Apie atleidimą

Atleidimo – kitiems ar sau – pamokos yra vienos iš sunkiausių. Teoriškai dauguma galime pasvarstyti, kad galėtume daug ką atleisti, ypač artimam žmogui.. Realybėje visa tai žymiai sunkiau įgyvendinti. Juk situacijos gyvenime kartais būna netikėtos, nes esame susaistyti įvairiais ryšiais, ir jei galime atsakyti už savo mintis ir poelgius, tai už kito žmogaus poelgius – tikrai ne.

Ar sunku atleisti? Gal ir lengva situacijose, kurios neliečia mūsų asmeniškai, kai susiduriame su žmonėmis, kurių nepažįstame. Tarkim, stumteli skubėjęs pro šalį praeivis, ar parduotuvėje be eilės įsmunka pirkėjas, ypač jei tarsteli “atsiprašau” ar atsiklausia. Tuomet galime pagalvoti: taip, esame ramūs, tolerantiški žmonės ir tokias smulkmenas galime lengvai paleisti, atleisti ir neužsikabinti už jų emociškai.

Taip, iš tiesų lengva, nes tai nieko nekeičiantys epizodai, jei patys už jų neužsikabiname. Tačiau tai tik mažos, bet, žinoma, kaip ir viskas gyvenime – svarbios atleidimo pamokėlės. Tikrasis iššūkis yra tuomet, kai mūsų artimas žmogus, kurį mylime, padaro kažką, kas labai įskaudina. Arba nepažįstamas žmogus pasielgia taip, kad jo poelgis ilgam išmuša mus iš vėžių. Kaip tuomet?

Visos prieš tai turėtos nuostatos, besąlygiškumo ir atleidimo teorijos per akimirką, dėl didžiulio vidinio skausmo netenka savo galios. Pradžioje toks išgyvenimas tiek skaudus, kad rodos, neįmanoma viso to išgyventi: kankinančios mintys, perpintos su pykčiu atakuoja be perstojo, o šalia dar bejėgiškumo, keršto ir kitų emocijų paletė, kurių net nesitikėjome turintys..

Skausmas gena nutraukti ryšius su skriaudėju, arba įskaudinti ir jį. Tai tipiška pradinė reakcija, kurią sustabdyti sunku, todėl turime duoti sau laiko išgyventi ir suvokti visas su įvykiu susijusias emocijas. Kai jos aprims, galėsime ramiau pažvelgti į situaciją. Tuomet turime pažiūrėti tiesiai į tai, kas ypač skausminga, kitaip skausmui ir visoms negatyvioms emocijoms nebus pabaigos, ir mes suksimės tame ydingame neapykantos rate.

Kankinančios emocijos mažina savivertę, iškreipia pačią situaciją, o kur dar mintys, kad tai “užsidirbome”, “nusipelnėme”, kad buvome nepakankamai geri.. Gavojome, kad su mumis taip niekuomet neatsitiks – bet kam, tik ne mums.. Ir vis dėlto tai įvyko, todėl kaltinimai ar savigrauža tikrai nepadės. Kaip žinome, atsakyti už kito žmogaus poelgius mes negalime, todėl imkimės “taisyti” savąją problemos dalį. Kaip?

Atleidimu pirmiausiai – tai būtina sąlyga, jei nenorime, kad tokia situacija taptų ilgalaikiu skausmo šaltiniu. Nei vienas žmogus negali jaustis gerai, jei pyksta ant kito žmogaus (ar ant savęs). Nenorėjimas ar negalėjimas atleisti visada nurodo į išdidumą. Nepamirškime, kad išdidumas ir orumas yra skirtingi dalykai: orumas yra normalus žmogaus savivertės suvokimas, o išdidumas visada yra iškėlimas savęs virš kitų. Atleisti sunku, kai žmogus egoistas, nes ego nuolat “šnibžda”, kad kalti visi aplinkui, tik ne pats egoistas.

Atleisti kitam labai padeda, kai pabandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Juk nei vienas žmogus nesijaučia gerai, jei padaro bloga kitam – jis taip pat kenčia, nors ne visada tai parodo. Beje, psichologai tvirtina, kad atleisti kitam yra lengviau, nei sau.. Kai atleidžiame, paleidžiame pirmiausiai patys save iš pykčio spąstų: juk pykdami esame išbalansuoti, ir tas pyktis labiausiai veikia.. mus pačius. Nustokime kaltinti – tai taip pat palengvins atleidimą.

Žinoma, tai svarbi pamoka – juk tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent kritinėse situacijose. Todėl sukaupkime visas savo gerąsias savybes ir atleiskime. Atleidimas – tai tarsi žalia šviesa, leidžianti toliau judėti į priekį gyvenime, atnešanti didžiulį palengvėjimą. Atleidimas išlaisvina, atveria galimybes tolimesniam dvasiniam tobulėjimui ir harmonijai. Ir, priešingai – kaltinimai, pyktis, mintys apie kerštą prislėgs nepakeliama našta ir stabdys mūsų dvasinį augimą. Tokiomis emocijomis neigiamai veiksime ir savo artimus žmones bei visus aplinkinius.

Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes. Klaida gali būti ne tik netikęs poelgis, bet ir nesugebėjimas atleisti. Atleidimas atneša didžiulį palengvėjimą ne tik mums, bet ir padeda skriaudėjui lengviau suvokti savo klaidą. Atleidimas stabdo pykčio augimą, nes sėdami pyktį, pyktį ir pjausime.

Atleiskime iš širdies, ne tik žodžiais, tuomet jausmai, o kartu ir gyvenimas akimirksniu pasikeis – į juos sugrįš meilė ir harmonija. Atleidimas – nelengva, bet būtina išmokti pamoka.. Ar susimąstėte kada apie tai, ar sutinkate?

Logoterapija

Yra tokia psichoterapijos sistema – logoterapija, kuri moko žmogų atrasti.. prasmę gyvenime. Mūsų sumaterialėjimo ir iškreipto laisvės suvokimo laikais gyvenimo prasmės paieškos kaip niekada aktualios. Kaip teigė logoterapijos kūrėjas V.E Franklis: laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė. Gyventi reiškia imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus ir vykdant keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką.

Kaip gimė ši terapija ir kaip ji apibrėžiama? Logoterapija – psichoterapijos kryptis, besiremianti į dvasinę žmogaus gyvenimo sferą, nagrinėjanti konkrečių gyvenimo įvykių prasmę ir jos ieškojimą (gr.”logos” šiame kontekste yra “prasmė”). Jos kūrėjas – austras psichoterapeutas Viktoras Emilis Franklis (1905-1997), profesorius, 29 universitetų garbės daktaras, pasaulinio garso mąstytojas humanistas, parašęs 32 knygas. Jo sukurta terapija buvo sunkios gyvenimo patirties rezultatas.

Antrojo pasaulinio karo metais V.Franklis pakliuvo į vokiečių koncentracijos stovyklą, perėjo per Osvencimo, Dachau ir Aušvico lagerius. Jo profesinis pastabumas net tokiose sunkiose sąlygose leido jam padaryti svarbias įžvalgas. Jis pastebėjo, kad vienodose sąlygose žmonės elgėsi ir kaip gyvuliai, ir kaip šventieji, t.y., turėdamas savyje šiuos du aspektus, tik pats žmogus pasirenka, kuris iš jų bus aktyvuotas, ir tai nepriklauso nuo aplinkybių.

Taip pat V.Franklis pastebėjo, kad įkalintieji, kurie praranda norą gyventi ir nemato prasmės gyventi, miršta neužilgo pakliuvę į koncentracijos stovyklą dėl jų vidinės kapituliacijos – jų organizmas silpsta ir jie žūsta nuo ligų, infekcijų ir bado. Ir, atvirkščiai – šansą išgyventi turėjo tik tie įkalintieji, kurie tikėjo šių kančių laikinumu ir turėjo viltį išsilaisvinti ar pamatyti savo artimuosius – kiekvienas iš jų turėjo savo tikslą.. Pats V.Franklis savo trimetį įkalinimą išgyveno dėl vilties po išlaisvinimo atstatyti savo pirmąją knygą “Gydytojas ir siela”, kurią nacistai konfiskavo. Visą įkalinimą gydytojas rašė knygą ant skiautelių ir slėpė apsiauste.

Pokariniais metais nagrinėdamas taikaus laikmečio neurozes V.Franklis padarė išvadą, kad dauguma žmonių kenčia dėl tuštumos ir gyvenimo beprasmybės jausmo. Tačiau.. gydytojas negali suteikti paciento gyvenimui prasmę, tai turi atlikti pats pacientas logoterapijos pagalba, kurios pagrindiniai principai teigia:

1) Gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas;
2) Kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis;
3) Kiekvienas žmogus yra laisvas – pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Neįmanoma nurodyti bendros gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu, nes aplinkybės nesikartoja, ir kaskart žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veiksmu formuoti savo gyvenimą, o kartais tiesiog paklusti likimui. Prasmės siekimas yra savo gyvenimo tikslų atradimas. Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nepaliauja egzistavusi.

Prasmė ima nykti, kai žmogus nesiekia toliau ir aukščiau. Iš žmogaus galima atimti viską, tik ne žmogišką laisvę priimti vienokią ar kitokią nuostatą į tam tikras aplinkybes. Jei žmogus nemato prasmės gyvenime, jis jaučia tuštumą, kuri sukelia neurozes, priklausomybes (išorinius “ramsčius”) ir problemas, kuriomis dažnai yra slopinamas.. gyvenimo prasmės siekimas. Tuo tarpu suteikti gyvenimui prasmę reiškia pripildyti gyvenimą įdomia veikla.

V.Franklis rašė, kad nėra tokios situacijos gyvenime, kuri būtų beprasmiška, nėra taip pat nei vieno žmogaus, kuriam gyvenimas nesuteiktų kokios nors veiklos. Na, o gyvenimo iššūkius ir sunkumus priimkime kaip gyvenimo klausimus, kurie yra mums užduodami ir į kuriuos turime atsakyti. Trumpiau tariant, kiekvieną žmogų gyvenimas klausinėja, ir jis gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą. Pasak logoterapijos – žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.

Žmogus galiausiai kuria save ir tai, kuo jis taps, priklauso ir nuo jo gabumų ir aplinkos, ir nuo jo paties pastangų – ką jis daro iš paties savęs. Visuomet turime prisiminti, kad vieni poelgiai veda mus link tobulėjimo, o kiti, deja – į bedugnę. Tik turėdami atsakomybės jausmą ir suvokdami savo veiksmų pasekmes, mes galime pasirinkti teisingus veiksmus. Griežtesnių teisėjų nei mūsų sąžinė, nėra, ir ji anksčiau ar vėliau (norime to ar ne) privers pažvelgti į nuveiktus darbus ir atsakyti už savo veiklos rezultatus.

Prasmės ieškojimas, jos atradimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime. Šis ieškojimas unikalus tuo, kad prasmę gali atrasti tik pats žmogus, tik tada ji taps jam reikšminga ir motyvuojanti. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės, kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.

Kiekvienas momentas siūlo šimtus galimybių ir nuo pasirinktos galimybės priklauso tolimesnis gyvenimas. Logoterapijos pagalba gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais būdais:

1) kurdami arba nuveikdami darbą;
2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami;
3) priimdami nuostatą neišvengiamos situacijos atžvilgiu.

V.Franklis patardavo kiekvienam kartas nuo karto atlikti logoterapiją: peržiūrėti savo gyvenimo tikslus, prisiminti apie asmeninę atsakomybę ir padaryti patiems savo gyvenimą prasmingu. Jis teigė, kad atsakomybė daro žmogų žmogumi, todėl yra tik dvi žmonių rasės: padorių žmonių rasė ir nepadorių žmonių rasė. Niekas neturi teisės elgtis neteisingai – net tas, kuris pats patyrė neteisybę.

Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu, bet jei esate žmogus, turite būti atsakingas ir neskleisti blogio. Pasaulio būklė prasta, bet viskas dar pablogės, jei kiekvienas iš mūsų nepadarys geriausia, ką gali.. tikra bendruomenė – iš esmės atsakingų asmenybių bendruomenė, o masė – vien nuasmenintų būtybių suma – teigė V.Franklis.

Labai gyvas, nuoširdus, paremtas asmenine patirtimi metodas, kurį lengvai galima pritaikyti, tiesa? Juk visi susimąstome apie gyvenimo prasmę.. Ką jūs apie tai manote?

Namų dvasia

Visi kuriame savo namus taip, kad juose būtų jauku, pagal savo norus ir supratimą. Yra per amžius perduodami papročiai, yra ir šiuolaikinis, įtakotas dabartinių žmonių poreikių namų jaukumo suvokimas. Neginčijama viena: tai mūsų ramybės oazė šioje Žemėje, kuri visiškai atspindi mūsų vidinį pasaulį. Pažiūrėkime, kokios tradicijos, susijusios su namais, atkeliavo iki mūsų dienų, ir kokias kuriame šiandien.

Kai turime svečią ir kai jis pakyla išeiti, mes visada palydime jį iki buto ar namo durų. Nesusimąstome, kad šis mandagumo gestas turi gilesnę, atėjusią iš senų laikų prasmę: kiekvienas, peržengęs namų slenkstį, peržengia tam tikrą ribą, saugią namų zoną, ir atsineša aplinkinį pasaulį, o išėjęs šią zoną palieka. Palydėjimas yra tarsi simbolinis laimingo ir saugaus kelio palinkėjimas.

Iki mūsų dienų išliko šios svarbios zonos ženklai – įvairūs durų vainikai, atitinkantys metų laikus arba svarbias metų šventes. Sekanti svarbi namų zona – prieangis. Visuomet buvo stengiamasi, kad jis būtų šviesus, erdvus ir tvarkingas – juk nuo to, ką matome įėję į savo namus, labai priklauso ir mūsų nuotaika. Akcentai priklauso nuo namų šeimininkų, svarbiausia, kad pasitiktų jaukumas ir tvarka.

Virtuvė kiekvienuose namuose ypatinga patalpa – kad ir kokia maža ji būtų, tai vieta, kuri lyg magnetas traukia namiškius.. Dažnai virtuvė yra šeimos gyvenimo centras. Čia ne tik gaminamas maistas, bet ir dalinamasi dienos įspūdžiais ir planais. Kaip ją įrengti – kiekvienos šeimininkės fantazijos reikalas, taisyklė išliko viena – patogiai įrengta darbo vieta, kur yra gaminamas maistas.

Svetainė mūsų dienomis jau ne griežtai tik šventėms skirta vieta, “geroji trobos dalis”, kuri buvo skirta svečiams. Tai šeimos laisvalaikio kambarys, jame neretai ir valgoma. Iš senų laikų atėjusi tradicija – namų židinys tiesiogine ir perkeltine prasme. Mūsų laikais tik svečiams skirtas kambarys – svetainė – tapo ir šeimos laisvalaikio praleidimo vieta.

Vaikų kambarys – savotiška džiaugsmo ir geros nuotaikos zona, todėl joje dažnai vyrauja ryškios ir “linksmos” spalvos – vaikų pasaulėjautos atspindys. Senais laikais nebuvo tradicijų skirti vaikams atskiras patalpas, tai galėjo sau leisti tik didelius namus turintys žmonės. Mūsų dienomis savo kambarius turi dauguma vaikų, ir tai yra puiku.

Vienas iš patarimų – neskubėti atskirti vaikų, išlaukti, kai jie patys to norės. Maži vaikai jaučiasi saugūs tik šalia savo tėvų, ir poreikis savarankiškumui kiekvienam vaikui ateina skirtingu metu. Leiskime vaikui pačiam rinktis spalvas savo kambaryje, tik stebėkime, kad jos nebūtų pernelyg intensyvios ir ryškios – tai vargina.

Patogiai įrenkime vaiko miego ir darbo zonas. Nepamirškime palikti ir laisvą plotą žaidimams – vaikai mėgsta įvairius žaidimus ant grindų ar minkšto kilimo. Jei vaikas nori ryškių spalvų, nebūtina dažyti viso kambario – pakaks vienos sienos ar ryškių akcentų – užuolaidų ar pagalvių. Parinkime baldus, kurie neturi aštrių kampų ir pasistenkime, kad visa aplinka būtų saugi.

Miegamasis kambarys buvo visais laikais, tik ne visada tai buvo ir yra atskiras kambarys. Senų laikų plačias lovas keičia įvairios sudedamosios konstrukcijos, lengvai priderinamos ir svetainėje. Kokie pagrindiniai reikalavimai? Jei lova, ant kurios miegame, yra sudaryta iš dviejų dalių ar smulkesnių segmentų – tieskime vientisą jungiantį čiužinėlį ar paklotą – vieta, ant kurios miegame, turi būti lygi.

Virš lovos neturėtų kabėti didelių paveikslų ar lentynų – saugumo sumetimais. Sveikatos saugumo sumetimais patariama, kad miegamajame nebūtų stacionarių elektros įrengimų, o jei jie yra, nakčiai patariama išjungti juos iš tinklo. Miegamajam kambariui rinkimės ramias spalvas, jei norime ryškesnių – rinkimės ryškius akcentus.

Na, ir vonios kambarys, kuris turi gerai nuteikti ryte ir tenkinti švaros poreikius. Vonios kambariai gali būti labai įvairūs, pasirenkamas įrengimas – taip pat, todėl koks jis bus, priklausys nuo šeimininkų fantazijos. Pagrindinis reikalavimas – tvarka ir švara, kuri čia vien dėl patalpos paskirties būtina – juk tai švaros kambarys.

Kaip puoselėsime ir prižiūrėsime savo namus, kokia bus jų dvasia, priklausys nuo visų namiškių. Namų ūkio darbai vyks sklandžiai, jei savo namuose įgyvendinsime visiems namiškiams suprantamą tvarką. Kai visi daiktai turi savo vietą ir kai kiekvienas šeimos narys gerai žino, už kurią namų zoną yra atsakingas, namai visuomet yra tvarkingi. Netvarka kyla tuomet, kai daiktai neturi savo vietos.

Svarbiausia – mylėkime savo namus, tuomet jie turės savo ypatingą dvasią ir jaukumą. Neveltui jie visais laikais buvo vadinami ir tvirtove, ir ramybės oaze, ir švelniai – namais-namučiais 🙂 ..

Smagaus visiems savaitgalio 🙂 !!

Šeima (tęsinys)

Naujasis amžius dažnai vadinamas dvasinio atgimimo amžiumi. Dvasinės vertybės niekada nesikeitė, tiesiog žmonija buvo nutolusi nuo jų, arba jei tiksliau – nepriartėjusi prie jų. Labai įdomu žvilgtelėti, kaip šeimyninius santykius apibrėžė senieji Mokymai. Trečiojo tūkstantmečio psichologija plačiai taiko senųjų indų Vedų žinias. Dvasingumas – tarsi trūkstama dėlionės detalė psichologijoje, neveltui sakoma, kad psichologija be dvasingumo – įrankis manipuliacijoms.

Ką gi teigia senosios Vedos? Pirmiausiai jos aiškiai apibrėžia tris žmogaus vystymosi sferas ir pakopas – kūno (tamas), emocijų ir jausmų (radžas) ir dvasingumo (satwa). Visos šios savybės vystomos tiek atskiro žmogaus, tiek šeimos gyvenime. Tai kūno poreikiai – instinktai ir refleksai, sielos – jausmų ir emocijų pasaulis, ir dvasinė sfera – žinių apie tiesą paieškos ir dvasinis augimas. Šeimoje ypač ryškiai atskleidžiami ir vystomi visi trys aspektai, jų dominavimas kinta.

Pirmiausiai apie kūno poreikius – maistas, vanduo, miegas, dauginimasis, kova už būvį. Tai dėsniai, kurie valdo kiekvieną gyvą organizmą. Žmogaus gyvenime tai galime pavadinti fiziologiniais poreikiais. Juos turi kiekvienas žmogus – jie gali būti tenkinami tiek, kiek to reikia kūnui, arba gali valdyti žmogų. Jei fiziologiniai poreikiai valdo žmogų, jie yra prioritetiniai jo gyvenime ir viskas tuomet pajungiama jų tenkinimui.

Kaip tokia kraštutinė forma atrodo gyvenime? Žmogus daug valgo ir geria, nesusimąstydamas apie pasekmes. Jis daug miega, linkęs į malonumus, turi daug intymių ryšių. Kovoja už būvį, nes jam nuolat kažko trūksta – jo kūnas turi daug poreikių. Šeimoje taip pat organizuoja savotišką bandos modelį, kur nuolat vyksta kiekvieno kova už būvį, lyderiavimą ir pirmavimą. Tokie žmonės yra priklausomi nuo malonumų industrijos, nes gyvena instinktais-refleksais.

Dabar apie jausmų-emocijų sferą. Tai visa paletė emocijų ir jausmų – nuo meilės iki neapykantos. Taip pat ir intelektas, poreikis lavintis. Vertinimai per dualumą: patinka-nepatinka, mano-ne mano, gražu-negražu, noriu-nenoriu, ir pan. Mąstymo, savęs ir supančio pasaulio suvokimas – homo sapiens.. Svarbi grandis tarp kūno ir dvasios, vedanti į harmoniją. Jei tampa prioritetinė – virsta šaltu racionalumu ir bedvase logika.

Kraštutinė forma gyvenime – visos egoizmo apraiškos su neatsiejamomis manipuliacijomis ir spekuliacijomis savo naudai. Žmogus vaikosi aštrių jausminių pojūčių, tokiu būdu plėsdamas savo pojūčių skalę, galinčius atvesti į kraštutinumus ir iškrypimus. Tai vartotojas, viską vertinantis asmenine nauda ir galiausiai tampantis daiktų vergu. Jis pyksta, pavydi, kritikuoja, smerkia ir ginčijasi.

Šeimą kuria, atsižvelgdamas į visapusišką naudą, kurioje reikalaujama aiškių pareigų ir teisių. Draugystės paremtos jausmais, todėl šiandieninis draugas jau kitą dieną lengvai paverčiamas priešu. Pagrindinės domėjimosi ir pokalbių temos – darbas, pinigai, valgis, mada, ligos, sportas, politika ir pan., – viskas per asmeninių jausminių pojūčių prizmę. Nuolat susirūpinę komfortu, nuolat norisi daugiau ir geriau, todėl dažnai pasiekia ribą: “viskas yra, o gyvenimo nėra” ..

Ir dvasingumo sfera, kuri veda į visų žmogaus savybių tobulumą ir vienybę. Pirmiausiai tai išmintis ir mokymasis besąlygiškai mylėti – tokia meilė yra rišanti ir harmonizuojanti terpė, visa ką sudvasinanti. Visas dorybes ir žmogiškąsias vertybes priskiriame dvasingumo sferai – visos jos veda į sutarimą, vienybę ir geranoriškumu grįstą bendradarbiavimą. Kraštutinumas šioje srityje – asketizmas, todėl toks kraštutinumas šeimoje – retas reiškinys.

Turime vystyti visas savo žmogiškojo gyvenimo sritis. Ilgoje žmonijos istorijoje vystėmės pagal evoliucijos dėsnius ir paeiliui ugdėme vienas ar kitas savybes, kurios duodavo postūmį kitų – aukštesnių – savybių vystymui. Ištyrinėję vienas galimybes, imamės vystyti kitas – viskam savo laikas. Šeima yra tas mažas visuomenės modelis, kuris parodo, kurlink ir ar teisingai vystomės.

Visuomeniniai šablonai sukasi iš inercijos, palaikomi daugelio mūsų minčių ir veiksmų. Vis dažniau girdime: dvasingumas, trūksta dvasingumo.. Tai ir yra ta trūkstama grandis, kuri suteiks didelį postūmį tolimesniam vystymuisi. Todėl jei norime pokyčių, pradėkime juos nuo savęs, nuo savo šeimos.. 🙂

Ar sutinkate?

Šeima

Šeima dažnai vadinama visuomenės ląstele, ir nesuklysime pasakydami, kad tai pagrindinė visuomenės ląstelė. Nesvarbu, kaip ją vertina atskiras žmogus, realybė yra tokia: šeima yra tas gyvenimo modelis, kuris, kaip parodė žmonijos istorija, yra optimaliausias visuomenei ir valstybei, o taip pat, žinoma, ir šeimos nariams. Besivystant visuomenei, keičiasi ir požiūris į šeimą, nekintantis lieka vienas dalykas: mūsų vaidmenys šeimoje.

Neveltui sakoma, kad šeimoje žmogus atsiskleidžia visapusiškai, juk nei vienoje kitoje gyvenimo srityje mes nesusiduriame su tokia įvairiapusiškai plačia patirtimi. Pradžioje esame du vienas kitą mylintys žmonės (atėję kiekvienas iš savo šeimų), kurie sukuria šeimą. Taigi, tampame vyru ir žmona. Šalia prasideda ir bendravimas su sutuoktinių tėvais. Galime galvoti, kad tai nesvarbu, bet nuo to, kaip su jais bendraujama, priklauso ir sutuoktinių santykiai.

Vėliau sutuoktiniai tampa tėvais, ir tarpusavio ryšių įvairovė dar labiau prasiplečia: yra vyro ir žmonos santykiai, tėvo ir motinos santykiai, vaikų ir tėvų santykiai. O kur dar seneliai, kartais proseneliai ir jų santykiai su savo vaikais ir vaikų vaikais – anūkais ir proanūkiais. Taigi, gaunasi, kad vienoje šeimoje jau gali būti iki penkių kartų, ir visos jos susaistytos tarpusavio ryšiais.

Gali atrodyti, kad svarbiausi yra vienos šeimos santykiai, o visi kiti giminiški ryšiai nėra tiek svarbūs. Tačiau taip tikrai nėra: jei ryšiai su artimais giminaičiais bus geri, tai ir šeimoje bus ramybė, jei įtempti – ta įtampa vienaip ar kitaip paveiks ir sutuoktinių santykius. Nekalbu apie tai, kad bet kuria kaina reikia dirbtinai lipdyti santykius, o apie tai, kad pyktis ar kovoti su giminaičiais tikrai neverta.

Geri santykiai su artimiausia gimine suartina sutuoktinius ir parodo jaunąjai kartai – vaikams – puikų bendradarbiavimo pavyzdį. Tuo tarpu nesutarimai ar ignoravimas (kas mūsų laikais ypač paplitę), nuskurdina pirmiausiai jaunąją kartą ir.. rodo prastą bendravimo pavyzdį, ypač jei tokie nesutarimai aptarinėjami girdint vaikams.

Žinoma, būna sunkiai išsprendžiamų bendravimo problemų, bet ir tokiu atveju nesutarimus reikėtų išspręsti maksimaliai geranoriškai, kitaip įtampa veiks visos giminės gyvenimą. Be to, nepamirškime, kad jei tarp kažkurių giminės narių nesusiklostė bendravimas, tai nereiškia, kad su visais jis bus blogas. Pavyzdžiui, jei žentas nesutaria su uošve, tai nereikėtų riboti savo vaikų bendravimo su ja – juk tai jos anūkai, ir su jais ji gali kuo puikiausiai sutarti.

Vieno artimos giminės nario nesutarimai su kitu giminės nariu neturėtų įtakoti kitų. Pykčiai ir ignoravimas yra blogiausia, kas gali būti tarp šeimos narių. Tik geranoriškumas ir tarpusavio pagarba gali nutraukti bet kokius nesutarimus ir pakeisti gera linkme visos giminės bendravimą. Konfliktai niekuomet nieko gero nesėja ir niekuomet nieko neišsprendžia – tai žino visi.

Pagrindinis krentantis į akis mūsų laikų kraštutinumas giminės santykiuose – savininkiškas ir išnaudotojiškas požiūris į artimus giminės narius. Tėvai kišasi į suaugusių vaikų gyvenimą, niekaip nesusitaikydami su mintimi, kad jie jau savarankiški. Vaikai, savo ruožtu, mano, kad tėvai privalo besąlygiškai jiems visame kame padėti – palaikyti finansiškai ar prižiūrėti vaikus. Tokie santykiai “geri” tol, kol kiekvienas gauna tai, ko nori, jie nenuoširdūs.

Iš tiesų šeimos sąvoka yra žymiai platesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – anksčiau sakydavo, kad išteki ar vedi ne tik mylimą žmogų, bet ir visą jo giminę.. Tai tiesa. Kodėl svarbu tai suprasti? Todėl, kad giminystės ryšiai – patys stipriausi – galime pyktis, galime juos ignoruoti, bet jie veiks mus stipriausiai. Tai ryšiai, per kuriuos galime vystyti visas savo savybes. Be to, šeimoje auga mūsų vaikai, kurie ugdomi mūsų pavyzdžiu.

Mes rodome ir bendravimo modelį, kuris – vienoks ar kitoks, priklausomai nuo rodomo pavyzdžio – vieną dieną atsistos prieš mus ir, žinoma, bus perduodamas sekančioms kartoms. Todėl – mylėkime savo vyrus, žmonas ir vaikus, o taip pat savo tėvus, anytas ir uošves, šešurus ir uošvius, močiutes ir senelius, prosenelius ir proseneles, anūkus ir proanūkus..

Juk tai artimiausi žmonės šioje Žemėje.. 🙂 Ir tegul gal ne visai tokie, kokius mums norisi matyti, bet jie – mūsų giminė, kurių tarpe žmonės, per kuriuos mes čia atėjome, o kokia ateis sekanti karta – priklauso nuo mūsų 🙂 .

Ką apie tai galvojate?