėl, kad nukreiptų mūsų dėmesį, – šaipėsi kiti.

– Tikrai, – pritarė jiems treti, – jie tiesiog nori atitraukti mus nuo savo stebuklingų knygų su burtažodžiais paieškų.

Svetimšaliai apėjo visą Burtininkų šalį ir pagaliau surado olą, kurioje buvo burtų knygos. Kažkada jomis naudojosi ir Burtininkai, kol išmoko gaivinti žodžius. O kai išmoko, paslėpė knygas oloje.

Radinys įkvėpė svetimšalius. Jie pradėjo mokytis ir galiausiai taip pat išmoko gaivinti žodžius. Bet labai greitai ir nemalonumai prasidėjo – juk gaivino jie ne tik tyrus, gražius, bet ir visokiausius žodžius iš savo ankstesnio gyvenimo.

Naujiesiems stebukladariams ne visada pavykdavo sulaikyti savo žemas emocijas, todėl jų žodžiai dažnai virsdavo visokiais baisiais padarais.

Ėjo laikas, ir žydinti Burtininkų šalis virto niūria vieta, ją griovė visokios pabaisos, kurios gimdavo iš svetimšalių grubių minčių ir žodžių. Ilgainiui naujieji šeimininkai greitai pradėjo netekti savo gebėjimų, nes pamiršo pagrindinę burtų dalį – tyras mintis.

Jie primiršo, kad gražūs žodžiai, gimę iš gražių minčių, sukuria aplink žmogų nematomą švytėjimą, kuris skleidžia šilumą ir viską atgaivina. O grubūs žodžiai ir mintys tarsi apgaubia žmogų nematomu ratu, kuris savo šalčiu atstumia žmones ir viską griauna.

Laikui bėgant naujųjų stebukladarių palikuonys tai visiškai pamiršo, todėl “būrė“ savaip: pradėjo apsimetinėti, norėdami atrodyti gerais, dėmesingais ir protingais. Ir tai jiems padėjo – jie užėmė aukštus postus ir net buvo gerbiami už savo vaidybą.

O tikrųjų Burtininkų palikuonys, atvirkščiai, nors vertėsi sunkiai, bet stengėsi skleisti savo protėvių išminties krislelius. Tačiau niekas jiems netikėjo ir dažnai net nesiklausė jų…

Bet vieną dieną Burtininkų palikuonių širdis pagaliau nušvietė protėvių išmintis: jie suprato, kad jų jėga – meilėje, minčių ir ketinimų tyrume. Ir kad atima šią jėgą neapykanta, pyktis, priešiškumas.

Kai tai įvyko, nuoširdus Burtininkų palikuonių džiaugsmas, tarsi švytinčių minčių šaltiniai, susiliejo į vieningą srautą… Sraunus ir galingas, šis srautas pradėjo tekėti žmonių širdimis, apvalydamas jas ir dovanodamas praregėjimą.

Ir palengva viskas atsistojo į savo vietas. Mylintys ir kūrybingi žmonės pradėjo valdyti šalį, o tie, kurių širdys dar buvo uždaros – stojo į mokinystės kelią…

Ir palaipsniui žmonėms sugrįžo gebėjimas suteikti žodžiams gyvybę 🙂 ..

(Pagal alegoriją iš knygos “Pasakų terapija“, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vedos apie karmą

* Ar tai, kas vyksta šiame pasaulyje, yra atsitiktinumai? Senosios Vedos teigia, kad ne: viskas čia turi pradžią ir priežastis. Štai tos priežastys ir yra vadinamos karma.

* Galima tai neigti ir priskirti tai tikėjimui ar svetimai kultūrai, tačiau karmos dėsnis yra vienas iš esminių dėsnių dualiame pasaulyje ir veikia jis nepriklausomai nuo žmonių nuomonės apie tai. Tam, kad galėtume suprasti, valdyti gyvenimą ir orientuotis jame, turime tiesiog žinoti šį dėsnį.

* Karma – neutralus principas, kuris valdo energijas ir minčių, žodžių, bei veiksmų judėjimą. Bet kokia patirtis kažko mus moko ir padeda dvasiniam vystymuisi.

* Vedos aiškina: “Žmogus tampa tokiu, kokie yra jo veiksmai.“ Jis tampa doru, jei jo veiksmai dori ir – nedoru, jei jo veiksmai negatyvūs. Dori veiksmai atneša gėrį, meilę, harmoniją ir tobulėjimą į mūsų gyvenimą, o negatyvūs veiksmai – skausmą, nelaimes, kančią ir stabdo mūsų progresą.

* Karma gali vystytis trejopai. Pirmasis kelias – griaunamoji veikla, Visatos dėsnių ir žmogiškumo principų pažeidimas, skausmo suteikimas ir kenkimas aplinkiniams. Tokie veiksmai atneša sunkias pasekmes: skausmą, netektis ir nelaimes.

Antrasis kelias – gyvenimas pagal visuomenėje veikiančius įstatymus. Taip gyvendamas, žmogus sulaukia trokštamų pasekmių žemiškame gyvenime: šlovės, turtų, pripažinimo, malonumų. Toks gyvenimas atrodo iš pirmo žvilgsnio laimingas, tačiau žemiški džiaugsmai – laikini, o rūpestis materialiais dalykais atitraukia nuo dvasinio augimo.

Trečiasis – dvasiškai stiprių ir ryžtingų žmonių kelias, kurie gyvena pagal Aukščiausius dorovės, Kūrinijos evoliucijos (Dieviškuosius) dėsnius, meilėje, džiaugsme, vienybėje ir tarnystėje visų labui. Dualiame pasaulyje tai nelengvas kelias, tačiau tokie žmonės – šviesos, meilės, dorovės nešėjai ir žmonijos evoliucijos garantai. Toks gyvenimas ne tik “užgesina“ praeitos karmos pasekmes, bet ir atveria Visatos sakralinės išminties lobynus.

* Kokią karmą bepatirtų šiuo metu žmogus, ji yra tokia, kokia yra reikalinga jam būtent dabar. Net ir bloga karma, jei ji išgyvenama išmintingai, gali tapti galingu katalizatoriumi dvasiniam augimui.

* Be karminių priežasčių ir pasekmių, yra ir karminiai ryšiai tarp žmonių. Tokie žmonės – tarsi veidrodžiai vienas kitam: jie mato vienas kitame savo trūkumus, jie turi vienodas gyvenimo programas ir panašias problemas. Neretai jie sudaro poras, kur santykiai sudėtingi, bet jei nors vienas iš jų pradeda taisyti savo klaidas – situacija keičiasi į gerąją pusę, nes karminis “egzaminas“ išlaikomas.

* Karmos dėsnis yra ir energijų apykaitos dėsnis, kuris byloja: negalima imti energijos daugiau, nei atiduodame. Kai imama daugiau, nei atiduodama – tai jau parazitavimas, kuris trikdo normalią energijų saveiką, iškreipia apykaitą, o galiausiai veda į sąstingį ir griūtį.

* Kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas, tuo daugiau energijos jis atiduoda ir tuo mažiau ima iš aplinkos. Taip yra todėl, kad aukšto sąmoningumo dėka jam tampa prieinama neribota Absoliuto energija per aukštesniuosius energetinius centrus (čakras) – Anahatą, Višudhą, Adžną, Sahasrarą.

* Parazituojantiems kitų žmonių energijomis, egoistiškiems žmonėms kelias į Absoliuto energiją yra uždarytas (nes užterštos arba uždarytos jų viršutinės čakros), o kartu neprieinamas ir dvasinis pasaulis su sakraline Visatos išmintimi. Dėl to parazituojantys žmonės priversti ieškoti išorinių energijos šaltinių, o jų gyvenimas tampa kova už būvį.

* Todėl nuodėmė, nusidėjimas – tai neteisinga energijos apykaita su Visata, su gamta, su kitais žmonėmis, parazitavimas kitų gyvų būtybių energija. Mokymai tenkintis mažu, nekaupti pertekliaus, neprisirišti prie laikinų vertybių – ir yra kelias į aukštesnę sąmonę ir dvasingumą.

* Senoji išmintis byloja: “Pasėsi mintį – užauginsi norą, pasėsi norą – užauginsi poelgį, pasėsi poelgį – užauginsi įprotį, pasėsi įprotį – užauginsi likimą.“ Todėl pradėti keistis, augti dvasiškai reikia nuo savo minčių.

* Visi mes šiame gyvenime mokomės: vieni lengviau, kiti – ilgiau ir sunkiau, bet visų mūsų tikslas vienas – pasiekti dvasinį tobulumą ir vienybę su visa gyvybe ir Kūrėju.

* Vienas iš klaidingų žmonių įsitikinimų yra tame, kad dvasinis tobulumas yra nepasiekiamas, arba kad tai yra kažkas išsigalvoto ir nereikalingo. Žmonės galvoja, kad dvasingi žmonės – tai kažkokio mistinio dvasinio pasaulio gyventojai, kurie nieko nesupranta apie pasaulietišką gyvenimą.

* Bet iš tiesų dvasingi žmonės – tai žmonės, kurie persisotino laimės paieškomis pasaulietiškame gyvenime, lygiai taip pat, kaip suaugęs žmogus praranda susidomėjimą vaikiškais žaidimais.

* Žmonija išaugo vaiko amžių ir turi žengti sekantį žingsnį – į subrendusio, atsakingo suaugusio žmogaus gyvenimą. Todėl dabar vyksta pagreitintas karmos veikimas – tą matome ir žmonių santykiuose, ir pasaulio įvykiuose.

* Tai išsigryninimo, apsivalymo metas, kai žmonija išsilaisvina nuo visko, kas jai trukdo žengti sekantį dvasinės evoliucijos žingsnį. Ir nors tai nelengva, o kartais ir skausminga – mes tikrai tai padarysime: žmonijos labui, Kūrinijos labui.. Evoliucijos niekas negali sustabdyti 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt

Pamokanti išmintis

SAVIMEILĖ

Pavargo savimeilė mylėti tik save vieną. Ir patraukė ji į pasaulį: ieškoti, ką dar galėtų pamilti?

Panoro įsimylėti gerbėtrošką, bet ta jos net neklausė.

Pabandė pamilti šlovę, bet ši į ją net nepažvelgė.

Egoizmas – jos kolega iš užsienio – tas apskritai nuo jos nusisuko.

“Ne, jie neverti mano meilės!“ – nusprendė savimeilė.

Sugrįžo namo – ir ėmė dar labiau save mylėti!

*******

GIMIMO DIENA

Šventė tinginystė savo gimimo dieną. Kiekvieną dieną!

*******

PAMOKA

Susirgo blogis.

Kelias dienas pragulėjo karščiuodamas. Bet pasaulyje to niekas net nepastebėjo.

Bet kai susirgo gėris, visi iš karto tai pajuto. Net tie, kurie darė blogus darbus.

Nuo tada blogis stengiasi negulėti net tuomet, kai serga.

O gėris po šito suprato, kad jam apskritai niekada negalima sirgti!

*******

MELO SKONIS

Saldaus gyvenimo prieskonis – visada kartus!

*******

PAŽĮSTAMA ISTORIJA

Pakvietė dorybės žmogų pasivaikščioti.

Bet jis atrado šimtą priežasčių atsisakyti. Ir laiko nėra, ir kojas skauda, ir, apskritai, labai pavargo po darbo!

– Ne, negaliu, net neprašykite!

Išėjo dorybės.

Ir – tuoj pat prisistatė blogi įpročiai ir nuodėmės.

– Eime su mumis pasivaikščioti!

Ir ką gi?

Iš karto ir laiko atsirado, ir kojas nustojo skaudėti, ir nuovargio kaip nebūta!

Žodžiu, nesvarstydamas išėjo su jais žmogus.

Gerai būtų, jei trumpam, o ne amžiams!

*******

RAMUNĖ

Pasakė ramunei, kad ji panaši į saulę.

Kita jos vietoje pradėtų didžiuotis.

O ji tik nuleido galvelę ir sušnibždėjo:

– Ką jūs! Jums tik taip atrodo! Argi aš šviečiu ir šildau? Aš tik augu po saule..

Ir nuo to tapo dar gražesnė!

*******

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (12)

Ar žinote, kas yra jautrumas? Be abejo, jis išreiškiamas dėmesingumu tam, kas vyksta aplink jus: kai gebate matyti kito kančią ir ją kažkuo palengvinti; patraukti akmenį nuo takelio, kad kiti į jį nesusitrenktų; pakelti vinį nuo kelio, kad važiuojantys automobiliai nepradurtų padangų..

Būti jautriu – reiškia jausti žmones, gyvūnus, matyti gamtos grožį.. Kai esate jautrūs, jūs negalite pakenkti ar padaryti kažką blogo, atvirkščiai – jūs mylite, gerbiate, darote gera.

Jautrumas yra neatsiejama besąlygiškos meilės dalis. Jei nėra jautrumo – širdis šalta ir tuščia. (Dž. Krišnamurtis)

*******

Tik dvasiškai brandus žmogus gali mylėti besąlygiškai. Nebrandūs žmonės dar nemoka mylėti, jų jausmai visada bus tik jų egoizmo apraiškos.

Dvasiškai brandus žmogus jaučia vidinę pilnatvę, todėl dovanodamas savo meilę, jis nelaukia dėkingumo. Jis dovanoja besąlygiškai ir pats dėkingas už tai, kad jo meilę priima.

Kai vienas kitą myli du brandūs žmonės, įvyksta didžiausias ir gražiausias stebuklas: iš dviejų jie tampa vienu, tačiau jų vienybė nesuardo jų individualumo, o tik paryškina ir sustiprina jį.

Du brandūs mylintys žmonės padeda vienas kitam tapti laisvesniais – jų santykiuose tik geranoriškumas ir pasitikėjimas. Nėra jokios kontrolės ar manipuliavimo.

Mylintys brandūs žmonės suteikia vienas kitam laisvę ir sąlygas išskleisti gražiausias abiejų savybes ir talentus. (Ošo)

*******

Atkreipkite dėmesį į tai, kas vyksta jūsų aplinkoje ir jūsų viduje.
Jei kažkas traukia jūsų dėmesį, sukelia tam tikras mintis ir emocijas, reiškia, tai yra jumyse ir todėl reikia iš šios situacijos kažko pasimokyti.
Jei mes kažko vengiame – reiškia, už to slypi baimė ar skausmas.
Jei patenkate į tokią pačią situaciją ar nuolat sergate, reiškia, praeinate kažkokią pamoką.
Kai keisitės patys, keisis ir supantys jus žmonės, aplinkybės ir visas pasaulis.
Jūsų dėmesys – tai kanalas, kuriuo teka energija, sustiprinanti mintį. Paskui mintį seka kūrybinė energija.
Vaizduotė išneša už apribojimų rėmų ir išlaisvina vidinį potencialą.
Negatyvios emocijos neatneša tai, ko norite, jos atneša tik tai, ko nenorite.
Mes atėjome į šį pasaulį per patirtį plėsti savo sąmonę. (Mudži)

*******

Visada reklamuojami ne daiktai, o paprasčiausia žmogiška laimė. Visada rodomi laimingi žmonės, tik skirtingose situacijose tą laimę jiems sukelia skirtingi pirkiniai. Todėl žmogus eina į parduotuvę ne daiktų, o tos laimės, o jos ten neparduoda. (V. Pelevinas)

*******

Meilė – tai energija, kuri maitina visa, kas gyva, įskaitant ir žmones. Įsivaizduokite, kad jūsų kūne yra sklendė, kuri atveria kelią maitinančiam jus meilės srautui.

Tos sklendės uždarymas labai skausmingas. Bet mes taip prie to pripratome, kad net nepastebime, kai ji užsidaro. O tas vidinis skausmas toks stiprus, kad mes tampame tokiais, kokiais niekada nenorėjome būti.

Pas žmones, kurie savo elgesiu skaudina kitus, ši sklendė beveik pilnai užverta ir praleidžia meilės energijos tiek mažai, kad jos vos pakanka išgyvenimui.

Todėl jie tampa šalti ir abejingi kitiems žmonėms. Tai panašu į nuolatinį galvos skausmą, prie kurio priprantame. Tai tampa norma. Bet juk tai nenormalu!

Meilės trūkumas turi daug pasekmių – nuo ligų iki neapykantos viskam.

Tuomet ir pagelbėja žinojimas, kaip atverti tą sklendę, kad meilė atgaivintų jų sušalusias širdis.

Tokiems žmonėms labiausiai trūksta būtent meilės. Pasiųskite jiems savo meilę, apgaubkite juos meile – ir jie pradės keistis jūsų akyse.

Meilę gali įžiebti tik meilė..

*******

Ko jums neverta daryti vienareikšmiškai – tai nusivilti gyvenimu. Jūs neturite galvoti, kad jis nenusisekė. Jokiame amžiuje negalima taip galvoti. Šiame gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Ir visą laiką kažkas prasideda – bet kuriuo metu, bet kuriose sąlygose ir aplinkybėse. (V. Zeland)

*******

Būkime savo gyvenime tarsi laužai, kurie visokias šiukšles paverčia šviesa ir šiluma 🙂 !

*******

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Didingas laisvas dvasia..

Levo Tolstojaus gyvenimas (1828m.-1910m.) iš pradžių buvo panašus į daugelio to meto turtingųjų gyvenimą: jaunas grafas mokėsi, puotavo ir linksminosi, o sulaukęs 35 metų vedė ir susilaukė vaikų, didino savo turtus ir siekė šlovės..

O štai jau perkopęs antrąją gyvenimo pusę, jis gerokai nustebino aplinkinius, nes atsiskyrė nuo pasaulietiško šurmulio ir pradėjo gyventi paprastą, natūralų gyvenimą: arė, sėjo, šienavo, skaldė malkas.., o visus savo poreikius sumažino iki minimumo.

Jis sakė:“ “Niekada neprašyk kito to, ką gali padaryti pats“. Jo luomo žmonėms tai buvo nebūdinga. Pats L. Tolstojus tai aiškino gyvenimo prasmės, tiesos paieškomis, bandymu suprasti būties dėsnius ir būti naudingu žmonėms bei kūrinijos evoliucijos procesams.

Tiesos paieškose jam buvo nelengva, ypač pradžioje – juk jis neturėjo bendraminčių, o visus jo bandymus aplinkiniai vertino kaip keistumą ar net nenormalumą.. Nežiūrint į nieką, savo gyvenimą L. Tolstojus paskyrė tarnystei žmonėms ir Dievui (ne religiniams autoritetams ir dogmoms).

Paskutinius 25 savo gyvenimo metus jis buvo vegetaras. Be to, atsisakė ne tik savo žemės ir turtų, bet ir Nobelio premijos. Ir buvo pirmas, atsisakęs autorinių teisių, o už religinių autoritetų nepripažinimą buvo atskirtas nuo bažnyčios.

Jis maištavo prieš išnaudojimą, parazitinį gyvenimo būdą ir nelygybę visuomenėje. Todėl įsteigė mokyklą valstiečių vaikams ir kiek pajėgė, rėmė skurdžiausiai gyvenančius. Jis gyveno taip, kaip mąstė ir rašė – pagal aukščiausius dorovės principus. Turėjo tam drąsos ir valios.

Levas Tolstojus parašė romanus: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Prisikėlimas“ ir kt., o taip pat daug apsakymų, straipsnių, pjesių ir filosofinių apmąstymų, išvertė į rusų kalbą Ezopo pasakėčias.

Tai vienas mylimiausių mano rašytojų, todėl šiandien – pamąstymai ir citatos iš Levo Tolstojaus kūrinių.

* Kiekvienas nori pakeisti žmoniją, bet niekas nesusimąsto apie tai, kaip pakeisti save.

* Dvasiškai stiprūs žmonės visada paprasti. Didinga tiesa slypi paprastume.

* Man atrodo, kad didžioji mūsų gyvenimo dalis užpildyta nenatūralių, dirbtinai įskiepytų poreikių tenkinimu, kurie tampa įpročiais. Todėl 9/10 mūsų triūso, kurį skiriame tų poreikių patenkinimui – yra beprasmiška veikla.

* Kiekvienas tegul pašluoja prie savo durų. Jei kiekvienas tai padarys – visa gatvė bus švari.

* Kenčia tik kūnas; dvasiai kančia nebūdinga. Kuo silpnesnis dvasinis gyvenimas, tuo daugiau kančios gyvenime. Todėl jei nenori kančios – gyvenk daugiau dvasia, o mažiau kūnu.

* Jei žmogus skaitys savo kūną vienintele vertybe, tuomet jis sutelks visas savo jėgas, kad kūnas turėtų skanų maistą, patogų būstą, gražius rūbus ir įvairiausių malonumų. Ir kuo daugiau jėgų žmogus išeikvoja savo kūnui, tuo mažiau jėgų lieka dvasiniam gyvenimui.

* Kuo mažiau pataikaujame kūnui – tuo daugiau laisvės turime. Ir, atvirkščiai – tik pradėk mėgautis maistu, drabužiais, būstu, pasilinksminimais – ir tavo darbams bei rūpesčiams nebus galo..

* Tik tuomet galiu būti laimingas, kai esu tvirtai įsitikinęs, kad mano veikla yra naudinga kitiems. Knyga ar kitas meno kūrinys gali būti naudingi žmonėms, bet gali būti ir visiškai beverčiai, ar net kenksmingi.

* Nėra tokių sąlygų, prie kurių žmogus negalėtų priprasti, ypač jei mato, kad visi aplinkiniai taip pat gyvena.

* Gyvendamas su žmonėmis nepamiršk to, ką sužinojai vienatvėje. Vienatvėje pagalvok apie tai, ką sužinojai bendraudamas su žmonėmis.

* Gyvenimo prasmė slypi žmogaus sąmonėje kaip gėrio siekis. Šio gėrio suvokimas ir vis platesnis pritaikymas gyvenime yra pagrindinis visos žmonijos tikslas ir darbas.

* Idealas – tai kelrodė žvaigždė. Be jos nėra tvirtos krypties, o jei nėra krypties – nėra gyvenimo.

* Tikėjimas yra žmogaus gyvenimo tikslo žinojimas, dėka kurio žmogus gyvena, o ne naikina save. Tikėjimas yra gyvenimo jėga. Jei žmogus gyvena, reiškia, jis kažkuo tiki. Jei netikėtų, kad dėl kažko verta gyventi, tuomet jis negyventų.

* Trumpiausias gyvenimo tikslo apibrėžimas galėtų būti toks: pasaulis vystosi ir tobulėja. Pagrindinė kiekvieno žmogaus užduotis – prisidėti prie to vystymosi.

* Nejaugi aš atsidūriau šiame pasaulyje trumpai akimirkai tik tam, kad primeluočiau, pripainiočiau, pridaryčiau kvailysčių ir pradingčiau?..

* Nusiramini tik tuomet, kai supranti, kad gyvenimas yra turinyje, o ne inde.

* Įsitikinimas, kad gyvenimas turi prasmę, duodamas žmogui kaip apdovanojimas už sąmoningą gyvenimą.

* Mums visada atrodo, kad mus myli už tai, kad mes geri. Ir net neįtariame, kad myli mus todėl, kad geri yra tie, kurie mus myli…

* Be meilės gyventi lengviau. Bet be jos nėra prasmės.

* Žmogus turi būti visada laimingas, jei laimė baigiasi – žiūrėk, kur suklydai.

* Laimė mieliau užsuka į tuos namus, kur gyvuoja gera nuotaika 🙂 .

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Kasdieniai trupinėliai

“Savęs rašymai“, “Kasdieniai trupinėliai“ – taip savo kūrybą vadina Algirdas Markevičius. Tai nuoširdžios, gilios įžvalgos, su kuriomis šiandien kviečiu susipažinti.

*****
Nerašysiu eilių,
anei posmų skambių,
neatversiu širdies,
neišliesiu jausmų,-
nusinešiu į Šviesą
lobį sielos gelmių,
jei gelmė ne tuščia,
jei tas lobis many
dar iš viso yra…
*****
2009.12.10
– – – – – – – – – – – – – – – – –
*****
nesu poetas,
nei artojas,
nors esu aręs,-
anuomet,
sodžiuje gimtajam,
bet išėjau,
į miestą nykų,-
kur daug žmonių,
bet maža dvasios,
kur tvaikas keiksmo
ir popso vėjai,-
išpusto sielas,
tiems kur vaikštinėja,
ritmu, diktuotu
sanklodų senųjų…
ir tvyro alkis,-
vidinio saiko,
nesustyguoto,
pertvarkų naujųjų…
ir eiti noris,
kažkur nuo laiko,-
prarasto, bet,-
galbūt reikėto…
*****
2010.01.21
– – – – – – – – – – – – – – – – –
*****
…kalbėjimas
sielos
chaoso
fone,-
Įprasmina
būtį
kasdienę,
chaose
tame,
ir šaukia,
nebyliu
balsu,
ir veda,
vilties
keliu,-
į šviesą,
harmoniją,
MEILĘ…
*****
2010.04.01
– – – – – – – – – – – – – – – – –
*****
…Paklydęs
savąjam
kely,
sumenkęs
minčių
apgaubty,
pritemęs
vilties
šviesuly,
klajoju,-
tuščioj
sumaišty,
bandydamas
būt
savimi,-
keleiviu
prasmės
kryptimi…
*****
2010.12.10
– – – – – – – – – – – – – – – – –
…girdim ?…
*****
…liūdesio
žvakes
žodžiais
beverčiais
gesinam ,-
negęsta…
jausmų
žarijas
posmais
puriais
žarstom ,-
neįsidega…
ilgesio
vėsai
gaubiant ,
ašara
vilties
į nerimo
palangę
krinta ,-
ar girdim ?…
*****
2011.10.16
– – – – – – – – – – – – – – – – –
…kodėl ?…
*****
…byrantys
laiptai ,
palūžę
turėklai ,
lipimas ,
krizenant
įtampos
šmėklai…
klausimas,-
kodėl ?! ,
šmėsteli
vėl ir
…vėl !…
*****
2012.02.19
– – – – – – – – – – – – – – – – –
…kasdienėjant…
*****
…nusiprausiu
dulkėmis kelio,
nusišluostysiu
vėjais laukų,
ir pažvelgęs,
į temstančią
saulę,
aplankyt
dar norėsiu,
klajojančius,
slėnių
rūkus…
*****
2012.11.25
– – – – – – – – – – – – – – – –

*****
…kalbėjimuos
jausmų
klausytojai
apkurtę,
dėlioja
lego
dužusių
aidų,
ir skirstos,
susižeidę…
*****
2014.07.25
– – – – – – – – – – – – – – – – –
*****
…šokyje
debesų –
pasaka
nebyli…
pasišokėt
norėtūs,
pavaikštinėt
joje…
*****
2014.12.31

– – – – – – – – – – – – – – – – –

Dėkoju autoriui – Algirdui Markevičiui!

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !