Mitai apie meilę

Viena iš žodžio “mitas“ (gr. mythos – žodis, pasakojimas, padavimas) reikšmių yra “prasimanymas“. Paprastai mitais pradedame vadovautis tuomet, kai kažko tiksliai nežinome apie tam tikrą reiškinį, tačiau norime tai paaiškinti arba pateisinti. Pasirodo, nemažai mitų sklando ir apie meilę, daugeliui jie tikrai girdėti..

Pradėkime nuo mito apie tai, kad “šeimyninis gyvenimas turi prasidėti nuo beprotiškos meilės“. Šiuo atveju beprotiška meile vadinama aistra, kurios pagrindinė savybė – ji greitai praeina.., todėl retai baigiasi santuoka.

Tvirčiausia ta santuoka, kuri prasideda nuo simpatijos ir draugystės, kuri ilgainiui perauga į meilę. Juk mylintys žmonės pirmiausiai turi būti artimi dvasiškai – geri draugai – tik tuomet galima kartu spręsti visus iškylančius gyvenimo uždavinius.

“Tikra meilė būna iš pirmo žvilgsnio“. Taip, įsimylėjimas (susižavėjimas, susidomėjimas) gali būti ir iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kelias nuo įsimylėjimo iki meilės gali būti ilgas, o gali ir visai neperaugti į meilę.

“Vyrai myli tik gražias moteris“. Įvairūs psichologiniai tyrimai parodė, kad vyrai renkasi moteris pagal dvasines savybes, o ne pagal fizinius kriterijus. Vyrai teigia, kad santuokai renkasi patikimas, nuoširdžias, geras, išmintingas ir švelnias moteris.

Žinoma, sutikę žmogų, visi mes pirmiausiai atkreipiame dėmesį į išvaizdą. Tačiau būtent iš bendravimo padarome išvadą, kad vien grožio nepakanka. Be to, grožis – subjektyvi sąvoka: nėra visiems patinkančio grožio etalono ar standarto. O dvasinės žmogaus savybės visada įtakoja ir jo išvaizdą.

“Pavydi, reiškia – myli“. Pavydas – egoistiškas, savininkiškas jausmas, kai žmogus tarsi prilyginamas daiktui. Pavydas remiasi nepasitikėjimu (savimi arba mylimu žmogumi), kuris žemina. Tai destruktyvus jausmas, todėl su meile neturi nieko bendra.

“Meilė – kančia“. Jei jausmai, kuriuos vadiname meile, atneša kančią – tai ne meilė, o prisirišimas ar net liguista priklausomybė. Tokių jausmų aprašymų apstu literatūros kūriniuose, todėl sudaromas įspūdis, kad meilę būtinai lydi kančia.

Tačiau tai – negatyvūs jausmai, kurie vargina abu žmones. Jie paremti noru savintis, reikalauti, kontroliuoti, todėl žmogus įsitikinęs, kad jei jis kenčia, reiškia, jis myli. Tuo tarpu meilė – šviesus ir pozityvus jausmas, ją atpažįstame būtent iš džiaugsmo: žmonėms gera kartu, jie džiaugiasi vienas kitu.

“Be intymių santykių neįmanoma gerai pažinti vienas kito“. Svarbiausia – pažinti vienas kitą psichologiniame lygmenyje. Tiesiog reikia gerai susipažinti – tam reikia laiko, reikia bendrauti. Juk visos problemos (tame tarpe ir intymios) kyla būtent dėl psichologinių aspektų.

Intymių santykių sureikšminimas (kurie yra poros santykių dalis, bet ne pagrindas) – greičiau savotiška šiuolaikinė psichozė, o ne “tinkamumo“ ar “pažinimo“ kriterijus.

Mitas “apie vienintelę puselę“. Jis gyvuoja dar nuo Platono laikų, kai buvo bandoma paaiškinti meilės ir lyčių traukos fenomeną. Šiuo mitu dažniausiai teisinamasi tuomet, kai žmonės nemoka ar nenori kurti santykių, todėl svajoja ir ieško “idealiai tik jam tinkančios puselės“.

Tuo tarpu tiesa paprasta: “puselėmis“ vieni kitiems ne gimstame, o tampame. Tik vystydami ir palaikydami meilę, galime sukurti vienybės harmoniją. O nuolat ieškodami savo mistinės “puselės“ (ir atmesdami “netinkamas“), galime jos ir nerasti..

“Visi vyrai poligamiški“. Tai tiesiog patogus pasiteisinimas gyvenantiems palaidą gyvenimą vyrams. Tačiau jis niekuo nepagrįstas ir nepatvirtintas, tai tik palyginimas su gyvūnų elgesiu. Bet juk mes esame mąstantys žmonės, ir mūsų valioje valdyti tokius instinktus.

Jei žmonės myli, jie nuolat vysto ir palaiko šį jausmą, jie pasitiki vienas kitu, todėl ištikimybė artimiausiam žmogui – savaime suprantamas dalykas (neįmanoma skaudinti mylimo žmogaus). Tačiau jei santuoka grįsta kūno malonumais, tuomet neištikimybė dėsninga, nes žmones domina tik kūnas, o ne dvasinis ryšys.

“Meilė ateina ir praeina“. Šiuo mitu bandoma teisinti praėjusį (nevystomą iki meilės) įsimylėjimą ir tuo pačiu nusimesti atsakomybę už nebrandumą meilėje ir nemokėjimą puoselėti ir palaikyti meilės jausmą.

Ką apie tai galvojate jūs? O gal žinote daugiau mitų apie meilę? Pasidalinkite 🙂 ..

Reklama

Visur su savimi imi save :)

Svarbūs gyvenimo principai

Veidrodžio principas: prieš teisiant kitus, reikėtų atkreipti dėmesį į save.

Skausmo principas: įskaudintas žmogus skaudina kitus.

Aukštesniojo kelio principas: mes pereiname į aukštesnį lygmenį tuomet, kai pradedame su kitais elgtis geriau, nei jie su mumis.

Bumerango principas: kai padedame kitiems, mes padedame ir sau.

Pasikeitimo principas: vietoje to, kad statytume kitus į vietą, turėtume pastatyti save į jų vietą.

Mokymosi principas: kiekvienas sutiktas žmogus mus gali kažko išmokyti.

10 balų principas: tikėjimas geriausiomis kito žmogaus savybėmis paskatina jį išreikšti savo geriausias savybes.

Uolos principas: pasitikėjimas – bet kokių santykių pamatai.

Situacijos principas: niekuomet neleiskite, kad situacija jums būtų svarbesnė, nei tarpusavio santykiai.

Problematiško žmogaus principas: jei žmogus turi problemų su visais, reiškia, pagrindinė problema greičiausiai yra pats žmogus.

Betarpiškumo principas: lengvumas santykyje su savimi leidžia kitiems žmonėms jaustis su mumis laisvai.

Žemdirbystės principas: visus santykius reikia kultivuoti.

Kantrybės principas: keliauti su kitais visuomet lėčiau, nei keliauti vienam.

Džiaugsmo principas: santykiai išbandomi ne tik tuomet, kai esame ištikimi draugams jų nesėkmės valandą, bet ir tame, kaip nuoširdžiai mes džiaugiamės, kai jiems sekasi.

Bendradarbiavimo principas: bendras darbas padidina bendrų pasiekimų ir pergalių tikimybę.

Palaimos principas: geruose tarpusavio santykiuose abiejų laimei pakanka tiesiog būti kartu.

Atsakymas – Vienybėje

Kaip gali sutarti tautos? Tik supratusios, kad pasiekus Vienybę, laimi visi.

O politiniai priešininkai? Suvokę, kad jų šalys žlugs, jei tautos bus skaldomos.

O darbuotojai ir darbdaviai? Sutars supratę, kad bendradarbiaudami pasieks daugiau.

O šeimos nariai? Kai supras, kad jų pamoka – besąlygiška Meilė.

O jūs pats? Kuomet mylėsite ir gerbsite visas savo esybės išraiškas.

Visuose lygmenyse, visais atvejais atsakymas – Vienybė.

Tik visi kartu. Žmogus, Gamta, Dievas. Vienybė – tai Dieviškumas.

Visur su savimi imi save 🙂 (N. Heiman)

Jie galvoja, kad bus laimingi, jei nuvažiuos ar nueis kažkur kitur…. o paskui pasirodo: kur benuvyktum, tu visuomet visur su savimi pasiimi ir save :)…

Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio! 😀

Apie kolektyvines mintis ir visuomenę

Objektyvi realybė kuriama visų žmonių subjektyviomis realybėmis. Kuo daugiau bendraminčių, kuriuos vienija ta pati idėja, tuo stipresnės kolektyvinės mintys, veikiančios (įtakojančios, keičiančios) realybę. Vieningumas – didelė visuomenės jėga.

Visuomenė – ne beveidė struktūra ar minia, tai tam tikros ją sudarančios grupės (šeimos, kolektyvai, bendruomenės). Jei keičiasi tam tikros grupės ar net atskiro žmogaus mintys ir elgesys, keičiasi ir visuomenė. Kaip individas ar grupė veikia visuomenę, taip ir visuma veikia individą ar grupę.

Kaip gimsta idėjos, darančios poveikį žmonijos raidai? Kadangi mes visi gyvename pagal pagrindinį Visatos evoliucijos (nuolatinio judėjimo ir vystymosi) dėsnį – tai visos idėjos gimsta natūraliai ir neišvengiamai. Tačiau kaip jos panaudojamos ir kaip jomis manipuliuojama – atskiras klausimas.

Todėl mintis, kad turintis informaciją valdo viską – gimė būtent iš manipuliatorių patirties. Bet koks poveikis žmogui ir visuomenei daromas sistemingai pateikiant tam tikrą informaciją – taip formuojamos pasaulėžiūra ir vertybių sistema.

Kuomet evoliucinės idėjos stabdomos ar panaudojamos savanaudiškiems tikslams, evoliucijos eiga iškreipiama, tačiau sustabdyti jos neįmanoma. Įvairios pasikartojančios krizės – neteisingos krypties, sustabarėjimo, bedvasiškumo ženklai.

Indų Vedos išskiria tris sąmonės lygmenis – neišmanymo (tamoguna), aistros (radžoguna) ir darnos (satvaguna). Vedos aiškina: koks sąmonės lygmuo bus žadinamas, aktyvuojamas – toks bus žmogus, tokia bus ir visuomenė.

Pavyzdžiui, jei dominuoja neišmanymo sąmonės lygmuo, tuomet žmonės nežino (nesupranta) savo veiksmų, jų pasekmių ir nenori imtis už juos atsakomybės. Kaltina visus ir viską: aplinkybes, kaimynus, šeimą, blogą orą.. Egoistiški, gyvena pagal vėžinės ląstelės principą: aktyviai auga kitų sąskaita (vartotojų visuomenė).

Toks požiūris veda į kančią, nes žmonės gyvena nuolat griaudami. Pagrindiniai tokios visuomenės požymiai: inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, bedvasiškumas, priklausomybės, konfliktai, karai, gamtos resursų alinimas, ekologinės nelaimės.

Kitas sąmonės lygmuo – aistrų valdomi žmonės. Jie nukreipti į savo aistros objektus, norus. Dauguma žmonių tai sieja su laisve ir laime, tačiau taip nėra, nes jie tampa savanaudiški ir nepasotinami. Visų norų nepatenkinsi, tai lyg laužas: kuo daugiau norų, tuo daugiau ugnies.

Aistrų valdomi žmonės tapatinasi tik su kūnu ir turtais – “ima“ iš gyvenimo viską. Materialistai, todėl nepaiso dvasinio aspekto. Visuomenėje tai pasireiškia kaip godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas, kova už įtaką, įtampa, susvetimėjimas.

Ir aukščiausias – darnos sąmonės lygmuo. Tokie žmonės turi aiškų tiesos pojūtį – skiria teisingus ir neteisingus poelgius. Atsakomybė – žmonės jaučiasi atsakingi gyvenimo šeimininkai. Tyrumas – jokių slaptų kėslų. Tarnystė – noras būti naudingu, veikti visų labui.

Tokioje visuomenėje žmonės rūpinasi visų gerove, nes turi vienybės pojūtį. Išskirtiniai bruožai – dvasingumas, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora, kryptingumas, džiaugsmas, tikslingumas.

Akivaizdu, kad šiuo metu visuomenė bunda, o kalbos apie pasaulio pabaigą – tarsi signalas visiems, kad metas keistis, augti, tobulėti. Žmonės vis aiškiau suvokia, kad senasis pasaulis ir jo gyvavimo principai išsisėmė, išsigimė ir logiškai priėjo pabaigą.

Griūva tai, kas niekada neturėjo pamatų ir buvo dirbtinai palaikoma įvairiomis manipuliacijomis ir žmonių patiklumu. Visa tai pamokos – skaudžios, bet vertingos, nes išugdė tiesos pojūtį ir didžiulį poreikį darnai.

Dabar žinome, kad gyventi darnoje – pirmiausiai reiškia gyventi teisingai, pagal Visatos dėsnius ir harmonijoje su visais. Vis daugiau žmonių lygiuojasi į tiesą, į šviesius žmonės, nes aiškiai suvokia: kuo daugiau bendraminčių, tuo greičiau bus įgyvendintos visuomenėje kolektyvinės mintys :)..

Gyvenimas paprastas…

Priklauso nuo žmogaus

– Ar kančia užgrūdina? – paklausė mokinys Mokytojo.
Mokytojas atsakė:
– Esmė ne kančioje, o žmogaus charakteryje. Kančia gali būti kaip ugnis moliui: ji gali sutvirtinti molį, bet gali jį ir sudeginti..

Pirmokas (R.E. Nadžemi)

Kai kurie žmonės galvoja, kad reikia būti nepatenkintu savimi, jaustis nepilnaverčiu ar kaltu – tam, kad turėtų motyvą tobulėjimui ir dvasiniam augimui. Tokie žmonės sako: “Jei aš priimsiu save tokį, koks esu, tuomet neturėsiu motyvo keistis.“

Palyginimas su pirmoku padės mums suprasti tokių svarstymų klaidingumą. Juk niekas iš pirmaklasių nelaiko savęs nepilnaverčiais todėl, kad nežino to, ką žino jų draugai iš vyresniųjų klasių.

Pirmokai priima save tokiais, kokie jie yra ir džiaugiasi savo šiandieninėmis žiniomis ir sugebėjimais. Tačiau jokiam vaikui nepatiktų pasilikti pirmoje klasėje antriems metams, o po to dar vieniems, ir dar..

Ir nėra jokio prieštaravimo tarp šiandieninių žinių, tolimesnio augimo poreikio ir ramaus pripažinimo, kad tobulėjimas vyksta palaipsniui.

Natūralu priimti save kiekvienoje augimo pakopoje ir tuo pačiu nepamiršti apie tolimesnį vystymąsi.

Nuolatinis augimas – prigimtinis kiekvieno žmogaus poreikis. Tobulėjimas džiugina – jei jis natūralus ir įtakotas vidinio poreikio, bet ne iš baimės būti nepilnaverčiu ar nevykėliu.

Papildomi motyvai tobulėjimui – meilė ir poreikis kurti. Neribokime savęs dvasiniame augime, priimkime ir mylėkime save tokius, kokie esame. Visi mes pradedame savo dvasinį augimą nuo pirmos klasės..

Tai kodėl tuomet?..

Žmonės klausė Kūrėjo:
– Tu toks geras, toks mielaširdingas.. tai kodėl tu leidi, kad būtų tiek daug neteisybės pasaulyje, kodėl leidi, kad žmonės apgaudinėtų, vogtų, žudytų?..
– Jums visa tai nepatinka? – paklausė Kūrėjas.
– NE! – atsakė žmonės.
– Tai.. kodėl tuomet apgaudinėjate, vagiate, žudote?..

Gyvenimas paprastas (Ošo)

Žinote istoriją apie šimtakojį?

Ogi vieną rytą, kai jo širdis dainavo iš laimės, prie jo atšlepsėjo filosofiškai nusiteikusi varlė ir paklausė:
– Tai nuostabu, tai neįtikėtina! Šimtas kojų! Ir kaip tu nesusipainioji?.. Kuri koja turi žengti pirma, kuri antra ir taip toliau – iki šimtosios? Kaip tau tai pavyksta?..
– Aš niekada apie tai negalvojau, – atsakė šimtakojis, – leisk pagalvoti..
Pagalvojo, ir.. čia pat suklupo, susipainiojo.. šimtas kojų.. kaip su jomis susitvarkyti?..

Teorijos sukausto. Nes.. gyvenimas paprastas! Jis pasidaro sudėtingas tuomet, kai pradedame kurti apie jį teorijas.. 🙂

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Alkoholizmas: liga ar pasileidimas?

Psichiatrai ir narkologai alkoholizmą skaito sunkia progresuojančia liga su aukštu mirtingumu, o visuomenė alkoholio vartojimą dažniausiai vertina kaip pasileidimą. Abi pusės teisios – alkoholizmas turi dvejopą prigimtį: liga yra tampriai persipynusi su palaidu gyvenimo būdu. Atkreipkite dėmesį: beveik visi žmonės alkoholizmą vertina neigiamai, tačiau… geria dauguma. Bėda tame, kad žmonės linkę pastebėti paskutines, atstumiančias alkoholizmo stadijas, bet į kelią iki jų nenorima žiūrėti, o alkoholikas įvardinamas kaip žmogus, kuris „nemoka“ gerti.

O kaip yra iš tiesų? Specialistai tvirtina, kad kiekvienas (ne specialistas), pamatęs alkoholizmo pasekmes – alkoholines psichozes, alkoholinės epilepsijos priepuolius, baltąją karštinę ar ilgalaikio alkoholio vartojimo sukeltą mirtį – pasibaisėtų, ir nekiltų klausimų, ar alkoholizmas yra liga. Bet visuomenę ar geriančiojo giminaičius taip pat galima suprasti: sunku stebėti kaip žmogus degraduoja – ir daro jis tai ne prievarta, o savo noru – todėl tai ir atrodo kaip pasileidimas.

Alkoholizmą galime įvardinti kaip labai specifinę savanorišką kančią. Išskirtinė šios kančios savybė – tiek už ligos pradžią, tiek ir už jos pasekmes yra atsakingas pats ligonis. Alkoholizmas baigiasi arba mirtimi, arba ilgu ligos vystymųsi į chronišką ligą. Arba – grįžimu į normalų blaivų gyvenimą. Nei vienas geriantis žmogus nėra apsaugotas nuo alkoholizmo, todėl reikia prisiminti paprastą taisyklę: slidaus alkoholizmo kelio pradžia visada yra pirmas stikliukas ar taurė, o susirgusiam alkoholizmu žmogui dažnai jau sunku sustoti dėl fizinės ir psichologinės priklausomybės.

Viskas prasideda būtent nuo pirmojo stikliuko: dažnam tai atrodo nekalta, bet retai kada šventimas pasibaigia vienu stikliuku. Ir jau po pirmojo stikliuko pakinta sąmonė, užblokuojama kontrolė išgertam alkoholio kiekiui (todėl geriama toliau), žmogus pradeda elgtis neadekvačiai – taip, kaip blaivas jis niekada nepasielgtų: jis elgiasi iššaukiančiai, leidžiasi į abejotinus nuotykius, kelia skandalus, sėdasi už automobilio vairo ir t.t…

Todėl reikėtų gerai pagalvoti prieš keliant tą pirmąją taurelę – juk dažnas tik ją ir prisimena: „išgėriau vieną, porą stikliukų, bokalą, taurę…“ Ją keldamas nei vienas žmogus neturi tikslo tapti alkoholiku ar padaryti tai, ko paskui gailėtųsi – kiekvienas įsitikinęs, kad jam tai negresia. Na, o įsitraukęs į alkoholio vartojimą, žmogus sugalvoja neįtikėtinus pasiteisinimus savo priklausomybei, ir visą savo gyvenimą pertvarko taip, kad organizuotų išgertuves ir jas pateisintų. Bet pagalvokite: kam reikalingi tokie pasiteisinimai? Žinoma, tik pačiam geriančiajam.

Tuo tarpu tiesa tokia: jei priklausomybės priežastis yra pačiame žmoguje, tuomet tik jis pats gali įveikti priklausomybę. Kol jis ieško pateisinimų savo priklausomybei, tol jis yra priklausomas. Beveik kiekvienas alkoholikas pabrėžia, kad jis ne alkoholikas, nes žino „saiką“ ir gali bet kada nustoti gerti – tačiau tai nėra sveikatos rodiklis. Jis teisus tik dėl to, kad gali nustoti gerti alkoholį (nors ir geria). „Saikas“ – tėra iškreiptos sąmonės sukurtas pasiteisinimas. Saikingai vartoti narkotinę medžiagą neįmanoma.

Pagrindinė pasveikimo nuo alkoholio vartojimo sąlyga – prisiimti atsakomybę už savo priklausomybę ir nustoti ją teisinti. Tuo tarpu gyvenime dažnai matome kitokį vaizdą: dėl savo gėrimo geriantysis kaltina visus ir viską, tik ne save. Alkoholiko bėda tame, kad jis nenori mesti gerti. O juk jis visada turi pasirinkimą – negerti, jis turi daug kitų pasirinkimų, išskyrus vieną – stikliuką, kuris jį veda į pragaištį.

Yra ligos, kurių eiga visiškai nepriklauso nuo ligonio: tarkim, ūmus apendicitas – tuomet viskas chirurgo rankose. O štai chroniškų ligų atveju daug kas priklauso ir nuo ligonio disciplinuotumo bei noro pasveikti, ir nuo gydytojo profesionalumo. Ir tik dviem atvejais: nutukimo ir alkoholizmo – nuo žmogaus nusiteikimo ir veiksmų priklauso viskas.

Nutukę žmonės paprastai išbando daugybę dietų, reklamuojamas „stebuklingas“ lieknėjimo piliules, gimnastikos pratimus, treniruoklius, kol galiausiai supranta paprastą tiesą: vienintelis efektyvus lieknėjimo būdas yra optimalus maisto kiekis konkrečiam žmogui. Tačiau yra esminis nutukimo ir alkoholizmo skirtumas: be maisto žmogus negali gyventi, ir jei jis nori būti lieknas ir sveikas – jis turi išsiugdyti sveikus mitybos įpročius: valgyti sveiką maistą ir neviršyti kiekio, t.y., pajusti saiką.

Tuo tarpu su alkoholizmu viskas yra principingai kitaip. Skirtingai nei maistas, alkoholis organizmui yra toksinė medžiaga, todėl alkoholikas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, turi jo atsisakyti, o apie „saiką“ negali būti nė kalbos – saiko matas nėra taikomas nuodui. Natūrali žmogaus būsena yra blaivybė, o alkoholio vartojimas yra primestas ir priešingas žmogaus prigimčiai žalingas įprotis.

Nuo alkoholizmo kasmet žūva daugybė žmonių. Alkoholis nusineša daugiau gyvybių bei atneša daugiau nelaimių (nusikaltimai, avarijos, išsigimimai ir t.t.), nei stichinės nelaimės, katastrofos ir karai. Tai praeito ir mūsų amžiaus rykštė. Galime vadinti tai ir liga, ir pasileidimu, bet turime pagaliau ją įveikti. Nieko gero alkoholis į žmonių gyvenimą neatnešė: iš pradžių jis dovanoja dirbtiną euforiją, o vėliau – tikrąja ta žodžio prasme – sudegina žmogų.

Iš karčios alkoholikų gyvenimo patirties gimęs liūdnas aforizmas: „alkoholis dar vakar – „gyvybės eliksyras“, o jau šiandien – „mirties eliksyras“ – labai tiksliai nusako alkoholizmo esmę. Todėl, manau, klausimai – kas yra alkoholis, kas yra alkoholizmas – šiandien jau aiškūs, svarbesni yra kiti klausimai: kaip jį įveikti ir kaip nutraukti tą ydingą alkoholizmo estafetę, kuri perduodama iš kartos į kartą.

Alkoholio vartojimas nėra nekaltas laiko praleidimas ar šventimas – tai žalojantis žmogų gyvenimo būdas, gyvenimas iškreipta sąmone, gyvenimas iliuzijose. Tam, kad nutrauktume šią alkoholizmo estafetę, turime grįžti į natūralią, prigimtinę žmogaus būseną – blaivybę. Ir kiekvienas turime pradėti nuo savęs, kito kelio tiesiog nėra.

(Pagal narkologo A. V. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)