Ko išmokome savo vaikus?

Psichologijos mokslas teigia, kad vaiko charakteris formuojasi per pirmuosius penkis gyvenimo metus. Tėvai – pirmieji vaiko mokytojai, jie suformuoja vaiko elgesio šablonus tam tikrose situacijose, taip pat įvairių reakcijų schemas. Jie formuojami stebint ir reaguojant į tėvų elgesį, todėl vaiko auklėjimas – didžiulė atsakomybė, nes nuo to priklauso visas žmogaus gyvenimas.

Ne tik suaugusiųjų žodžiai (kuriuos dažniausiai ir skaitome auklėjimu), bet ir elgesys daro poveikį vaikų ugdyme. Labai svarbu, kad žodžiai atitiktų mūsų veiksmus, taip pat svarbu, kad vaikui pagal jo amžių būtų aiškinama tai, ką jis gali suprasti. Suaugusiųjų tikslai, kurie gali būti iš geriausių paskatų, vaikui dažnai yra sunkiai suvokiami, pvz., jis gali nesuprasti, kodėl reikalaujama valgyti kai nesinori, kam reikia šilčiau rengtis jei ir taip šilta, kodėl reikia mokytis jei sunku ir neįdomu, ir t.t..

Jei vaikui visko neišaiškiname suprantamai, jis padaro išvadas taip, kaip jis supranta, arba pradeda priešintis tam, ko jis nesupranta. Jei tėvai netenka kantrybės ir “auklėja“ vaiką rėkimu ar įsakymais, tai visiškai nesvarbu, kokie tokio rėkimo tikslai (noras išmokyti, vaiko gerovė), tačiau tokiu būdu jie išmokys vaiką tik vieno: spaudimu ir rėkimu siekti savo. Bet kokiu savo veiksmu mes tiesiogiai mokome savo vaikus: mylėdami – mylėti, reikalaudami – reikalauti, prašydami – prašyti, meluodami – meluoti, būdami nuoširdūs – nuoširdumo, ir t.t..

Auklėjantis žmogus turi būti pirmiausiai nuoširdus ir gera linkintis. Vaikai puikiai jaučia neatitikimą tarp žodžių ir veiksmų, todėl dauguma dvasinių-moralinių savybių formuojasi nepastebimai. Kartais tėvai pakelia balsą, kartais netenka kantrybės, kartais neįvykdo pažado, atrodytų – kas čia tokio, nieko baisaus neįvyko – tačiau auklėjimo procesas vyksta. Negalima elgtis su vaiku atsainiai ar šiurkščiai tik todėl, kad jis mažas, neįmanoma neleistinu elgesiu išmokyti gero elgesio.

Pavyzdžiui, vaiką dažnai kaltina ir baudžia vietoje to, kad paaiškintų – ką jis padarė gerai, o kur suklydo; draudžia, bet nemoko priimti savarankiškų sprendimų. Rezultatas – žemas savęs vertinimas, baimė priimti sprendimus, nes nuo vaikystės susiformuoja įsitikinimas, kad jis niekam tikęs ir geriau sėdėti nieko nedarant, nei sulaukti kaltinimų ir bausmių. Na, o fizinės bausmės pelnytai laikomos tiesiogine agresija prieš vaiką, ir yra ne tik amoralios, bet ir skatinančios vaiko agresyvumą.

Lyginimas su kitais vaikais, iškeliant jų pasiekimus, ugdo vaiko nepilnavertiškumo jausmą. Jei norime paskatinti vaiką, palyginti galime tik dabartinius jo pasiekimus su ankstesniais ir pasidžiaugti pažanga. Nepasitikėjimas vaiku peraugs į vaiko nepasitikėjimą savimi, ir atvirkščiai – mažos savarankiškumo pamokėlės pagal amžių ugdys savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi.

Šeimoje formuojamas ir požiūris į darbą. Retas aiškina vaikui, kas yra darbas ar dalinasi džiaugsmu dėl darbo pasiekimų, manydami, kad vaikas nesupras. O štai skundus, kad po sunkios darbo dienos pavargo – girdi dauguma vaikų. Požiūrį į darbą formuoja ir tėvų požiūris į buities darbus: jei tėvai nuolat nesutaria dėl šių darbų pasidalinimo, jų vengia ar verčia (be susitarimo) juos atlikti vaiką – tuomet vystosi neigiamas požiūris į bet kokį darbą, kaip į varginančią prievolę.

Žalingų įpročių pavyzdžius dauguma vaikų, deja, pamato būtent savo namuose. Tėvai gali aiškinti apie žalingų įpročių žalą, drausti rūkyti ar vartoti alkoholį, tačiau jei namuose bus rūkoma ar geriama, nors ir tik per šventes – didelė tikimybė, kad vaikas paseks būtent rodomu pavyzdžiu, o ne žodiniais draudimais. Tai įrodė tyrimai, kuriuos patvirtino šios srities tyrėjai – G.Šičko, F. Uglovas, V. Ždanovas ir kiti. Jei vaikai mato tik vartojančius alkoholį ir rūkančius suaugusius ir nemato kitokio – blaivios gyvensenos pavyzdžio – tuomet jie pasirenka daugumos elgesio šabloną.

Tokio elgesio pavyzdžių – kai kalbame viena, o darome kita, nevykdome savo pažadų, skiriame per mažai dėmesio vaikams, elgiamės atsainiai ar grubiai – atidžiai pažiūrėję, pamatysime ir daugiau. Visi jie daro poveikį mūsų vaikams, todėl turime galvoti ir jausti atsakomybę – kokį pavyzdį mes jiems rodome. Taip pat turime aiškiai suprasti, kad ateis laikas, kai mūsų vaikai parodys mums ir aplinkiniams, ko jie išmoko šeimoje.

Mes galime jiems dovanoti savo meilę ir nuoširdumą, dosniai dalintis savo patirtimi, nieko neprimetant, nespaudžiant ir rodant deramą pavyzdį. Tuomet tėvai išugdo geriausias vaikų savybes ir jie išauga laimingi, laisvi ir kūrybingi. Tai vertingiausia, ko galime išmokyti savo vaikus.

Kaip manote?

Reklama

Vyras ir moteris – žmonija

* Žmonija egzistuoja, jei yra moteris ir vyras. Kad ir kaip mes norėtume padaryti gyvenime kažką nebūto ar neįprasto, bet be moters ir vyro sukurtos vienybės žmonija tiesiog nustos egzistavusi. Jei išnyks šeima, tai išnyks ir visa žmonija.

* Šioje vienybėje turi būti tvarka. Gerbiantis save žmogus žino savo vietą ir gerbia kito žmogaus funkcijas šeimoje. Tuo pačiu ši vienybė yra lanksti ir tvirta sąjunga, kurios neišardo net patys rimčiausi išbandymai.

* Vyro prigimtis – eiti tik į priekį, nesustojant, nes tas, kuris sustoja prieš gyvenimo kliūtis – sunyksta. Kai vyras eina, tuomet judėjimas jam suteikia prigimtinį vyriškumą, ir jis be įsakymo ir be prievartos daro viską, kas yra vyriška.

* Vyras tarsi kelrodis, į kurį visi šeimos nariai lygiuojasi. Į priekį jis gali eiti tuomet, kai turi valios jėgą. Iš kur ji? Ją suteikia mylinti moters širdis. Bet supraskite teisingai – kalbame apie tobulą, besąlygišką meilę tarp žmonių.

* Kai moteris myli vyrą, tuomet jos meilė stiprina vyro valią. Moters sieloje yra meilės šaltinis. Jei moteris myli vyrą, tai ir vyras myli moterį, ir kartu jie sukuria tobulumą. Jų tobula vienybė visuomet pritraukia atitikmenį – tik tobulumą. Tobulumas, kaip žinia, yra ne vien tik gėris, o nuolat harmonizuojama gėrio ir blogio pusiausvyra.

* Mes nuolat painiojame pusiausvyrą su santūrumu. Santūrumas yra prievarta prieš save, o pusiausvyra – meilė sau ir kitiems.

* Visos gyvenimiškos problemos kyla dėl to, kad moterys nesupranta vyrų, o vyrai nesupranta moterų. Tačiau jei jie nori suprasti – tai reikalas pataisomas, o jei nenori ir laukia, kol situacija pasitaisys savaime – prasti popieriai.

* Bet.. ir didžiausių norų vedina, nei viena moteris nematys pasaulio lygiai taip, kaip vyras, taip pat nei vienas vyras nematys pasaulio taip, kai moteris. Tačiau: jei vyras supranta pats save, tuomet jis supranta moterį, ir jei moteris supranta save, tuomet ji supranta vyrą.

* Jei žmogus nepatenkintas savimi, tai ir kiti juo nepatenkinti.

* Meilė išlaisvina, o baimė tapti nemylimu ar prarasti meilę – sukausto.

* Pavydas – tai neištikimybės matuoklis, kuriuo naudojasi neištikimoji pusė. Kuo daugiau neištikimybės, tuo stipresnis pavydas. Šis jausmas visada abipusis, nors dažnai viena iš pusių jo nepripažįsta. Tylus vienas kito kankinimas pavydu, kaip taisyklė, baigiasi santykių iširimu – jei sutuoktiniai nemoka išsilaisvinti iš savo “ego“.

* Daugelis žmonių apskritai neturi gebėjimo giliems jausmams, nes jų tėvai, o taip pat tėvų tėvai nemokėjo mylėti.

* Moterys linkusios pirmiausiai kaltinti kitus, vyrai – pirmiausiai save.

* Vaiko problemos visuomet atspindi tėvų tarpusavio bendravimo problemas.

* Tikra žmogiška meilė negali tapti griaunančia jėga. Toks pokytis gali įvykti tik su savinikiškumo jausmu.

* Meilė – tai tyla. Meilė dovanoja žmogui sielos ramybę, todėl žodžiai nereikalingi.

* Mes įpratome skubėti, todėl nepastebime, kaip daugybę kartų pralekiame pro meilę, o skubėdami gali pajusti tik emocijų blykstelėjimus.

* Sustokite trumpam – ir pajusite meilę rytinio atsisveikinimo apsikabinime: akimirkai priglusite vienas prie kito, pajusite šilumą ir suvoksite, kad jums gera… Paskui tylėdami pažvelgsite vienas kitam į akis ir pamatysite giliai paslėptą švelnumą, ir nuo to pasijusite dar geriau.. Tik minutėlė, bet jau nebus poreikio strimgalviais lėkti, į darbą išeisite pakylėti. Ši diena bus ypatinga, ir visi darbai eisis lengvai, nes ją pradėjote pažvelgę meilei į akis… ir namo lėksite lyg ant sparnų – juk juose laukia meilė 🙂 …

(Mintys iš L. Viilma knygų)

Saulėto ir smagaus visiems paskutinio šių metų vasaros savaitgalio!!

Meilė ar… priklausomybė? (tęsinys)

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įsitraukiame į priklausomus santykius – klaidingas meilės suvokimas. Kodėl susiformuojame tokį suvokimą, iš kur jis? Kaip teigia psichologė M. Morozova, tokį meilės suvokimą formuoja išorinė informacija – literatūra, poezija, dainos, filmai, spektakliai. Pakanka pavartyti kad ir žymių klasikų kūrinius: juose meilė – kančia ir nevaldoma aistra, pavydas ir intrigos, pasibaigiančios širdį veriančiomis dramomis ir tragedijomis.

Gali būti, kad tokiuose kūriniuose perteikti asmeniniai autoriaus išgyvenimai, gal juos išliejęs autorius jaučia palengvėjimą (negatyvių minčių užrašymas – viena iš psichoterapijos formų). Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl skleidžiami tokie dramatiški meilės siužetai – noras pritraukti skaitytojus ar žiūrovus. Manoma, kad jam įdomūs tik aštrūs įspūdžiai ir efektai, o gražios ramios istorijos – neįdomios. Tačiau yra ir kita pusė – tokiais siužetais daromas poveikis, formuojama pasaulėžiūra ir elgesio stereotipai.

Stipriausias poveikis padaromas vaikams, paaugliams, bei jautriems, patikliems ir emocingiems žmonėms. Jie pradeda manyti, kad visos tos istorijos – realios, “iš gyvenimo“, ir pradeda galvoti, jausti ir veikti kaip istorijų personažai. Būtent paauglystėje, paveikti įvairių meilės romanų ar filmų herojų, jauni žmonės susikuria mylimojo idealą (kuriam atitikti dažniausiai neįmanoma) ir susiformuoja klaidingą meilės suvokimą.

Todėl turime išmokti skirti realybę nuo fantazijų. Aistringos kančios gal ir įdomios, bet tai – kraštutinumai, liguistos būsenos, vedančios į nusivylimus ir tragedijas. Tai nėra sektini pavyzdžiai, atvirkščiai – jie parodo, kas gali atsitikti dėl tokių kraštutinumų. Įtikėję tokiais pavyzdžiais, žmonės susidaro įspūdį, kad meilę turi kažkas suteikti ir vis nusivilia ir kenčia, kai jos negauna.

Tam, kad gautų trokštamą meilę, žmonės griebiasi visko: gundo, pataikauja, reikalauja, grasina, meluoja, kerštauja, žeminasi, kontroliuoja, kelia isterijas, pavydą arba gailestį, net imasi užkeikimų.. Žinoma, tokie veiksmai dažniausiai duoda priešingus rezultatus, nes kiekvienas žmogus intuityviai priešinasi manipuliacijoms ir stengiasi nuo jų atsiriboti. Tuomet reikalaujantis ir negavęs meilės kaltina piktą likimą ar blogus žmones, nesusimąstydamas, kad kančių šaltinis – klaidingas meilės suvokimas, vedantis į priklausomus santykius.

Tokie santykiai lygiai tiek pat pavojingi, kaip ir visos kitos priklausomybės, nes jos griauna žmogų. Jų scenarijus vienodas: iš pradžių gera kartu (pradinė euforija), bet blogai atskirai, o galiausiai – blogai ir kartu, ir atskirai. Priklausomuose santykiuose nėra lygybės ir laisvės, bet jame labai daug negatyvių emocijų ir susierzinimo “mylimojo“ atžvilgiu. Pozityvios emocijos gali būti ryškios, bet trumpalaikės, net pačias laimingiausias akimirkas lydi vidinė įtampa ir abejonės, todėl žmogus didesnę laiko dalį yra prastos nuotaikos ir patiria chronišką stresą.

Priklausomų santykių pasekmės – metų metais arba iš santykių į santykius nešamas klaidingas meilės suvokimas, ir nuo to kenčiama bei kankinami kiti. Arba nusiviliama meile ir bijoma pradėti naujus santykius dėl negatyvios priklausomų santykių patirties, padaroma išvados: “visi jie (jos) tokios“, “meilės nėra, tai romantikų fantazijos“. Liūdniausia, kai padaroma išvada, kad meilė – tai kančia, dramos, kad tai normalu, kai tai tampa kasdienybe, o ramūs, harmoningi santykiai tikroje meilėje atrodo nuobodūs.

Klaidingi įsitikinimai visuomet atneša nusivylimą. Tikroji, besąlygiška meilė – pozityvus, šviesus, nešantis džiaugsmą ir vienijantis jausmas. Mylėti gali kiekvienas, bet dėl klaidingo meilės tapatinimo su kančia nuklysta į priklausomus santykius. Kai žmonės myli, jiems gera dviese, bet gera ir atskirai. Mylintys žmonės jaučia vidinę harmoniją, ramybę, pasitikėjimą. Jie linki gero mylimajam ir jaučia jam šiltus, švelnius jausmus. Mylint gali aplankyti ir neigiamos emocijos, tačiau jos trumpalaikės, nes meilė – kurianti ir harmonizuojanti jėga.

Vaduotis iš priklausomų santykių galima pirmiausiai supratus, kad toks požiūris į meilę – klaidingas. Kartais pakanka aiškaus suvokimo, kad priklausomi santykiai – liguisti, kad tai ne meilė. Ar žinote, kad atsikratęs klaidingo požiūrio, žmogus pirmiausiai pasidaro įdomus mylimam žmogui, nes pradeda skleisti pozityvumą 🙂 .. ir gali kartu pradėti kurti naujus, kitokius – harmoningus, šiltus santykius meilėje 🙂 .

Meilė ar… priklausomybė?

Išoriškai kartais sunku atskirti meilę nuo priklausomybės. O ir priklausomybė nuo kito žmogaus gali būti tokia stipri, kad žmogus tokį jausmą gali priimti už meilę. Esminis skirtumas tarp meilės ir priklausomybės tame, kad meilė dovanoja energiją ir gyvenimo džiaugsmą, o priklausomybė – atima jėgas ir išsekina. Pagrindinis priklausomų santykių požymis – baimė (prarasti, būti paliktam, likti vienišam).

Tai nebrandus meilės suvokimas, kuris pasireiškia panašiai, kaip vaiko prisirišimas prie suaugusiojo. Toks priklausomas elgesys yra grįstas nepilnavertiškumo pojūčiu – tuomet žmogus meilę suvokia kaip vergijos formą: kai tikima, kad tik kitas žmogus suteiks laimę, apsaugos, pasirūpins. Todėl jaučiama stipri priklausomybė nuo to, kas šiuos lūkesčius gali išpildyti ir tuo pačiu ignoruojamos asmeninės galimybės.

Priklausomų santykių priežastys yra kelios:

– Neteisingas (įskiepytas ar susiformuotas) meilės suvokimas, pvz., mitai apie dvi puseles, be kurių žmonės nepilnaverčiai, apie tai, kad meilę būtinai lydi kančia ir pavyduliavimas, meilės sutapatinimas su kūno malonumais ir priklausomybė nuo to, kas tuos malonumus suteikia, ir pan..;
– Iš vaikystės užsifiksavęs meilės trūkumas ir dėl to išsivystęs prieraišumas ir nesaugumo jausmas;
– Nepilnavertiškumo jausmas, kai jaučiamas poreikis “užpildyti“ save kitu žmogumi ir tokiu būdu kompensuoti savo nepilnavertiškumą;
– Materialinis išskaičiavimas, kuris maskuojamas, pateisinamas (sąmoningai arba ne) meilės iliuzija.

Priklausomi santykiai pirmiausiai yra savęs atsisakymas. Priklausomas žmogus – tai esantis kažkieno valioje, nelaisvas žmogus. Ir nors jam gali atrodyti, kad jis laimingas, susiliedamas su kitu žmogumi, tačiau be jo jis jaučiasi bejėgis. Tokiuose santykiuose nėra artimumo ir pasitikėjimo, o emociniai protrūkiai, pvz., pavydas ar kontrolė traktuojami kaip meilės išraiška. Jei santykiai priklausomi, į juos kabinamasi net tuomet, kai jie tampa destruktyvūs.

Kad aiškiau suprastume, kas yra meilė, o kas – priklausomybė, pažiūrėkime, kuo skiriasi meilė nuo priklausomų santykių:

– Mylėdami žmonės gerbia kito žmogaus asmeninę erdvę, nes meilė gyvuoja tik laisvėje. Priklausomuose santykiuose asmeninės erdvės nėra, nes ji visaip ribojama ir pažeidžiama kontrole ir “perdarymu“ pagal save.

– Besąlygiškai myli psichologiškai brandūs, savarankiški žmonės, jų santykiai grįsti geranoriškumu. Priklausomi santykiai yra nebrandūs ir grįsti savininkiškumu.

– Mylintys žmonės realiai mato ir vertina vienas kitą, priima tokius, kokie yra ir padeda vienas kitam dvasiniame augime. Priklausomuose santykiuose nėra realaus vienas kito matymo ir vertinimo, jie stabdo asmenybės augimą, nes nuolat reikalaujama atitikimo susikurtam idealui.

– Mylėdami žmonės noriai padeda vienas kitam, imasi atsakomybės ir už tai nieko nereikalauja. Priklausomuose santykuose žmonės orientuoti į sandėrius, manipuliacijas ir išnaudojimą.

– Meilė veda į harmoniją – tai vienybė, išsaugant individualybes ir papildant vienas kitą – ji vystosi laisvai. Tuo tarpu priklausomuose santykuose siekiama meilę uždaryti, paversti nuosavybe, sulaikyti iš baimės prarasti – nesuvokiant, kad meilė nėra statiška, kad ji nuolat kinta ir auga kartu su žmonių dvasiniu augimu.

– Meilė atneša vidinę pilnatvę ir harmoniją gyvenime, o priklausomybė santykiuose – vidinę tuštumą ir disharmoniją

Priklausomi santykiai – ne meilė, kad ir kokie stiprūs bei audringi jie beatrodytų. Galiausiai jie pasidaro slegiantys, sunkūs ir griaunantys. Moterys emocingesnės, todėl intuityviai vaduojasi nuo tokių santykių keliamos (dažnai pačių savo) įtampos skundais draugėms arba pasidaro “sunkaus“ charakterio. Vyrai išgyvena nerimą, apatiją, užsidaro savyje arba panyra į savo pomėgius – susikuria savo saugų pasaulėlį.

Kaltinti kažką tokiu atveju – beprasmiška. Jei norime pakeisti situaciją, turime pradėti, kaip visuomet – nuo savęs ir keisti savo meilės suvokimą bei mokytis mylėti. Iš širdies, besąlygiškai, linkint gero mylimam žmogui. Taip pat ugdyti pasitikėjimą savimi ir pagarbą mylimam žmogui. Man labai priimtina idėja, kad pokyčius galime pradėti bet kada. Ypač gerus 🙂 .

Kaip manote?

Dao keliu

* Pirmieji, seniausi Dao mokytojai buvo paprasti sodiečiai. Jų pažiūros klostėsi kopiant granitinėmis kalnų keteromis, dirbant žemę bei iriantis upių platybėmis. Triūsas ir kelionės pamažu atskleidė didžiąją gyvenimo tvarką. Jie matė, kad saulė, mėnulis, žemė bei vandenynai gyvena tam tikru ritmu. Jie taikėsi prie metų laikų kaitos. Stebėjo, kaip gimsta ir gyvena žmonės, kaip kuriasi ir žlunga karalystės.

* Nieko nėra statiško, nes viskas – pradedant saulės ar mėnulio fazėmis, baigiant iškylančiomis ir vėl žlungančiomis imperijomis – teigia begalinį, ciklišką virsmą. Visos mokytojų patirties išvadą reiškė Dao ženklas: keliu einantis žmogus. Jis tiksliai išreiškia ir organišką kosmoso – didžiulio, harmoningo, dinamiško kūno – judėjimą, ir kelią, kuriuo kiekvienas iš mūsų eina per gyvenimą.

* Mokiniai, norėję pažinti Dao, siekė vadovautis vyresniųjų išmintimi. Mokymas nebuvo formalus. Senovės išminčiai sutikdavo mokyti kiekvieną norintį, jei tik jausdavo, kad žmogus nuoširdus. Po to jaunesnysis tiesiog visur lydėdavo vyresnįjį. Svarbiausias šio metodo aspektas – išminčių pasitikėjimas mokinių gebėjimu matyti. Jie nesakydavo: “Mano žodžiai išmokys tave Dao. “ Nesakydavo: “Tu pats nesugebėsi išvysti Dao“ ar “Dao tau atskleis tik įmantrios šventyklų apeigos.“ Atvirkščiai – jie tiesiog leisdavo mokiniams gyventi ir keliauti kartu, suprasdami, kad vėjai bei girios, kalnai ir upės, žmonės bei gyvūnai parodys jiems Dao. Tikrasis Dao visiškai pasiekiamas. Tikrasis Dao – tai kasdieninis Dao.

* Senieji išminčiai mokė, kad meditavimas – pratybų pagrindas, tačiau vadino jį paprasčiausiai – sėdėjimu. Ir sėdėdavo jie tiesiog ant žemės – ne ant prašmatnių baldų, kaip civilizuoti žmonės – o ant plikos žemės, kuri mums tokia dosni. Po ilgos darbo laukuose ar kelionės per kalnus dienos senoliai ieškodavo vienumos tylomis pasedėti, pailsėti, bet kartu ir pamąstyti. Apmąstymai padėdavo suvokti laiko tėkmę, atitrūkti nuo vienas kitą vejančių darbų, vėl panirti į tyrąją tylą – Dao.

* Jei norime medituoti, ir šiais laikais turime tik atsisėsti ir nurimti. Žmonės mėgina griebtis visokių gudrybių, bet tik todėl, kad “civilizuoto“ žmogaus psichika tokia sudėtinga. Senoliai žinojo, kad meditavimui nieko gudraus nereikia, todėl net nepasistengė kažkaip ypatingai pavadinti šį procesą. Jie paprasčiausiai sėdėjo, kaip kiekvienas sėdėtų po ilgos dienos. Dao visada čia pat, prieš mus, ir kitaip niekada nebuvo. Reikia tik kurį laiką patylėti, kad vėl jį suvoktume.

* Prieš praverdami burną, senoliai stabteldavo pamąstyti apie tai, ką ketino tarti. Jie praskalaudavo burną tyru vandeniu, įkvėpdavo į plaučius Dao ir dar kartą susimąstydavo. Jiems žodis buvo šventa, ne dykai atitekusi talpykla. Nederėjo nuvertinti jo apkalbomis ar tuščiais plepalais. Tad ir mums ne pro šalį būtų išmokus nelaidyti žodžių vėjais ir nenaudoti jų piktam. Jei norime išgryninti dvasią, turime išgryninti kalbą.

* Taupiai ir apdairiai dera ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Ar maža ko mums siūlo pasiklausyti gyvenimas? Pavyzdžiui, paskalų, banalybių, netgi necenzūrinių blevyzgų, kuriomis žmonės smaginasi, bei kursto savo žemąsias aistras. Egzistuoja ir priešingybė – išminties krislai, bet į juos per dažnai nekreipiama dėmesio. Būties paslapčių niekas nebesaugo. Bet ar ieškai jų? Jei nori išgirsti, turi skirti laiko. Bet užtrunka ne tik klausymasis – reikia laiko ir tam, kad žodžiai prasiskverbtų į širdį. Vien pasiklausęs išminties, akimirksniu nepasikeisi.

* Dao ieškotojai nuolat siekia žinių. Tai, kas nesuprantama, jų neatbaido. Dao sekėjai visais laikais mokydavosi su didžiausiu malonumu. Sakoma, kad leidęsis plaukioti po žinių vandenyną, niekada nepasieksi kranto. Dao sekėjai tik džiaugiasi tokiu pasiplaukiojimu, o krantas, ko gero, jiems apskritai nerūpi… Aistra mokslui – kilniausia iš visų aistrų.

* Savo gyvenimui galime imti pavyzdį iš saulės – rasti mūsų pačių centrą, mūsų galios šaltinį ir tapti nuo nieko nepriklausomi. Kiekvienas galime šviesti kaip saulė ir nesidrovėti savo talentų. Kai padedame kitiems, galime būti nešališki kaip saulė ir tiesti pagalbos ranką visiems aplinkui. Jei taip elgtųsi kiekvienas, gėrio spinduliai tikrai nušviestų visus.

* Gyvenimas mainosi, ir mes turėtume nuo tų permainų neatsilikti. Jei eidamas Dao keliu privalai pasielgti lanksčiai – teks atmesti tai, kas kliudo. Kai prastai klojasi, Dao sekėjas žvalgosi nesėkmės priežasčių ir šalina jas. Jei padėties pataisyti neįmanoma, jis keičia patį požiūrį, kad keblumas taptų sąlygiškai nereikšmingas arba kad jo neliktų.

* Žmonės įsivaizduoja, kad dvasingumas – slėpiningas ir sunkiai suvokiamas reiškinys. Iš tiesų yra atvirkščiai. Dvasingumas glūdi kiekviename mūsų. Bėda tik ta, kad esame išmokyti neklausyti vidinio prigimties balso. Žmonės mano, esą dvasingumas – labai įmantrus mokslas. Iš tiesų yra kitaip. Tereikia perprasti dvilypę savo prigimtį ir išmokti taikyti jos priešybes. Kai tai pavyks, būsi supratęs absoliuto reikšmę.

* Dao – tai keliu einantis žmogus. Jo niekas kitas neneša. Nenupiešta jokia transporto priemonė. Eiti Dao keliu kiekvienas iš mūsų privalo pats.

(Pagal knygą Deng Ming-Dao “Kasdieninis Dao: darnaus gyvenimo menas“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!

Apie adekvatumą

Žodis adekvatus (lot. prilygintas) žodyne aiškinamas kaip tapatus, tikslus, visiškai atitinkantis. Adekvatumas – tai visuomet atitikimas, pvz., elgesio ar reakcijos atitikimas situacijai, knygos turinio atitikimas vertimui, veiksmų atitikimas siekiamiems tikslams, psichologijoje – individo atitikimas tam tikriems elgesio modeliams ar numatomas elgesys tam tikrose situacijose, sociume – atitikimas priimtiems elgesio šablonams ir tradicijoms ir t.t..

Jei kalbėsime apie adekvatų elgesį, tai yra toks elgesys, kuris reikalingas būtent tam tikru momentu pagal situaciją, o neadekvatus elgesys – neatitinkantis situacijos, trikdantis arba trukdantis. Adekvatus elgesys nebūtinai atitinka šablonus ar taisykles, tai gali būti akimirksniu priimtas teisingas sprendimas, įvertinus situaciją – pavyzdžiui, pagelbėjant stresinės situacijos ar nelaimingo atsitikimo metu.

Kasdieniniame gyvenime adekvatus veiksmas visuomet vertinamas pagal rezultatus: tai reiškia aiškiai suprasti, kokiais veiksmais pasieksime užsibrėžtą tikslą, o kokiais – ne. Adekvatumas siejamas ir su tikslingumu – atitinkamų veiksmų atlikimu, siekiant užsibrėžtų tikslų. Todėl:

– žmogaus įsitikinimai turi būti tikslingi, vedantys į augimą, o ne ribojantys, konfliktiški ar negatyvūs;
– emocijos valdomos, vietoje ir laiku, o ne žlugdančios negatyvios ar keliančios įtampą;
– vadovavimas turi būti konstruktyvus ir efektyvus, atitinkantis siekiamus tikslus.

Atrodytų – viskas teisinga, tačiau atidžiau pasižiūrėję į gyvenimą pamatysime, kad jame apstu neadekvataus elgesio ir dėl to kylančio chaoso. Neatitikimų pamatysime ir tarp žodžių bei veiksmų, ir tikslų siekime, ir tarpusavio santykiuose, ir net buityje.

Pavyzdžiui, užsibrėžiame vieną tikslą, bet pritrūkstame kantrybės jo siekti, ir, metę jį pusiaukelėje, pradedame siekti kito, ir galiausiai nieko neužbaigiame, o tik nuolat planuojame ir pradedame. Šeimoje taip pat neatitikimai: tvirtiname, kad mylime sutuoktinį, o elgiamės lyg su priešu mūšio lauke. Arba gimsta šeimoje mažylis – svarbus ir džiugus įvykis šeimoje, o mamytė jau skuba pareikšti, kad namie “nesėdės“, jos niekas neuždarys, jai reikia save realizuoti.

Buityje apstu neadekvatumo: tvarkos norime visi, o tvarkytis nenorime, valgyti reikia kasdien visiems šeimos nariams, o gaminti valgį nemėgstame – tarsi tik vedę ar ištekėjusios sužinome apie buities darbus. Su sveikata tas pats: norime būti sveiki, tačiau sveikatos ne tik nepalaikome, bet ją dar ir gadiname.

Visa tai neadekvataus elgesio pavyzdžiai. Juk adekvatu būtų siekti iki galo užsibrėžtų tikslų ar koreguoti juos, bet ne mesti pusiaukelėje, mylėti savo sutuoktinį ne tik žodžiais, su džiaugsmu auginti ir ugdyti savo mažylį iki tam tikro amžiaus, susitvarkyti namuose, gaminti savo šeimai maistą, rūpintis savo ir šeimos narių sveikata.. Tai kodėl mes elgiamės priešingai, neadekvačiai situacijai?

Pirmiausiai dėl sąmoningumo trūkumo, nes adekvatus elgesys yra sąmoningas. Neadekvatus elgesys dažniausiai nesąmoningas – kai žmogus nesuvokia ar nesupranta, ką daro dėl klaidingų įsitikinimų ar dėl nežinojimo. Arba tai gali būti konfliktiškas, demonstratyvus elgesys, negalvojant apie pasekmes – tačiau neatsakantis už savo veiksmus taip pat yra neadekvatus. Beje, tam tikrais atvejais kiekvienas iš mūsų gali pasielgti neadekvačiai: pvz., kritinėje ar netikėtoje situacijoje.

Adekvatumas priklauso nuo gebėjimo suvokti ir įvertinti situaciją bei numatyti savo veiksmų pasekmes – visa tai gali tik sąmoningas žmogus. Jei ir suklysta, toks žmogus jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir imasi (kiek tai įmanoma) taisyti savo klaidas. Adekvatūs veiksmai yra teisingi ir objektyviai reikalingi – manau, kad tai labai svarbu gyvenime.

O ką jūs manote apie adekvatumą?

Apie polinkį nerimauti

Nerimą pelnytai siejame su nemaloniais pojūčiais – baime ir psichiniu diskomfortu. Iš kur jis atsiranda ir kam apskritai reikalingas nerimas? Pasirodo, realioje kritinėje ar stresinėje situacijoje (kurių gyvenime nėra daug) nerimas – normali ir adekvati emocinė reakcija, adaptacija, mobilizuojanti visą organizmą reikalingiems veiksmams – tai apsauginis prisitaikymo mechanizmas. Visais kitais atvejais nerimas yra nenatūralus, patologiškas ir kenksmingas.

Skirtumas tarp adekvataus ir patologiško nerimo tame, kad patologiškas nerimas gali tapti žmogaus charakterio bruožu ir negatyviai veikti jo gyvenimą. Be to, tai liguista emocinė būsena, sukelianti rimtus biocheminius procesus organizme ir išeikvojanti didžiulius psichikos resursus. Nevaldomas įprotis nerimauti gali peraugti į panikos priepuolius ir tapti depresijos ar fobijos priežastimi. Kokiu būdu įsitraukiame į tokį nemalonų polinkį?

Klasikinės patologinio nerimo priežastys yra kelios:

– Įprotis nerimastingai suvokti realybę formuojasi vaikystėje, kai nerimas sutapatinamas su rūpestingumu. Linkę nerimauti tėvai perduoda šį polinkį savo vaikams, ir jie suaugę automatiškai savo rūpestį išreiškia kaip nerimą.

– Iš tėvų perimame ir savęs suvokimo modelį: kaip tėvai mus traktuoja, taip mes priimame save. Jei tėvai nuolat nerimauja, negalėdami pasitikėti vaiku, tai toks elgesys užsifiksuoja ir žmogus auga nuolat nerimaujantis, abejojantis ir nepasitikintis savimi.

– Per tėvų polinkį nerimauti galime išmokti klaidingai “įžvelgti“ galimus pavojus ir įgyti įprotį nerimauti “dėl visa ko“, kuris nėra patikimas orientyras, perspėjantis apie realų pavojų.

– Būtent įprotis nerimauti tampa neigiamu charakterio bruožu ir padaro žmogų nepasitikinčiu, baimingu ir liguistu.

– Nerimas (kaip ilgalaikis pojūtis) gali atsirasti po sunkios fizinės ar psichinės traumos, rimtos ligos. Tokiu atveju reikalinga psichologinė reabilitacija.

– Nerimas – daugelio psichinių ligų simptomas ir priežastis, taip pat kai kurių vaistų vartojimo pasekmė, abstinencijos sindromo palydovas, B grupės vitaminų trūkumo pasekmė.

Kad neįsitrauktume į ilgalaikį nerimą, kuris yra ne tik nenaudingas, bet ir kenksmingas, turime suprasti jo atsiradimo priežastis ir išmokti stabdyti jo pirmąsias apraiškas. Kitaip tai gali išsivystyti į stabilų įprotį, ir tuomet su nerimu reaguosime į bet kokius galimus ar esamus įvykius. Šio įpročio veikimo schema vienoda: žmogus randa savo praeityje nemalonių pavyzdžių (kryptingai ignoruodamas kitus) ir projektuoja juos į ateitį – tuo tarsi sau patvirtindamas, kad nerimauja ne be reikalo.

Taip išgyvenama nemaloni, miglota, kartais ilgalaikė baimė dėl ateities įvykių: ji atsiranda tuomet, kai dar nėra (ir gali nebūti) realios grėsmės žmogui, bet jis jos jau laukia. Tai polinkis išgyventi nerimo būseną be realios priežasties (pvz, pažiūrėjus trilerį ar siaubo filmą), kuris gimdo absurdiškas baimes, darančias didžiulį neigiamą poveikį žmogaus psichikai. Žmogaus reakcijos tampa neadekvačios, jis nevaldo savo būsenos, ir tai padaro suaugusį žmogų pasimetusiu ir psichologiškai nesaugiu.

Polinkis nerimauti daugiau būdingas vaikams (dėl jų imlumo), moterims (prisiminkime mamų nerimą dėl vaikų) ir emociškai jautriems žmonėms. Vyrai taip pat nerimauja, tačiau rečiau tai pripažįsta. Nerimas lengvai plinta ir persiduoda kitiems, tačiau jei priežasties tam nėra, nelinkę nerimauti žmonės nurimsta greitai, kai tik baigiasi nerimo provokacija.

Žmonės intuityviai privengia nuolat nerimaujančių žmonių, nes jaučia jų slegiančią būseną, kuri persiduoda kitiems kaip nepaaiškinamas vidinis diskomfortas ir poreikis nuo tokio žmogaus atsiriboti. O psichologai pripažįsta, kad polinkis nerimauti (anxiety) yra šiuolaikinės visuomenės socialinė liga: tai vienas iš dažniausių psichikos sutrikimų, dėl kurio atsiranda ne tik psichinis diskomfortas, bet ir įvairios fobijos, depresijos ir neurotinės būsenos.

Todėl nepamirškime: nerimas – tik kritinėms gyvenimo situacijoms, kasdienybėje jam vietos neturi būti. Pajutę nerimą, įpraskime savęs paklausti: ar yra objektyvi priežastis nerimauti? Ar padeda nerimas išspręsti tai, dėl ko nerimaujame? Ir – jei reikia, visuomet imkimės konkrečių veiksmų keisti nerimą keliančią situaciją.

Ką jūs apie tai manote?