Mintys apie narcisizmo apraiškas

* Niekam netinkamas tas, kuris tinka tik sau pačiam. (Volteras)

* Žiūrėti į save veidrodyje – ne pats geriausias būdas mokytis gyvenimo išminties. (L. Beikol)

* Nė vienas žmogus, įsimylėjęs save, nemyli kitų. (P. Skaronas)

* Apskriti nuliai mėgsta pūstis. (U. Zybura)

* Nėra mikroskopo, kuris taip didintų, kaip savimi besižavinčio žmogaus akys. (A. Popas)

* Arogancija – orumo karikatūra. (E. Foichterslebenas)

* Pasipūtėlis tarsi apauga ledine žieve. Per tą žievę neprasimuša joks kitas jausmas. (L. Tolstojus)

* Įsimylėjęs save varžovų neturi. (Ciceronas)

* Akiplėšiškumas – kraštutinė savimeilė: savimyla vargina, įgrysta, atsibosta; akiplėša atstumia, pykdo, erzina, įžeidžia. (Z. de la Briujeras)

* Didelis garbės troškimas nuo seno protinguosius paversdavo pamišėliais. (I. Kantas)

* Kas negerbia savęs, tas nelaimingas; bet užtat tas, kuris pernelyg savimi patenkintas – kvailas. (G. de Mopasanas)

* Sveika savigarba dovanoja gyvenimą, liguista savimyla – lėtą žlugimą. (F. Bekonas)

* Pasipūtimas yra tik vidutinybės kaukė. (Volteras)

* Kelionė į puikybę primena vakaro šešėlius, kurie ištįsta per valandą ir tampa didesni už juos metančius daiktus; augdami jie tolydžio blanksta, o po sekundės jų jau nėra. (E. de Senankūras)

* Žiūrėk į tolumą – pamatysi tolumą; žiūrėk į dangų – pamatysi dangų; pažiūrėjęs į mažą veidrodėlį, pamatysi tik save. (K. Prutkovas)

* Girtis – reiškia tiesiogiai sakyti kitiems: aš geresnis už jus. (P. Buastas)

* Išpuikimas susideda iš pernelyg geros nuomonės apie save ir pernelyg menkos – apie kitus. (M. de Montenis)

* Žmogaus noras būti visuotinio dėmesio centre – pražūtingas, nes niekas taip greitai nenužudo sielos, kaip troškimas patikti žmonėms. (M. Gorkis)

* Išmintis laukia pritarimo tik norėdama įsitikinti, kad pasielgė teisingai; tuštybė reikalauja pagyrų. (P. Buastas)

* Išties kilnūs žmonės niekuomet niekuo nesipuikuoja. (F. de Larošfuko)

* Pagyrūnų, kaip ir paauksuotų ginklų, vidus neatitinka išorės. (Pitagoras)

* Nelaimingiausias žmogus yra tas, kuris visiškai atsiskiria nuo kitų ir gražiausius širdies lūkesčius skiria sau. (Ž. Ž. Ruso)

* Savimyla – tai kažkas tarp kvailio ir akiplėšos: turi ir vieno, ir kito bruožų. (Ž. de la Briujeras)

* Kuo mažiau žmogus galvoja arba žino apie savo privalumus, tuo labiau jis mums patinka. (R. V. Emersonas)

* Visų juokingiausias noras – noras visiems patikti. (J. V. Gėtė)

* Nė vienas pataikūnas napataikauja taip meistriškai, kaip savimeilė. (F. de Larošfuko)

* Savimeilė yra oro pripūstas balionas: bakstelėtas jis triukšmingai sprogsta. (Volteras)

Reklama

Veidrodėli, pasakyk…

Ko gero, daugeliui narcisizmas tradiciškai siejasi būtent su gėrėjimusi veidrodyje. Šis terminas paimtas iš graikų mito apie gražuolį Narcizą, kuris mirė iš meilės ir ilgesio savo atvaizdui ežere. Atidžiau pasižiūrėję į šiuolaikinės visuomenes gyvenimą, pamatysime nemažai narcisizmo apraiškų – tai ir kūno demonstravimas, ir didžiulis dėmesys išvaizdai bei įvaizdžiui, ir grožio industrija, ir siekimas bet kokia kaina būti tarp “žvaigždžių“.

O jei pažiūrėsime dar atidžiau, tai tikrai pastebėsime, kad tokia veikla tėra išorinis šurmulys ir noras padaryti įspūdį, parodyti save. Jei tą išorinį šurmulį atmesime, tai “žvaigždiškumas“ subliukš lyg muilo burbulas – tokia tai tuščia veikla. Tačiau narcisizmas taip paplito, kad dažnai jau vadinamas kolektyvine žmonijos būsena. Kodėl taip yra?

Pirmiausiai žvilgtelėkime, kaip apibrėžia narcisizmą specialistai. Psichologijoje ir psichiatrijoje narcisizmas traktuojamas kaip asmenybės disfunkcija, psichikos sutrikimas (sinonimai – autofilija, autoerotizmas). Tai neigiamą atspalvį turintis bruožas, kuris išreiškiamas kaip egocentrizmas, susireikšminimas, pasipūtimas, tuštybė, puikybė. Socialinėse grupėse tai elitariškumas ir abejingumas kitų žmonių problemoms.

Pagrindiniai narcisizmo bruožai:

* Susireikšminimas – savo “grandioziškumo“, “žvaigždiškumo“ jausmas ir įsitikinimas, kad jį gali suprasti tik ypatingi žmonės.

* Empatijos nebuvimas – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti, užjausti ir suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius.

* Dėmesio troškimas – jis taip susirūpinęs, kaip jis atrodo, ką apie jį galvoja kiti, kaip jis kalba, kad nieko kito gyvenime tiesiog nepastebi.

* Patologiškas pavydumas – kitų sėkmė traumuoja jo savivertę, todėl jis mėgsta atkreipti dėmesį į kitų trūkumus.

* Lengvai pažeidžiamas – itin jautrus kritikai, greitai įsižeidžia, emocijos nestabilios ir intensyvios.

* Įsitikinimas, kad kiti turi automatiškai pritarti jo norams, idėjos apie savo išskirtines teises, ypatingą padėtį.

* Puikybė – požiūris į kitus iš aukšto, polinkis girtis, demonstruoti savo “visažinystę“ ir fantazuoti apie savo pasiekimus.

* Nerealių tikslų užsibrėžimas; gali be skrupulų išnaudoti kitus savo tikslams pasiekti.

* Realybės vertinimo praradimas – viskas, kas yra jame ar jo, yra pervertinama, o tai, kas ne jo, už jo ribų, nuvertinama.

Patologiška narcisizmo išraiška prasideda tuomet, kai žmogus yra apsėstas didybės manijos ir nori bet kuria kaina būti garsiu, pastebimu, matomu. Jis nuolat gėrisi savimi, todėl negali ramiai praeiti nei vieno atspindinčio paviršiaus, nepasižiūrėjęs į save. Demonstruoja ir dovanoja savo nuotraukas, skiria daug dėmesio savo grožiui, nepraleidžia progos parodyti savo šmaikštumą ir protą. Kiti žmonės jam – kaip veidrodis, kuris atspindi jo išskirtinumą, todėl jam nuolat reikia, kad aplinkiniai juo žavėtųsi.

Kodėl išsivysto ši patologija? Dažniausiai – vaikystėje dėl tėvų narcisizmo arba lepinimo, ar pastovaus vertinimo. Didelę įtaką turi ir visuomenė bei žiniasklaida. Įdomu, kad kai kurie narcisizmo požymiai būdingi visiems žmonėms vaikystėje ir paauglystėje – tai meilės sau etapas, kuris vėliau turi peraugti ir į sugebėjimą mylėti kitus. Sunkiausia narcisizmo pasekmė – būtent neišvystytas gebėjimas mylėti.

Narcizai vertina save menkai, todėl ir turi išpūstą poreikį, kad aplinkiniai patvirtintų jo reikšmingumą, juo žavėtųsi. Tačiau jei vaiką giria už tai, kad jis kažką atliko savarankiškai, tai normalu, bet jei suaugęs žmogus nuolat laukia pagyrimų ar susižavėjimo dėl bet kokio savo atlikto veiksmo – tai jau “grįžimas“ į vaikystę, infantilumas..

Pilnaverčiam suaugusiam žmogui nereikalingi nuolatiniai patvirtinimai apie jo teisumą ar išskirtinumą – jis turi išvystytą orumą ir realų savo galimybių suvokimą. O savo unikalumą, būdingą kiekvienam žmogui, suvokia kaip kitoniškumą, o ne išskirtinumą. Žmogus skaitomas psichologiškai brandžiu, kai jis laisvas tiek nuo individualaus, tiek ir nuo visuomeninio narcisizmo.

Juk svarbiausios – dvasinės vertybės, kurios veikia visą žmogaus gyvenimą – ir vidinį, ir išorinį. Narcizui, atvirkščiai – visuomet išorinis gyvenimas svarbesnis, nei vidinis.

O ką jūs apie tai manote?

Mintys apie sąmoningumą

* Mes gyvename, būdami pastoviai nedėmesingi tam, kas vyksta aplink mus. Taip, mes tapome efektyvūs nuolatiniame kažko daryme. Tokie efektyvūs, tokie mechaniški, kad tam mums nereikia jokio sąmoningumo. Mes dar ne žmonės; mes mašinos.

* Mes gyvi proporcionaliai tam, kiek esame sąmoningi. Mes gyvi ne tik todėl, kad kvėpuojame ar todėl, kad plaka širdis. Fiziologiškai mūsų gyvybę galima palaikyti ir ligoninėje, be jokios sąmonės.

* Kažkas ateina ir jus pagiria, išpūsdamas jūsų ego, ir jūs jaučiatės puikiai. Paskui kažkas ateina ir įžeidžia jus, ir jūs supykstate, jaučiatės suirzę ir sugniuždyti. Tai ne veiksmas, o reakcija. Kažkas jumis manipuliuoja, o jūs reaguojate. Jis paspaudė mygtuką, o jūs įsijungėte lyg mašina. Mašina negali pasakyti “ne“. Lygiai taip pat jūs spaudžiate mygtuką, įjungdami ir išjungdami šviesą – būtent tai žmonės daro su jumis. Jie jus įjungia ir išjungia, jūs ne šeimininkas pats sau.

* Sąmoningumas – tai būsena, kai žmogus pilnai suvokia save, savo emocijas, savo kūną, savijautą, supantį pasaulį. Sąmoningumas – tai, kas padaro jus savo gyvenimo šeimininku, bet tai nereiškia kontrolės. Kontrolė – sąmoningumo surogatas, labai menkas pakaitalas, varginančios pastangos. Vos tik nustosite kontroliuoti, viskas, kas buvo kontroliuojama, išsiverš pro visus buvusius kontrolės rėmus.

* Prabudimas – tai kelias į gyvenimą. Prabuskite, ir jūs tapsite gyvybingas. Sąmoningumas – ne kažkas, ką reikia įskiepyti, tai jau yra, tereikia jį pažadinti. Gyvenimas yra tikslas, o sąmoningumas – metodologija jam pasiekti. Kas yra sąmoningumas, galima suprasti tik tuomet, kai esate sąmoningas.

* Vienintelis dalykas, ką reikia išmokti – tai stebėti. Stebėkite! Eikite per gyvenimą, būdami pilnai dėmesingi. Stebėkite kiekvieną savo atliekamą veiksmą, kiekvieną jus užvaldžiusį troškimą. Įkvėpkite aromatą, pajuskite prisilietimą, jauskite vėjo gūsį ir saulės spindulius. Ką bedarytumėte, suvokite, kad jūs tai darote. Jei pykstate, suvokite, kad pykstate. Tai išgrynins jūsų pojūčius ir jausmus. Kai stebite, esate dėmesingas – ateina aiškumas.

* Kai tampate vis sąmoningesni, pradeda vykti stebuklai: dauguma dalykų, ypač negatyvių, išnyksta kaip nereikalingi; mintys palengva pradeda tekėti ramiai ir neblaško minčių chaosas; jūs pradedate pastebėti savyje didžiules geras permainas; gyvenimas įgauna pusiausvyrą. Sąmoningumas keičia ir harmonizuoja visus jūsų veiksmus.

* Gali būti, kad vėl ir vėl užsimiršite, bet nenusiminkite dėl to, tai natūralu. Atminkite viena: kai suvoksite, kad vėl tapote nedėmesingas, neapgailestaukite ir nekaltinkite savęs; taip tik prarasite laiką. Tiesiog pradėkite iš naujo. Sąmoningumo stebuklas tame, kad nereikia daryti nieko, tik tapti sąmoningu. Pats sąmoningumas viską keičia.

* Sąmoningą žmogų labai sunku paveikti, nes jis turi išvystytą intuiciją ir tiesos pojūtį. Nesąmoningu žmogumi lengva manipuliuoti, nes jis pasikliauna savo mechaniškomis reakcijomis nesvarstydamas. Mieganti sąmonė riboja žmogaus augimą, užgesina jo kūrybingumą ir dvasinį potencialą.

* Senuose tibetiečių raštuose apie sąmoningumą yra graži alegorija: sakoma, kad Dievas ateina pas žmones daug kartų, tačiau neranda jų ten, kur jie yra. Jis beldžia į duris, bet šeimininko nėra namie – jis visada dar kažkur kitur. Kai gali Dievas jus atrasti? Jums nereikia pas jį eiti, tiesiog būkite namuose, ir jis jus atras. Jis ieško jūsų lygiai taip pat, kaip ir jūs jo. Tačiau… jis ateina, jis beldžia milijonus kartų, jis laukia prie durų, bet jūsų niekada nėra namuose.

* Žinote, kodėl Buda nekalbėjo apie Dievą? Jis teigė, kad nėra prasmės kalbėti apie tai su miegančiais, nes jie klausysis sapnuodami. Todėl jis nekalbėjo apie tai, jis tenorėjo mus pažadinti…

* Daug kartų jūs sakėte sau, kad atsisakysite pykčio, ambicijų, godumo ir viso įmanomo negatyvumo, bet vėl ir vėl pakliūdavote į tuos pačius spąstus. Jūs bandėte daugybę dalykų, kad pakeistumėte save, bet vis nesigaudavo, ir jūs likdavote toks pats. O aš sakau, kad yra paprastas raktas – sąmoningumas. Tačiau jūs negalite tuo patikėti. Kaip gali padėti sąmoningumas, tik sąmoningumas, jei niekas kitas nepadėjo? Raktai visuomet labai maži, raktai – nedideli daiktai. Bet mažas raktas gali atrakinti labai dideles duris…

Pagal Ošo (Bagavano Šri Radžnišo) knygas ir paskaitas

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Sąmoningumo jėga

Būti sąmoningu – pirmiausiai reiškia būti dėmesingu ir suvokti save dabartiniame momente. Tai budrios ir aktyvios sąmonės būsena, kurioje žmogus palaiko ryšį su realybe ir sąveikauja su ja. Sąmoningumas įtakoja tikslingumą, kūrybingumą, efektyvumą, dvasinį augimą, adekvatumą – viską mūsų gyvenime. Jei sąmonė užmiega, tuomet mes prarandame sąmoningą kontaktą su realybe.

Sąmonę nepastebimai ir gana greitai užmigdo nuolatinis skubėjimas arba supančio pasaulio poveikis – pvz., miesto šurmulys, aplinkinių “bėgimas“. Kartais ir būdami išoriškai labai aktyvūs, mes “nedalyvaujame“ tame, ką darome, nes esame nesąmoningi, o mūsų veiksmai ir reakcijos yra automatiški, šabloniški, inertiški. Toks žmogus pasidaro paviršutiniškas, pradeda daug ko nepastebėti: pvz., to, ką daro aplinkiniai, ką jaučia jo artimieji, kokia jo paties būsena ir pan.

Jis tarsi “ne čia“, ir tokią būseną esame patyrę beveik kiekvienas: kažkur einame ar važiuojame, ir atsipeikėjame, stengiamės susivokti – kur mes; darome kažkokį veiksmą automatiškai, ir tarsi jame nedalyvaujame, o stebime iš šalies; skaitome knygą, bet nesuprantame ir neprisimename perskaityto teksto.. Nesąmoningas elgesys su retomis sąmoningumo prošvaistėmis pasidaro dominuojantis. Dėl to net posakiai atsirado: valgau “automatu“, gyvenu “automatu“, dirbu “automatu“..

Tačiau turime suprasti svarbų dalyką, kitaip galime susipainioti ir pradėti ieškoti problemų ten, kur jų nėra. Iš vienos pusės – miegančios sąmonės būsena įtakoja nesąmoningus, automatiškus veiksmus. Iš kitos pusės – ne visi automatizmai (nesąmoningai atliekami veiksmai) byloja apie užmigusią sąmonę.

Pavyzdžiui, yra kūno automatizmai (įgimti ir įgyti): kvėpavimas, mirksėjimas, raumenų refleksai, sėdėjimas, vaikščiojimas ir t.t. Jie vykdomi nesąmoningai, ir tai savotiškas gamtos dovanotas gyvenimo palengvinimas – juk jei galvotume: kiek įkvėpti ar kokį raumenį sutraukti ar atleisti einant ar kažką keliant, vargu, ar dar kažkam liktų laiko.. Kaip tame pasakojime apie šimtakojį: kai jo paklausė – kaip jis sužino, kuria iš kojų kada žengti žingsnį, jis susimąstė ir.. ilgam sustojo 🙂 ..

Yra ir kita grupė automatizmų, kuriuos galime pavadinti įgūdžiais – jie leidžia atlaisvinti sąmonę svarbesniems veiksmams. Pavyzdžiui, vairuojant stebėti situaciją kelyje ir tinkamai reaguoti. Arba išmokus groti kažkokiu muzikos instrumentu, groti negalvojant apie natas, improvizuoti, kurti muziką.. Tokie įgūdžiai leidžia pasiekti meistriškumo visose srityse, todėl yra naudingi žmogui.

Kiekvienas supranta, kad sąmoningumas yra buvimas “čia ir dabar“, dėmesingumas. Ir tai tikrai nereiškia, kad turime akylai sekti ir fiksuoti kiekvieną savo judesį, pvz., valydami dantis ar rišdamiesi batų raištelius 🙂 .. Esmių esmė tame, kad būdami nesąmoningi, su miegančia sąmonė, mes ne tik prarandame kontaktą su realybe, bet ir paleidžiame klaidžioti į praeitį ar ateities iliuzijas mūsų sąmonės “kanceliarinį darbuotoją“ – protą.

Rezultatas – keliaujame per savo nevaldomą gyvenimą “kur neša“, “kur užneš“, ir atsipeikėjame dažniausiai tik tuomet, kai atsiduriame kritinėje situacijoje, kuri jau rėkte reikalauja sprendimo. Todėl ir pirmas bei vienintelis veiksmas, kuri turime padaryti sudėtingoje ar kritinėje situacijoje – “įjungti“ savo sąmoningumą. Tai padeda ne tik pamatyti realią padėtį, bet ir rasti reikalingus sprendimus.

Sąmoningumas mus išvaduoja nuo chaotiško, monotoniško ir nevaldomo gyvenimo. Sąmoningumas yra aiškus suvokimas, kas vyksta šiame momente. Tai didelė jėga. Beje, žmogui su snaudžiančia sąmone atrodo neįmanoma pati idėja, kad galima savo mintimis valdyti gyvenimą – tai savotiškas sąmoningumo testas 😉 ..

Miegančią sąmonę gali pažadinti tik sąmoningumas. Budizmas teigia, kad sąmoningumas ir meditacija yra sinonimai. Ir priduria: nėra kelio į sąmoningumą, pats sąmoningumas yra Kelias :)..

Akistata su savimi

Pasaulis nuolat keičiasi, mus užplūsta nauja informacija, ir mes turime spręsti – kaip reaguoti į ją, priimti ją ar ne. Taip pat naudinga peržiūrėti – ar nesilaikome pasenusių įpročių ir požiūrių, kurie stabdo mūsų dvasinį augimą. Be to, šiais visuotinio skubėjimo laikais mes dažnai įsisukame į automatizmą – miegančios sąmonės būseną, kai viską darome nesąmoningai, mašinaliai.

Išlikti sąmoningu, tobulėti ir priimti teisingus sprendimus labai padeda akistatos su savimi ir klausimai sau: “Koks aš? Ko aš siekiu? Kas svarbiausia dabar mano gyvenime? Kodėl? Kas vyksta aplink mane?“.. ir, žinoma, sąžiningi atsakymai į juos. Tokia periodiška savianalizė padeda pamatyti realią situaciją, padaryti reikalingas koreguojančias išvadas ir sprendimus.

Tik nepainiokime to su nuolatiniu destruktyviu savęs narstymu, kuris yra iškreipta savianalizės forma. Jai būdingi:

– negatyvumas, ieškojimas pirmiausiai trūkumų, fiksavimasis ties jais ir pergyvenimas dėl jų, apgailestavimas, kad nepasielgta kitaip;
– kaltinimo ir teisinimosi kaitaliojimas: žmogus tai pyksta ant savęs, tai savęs gailisi;
– pasinėrimas į praeitį: teisinimasis sunkia vaikyste, jaunyste, santuoka ir t.t..

Toks kapstymasis savyje ne tik nepadeda ieškoti sprendimų, bet ir panardina į begalines neigiamas emocijas, kurios blogai veikia ir patį žmogų, ir jo bendravimą su aplinkiniais. Tai yra atitrūkimas nuo realybės ir ėjimas ne į save, bet nuo savęs.

Periodiška sąmoninga savianalizė, atvirkščiai, yra sąmoningumo vystymas ir ėjimas į save – savo minčių, jausmų, poelgių ir jų pasekmių sau ir kitiems suvokimas. Ji leidžia laiku pakoreguoti savo elgesį ir neeikvoti energijos pasenusių ar negatyvių įsitikinimų palaikymui. Jei žmogus netobulėja, jis tampa tarsi senos laidos kompiuteris, kuriam naujos programos yra neįveikiamos.

Tokios akistatos su savimi metu galime išnagrinėti keliančius problemas klausimus, galime ir “profilaktiškai“ peržiūrėti pagrindines gyvenimo sferas – ar neapleidome jų, ar nenuslydome į automatizmą, pavyzdžiui:

– asmeninė sfera: dvasinis tobulėjimas, sveikata, gyvenimo būdas, atvirumas visapusiškam augimui, patirtis, tikslai, kūrybingumas, mokslai ir t.t.;
– šeima: santykiai su mylimu žmogumi, vaikais, artimais ir tolimais giminaičiais;
– darbas: profesinis tobulėjimas ir pragyvenimo šaltinis;
– bendravimas: draugai, bendraminčiai, kaimynai, visuomeninė veikla;
– poilsis: atostogos, kelionės, pomėgiai;
– buitis: namai, jų tvarkymas ir priežiūra, kiti buities darbai;

Nelaukime, kol kažkurioje srityje kils problemų, retkarčiais žvilgtelėkime – ar viskas tvarkoje, ar tikrai padarome viską, kas nuo mūsų asmeniškai priklauso. Juk kartais mažos smulkmenos palengva suardo didelius ir svarbius dalykus: kažkur buvome nedėmesingi, kažkada nejautrūs, čia sumelavome, ten supykę nekalbėjome, kažkada pažado netesėjome, kažką pažeminome, ten ambicijos suveikė, o čia orumo ir žinių pritrūko, ar tiesiog apsileidome, ir.. griūtis.

Tačiau lygiai taip pat ir mažais gerais darbais galime pradėti kurti didelius gerus dalykus. Tereikia noro, sąmoningumo ir.. dėmesio savo gyvenimui. Kiekvienas žmogus yra visų savo minčių, jausmų ir veiksmų šaltinis. Kiekvienas žmogus turi tobulėjimo “instrumentą“ – save patį, ir gali sąmoningai kurti savo pasaulį kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

Pabaigai – trumpa istorija. Psichologas ilgai klausėsi vieno žmogaus skundų gyvenimu. Galiausiai į klausimą, ar gali jam padėti, psichologas papurtė galvą: “aš negaliu, bet žinau žmogų, kuris jums tikrai padės. Eime, aš jums jį parodysiu.“ Jis atvedė žmogų prie didelio veidrodžio, pastatė jį priešais ir pasakė: “Štai jis. Jis vienintelis tai gali padaryti. Kol jo geriau nepažinsite ir neišmoksite juo pasitikėti, nerasite išeities iš savo sunkios situacijos“. Žmogus žvilgtelėjo ir .. pamatė save. Ko gero, tai buvo jo pirmoji akistata su savimi..