Mėnuo: spalio 2010

Vydūnas apie blaivybę

Visais laikais Lietuvos šviesuomenė rūpinosi tautos dora ir sveikata. Girtavimas nėra nauja problema, tik mūsų laikais ji ypač išbujojo. Vydūnas, visą savo gyvenimą skyręs tautos dvasios žadinimui, alkoholį vadino pragaištingiausiu žmonijos priešu. Žvilgtelėkime, ką jis rašė apie šią žalingą priklausomybę, apie jos poveikį žmogui ir jo sprendimams bei elgesiui:

„… Žymiausias yra alkoholis. Daug jau daroma, kad jis būtų šalinamas. Vis dėlto jis stipriai dar vartojamas. Ir bus geriamas tol, kol žymesnieji tautos žmonės to nesiliaus. Todėl neturėtų nė vienas žmogus, kurs girtauja, užimti valdžioje nors tik ir paprasto valdininko vietą. Mokytojas, gydytojas, teisėjas ir kunigas turėtų iš vietos būti paleidžiami, jeigu girtautų. Bet tie, kurie valdžios pirmoj vietoj stovi, neturėtų niekuomet alkoholio vartoti. Valdžios žmonės turėtų būti visuomet blaivūs ir nepajudinami. Jie turėtų visiems būti patikimi. O alkoholis ne tiktai kvailina žmogų, jo smegenis sustingindamas, bet padaro jį ir ūpingą, o tokiu žmogumi negalima niekuomet pasitikėti.

… Juk neapsakomas yra nuostolis ir blogumas, kurį sukuria alkoholis, tabakas ir kiti svaigalai. Kiek nelaimių, kiek ligų, kiek skausmų, kiek vargų sudaro tie nuodai! Ne vien tai, kad tautos turtas eikvojamas perkant iš svetur visokių gėralų, bet žmonės menkinami, silpninami, kvailinami ir žudomi. Todėl ir visur, kur tauta išmintingųjų yra valdoma, pasistengia šį blogumą iš tautos gyvenimo išrauti… Tirdami traukinių, automobilių ir kitų mašinų nelaimes, nustembame, kad dažniausiai jų priežastis yra alkoholis ar kiti svaigalai. Mašinos tegali būti valdomos blaivaus žmogaus. Kurs negali gyventi be alkoholio, negali būti valdininku ir automobilių vežėju.

… Leisdama smuklininkams varyti savo darbą, valdžia leidžia tautą naikinti… Belieka tik stebėtis galingųjų ir turtingųjų abejingumu alkoholio aukoms ir savo tautai. Alkoholis būtų pašalintas, jeigu visi žmonės būtų tiek sąmoningi, kad nebesisvaigintų alkoholiu, kad suprastų, jog alkoholio gėrimas yra žemo, blogo žmogaus smaguriavimas… Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas gal geras. Bet per maža gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja.

… Girtuoklį, vagį ir kitus nenaudėlius tegalima gerinti jiems duodant kitaip gilesnę gyvybę pajausti, jiems aukštesnius, žmogiškesnius jausmus sužadinant. Visai kitas bus dalykas, kad žmonės pradės ko kito, žmoniškesnio norėti. Aukštesnioji, žmoniškesnioji mūsų gyvybė turi būti kaip saulė, kurios link linksta augmenys… Tik blaivioms tautoms aušta laiminga ateitis. Tik tokios žengia žmoniškumo taku. Vadinasi, jos auga visaip, pasiekia kas dieną daugiau žmogaus garbingumo. Kitaip sakant – jos žengia kultūros žingsniais aukštyn.

… Lietuvių tauta yra maža. Jai itin reikalinga eiti su Kūrybos žengimu. Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas sužadinti mūsuose aukščiausias žmoniškumo galias. Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė, į kurią atsižiūrime kurdami tautinį savo gyvenimą… Kas savyje neturi santaros arba doros, tas, laikui praėjus, griūva… Kiekvienas tikras statymas prasideda dvasiško gyvenimo skyriuje.. Jam pasišvęsdamas, žmogus kvėpuoja amžina gyvybe. Bet tai tėra galima tam žmogui, kurs žengia aukščiausios kultūros taku. Jis tada ir nebekovoja su alkoholiu. Jis užgesina iš lengvo žmonių geidulius savo šviesiu paveikslu…“

Galima tik pritarti Vydūnui, kad aukščiausi idealai gimdo ir aukščiausius siekius. Gilios, verčiančios susimąstyti mintys ir priminimas iš praeities – turime tęsti mūsų šviesuolių pradėtus darbus… Kaip manote?

(Ištraukos iš įvairių Vydūno straipsnių ir raštų.)

Dažniausiai narkologui užduodami klausimai

1.Kaip išmokti saikingai gerti?
Niekaip. Jei kartą praradote kontrolę, jos negrąžinsite. „Nemokėjimas“ gerti – ne silpnavališkumas, o cheminė priklausomybė. Beveik kiekvienas geriantysis svajoja grįžti prie „normalaus“ gėrimo. Kuo tai baigiasi – visi žinome. Norite gyventi pilnavertį gyvenimą – principingai nuspręskite daugiau negerti nei lašo. Tai vienintelis realus kelias iš alkoholinės aklavietės.

2. Alkoholizmas – liga ar pasileidimas?
Ir viena, ir kita. Bet jei pasakyčiau, kad alkoholizmas – gyvenimo būdas, tai toks pasakymas taip pat būtų teisingas.

3. Ar tikrai alkoholis naudingas saikingomis dozėmis?
Tai visiška nesąmonė, kuri yra skleidžiama diletantų, o kartais ir gydytojų, kurie neturi jokio supratimo apie narkologiją. Naudingos daržovės ir vaisiai, mankšta ir grynas oras, o alkoholis bet kokiomis dozėmis išlieka narkotiku.

4. Ar yra vadinamas alaus alkoholizmas?
Žinoma, yra. Alkoholizmas ir yra alkoholizmas, ir visai nesvarbu, kokiu alkoholiniu gėrimu žmogus varo save į pražūtį.

5. Ar antialkoholinis gydymas pavojingas?
Laikykitės gydytojo rekomendacijų, ir bet kuris antialkoholinis gydymas bus absoliučiai nepavojingas. Pavojinga gerti, o sveiko gyvenimo būdas dar niekam nepakenkė.

6. Ar galima išgydyti žmogų nuo alkoholizmo be jo žinios?
Negaiškite veltui laiko ir lėšų. Viltį pasveikti suteikia tik nuoširdus pačio geriančiojo noras ir jo asmeninės pastangos pakeisti gyvenimo būdą.

7. Jei aš negersiu porą metų, tai ar galėsiu paskui gerti „kaip visi“?
Ne ir dar kartą ne. Yra įrodyta, kad po ilgų pertraukų „atitrūkimai“ kartais būna dar stipresni, nei prieš tai.

8. Ar galima po antialkoholinio gydymo gerti bealkoholinį alų?
Vadinamas „bealkoholinis“ alus – labai pavojingas gėrimas, galintis padaryti organizmui nepataisomą žalą (nes vis vien yra alkoholio pakaitalas). Todėl neieškokite nuotykių ant savo galvos.

9. Ar alkoholizmas paveldimas?
Ne, bet perduodamas polinkis. Todėl, jei, nelaimei, gyvenate su geriančiu vyru, būkite ypač atidi savo vaikams. Nuo ankstyvos vaikystės skiepykite jiems neigiamą požiūrį į alkoholį, būkite tame nuosekli ir būtinai rodykite asmeninį blaivybės pavyzdį. Vaikai labai jautrūs dvejopiems standartams. Dėl vaikų tikrai verta pilnai atsisakyti alkoholio, tuomet ir iš jų galima tikėtis to paties.

10. O jūs, daktare, ar geriate?
Asmeniškai aš negeriu apskritai ir niekada tuo nesižavėjau. Tai mano pozicija. Atsakau, kaip visada, nuoširdžiai. Nors reklamos sumetimais galėčiau sakyti, kad išsigydžiau prieš 20 metų ir žinau, kad tai įmanoma iš asmeninės patirties. Bet taip nėra.

11. Kaip vėl „nenutrūkti“ ir nepradėti gerti?
Atsiminkite, kad pasveikti padeda tik gyvenimas be alkoholio – absoliuti blaivybė. O po „nutrūkimo“ pasveikimas darosi vis sunkesnis, nes pradėti reikia vėl nuo nulio.

12. Kaip įkalbėti vyrą gydytis nuo alkoholizmo?
Jei galėčiau atsakyti į šitą klausimą, tai greičiausiai gaučiau Nobelio premiją. Ši problema sudėtinga – juk būtina, kad besigydantis žmogus persismelktų nuoširdžiu noru pasveikti ir mintimis apie blaivybę kaip apie vienintelį optimalų gyvenimo būdą.

(Iš gydytojo narkologo A.V.Melnikovo knygos „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

Apie blaivybę

Dažniausiai blaivybę siejame su sektantais, keistuoliais, ligoniais, kraštutinumais, religiniais fanatikais – kažkodėl su viskuo, kas neigiama. Ar pagalvojote, kodėl? Žinoma, todėl, kad dauguma taip mano.. Juk esame stipriai gerianti tauta, pagal pripažintas tarptautines normas vis labiau klimpstanti į alkoholizmą. Reiškia, geriančių žmonių yra dauguma ir dėl šios priežasties į negeriančią mažumą žiūrima kaip į keistą reiškinį.

Laimei, gyvename informacinės gausos laikais, ir apie alkoholį šiai dienai yra padarytos aiškios išvados. Jos yra pagrįstos įvairių šalių mokslininkų tyrimais ir patvirtintos Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dar 1975 metais: alkoholis yra narkotikas, žalojantis sveikatą. Yra ir išgeriamo gryno alkoholio (spirito) apskaičiavimo formulės, kuriomis remiantis, sprendžiama apie šalies alkoholizacijos lygį.

Tie skaičiavimai tokie: iki 3 litrų išgeriamo per metus gryno alkoholio gyventojui yra žemas rodiklis; 4-5 litrai – vidutinis; 6-7 litrai – aukštas. Jei yra išgeriama per metus virš 8 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui, tai yra katastrofinis rodiklis – prasideda moralinis nuosmukis, pablogėja žmonių sveikata, ardomas tautos genofondas. Pernai šis Lietuvos rodiklis buvo 11 litrų vienam gyventojui. Tai yra 55 buteliai degtinės žmogui į metus, 4 asmenų šeimai – 220 butelių degtinės į metus.

Tokia statistika, skaičiai nemalonūs. Ir ne dėl to, kad turime jau ir girtuoklių šlovę, bet dėl to, kad esame per maža tauta, kad taip lengvabūdiškai save naikintume. Prisiminkime Amerikos indėnų istoriją – nuo alkoholio per keliasdešimt metų išmirė milijonai žmonių.. Todėl, manau, pats laikas prisiminti blaivybę – mūsų visų prigimtinę, normalią būseną. Civilizuotoje visuomenėje gyvenimo norma yra blaivybė, o alkoholio, kuris yra pripažintas narkotiku, vartojimas – nukrypimas nuo normos.

Blaivybė yra apibrėžiama kaip natūrali prigimtinė žmogaus būsena ir visiška nepriklausomybė nuo bet kokių kvaišalų ir laisvė nuo faktinių apsinuodijimų dėl jų. Tai gyvenimas aiškia sąmone, maksimalus žmogaus, šeimos ir visuomenės kūrybingumas. Visi vadiname alkoholio vartojimą žalingu įpročiu, bet ar susimąstome apie jo daromą žalą? Mes gimstame blaivūs, ir net mintis nekyla duoti mažam vaikui alkoholio – visi žinome, kad tai pavojinga gyvybei.

Kas gi nutinka toliau? Ar mes tampame atsparesni, ar mūsų kūno sudėtis pasikeičia suaugus? O toliau, kaip teigia psichologija, mes pradedame vykdyti programuojančių sistemų įskiepytus šablonus. Pats pirmasis – socialinis programavimas prasideda nuo mažens šeimoje. Psichologai teigia, kad 70-80% vaikystės įspūdžių ir įpročių įtakoja suaugusiųjų žmonių gyvenimą. Giliausiai įsirėžia būtent elgesio (o ne žodinių pamokymų) pavyzdžiai.

Dauguma iš mūsų augo šeimose, kur per šventes buvo geriamas alkoholis (kiekis nesvarbus), blaivybės pavyzdį retas matėme. O dabar prisiminkime, kad esame lengvai programuojamos būtybės, ir programa ar elgesio šablonas (net jei jis neigiamas) geriausiai įsirašo tuomet, kai susiejamas su kažkuo teigiamu. Šiuo atveju – alkoholis su švente ir mylimais tėvais. Štai taip esame užprogramuojami alkoholio vartojimui.

Toliau šį programavimą papildo kitos sistemos, tarp kurių įtakingiausios informavimo priemonės, skiepijančios “kultūringo“ gėrimo ir saikingumo teorijas. “Kultūringas“ gėrimas yra apskritai absurdiškas nesusiejamų sąvokų derinys, kuris naudojamas sąmoningai – tam, kad susieti neigiamą su teigiamu ir taip padaryti poveikį. Kultūra reiškia ugdymą, lavinimą, vystymą ir kūrybą panaudojant dvasines ir materialines vertybes. Šis žodis nesiejamas su žodžiais, turinčiais neigiamą prasmę. Juk neįmanomas kultūringas chuliganizmas ar kultūringa vagystė ar kyšininkavimas – taip pat negali būti ir kultūringo žalingo įpročio.

Žmonės, nesuvokiantys programuojančio poveikio, prilygsta marionetėms, nes polinkiai ir norai jiems įperšami taip, kad galiausiai žmogus juos priima kaip savus, nors jie jam ir kenkia. Saiko matas alkoholiui – narkotinei medžiagai – taip pat nėra taikomas dėl dviejų priežasčių: 1. Prie narkotinės medžiagos labai greitai priprantama – išsivysto priklausomybė. 2. Vartojant alkoholį tam, kad būtų pasiektas tas pats efektas, reikia vis didesnių dozių.

Mažai kas žino, kokios yra alkoholizmo stadijos ir kada galima laikyti save laisvu nuo šios priklausomybės. Nustatyta, kad nekenksmingų alkoholio dozių nėra: net epizodiniai išgėrimai gali atvesti į alkoholinę priklausomybę. Alkoholis turi akumuliatyvinę savybę, t.y., savybę kauptis organizme. Jis gali būti šalinamas (priklausomai nuo išgerto kiekio) nuo 8 iki 20 ir daugiau dienų. Jei neišlaikomas toks blaivybės intervalas ir geriama toliau, vyksta chroniška organizmo intoksikacija.

Alkoholiniu apsvaigimu vadinamas apsinuodijimas etanoliu, ryškiausias požymis – smegenų hipoksija (deguonies trūkumas), apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje. Alkoholizmas yra procesas, ir jei pirmosios dvi stadijos praeina nepastebimai, tai paskutinė sugriauna ir kūną, ir dvasią, ir šie procesai dažnai yra negrįžtami.

Todėl jei neįsivaizduojame savo gyvenimo be alkoholio, susimąstykime. Mes esame įtikinti, kad tik pažengęs alkoholikas turi problemų dėl alkoholio. Tiesa yra tokia, kad kiekvienas, pasiekęs paskutinę alkoholizmo stadiją, savo kelią pradeda nuo pirmųjų stadijų. Skiriasi tik laikas, per kurį pasiekiamos stadijos, kai žmogus be alkoholio neįsivaizduoja savo gyvenimo. Lengvabūdiškas požiūris į alkoholį yra pavojingas, o riba tarp įpročio ir priklausomybės nepastebima.

Nepamirškime, kad alkoholis žaloja ne tik smegenis, bet ir visą organizmą – nėra nei vieno organo, kuriam nekenktų alkoholis, nes tai yra toksinas. Džiugina kitos medikų išvados: nustojus gerti alkoholį, sveikata ir savijauta gana greitai pagerėja, nes mūsų organizmas yra atsistatanti sistema. Žinoma, jei nepažengta per toli, bet tokiu atveju jau ir nesustojama.

Saugokime save ir savo artimuosius ir prisiminkime: jei teisiname savo gėrimą, jei negalime gyventi be alkoholio, reiškia, esame priklausomi nuo jo – tai priežastis susimąstyti apie savo gyvenimo būdą. Ir nepamirškime, kad girtavimas – ne tik alkoholio vartojimas (bet kokiomis dozėmis), bet ir alkoholio propagavimas aplinkiniams, jaunajai kartai.

Tuo tarpu blaivybė – ne tik gyvenimas natūraliai, pagal prigimtį, bet ir blaivaus gyvenimo pavyzdys aplinkiniams ir jaunajai kartai. Pakanka atmesti primestą šabloną apie alkoholį, ir suvokiame visą jo absurdiškumą. Kviečiu susimąstyti apie blaivybę be išankstinių nuostatų – juk esame tokia maža tauta, atlaikiusi didžiulius istorinius išbandymus ir išlikusi, nežiūrint į nieką. Pažiūrėkime dar kartą į statistiką ir tiesiog pagalvokime – ne tik apie save, bet ir apie Lietuvos ateitį..

(Rėmiausi duomenimis iš monografijos “Sobriologija“)

Mintys iš “Kišeninio orakulo“

Taip savo įžvalgų knygą pavadino baroko literatūros teoretikas, mąstytojas ispanas Grasianas Baltazaras (1601-1658). Daugelis jo minčių aktualios ir šiandien:

“… Žvelk giliau, dauguma reiškinių ne tokie, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šios tiesos nesuvokimas sugrįžta dideliais nusivylimais… Visada ir visur pirmas eina Melas, viliodamas lengvatikius savo rėksmingumu. Paviršiuje visada Apgaulė – ją pirmiausiai ir pastebi paviršutiniški žmonės. Tiesa pasirodo vėliausiai, lėtai sekdama paskui Laiką. Esmė visuomet yra giliai, išmintingas ją išgirsta ne ausimis, o pajunta širdimi.

… Tikras nuosmukio ženklas, kai pradedi kituose įžvelgti vien trūkumus. Tepdami kitus, dažnai sąmoningai slepiame ar pamirštame nusiplauti savas dėmes. Išmintingas lai toliau laikosi nuo svetimų nuodėmių aptarinėjimo, nes neįmanoma nesusitepti, braidant po purvą.

… Neskubėk gyventi – kai viskas savo laiku, tuomet viskas ir džiugina. Daugeliui dėl to gyvenimas pasidaro nuobodus, kad skuba mėgautis į skolą: per dieną pasiryžę praryti tiek, kiek per visą gyvenimą nesuvirškins. Net žiniose naudingas saikas, kad neprisistvertumei to, ko tau gal ir žinoti nereikia. Mėgaukis neskubėdamas, bet veik nedelsdamas, nes pabaigti darbai yra gėris, o pabaigti džiaugsmai – nuobodulys.

… Padėk pats sau, nes sunkią akimirką nėra geresnio draugo kaip drąsi širdis. O kai ji pailsta, lai padeda jai išmintis: kas save pažįsta, tas padeda sau apmąstymais tuomet, kai jėgų neužtenka. Išmintingas viską įveikia. Jei nemoki pakelti gyvenimo sunkumų, tai dar labiau sunkini savo naštą.

… Nesididžiuok, nes vaidindamas svarbią personą sukeli ne tik pavydą, bet ir neapykantą. Pagarba užsitarnaujama gerais darbais, o pasipūtimu ji sunaikinama, nes didybė yra pačiuose darbuose. Padaręs gerus darbus nesididžiuok, o eik toliau dirbti žmonių labui – šlovė eina paskui darbus.

… Tiesa turi mažai gerbėjų. Daugelis šlovina ją, bet tik iš šalies; kiti seka ja, kol nėra pavojaus; gudrūs apsimeta, o niekšai išduoda. Tik drąsiausieji ją išsaugo: nei minios aistros, nei tirono priespauda nepriverčia jų tiesos išduoti.

… Nebėk paskui daugumą, o siek gilumo. Didybės esmė – ne kiekybė, o kokybė. Kai kurie vertina knygas pagal apimtį, tarsi jos būtų rašomos pirštams mankštinti, o ne protui lavinti. Dažna žmonių bėda tame, kad siekdami pažinti viską, jie nesužino nieko. Tik gilumas duoda tikrą žinojimą, o ne kiekis.

… Išgyvendink ir mažiausią savo ydą – tai tobulėjimo požymis. Retas laisvas nuo trūkumų, bet dažnas juos puoselėja vietoje to, kad atsikratytų. Net menka yda gali sugadinti dorybių derinį, kaip kad mažas debesėlis gali užstoti saulę. Žmonės pasiekė ypatingų aukštumų, slėpdami savo trūkumus ar pateikdami juos kaip dorybes…

… Bendrauk su tais, iš kurių galima pasimokyti. Tebūnie tavo bendravimas su draugais žinių mokykla, o pokalbis – malonus mokymasis. Išmintingųjų draugystė abipusiai naudinga: kas kalba, turtėja galėdamas pasidalinti, o tas kas klauso, turtėja žiniomis – taip vyksta abipusis augimas.

… Gali kartais atrodyti, kad gimei ne laiku ir esi vertas geresnio. Neskubėk daryti išvadų, viskam savo laikas… Visada siek žinių, jos suteikia gyvenimui prasmę, nes išmintis turi vieną išskirtinę ypatybę – ji yra amžina, ir jai priklauso visi amžiai.

… Išmintis ir drąsa yra dvasios didybės pagrindas. Kiek žmogus žino, iki tiek jis ir yra žmogus. Tamsuoliui pasaulis – prieblandos. Protas ir jėga – akys ir rankos, be drąsos išmintis bevaisė.

… Meno gyventi ilgai išmokstame gyvendami oriai. Dvi silpnybės greitai pribaigia žmogų: kvailumas ir pasileidimas. Vieni praranda gyvenimą, nes nemoka jo saugoti, kiti – nes nenori. Kaip geradarystė – pati sau dovana, taip yda – pati sau bausmė.

… Didelis menas yra įsisavinti visas dorybes. Vienijantis dorybes atneša į savo artimųjų ir aplinkinių gyvenimus didelį džiaugsmą. Toks žmogus lyg maža visata, vienijanti didžiausias gamtos dovanas, lyg išminties ir proto sostas.“

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Apie mąstymo būdus

Kai suvokiame tam tikrus dėsningumus, galime lengviau suprasti esmę. Pasirodo, dėsningumams paklūsta ir žmonių mąstymo būdas. Amerikiečių psichologai A.Harisonas ir R.Bremsonas atliko daugybinius tyrimus ir išskyrė penkis mąstymo būdus: sintetinį – taip mąstantis žmogus – sintezatorius; idealistinį – idealistas; pragmatinį – pragmatikas; analitinį – analitikas ir realistinį – realistas. Žvilgtelėkime į kiekvieno iš jų ypatumus – tai tikrai padeda geriau suprasti save ir aplinkinius.

1. Sintezatorius – išskirtinis jo sugebėjimas tame, kad gali sujungti į visumą tai, kas jau yra. Jis neišranda naujo, bet konstruoja kažką grupuodamas, modernizuodamas ir sumuodamas jau turimus ir žinomus duomenis. Sintezatorius yra nuolatiniame mąstymo eksperimente: “ o kas, jeigu?.. “ Mintyse jis sumuoja įvairias koncepcijas, požiūrius, faktus ir dažnai viską verčia aukštyn kojomis, ieškodamas vis naujų sprendimų. Jis niekuomet nesustoja: nuolat kažką įrodinėja, interpretuoja, suvedinėja ir žongliruoja įvairiomis teorijomis. Silpnas analitikas, linkęs fantazuoti.

Šio mąstymo pliusai: geba koncentruotis į esmę ir įvairius problemos aspektus, geriau už visus laikosi įtemptoje diskusijoje, suteikia grupei kūrybinį polėkį. Minusai: linkęs į konfrontacijas, slėpti prieštaravimus, bevaisius teoretizavimus, silpna analizė, sudaro neatsakingo ir nelinkusio įsipareigoti žmogaus įspūdį.

2. Idealistas – kaip ir sintezatorius, išsiskiria plačiu požiūriu, bet savo požiūrį plečia ne faktų, o intuityvių nuojautų pagalba. Gyvena emocijomis, jausmais ir išgyvenimais. Tai globalistai, nepripažįstantys formalios logikos ir sisteminės analizės. “ Kur mes einame ir kodėl? “ – pagrindiniai klausimai, kuriuos pastoviai sprendžia idealistai. Jie nevienija daug idėjų į vieną, bet stengiasi suvienyti požiūrius pagal vieną principą. Idealistai vertina žmogiškus santykius ir orientuojasi į subjektyvius socialinius faktorius. Didžiuojasi savo aukštais idealais ir moralinėmis normomis.

Pliusai: koncentruojasi į veiksmo procesą ir žmonių tarpusavio santykius, rūpinasi kitais, yra orientuotas į žmogiškas vertybes, turi talentą aiškiai formuluoti tikslus, visada siekia susitarimo ir sutarimo. Minusai: ignoruoja problemas, gali vilkinti sprendimus, nuolat siekia tik jam suvokiamo tobulumo, gali praleisti svarbias detales ir būti pernelyg sentimentalus.

3. Pragmatikas – mąstymo būdo esmė: “ kas nors turi suveikti“, “ tinka viskas, kas veikia.“ Pragmatikai griežtai orientuoti į savo gyvenimo patirtį ir atsiriboja nuo formalios logikos. Jie pasiryžę ir inovacijoms, bet nemėgsta ilgų pasiruošimų, todėl eksperimentuodami dažnai tenkinasi tuo, kas yra po ranka. Neturi plataus požiūrio, mėgsta konkretumą ir aiškumą. Gali dirbti kolektyve, jei tai atitinka jų pragmatiškas užduotis. Jie netiki jokiomis teorijomis ar dėsniais – jiems pasaulis nesaugus ir nenuspėjamas, todėl jie mano, kad svarbu tokiame pasaulyje efektyviai prisitaikyti ir gauti iš to maksimalią naudą. Turi poreikį padrąsinimui ir palaikymui. Orientuoti į greitus rezultatus, problemą vertina etapais, sisteminimas jiems svetimas.

Pliusai: koncentruotas į efektyvią veiklą – naudą, geras taktikas, geba paveikti ir įtikinti. Minusai: prastas strategas, abejingas ilgalaikiams projektams, dėl greito pelno siekimo gali padaryti klaidų, taip pat dėl pelno gali būti lengvai įtakotas.

4. Analitikas – nuolatinėje chroniškoje sisteminėje analizėje: jis analizuoja kiekvieną iškilusį klausimą, žiūri į jį iš įvairių įmanomų taškų, “dėlioja viską į lentynėles“, tikrina ir vertina. Jis logiškas, metodiškas, skrupulingas ir atsakingas. Viskam turi paaiškinimu, viską planuoja ir nemėgsta atsitiktinumų. Analitikas remiasi objektyviais faktais, moksliniais tyrimais ir pačiomis geriausiomis metodikomis. Primena vaikščiojančią enciklopediją, nes yra labai reiklus sau – jis mano, kad tiesiog privalo turėti maksimalias žinias kiekvienu klausimu, kuriuo užsiima.

Pliusai: dėmesingas duomenims ir skrupulingas konkrečioms detalėms, talentingas planuotojas ir modeliuotojas, papildomos informacijos rinkėjas. Minusai: abejingas žmogiškoms vertybėms ir vidiniam žmogaus pasauliui, nepalenkiamas ir užsispyręs, mąsto kategorijomis “juoda-balta .“

5. Realistas – skiriasi nuo pragmatiko tuo, kad pragmatikas jei kažką veikia, tai jo veikla orientuota į naudą, o realistas gali apskritai nieko nedaryti, jo realizmas pasireiškia požiūriu į pasaulį: “ faktai yra faktai.“ Jam svarbiausia tai, kad pasaulis yra toks, kokį jis mato, ir tai reiškia, kad visi turi su jo matymu sutikti. Realistai nesiderina prie pasaulio, kaip tai daro pragmatikai, atvirkščiai – jie stengiasi jį “pataisyti“ pagal savo supratimą. Jei tai nepavyksta, jis gali savo nuožiūra įnešti pataisas, bet remsis tik jam žinomais faktais. Jo požiūris į pasaulį supaprastintas ir jis nesupranta, kaip kiti gali žiūrėti į pasaulį kitaip, nei jis.

Pliusai: koncentruotas į faktus ir rezultatus, moka atkreipti kitų dėmesį į faktus, sugeba rasti lengvus sprendimus ir supaprastinti situaciją. Minusai: nemėgsta teoretizuoti, ignoruoja jam netinkamą nuomonę, pernelyg supaprastina sprendimus, dažnai pervertina gautus rezultatus, daro spaudimą priimant bendrus susitarimus.

Štai tokie pagrindiniai mūsų mąstymo būdai. Kadangi esame unikalūs, tai grynų mastymo būdų retai pasitaiko, dažniausiai žmogus turi dominuojantį ir papildantį mąstymo būdą. Jei norime geriau pažinti save ir kitus, tai tikrai įdomu, be to, tai padeda bendrauti: pavyzdžiui, jei bendraujame su pragmatiku ar realistu, geriau su jais nesiginčyti, stengiantis įrodyti savo požiūrį į gyvenimą – tai beprasmiška, tai visada konfliktas.

Na, o su analitikais ar sintezatoriais geriau kalbėti faktų ir patvirtintų duomenų kalba ir nesiremti pokalbyje gyvenimiškomis istorijomis ar intuityviomis nuojautomis. Ir, žinoma, su idealistu rasime bendrą kalbą tik humanistinėmis, dorovinėmis ir bendražmogiškomis temomis. Šie suskirstymai parodo ir beprasmiškų ginčų ir barnių priežastis – pasidaro aišku, kodėl kartais negalime suprasti vieni kitų.

Bet, manau, atstūmus ambicijas ir įjungus geranoriškumą, visada galime rasti bendrą kalbą 🙂 . O kaip jūs manote?

Pretenzijos

Jos nepastebimai tampa bendravimo dalimi, mums net kartais pradeda atrodyti, kad tai normalu – kažko reikalauti iš aplinkinių. Įdomu ir tai, kad žinodami (mūsų pačiu manymu) – koks turi būti pasaulis, kokie turi būti santykiai tarp žmonių, kokie turi būti žmonės – dažnai pokyčius pradedame ne nuo savęs, o nuo pastabų ir nurodymų aplinkiniams. Kodėl? Todėl, kad aplinkiniuose geriau pastebime trūkumus, o save visi esame linkę vertinti geriau..

Nieko patologiško tokiame matyme nėra, juk neveltui senieji mokymai pabrėžia, kad aplinkiniai žmonės yra mūsų veidrodinis atspindys. Labai svarbu, kad tai suprastume, ir pokyčius – jei manome, kad jie reikalingi – pradėtume būtent nuo savęs. Noras pertvarkyti pasaulį pagal save ir priversti paklusti atveda į chronišką streso būseną. Bendravimas iš pretenzijų pozicijos atstumia žmones, nes nėra nei vieno, kuris būtų laimingas, vykdydamas kitų norus ir gyvendamas pagal kitų reikalavimus.

Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į gyvenimą ir savo įsitikinimus, todėl priversti elgtis jį taip, kaip to norime mes – neįmanomas dalykas. Pretenzijos ir reikalavimai sukelia susipriešinimą, nes žmonės keičiasi tik su viena sąlyga – savo noru. Galime “pagreitinti“ tuos pokyčius asmeniniu pavyzdžiu ir geranorišku palaikymu, priimdami besąlygiškai žmogų tokį, koks jis yra. Didžioji dalis bendravimo problemų kyla būtent dėl to, kad žmonės bando perdaryti vienas kitą.

Kaip teigia L.Burbo, pretenzijos kitam žmogui yra egoizmo apraiškos. Pretenzijos visada yra vidinių įtampų išraiška ir jei norime to atsikratyti, reikia keisti savo mąstymo būdą ir bendravimo įpročius. Polinkį reikšti pretenzijas galime pakeisti supratę, kad problema yra ne aplinkiniuose žmonėse, kuriems reiškiame pretenzijas, o būtent mūsų troškime, kad jie paklustų ir pateisintų mūsų lūkesčius.

Žodyne sąvokos “pretenzija, pretenzingas“ (lot. praetensio – siekimas, reikalavimas) aiškinamos kaip atkaklus siekimas kažką gauti, padaryti įspūdį, turintis arba reiškiantis apie save pernelyg gerą nuomonę, įmantrus, manieringas. Įprotis reikšti pretenzijas veda į susireikšminimą, puikybę ir.. liguistą norą gauti iš aplinkinių savo svarbumo patvirtinimą. Tai neturi nieko bendra su žmogišku orumu – šis suvokimas yra vidinis ir nereikalauja išorinių patvirtinimų.

Taigi, dažnai toks “svieto lyginimas“ pačiam lygintojui yra nelengvas: jis ne tik susipriešina su aplinkiniais, bet ir pats netobulėja bei veliasi į vis sudėtingesnį bendravimą. Kai netobulėjame, atsiranda savo svarbumo patvirtinimo troškimas, kuris uždaro į labai siaurus rėmus. Juose aiškūs reikalavimai: kad paklustų, klausytų ir patvirtintų įsivaizduojamas geras žmogaus savybes. Yra išskirti keli tokio liguisto bendravimo ir susireikšminimo sindromai.

1. Guru sindromas – nenumalšinamas noras mokyti, duoti nurodymus, pamokslauti, rodyti teisingą kelią. Visiškas įsitikinimas savo teisumu, gyvenimas pagal principą: “yra dvi nuomonės – mano ir neteisinga“. Tvirtinimai: “aš geriau žinau“, noras pertraukti pašnekovą, kai kalbama žinoma tema. Šis sindromas pasireiškia net tuomet, kai mokyti nėra ką – kasdieniniuose buitiniuose santykiuose ir paprastose situacijose.

2. Direktoriaus sindromas – siekis duoti vertingus nurodymus, komanduoti, vadovauti bet kokiam procesui ir valdyti situaciją. Charakteringas susierzinimas dėl aplinkinių “bukumo, nesuvokimo“ ir pan.. Gilus įsitikinimas, kad tik jis vienas žino, kaip ir ką reikia daryti bet kurioje situacijoje.

3. Nenuginčijamo ginčytojo sindromas – savo nuomonės laikymasis bet kuria kaina, siekimas ją įrodyti. Paprastai lydimas begalinio vidinio dialogo, įsivaizduojamų diskusijų, įvairių konfliktinių situacijų repetavimo: “jei man sakys taip, tai aš atsakysiu taip..“ ir t.t.. Atima masę laiko ir neduoda jokių rezultatų. Išskyrus, žinoma, emocijų proveržius – todėl, kad įsivaizduojamuose ginčuose esame linkę matyti save žymiai geresniais, nei esame iš tikrųjų. Dėl šios priežasties čia dažnai pajungiamas ir gėrėjimosi savimi (narcizo) sindromas.

4. Pasiteisinimo sindromas – į jį “įkliūname“ karts nuo karto beveik visi. Norėdami atrodyti geri, mes teisinamės dėl savo elgesio, stengdamiesi apginti savo gerą vardą. Pasiteisinimai gali būti pasyvūs, o gali būti aktyvūs – iki šauksmų bei agresyvaus elgesio. Tokie veiksmai visada kyla dėl kaltės jausmo sukeliamo vidinio diskomforto, taip pat iš baimės, kad galime būti neteisingai suprasti – mes norime įrodyti, kad esame geri.

5. Dėmesio troškimo sindromas – visada siejamas su puikybe. Tai aistringas noras visiems patikti, būti pastebėtu ir gerai įvertintu, padaryti įspūdį, būti dėmesio centre. Siekis pasakyti kažką protingo, įdomaus ar juokingo, taip pat pasigirti ar pasipuikuoti.

6. Skandalisto sindromas – bet kokia užuomina į asmeninio svarbumo pažeminimą sukelia neadekvatų pyktį: toks žmogus gali užsiplieksti netyčia stumtelėtas viešajame transporte ar išgirdęs pastabą savo adresu. Jam kelia susierzinimą, kai kažkas vyksta ne taip, kaip jis buvo numatęs – menkiausias neatitikimas jam kelia pyktį ar net neapykantą jį sukėlusiam.

Tai ryškiausi sindromai, į kuriuos veda polinkis reikšti pretenzijas ir reikalavimus. Įkliūname į šias pinkles dažniausiai nepastebimai, o pasekmės visada būna negatyvios. Dėl to labai svarbu pastebėti ir suprasti, kad polinkis atsirado ir kuo greičiau jį stabdyti. Kodėl? Todėl, kad be pretenzijų tikrai lengviau gyventi – mažiau nerimo ir audringų emocijų.

Tobulėkime ir aukime dvasiškai patys, ugdykime orumo jausmą ir gerbkime jį kituose žmonėse, o bendraudami siekime supratimo ir aiškių susitarimų – tik tokiu būdu galime harmoningai bendradarbiauti. Ir.. nors pritarimą pajusti smagu, mes neturime būti nuo jo priklausomi.

Ką jūs apie tai manote?

Gyvenimo išmintis

Pasikeisk pats

Mokiniui, kuris nuolat visus kritikuodavo, Mokytojas patarė:
– Jei ieškai tobulumo, siek keistis pats, o ne keisti kitus. Lengviau pačiam apsiauti sandalus, nei kilimais iškloti visą Žemę.

Polinkiai

Kartą mokiniai paklausė Mokytojo:
– Kodėl ydos lengviau užvaldo žmogų, o geras savybes išvystyti reikia pastangų, o juo labiau jas išlaikyti?
Mokytojas paklausė:
– O kas bus, jei sveikas sėklas padėsime saulės atokaitoje, o pažeistas užkasime į žemę?
– Sveikos sėklos sudžius ir nesudygs, o iš sergančių sudygs liauni nesveiki augalai ir menki vaisiai, – atsakė mokiniai.
– Taip pat elgiasi ir žmonės: vietoje to, kad tyliai darytų gerus darbus ir augintų savo dvasioje gerumo sėklas, jie išstato juos parodai ir tokiu būdu pražudo. O savo žemus polinkius žmonės slepia giliai širdyje, kad kiti nematytų. Ten jie auga ir palengva nuodija žmogų iš vidaus. Todėl būkite išmintingi, keiskite polinkius ir auginkite širdyje gėrio sėklas.

Budos pamokymas

Kartą pas Budą į mokinius pasiprašė labai turtingas princas. Viską metęs, jis pradėjo gyventi asketišką gyvenimą šalia Mokytojo. Tai nustebino kitus Budos mokinius ir jie paklausė Mokytojo, kodėl taip nutinka.
– Tame nėra nieko nuostabaus, – atsakė Buda, – protas lengvai gali pasislinkti iš vieno kraštutinumo į kitą, tai įprastas proto kelias. Jums nežinomi šie dėsniai, todėl toks poelgis jums atrodo keistas. Žmogus ėjo iš proto, skendėdamas turtuose, dabar eina iš proto, jų atsisakęs. Taigi, beprotybė lieka – tokia jo proto veikla..
Iš tiesų, mokiniai pastebėjo princo polinkį į kraštutinumus: jei jis pasninkavo, tai ilgiau nei visi, jei meditavo, tai sėdėjo po kepinančia saule, galiausiai jis tiek išseko, kad sunku buvo jį pažinti..
Kartą vakare Buda priėjo prie princo ir paklausė:
– Aš girdėjau, kad iki pasišventimo tu buvai ne tik princas, bet ir geras muzikantas – puikiai grojai sitara. Todėl norėčiau tau užduoti klausimą: kas nutiks, jei atleisi instrumento stygas?
Princas truktelėjo pečiais:
– Negalėsiu groti, ir tiek.
– O jei per stipriai įtempsi? – paklausė Buda.
– Tuomet taip pat negalima bus groti, – atsakė princas, – įtempimas turi būti nei per stiprus, nei per silpnas, o tiksliai toks.. na, per vidurį. Tik tokiu atveju galima bus groti instrumentu meistriškai.
Buda pasakė:
– Būtent tai aš tau ir norėjau pasakyti, stebėdamas tave šį pusmetį. Kaip ir instrumento, apie kurį pasakojai, tavo jėgos turi būti nei pertemptos, nei per daug atleistos. Per didelis įsitempimas pereina į perteklių, per didelis atleidimas – į silpnumą. Meistru tapsi tuomet, kai pasieksi pusiausvyrą – aukso vidurį..

Autorystė

Vienas budizmo Mokytojas perskaitė savo mokiniams tekstą, kuris visus sujaudino ir įkvėpė. Mokiniai tuoj pat paklausė:
– Kas šio nuostabaus teksto autorius?
– Jei aš pasakysiu, kad Buda, jūs išreikšite nuolankumą tekstui, kas rytą lenksitės jam ir nešite gėlių. Jei aš pasakysiu, kad tai parašė garsus valdovas, jūs pajusite pagarbą, bet nesilenksite jam, kaip Budos tekstui. O jeigu sužinosite, kad tekstą parašė mūsų virėjas, jūs tiesiog pasijuoksite. Todėl.. klausykite esmės, o ne klausinėkite autorystės, – atsakė Mokytojas.

Pasikeitimai jau prasidėjo

Atėjo pas vieną Mokytoją žmogus ir klausia:
– Kaip turėčiau pasikeisti, ką aš turėčiau daryti, kad tapčiau išmintingas?
Mokytojas pasakė:
– Eik ir pastovėk lauke.
O lauke tuo metu lijo.. Žmogus nusistebėjo:
– Kaip tai galėtų man padėti?. Bet.. ką gali žinoti.. Mokytojas geriau žino..
Jis išėjo į kiemą ir stovėjo, o lietus vis lijo ir lijo.. Galiausiai žmogus peršlapo, neištvėrė, ir po kurio laiko sugrįžo:
– Na, pastovėjau, ir kas toliau?.
Mokytojas paklausė:
– Ir kas nutiko? Kai stovėjai lietuje, ar atsivėrė tau kokia nors žinia?
Žmogus atsakė:
– Žinia?. Aš pasijutau lyg paskutinis kvailys!.
Mokytojas nusišypsojo:
– Tai didelis atradimas! Dabar gali pradėti, tu teisingame kelyje į išmintį.. Pasikeitimai jau prasidėjo..

(autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Reklama..

Reklama tiek įaugusi į mūsų kasdienybę, kad jau daugelis ją priimame kaip savaime suprantamą dalyką.. Na, kas čia tokio, atrodytų – reklama nurodo mums naujas geras prekes, ir tiek. Mes juk sąmoningi, nekvaili – nepulsime juk bėgti pirkti visko, ką reklamuoja.. Ar manote, kad tikrai taip ir yra? Vis garsiau prabylama apie tai, kad reklama ne tik nurodo mums naujas prekes, bet ir.. iškraipo mūsų sąmonę bei realybės suvokimą.

Pažvelkime į skaičius: kiekvienais metais pasaulyje reklamai yra išleidžiama apie kelis šimtus milijardų dolerių, šiuolaikinis žmogus nuo gimimo iki pilnametystės pamato vidutiniškai kelis šimtus tūkstančių reklamų. Manote, tai niekaip neveikia žmogaus pasaulėžiūros? Psichologai teigia, kad kiekvienas žmogus intuityviai priešinasi naujai, nepažįstamai informacijai, bet.. jei ta informacija kartojama dažnai ir nuolat – ji tampa žmogui savaime suprantamu dalyku, net jo pasaulėžiūros dalimi.

Būtent dėl šios priežasties reklama vis kartojama. Ypač stiprų poveikį ji daro vaikams – jų sąmonė tarsi švarus popieriaus lapas ir galima teigti, kad dažnai žiūrintis reklamas vaikas susidarys nuomonę apie pasaulį būtent iš jų. Žmonės nenori pripažinti, kad reklama jiems daro poveikį, jiems atrodo, kad prekes jie pasirenka patys, kad seniai jų norėjo. O ir reklama pabrėžia, kad ji tik siūlo, o renkasi pats vartotojas.

Tačiau seniai įrodyta, kad reklama turi stiprų psichologinį poveikį ir neabejotinai daro įtaką žmogui. Reklamos kūrėjai ne tik informuoja, bet ir stengiasi įtikinti žmones pirkti reklamuojamą prekę. Gera reklama skaitoma ta, kuri įtikina žmones, kad jie pasirenka patys ir kad šis pasirinkimas yra vienintelis teisingas. Dėmesys patraukiamas tuo, kas miela ir gražu, kas patinka, kas sukelia tam tikras emocijas: gražūs vaizdai, gražūs žmonės, jumoras, muzika, lengvai įsimenantys tekstai.

Reklama susiejama ir su mėgiama sporto šaka, įvairiais renginiais ar žymiais visuomenėje žmonėmis. Beveik visų mintyse yra įsirėžę kažkokie populiarūs produktai, kurie asocijuojasi su mėgstamais renginiais ar žymiais žmonėmis. Tuo pasiekiama, kad priimdami sprendimus, žmonės vis dažniau remiasi stereotipais. Žmogus skatinamas būti kaip dauguma, pritapti, neatsilikti. Pirkdami tam tikrą reklamuojamą prekę, žmonės tarsi siekia kartu įsigyti ir visas emocijas bei būsenas, kurias rodo reklama: grožį ir populiarumą tam tikrų daiktų pagalba, sveikatą, jaunystę, linksmą gyvenimą..

Visos šios veiklos rezultatas – imlus naujovėms ir šablonams vartotojas. Sukuriamas sudėtingas sintetinis bedvasis pasaulis, kuris kupinas daugybės išorinių daiktų, kurių vertė vis kinta ir daugumos kurių tiesiog neįmanoma įsigyti. Taip žmonės įpranta atiduoti savo energiją ir individualumą, laukti pritarimo ir pripažinimo, siekti panašumo į siūlomus šablonus.

Ar žinote, kad šio sintetinio pasaulio galime lengvai atsisakyti, tiesiog išjungę televizorių, arba bent jau sąmoningai vengdami reklaminių pauzių? Ar esate matę, kad reklama siūlytų kažką dvasingo ir nematerialaus? Ji įtraukia mus į daiktų pasaulį, tuo pačiu atitraukdama mus nuo mūsų pačių vidinės jėgos ir individualumo. Gyvenimas be dvasinių procesų tampa tuščias ir beprasmis.

Viename dokumentiniame filme, kuriame nagrinėjamas reklamos poveikis vaikams, buvo parodytas kelių minučių reklamų vaizdai, kuriuos peržiūrėjus norisi šaukti: pabuskime! Gyvenimas iš tiesų yra nuostabus ir gražus, jei atmesime viską, kas netikra. Tikras gyvenimas yra paprastas, juk visi žinome, kad paprastumas – raktas į vidinę taiką ir ramybę. Būkime atidūs informacijai, kurią girdime, skaitome ir stebime.

Pabaigai ištraukos iš F.Beigbederio knygos “99 frankai“, pagal kurį pastatytas to paties pavadinimo filmas. Jis apie žmones, kurie kuria reklamą. Kaip ir dažnoje knygoje, daug kas išdidinta ir paryškinta, bet tiesos tame yra, pažiūrėkime:

“.. Viskas perkama: meilė, menas, žemė, jūs, aš.. Žmogus – produktas, kaip ir kiti produktai su.. ribotu naudojimo terminu. Reklamininkai priverčia jus svajoti apie tai, ko jūs niekada negalėsite turėti: pas mus dangus visada mėlynas, merginos visada gražios, ir tobula, paretušuota “fotošopu“ laimė.. Galvojate, aš padarau pasaulį gražesnį? Ne, aš jį bjauroju.

…Tai aš sprendžiu, ko jūs norėsite rytoj, pasodindamas jus ant priklausomybės “naujas“. Tai aš, kuomet jūs susitaupote pinigų “savo“ svajonių automobiliui, po pusmečio jį paverčiu niekuo, siūlydamas naują modelį. Tai mano pastangomis jūs nuolat nusiviliate, tai aš jums įperšu vis naujus norus, kurie yra ne jūsų, o mano. Jūs norite to, kas naudinga man..

…Ar žinote, kad kiekvienais matais pasaulio reklamos biudžetas yra apie 500 milijardų dolerių. SNO tyrimai parodė, kad 10 procentų šios sumos pakaktų, kad per pusę sumažintume badą Žemėje..“

Tokia mūsų realybė šiandien. Ką apie tai manote jūs, kaip galėtume tai pakeisti?

Konfucijaus išmintis

Konfucijus (551-479 m.pr.m.e.) vadinamas kinų tautos simboliu, mokytojų Mokytoju, didžiuoju Išminčiumi. Jo vardas, išvertus iš kinų kalbos, reiškia “išminčius Kun“. Yra tam tikro laikmečio vertybės, yra amžinosios vertybės. Dauguma Konfucijaus įžvalgų aktualios ir mūsų dienomis, todėl pelnytai priskiriamos amžinosioms vertybėms. Ištraukos iš Lju Fandzi knygos “Konfucijaus kanonai citatose ir dialoguose“:

“…* Gerus darbus darantis žmogus negali būti vienišas – būtinai atsiras bendraminčių.

* Neliūdėk, kad neužimi tavęs verto posto, liūdėk tuomet, jei tavo sugebėjimai neatitinka užimamo posto.

* – Ar galima vadovautis vienu įstatymu visą gyvenimą?
– Tas įstatymas – vienybė. Tai, ką darome sau, atsiliepia ir visiems, todėl nedaryk kitam to, ko nenori sau pačiam.

* Išmintingas neabejoja, žmones mylintis neliūdi, drąsus nebijo.

* Neliūdėk, kad žmonės nepažįsta tavęs. Liūdėk, jei pats savęs nepažįsti.

* Štai, pavyzdžiui, aš baigiu pilti kalvą, ir tegul man beliko supilti tik krepšį žemės, bet aš sustoju – štai kas yra sustojimas. Arba, pavyzdžiui, aš lygioje vietoje pradedu pilti kalvą, ir tegul aš supyliau tik vieną krepšį žemės, bet aš jau pradėjau – tai vadinama žengimu į priekį.

* Jei žmogus pats savęs neklausia: “ką man daryti, ką man daryti?“, tai aš nežinau, ką jam daryti..

* Sutikęs išminčių, lygiuokis į jį. Sutikęs nemokšą, atidžiau pažiūrėk į save.

* Jei būsi reiklesnis sau, nei kitiems, tuomet išvengsi nuoskaudų.

* Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – reiškia prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – reiškia prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių.

* Tik tą klaidą, kuri lieka neištaisyta, galima laikyti tikra klaida.

* Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems.

* Mokytis ir nemąstyti – beprasmiška; mąstyti ir nesimokyti – reiškia paskęsti abejonėse.

* Didingas žmogus vienija žmones nepavergdamas jų, menkas gi stengiasi pavergti, todėl nepajėgus jų suvienyti.

* Senovėje žmonės mokėsi, kad tobulėtų, dabar gi mokosi, kad pasipuikuotų prieš kitus.

* Didingo žmogaus mintys – apie teisingumą, menko mintys – apie naudą.

* – Ką reiškia mylėti žmones? Koks yra mylintis žmones žmogus?
– Tai yra giliausia išmintis… Mylintis žmones žmogus, jei jis nori tvirtai stovėti ant kojų, tai padarys taip, kad ir kiti tvirtai stovėtų ant kojų. Jei jis nori, kad jo reikalai gerai klostytųsi, tai jis daro taip, kad ir kitiems jų reikalai gerai klostytųsi. Sugebėti žiūrėti į kitus kaip į patį save – štai pagrindinis meilės žmonėms meno bruožas!

* Didingo žmogaus siekiai – į priekį ir aukštyn, menkas gi leidžiasi vis žemiau.

* Jei gamta žmoguje įveiks kultūrą – gausis laukinis. Jei kultūra įveiks gamtą – gausis knyginių žinių kaupiklis. Tik tas, kuriame gamta ir kultūra pusiausvyroje, gali tapti išminčiumi.“

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀