Jūra gėlių..

Reklama

Neišsenkanti motinos meilė..

Motinos jausmai – tyri, nuoširdūs, ir.. sunkiai paaiškinami bei suprantami protu ar logika, nes gimsta iš besąlygiškos, beribės meilės..

Motinos meilė mus apgaubia gerumu. Mes žinome, kad ji – tas žmogus, kuriai mes visada rūpime. Visada.

Mamos meilė tokia didelė ir niekada neišsenkanti, kad mums atrodo savaime suprantama.. Todėl retai susimąstome – o ką gi jaučia ji?

Mama apie tai nepasakoja. Ir ar klausiame jos?..

O juk ji dažnai verkė dėl mūsų.. Ir ne tik dėl to, kad jautriai išgyveno visas mūsų nesėkmes, nusivylimus, liūdesį ar skausmą. Ji verkė dėl mūsų ir iš laimės: kai sužinojo, kad laukiasi, kai pirmą kartą mus pamatė ir apkabino, kai džiaugėsi dėl mūsų augimo ir pasiekimų.

Ji nešiojo mus žymiai ilgiau, nei devynis mėnesius.. Ji žinojo, kad reikalinga savo vaikui, todėl tarsi susiliejo su juo: išmoko vienoje rankoje jį laikyti, o kita atlikti visus buities darbus.. Skaudėjo rankas ir nugarą, bet vis vien vėl ėmė ir ėmė vaiką ant rankų, nes žinojo, kad taip jis jaučiasi saugus.

Mama rūpinosi mumis ir pergyveno dėl mūsų.. Visada. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų mama stengėsi sukurti saugią aplinką – ji buvo visada šalia, kad įsitikintų, kad su jos vaiku viskas tvarkoje. Jei prireiktų – apgintų, išgelbėtų, pasiaukotų. Ji jautėsi gerai tik tada, kai žinojo, kad jos vaikas saugus ir laimingas.

Ji dažnai nemiegojo dėl mūsų.. Nuo pat pirmųjų dienų: kai savo verksmu ją žadindavome naktį, kai sirgome.. Ir – kai tiesiog su meile stebėdavo savo saldžiai miegantį džiaugsmelį.. Arba – kai paūgėję vėlai grįždavome namo, ar kai mus užgriūdavo nesėkmės.

Ji labai gerai žino, kad nėra ideali.. Nustebsite, bet ji – didžiausia pačios savęs kritikė! Kartais ji nekęsdavo savęs už tai, kad neapgalvotai pasielgdavo su savo vaiku.. Ji labai norėjo būti ideali mama, bet ne visada žinojo – kaip. Kai kurių auklėjimo klaidų ji iki šiol negali sau atleisti.. Todėl – neteiskite, atleiskite jai, juk ji klydo ne iš piktos valios..

Mes visada būsime mamai pirmoje vietoje.. Vaiko poreikiai, jo gerovė ir laimė jai visada svarbiausi. Ji visada išklauso, palaiko, pagelbėja. Ji visada mūsų laukia. Ji visada mūsų pusėje. Visada.

Taigi, būti mama – nelengva.. Ji verkdavo, jai skaudėdavo, ji pavargdavo, ji stengdavosi, bet jai ne visada ir ne viskas gaudavosi. Ir nežiūrint į tai, motinystė atnešė jai  begalę meilės, džiaugsmo ir laimės.. Ji besąlygiškai mylėjo savo vaiką ir besąlygiškai dovanojo jam savo gyvenimą 🙂 ..

Apkabinkime savo mamas, pasakykime joms meilės ir padėkos žodžius – joms to labai reikia.. Galbūt, joms nepavyko tapti idealiomis motinomis – tad būkime mes joms gerais vaikais 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – visoms Mamoms švelniausi jausmai, nuoširdžiausia padėka ir gražiausi palinkėjimai 🙂 !

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (19)

Kūrėjo paskirtis – laisvai ir nevaržomai kurti. Vergo paskirtis – dirbti privalomą, priverstinį darbą. Jei visuomenė ugdo paklusnius vergus, slopindama žmonių prigimtinį kūrybinį potencialą – tai pirmas elementaraus išnaudojimo požymis. Tokia sistema verčia žmones atverti pinigines, o ne širdis. (Ž.Fresko)

************

Vienas iš mūsų klaidingų įsitikinimų yra tame, kad laikome žmones gerais, piktais, kvailais, protingais. Žmogus gali vystytis, ir jame yra visos galimybės: buvo kvailas – tapo protingu, buvo piktas – tapo geru, ir atvirkščiai. Tame yra žmogaus didybė. Ir todėl negalima žmogaus smerkti: tu jį pasmerkei, o jis jau pasikeitė.. (L. Tolstojus)

************

Jei ir yra kažkokia būtybė, kurią vadiname “velniu“, tai – žmogus, paminęs savo dvasinę prigimtį, širdies tyrumą, ir trypiantis, žlugdantis arba žudantis kitus žmones dėl savanaudiškumo, valdžios ar pasitenkinimo..

O “pragaras“ – tai kuomet dailininkas dirba krovėju, mokytojas parduoda bandeles, o išradėjas valo batus.. “Pragaras“ – tai visuomet kūrybinės energijos ir būties neatitikimas.

************

Visas žmonijos evoliucinis planas pasidaro aiškus, kai sukauptą išmintį, dvasinius mokymus ir sakralines žinias apibendriname keliais sakiniais.

Iš pradžių mes gimstame čia, dualiame pasaulyje, materialiame kūne, su tam tikru užmaršties šydu – mes neprisimename savo dvasinės prigimties, todėl susitapatiname su kūnu, susipažįstame su materija ir.. pradedame kovą už būvį. Mes panyrame į žemas būsenas, todėl mūsų veiksmai turi negatyvias pasekmes (karmą).

Vėliau mes palengva atsikratome užmaršties šydo ir neišmanymo, ir pradedame busti iš iliuzijų – sąmonė aiškėja, mes pradedame atsiminti savo dvasinę prigimtį ir suprasti savo veiksmų pasekmes, o širdyje bunda tyra, besąlygiška Meilė.. Mes augame dvasiškai – sąmoningai atsisakome negatyvumo (valome karmą).

Po to padedame ir kitiems prisiminti savo dvasinę prigimtį ir mus visus vienijančią jėgą – besąlygišką Meilę. Savo būsena ir savo gyvenimu tampame pavyzdžiu bundantiems.

Su kiekvienu bundančiu ir prabudusiuoju skaidrėja bei valosi nuo negatyvumo ir Žemės energetika, keičiasi kolektyvinė žmonijos sąmonė. Šių pokyčių metu neišvengiamai kyla chaoso periodas, nes vienu metu gyvuoja du pasauliai: agonijoje gęsta senasis, o naujasis dar tik užgimsta.

Bet du pasauliai vienu metu ilgai gyvuoti negali, todėl vieną dieną senasis pasaulis galutinai užgęsta, o naujasis pradeda matomai skleistis: įvyksta evoliucinis žmonijos sąmonės šuolis į aukštesnį sąmoningumo lygmenį.

Ir tai jau visai kitoks gyvenimas: aukšta sąmonė – tyra sąmonė, laisva nuo iliuzijų ir negatyvumo. Todėl ir vertybės aukštos: Meilė, Tiesa, Taika, Vienybė, Kūryba, Atsakomybė, Santarvė.. (P.Dynov)

************

Vartojimas, indeksai, pasiūla, reitingai, BVP, rodikliai.. Kas čia per kalba? Kiek keistų, šaltų, ir, iš esmės, beverčių žodžių prigalvota šiame pinigų ir vartojimo chaose!

Tai dirbtinai sukurti miražai ir iliuzijos, kurie jau valdo mūsų gyvenimą. Pinigai valdo ten, kur baigiasi meilė..

Tuo tarpu realūs mūsų visų gerovės rodikliai yra: darna šeimoje, tautos gerovė šalyje, taika pasaulyje, tautų sandrauga visos žmonijos labui, žmoniškumas ir meilė, pagarba visai gyvybei ir planetai..

************

Puoškime šį pasaulį savo besąlygiška meile, užpildykime jį savo širdies gerumu – tuo mes labiausiai padėsime Kūrėjui ir visos žmonijos evoliucijai. Tai ir yra gyvenimo prasmė, kurios mes visi taip ieškome 🙂 ..

************

Parinko ir vertė ruvi.lt

Kiekvienas žmogus – kūrėjas

Vyrauja nuomonė, kad tik nedidelė grupelė žmonių visuomenėje yra talentingi: gali piešti, dainuoti, kurti muziką, groti, šokti, vaidinti, būti išradėjais ir t.t.. Na, o visi kiti – pilki vidutinybės, neturintys jokių gabumų.

Tačiau tai – mus klaidinantis įsitikinimas, kuriuo, deja, dauguma patiki.. Nes absoliučiai kiekvienas žmogus yra kūrybingas, ir kiekvienas turi kažkokį unikalų talentą.

Prisiminkime savo vaikystę: kaip viskas buvo įdomu, ir kaip drąsiai ėmėmės įvairiausios kūrybinės veiklos: piešėme, klijavome, lipdėme, konstravome, meistravome, grojome, šokome, dainavome.. Ir kiek džiaugsmo tai suteikdavo!

Kol.. neįsiterpdavo suaugusieji – gal ir ne iš piktos valios, bet kartais savo pamokymais, kritika ar pastabomis palaipsniui gesino vaikų kūrybinį entuziazmą.

O kaip gi – juk jie suaugę, jie geriau žino, kaip reikia dainuoti, kaip piešti ir kokios spalvos turi būti saulė. O ir namuose ne viską galima daryti – juk piešdamas vaikas gali ištepti sienas, o lipdydamas – sugadinti kilimą..

Be to, yra svarbesnių dalykų – reikia mokytis skaičiuoti ir rašyti, reikia mokytis tvarkytis ir ruoštis rimtam gyvenimui. O kūryba.. tai kažkas nerimta ir nelabai reikalinga. Na, nebent laisvalaikiui, arba kai tėvai neturi laiko ar noro žaisti su vaikais.

Štai taip palengva yra užgesinamas vaiko kūrybingumas. Ir esmė net ne piešime ar dainavime, bet tame, kad neišvystomas vaiko kūrybinis potencialas: gebėjimas kūrybingai mąstyti ir imtis iniciatyvos, pasitikėti savimi ir realizuoti savo talentus.

Bet noras kurti niekur nedingsta, nes tai visų mūsų prigimtinė savybė. Kai kurie, nors tokių tikrai nedaug, nežiūrint į nieką, visgi ryžtasi klausytis savo širdies balso, ir kūryba tampa pagrindine jų gyvenimo veikla.

Ir tai nebūtinai meninė saviraiška – juk kūrybingai savo darbą gali dirbti įvairių profesijų žmonės. Kūrybingumas – tai gebėjimas priimti savarankiškus nestandartinius sprendimus, imtis iniciatyvos ir atsakomybės, išdrįsti žengti už šablonų ribų, kažką tobulinti ar išrasti.

Dauguma žmonių mėgiamą kūrybinę veiklą palieka laisvalaikiui. Ir tai taip pat yra labai gerai, nes kūrybinis procesas visada suteikia žmogui didelį savirealizacijos džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę.

O kai kurie žmonės ir sulaukę garbaus amžiaus pradeda piešti, dainuoti, kurti eiles, rašyti apsakymus, pinti krepšius, groti, megzti, meistrauti arba puoselėti savo svajonių sodą.. Ir tai yra nuostabu!

Aišku, idealu, jei tėvai sugeba atskleisti vaiko kūrybinį potencialą – tokie žmonės yra laisvi, orūs ir pasitikintys savimi. Tačiau mūsų kūrybinis potencialas yra toks stiprus, kad jį atverti galime bet kokiame amžiuje!

Svarbiausia – drąsiai imtis to, prie ko linksta širdis. Juk kiekvienas žmogus turi kažkokį pomėgį, kurį dažniausiai vis atideda, nes laiko nerimtu užsiėmimu, arba tiesiog nepasitiki savo jėgomis ir skaito save netalentingu.

O pabandyti tikrai verta, net būtina – kūrybinė veikla nuskaidrina kiekvieno žmogaus gyvenimą. Dauguma pradedančiųjų baiminasi aplinkinių kritikos – bet gi nebūtina ieškoti pritarimo, svarbiausia, kad pačiam žmogui tai teiktų džiaugsmą.

Juk viskas, kas atliekama iš širdies, su meile – yra gražu, harmoninga, todėl anksčiau ar vėliau bus pastebėta, ir džiugins ne tik patį kūrėją, bet ir jo artimuosius bei draugus.

Galbūt, toks pomėgis taps ir gyvenimo veikla, bet nesusiekime to iš anksto su nauda ar pasipelnymu, nes kūryba – tai betarpiškumas, nuoširdumas ir tyrumas, o išskaičiavimas ar dideli lūkesčiai jį gesina.

Kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Kūryba – tarsi šviesos žiburėlis mūsų širdyje, tarsi plačiai išskleisti sparnai skrydžiui..  Harmonizuokime savo kūrybingumu šį pasaulį! Mes visi tai galime 🙂 !

Pasakėlė apie Laimę

Keliavo kartą Laimė per mišką ir įpuolė į duobę..

Pravirko Laimė: “Kaip gi man iš čia išlipti? Aplink nė gyvos dvasios..“

Bet girdi – kažkas pro šalį eina. Apsidžiaugė Laimė, šūktelėjo:

– Gerasis žmogau, padėk man iš duobės išlipti!

Žmogus priėjo ir klausia:

– O ką man už tai duosi?

– O ko tu norėtum? – paklausė Laimė.

– Aš noriu didelio prabangaus namo prie jūros! – nedvejodamas išpyškino praeivis.

– Štai tau namas, tik padėk man..

Praeivis nubėgo apžiūrėti namo, o Laimė pasiliko laukti. Laukė, laukė.. Tačiau žmogus taip apsidžiaugė, kad pamiršo savo pažadą.

Laimė iš nevilties ir vėl pravirko.. Bet netrukus vėl išgirdo žingsnius.

– Žmogau, gerasis žmogau, ateik, padėk man iš duobės išlipti! – pašaukė ji.

– O ką aš už tai gausiu? – paklausė antrasis praeivis.

– Prašyk, ko norėtum.. – liūdnai atsakė Laimė.

– Aš noriu daug įvairių modelių automobilių! – atsakė praeivis.

Laimė įvykdė šį norą, o žmogus nurūko apžiūrėti automobilių, ir.. taip pat pamiršo Laimę iš duobės ištraukti.

Visai nuliūdo Laimė.. Jau nesitikėjo sulaukti pagalbos, bet ir vėl išgirdo kažką pro šalį einant.

– Padėkite, prašau.. – nusilpusiu balsu pašaukė ji.

Žmogus kaipmat pribėgo prie duobės, ištraukė Laimę, ir.. nuėjo sau.

Apsidžiaugė Laimė, pasivijo savo gelbėtoją ir klausia:

– Dėkoju tau, gerasis žmogau! O ko tu norėtum už tai, kad padėjai man?

Žmogus tik nusišypsojo:

– Ačiū, man nieko už tai nereikia..

Laimė plačiai nusišypsojo ir patraukė drauge su žmogumi – nuo šiol visur kartu su juo ėjo ir niekada jo nepaliko 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Ajurveda apie ligos vystymąsi

Šiuolaikinė medicina nustato dvi ligos stadijas: pirmoji – kai liga jau turi aiškiai išreikštus simptomus, ir antroji – tai ligos komplikacijos, kai liga išplinta į gretimus organus.

O Ajurvedoje nustatomos šešios ligos stadijos, tarp kurių aiškiai išreikšti simptomai ir ligos komplikacijos priskiriamos dviems paskutiniosioms stadijoms.

Todėl dar iki pasireiškiant matomiems ligos simptomams, gydytojas gali atpažinti ligos pradžią ir pašalinti priežastis, kurios sudaro sąlygas vystytis ligai.

Pirmoji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama kaupimo stadija. Joje prasideda nedidelis fiziologinis disbalansas: nežymūs virškinimo sutrikimai, medžiagų apykaitos sutrikimai, o virškinimo sistemoje pradeda kauptis toksinai.

Žmogus gali jausti sunkumą po valgio arba mieguistumą. Jį gali pradėti pykinti, kartais gali pūsti arba skaudėti pilvą, padidėti rūgštingumas, atsirasti nemalonus burnos kvapas.

Žmonės retai sureaguoja į šiuos sutrikimus, nes jie gana greitai praeina, todėl atrodo, kad tai – nieko rimto. Ir vietoje to, kad atidžiau pažvelgtų į savo mitybą ir gyvenimo būdą, jie griebiasi tablečių – virškinimo pagerinimui arba nuskausminimui.

Tačiau tabletės tik nuslopina juntamus sutrikimus, bet tai nereiškia, kad žmogui pasidaro objektyviai geriau. Jei žmogus nekeičia savo mitybos, neperžvelgia savo gyvenimo būdo – tuomet organizme pasėjamos pirmos būsimos ligos užuomazgos.

Jei žmogus nekreipia dėmesio į atsiradusius sutrikimus, ryškėja antroji ligos vystymosi stadija – pabudimo, aktyvumo stadija. Organizme ir toliau kaupiasi toksinai, todėl sutrikimai, kurie atsirado pirmojoje stadijoje, dabar pasireiškia vis dažniau.

Naujų ryškių simptomų dar nėra, bet gydytojas pagal pulsą jau gali nustatyti toksinų padidėjimo lygį ir suteikti rekomendacijas, kurias taikant, galima sustabdyti ligos vystymąsi.

Trečioji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama plitimo stadija. Perpildę virškinimo sistemą, toksinai pradeda pamažu plisti į visas kitas organizmo sistemas, ir “nusėda“ silpniausiose (kiekvieno žmogaus jos skirtingos) kūno sistemose arba organuose.

Ketvirtoji ligos vystymosi stadija – įsitvirtinimo stadija. Joje toksinai jau įsitvirtina silpnuose organizmo sistemose arba organuose. Ten jie sukelia funkcinius struktūrinius pažeidimus. Kokie bus pažeidimai, nulemia įvairūs faktoriai: paveldimumas, neteisingo gyvenimo būdo ir mitybos pasekmės, stresai, virusai, traumos, aplinkos užterštumas.

Penktoji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama klinikine, arba išreikštos simptomatikos stadija. Liga pasireiškia per tam tikrus simptomus, ji jau pažeidžia organizmo gebėjimą palaikyti savo apsaugines funkcijas. Jei slopinami tik simptomai ir nešalinama ligos priežastis – liga sugrįžta.

Šeštoji ligos vystymosi stadija – komplikacijų stadija. Šioje stadijoje pasireiškia visa grupė simptomų, todėl jau galima tiksliai nustatyti ligą. Prasideda rimti organizmo pažeidimai. Skausmingus efektus sustiprina ir šalutiniai vaistų poveikiai. Šioje stadijoje daugumos ligų neįmanoma pilnai išgydyti.

Akivaizdu, kad liga neišsivysto per vieną dieną – tai gana ilgas procesas, kurį galima pavadinti sveikos gyvensenos principų pažeidimų pasekme. Jis gali trukti ištisus dešimtmečius. Tai, žinoma, neliečia įgimtų ligų ar traumų pasekmių.

Kad būtume sveiki, turime sveikai maitintis, sveikai gyventi ir sveikai mąstyti. Išvengti ligų ir nesudaryti sąlygų ligai atsirasti žymiai lengviau, nei susirgus gydytis.

Būti sveikiems bet kokiame amžiuje, ilgai ir laimingai gyventi – tikrai realu. Tiesiog imkimės atsakomybės už savo sveikatą ir būkime sveikos gyvensenos pavyzdžiu savo vaikams 🙂 .

Iš paskaitų apie Ajurvedą, parengė ruvi.lt

Ajurveda apie ligas

*Ligos suvokimas Ajurvedoje gerokai skiriasi nuo šiuolaikinės medicinos koncepcijų. Pavyzdžiui, skiriasi požiūris į virusų ir bakterijų patogeninį poveikį – juk akivaizdu, kad net didžiausių epidemijų metu suserga ne visi žmonės.

*Mūsų aplinkoje ir žmogaus organizme yra daug mikroorganizmų, kuriuos medicina laiko ligų šaltiniu. Bet jei suserga ne visi, tuomet yra neakivaizdūs faktoriai, kurie sudaro sąlygas (arba ne) vystytis ligai.

*Ajurveda teigia, kad liga – ne tik fizinis reiškinys. Kad suprastume ligos priežastis, turime pažvelgti plačiau, nes žmogus – ne tik kūnas, bet ir siela, protas, jausmai.

*Visi šie faktoriai sąlygoja sveikatą arba ligas, visi jie dalyvauja sudarant sąlygas sveikatai arba ligai. Ir tik atradus ligos priežastį, ją pašalinus ir sudarius sąlygas gerai sveikatai, galima ligą išgydyti.

*Pagrindinės ligų atsiradimo priežastys – tai mąstymo klaidos, neteisinga jausmų išraiška ir klimatinių pokyčių poveikis.

*Svarbiausia iš priežasčių – mąstymo klaidos. Ir pagrindinė klaida – tai, kad mes tapatinamės su primestais apribojimais, o ne su beribėmis galimybėmis. Tai sąlygoja klaidingą pasaulio ir savo prigimties suvokimą, atitrūkimą nuo tyrumo ir aiškumo, o svarbiausia – prarandamas gebėjimas skirti tiesą nuo melo.

*Iš čia – gamtos dėsnių pažeidimai ir neteisinga sąveika su gamta bei visa gyvybe, daugybė iliuzijų ir klaidingų įsitikinimų (apie mitybą, gyvenimo būdą, žalingus įpročius,  bendravimą ir t.t.), nesąmoninga būtis (neramus protas, elgesio automatizmai, mąstymo šablonai), destrukciniai elgesio modeliai, vidiniai prieštaravimai ir stresai.

*Klaidingas mąstymas įtakoja destruktyvų žmogaus elgesį, o toks elgesys neišvengiamai sutveria ir vidinę disharmoniją, kuri ir sudaro sąlygas įvairioms ligoms atsirasti. Todėl Ajurvedoje skiriama daug dėmesio proto valdymui (tyrumui ir aiškumui), vidinei dvasinei pusiausvyrai ir sąmoningumo vystymui.

*Toks mąstymas (kai žmogus praranda gebėjimą aiškiai mąstyti) ir neramus protas sukelia iškreiptas, nenatūralias, negatyvias emocines reakcijas: vidinę įtampą, jausmų atbukimą arba, priešingai – audringą jausmingumą.

*Neteisingai išreiškiami jausmai Ajurvedoje įvardinami kaip antroji ligų priežastis, kuri taip pat kuria vidinį disbalansą, vadinamus “emocinius toksinus“, ir tuo pačiu sudaro sąlygas ligoms atsirasti.

*Medicinoje tai taip pat pripažįstama ir vadinama psichosomatika. Tačiau gydomi dažniausiai aiškiai išreikšti simptomai – medikamentais slopinamos ligos pasekmės, o ligos priežastis išlieka, todėl liga vis atsinaujina.

*Trečioji ligų priežastis, anot Ajurvedos – klimatinių pokyčių poveikis. Šis faktorius daro stipriausią poveikį tuomet, kai aktyvūs du pirmieji faktoriai.

*Kai žmogaus mąstymas klaidingas, kai jausmai išbalansuoti, tuomet žmogaus imuninė sistema nusilpsta, organizme prisikaupia toksinų, todėl žmogus pasidaro jautrus ir klimato pokyčiams, metų laikų pasikeitimams ir vadinamoms sezoninėms virusinėms ligoms.

*Visi šie faktoriai išderina vidinę organizmo pusiausvyrą, suardo fiziologinių procesų harmoniją. Tokiame organizme sustiprėja patogeniniai procesai, dauginasi virusai ir bakterijos, kurios sudaro palankią terpę įvairioms ligoms.

*Fizinė ligos išraiška – jau pažeidimų pasekmė. Ajurvedoje pirmiausiai ieškoma ligos priežasčių, kurias pašalinus ir atstačius vidinę pusiausvyrą, galima išgydyti ligą. Čia laikomasi paprastos taisyklės: nėra sąlygų (priežasčių) ligoms atsirasti – negali būti ir ligų.

Iš paskaitų apie Ajurvedą, parengė ruvi.lt