Mėnuo: lapkričio 2022

Yra žmonės šioje žemėje, su kuriais pasikalbi, ir tarsi saulės atsigeri… Pradedi šviesti iš vidaus – labai patinka šie Anevito Kemo žodžiai…

Yra Sielos, kaip Saulė, kurios nepriklausomai, šalia tavęs jos ar toli, pažįsti tu jas asmeniškai ar ne, tačiau jos šildo savo Šviesa.

Siunčia šviesias mintis, parašo keletą labai svarbių žodžių, kurie paliečia sielos gelmes, užliedami ją Šviesa ir švelnumu.

Suteikia vertingą informaciją, kuri tampa tuo siūleliu, kuris išpainioja sąmonės raizginius.

O yra tie, kurie apskritai nieko nerašo, nesako ir nedaro, o tiesiog švelniai šviečia ir sušildo vien savo buvimu.

Dėkoju, aš tai jaučiu ir vertinu. Man tokia brangi jūsų Šviesa.

Dabar didžiosios Vienybės metas.

Ir nuo kiekvieno žmogaus Sielos Šviesos priklauso, kokį naują pasaulį mes visi drauge sukursime. Todėl taip svarbu saugoti ir plėsti, stiprinti savo Šviesą. Dalintis ja su kitais.

Kiekvieną kartą, ją atiduodamas, tu augi ir praplėti savo ribas. Jei darai tai tyrai, iš Meilės. Ir nesvarbu, priima tavo Šviesą šimtai ar viso labo viena Siela.

Manau, svarbu tiesiog skleisti savo Šviesą. Taip ir atrandami savi, artimi. Taip dauginama Meilė.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pažvelgti paprasčiau… Neapsunkinti situacijų, su kuriomis susiduriame. Nepanikuoti, o geriau iš karto spręsti reikiama linkme. Situacija be emocijų leidžia pamatyti sprendimus. Viskas iš tiesų paprasčiau.

Džiaugtis paprastais dalykais. Neskirstant į smulkmenas ir reikšmingas progas.

Džiaugtis oru už lango, tuo, kad pabudai ryte, padėkoti už artimų žmonių rūpestį, pasidžiaugti tylos akimirkomis, džiaugtis gyvenimo stebėjimu, neįtikėtinais sutapimais ir įprastais įvykiais, džiaugtis susitikimais ir asmeniniais pasiekimais, džiaugtis maloniu vakariniu atsipalaidavimu-nuovargiu, džiaugtis, kuomet ateina idėjos, džiaugtis, kai galvoje visiška tyla, džiaugtis dovanomis ir pirkiniais, skaniai pagamintu maistu ir draugų istorijomis. Kaip gerai, kai visa tai yra!

Viskas taip paprasta. Viskas taip dvasinga. Tikra. Štai, visa tai šalia, pulsuoja, juda. Gyvenimas kvėpuoja su manimi vienu ritmu. Kai paprastumas manyje.

Nenorėti pakeisti kitų žmonių. Kaip gerai, kad jie šalia, tokie, kokie yra, gerai, kad jie gyvi, gerai, kad jie dalinasi savo širdies šiluma. Jie yra. Tu gali juos girdėti, matyti, apkabinti, tu gali jiems parašyti.

Ir kai tu augini savo širdyje tą paprastumą, tu pradedi vis daugiau ir dažniau pastebėti: Dieve, kiek daug gerų žmonių aplinkui… Su jais viskas tvarkoje! Apie viską galima ramiai, geruoju pakalbėti, išklausyti, suprasti, kažką suderinti, kažką nuspręsti. Žmonės geri, jie išklausys.

Viskas taip paprasta. Viskas taip tikra. Viskas taip artima ir vertinga.

Belieka tik su dėkingumu atsikvėpti, iškvėpti sukauptą įtampą ir pasakyti: viskas paprasčiau, daug paprasčiau…

Ir gyventi. Gyventi toliau. Su šypsena. Su meile. Kaip šiandien.

Apkabinu…

Linkiu jums laimės!

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

Katinas, žinoma, negali apsaugoti savo žmogaus nuo niūrios rudeninės nuotaikos, triukšmingų svečių ir kitokių bėdų.

Tačiau, katino buvimas namuose nuostabiu būdu nuramina žmogaus nervus. Tarsi šalia kačiuko tu esi po pačia patikimiausia apsauga.

Lyg ir supranti, kad taip nėra, bet tai vis vien veikia.

Miniatiūra iš Maks Frai “Senojo Vilniaus pasakų“

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jūs visi – unikalūs.

Galbūt, yra žmonių, kurie išmintingesni už jus. Yra žmonių, kurie, galbūt (priklausomai nuo dabartinių grožio standartų), patrauklesni už jus. Yra žmonių, kuriems labiau sekasi, nei jums. Ir taip toliau…

Tačiau nėra būtent tokio žmogaus, kaip jūs. Su būtent tokio atspalvio akimis. Su būtent tokiais gebėjimais, talentais ir trūkumais. Su būtent tokiu charakteriu. Su būtent tokiu kūno sudėjimu. Su būtent tokiu vaidmeniu pasaulyje.

Ir Aukščiausiajai Jėgai, kuri visus mus sukūrė, jūs vertingi būtent tuo. Savo unikalumu. Juk būtent tokio žmogaus, kaip jūs, nebuvo, nėra ir niekada nebus.

Todėl – nesistenkite sekti kitais arba perdaryti savęs pagal kažkokius šablonus. Gyvenkite savo gyvenimą, o ne kitų.

Jei jums patinka kažko mokytis – mokykitės ir tobulėkite toje sferoje, kuri jums įdomi. Patinka piešti – pieškite. Patinka rūpintis anūkais – rūpinkitės. Patinka gelbėti benamius gyvūnus – gelbėkite.

Darykite tai, prie ko linksta jūsų siela ir būkite savimi!

Branginkite savo unikalumą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šerpai, tibetiečių palikuonys, vedė ekspediciją į kalnus.

Jie ėjo greitai, bet vieną dieną vedliai sustojo ir tylėdami atsisėdo.

Niekas negalėjo jų priversti pajudėti iš vietos – nei priekaištai, nei didesnio atlygio pažadai. Jie sėdėjo tylėdami.

Po trijų dienų, lygiai taip, kaip netikėtai sustojo, jie lyg niekur nieko pakilo ir toliau tęsė savo kelionę.

Ekspedicijos vadovas buvo sutrikęs ir bandė prisiminti, kuo jo žmonės galėjo įžeisti šerpus, bet jų atsakymas buvo paprastas: “Ne, mes neįsižeidėme, mes tiesiog pernelyg greitai ėjome, todėl turėjome atsisėsti ir sulaukti sielos. Ji atsiliko.“

Galbūt, reikia kartais sustoti, pabūti rimtyje kurį laiką tam, kad mes visi šioje Žemėje sulauktume sielos. Atgaivintume meilę savyje, ir “meilę artimam savo kaip sau pačiam“.

Nuoširdi padėka! Pagal L. Guerra pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Basutės pasislėpė spintoje? Pirštinės išlindo iš stalčiaus? Aviečių uogienė primygtinai prašosi prie arbatos? Megzti rūbai rytais švelniai timpteli jus už pižamos krašto: “nepamiršk mūsų apsirengti!“ ?

Reiškia, ši diena atėjo. Didžioji Pirmųjų Žiemos Požymių Diena! Ši diena praneša mums apie tai, kad greitai ateis laikas slidėms, pačiūžoms, rogutėms, sniego gniūžtėms ir varvekliams.

Ir kad jau ne už kalnų Naujieji metai ir eglutės puošimas, kad jau laikas kruopščiai ir su meile ruošti dovanas mūsų patiems-patiems brangiausiems žmonėms.

Žiemą tiek daug jaukių ir šiltų švenčių! Toks metų laikas: kai šaltis išorėje, o namuose ir sieloje – šiluma…

Todėl pats laikas prisiminti su visais savo namiškiais, kad žiema jau ne už kalnų 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip gerai, kad tu gimei. Gerai. Ir nesvarbu, šiandien tavo kalendorinis gimtadienis, ar ne.

Gerai, kad tu gimei. Kaip norisi išgirsti šiuos žodžius nors iš vieno vienintelio žmogaus, ištartus nuoširdžiai, be jokių lūkesčių.

Žinoti, kad tu svarbus šiame pasaulyje ir kažkas džiaugiasi tik todėl, kad tu esi, kad esi būtent toks, džiaugiasi ir linki tau ir toliau būti, gyventi, išreikšti save. Tu netrikdai bent jau šito žmogaus. Tu žinai: tu esi svarbus.

Gali būti, kad tu gimsti kiekvieną rytą. Su dėkingumu už padovanotą laiką būti laimingu, būti reikalingu, mylimu. Kai jauti tai visa savo esybe, tuomet žodžiai tampa nereikalingi ir banalūs. Tie žodžiai tampa tavo gyvenimu. Tavo. Gerai, kad tu gimei šį rytą.

Galbūt, tu gimsti iš naujo po įvykusių su tavimi permainų. Jos tave pakeitė, sustiprino, suteikė išminties per patirtį. Su gimimo diena!

Gali būti, kad tu gimsti bendravime. Iš naujo gali pažinti save per žmones, kurie tave myli, per žmones, kurie tik mokosi tave suprasti ir priimti. Ir tu mokaisi. Su Gyvenimo Mokinio gimimo diena!

Galbūt tu gimsti, kaskart atverdamas savyje kažką naujo. Tai gali būti žinios, nematyta iki šiol gėlė pievoje, netikėtos tavo pusės, sutapimai, ženklai, atradimai, stebuklai. Ir tu gimsti kaip gėrį nešantis talismanas. Tu švieti pats ir nušvieti savo džiaugsmu viską aplinkui ir visus šalia esančius.

Gali būti, kad tu gimsti po kažkokių įvykių, galbūt, po išgirstų ar perskaitytų žodžių, galbūt, po tariamos “nesėkmės“ ar “klaidos“, o galbūt, po pasiekto tikslo ir įgyvendintos svajonės.

Tu gimsti. Vėl ir vėl. Tu vėl atsinaujinęs, vėl kitoks, vėl neįtikėtinas. Toks būtinas šiam pasauliui.

Ir aš dar kartą tau pasakysiu: kaip gerai, kad tu gimei. Dėkoju tau už tai, kad tu gimei.

Apsižvalgyk, primink sau: šalia tavęs yra žmonės, kurie labai džiaugiasi, kad tu esi.

O kieno gimimu džiaugiesi tu?

Aš linkiu visiems laimės! 

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip įdomiai viskas sutvarkyta.

Ateiname į šį pasaulį, ir nieko neprisimename. Mokomės gyventi, tarsi ir nebūtume anksčiau gyvenę.

Ieškome giminingų sielų, tarsi anksčiau jų nebūtume pažinoję. Įdėmiai žiūrime į akis, bandome pajusti pažįstamą kvapą. Atpažinti iš žodžių, iš balso, širdies plakimo.

Klystame, ir vėl klystame. Suklumpame. Pakylame. Sudūžtame į smulkiausius gabalėlius ir vėl susirenkame jau į truputį kitokį žmogų, nors ir su ta pačia vidine ašimi, su tuo pačiu Sielos branduoliu.

Ir tęsiame toliau savo žemiškąją kelionę.

Su kiekvienu žingsniu mūsų žvilgsnis vis akylesnis. Širdis vis jautresnė. O Sielos kompasas vis tikslesnis.

Iš pradžių mes atrandame, prisimename save. Ir tada kaipmat mus prisimena, atskrenda pas mus į Šviesą giminingos sielos. Ir mes švenčiame susijungimą.

O jei jau labai pasiseks, tuomet sutiksime tą, ko niekada nebuvome pamiršę. Bet prisiminti galima tik maksimaliai prisiartinus prie savo Dieviškosios esmės.

Tikiu, kad vieną dieną mes atpažinsime vieni kitus. Dar būdami čia.

Na, o jei ne, tuomet susitiksime, kaip įprasta – Namuose.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !