Vieną dieną štormas pasibaigs…

************

Išmok priimti ir tokias dienas, kai viskas sustoja… Kai negali būti stiprus, ryžtingas, susikaupęs…

Kai nei į vieną savo klausimą negali nieko aiškaus atsakyti – tiesiog tyli, miegi, valgai arba eini tolyn gatve, kol nepalengvėja…

O palengvės būtinai! Pačios smarkiausios liūtis baigiasi saule…

Autorius – Elčin Safarli

************

Pasaulyje yra paprasti nuostabūs dalykai. Kepti duoną. Žiūrėti į jūrą. Glostyti katę. Gerti arbatą. Piešti paveikslą.

Tačiau įspūdžių gausa, gaunama iš perpildyto informacija išorinio pasaulio, tokia intensyvi, kad mūsų jausmai atbunka, ir mums pasidaro sunku įžvelgti grožį ir gilumą tuose paprastuose dalykuose.

Kai tau nuolat rėkia į ausį, sunku išgirsti šnabždesį.

Bet jei atkreipsi dėmesį į paprastus dalykus ir išmoksi juos branginti – jie padovanos tau ramybę ir taiką širdyje…

Autorius nežinomas

************

Paslaptis tame, jog nereikia pamiršti tų paprastų kasdieninių stebuklų, iš kurių išaustas mūsų gyvenimas. Gardus maistas, geros knygos, juokas, muzika, nuoširdūs pokalbiai, gamta, kūryba…

Ieškokite atgaivos juose kasdien.., ir net tuomet, kai jūsų pasaulis braška per siūles, jie tarsi adata su siūlu – visada bus po ranka…

Autorius – Bo Taplin

************

Vieną dieną štormas pasibaigs, ir tu net neprisiminsi, kaip jį išgyvenai. Tu net nebūsi tikras, ar iš tiesų jis pasibaigė.

Bet vienas dalykas neginčytinas – kai tu išeisi iš štormo, tu niekada nebūsi toks, koks buvai jam prasidėjus.

Todėl kad tame ir buvo visa jo prasmė.

Autorius – Charuki Murakami

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mūsų meilės ir santarvės erdvė

Namai – tai meilės erdvė, o ne mūšio laukas.

Jei jūsų požiūris į gyvenimą skiriasi nuo tėvų, vyro ar žmonos, brolių ar seserų požiūrio – išsaugokite santarvę.

Juk yra tiek daug temų pokalbiams, bendros veiklos.

Neaptarinėkite neramių įvykių su mama, verčiau paprašykite jos padėti pasodinti gėles balkone.

Nesiginčykite su vyresniąja karta, geriau iškepkite drauge obuolių pyragą arba atneškite šviežių uogų prie arbatos.

Pasikalbėkite su sutuoktiniu apie darbą, apie namus, vaikų pomėgius, planus vasarai.

Vietoje priešiškumo ir barnių kalbėkitės apie jausmus. “Man neramu, apkabink mane.“Man skaudu, pabūk su manimi, prašau.“

Abejoti, užjausti, nerimauti – normalu.

Bet namai turi išlikti ta saugia ramybės erdve.

Kur galima sugrįžti vakare, nusimesti, lyg lukštus, dienos nerimą, apkabinti mylimus žmones ir padėkoti už dar vieną gerą dieną.

Mylėkime ir branginkime mūsų artimus ir mylimus žmones.

Kol mes turime juos, o jie – mus.

Tiesiog todėl, kad jie yra.

Kol yra ši dovana – gyvenimo, bendravimo, gerumo ir švelnumo stebuklas.

Įsivaizduojate – kokie mes laimingi!

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sielų ryšys

Suspaudė sielą dėl kažkokio žmogaus – o jūs paskambinkite jam arba parašykite. Sužinokite, kaip sekasi. Nebūna taip, kad siela be reikalo nerimautų.

Yra paslaptingi ryšiai tarp žmonių, mokslo neištirti ir labai menkai aprašyti. Netikėtai prisimeni žmogų, net jei jo daug metų nematei – ir jis pasirodo. Pradedi kažkam skambinti – o jis tą pačią sekundę tavo numerį renka. Sapne pamatai – ir pats jį sutinki arba kažką išgirsti apie šį žmogų.

Sielos bendrauja tarpusavyje kartais be žodžių ir be kitų informacinių priemonių. Ir sielos nerimo nebūna be priežasties – galbūt, nieko blogo ir nenutiko. Galbūt, ir nėra priežasties jaudintis… Bet kažkas tą žmogų kankina. Ir kažkodėl jis mus prisiminė – nors mes gal ir nesame labai artimi žmonės. Ir ne giminės, ir ne draugai.

Nieko nebūna be priežasties, viskas turi prasmę, paslėptą ir kartais nesuprantamą. Ir jei paskambinti neįmanoma, galima tiesiog apie tą žmogų gerai pagalvoti, su meile ir šiluma. Ir palinkėti jam visko geriausio. Arba pasimelsti už jį, jei mokate.

Kaip tai veikia – aš nežinau. Niekas nežino. Bet tikrai palankiai veikia – meilė gydo net per atstumą. Ir aš dažnai taip darau, kai staiga suspaudžia dėl kažko sielą. Nors kas ta siela – mokslas taip pat nežino. Bet jei kartais skauda, reiškia – ji yra…

Padėka autorei! Pagal A.V. Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Užsidaro vienos durys – atsidaro kitos

Kai užsidaro vienos durys – atsidaro kitos.

Užsidaro pavargusio nuo įvykių vakaro durys – atsidaro žvalus naujos pradžios rytas.

Dar vakar daug kas atrodė taip sudėtinga, o šiandien įkvėpimas beldžiasi į tavo langą, apkabina saulės spinduliais.

Dar vakar tu su liūdesiu stebėjai trumpalaikį šokančių snaigių gyvenimą, o šiandien pavasaris vėl priminė tau: aš čia, pažiūrėk į šį žydėjimą, pažiūrėk į mane tikrąjį.

Dar vakar tu galvojai, kad atėjo laikas atsisveikinti su savo drąsia didele svajone, o šiandien šios svajonės drąsa suteikė tau jėgų žengti nelengvą, ir tuo pačiu paprastą žingsnį link tikslo.

Dar vakar tu jauteisi vieniša, net pamiršta, o šiandien pasaulis prisipažįsta tau meilėje, ir tu jau ieškai atsakymo į kitą klausimą: kam aš galiu padėti, kas dabar jaučiasi vienišas?

Tai, kas buvo vakar, nebūtinai tampa tikrove ir šiandien. Tu nematai visos įvykių vystymosi eigos savo gyvenime.

Viskas taip ir yra. Jei užsidaro vienos durys, žinok: atsiveria kitos. Išsaugok viltį.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Tiesiog… reikalingi

Jei tave myli, kai tu išgyveni sunkius laikus – tai be galo vertinga…

Myli, o ne pakenčia, ir nelaukia, kol tau tai praeis…

Nenuvertina to, kas atėmė tavo jėgas…

Kalbasi, jei yra galimybė…

Apkabina, jei yra poreikis…

Ir tiesiog atsisėda šalia, kad palaikytų, nevarginant klausimais, ir neapsunkinant dideliu aktyvumu…

Todėl, kad tai taip pat tarpusavio ryšys…

Priimti žmogų net tuomet, kai jis pats savęs nepriima, ir vargiai ar sugeba kažką atsakyti…

Tai laikina, bet ir skausminga…

Kartais nepakeliama…

Geriausia, ką aš girdėjau savo gyvenime gilaus artumo lygmenyje, nebuvo pasakyta tais įprastais, bet pernelyg gyvenimo vėjų išdraikytais žodžiais…

Žmogus tiesiog pasakė:

– Aš pajutau, kad tau skaudu, ir apkabinau, kad paimčiau nors pusę to skausmo… ir po minutės tu atmerkei akis…

Mes artimi ne tuomet, kai miegame vienoje lovoje, mielieji…

Mes artimi, kai esame vienoje emocinėje erdvėje…

Ir kai reikalingi vienas kitam ne tik tuomet, kai esame veiklūs ir galime daug ką …

O tiesiog – reikalingi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Įsileiskime į širdį pavasarį…

Sveika, geguže!

Apkabink mus, pavargusius ir sutrikusius.

Padovanok mums pirmąją žalumą, geltonas pienių ir bičių pievas, kaštonų žvakes.

Padėk mums prisiminti, kaip smagu vakarais eiti pasivaikščioti, įsikibus upės vėjui į parankę, sutikti ir palydėti laivus ir valtis.

Gegužės mėnesį lengva surengti šventę: paruošti pyragą su uogomis, pastatyti ant stalo pavasarinių gėlių puokštę, paslėpti mylimųjų drabužiuose juokingus raštelius.

“Susitiksime žvejyboje“, “Gersiu kavą mūsų kavinėje“, “17 val. tame parke, kur ievos“, “Lauksiu dviračių stotelėje“…

Paslėpk spintoje mūsų šiltus paltus, geguže.

Tegul iš spintos margais drugeliais išskris lengvi lietpalčiai ir džinsinės striukės.

Eime pasivaikščioti, miela mano geguže?

Su šiluma,

Uliana Ferdman

Padėka autorei! Vertė ruvi.lt

************

Kiekvieną rytą atverti langus ir įsileisti į kambarį daugiau oro ir saulės. Įsileisti pavasarį…

Pakabinti pačias lengviausias užuolaidas ir pastatyti gėles ant palangių. Iškirpti iš popieriaus debesėlių, išlankstyti gerveles ir pakabinti palubėje ant plonų siūlų, o paskui stebėti, kaip jie išsisklaido į įvairias puses, vos pūstelėjus drėgnam, dar vėsokam vėjui iš atvertos orlaidės.

Pastatyti stalą arčiau lango, patiesti pačią gražiausią staltiesę ir pastatyti mažą stiklinę vazą su pavasarinėmis gėlėmis. Sutvarkyti knygas, užrašų knygeles ir senus mielus atvirukus, pakabinti spintoje savo lengvas gėlėtas sukneles.

Pakeisti naujus patalus ir užtiesti kitą paklotą, galima ir pačiai pasisiūti. Apgyvendinti savo kambaryje tikrą pavasarį, pačioje paprasčiausioje, bet įkvepiančioje būtyje.

 Leisti pavasariui įvesti savo tvarką kambaryje ir gyvenime…

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

************

Meilės, pavasarinio atgimimo ir jaukios šilumos mums visiems 🙂 !

Jie tikrai yra…

Yra tokie keisti žmonės, visiškai geranoriški, jie vaikšto žeme, o jų siela dangiška. Todėl jie paliečia kiekvieno žmogaus pačią esmę, kiekviename žmoguje jie linkę įžvelgti išmintį. Todėl visi šalia jų jaučiasi geriau. Jie vien savo buvimu, savo požiūriu į pasaulį nuramina.

Yra tokie keisti žmonės, kurie, kai pamato kažkieno sudaužytą širdį, atlaužia gabalėlį savosios ir atiduoda. Kiekvieną ašarą ant kito žmogaus veido nušluosto meile. Jie žino, kad vieno žmogaus nelaimė yra viso pasaulio nelaimė, o vieno žmogaus džiaugsmu džiaugiasi visa visata. Jie žino, kad visi mes neatskiriamai susieti.

Yra tokie keisti žmonės, kurie visą pasaulį ir kiekvieną žmogų jame priima kaip giminę – kiekvieną vaiką myli kaip savo, kiekvieną katę pamaitins ir sušildys, o į senolius žiūri su ypatinga šiluma ir liūdesiu, prisimindami močiutės pyragėlius ir senelio pamokymus.

Yra tokie keisti žmonės, kurie tokie tyri, tokie šviesūs, kad negali savo širdies sutepti blogiu. Ir priešai negali pakelti jų gerumo šviesos, tuoj pat traukiasi. Ir į įžeidimus jie nereaguoja, nes žino, kad tai beprasmiški žodžiai iš kažkokios senos prastos istorijos. Jie negirdi pykčio, o tik sužeistos širdies šauksmą, kuri kažkada buvo naivi ir tyra, ir niekas nežino, kas iš tiesų su ja atsitiko. 

Tie keisti žmonės nieko sau neprašo. Tie keisti žmonės dalinasi ir nežiūri, kiek jiems patiems liko.

Tie keisti žmonės visur, kur tik ateina, atneša gerovę ir taiką. Tie keisti žmonės kuklūs, jiems nereikia pripažinimo.

Tie keisti žmonės tikrai myli. Tie keisti žmonės… jie yra! Jie tikrai yra!

Ir.. visai jie ne keisti.

Keistais tapome mes…

Pagal sutrumpintą nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !